Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Išsilaisvinkime iš biblinių negyvų dogmų ir bažnytinių ritualų, atradę Tėvą savyje ir gyvendami Tėvo meile ir tiesa kasdien.

Šį savo mokymą pateikiau kitoje temoje, atsiliepdamas į Vitos nuoširdžias mintis.
Tačiau jo svarba pranoksta anos temos apimtį, dėl to jį pateikiu ir atskira tema.
-----------------------------
Miela Vita, nuostabios ir nuoširdžios tavo mintys, kurios visos yra tavo patirtos ir patiriamos. Dėl to tu ir gali rašyti tai, ką PATIRI, o ne tik tai, ką kur nors perskaitai ir išgirdai.
Tu savuoju PATYRIMU JAU PATVIRTINI, KAD DIEVAS YRA NE ŠIAIP ŽODIS, TALPINANTIS DAUGYBĘ ŽMONIŲ SAMPRATŲ APIE JĮ, BET JIS JAU TAVO ATRASTAS SAVYJE MYLINTIS IR MYLIMAS TĖVAS.
Tai pats nuostabiausias žmogaus patyrimas - TĖVO MEILĖS PATYRIMAS SAVYJE.
Būtent tada ir atsiveria žmogaus gelmė, kurios jį pripildo TĖVO DVASIA - MINTIES DERINTOJAS. Gyvas ir realus TĖVO, PATIES PIRMOJO ŠALTINIO IR CENTRO FRAGMENTAS, DALELĖ, kuris turi lygiai tas pačias SAVYBES, kaip ir VISUMOS ŠALTINIS - TĖVAS - MEILĖS VIRPESIUS, SKLEIDŽIAMUS VISIEMS, IR VISIEMS VIENODAI.
Štai dėl to Tėvo meilę mes ir galime PATIRTI, o ne tik apie ją klausytis ir skaityti, kai kas nors ką nors parašė ir pavadino Naujuoju Testamentu, tarsi Tėvo meilė būtų prieinama kaip nuosavybė tik ANIEMS, O KITIEMS TELIEKA TIK TUŠTI BURBULAI, KURIE TUOJ PAT SPROGSTA NUO MENKIAUSIO PŪSTĖLĖJIMO AR PRISILIETIMO.
Tėvo meilė yra tokia visaapimanti ir galinga, nors tuo pačiu tokia švelni ir subtili, kad ji niekada nesprogsta, kad dingtų, kaip dingsta burbulas.
Priešingai ji auga ir stiprėja, kada žmogus, Tėvą atradęs savyje, vis dažniau kalbina Jį kaip mylintis JO vaikas ir bendrauja su Juo savais žodžiais, savomis mintmis. Ir šitoji DVASINĖ KOMUNIJA IR YRA NE KAS NORS KITA, O TIKROJI TVARINIO MALDA.
Jūs tik pagalvokit, žmonija du tūkstančius metų nuolat, iš kartos į kartą, kala ir kala vieną ir tą patį Tėve mūsų tekstą.
Mylintis Tėvas LAUKIA NESULAUKIA, KADA GI JO VAIKAI PRADĖS NORS SKIEMENIMIS DĖLIOTI SAVO ŽODŽIUS, O ŠIE VIS KAIP ATSILIKĖLIAI ANTRAMEČIAI JAU DU TŪKSTANČIUS METŲ, palkti vienoje ir toje pačioje klasėje sako Jam, "Nemoku su Tavimi kalbėtis, BIJAU TAVĘS, IR KALTAS ESU, NUODĖMINGAS ESU," IR VĖL ĮSIKANDA TĄ PATĮ TĖVE MŪSŲ.
Net pačiame pavadinime jie BIJO PAKEISTI ŽODŽIUS vietomis ir pasakyti - "Mūsų TĖVE." Dar daugiau, jie bijo žodžius KEISTI, kad pasakytų "Mylimas MANO Tėve, ne tik MŪSŲ."
Štai kokia yra tamsa aplinkoje, kuri net nenori KEISTIS IR atsiverti Tėvui, kad Jo meilę PATIRTŲ.
Ir kokia nuostabi Vitos patirtis, kada ji kalba vis labiau atsiveriančia SIELA, KURI IR PATIRIA TĖVĄ VIDUJE IR DRĄSIAI PATVIRTINA, KAD JI SAVO KELIĄ Į AMŽINYBĘ JAU ATRADO - TAI TĖVO KELIAS.
Ir ji garantuota, kad juo žengs visą laiką.
Tai ir yra GYVAS TRANSFORMAVIMASIS IŠ TOKIO VIEN TIK RITUALUS ŽINOJUSIO DIEVO VAIKO Į TĖVĄ, GYVĄ TĖVĄ ATRUSIOSIOS DUKROS DVASINĮ NUŠVITIMĄ.
Būtent tam ir skirtas mūsų FORUMAS ir mano jums suteikiami aiškinimai.
O tai, kas parašyta šioje temoje - yra vakarykščio ir dar atšalusio maisto patiekimas tiems, kurie sėdi prie TĖVO NUOŠIRDŽIOS MEILĖS VAIŠIŲ STALO.
Ir džiugu, kad mūsų, atradusių Tėvą savyje, vis daugės. Ir jų patyrimai vis daugiau ir daugiau suartins visus jais besidalinančius tiek tarpusavyje, tiek su Tėvu, esančiu viduje, nes JIS IR RAGINA KIEKVIENĄ NEBIJOTI DALINTIS SAVUOJU PATYRIMU NUOŠIRDŽIAI. Nebijoti NIEKO, nes Jis yra VIDUJE. Tai ko gi bijoti? Ar pašaipų, ar patyčių, ar užgauliojimų? O kaip elgėsi su Jėzumi tie patys neišmanėliai, kaip ir šių dienų neiįmanėliai. Mąstymas juk liko toks pat - dogmatinis ir pilnas baimės ir tamsos, nenoro, ir baimės, KEISTIS ir AUGTI - IŠISILAISVINTI IŠ NUODĖMĖS ATRADUS TĖVĄ SAVYJE.
Tie, kurie elgiasis KAIP DVASIOS BAILIAI yra dvasiškai AKLI.
Jie kitaip tiesiog nesupranta, dėl to ir NIRŠTA, KAD KITI MATO ŠVIESĄ, PATIRIA MEILĘ IŠ TĖVO, KURIA JIE NETIKI IR KURI YRA IR JŲ VIDUJE, TIK JIE PATYS YRA NEGYVŲ DOGMŲ IR PRIETARŲ NELAISVĖJE, DĖL TO IR NEPATIRIA TOKIŲ TĖVO MEILĖS VIRPESIŲ, APIE KURIUOS KALBAME MES, TĖVĄ ATRADĘ SAVYJE.
Ir savuoju patyrimu dalinamės ne tik kad sustiprintume kitus, bet dėl to, kad PATS TĖVAS ATSIVĖRUSIĄ SIELĄ VEDA TAIP, KAD JI SAVO SIELOS BROLIAMS IR SESĖMS ATSIVERTŲ.
Šitaip stiprėja pasitikėjimas ir Tėvu, nes vis labiau tirpsta baimė, kad kas nors gali ką nors padaryti blogo gyvuliniam ego, jeigu tik ką nors sužinos apie jį per daug.
Atsiverianti GYVA SIELA tokios baimės nebeturi tiek, kiek turėjo būdama vien tik gyvulinio ego šešėlyje, dar nepatyrusi Tėvo atradimo savyje.
Ir toji baimė nyksta, kuo labiau siela atsiveria Tėvui, kuo daugiau su Juo gyvai pasišneka.
Ir tada DINGSTA IR NUODĖMINGUMAS IR ATEINA SUVOKIMAS, KOKIA KVAILYSTĖ YRA PATEIKIAMA BIBLIOJOE, KAD KRISTUS ATPIRKO NUODĖMES.
Tai senoviška, BET GAJI ŽYDŲ NUOSTATA, KAD GALIMA SAVO BLOGIO DARBUS IŠSIPIRKTI AUKA TĖVUI.
Lygiai taip pat yra KVAILYSTĖ KALBĖTI APIE JĖZŲ KAIP SĖDINTĮ DIEVO TĖVO DEŠINĖJE IR ESANTĮ BAŽYČIOS GALVA.
Tai net sveikai logikai prieštarauja. Jeigu jau sėdi šalia Tėvo dešinėje, tai kodėl neatiduoti tokios pagarbos, kad ne SAVE LAIKTYTI BAŽNYČIOS GALVA, BET TĖVĄ. Išeina, kad Jėzus save iškėlė aukščiau už TĖVĄ, o juk atėjo Jėzus pas žmones kalbėti ne apie save, bet apie TĖVĄ.
Lygiai taip pat neatitinka logikos toks temos teiginys: "4. · tikėti vieną DIEVĄ trijuose asmenyse: TĖVĄ, SŪNŲ ir ŠVENTĄJĄ DVASIĄ." Šventoji Dvasia NERA ASMUO. Kaip ir TĖVO dvasia - Minties Derintojas - NĖRA ASMUO. Kaip ir Jėzaus dvasia - Tiesos Dvasia - NĖRA ASMUO. Kadangi Naujasis Testamentas yra gryna MAKALYNĖ, kas susiję su mėginimu nors kur užsiminti apie Dievą Tėvą, tai visiškai natūralu,kad tokia makalynė yra ir tikinčiųjų galvose, kurie tokių primityvių ir alogiškų sampratų laikosi per kartų kartas, nes jų kitokių sampratų nemokė niekas, o jie dar ir patys megina mokyti kitus.
Jūs turite žinoti, kad Šventoji Dvasia YRA, bet ne kaip asmuo, o kaip VIETINĖS VISATOS MOTINOS DVASIOS, PASIREIŠKIMAS. Būtent per tokį savo pasireiškimą mūsų Nebadono Vietinėje Visatoje ir veikia mūsų Visatos Motina Dvasia, Nebadonija, kuri ir yra ASMUO. Ir tik nuo Nebadonijos sprendimų priklauso ŠVENTOSIOS DVASIOS VEIKIMAS MŪSŲ APLINKOJE. Pati Šventoji Dvasia, nors ir yra GYVA, bet SAVO SPRENDIMŲ PRIIMTI NEGALI. Ji išreiškia vien tik Vietinės Visatos Motinos Dvasios ASMENS ir ASMENYBĖS sprendimus ir juos vykdo. Kad jums būtų suprantamiau, tai pasakysiu taip, kad Motina Dvasia MUS veikia PER ŠVENTĄJĄ DVASIĄ.
Lygiai taip pat pat ir su Jėzumi, kuris iš tikrųjų yra Sūnus Kūrėjas, o Jėzaus pavidalu tebuvo 35 metus, todėl jis irgi mus veikia kaip asmuo per savo dvasią - Tiesos Dvasią, kuri nuolat beldžia mums į sielos-širdies duris. Ir tik tie, kurie atsiveria savo VIDUMI, o ne Biblijos citavimais, ir kurie gali patirti ir Tėvo dvasios - Minties Derintojo veikimą, ir Tiesos Dvasios veikimą, ir Šventosios Dvasios veikimą.
Dėl to šiandien PAGRINDINIS STABDYS TĖVO PATYRIMUI SAVYJE YRA BIBLIJOS DOGMATINĖS SAMPRATOS, KAIP JAS NEGYVAI INTERPRETUOJA MŪSŲ SIELOS NUSKRIAUSTI BOLIAI, VADINAMI KUNIGAIS, NES IŠ JŲ BUVO ATIMTAS LAISVOS MINTIES VYSTYMASIS BŪTENT DOGMATINĖS BIBLIJOS KAMŠALAIS, O TAIP PAT IR TOKIE MŪSŲ SIELOS BROLIAI, KURIE JOMIS IRGI VADOVAUJASI MECHANIŠKAI, BE NUOŠIRDAUS ATSIVĖRIMO JĖZUI ARBA TĖVUI, IR AIŠKU PATI BAŽNYČIA KAIP ORGANIZACIJA PATI REAKCINGIAUSIA IŠ ŠIANDIEN EGZISTUOJANČIŲ PASAULYJE INSTITUCIJŲ.
Dėl to ji sau ir išsikasė duobę, kad pati įkrito ir neturi jokios vilties išsikapstyti, nes yra NEGYVA.
Tie mūsų sielos broliai, kurie pabunda, į negyvą bažnyčią NIEKADA NEBESUGRĮŠ, JEIGU EIS SU TĖVU, GYVUOJU TĖVU, SU JĖZAUS TĖVU, KURĮ JIS SKELBĖ MUMS.
Jėzus niekada neskelbė SAVĘS, tuo labiau jis neskelbė savęs kaip bažnyčios galvos. Tai jau pačių Bibliją rašiusiųjų ir vėliau atsiradusios pačios BAŽNYČIOS APSUKRIŲ kunigų MANIPULIACIJOS.
Kada Jėzus pakilo pas Tėvą Rojuje, kad iš Jo gautų patvirtinimą apie savosios misijos - MIRTINGOJO GYVENIMO PATYRIMO SUKAUPIMĄ - sėkmingą užbaigimą, NĖ VIENO KRIKŠČIONIO DAR NET NEBUVO. Tie, kurie tiek Jėzui būnant dar žemėje ir mokant žmones, tiek ir jau po jo pakilimo, pritarė Jėzaus mokymams ir krikštijosi, save laikė patys ir kitiems liudijo, kad jie įėjo į dangiškąją karalystę. Jie tikėjo Jėzaus mokymu, kad karalystę reikia atrasti ŠIRDYJE, tik protu ir jo ne tik nesuprato, nes nebuvo atsivėrę, kad savo siela patirtų tą galingą dvasinę transformaciją, kurią per Pentakostą patyrė beveik pusantro šimto žmonių. Tiesiog jie savo noru troško permainų ir tikėjo, kad bus jiems geriau negu buvo iki tol, jeigu pasikrikštys ir įeis į dangaus karalystę.
Apaštalai save irgi vadino tiesiog apaštalais. Apie krikščionybę niekam ir minties nebuvo, kol buvo Jėzus drauge. Ir Jėzus niekada nė žodžiu savo mokymuose apie ją neužsiminė. O apie bažnyčia iš viso niekas nekalbėjo, nes Jėzus ir pats mokydavo SINAGOGOSE, kol jam neužtrenkė durų Sahedrinas, aukščiausioji tuometinės Jeruzalės sinagogų taryba, kurios sprendimai galiojo tik Jeruzalės sinagogoms.
Ir būtent Sanherdrino nariai, fariziejai, tuos, kurie vadovavosi, kaip jiems išėjo, Jėzaus mokymais, kurie eidavo klausytis Jėzaus mokymų, ėmė vadinti JĖZAUS PASEKĖJAIS. Bet jokiais ne krikščionimis, ir neprklausančiais kokiai nors bažnyčiai.
Ir Jėzui jau seniai išvykus iš Urantijos "įstojusieji" į dangaus karalystę pirmą kartą buvo pavadinti krikščionimis Antioko mieste. Ir juos taip pavadino KITI, o ne jie patys save. Tuo labiau, kad Jėzaus pasėkėjai lankė tas pačias sinagogas, laikėsi tų pačių žydiškų ritualų ir tradicijų, ir šventė visas tas pačias šventes, kaip ir kiti žydai. Tačiau, kada į Palestiną atvyko Jėzaus mokymų pasekėjai graikai, tuomet prasidėjo nesutarimami su žydų religine valdžia, nes graikai atsisakė laikytis žydiškų papročių. Būtent tada prasidėjo įtampa, kulminaciją pasiekusi atsiskyrimu Jėzaus pasekėjų nuo likusių žydiškųjų tikinčiųjų. Ir tada prasidėjo Jėzaus pasekėjų persekiojimas. Ir jokio Pauliaus dar net nebuvo, nes tada jis buvo Saulius, ir pats uoliai persekiojo Jėzaus pasekėjus.
Tuo tarpu krikščionybės irgi nebuvo dar regėti. Ir jokio Naujojo Testamento dar nebuvo nė kvapo. Tai turėjo dar tik būti ateityje, kada Saulius, nukritęs nuo arklio, pakeliui į Damaską, apako ir kada išsigandęs ir negalėdamas suvokti, kas čia vyksta, o tik jausdamas kažkokią jėgą, veikiančią jį, paklausė "kas tu?" ir sulaukė atsakymo - "Aš esu tas, kurio pasekėjus tu persekioji." Ir tuoj pat sekė nuraminimas, kad jis nebijotų, ir keliautų toliau, nes po kelių dienų jis vėl matys. Ir kada vėl Saulius praregėjo, tada jis susimąstė apie savo buvusią veiklą, nes epizodas Damasko kelyje jį paveikė tiek, kad jis pats tapo Jėzaus pasekėju. Jis net savo vardą pasikeitė į Pauliaus, kad jo daugiau niekas nebesusietų su tuo Sauliumi, kuris persekiojo pasekėjus to, kuriuo dabar pats tiki.
Ir būtent iš apaštalo Petro jis sužinojo apie Jėzų ir jo mokymus, kaip juos suprato Petras, nors juos jis tikrai menkai suprato.
O būtent Paulius ir SUKŪRĖ krikščionybę, remdamasis žydų raštais, graikų filosofo Filono sampratomis apie Dievą, Petro pasakojimais apie Jėzų,ir savo asmeniniais religiniais patyrimais. Ir bažnyčią kaip instituciją, kuriai turi tarnauti tikintieji į Jėzų. Tačiau visa tai su JĖZUMI NETURI NIEKO BENDRO. Tai Pauliaus ir Petro išvedžiojimai.
Tačiau, kadangi evoliucija vyksta laisva valia, tai žmonėms ir buvo leista savo laisva valia rinktis, ko jie trokšta, žydiškų raštų, Pauliaus samprotavimų apie bažnyčią ir jos "galvą" Jėzų, kitų vėliau parašytų fragmentiškų atsiminimų apie Jėzų, kurie buvo pavadinti evangelijomis, o vėliau Naujuoju Testamentu, kuris su Dievo žodžiu neturi irgi nieko bendro, kaip ir krikščionybė su Jėzumi.
Kadangi tai tiesiog žmonių negyvi teiginiai ir apie bažnyčią, ir apie Jėzų, tai savaime suprantama, kad žmonių jie negalėjo nei suvienyti, nei suteikti troškimo siekti Jėzaus pažinimo per Tėvo atradimą SAVYJE. Dėl to viskas pavirto į nuogą ritualą.
Pažiūrėkite, kaip atrodo "vargšas" , "beturtis," "benamis" Jėzaus "ištikimasis vietininkas" žemėje katalikų popiežius, dabar besilankantys Amerikoje, kaip prie jo gali prieiti tikras benamis, ir pamatysite, kiek Jėzaus mokymą - Dievo Tėvystę, žmonių brolystę, o dabar aš jums sakau ir visos kūrinijos brolystę - pakeitė prabangus, radonais kilimais dabinamas reginys akims ir popiežiui. Tik kur yra nukreiptas VIDINIS IR GYVAS SPINDESYS JĖZUI, ATRASTAM IR GYVAM TĖVUI?
Štai dėl to, kad krikščionybė rėmėsi negyvais ritualais ir negyvomis dogmomis, kurias skaitė iš negyvos Biblijos, Naujojo Testamento, žmonės ir NEATRADO TĖVO, GYVO TĖVO, ESANČIO JAU NUO JĖZAUS DIENŲ, KIEKVIEJAME IŠ MŪSŲ PER TĖVO DVASIĄ, MINTIES DERINTOJĄ. Būten dėl tokios vergystės dogmoms vienos grupelės ėmė laikytis vienokių išorinių ritualų, kitos kitokių. Ir taip Jėzaus nešta mums visiems BROLYSTĖ, dar nespėjusi užgimti, pateko į krikščionybės sektų voratinklius ir tuo pačiu pati save SUNAIKINO KAIP RELIGIJĄ. Dabar teliko krikščionybės tik pavadinimas, o veikia - KOL KAS - atskiros jos sektos su savais ritualais ir net be tarpusavio bendravimo - katalikų, pravoslavų, sentikių, protestantų, evangelikų, anglikonų, ir t.t. Ir tai Pauliaus per didelio noro įsiteikti tiek žydų religinei viršūnei, tiek pagonims, padarytų kompromisų pasekmė, kuri Urantijai atnešė kryžiaus žygius, inkviziciją, ir šių laikų fariziejų politinę-ekonominę-finansinę-religinę valdžią-priespaudą visame pasaulyje ir islamo atsiradimą, kuris taip pat išsigimė iki teroro veiksmų.
O tai tik pati pradžia to, kas DAR BUS IR KAS PAVEIKS ASMENIŠKAI KIEKVIENĄ VISAME PASAULYJE.
Ir kad jūs išsivaduotumėte iš tokių griuvėsių aš jums ir suteikiu didesnę GYVĄ TĖVO ŠVIESĄ, KURIĄ JAU IR JŪS IMATE VIS DAUGIAU PATIRTI.
Tuo mes ir skiriamės nuo baimės apimtų sielos brolių ir sesių, kad IŠSILAISVINOME IŠ NUODĖMĖS ATRASTO SAVYJE TĖVO DĖKA IR NEBESAME DAUGIAU NUODĖMINGI, NES NEŠAME KITIEMS TIK MEILĘ IR GĖRĮ, KAIP TĄ DARĖ IR JĖZUS.
Taip mes irgi tampame GYVAIS jėzumis savo kasdeniame gyvenime.
Ir tada suprantame, kad ir mes esame Tėvo SŪNŪS IR DUKROS, kad Jėzus niekada nebuvo VIENINTELIS TĖVO SŪNUS, NES NET IR TOKIŲ DIEVIŠKŲ SŪNŲ KŪRĖJŲ YRA SEPTYNI ŠIMTAI TŪKSTANČIŲ, NES TIEK YRA TĖVO PASKLEISTA DABAR ENERGIJOS, KAD BŪTŲ PALAIKOMA SEPTYNI ŠIMTAI TŪKSTANČIŲ VIETINIŲ VISATŲ, KURIŲ KIEKVIENĄ IR SUKURIA SŪNŪS KŪRĖJAI IR VIETINIŲ VISATŲ MOTINOS DVASIOS.
O kiek dar yra kitokių kategorijų Tėvo ir Sūnų ir Dukrų.
Tuo tarpu Tėvo vienintelis ASMENIŠKAI SUKURTAS yra AMŽINASIS SŪNUS, kuris būtent ir yra Rojaus Trejybės Antrasis Asmuo ir kūris iš Rojaus pajudėti negali NIEKUR. Ir jis niekada nebuvo ATĖJĘS Į URANTIJĄ ŽMOGAUS PAVIDALU, NES JAM NĖRA REIKALO ATEITI ČIA, KADA TAM YRA SKIRTI SŪNŪS KŪRĖJAI, KURIUOS BŪTENT IR SUKURIA TĖVAS DRAUGE SU AMŽINUOJU SŪNUMI.
Būtent dėl to, kas matė šį Sūnų Kūrėją, tas Matė ir Tėvą, kad pažįsta ir jaučia Sūnų Kūrėją, tas pažįsta ir jaučia ir Tėvą, nes jie yra VIENA DVASIOJE, nors ir yra ATSKIRI IR SAVARANKIŠKI ASMENYS.
Lygiai tas pats ir su Rojaus Trejybės Trečiuoju Asmeniu, kuris iš Rojaus taip pat niekur pajudėti NEGALI - Tai BEGALINĖ DVASIA.
Būtent ji suteikia savo dukras, Vietinių Visatų Motinas Dvasias Partneres, Sūnums Kūrėjams kuriant savo vietines visatas.
O Rojaus Trėjybės Asmenys niekur negali pajudėti iš Rojaus, kuris yra visos kūrinijos centras, nes tuomet subyrėtų visa kūrinija, nes šie SAVARANKIŠKI ASMENYS IR ASMENYBĖS YRA VIENA DVASIOJE IR TURI SAVO ATSTOVAVIMĄ BET KURIAME KŪRINIJOS NET PAČIAME TOLIMIAUSIAME KAMPELYJE, NET MAŽIAUSIAME ULTIMATONE.
Būtent dėl to, kad mūsų ateinančios kartos nebegyventų biblinėse pramanytose ir vergiškose ir su dvasingumu neturinčiose nieko bendro sampratose ir atėjo laikas ATRASTI TĖVĄ SAVYJE, BENDRAUTI SU JUO KASDIEN, GIMTI IŠ DVASIOS, kad išdrįstumėte dalintis savuoju patyrimu vis daugiau ir daugiau, kad Tėvą atrastų, taip, kaip jau Jį atradote kai kurie iš jūsų, ir kiti mūsų sielos broliai ir sesės, šiandien dar esantys prietarų, ritualų, ir dogmų šešėlių vergijoje.
Prisidėkime prie jų išlaivinimo savo meilės ir šviesos DRĄSIU IR NUOŠIRDŽIU skleidimu, net ir taip, kaip pats Tėvas laisvina juos savo meile ir šviesa.
Tik jie šito dar nežino. O mūsų dėka sužinos. Ir šios šviesos ir meilės žinios padės ir jiems, kurie nuoširdžiai šito nori, atrasti Tėvą savyje ir patirti Jo veikimą jų pačių viduje. O kitiems Tėvas bus matomas per jų išorinius meilės ir gėrio darbus.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas


Algimantas
2008-04-17 14:35:16

Komentarai

vargsas sysas.

rita
2008-05-21 13:20:26



nu tiktai ninada cia teist,Dievas paskirstys visus.Sysai saunuolis,tavo mintys kaip tyras vandens saltinis musu nualintoms sieloms.

ritai
2008-05-21 13:26:53



"Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų. Daug kas ateis mano vardu ir sakys: 'Aš esu Kristus!', ir daugelį suklaidins." (Jėzus Kristus, Biblija)


Sysas
2008-05-20 23:45:41



Aš manęs šlovinti ir garbinti jūsų nemokiau. Tai kodėl jūs šlovinate visą laiką mane, o ne Tėvą? Aš ir dabar garbinu Tėvą.
Ir dabar į jus kreipiuosi, kad pradėtumėte šlovinti Tėvą ir tik Jį. Jis yra vienintelis Dievas Tėvas. Ir tik Jį šlovina visa kūrinija. Ir aš. Aš nesu Dievas Tėvas. Dievas Tėvas ir aš esame viena dvasioje. Ir nepaisant šitos mūsų dvasinės vienovės, mes esame du atskiri asmenys.
Ateis laikas, kada po prisikėlimo, kada jūs tapsite daug aukštesnių savo dvasinių virpesių pasireiškimas, arba sielos pavidalas, turėsiantis savo dabartinį aš, kuris yra amžinas, nes padovanotas Tėvo, jūs stovėsite mano akivaizdoje, jau nužengę visą savo sielos vystymosi etapą ir būsite tapę amžina dvasia, su dar aukštesniu savojo dvasinio virpėjimo pasireiškimu, arba dvasios pavidalu, tada mes atsisveikinsime, ir jūs žengsite tolyn iš mūsų visatos, ir artyn pas Tėvą, kol atsidursite paties Tėvo akivaizdoje pačiame kūrinijos amžinajame centre, Rojuje. Ir tada jūs šlovinsite Tėvą. Ir per visą amžinybę šlovinsite tik Jį. Ir vienintelį asmenį.
JEZUS KRISTUS:<Kalbu jums vėl>

sysiui
2008-05-20 22:26:00



Pas dangišką Tėvą neįmanoma ateiti savo jėgomis be Kristaus. Žinoma net jei ir bandysi, tai ir susitiksi su tėvu, bet tai bus kitas tėvas - šio pasaulio (tiek materialaus, tiek ir dvasinio) kunigaikštis - šėtonas.
Jėzus sako: ""Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane." (Šv.Raštas)
Žmogui yra sunkiausia nusižeminti prieš Dievą, todėl dažniausiai ir pasirenkami kiti keliai...


Sysas
2008-05-20 08:35:07



Mielas Mariau, nuostabu, kad tu taip nuoširdžiai daliniesi savo patyrimu.
Būtent tai ir yra atsivėrimas, kada kalbiesi su Tėvu, net užmiršdamas,kad kas nors kitas tuo metu gali egzistuoti aplinkui be tavojo kalbėjimo Tėvui, kalbėjimo Jam apie tai, kas tau yra maloniausia, arba,kas skaudžiausia, nieko nenuslepiant, nes Tėvas vis tiek žino.
Tik Jis trokšta, kad viską Jam išsakytum TU PATS.
Ir tada palaipsniui ir vyksta sielos nuoširdus atsivėrimas Tėvui.
Jis neateina per akimirką. Bet jeigu šitaip kalbiesi kasdiem, tai vis labiau ir labiau siela pripranta prie tokių nuoširdžių, atsiveriančių iš jos vidaus aukštesnių virpesių,kad ji pradeda trokšti tokio pabendravimo vienatvėje. Jai tą daryti tampa ne tik nesunku, bet ima vis labiau ir labiau ją traukti šitaip išsilieti.
Tai jau ir yra sielai paliudijimas, kad ji bendrauja NUOŠIRDŽIAI VIS ATVIRIAU ATSIVERDAMA TĖVUI.
O malonumą ji ir pajunta dėl to, kad jį suteikia TĖVAS.
Tik nesustok, ir pats patirsi savo vidinių transformacijų. Ir niekada nesikrimsk, jeigu kada ir užmiršti šitaip pabendrauti. Bet kokia savigrauža veda į atsitolinimą nuo Tėvo.
Lygiai taip pat nepaversk šitokio bendravimo TIKSLU, tiesiog GYVENK tokiu bendravimu, patirk iš jo pasitenkinimą, kad šitaip imi kalbėtis su Tėvu. Bet jeigu net ir nejauti malonumo iš tokio bendravimo, žinok tai tik dėl to, kad protas prie šito nėra įpratęs, dėl to vis tiek tęsk tokį savo pasikalbėjimą-monologą su Tėvu.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,

Algimantas
2008-05-20 00:08:10



Algimantai,tai,ka jus sakote,be abejo,viskas teisinga ir grazu.Siekiu atsiverti Tevui, atrasti ji savyje:melsdamasis bandau nuosirdziai su juo pasikalbeti,jauciu meile jam ir visai kurinijai.Bet,atrodo,to nepakanka - dar nesu gimes is dvasios,letai einu i prieki ir viskas,ka darau,atrodo lyg esti nepakankama.Gimimas is dvasios atrodo dar taip toli,as vis dar labai daug klystu,daznai pasielgiu netinkamai.Akivaizdu,kad daugelio egzaminu,kuriuos man suruosia angelai sargai,neislaikau.Nors man atrodo,kad to labai noriu ir stengiuosi.Ka is tiesu reiskia ATRASTI TEVA SAVYJE,ATSIVERTI JAM? Kaip ta realiai,o ne zodziais padaryti?

Marius
2008-05-19 20:13:03



nemeluok,kad biblija nekalba apie trejybe;pasiskaityk jei dar neskaitei Jono 14-17 skyrius.Dar 1Jono laiskas 5-7:"Mat yra trys liudytojai danguje:tevas,zodis[Kristus kuris skelbe apie Dieva] ir sventoji dvasia;ir sitie trys yra viena".

Petrui
2008-04-25 23:51:58




Vita , tu tikra šaunuolė - už tokį drąsų ir viešą pademonstravimą savo vidinės dvasinės nuostatos . Bandau įsivaizduoti šią situaciją ir matau apstulbusį kunigo veidą , kai iš jo bandoma atimti monopolį , dvasinių dialogų .
Algimanto temoje ,,Išsilaisvinkime iš biblijinių ritualų ir teorijų ,, yra labai teisingas pastebėjimas , kad ,, O būtent Paulius ir SUKŪRĖ krikščionybę, remdamasis žydų raštais, graikų filosofo Filono sampratomis apie Dievą, Petro pasakojimais apie Jėzų,ir savo asmeniniais religiniais patyrimais. Ir bažnyčią kaip instituciją, kuriai turi tarnauti tikintieji į Jėzų. ... ''
Tai tik rodo , kad visa krikščionybė , kaip religija gimė gerokai vėliau , po JĖZAUS KRISTAUS žemiškojo gyvenimo ir prisikėlimo . Krikščionybė atsirado tik po kelių šimtmečių , kaip mišinys įvairiausių tikėjimų ir doktrinų , kurios tuo metu buvo išplitusios visame Viduržemio jūros regione .
Štai Sysas iškėlęs Bibliją ant viso forumo ir fundamentalioji bažnyčia tvirtina , kad Biblija perduoda Tiesą , kurią krikščionys turi tikėti . Tačiau pačiai bažnyčiai reikėjo laukti beveik 300 metų , kad Kostantinopolio susirinkime 281 metais , patvirtintų šią tiesą . Ar tai ne paradoksas , laukti tiesos , kurią pati bažnyčia patvirtino tik po 300 metų .
Paimkite Bibliją ir paskaitykite , ar rasite tokią vietą kur Dievas yra trejybė ? Nerasite , nes tie kurie sukūrė Bibliją apie tokią savoką visai negirdėjo . Visų apaštalų : Morkaus , Luko , Mato , Jono evangelijose niekur nerasite apie Dievą trijuose asmenyse . Visur yra pabrėžiama , kad Dievas yra vienas , o Jėzus Kristus yra Jo Sūnus . Trejybė su mergele Marija atsirado per katalikiškąją bažnyčią , kuri sukūrė šventą moterišką asmenį dėl geresmės moteriškosios giminės pritraukimo į bažnyčias .
Taigi pačios bažnyčios idėja , atsirado kaip vyriškos giminės vyrų kūrinys su ekspansine potekste . Moteriškoji giminė vykdė tik užpildančiosios funkciją . O vėliau , kad vyriška ekspancija būtų iš tiesų solidi , buvo išrastos raganos , kurias būtina deginti , kad neskleistų erezijos į bažnyčią ir vyriškąjai giminei būtų papildomas pateisinamąsis akstinas į visus smurtinius tiek karinius tiek ir į buitinius ,,žaidimus " .
Bet šiandieną bažnyčia vis daugiau užvaldo pinigų ir aukso spindesys ir nuo moteriškos giminės ekspancijos einama į pinigų ir turto ekspansiją su galinga ir labai spindinčia religine atributika . Ir kur ten vargšui JĖZUI KRISTUI besusilyginti su tais spindinčiais bažnyčių turtais , kai jis su savo mokiniais vaikščiojo giliame neturte ir viso labo , tarp savęs ir mokinių , turėjo tik Dievo Tėvo meilę .

Petras
2008-04-25 20:03:01



Pagal baznycia man jau ir i misias vaikscioti nebereikia- giedantis misias atlaiko du kartus :) O pamokslu neklausau, nes ten nera TEVO, GYVO TEVO.

Vita
2008-04-22 23:52:58




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal