Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis - Nuo Dvasinių Mokytojų virpesių priklauso ateities kartų gyvenimas - pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2021 11 27

Algimanto pamokomasis žodis – Nuo Dvasinių Mokytojų virpesių priklauso ateities kartų gyvenimas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2021 11 27

Mylimieji, mano vardas – Algimantas – sakau dvasinius mokymus, ruošiu Dvasinius Mokytojus. Jie tiesiog kaip oras reikalingi žmonijai. Žmonija uždus be Dvasinių Mokytojų, ji pasimes nežinodama, kur žengti, kur žvelgti, jau nekalbu apie tai, kur patiems pakreipti savo gyvenimą.

Kada aš žiūriu į aplinką, nesvarbu, kokiu lygiu, ar žiūrėdamas į kokį nors vabaliuką, į žolės daigelį, prasikalantį kokį nors daigą, ar žvelgdamas į dangų, į žvaigždes, aš puikiai suvokiu, kad dabartinės aplinkos etapas – tai praėjusių per šimtus tūkstančių metų įvairių rūšių atsiradimo ir išnykimo rezultatas, koks yra šią akimirką. Ir nė vienas vabzdys nėra beprasmis šitoje Evoliucijoje, jis yra dabar, kadangi per šimtus tūkstančių metų buvo kiti vabzdžiai – kiti, kurie įnešė savo laiptelį, kad dabar būtų tokia aplinka. Mes gi, žinodami, ką reiškia Gyvasis Kelias, mes turėsime didžiulį indėlį – savo asmeninį Indėlį ateities kartoms. Ir toji karta bus tokia, kad nebus šalia esančių štai tokių kenksmingų vabzdžių, kaip uodai. Bus rami aplinka – nebus plėšrių žvėrių, plėšrių žuvų, roplių, nes dabar žmogų jie ne tiktai gąsdina, bet ir apsunkina gyvenimą. Jis negali būti užtikrintas, gyvendamas tose vietose, kur yra krokodilų, kur yra kokių nors plėšrių žuvų – visa tai išnyks – tiesiog mutuos į atitinkamų energinių virpesių pasireiškimą tokiu energiniu lygiu, koks sklis iš žmogaus. Ir tai didele dalimi priklauso nuo Dvasinių Mokytojų, kad būtų apšviečiami žmonės – apšviečiami Paties Kūrėjo – gyvo, atrasto savo viduje paties aukščiausio energinio dažnio virpesiais – teiginiais – ir tuo pačiu – gyvenimu – gyvenimu savo aplinkoje. Dabartinė aplinka iš tikrųjų kitokia būti negali – negali būti Darna, negali būti Brolystė, Meilė – kadangi nebuvo Dvasinių Mokytojų, kurie būtų atskleidę šitų nuostabiausių Amžinųjų Vertybių Šaltinį. Dėl to aplinka turi agresyvėt, ji turi pasireikšt savo – savo būdu – o būdas, be atrasto Kūrėjo savo viduje, be Dvasios – jis aršus, naikinantis, žvėriškas. Nors ir žvėris nevisada būna toks aršus ir naikinantis žmogų – žvėris daugiau baikštus. Jeigu jis nėra sužeistas ir jeigu jis nėra alkanas – jis nėra agresyvus – jis pasitraukia ir nuo žmogaus. Net miške, gūdžioje taigoje gyvenant, žvėris nėra pavojingas, jeigu žmogus neužmina jam ant uodegos.

Aš vakar per Yuotub‘ą išgirdau nuostabų pasakojimą. Žmogus, gyvendamas taigoje vienas, jau virš aštuoniasdešimties metų amžiaus, pamatė prie jo pirkelės atklydusį mažą vilkiuką. Jis išsekęs buvo. Vyras pamaitino, įsinešė į savo pirkią, sušildė, palaikė jį porą dienų, ir vėliau išleido jį į lauką. Jis nežinojo, kodėl tas vilkiukas pasiklydo nuo savo bandos, bet galu gale, jis susirado savo tą bandą. Ir praėjo kiek laiko, pas jį į pirkią užklydo netoliese buvę kaliniai – jie pabėgo iš įkalinimo vietos ir, žodžiu, jį norėjo nužudyt. Ir netikėtai atsirado tas, jau suaugęs mažiukas vilkelis, bet jis jau buvo suaugęs, ir jis puolė gint šitą vyrą, kuris jam kažkada išgelbėjo gyvybę. Bet tas kalinys – jie buvo keliese – tryse ar keturiese – spėjo iššaut iš pistoleto, ir užmušė tą vilką. Bet labai greitai į vidų įsiveržė to vilko motina, ir čiupo už rankos tą kalinį.

Žodžiu, visi jie turėjo pabėgt nieko nepadarę pikto. Bet šitas vilkiukas, išaugęs, paaukojo savo gyvybę – paaukojo gindamas tą, kuris jam buvo išgelbėjęs gyvybę. Tai padarė vilkas, kuris taigoje gali sudraskyt žmogų be jokio vargo. Tie žmonės nušovė šitą jau suaugusį vilką, nes jie norėjo nušaut ir šitą žmogų. Jie gi žmonės – jie – ne vilkai – bet jie žudė – vilkas – žvėris – gynė! Štai kokia yra to plėšrūno net pasąmonės lygiu Meilės pasėta sėkla! Ji davė vaisių tam žvėriui, ir žvėrį pavertė aukštesniu už tą kalinį-žmogų savo ištikimybe, savo atsidavimu tam, kuris kažkada padarė Meilės ir Gėrio darbą! Virpesiai keičia tą pasireiškimą. Ir štai nuo mūsų Dvasinių Mokytojų virpesių priklauso ateities kartų gyvenimas, kad nebūtų žvėrių ne tik tų, kurie gali sudraskyt miške – bet ir tarp mūsų, kad nebūtų žvėrių. Visa tai priklauso nuo Dvasinio Mokytojo. Kokia Šviesa pats pulsuoja Dvasinis Mokytojas, tokiu ritmu vyksta to Dvasinio Mokytojo gyvenimas, kurį mato kiti. Dėl to mes ir esame Gyvajame Kelyje, kad pulsuotume atrastu mūsų viduje Kūrėjo Ritmu, kad žmonija būtų iš tikrųjų Kūrėjo sūnūs ir dukros, bendradarbiaujanti Visumos Gerovei Brolystėje. Štai tokia turi būti žmonija – ir ji bus. Amen.

Ačiū Daivai už iššifravmą.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai