Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kaip mes juntame pagarbą kalbai, taip mes gerbiame ir žmones – pasakytas gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2022 02 05

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Sakau tiems, kurie žiūri video mokymus Youtub‘e. Sakau juos savo įkurtoje Gyvojoje, vienintelėje pasaulyje, šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardu vadinamoje. Sakau – Gyvojoje – dėl to, kad ji yra be ritualų, yra Širdies atvėrimas ir gyvas komunijos ryšys su Kūrėju ir tarpusavyje – tai yra dvasinis ryšys.
Jau praėjo geros dvi savaitės kaip aš gyvenu Kaune, Romainiuose. Su mašina jau orientuojuosi kaip atvažiuoti, ir prieš keletą dienų važiavau su autobusu. Galima važiuoti iš Romainių pora maršrutų, bet sugrįžti – sunkoka. Tai štai, grįžimas man užtruko apie pora valandų. Dėl to, kad Vilniuje maršrutai žymimi vienaip, Kaune – kitaip. Kaune aš matau trupučiuką – nelogiškumą. Ten kur maršrutas pažymėtas dar papildoma raide – G – tai nereiškia – kaip Vilniuje – kad tai yra tas pats maršrutas, kurį žymi skaičius, tik – greitasis – ne kiekviename sustojime stoja, dėl to greičiau nuvažiuoja. Ne – G – tai visiškai kitas maršrutas, net eina kitomis gatvėmis. Galėtų pažymėti kokia nors kita raide – A, B, C – bet kai yra – G – pažymėta, tai yra sąsaja su Vilniumi, kad tai yra – greitasis, o čia pasirodo visiškai neturi nieko bendro. Ir aš įlipau į tokį vieną – 17 G – jis mane nuvežė, nesuprantama kur. Tai aš klausiu – O kaip man iki Romainių nuvažiuoti? – sako – Čia neveža, reikia jums 17, ne 17G. – Tai sakau – Vilniuje – G – ir pažymi tą patį maršrutą, tiktai – greitąjį. Vairuotojas man sako – Čia ne Vilnius, čia Kaunas. – Supratau, kad čia – Kaunas. – O kada jis man pasakė, sako – Už trijų šimtų metrų bus sustojimas ir ten aš jus išlaipinsiu, ir jūs ten laukite. Ten atvažiuos ir septynioliktas. – Aš jam duodu pinigus už bilietą, sako – Tai ne, nereikia. – Man buvo džiugu iš tikrųjų, kad vairuotojas nuoširdus, paaiškino ir apie skirtingus maršrutų žymėjimus ir, kad pinigų neėmė, nes aš ne į tą autobusą įlipau. Taigi, atsisveikinęs, palinkėjęs geros darbo dienos, ėmiau laukti septyniolikto autobuso. Jis važiuoja kartą per valandą, labai retai. Ir tas, kuris buvo pažymėtas tvarkaraštyje – neatvažiavo. Atvažiavo kitas – 39-as, bet nuvažiavus į Romainius trisdešimt devintu maršrutu, pėsčiam reikia eiti man pustrečio kilometro iki namų, o aš nešiausi daug – daug nešulių – kuprinę ant nugaros ir abejose rankose. Tai štai aš, prie vieno trisdešimt devinto, dar tiktai priėjus iki stotelės – pirmosios stotelės, norėjau įlipti ir galvoju – tiek to, aš nueisiu tuos pustrečio kilometro, bet – prieš pat man stovint prie durų, užtrenkė duris ir nuvažiavo autobusas. Buvo, aišku apmaudu, liūdnoka, kad šitaip elgiasi vairuotojai. Kita vertus, gal nepastebėjo, gal žiūrėjo į priešingą pusę, kur išvažiuoti į gatvę iš stotelės – į tą veidrodėlį ir nematė, kad kitoje pusėje yra keleivis.
Tai štai, aš laukiu to septyniolikto – jis neatvažiavo, laukti reikia labai ilgai tada. Ir aš maniau, kad galbūt vėluoja tas septynioliktas maršrutas. Atvažiavo trisdešimt devintas, bet aš jį praleidau. Galvoju, vis tiek, jeigu jau neatvažiavo septynioliktas, gal vėluoja ir tuoj, tuoj atvažiuos – o jis priveža beveik prie pat namų. Štai taip aš pralaukiau valandą laiko – sušalau, sukau rankomis ratus, kol galų gale – atvažiavo, bet atvažiavo ne septynioliktas, o – trisdešimt devintas – ir aš jau neberizikavau praleisti, jau vakaras buvo, sutemę. Paklausiau vairuotojo – O kur tas, septynioliktas, dingo? – Atsakymas buvo toks – Aš čia nežinau kitų maršrutų, aš nesidomiu. Aš žinau tiktai savo maršrutą. – Tai buvo kitoks tonas, negu ano vairuotojo, kuris net pinigų nepaėmė. Reiškia, to vairuotojo viduje yra daug tamsos ir toji tamsa jam neleidžia geranoriškai pažvelgti į keleivį ir jisai aišku, natūralu, kad turi įtampą – įtampą, kokį darbą beatliktų. Įtampa tai yra jo viduje. Žmogus nežino – jeigu tu esi atvertas kitam, tu esi atvertas viskam. Jeigu tu užsisklendęs, tu užsisklendęs viskam.
Aš seniai pastebėjau, kad – kas gerbia kalbą, tas gali jausti pagarbą ir žmogui. Kas kalbos negerbia – nejaus pagarbos ir žmogui, nors jisai galės pasakyti – jus gerbiąs arba – jus gerbiantis, jus gerbianti – rašydamas ką nors, bet Širdyje pagarbos jis nejaus, ar – ji. Tai štai, kaip mes gerbiame kalbą, kaip mes stengiamės taisyklingai šnekėti, kirčiuoti – atkreipti į tai dėmesį, taip mes iš tikrųjų, juntame pagarbą ir žmonėms – čia neatsiejamos sąsajos, tai yra mūsų charakterio bruožai. Ir aš stebiuosi kaip urantai vis gražiau ir gražiau, taisyklingiau ištaria žodžius – tiesiog aš žaviuosi – atrodytų, kad jie, maždaug, lietuvių kalbos mokytojai. Tai yra, na, didžiausia garbė ir šlovė urantams, bet jie tą jaučia iš vidaus – kreipti dėmesį į žodžių tarimą, dikciją.
Youtub‘e dabar aš pastebėjau – viena jauna graži moteris, amerikietė, moko užsieniečius Amerikos įvairių tarmių, kuriomis šneka Holivudo filmų metu, per įvairias šou televizijos programas, nes daug kas jai rašo, kad jie nesupranta šitų programų. Ji pati labai švariai šneka, taisyklingai, ir ji aiškino – aš šneku dėl to taisyklingai, nes aš daug dėmesio skiriu savo kalbai. Ir kursus lankiau kalbos ir oratorystės meno užsiėmimus lankiau, dėl to aš stengiuosi daug dirbti, visą laiką gilindama šitą patyrimą. Ir jos kalba iš tikrųjų, labai nuostabi. Dėl to – sako – jūs suprantate mane. Tačiau mane nuliūdino jos požiūris. Ji moko kitus kaip suprasti tą kalbą, kuri yra – netaisyklinga, kuri yra – išlaužyta, nes taip nuo vaikystės girdi tėvus šnekant vaikai, vaikai tarpusavyje taip – sulaužyta kalba šneka, bendrauja dar su įvairių rasių-tautų atstovais, kurie turi savo žargoną, turi savo sugebėjimą ištarti, nes angliškai na, sakykim pakistaniečiai, indai, australiečiai kalba savaip, net ir britai kalba savaip, o amerikonai vėl, kitaip. Bet yra anglų kalboje, yra literatūrinis variantas, tai yra karalienės arba – Londono variantas, ir šituo variantu kalba išsilavinę žmonės. Amerikoje to nėra, kiekviena valstija turi savo tam tikrą dialektą ir tuo dialektu šneka ir valstybinėse įstaigose, ir kompanijose, ir mokyklose, ir universitetuose – nėra vientisos, bendros kalbos – ir tai yra blogai. Juk Urantijos Knygoje yra teigiama – dabar jums sunku susikalbėti ir bendrauti, nes tarp jūsų yra tiek daug kalbų. Natūralu, mums reikalingi vertėjai mes nesusišnekam, per daug kalbų. Tačiau kada yra ir viena kalba, atsiranda dialektai.
Tai štai, mane nuliūdino ta amerikietė, kad ji moko ne tuos laužančius kalbą – švariai, taisyklingai kalbėti – amerikiečių kalbos variantu. Britai dar ginčijasi su amerikonais – ar čia yra atskiros kalbos, ar čia anglų kalbos amerikietiškas variantas. Amerikiečiai tvirtina – čia yra atskira kalba, britai sako – ne, čia yra tos pačios kalbos, tik kitas variantas. Nesvarbu kaip britai mąsto ar amerikiečiai, bet aš vedu jūsų mintį link to, kad degradavimas be Kūrėjo, tai ir parodo – tas, kuris moka švarią kalbą, moko tuos, kurie norėtų irgi šnekėti švariai, moko – kad jie suprastų nešvarią kalbą, vietoj to, kad tuos, kurie nešvariai šneka – aktoriai, kokie nors šou dalyviai – kad jie atkreiptų dėmesį, kaip jie sulaužyta kalba šneka, kad jie mokytųsi taisyklingai ištarti žodžius, o dabar ten yra suliejami tie žodžiai, išmetama daug žodžių, išmetami tie mažiukai žodeliai, jų net nesigirdi. Todėl, kad tai yra smegenys tokie – degradavę, jie kalbos nemyli, jie ir žmonių nemyli. Jie negali mylėti, nes jie darko kalbą nuo pat vaikystės – tai yra labai blogas ženklas. Ir kalba visą laiką vis labiau ir labiau degraduoja, net ir lietuvių kalba degraduoja. Pasižiūrėkite, anksčiau buvo tvarkinga kalba, dabar ji – palaida bala. Net per radiją pasiklausyti, per televiziją pasiklausyti liūdna – liūdna – klausyti. Reiškia tie žmonės nekreipia dėmesio į tą vertybę, kuri ir pavadinta Justino Marcinkevičiaus – Lie-tu-va. Žiūrėkite kaip skamba tas žodis – Lie-tu-va – joje lietuvių kalba turi būti puoselėjama. Anglijoje turi būti puoselėjama anglų kalba – literatūrinė – ne koknių variantas, kur kalbėjo ten, uostų nešikai – ne tą variantą reikia suprasti, o kokni žmones pakelti, kad jie ištaisytų savo tą sudarkytą kalbą. Reikia kiekvieną darbą atlikti taip, kaip jį reikia atlikti. Reiškia, darbas šnekėti, tai ir turi būti atliekamas taip, kaip turi būti šnekama pačia gražiausia literatūrine kalba, arba – šneka. O kada šitaip nėra, tada yra tie, kurie prasibrauna į valdžią, partines viršūnes, užima tokius postus, nes jie irgi nemoka kalbos – taisyklingos kalbos – ir net prasmių neskiria.
Aš šiandien, per Pūko radiją klausausi – nauja vedėja, veda tokią laidą, kuri vadinasi – Ryto turgelis. Ir sako – dabar skambinkite tie, kurie norite parduoti kokius nors – dalykus. Pagalvokit – dalykus – kaip tu gali parduoti – dalyką? Tu gali parduoti daiktą – dalykas ir daiktas – du skirtingi žodžiai. Artimi, bet – tai visiškai ne tas pats. Daiktas yra tai, ką tu turi materialaus. Dalykas – tai yra tam tikras reiškinys. Pavyzdžiui, fizikos dalykas, chemijos dalykas. Mokyklose yra pamokos – fizikos, chemijos, algebros, geografijos, tai yra – dalykai. O mes parduodame – daiktus. Ir visa tai yra dėl to, kad niekas nemoko žodžių reikšmių namuose, mokykloje, o tada tokie žmonės ateina ir į valdžią ir tada jie tampa robotais, ir tada įveda visokius karantinus, ką dabar maždaug, daro Austrija, Europos mažytė šalelė – įveda privalomąjį skiepijimąsi visiems ir pabaudas, kurie nesiskiepys. Įsivaizduokite, kokie yra jų politikai. Šiandien čia jau atlaisvina – tarsi atlaisvina, kad galima įeiti į parduotuvę, kurie neturime tų pasų, bet iš tikrųjų tai austrai išvis išprotėjo – privaloma, ir dar džiaugiasi – pirmoji Europoje šalis įvedė privalomąjį visiems skiepijimąsi – beprotybė. Dėl to jie nemyli žmogaus, nemyli kalbos, jie turi tą išraišką-funkciją. Ne veltui austrijokas Hitleris naikino milijonus. Amen.

Komentarai