Forumas: temos peržiūra
Kiekvienas patyrimas reikšmingas tiek, kiek mes patys jam suteikiame reikšmės
Mylimieji, atrodo, kad pastarųjų savaičių patyrimai, lydėję mane, pateikė naujų apmąstymų manajai asmenybei. Tačiau šiandieninės mintys, besiformuojančios manyje, yra sąsaja su ankstesnėmis, ir taip susidaro ištisa, nenutrūkstama grandinė minčių, iš kurių gimsta veiksmas, ir taip – patyrimas. Ne šiaip sau yra pabrėžiama, kad Gyvasis Kelias yra – Patyrimų Kelias. Iš patyrimų mes mokomės, liudijame Gyvojo Kelio – Gyvumą, Tikrumą, Realumą.
Eidami Gyvuoju Keliu, mes sužinojome, kad mes – nesame – šitas materialus kūnas, mes esame – dvasinė asmenybė. Asmenybė, Kūrėjo mums kiekvienam suteikta. Aš esu – asmenybė, tu esi – asmenybė, visi esame – asmenybės – gyvos asmenybės. Taigi, Kūrėjas mums padovanojo – mus.
Ir vis tiktai, tai jeigu aš nesu šitas materialus kūnas – kodėl juo reikia rūpintis? Kodėl jis kelia tiek daug rūpesčių? Kodėl jam reikalinga tokia priežiūra? Kodėl jis keičiasi metams bėgant? Kaip jį pamilti tokį, koks jis yra? Ir apskritai, kodėl tam fiziniam apvalkalui toks dėmesys tada? O tai kur ta sąsaja tarp to materialaus kūno ir asmenybės jeigu aš na, nesu tas materialus kūnas? Sveikas fizinis kūnas reikalingas tam, kad drauge su Kūrėju, darytume Gėrio darbus visumai, taip. Bet kaip tą pajausti – būsena? Kaip save pažinti tokį, kokį sumanė Kūrėjas? Kokią mane sumanė Kūrėjas? Daug tų klausimų, kurie manyje jau seniai glūdėjo neatsakyti, nes patyrimu nebuvo paliudyti. Aš nuoširdžiai kėliau sau tuos klausimus, bet tik trumpam, nes juos greitai užklodavo kitos mintys ar tiesiog susikoncentravimas į vis naujos akimirkos, būtinus atlikti darbus.
Jau antri, berods, metai, kaip pasaulyje plačiai siaučia karūnos viruso pandemija. Kiek ji įteigta, kiek ką palietė realiai, kiekvienas turi savo istoriją. Na, ir aš savąją.
Prieš pora savaičių, išlydėjusi savo tris, biologinius, vaikus į mokyklą, po gero pusvalandžio sulaukiau iš mokyklos seselės, skambučio. – Labas rytas. – Labas rytas. – Noriu informuoti, kad Matui nustatyta korona, teigiamas testas. – Kaip sakot? Kad jis sveikas, – sumišusi atsakau. – Dar to betrūko.. – sukasi mintyse. Na ir užsivedė karuselė – testai, testai, priverstinis izoliavimasis namuose – visiems šeimos nariams. Ką gi, paatostogausiu, neplanuotai. Matas jaučiasi puikiai, namuose bėgioja basomis kojomis, maža to, apsirengęs tik marškinėlius, trumpomis rankovėmis, nors kambariuose temperatūra – kukli – devyniolika laipsnių šilumos. Ech, tegu grūdinasi, pamaniau, na, jeigu jam nešalta. Kol bandau suprasti, tai kodėl gi aš čia dabar turiu sėdėti namuose, pajuntu, kad mane staiga ima krėsti šaltukas, vos ne visą dieną pragulėjau lovoje, atsiranda galvos skausmas toks, kad nebegaliu nė užmigti. Naktis beveik bemiegė, viena, kita. Atsiranda ir kitų, šalutinių gripo pasireiškimo požymių, kurie taip sudėlioja aplinkybes, kad mano atostogos prasitęsia net iki dviejų savaičių ilgumo. Ėjo diena viena, kita, kai stebėdama save aš staiga pajutau man naują, niekada iki tol nepatirtą patyrimą. Aš juntu fizinio kūno negalavimus, jaučiu nuovargį dėl pasireiškiančio susirgimo, bet aš taip pat jaučiu, kad – aš nesergu. Aš nesu šitas materialus kūnas, ir man tikrai nepasireiškia jokia liga. Staiga aš pajuntu, kad nesu tas, kas junta fizinį skausmą – aš esu – dvasinė asmenybė, Kūrėjo dukra – ir aš esu sveika. Visas tas materialaus-fizinio kūno negalavimas, ir viskas kas čia aplink vyksta, pro mane tarsi praplaukia ir atrodo kaip netikra-negyva. Kaip koks kažkieno rodomas kino filmas, kurį aš žiūriu. Ir štai tik dabar aš supratau ką reiškia mūsų Dvasinio Mokytojo, Algimanto, mokymas – mes nesame šitas materialus kūnas, mes esame tai, kas yra mūsų viduje – mes esame dvasinės asmenybės. Ir Kūrėjas mums padovanoja asmenybę, tam, kad darytume Gėrio darbus, visumai, drauge su savyje atrastais Tėvais.
Ir nors šis patyrimas, nėra pirmasis patyrimas, leidęs man patirti, kad ne išorinis fizinis grožis yra esminis faktorius, bet – vidus – dvasinis vidus – asmuo, asmenybės gyvastis – tačiau vis tiktai, labai padėjo, kad pagaliau galėčiau atsakyti į neatsakytus klausimus, kurie vis iškildavo mano viduje, apie fizinį ir dvasinį grožį, kurie vis tiktai yra bendra sąsaja, nes ir viena ir kita yra – viena bendra sistema – Kūrėjo dovana. Bet gi tą reikia – pajausti.
O būtent siauras žvilgsnis ir neleidžia praplėsti požiūrio savo viduje, bet aš taip pat sakau, kad būtent – patyrimas – leidžia patirti tai, kas iki tol nebuvo pažinta, o tai reiškia – atveria platumas į tai, kas yra Tikra ir Gyva. Tai, kas yra Kūrėjo mums padovanota. Ir tai tik mažas, bet reikšmingas žingsnelis, toks, koks turi būti nužengtas, kad kitas iššūkis, jau didesnis, būtų taip pat įsisavintas, jeigu norima toliau eiti Gyvuoju Keliu ne tik samprotaujant apie gražius teiginius, bet juos ir liudyti savimi, tikru savimi.
O kokybiškas gyvenimas bus tik tada, kai asmenybė – aš – be krislelio abejonės, pagaliau ištars – Taip, aš Jį atradau! Ir tai bus Algimanto Evangelijos – Kūrėjas yra gyvas, tikras, kiekvieno viduje, ir Jį galima atrasti – gyvas paliudijimas, jau savuoju patyrimu, net ir tokiu, kad nereikės daugiau abejoti.
Vakarais studijuodama Urantijos Knygą, pasibraukiu man patikusias, perskaitytas mintis-teiginius. Taip vieną vakarą studijuodama, aptikau tokio ryškumo pastraipą, kad man ji tapo tokio neišpasakyto grožio ir svarbos, jog ir dabar prie jos vis sugrįžtu – tai, kas atskleista joje – tuo gyventi noriu. Paskaitykite ir jūs:
„Raktai nuo dangaus karalystės yra: nuoširdumas, daugiau nuoširdumo, ir daugiau nuoširdumo. Šituos raktus turi visi žmonės. Jais žmonės naudojasi – žengia pirmyn dvasiniu statusu – priimdami sprendimus, daugiau sprendimų, ir dar daugiau sprendimų. Aukščiausias moralinis pasirinkimas yra kiek įmanoma aukščiausios vertybės pasirinkimas, ir visada – bet kurioje sferoje, jose visose – tai yra pasirinkimas vykdyti Dievo valią. Jeigu žmogus pasirenka šitą, tai jis yra didis, nors jis būtų labiausiai nusižeminęs Jerusemo pilietis arba net pats mažiausias iš mirtingųjų Urantijoje.“ 0435-06
Ar jūs matote, mylimieji, koks džiugesys ir vidinė Palaima, man tai ašaros byra, kai aš ją skaitau. Tai kaip gi mes galime pakilti, dvasioje – tik per Nuoširdumą. Atverk save Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU, ne iliuziniam gi Kūrėjui, o – Asmeniui – ir Jis išlaisvina iš bet kokių vargų ir skausmų, abejonių ir didelių klystkelių, nežinios ir baimių. Ir mes tą raktą turime visi, tereikia juo pradėti naudotis, neatidėlioti, bet klausyti Širdies balso, neignoruoti to vidinio šauksmo, kuris veržte veržiasi būti išlaisvintas ir Kūrėjo krūtinėje būti priglaustas ir pamyluotas taip, kaip tik Tėvas ir Motina moka. Nėra kito prieglobsčio, niekur kitur, jo tiesiog nėra. O ir kam jo ieškoti kitur, kai tu jau žinai kur jo ieškoti? Ir būtent nuoširdūs vaikai, mūsų dvasios broliai ir seserys, taip ir žengia jau sielos tapatybės lygiu, morontiniu lygiu, vėliau, patyrimų kaupimo Keliu, visada Kūrėjo glėbyje – dvasios tapatybės lygiu, ir taip kas akimirką iš Meilės priimant vis kilnesnius ir kilnesnius sprendimus, renkantis Aukščiausias Vertybes, bet kokioje pasireiškimo sferoje – vykdant Kūrėjo Valią. Nesvarbu kas tu toks, atsiduok vykdyti Kūrėjo Valią, o tai reiškia atrask Jį, Jis tavo viduje, tu Jį gali atrasti – ir pasirinkus šitai, visas gyvenimas taps nuolatine ilga, kupina Ramybės ir Palaimos, Meilės sklidina, Kelione.
O mes jau žinome ir kiekvienas savuoju lygiu patiriame, kad mums nereikia laukti rytojaus, nereikia svajoti išskirtinai apie morontinio gyvenimo privalumus, nes viskas ko mums reikia, kad gyventume Meilės kupiną, orų gyvenimą, yra jau dabar, šiandien – mumyse – kiekviename. Tereikia įdėti daugiau pastangų, Nuoširdžių pastangų, ir mūsų Laimė ir Laisvė yra čia pat, ji mūsų laukia.
Taigi, nors aš nesu tas materialus, fizinis kūnas, bet aš žinau – jis kaip veidrodis atspindi būtent tai, kas aš esu iš tikrųjų. Ir tik Kūrėjo Meilės virpesių prisipildžiusi asmenybė, vidumi jaus, pagaliau – supras, kad tiek fizinis, tiek dvasinis – nesegmentuojama – viena bendra sistema, Kūrėjo Meilės virpesiuose besimaudanti Gyva sistema. Pajauskime tai, Širdimi. Amen.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
2022-02-07 20:31:36
Komentarai
Mielieji, perskaičiusi Vaido komentarą, apmąstydama jį – tai kodėl mūsų Forume nėra – Like/Mėgstu – mygtuko ar širdelės-šypsenėlės-nykščio pakelto į viršų, piešinėlio ar pan., kurį pateikdamas prie komentaro greitai ir taip paprastai pateiktum savąjį pritarimą tam, kuris pasiūlė temą – mintimis nutolau į tolimus patyrimus, Gyvajame Kelyje praeitus ir išmoktus?Matote, mielieji, Gyvojo Kelio Šerdis yra – Nuoširdumas. Nuoširdumas suteikia sparnus skrydžiui su Kūrėju, skrydžiui dvasine Galia, žinojimu, pasitikėjimu, matymu skvarbiau ir giliau nė kad mato kiti, Meilės jausmo Širdyje patyrimu, Nuoširdžiu rūpinimusi kitų Gerove, Nuoširdžiu savęs atidavimu – Visumai, o į tai – savaime – įeina ir – rašymas – savųjų minčių pasidalinimas, Forume, su visais.
Šitoks jausmas pabunda viduje net ir tiek, kad tu jo negali sulaikyti – negali – nes tu rašydamas iš visos Širdies atiduodi save tiems, kuriuos tu myli, o tu gi nežinai kas skaitys, bet tu nebeskirtai nė vieno – imkite ir gerkite Šviesą, kurią patiriu savyje ir dalinkite ją ir patys net ir taip, kai ją dalinu aš kai pasakoju jums savąsias mintis, o tai yra mintys iš Kūrėjo, Kuris man jas perduoda net ir šią akimirką, kai rašau jums taip, kaip nori Jis.
Nėra nieko svarbesnio kaip įsiklausyti į mums teikiamą Kūrėjo Vedimą, neignoruoti to, ką sako mums Širdis ir veikti – būtinai veikti – rašyti, sakyti, dalintis tuo, ką mums kalba Kūrėjas. Negalima to, kas yra Šviesu, Tikra, to kas turi būti atskleista ir tuo pamokyta, kad būtų uždengta, laikyti savyje, užgniaužti savyje, pasiduoti tinguliui ir numalšinti tą Gyvąjį Kūrėjo suteiktą Meilės Šviesos Įtekėjimą į tavo vidų – perteikti Visumai, perteikti dvasios broliams ir sesėms, kad – ir jiems būtų Šviesiau gyventi, nes nėra nė vieno, kuriam nebūtų reikalinga ta Šviesa, kokią ją atradau prieš daugiau nei dešimt metų. Šviesa – ji turi būti atverta, atskleista ir Kūrėjo Meilės Varomąja Galia gilinama.
Štai koks, tas atsakymas, man buvo ką tik padiktuotas, kai sėdausi rašyti atsakymą tai kodėl neužtenka vienu klavišo spustelėjimu išreikšti – tariamo – pritarimo rašiusiam. Viskas glūdi kiekvieno mūsų viduje, tereikia išlaisvinti save atsivėrimu – Nuoširdžiu atsivėrimu Kūrėjui, mūsų Mylimiesiems Tėvams, kad – veikimas – neštų Palaimą, atvertų to Prasmės suvokimą, Širdyje, ir tada nekils nė mažiausios abejonės – rašyti ar nerašyti į Forumą? Ką rašyti? Kam rašyti? Nekils noro – atidėti, nes tu žinosi ką turi daryti ir tai darysi, nes taip tave veda tavo Mylimas Tėvas, Amžinoji Motina, Begalinė Motina ir Visuminė Dievybė AŠ ESU ir tu Jų klausai, nes žinai – tai tavo Kelias. Tai – mūsų Kelias. Ir iš visos Širdies dėkoju Jums, mano Mylimiausieji Tėvai, kad pažadinote mane Gyvojo Kelio Šviesai patirti, kuri yra patiriama pastangų, mano pačios Nuoširdžių įdėtų pastangų, gyvojo ryšio su Jumis gilinimo dėka patiriama. Ir tai apsprendžia – Nuoširdumas – kuris yra Tavojo Charakterio Savybė ir tai yra pati Nuostabiausia Dovana. Ir manoji malda, kad ši Dovana išsiskleistų dar nuostabesnėmis ir ryškesnėmis spalvomis ir visa tai, jau dabar, skirta – ateities kartoms.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2022-06-02 11:35:01
Pritariu. Įdomu pagalvoti, kad šiame forume nėra kokio Like/Pamėgti mygtuko, kuriuo glima būtų greitai ir trumpai išreikšti pritarimą.
Vaidas
2022-06-01 08:30:25
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]