Forumas: temos peržiūra
Vasario šventės man prieš dvidešimt septynerius metus, 2022 02 16
Mielieji, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt penktaisiais metais per vasario šešioliktąją, kuri taip pat buvo be jokio sniego, ir netgi lijo lietus, aš atėjau prie Vilniaus mokytojų namų, kad pasižiūrėčiau, ar lietus nenuplovė dailininkės parašyto skelbimo apie Lietuvoje iki tol dar negirdėtą renginį – mano pirmąjį pasakojimą apie Urantijos Knygos apreiškimą, įvyksiantį vasario 18 dieną 18 valandą Mokytojų namų didžiojoje salėje. Kaip ir šiandien, taip ir tada vasario šešioliktoji buvo trečiadienį. Ir tuo metu jau visą savaitę buvo dailininkės puikiai parašyti net keturi skelbimai – vienas iškabintas Mokytojų namų lange, kitas – taip pat viduje – skelbimų lentoje, trečias – ant išskleisto ir prie pagrindinio įėjimo pastatyto stovo, o ketvirtas – net gretimoje – Pylimo – gatvėje, kur yra Mokytojų namų skelbimų stendas su stiklinėmis durelėmis, kad apsaugotų skelbimus nuo darganos.
Didžioji salė talpino apie penkis-šešis šimtus žmonių. Ir ją direktorius – Timukas – man suteikė nemokamai. Štai koks buvo jo požiūris į dvasinius dalykus – juos paremti. Ir kol jis buvo šitame pasaulyje, tol didžioji salė kelerius metus man buvo suteikiama nemokamai. Ir užsiėmimai vykdavo beveik pilnoje salėje kas savaitę. Žmonės trokšte troško dvasinės informacijos. Tuo labiau, kad tokios informacijos apie Dievą – Kūrėją, apie Jėzų, apie kūriniją, apie Kūrėjo dvasinę Šeimą, apie prisikėlimą, apie sielą ir dvasią, apie gyvenimo prasmę šiame pasaulyje, apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus Lietuvoje dar nebuvo iki manęs pateikęs niekas, todėl susirinkusiųjų gausi auditorija buvo dėmesinga, ir net labai kantri, be pertraukos išsėdėdavo po tris valandas. Būdavo ir tokių užsėmimų, kada budinti prieš dešimtą valandą įeidavo į salę ir duodavo ženklą, jog dešimtą valandą Mokytojų namai baigia darbą ir visos durys užrakinamos. Tačiau žmonėms dar kildavo daug klausimų, tad jie ir toliau dar būtų klausęsi manųjų aiškinimų.
Aš savęs tuo metu irgi paklausdavau – o kelis užsiėmimus man vertėtų tęsti, galbūt jau ir pakaks kokių dešimties tokių mano susitikimų. Juk žmonėms, kurie nuolat lankosi ir klausosi manųjų aiškinimų, atsibos klausytis jau girdėtų teiginių, o ką gi aš galiu pasakyti naujo, kai taip sunku prisiminti tiek daug informacijos iš Urantijos Knygos epochinio apreiškimo, nes tuos teiginius, kuriuos pakartoji nuo pirmojo užsiėmimo ir prisimeni geriausiai. Tai negi pradėsi čia gvildenti visą Urantijos Knygą, kai ir pats jos nesuprantu tiek, kad galėčiau ją gvildenti.
Tuo metu Urantijos Knyga man buvo neįveikiamas kalnas, ištisas kalnų masyvas – neaprėpiamas, neįveikiamas – tad ilgai tęsti užsiėmimų nemaniau, kad man pavyktų, net jeigu ir norėčiau. Aš neturėjau jokio supratimo, kas manęs laukia šitame kelyje. Būtent todėl ir keldavau sau šitą mintį – ko gero reikia jau eiti į manųjų užsiėmimų pabaigą, tuo labiau, kad ir atėjęs pavasaris jau net ir baigiasi, prasidės vasaros atostogų metas, ir patys Mokytojų namai matyt atostogaus, kaip atostogauja ir mokytojai mokyklose. Štai ir tau puiki proga – užbaigti mokslo metus ir rudenį nebepasirodyti.
Tokia buvo man 1995-ųjų vasario 16-oji, ir ypač vasario 18-oji, ir po jos prasidėjęs Urantijos Knygos pagrindu mano užsiėmimų trumpas ciklas. Trumpas, kaip man atrodė tuomet.
Taigi, mano mylimieji, su vasario dvigubomis šventėmis visų Šviesos labui sveikinu jus visus.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2022-02-16 12:16:35
Komentarai
Urantijos laikas labai greitai prateka, kad vis reikia patikslinti metus, kai ko nors neužrašai iš karto. Taigi, šiandien yra vasario 18-oji - toji diena, kada pradėjau savo viešą veiklą su Urantijos Knyga Vilniaus Mokytojų namuose. Tik tai buvo ne 1995-ieji, o 1994-ieji metai. Tuomet nė minties nekilo, kad ši data man turėtų įstrigti galvoje, nes nieko neplanavau perdaug ilgam ištęsti savo pasakojimų apie man prieš metus į rankas įduotą kartoninę dėžutę su anglų kalba užrašu The Urantia Book. Neturėjau jokio supratimo, kokia tai knyga - ir net kokį esminį ir kokybinį permainų vaidmenį ji turės man asmeniškai - pakeis mano visą gyvenimą. O tai buvo didžiulė knyga - kietu viršeliu ir labai jau stora knyga, mano vertinimu - 2097 puslapiai, ir dar turinys, kurio puslapiai sunumeruoti atskirai nuo apreiškimo Dokumentų - romėniškais skaitmenimis - I, II, III, IV, V, ir taip toliau iki LXVI - o tai 66 puslapis turinio. O aš vis sakydavau, kad abiejų turinių apimtis yra penkiasdešimt puslapių, o štai dabar patikrinau - pasirodo jų yra 66 puslapiai, taigi visa knygos apimtis yra 2163 puslapiai. Tuo tarpu Urantijos Knygos KOKYBĖS jokiais matais neįmanoma išmatuoti - tai GYVENIMO KRYPTIS Į KŪRĖJĄ - Rojaus Trejybę-AŠ ESU.Tą darganotą ir dulkiant smulkiam lietui vakarą aš nepatikėjau, kai pamačiau apie penkis-šešis šimtus susirinkusiųjų į didžiąją salę. Kada mačiau saleje susirinkusiųjų akis, veidus - visi ieškantys kažkokios didesnės Šviesos negu iki tol buvo suradę, spinduliavo lūkesčiu kažko nepaprasto, nes galų gale tebuvo praėję tik treji metai, kada jau manęs nebematė televizijos ekrane su tarptautiniais komentarais, tad buvau visiems gerai žinomas ir matomas, o čia dabar jiems visiškai nesuprantama, kaip aš kalbėsiu apie Dievą, Visatą, Jėzų, pomirtinį gyvenimą. Šešta valanda vakaro. Jų lūkesčiai dideli. Aš irgi tikėjausi kažką pasakysiąs, tik nežinojau, ką, jokių pasirašytų tekstų neturėjau. Taip, kad jokio plano nebuvo. Tiesiog dariau tą, ką jaučiau Širdimi, kad turiu pasidalinti visu tuo Grožiu ir Tiesa, kas manyje vis labiau kaupėsi man beskaitant Urantijos Knygą. Ir prisikaupė tiek, kad ėmė veržti viduje mane patį, ir išsilieti per kraštus mano kelyje sutiktiems žmonėms - net ir užsienio šalių televizijos ir radijo žurnalistams iš įvairių šalių, su kuriais ir dirbdavau, kad uždirbčiau savo šeimos pragyvenimui. Tą vakarą viskas liejosi tiek sklandžiai, kad niekam ir minties nekilo, ko nors paklausti, visi gerte gėrė mano žodžius, o kai kurių veiduose mačiau jau paraudonavimą, jau atrodė jiems perdaug informacijos, kad susivoktų savo viduje, bet niekas net neužsiminė, jog vertėtų padaryti pertrauką. O jau baigėsi antra valanda mūsų susitikimo. Kada artinosi ketvirtos valandos pabaiga, jau man davė ženklą šviesos užgesinimu ir vėl uždegimu, Mokytojų namų budėtoja, mat dešimtą valandą nakties ji baigia darbą ir pastatą užrakina. O tada kaip iš gausybės rago pasipylė klausimai, namo skirstytis nenorėjo niekas. - O kas parašė šitą knygą, o kas gali patvirtinti, kad tai yra tiesa, o kaip ji buvo užrašyta, o ką sako apie ją bažnyčia, o kodėl ji atsirado Amerikoje, o ne kitur, o jūs pats, ar tikit tuo, kas parašyta? Tačiau man jau atsakinėjant labai trumpai, kildavo kiti klausimai dėl tų teiginių, tad budinti, įėjusi į salę, paprašė mane užbaigti užsiėmimą, nes Mokytojų namų darbo laikas baigėsi. Tačiau net ir pakilus išeiti, vis prie manęs prieidavo dar keli ir dar klausdavo, kad jau aš apeliavau į juos pačius - Budėtoja jau salėje laukia, kol mes išeisime, nebegalime ilgiau užsibūti. - Anie nueina, tai dar keli kiti prieina. Taip ir stūmiausi link išėjimo aukštyn iki pat salės galo, kuris buvo salės aukščiausioje vietoje, vis atsakinėdamas į klausimus.
Taip be pertraukos mes ir praleidome keturias valandas per viešą pirmąjį mano susitikimą su Tiesos ieškotojais Vilniaus Mokytojų namuose. Tada nepažinojau nė vieno iš jūsų, nors mano gyvenime buvo sutikta iki tol net labai daug įvairiausių žmonių - nuo prezidentų, karalių, generolų, rašytojų, poetų, aktorių, mokslininkų, kunigų, net popiežius Jonas Paulius II viešėjęs Lietuvoje 1993 metais rugsėjį, kurį filmavo Lietuvoje Vokietijos televizija, protestantų pastorių, žydų rabinų, Amerikos milijonierių, Amerikos viceprezidento Goro, senatorių, kongresmenų, iki benamių, bet jūsų nė vieno tikrai nebuvau sutikęs, nes mano veiklos vektorius buvo radijas, televizija, politika, žurnalistika, filosofija, analitika, bet ne TIKROVĖ, kurios nepažinojau tada tikrąja prasme, nors jau tada vidumi jaučiau, kad žmonija eina visiškai ne į tą pusę, kurios geidė manoji Širdis. Naujasis Testamentas man nesuteikė atsakymų, kokių ieškojau, Sai Baba didele dalimi šią spragą pašalino, bet ne iki galo, netgi dar labiau pasąmonėje įtvirtino reinkarnacijos idėją, kuria aš nuoširdžiai tikėjau. Ir būtent Urantijos Knyga viską sustatė į savo vietas - atskleidė Tikrovę, ir net jos Šaltinį ir Centrą - Tėvą-Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Net ir skaitydamas pačią Urantijos Knygą, kada jau mano protas ėmė vis labiau įprasti prie tokių ilgų ir sudėtingų sakinių, o juk aš skaičiau ne gimtąja lietuvių kalba, o amerikiečių-anglų, tai vis labiau ėmiau stebėtis autorių proto galia ir gelme, kaip jie vis pratęsia sakinį, ir kaip tas pratęsimas yra svarbus būtent tame pačiame sakinyje, o ne perkeliant jį į kitą sakinį. Ir aš pradėdavau žaisti tokį žaidimą, atspėti, kas bus teigiama tokiame pratęstame sakinyje, kurį aš norėčiau jau užbaigti. Ir labai dažnai mano tęsinys sutapdavo man skaitant šio sakinio tęsinį kitame puslapyje. Tai mane taip pat stiprino, kad aš tekstą jau imu suvokti būtent taip, kaip jį ir perteikė autoriai.
O 1994 m. vasario 18-oji yra susieta ir su šiandiena. Jeigu jos nebūtų buvusios, mes taip ir nebūtume būtent čia - kur esame - Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - Gyvajame Kelyje, ir nebūtume vienas kito sutikę ir pažinę. O mus suvedė ir supažindino Kūrėjas - Rojaus Trejybė-AŠ ESU, kaip ir Jėzus per Tiesos Dvasią ir jo Partnerė Nebadonija per Šventąją Dvasią, kaip ir ištikimieji mūsų pagalbininkai - Apvaizda. Nuoširdus ačiū jiems visiems, ir jums, mano mylimieji urantai, kad esate Tikrovės Kūrėjo Gvyvajame Kelyje. Žengiame drauge į savojo Likimo įgyvendinimą pas visų - ir mūsų - Rojaus Tėvus - Rojaus Trejybę-AŠ ESU - ir žengiame jau vis daugiau patirdami ir savyje atrasto Kūrėjo veikimą, ir plačiau pažindami aplinką, ir save.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2026-02-18 11:59:21
Šiandien – vasario 18 diena – šventinė diena – kuri pažymi Urantijos Knygos viešą studijų pačią pradžią prieš dvidešimt septynerius metus. Ir kaip yra nuostabu, kad šitas mums – kiekvienam – be galo svarbus Apreiškimas, pateko į pačio patikimiausio vairininko rankas – Mokytojo Algimanto ir tuo pačiu Kūrėjo ambasadoriaus rankas. Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – žino viską, tad atidavė šią Knygą jam, suteikdamas ir Misiją – su ja atskleisti ir nešti visam pasauliui – Dvasinę Šviesą – pradedant nuo mūsų šalelės Lietuvos, paruošiant Dvasinius Mokytojus pirmiausia čia, kad šitą Dvasinę Šviesą išgirstų ir ją suvoktų vis daugiau žmonių net visame pasaulyje. Šito – Urantijos Fondas – organizacija, kuri saugo Urantijos Knygą, būtų niekada nedariusi, t. y. neruošusi Dvasinių Mokytojų. O ši Knyga yra pilna užrašytos koncentruotos dvasinės informacijos, kuri suvokiama ir suprantama tiktai vis labiau gilinant ir įtvirtinant nuoširdų bendravimą su Gyvu ir Tikru kūrinijos Šaltiniu ir Centru – asmeniu Kūrėju.
Kai aš pati nusipirkau šią Knygą 2010 metų sausio 13 dieną, tą dieną krito gausi šlapdriba, ir parsivežiau namo, tai jau tada pasijautė, kad su manimi kartu kažkas daugiau parvažiavo.
Tad ačiū tau, mielas Algimantai, už tavo visas pastangas mūsų visų Gerovės dabarties ir ateities labui. Ir tave sveikinu su šia tikra Švente – amžino gyvenimo su Kūrėju Švente.
DDaiva
2022-02-18 23:48:29
Ačiū Kūrėjui, ačiū mokytojui Algimantui už Apreiškimo Urantijos Knyga vertimą į lietuvių kalbą. Prieš daugelį metų buvau įsigijusi šią Knygą rusų kalba. Man sunku buvo ją įveikti, nes šiaip ją nelengva suprasti gilumine prasme ir įsisavinti lietuvių kalba. Lyg šiol Urantijos Knyga yra man pati svarbiausia. Ji mokytojo Algimanto dėka atvedusi mane į Gyvojo Įtikėjimo kelią, be kurio neįsivaizduoju savo dabartinio ir ateities gyvenimo.
adolfina
2022-02-17 15:06:06
Ačiū Kūrėjui, kad esi vedamas tiek metų Jo Šviesoje -Tiesoje ir mums suteiki tiek žinių ir nuoširdų norą ta žinia dalintis su kitais.
astraasen
2022-02-16 21:41:14
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]