Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Mano pamastymai klausant Įrašu iš Gyvosios Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovės.

Kai einu pasivaikscioti ar dirbu darba kuris nereikalauja sutelkto demesio tai klausausi yrasu is Šventoves. Stai isgirdau Kaune urantu pokalbi, toki kaip net ir ginca ir tiek daug minciu sukasi galvoje ir taip jos visos nori isgulti ant popieriaus ir buti isakytos, tik nezinau net nuo ko pradeti.

Tegul urantai ant manes nesupyks, kad as vis iskeliu i viešuma ir aptarima dalykus kuriu galbut ne visi noretu aptarineti, bet be tokio aptarimo neateis ir joks suvokimas. Zinoma jeigu tokio suvkimo norima.

Pradzioje parasysiu ka isgirdau, o paskui pasidalinsiu savo praktiskais patarimais ir juos paaiskinsiu.

“As nenoriu rasyti i foruma nes man ten lankytis ir rasyti sunku”
“Nerasau i foruma nes kompiuteris sugedo”
“Nerasau nes manau, kad tam tikros temos turi numirti”
“Kam rasyti paklodes ir atsakymus i klausimus”
“Jeigu Algimantui neisiena tai ka jau cia apie mus kalbeti”.

Tokios ir panasios mintys.

Nors patarimus duoti kai taves to nepraso yra neteisinga, bet tikiu, kad mano izvalgos suteiks vertes ir nauju pamastymu tiems kurie nuosirdziai to nori.

Atleiskit, kad tam panaudoju tokius pasisakymus

I Gyvaji Kelia atejau po dvidesimties metu ieskojimu ir pastovios praktikos todel Gyvasis Kelias man buvo naturalus ir visiskai priimtinas, ir bet kokie gyvi pasikeitimai jame man buvo naturalus ir priimtini. Ir man gyvasis kelias buvo tikras atradimas kuriame viskas taip naturalu sava ir priimtina.

 Kai kas buvo kaip nauji issukiai kuriuos isisavinus ateidavo dar gilesnis suvokimas.

Pasidalinsiu savo izvalgom ir kokios jos atrodytu jums keistos, bet jos yra tai kas leido man patirti tas busenas kuriu siekia einantys Gyvuoju Keliu ir tie kurie troksta tos isminties ir sviesos. 



Gyvasis Kelias ir saves susvokimas bei pazinimas nera lengvas dalykas ir jame yra daug povandeniniu akmenu. Mokytojo issakyti ir nuolat issakomi zodziai pro viena ausi ieina o pro kita iseina. Paskui nusibosta ir galiausiai ju negirdi, jie tampa eiline fraze ir protas po truputi atbunka arba emocijos uzplusta kai neina kazko suprasti.

Relaybe yra realybe.

Zmogaus gyvulinis protas tingus, ieskantis pasiteisinimu, juos atrandantis, jais gyvenantis, negali lengvai priimti realybes. Realybe tokiam protui nepriimtina. I realybe protas reaguoja emocionaliai. Pakyla balsas, norima irodyti savo teisuma, norima pakeisti kitus pagal save. Kalbama uz visus issakant savo asmenines nuoskaudas. Jeigu tiesa per daug zeidzia tai nuskamba fraze, “nebenoriu apie tai daugiau kalbeti, viskas man aisku” ,“Jau nusibodo ta pati per ta pati klausyti”… Jau girdejau tas tavo nesamones, man jos neidomios”… o viduje skausmas, nusivylimas ir evoliucinio proto realybe kurioje viskas taip pilka, liudna, sukaustyta, ir visada del visko paruosta daug skirtingu nuomoniu poziuriu pasisakymu ir pasiteisinimu.

Bet niekur nesidesi, realybe, tikra gyva realybe, turi savo tam tikras nuostatas ir principus, ir jeigu ju nesilaikai tai toje realybeje tiesiog neesi. Tai ir gaunasi zmonems Gyvasis Kelias toks murkdymasis pirmyn atgal.



Taigi:

"Mintis Aiski tvirta ir teisinga visada tik viena,
Mintys tu kuriems ryzto pristigo, nesuskaitomos ir daugiasakes"

skamba stuleplis is Bhagavadgitos. Skaiciau ja “Senoves Rytu Poezija” Knygoje isleistoje Pasaulines Literaturos knygu serijoje. 

Ka gi tai reiskia? O gi tai kad tiesa apie situacija visada yra viena, todel gincuose tiesa niekada negimsta.

Ka bekalbetum ir kokia nuomone beturetum apie viena ar kita situcija, tos situacijos veiksmo ir energijos tai nekeicia.

 Pries keleta metu forume issakiau minti apie tai, kad nereikia tureti nuomones, likau nesuprastas ir Algimantas teisingai issake, kad ne iki galo atskleidziau savo minti, todel mano paskymas buvo labiau klaidinantis negu pamokantis. Tas tiesa. 

Deja, ka as turejau omenyje taip ir liko napaiskinta.

Kada zmogus nustoja klausytis ir tureti kazkokia tvirta savo nuomone tada jis nurimsta ir pradeda matyti kaip viskas yra is tikruju. Nurimsta mintys, atsipalaiduoja protas, ir zmogus pradeda jausti energija. O energijoje visada yra uzfiksuota informacija, todel tu tiksliai jauti tai kas vyksta. Reiskia, kas ka besakytu, energija ir informacija kuri toje energijoje tuo metu yra nesikeicia.

O tvirta nuomone ir tvirti isitikinimai kurie dazniausiai isoriniai ir priklauso evoliucinio proto stichijai ir privercia zmones palikti sventove, ir Gyvaji Kelia. 

Taip Algimantas mato jaucia girdi ir suvokia viska. Taip kiti, kurie jaucia ir skaito energija savo viduje veikia. Tai yra ne intelektualus supratimas ar tik zinios apie procesus kurie vyksta visame kame, bet tai yra buvimas viduje, suvokimas matymas, pajautimas ir sugebejimas iskaityti tai kas tuo metu vyksta informaciniame lauke. Ir tvirtos nuomones turejimas yra didelis tam stabdys. 

Ramybe yra pati svarbiausia vertybe del to ir Jezus savo apastalams paliko, ne zinias, ne isakymus nurodymus ar kitokius dalykus, bet visu pirma “ As palieku jums savo ramybe” “Telydi tave Ramybe” "ramybes tau". 

Ramybe yra toji pagrindine vertybe, raktas i dvasines sferas ir buvimas jose, o tvirtos savo nuomones gyvnimas ramybe nezada.

Dvasine sfera turi tam tikras taisykles.

Algimantas pasakytu viska viena fraze, atsiverkit daugiau Kurejui, ir jis visiskai teisus, bet issakysiu savo supratima kiek kitoki kuris gime iki to laiko kai ilgus metus studijavau ir praktikavau dvasinius mokymus. Manau kad profesionalas dvasinis mokytojas turi zinoti ir suvokti viska. Kaip veikia gyvulinis protas, kaip veikia dvasinis protas, kokie desniai galioja dvasineje sferoje. Sakau “desniai” nes tai yra tam tikra busena ir tam tikras elgesys.

Jeigu tu elgiesi atitikdamas zemesniji savo prota, tai tu esi to proto itakoje, Kai elgiesi vadovaudamasis dvasiniu protu tai tu esi dvaisneje sferoje. Ir taip kiekviena akimirka. Pasirinkimas visada tavo. Arba tu pasireiski savo dvaisines tapatybes dalimi ir sukaupi dvasinius patyrimus, arba tau lieka pasireiksti gyvuline asmenybes dalimi ir gauti gyvulines kilmes patyrimus, kitokio pasirinkimo tiesiog nera.

Dvasios sferoje laikas egzistuoja Kaip laiko ir erdves visatos dalis, tam tikras suvokimas ateina per laika, bet isisavinti tam tikras tiesas laikas nepades. Arba tu gyveni dvasiniame suvokime arba ne, kitaip tu buti tiesiog negali. Negali buti kazkur per viduri, arba nebuti. Tokio pasirinkimo nera. 

Gali 40 metu sedeti mokykolje, ir jeigu tu atsisakysi deti pastangas ir istikruju suvokti kas yra destoma ir mokoma tai tu taip ir isliksi savo tokiam suvokime, pavisrusitnikas paziuris arba ismokimas del pazymio cia nepades.

Dvasinis zmogus niekada nesigincija.

Dvasinis zmogus visada nuosirdziai isklauso ir nesigincija, bet leidzia tam ka jis isgirdo nusesti ir atsiverti patyrimu ir giluminiu suvokimu, kad tai ka jis isgirdo ir dar nesuprato atisvertu patyrimu, kad sudygtu tos seklos kurios viduje pasejamos ir issiskleidzia i prota is vidaus.

Dvasinis zmogus nesigincija dar ir del to, kad jo viduje nera ka ginti, nera nuomones kuria jis turetu apginti, bet yra zinojimas ir pojutis kaip viskas istikruju yra, ir jis supranta, kad gincydamasis ir bandydamas irodyti ir paaiskinit protui kuris nepasiruoses atsiverti ir priimti visas tiesas yra energijos svaistymas ir dar daugiau ismeta tave is ramybes busenos ir dvasinio proto busenos kaip muse is barsciu ta pacia akimirka.

Gincytis su dvasiniu mokytoju ar ji pertraukti neisklausyti yra kvaila ir neismintinga. :) atsiprasau. Koks tu ten noretum atrodyti teisus, kiek argumentu savo teisumui tu bepateiktum, kaip tau norisi buti suprastu, isgirstu ar teisiu, tai nekeicia tiesos, ir niekaip neitakoja tiesos, tiesa visada islieka nepakitusi, arba tu ja suvoki, patiri, priimi ir ja gyveni arba ne… taskas.
Tiesa gali tik gileti ir to gilumo suvokimas ateina tik nurimus.

Gincijantis tu izdarai kelia i tikra situacijos suvokima, tu tiesiog negali tuo metu pasiekti aiskumo, ir zinojimo busenos, tu lieki sumaistyje, saves gailejimesi, tu tenkini savo iliuzini nesupratima, savo iliuzini silpnuma, nes tu tiki, kad esi silpnas nieko neusvokiantis, kad tau nesigauna, ir niekada nesigaus. Na jeigu tu taip leidi sau mastyti tai pagal tavo laisva valia, tokia bus ir tavoji realybe, ir tokios bus pasekmes, gyvenant savo gyvenimo akimirkas.

Dvasinis protas niekada del nieko nesiteisina, nes tai jau nera dvasine israiska, bet gyvuline. Kai tik pradedi teisintis tuo pat metu atsirandi savo gyvulinio proto itakoje, nes teisinamasi visada tik is baimes. Dvasinis protas visada pripazysta savo klaidas ir atvirai gali papasakoti apie jas tik tam, kad kiti irgi galetu is to pasimokyti ir del to, kad yra nuosirdumas. Jeigu tu teisinies tu neesi savo dvasinio proto pasireiskime, tu tampi nerealus. Tai kas geriau brangieji ar nuolat teisintis ar nustoti ieskoti pasiteisinimu, o gyventi pasireiskiant savo dvasisniu protu tampant nuosirdziu?

As turiu omenyje pasiteisinimus, o ne dvasinio proto izvalgas ir Priezasties-Veiksmo-Pasekmes desnio matyma savo viduje kai tu matai tikras bet kokio veiksmo ar vyksmo priezastis ir jas isdestydamas paaiskini savo elgesi arba aplinkos reiskinius. Tas pats galioja ir ateities matymui nes tam tikras elegesys gali pagimdyti tik atitinkamas pasekmes. Todel matant kas vyksta pasulyje siandien, turint omenyje mirtingojo prota, ir apskritai suvokiant zemesniojo proto veikimo mechanizma nesunku numatyti kur link vystosi visi ivykiai ir kokios pasekmes gali buti bet kokiam mastymui arba busenai. 

Taigi rinktis kiekivienam.

Man liudna girdeti kaip urantai sako, man cia nesigauna man cia neiseina, as niekada nepasieksiu tokio lygio kaip Algimantas, as nesu atsiveres ar atsiverusi tiek ir man niekada to padaryti gal ir nepavyks…, tai labai paprasta, pabandykit visa tai issakyti sau antruoju asmeniu, kaip pasijausite? O juk i jusu mintis ir balsa reagoja kiekviena jusu kuno lastele, priimdama tokiu zodziu vibracijas, o paskui gi atsiranda ligos, juk paprasta tai suprasti. Man iki absurdo sunku klausyti kai po sitiek kartu Algimanto isakytu zodziu:

“Dvasinis mokytojas neturi buti pavyzdys nei vienam, dvasinis, mokytojas, tik parodo krypti, tik nukriepia teisinga linkme. Kryptis ir atsiverimas turi buti tik Kurejas kievienam net ir paciam dvasiniam mokytojui”.

Deja ne visiems tie zodzia dar "ikrinta". Todel nesuklyskit, krikscionybe atsorado butent del tos pacios priezasties, kada kryptis tapo ne Tevas - Kurejas, bet sudievintas krikscioniu Jezus. Taip pat sudievintas budistu Budda. Butu gerai, kad mokytojo istariamas zodis butu isgirstas, kad jo teiginiu, kurie pastoviai teka per ji, nes jis juos ikunija savo busena, kuri gimasta nuo atsiverumo Kurejui, butu isiklausoma, ir kad viena diena visa tai nepavirstu Algimanto garbinimu arbo kokiu nors Algimantizmu.

Tikiuosi kad Algimantas gyvens ilgai ir to neatsistiks. Kol gyveni tai niekas nedievina, pradeda dievinti tik tada kai jau iseina, palieka sita kuna. Tiek Buda, tiek Jezus, tiek Algimantas, tiek visi kiti dvasiniai mokytojai, visomis isgalemis stengesi, kad ju mokymai nepavirstu ritualistine religija. Deja, gyuliniam zmogaus protui labai reikia jaustis mazu ir bejegiu, taip is tokio gailescio sau jis gauna energijos ir is kitu.


Kiekvienas turintis gilu dvasini atsiverima taip pat yra ir zmogus, turi savo gyvenima ir jo gyvenimo negali nugyventi niekas, lygiai taip pat kaip negali nugyvenit mano gyvenimo ar kieno nors kito gyvenimo kas nors kitas. Todel bet koks lyginimas saves su kitu ar kito su savimi yra niekas kitas o tik dairymas i salis. Ir dar nenuosirdus.

Neseniai musu du dvasios broliai suklupo savo dvasiniame kelyje, vien tik del to, kad jiems nepriimtina mokytojo nurodoma kryptis, bet daug mieliau isorinis blizgesys, logika, ir “teisingumas” arba savo teisumo ieskojimas: Jeigu tukstanciai teisus tai vienas, kurio supratimas yra kitoks, teisiu buti negali” taip jie masto. Reikalingos partijos, skirtingi poziuriai, nuomones, gerbejai. Nera tokiu dalyku dvasiniame kelyje, yra ismintis, savotiska "diktatura", tvarka, rezimas, taisykles, ismintis, ir arba tu tame esi arba dar ne.

Cia as nieko nesmerkiu ir nezeminu, o tiesiog panaudoju kaip pavyzdi. Bendravau tiek su Vytautu tiek su Petru telefonu po ankstesniu parasymu forume, kalbejome ilgai Ir kaip protingai neskambetu ju issakomi teiginiai, tiesa nuo to nepaiskeicia. Cia man labiau viskas panasu i partiju debatus, “Amerikonisku Melkizedeku partija” ir Gyvojo Kelio tiesos, kurios, beje, nera urantu nuosavybe bet yra visumines ir galiojancios visoje kurinijoje, kitaip buti tiesiog negali. 

Noriu pasidalinti tik viena mintimi kuria isakiau savo pokalbio su Vytautu metu. Jam labai norejosi palyginti skirtingu judejimu skirtingus poziurius, tai pasakiau, kad jeigu tu kazka bandysi lyginti, tai mums geriau isviso nereikia kalbeti nes mes nesusitarsim. As niekada nieko su niekuom nelyginu, nes kiekiveinas momentas yra unikalus ir kiekvienas zmogus yra uniklaus, kiekvienas kelias turi tam tikras savybes prioritetus galimybes patarimus ir viska as priimu tik taip. Palyginimai sudvejina, isskirsto zmogaus supratima ir paliek sumaisti viduje, kai tuo tarpu konstruktyvus giluminis apmastymas ir vieno reiskinio suvokimas ir viso demesio sutelkimas i viena suteikia patyrima kuriame jau savaime telpa to patirto reiskinio energija, kuria jauti savo viduje virpesiais, kurie taip pat padiktuoja to patyrimo svarba, reiksme ir verte.

Gyvuliniu savo protu besivadovaujantis zmogus, per gincus, intrigas, gasdinimus, nesusipratimus, aukos mastyma, visada siekia gauti energijos ir demesio sau, nes besivadovaudamas gyvuliniu protu jis negali atverti savo dvsines asmenybes, kuri susijungia su Kureju ir energija gauna tiesiogiai is Saltinio. Del to visas pasaulis yra paskendes tokioje tamsoje nes dauguma maitanasi vieni is kitu tokiu budu per ivairias intrigas.

 Vieni demonstruoja savo despotizma ir savo valdzia, tas sukelia neapykanta arba liaupsinima is publikos ( rakcija, ) ir vat tau geras pojutis, koks as galingas ir reiksmingas. Tuo paciu, paprastas zmogelis vietoje to, kad melstusi kreiptusi i Kureja arba savo viduje atrastu uzuojauta taip besielgianciam, jis pyksta, koneveikia, kaltina ta politikieriu ir tokiu budu svaisto energija kuri taip reikalinga jo paties gyvenimui ir pastangoms atsiverti. Taigi kryptingas energijos svaistymas. Vietje sito turetu buti ramybe, malda, kryptingas atsiverimas, ir tos sviesos skleidimas i aplinka, zodziu, mintimi, energija, veiksmu - busena kuri diktuoja toki elgesi. Atsirandi visai kitokiame Veiksmo-Priezasties-Psekmes vaikimo rate, nes is sio desnio istrukti neimanoma kol esi kurinijoje.

Kartais ateina pas mane zmones i terapijos seansa ir sako, “buvau visur, pas visokius gydytojus, pas visokius terapeutus ir zynius ir niekas negali man paskyti kas su manimi vyksta, is kur mano viduje yra baime. Tai jam ir sakau, tu turbut net nenori suzinoti atsakymo i sita klausima nes tada tavo klausimas nebeteks reksmes ir taip tu prarasi kitu demesi sau. Jeigu tu istikruju noretum suzinoti sav baimes priezastis, tai net dabar tu isklausytum tai ka tau sakau, bet tu pasirenki nesutikti su tuom ka tau sakau, ir mano atsakymas nepatenkina tavo gyulinio proto, tau atrodo kad tai yra netiesa, deja, kol tiesai neatsiversi tai ir liksi baimeje ir atsakymo ieskojime, nes tau mielasis taip yra patogiau. Juk drama, paslaptis,smalsumas ir nezinomybe taip masina ir taip gera gyvenit saves nepazystant ir netgi nesistengiant saves pazinti bet vietoje to "pudrinant" sau smegenis koks as esu kitoks negu visi kiti, manes niekas negali suprasti.

As labai issipleciau, bet kaip kitaip paaiskinti visa tai ka manau. Noriu issamiai su pavyzdziais ir kitokiu rakursu patekti tai ka matau vykstant.



Brangieji, uranto vardas neatleidzia nuo visatos desniu zinojimo ir ju taikymo ir niekaip nesutrumpina kelio ir nesuteikia joikiu privilegiju nei vienam. Vistiek reikes anksciau ar veliau sitas tiesas suvokti ir niekur nesidesi. Gali simta metu sedeti, teisintis, gincytis, irodineti savo teisuma, arba zeminti save, kad niekas neisgauna, gali lyginti save su kitais tureti tvirta nuomone, to niekas nedraudzia, tik tokiu budu ryra rizika issvaistyti laika jegas ir energija ir taip niekada Kurejo priesaku ir neigyvendinti ir Londono, keliaujant per Tokiji taip niekada ir nepasiekti.

Siuliciau i visa ta paziureti rimtai.

Kodel serga urantai, ogi todel, kad nera vidinio darbo, nera atsiverimo, nera pakankamo giluminio mastymo, nera gyvenamo Priezasties-Veiksmo-Pasekmes desnio veikimu, bet gyvenama baimeje, pasiteisinimuose, atidejinejimuose, gincuose, pastangu nedejime, suvokiant procesus Gyvajame Kelyje intelelktuaiai arba menkinant save. Ir visos sitos savybes viduje gali pasireiksti labai subtiliai, bet tai vistiek yra baime, o ten kur pasakata yra baime, ten nera meiles ir tokio gyvenimo akimirkos visada bus pripildytos klaida.

Rasau visa tai ne tam ir ne tiems, kurie nori mane kritikuoti ar irodyti, kad esu ne teisus, ar dar kaip nors pabandyti interpretuoti mano supratima ir susidaryti apie mane nuomone, del kurios man nei silta nei salta, bet tiesiog isdestau savo izvalgas ir dalnuosi savu patyrimu kuris susiformavo per ilgus metus einant dvasiniu keliu, dedant kasdienes pastangas, kartais ju nededant ir patiriant to pasekmes. As tikiu, kad sios izvalgos pasitarnaus kam nors, paziurint i Gyvojo Kelio reiskinius kitokiu kampu.

Kada atrandi Kureja savo viduje arba tik prisilieti prie sviesos viduje, gyvenimas jau nebus kitoks, bet bus visada nukreiptas savo esaties ieskojimui, atradimui ir gilinimui nes kitaip tu negali gyventi, sveisos atsisakymas paprasciausiai baigtusi nuprotejimu arba mirtimi, zaidimu cia nera ir savo sprendimu pasekmes ragauti visada tenka paciam nuo to niekur nedingsi. Skirtumas tik tas ar nuo pasekmiu su baimes nusisuksi ar tuos issukius priimsi ir pasimokysi kreipdamas savo judejimo krypti link gilesnio suvokimo ir sviesos, juk sustoti ir palaukti neina, tokios busenos nera, viskas visada yra tik judejime, antra karta viska pakartoti tu negali, tu negali i ta pati vandeni ilipti du kartus.

Kas yra dvasisnis moktojas ir kas yra dvasinio mokymo ruosimas?

Tai kas vyksta siuo metu sventoveje, ir Urantijos Knygos studijose ir savo mokymo sakyme tai nera tradicine mokykla kurioje kas nors isduos diploma ir pasakys, stai, dabar tu jau esi dvasinis mokytojas. Ne, taip gi niekada nebus. Tik pats gyvenimas ta padarys. Dvasiniu mokytoju gali buti kiekvienas savo lygiu tiek kiek yra sukaupta payrimu ir kiek tuo patyrimu esi pasiruoses pasidalinti tam, kad pakeisti kitu gyvenimo krypti, paskatinant atsiverima Kurejui ir tikros dvasines savasties atradima. Netgi keisti kitu mes negalime, jie turi savo unikalu kelia, mes tik galime sudaryti saligas ju pasikeitimui sklaisdami Meile, ir sukurdami ta meiles saugia erdve, kur mirtingasis jauciasi saugus ir gali isreiksti save taip kaip jis tuo metu gali save isreiksti. O tai saveime skatina ji pastebeti save isalies ir jau savo elgesi koreguoti. Mes galime sukurti erdve tokiems pasikeitimams savo aplinkoje. Sventoveje mes praktikuojames ir priimame Mokytojo, bei kitu einanciuju gyvuoju keliu pastabas, kaip (feedback). Sventoveje mes galime klysti, ir turime klysti, turime isakyti ir koreguoti. jeigu reikia, savo matyma. Pacias giliausias pamokas as patyriau sventoveje ir is mokytojo tada, kai isakiau savo poziuri drasiai ir isgirdau ismintinga pataisyma, savo minciu pakoregavima. Taigi nenoras atverti savo mastymo ir pateikti jus i viesuma aptarimui tik suletina jus paciu asmenini atsiverima ir pasireiskima savaja tikraja asmenybe.

Tapimas dvasiniu mokytoju yra asmeninis procesas Atisveriant Kurejui. Gilinant savo zinias, gilinant izvalga, lavinant kantrybe. Gyvenant gyvenima kartu su Kureju, tampant profesionalu suvokime Gyvojo Kelio procesu, savosios asmenybes vidiniu procesu. Reikia suvokti kas yra tas gyvulinis protas, kaip jis elgiasi, kokios jo paskatos. Reikia suprasti koks yra zmogaus dvasinis protas, kaip jis prabunda, kokie procesai saktina jo buvima ir aktyvuma, ir koks elgesys ji uzdaro ir padaro neveiksminga.

Tapimas dvasiniu mokytoju, tai bebaimis isiklausymas i Kurejo vedima is vidaus kiekviena akimirka. Ir tai nera lengvas kelias. Tai yra ir individualus darbas, individualios pastangos, giluminis Urantijos Knygos teiginiu nagrinejimas, Kurejo Atradimas viduje. Tai karaliskas kelias, visada tai sakiau ir sakysiu. Turbut tik praejus kalio atkarpas be Kurejo atrasto savyje tik ir gali suvokti ir suprasti kokia privilegija yra zingsniouti su Kureju siame Gyvajame Kelyje (rasau didizaja raide). tai jau visai skirtingas ejimas.


Einant gyvuoju keliu reikalinga kantrybe. Ir vel kantrybe gali buti ugdoma, o gali buti ir busena. Gyvulinio proto kantrybe visada laukia rezultato, “Nu kada jau mes cia pasieksim ta tiksla, ar jau? Kiek dar liko? Ar dar daug? Va ir vel viskas keiciasi, vadinom Kureja vienaip, o dabar jau kitaip, kas cia dabar, kiek cia dar bus visokiu pasikeitimu?, ai cia ne man…, masto zmogus kurio kantrybe yra evoliucine ir salygine.

Kai tik pradejau jaunysteje deti pastagas ir eiti dvasios keliu tai vis pradzioje kirbedavo klausimai, "Ar cia taip reikes dabar visa gyvenima medituoti, kiekviena diena? Ir taip vat save riboti, disciplinuoti?, ir t.t., Tokios tada buvo mintys, ir tokia lengva vidine depresija apimdavo. “Gal man cia nepavyks?” Kartais atrodydavo kad tos busenos kurias pasiekdavau meditacijoje buvo tik sapnas. Klausdavau saves ar cia buvo relaybe ar man tik sapnavosi?

Veliau, kada po gan intencyviu pastangu atsivere dvasinis vidinis guluminis protas tokiu klausimu nebeliko, rezultatai dominti nustojo, liko pasimegavimas procesu ir pastovi busena, kiekvienos akimirkos prisotinimas auksto daznio virpesiais, ir gyvo atsiverimo pasirinkimas kiekviena akimirka ir kiek imanoma dazniau, iki tol kol tas atsiverimas ir gilumine kantrybe tapo tiesiog kiekvienos dienos iprasta busena.



Taigi pabaigsiu savo apmastymus paprastu apibendrinimu kuris tinka siuo metu man.

Kokie bebutu pasiekimai ir koks gilus bebutu atsiverimas, ar koks gilus butu nukrypimas nuo gilaus atsiverimo, tai yra tavo kelias, ir tik tu esi atsakingas uz tai kur tu esi, tik tavo atsakomybeje yra kiek siandien tu esi realus. Niekas uz tave nieko nepadarys, neatsivers ir uz tave nenugyvens nei vienos tavo gyvenimo akimirkos. Jei pasirinksi savo gyvenima svaistyti tai taip ir bus. To laiko jau nenugyvenisi, laikas jau bus kitas ir daznai skirtas jau kitiems darbams. Todel iprasmink kiekviena savo gyvenimo akimirka, kokia ji bebutu, zemo daznio ar auksto daznio virpesiu, ji yra tavo gyvenimo akimirka, mylek save, nesmerk niekada saves del nieko, nes saves smerkimas ar nepasitenkinimas ateina is praeities kurios tu pakeisti tiesiog negali. Buk susiliejime su Kureju, bet nevenk ir pats ieskoti, stebeti ,atrasti, suprasti, suvokti, suklysti. Mokykis vaikscioti ir pats savo kojomis. Zinoma, tegul Kurejo vedimas visada lydi tave visur, taip kaip tevas ar motina leidzia savo vaikui pulti stotis ir vel bandyti is naujo, ji stebedamas ir lengvai prilaikydamas, griuk ir kelkis, kol ismoksi vaikscioit pats ir subresi tolimesniam augimo ir atsiverimo laipteliui. Ir telydi tave Kurejo Meile ir ramybe. Ir tegul kiekviena tavo gyvenimo akimirka bus pripildyta amzinosiomis vertybemis.


P.S. Nesudejau visu kableliu, gal but ir klaidas ne visas savo rasyme pstebejau. Tikiu suskaitysit ir gal parasysit ir savo mintis ir savo suvokima apie savo gyvenima kaip ji suvokiate ir matote jus.

ValdasAirija
2021-12-25 19:57:28

Komentarai

Miеlas, Vytautai,

Aš neturiu nieko prieš Makiventą Melkizedekq ir kitus tavo paminėtus asmenis, Jėzų ir Nebadoniją, juos nuoširdžiai myliu.

Aš neskirstau Gyvojo Kelio ir to ištaisomojo laikotarpio judejimo, kurį tu paminėjai, į atskiras dalis. 
Gyvasis Kelias yra amžinybės kelias ir jis bus visada, ištaisomojo laikotarpio judejimas, toks kos jis šiuo metu yra planetoje - trumpalaikis, ir dar įgavęs labai keistą išraiską, kada to judėjimo nariai, Amerikoje yra okinami ne atrasti Kūrėjq savo viduje ir tapti dalimi realios tikros kūrinijos, bet mokintis gauti mokymus is Melkizedekų. Mano supratimu tai yra visiskai nereikalingas reikalas ir pastangos dedamos visiškai ne ta kryptimi.

Urantai, atsiverdami gyvam Kūrėjui, garbindami Kūrėją, Rojaus Trejybę-AŠ ESU, tampa visos kūrinijos nariais ir dalimi tų Kūrėjo vaikų kurie skleidžia meilę iš vidaus, jos prisipildę iš Saltinių-Kūrėjų. Tuo pačiu jie jau nėra dalimi tos tamsios žmonijos dalies ir jau įinša milžinišką indėlį net ir į to ištaisomojo laikotarpio aruodą. Todel prisijungti papildomai prie to judėjimo kuri tu siūlai yra netikslinga. 

KAdangi tavęs Vytautai šventovėje negirdžiu ir Petras į šventove irgi sakė daugiau neateis tai ir sakau, kad esate suklupę gyvajame kelyje urantai. 

Nei vieno aš nenoriu ižeisti, ne toks mano tikslas.

Telydi jus visus ramybė.

ValdasA
2022-01-02 02:08:34



Mielas Valdai,
Savo rašinyje pažėrei ir visiems vertingų įžvalgų. Ačiū.
Gaila, kad dėl Atsivėrimo, ar šviesių minčių stokos, dar sustojai prie "dviejų suklupusių" urantų, ir svarbiausia, toliau prisidedi prie Forumą skaitančių, negatyvaus(!) nuteikimo apie Planetos Valdytojo Makiventos Mokymo Misiją.
Taip, Algimantas, nesidairydamas į šalis, kryptingai vykdo savo pašaukimą - Urantijos Knygos žinių plėtimą ir "ateities dvasinių mokytojų" ruošimą, už ką esame, ir dar daugelis bus dėkingi. Bet gi, yra Kristaus-Nebadonijos ir visos Kūrinijos Dvasinių Būtybių Galinga Šviesa, ateinanti per Makiventos Mokymo Misiją bei kitas Veiklas, įgyvendindama, būtent Urantijos Knygos idėjas.
Ir suprantama, kad dauguma sąmoningų, ir Atsiveriančių Dangiškiems Tėvams urantiečių, Širdimi priimdami visus Šviesos Mokymus, prisijungs prie Ištaisomojo Laikotarpio veiklos, atvers nūdienos ir ateities Mokytojo bei dvasingo veikėjo Kelią.

vytautas
2021-12-27 13:12:04



Linkiu jums Algimantas dieviškos kantrybė, pakantumo, įžvalgų 100 metų į priekį.
Apkabino karštai
Kęstutis iš visagino.

Kestutis
2021-12-26 17:13:24



Mieli URANTAI KAUNIEČIAI. KAS SU JUMIS DABAR DAROSI.
JEI algimantas negali ir jūs neturite sakovo, pasikvieskite mane.
Aš prieš mėn prisiekiu Kristui aukotis iki pergalės.
Ačiū.
Su broliška Meile Kęstutis. Amen.
Aleliuja.

Kestutis
2021-12-26 17:09:48



Mylimieji urantai, džiaugiuosi jūsų pateikiamais pamąstymais, įžvalgomis, ir nuoširdžiai išsakomais patyrimais mūsų visų sustiprinimui. Būtent toks gilumine prasme yra ir Valdo pateiktas ir mokymas, ir apmąstymas mūsų - urantų - žingsnių Gyvajame Kelyje - ar net iki jo, ar dargi net ir išsukant iš jo kažkur pasirinkus lengvesnį - tariamai gyvąjį - takelį.
Man Valdo dėstymas ir nuostatos yra puikiai suprantamos, tačiau jas noriu apkabinti savosios Evangelijos Meilės Glėbio Šviesa - Kūrėjas yra gyvas, ir yra kiekvieno viduje, ir Jį galima atrasti savyje.- Štai kur yra Raktas - vienintelis. Įsileidus Jį į savo Širdį, prisipildžius Jo Meilės aukšto dažnio Tikrovės virpesiais, Jis mus keičia iš vidaus ir mes tampame geresni iįšmintingesni, mylime labiau vienas kitą, pradedame gyventi visumos labui, iš Meilės vienas kitam ir Kūrėjui - Rojaus Trejybei-AŠ ESU - jausdami Jos vedimą - iš vidaus. Dabar jau nebegalime gyventi kitaip - tiesiog nebeišeina gyventi kitaip - tik su Kūrėju - Rojaus Trejybe-AŠ ESU, atrasta viduje.
Apkabinu su Meile jus visus, jausdama Kūrėjo vedimą viduje ( nuo mano parašyto paskutiniojo žodžio - vienintelis - paprašiau Violetos man padiktuoti, ką rašyti toliau, tad pabaigą man ir padiktavo Violeta. Galima sakyti jog šis mano pateiktas pamąstymas yra bendras su Violeta, mat aš dar gyvenu Žasliuose pas Liną ir Violetą, pakeliui į savo namus Romainiuose).
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2021-12-26 08:15:03



Kaip dažnai Algimantas mus geranoriškai pataiso, kai pavartojame klaidingą žodį, nes jis nori padėti mums ir puoselėti mūsų lietuvių kalbą.
Kai urantas rašo forume, lietuvių kalbos rašybos taisyklės, jau yra jo paties pagarbos ir meilės išraiška skaitytojui, o ir vienai iš seniausių pasaulio indoeuropiečių kalbų.

astraasen
2021-12-25 22:15:40



[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal