Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Tik per Kūrėją mes galime bendrauti, surasti bendrą ryšį – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Žasliuose, 2022 01 15

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš sakau dvasinius mokymus gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, ruošiu Dvasinius Mokytojus ne tik Lietuvai – visai planetai.
Planeta yra apgaubta tamsos. Jai būtina Dvasinė Šviesa – Dvasinė – nes kitokios šviesos nėra. Kada mes kalbame apie laužo šviesą arba elektros energijos teikiamą, jinai yra vis tiek iš virpesių – iš virpesių – atitinkama Kūrėjo Energijos transformacija, bet pati ryškiausia, pati galingiausia Šviesa yra – Dvasinė
Kadangi aš sakau dvasinius mokymus mūsų, urantų, gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, tai šiandien per Kūrėjo garbinimą man buvo parodyta projekcija – mažas šviesos pulsavimas viename nedideliame taškelyje, ir ta šviesa užgęsta, ir vėl – pulsavimas. Panašiai, jeigu įsivaizduojate, kada lėktuvas skrenda naktį danguje, ir žybsi lėktuvo šviesos, tai toji akimirka, kada įsižiebia, tu matai tą šviesą, kada užgęsta – tamsa – nakties tamsa apima ir tą patį lėktuvą iš išorės. Štai tas pulsavimas atrodytų – kam jis reikalingas? Nes aplinkui – tamsa, ir nematai, kas yra net toje tamsoje, bet tas pulsavimas stiprėjo, ir jis kilo į viršų, ir į plotį, ir jis visą laiką judesyje kyla. Ir aš jau matau apšviestą – kada kyla aušra, ir apšviečia visą aplinką prieš patekant saulei – štai tas pulsuojantis impulsas, kada jis nenutrūko, jis stiprėjo kol galų gale iškilo, kad apšviestų visą aplinką. Man nieko nepaaiškino, kas tai yra. Kada vėliau, vykstant šitam pačiam garbinimui, man buvo suteiktas didžiulis, didžiulis teiginys – tai yra toji Šviesa, parodyta to pulsavimo toje vietoje, kur Rojaus Trejybė-AŠ ESU parinko man naujuosius namus, dar prieš to namo pastatymą, ten buvo tas pulsavimas tos Šviesos – ten, kur iškilo namas, kur aš kitą savaitę turiu persikraustyti gyventi – ir štai iš ten skleisis Šviesa, kad apšvies visą planetą!
Kada aš girdžiu urantų gyvą žodį, gyvą maldos, Kūrėjo garbinimo žodį, atrodo, kaip lengva pasakyti – tai ir yra mūsų susiliejimas su Kūrėju – kai ištariame – mes ir esame viena dvasioje su Kūrėju. Bet šitą ištarti jau nuo savęs, reiškia – pajausti patyrimu tą dvasinę vienovę. Ir, kada Daiva iš Panevėžio ištarė, kad tiktai per Kūrėją mes galime bendrauti, nes asmenybės yra labai skirtingos, tai buvo ištikrųjų Kūrėjo Tiesa, ištarta Daivos lūpomis. Tik per Kūrėją mes galime bendrauti, surasti bendrą ryšį, nes mūsų yra – skirtingas intelektas, skirtinga patirtis, skirtingas supratimas, skirtingas visiškai mūsų aplinkos poveikis, skirtingai mes buvome ugdomi, skirtingą turime temperamentą, skirtingą charakterį. Ir štai, jeigu Kūrėjo pojūtis viduje susilpnėja, mes, net ir urantai būdami, tarpusavyje nesutarsime – sutarimas gali būti tik bendro Šaltinio, kuris yra atrastas Širdyje, ir Širdimi.
Aš dažnai atsiduriu tokiose situacijose, kai urantai, nesuvokdami platesnės Šviesos, gilesnės Šviesos, bijo tos Šviesos. Ir kada aš jiems mėginu išaiškinti, jie iškart puola ginti savo tą siaurenę tiesą! Jų samprata tai, taip, yra tiesa, bet mėginant ją išsaugoti, ir neapkabinti platesnės Šviesos, daroma klaida! Todėl susikalbėjimas tarp urantų įmanomas tiktai per Širdimi pajaustą Kūrėją, ir tada išsilaisvinant nuo savo ankstesnių požiūrių, kurie yra suvaržantys, o jie suvaržo dėl to, kad nėra vėl gyvo Kūrėjo pulsavimo Širdyje nuolat, ir kuris nėra pagilinamas, todėl ir pasakymas, ką pasakė ir Kristus prieš du tūkstačius metų – Tėvas ir aš esame Viena Dvasioje! – jis tinka net tiktai šią akimirką po dviejų tūkstančių metų, jis tiks per visą amžinybę, nes mes gi ir savo požiūrius vėl plėsime, palyginus su tuo, ką dabar patiriame. Lygiai taip pat mes turėsime naujų patyrimų, įsisavinsime naujų energijos transformavimo įvairių formų, bet per Kūrėją mes galėsime tada vienas su kitu susikalbėti, o dar labiau – bendradarbiauti. Mes gi šito dar nemokame – bedradarbiavimo mes nemokame – mes bedrauti dar nemokame, nes mūsų niekas šito nemokė! Tai dėl to aš jums ir dabar sakau – tik per Kūrėją mes galime bendrauti! – nesvarbu, kad mes save laikome urantais – urantai irgi ne vieno lygio yra. Bet, jeigu bus nuoširdumas, ir bus Kūrėjo išraiška mūsų gyvenimu, kur svarbiausias yra Kūrėjas – ne savo sūnus žemiškąja prasme, ne savo dukra žemiškąja prasme, bet Kūrėjas, tada bus ir žemiškoji dukra, ir žemiškasis sūnus, ir paglobotas, pamylėtas dvasine prasme. Tai yra svarbiau negu puoselėti tą buitinę meilę. O kita vertus, mes gi turime išplėsti požiūrį virš savo biologinės šeimos plačiau negu biologinė šeima – apimti visą žmoniją, apimti kūriniją, apimti tai, kas mūsų laukia po prisikėlimo. Ta sėkla, ką aš jums stengiuosi įdiegti į jūsų pasmonę, kad jūs turite visą kūriniją laikyti savo šeima, kuo giliau šis teiginys įsišaknys pasąmonėje, pasieks jūsų sąmonę, kad jūs jau laikysite tą kūriniją savo Šeima Tikrovėje, tuo bus jums lengviau bendrauti po prisikėlimo. Jums nebus skaudu, kai jūs atsidursite toje aplinkoje, kuri jums bus nepažįstama. Jūs vis tiek ją laikysite savo Šeima, nes jūs buvote jau išugdyti šitame pradiniame pasaulyje tokių nuostatų, kurios jums tapo tada savomis, ir tada jūs tiesiog patyrimu patvirtinsite – taip, tai – nauji dvasiniai asmenys, kurių anksčiau nematėte, iš kitų planetų, net ir tie Dvasiniai Mokytojai, kurie turi aukštesnį statusą, bet jie jums bus artimi, savi. Tas, kuris yra artimas, tai ne giminystės požiūriu, kaip yra dabar suprantama – giminė – biologine prasme – bet dvasios prasme – ir vėl per Kūrėją – jungtis atsiranda per Kūrėją, kuris suvienija visą kūriniją, visą Dvasinę Kūrinijos Šeimą.
Taip kad, mano mylimieji, tas pasakymas – Mes, urantai, esame viena dvasioje. – yra tada, kada mes iš tikrųjų per Kūrėją juntame tą dvasinę vienovę – ir tiktai per Kūrėją! Nes visi kiti šaltiniai, kokie jie bebūtų svarbūs, jie nėra nesikeičiantys. Vienintelis Kūrėjas yra nesikeičiantis! Reiškia, tada ir mes turime tiktai per nesikeičiantį Šaltinį ir Centrą patys būti dvasinėje vienovėje su Juo, ir per Jį susilieti su visa Kūrinijos Dvasine Šeima. O žmonija yra aguonos grūdelis, o mūsų aplinka tame grūdelyje – dar mažesnė smiltelė.
Taip kad, mano mylimieji, kibkite į Kūrėjo Atlapus, glauskitės prie Kūrėjo Krūtinės, ir tarkite Širdimi, paliudydami patyrimu – Kūrėjas ir aš esame Viena Dvasioje! – Ir šitaip mes esame ir tarpusavyje su visa Kūrinijos Dvasine Šeima, ir su žmonija – su ta dalimi – kuri nuoširdžiai atsiveria tam pačiam Šaltiniui ir Centrui – Kūrėjui. Amen.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir palaima.

Komentarai