Forumas: temos peržiūra

Urantijos Knygos studijos – 137 Dokumentas, 8 skyrius – Pamokslas apie Karalystę – šviesos mokymų dalyje, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2021 03 27

Urantijos Knygos studijos – 137 Dokumentas, 8 skyrius – Pamokslas apie Karalystę – šviesos mokymų dalyje, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2021 03 27


PAMOKSLAS APIE KARALYSTĘ

Sabato dieną, birželio 22-ąją, likus nedaug laiko iki jų išėjimo į pirmąją pamokslavimo kelionę ir praėjus maždaug dešimčiai dienų po Jono įkalinimo, Jėzus užėmė sinagogos sakyklą antrą kartą nuo to meto, kada savo apaštalus atsivedė į Kapernaumą.
Iki jo pamokslo apie “Karalystę” likus kelioms dienoms, kada Jėzus dirbo valčių dirbtuvėse, Petras jam atnešė žinią apie Jono suėmimą. Jėzus dar kartą padėjo į šalį instrumentus, nusiėmė prijuostę, ir tarė Petrui: “Tėvo valanda atėjo. Pasiruoškime skelbti karalystės evangeliją.”
Jėzus prie dailidės varstoto dirbo paskutinį kartą šitą antradienį, birželio 18-ąją, 26 m. po Kr. gim. Petras išskubėjo iš dirbtuvių ir įpusėjus popietei surinko visus savo draugus, ir palikęs juos giraitėje prie kranto, nuėjo ieškoti Jėzaus. Bet jo negalėjo surasti, nes Mokytojas buvo išėjęs į kitą giraitę melstis. Ir jie nepamatė jo iki vėlaus vakaro, kada jis sugrįžo į Zabediejaus namus ir paprašė valgyti. Kitą dieną jis nusiuntė savo brolį Jokūbą, kad paprašytų leidimo kalbėti sinagogoje ateinančio Sabato dieną. Ir sinagogos valdytojas buvo labai patenkintas, kad Jėzus vėl nori vesti pamaldas.
Prieš tai, kada Jėzus pasakė šitą įsimintiną pamokslą apie Dievo karalystę, pirmą aiškų žingsnį į savo viešąją karjerą, jis perskaitė iš Raštų šitas eilutes: “Jūs man tikrai būsite šventikų karalystė, šventoji tauta. Jahvė yra mūsų teisėjas, Jahvė yra mūsų įstatymų suteikėjas, Jahvė yra mūsų karalius; jis mus išgelbės. Jahvė yra mano karalius ir mano Dievas. Jis yra didis karalius visai žemei. Meilės kupinas gerumas šitoje karalystėje yra skirtas Izraeliui. Tebūnie palaiminta Viešpaties šlovė, nes jis yra mūsų Karalius.”
Užbaigęs skaityti, Jėzus pasakė:
“Aš atėjau, kad paskelbčiau Tėvo karalystės įkūrimą. Ir šitą karalystę tikrai sudarys žydų ir pagonių, turtingų ir beturčių, laisvųjų ir pavergtųjų garbinančios sielos, nes manasis Tėvas nėra asmenų gerbėjas; jo meilė ir jo gailestingumas yra skirtas visiems.
“Tėvas danguje siunčia savo dvasią tam, jog apsigyventų žmonių prote, ir kada žemėje savąjį darbą aš būsiu užbaigęs, tada lygiai taip visiems materialiems kūnams tikrai bus išlieta Tiesos Dvasia. Ir manojo Tėvo dvasia ir Tiesos Dvasia tikrai įkurdins jus dvasinio supratimo ir dieviškojo teisumo ateinančioje karalystėje. Manoji karalystė nėra iš šito pasaulio. Žmogaus Sūnus neves kariuomenių į mūšį tam, kad įtvirtintų valdžios sostą ar pasaulinės šlovės karalystę. Kada manoji karalystė bus tikrai atėjusi, tada Žmogaus Sūnų jūs tikrai pažinsite kaip Ramybės Princą, kaip amžinojo Tėvo atskleidimą. Šito pasaulio vaikai kariauja dėl šito pasaulio karalysčių įkūrimo ir išplėtimo, bet manieji mokiniai į dangaus karalystę tikrai įžengs savo moralių sprendimų ir savo dvasinių pergalių dėka; ir kada jie kartą įžengs į ją, tada jie tikrai suras džiaugsmą, teisumą, ir amžinąjį gyvenimą.
“Tie, kurie pirmiausia stengiasi įeiti į šią karalystę, šitokiu būdu pradėdami ugdyti charakterio kilnumą, tokį, kaip ir manojo Tėvo, neužilgo tikrai turės ir visa kita, kas yra reikalinga. Bet jums aš labai nuoširdžiai sakau: Jeigu į šią karalystę nesistengsite patekti turėdami mažo vaiko tikėjimą ir pasitikėjimą, rodomą kitam, tai jūs tikrai jokiu būdu nebūsite į ją įleisti.
“Tegu neapgauna jūsų tie, kurie ateina sakydami, jog čia yra ta karalystė arba ten yra ta karalystė, nes manojo Tėvo karalystė nėra susijusi su matomais ir materialiais dalykais. Ir šitoji karalystė yra net ir dabar tarp jūsų, nes ten, kur Dievo dvasia moko ir veda žmogaus sielą, ten tikrovėje ir yra dangaus karalystė. Ir šitoji Dievo karalystė yra teisumas, ramybė, ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.
“Jonas iš tikrųjų jus krikštijo kaip atgailavimo ženklą ir dėl jūsų nuodėmių atleidimo, bet kada jūs įžengsite į dangaus karalystę, tada jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.
“Manojo Tėvo karalystėje tikrai nebus nei žydų, nei pagonių, tiktai tie, kurie tarnystės pagalba siekia tobulumo, nes aš pareiškiu, jog tas, kuris manojo Tėvo karalystėje nori būti didis, pirmiausia turi tapti tarnu visiems. Jeigu savo bičiuliams jūs norite tarnauti, tuomet jūs tikrai sėdėsite su manimi mano karalystėje, net ir taip, kaip tarnaudamas tvarinio pavidalu, aš netrukus sėdėsiu su savo Tėvu jo karalystėje.
“Šita naujoji karalystė yra kaip sėkla, auganti geroje lauko dirvoje. Ji vaisių iki galo sunokina pamažu. Nuo tos akimirkos, kai karalystė bus įkurta žmogaus širdyje, iki tos valandos, kada ši karalystė visiškai sunoks į visą laiką trunkančio teisumo ir amžinojo išgelbėjimo vaisių, praeis laiko.
“Ir šitoji karalystė, kurią aš jums skelbiu, nėra valdžios ir gausos valda. Dangaus karalystė nėra valgis ir gėrimas, bet vietoje šito ji yra augančio teisumo ir didėjančio džiaugsmo gyvenimas tobulėjančioje manojo Tėvo, kuris yra danguje, tarnystėje. Nes, argi Tėvas nesakė apie savo vaikus pasaulyje: ‘Būtent tokia yra manoji valia, kad jie tikrai galiausiai turėtų būti tobuli, net ir tokie, koks tobulas esu aš.’
“Aš atėjau skelbti karalystės gerąją naujieną. Aš neatėjau tam, kad apsunkinčiau sunkią naštą tų, kurie įeis į šitą karalystę. Aš skelbiu naują ir geresnį kelią, ir tie, kurie sugebės patekti į ateinančią karalystę, džiaugsis dieviškąja ramybe. Ir kad ir kiek jums tai kainuotų šito pasaulio daiktais, nesvarbu, kokią kainą jūs turėtumėte sumokėti tam, kad patektumėte į dangaus karalystę, bet jūs patirsite daug kartų didesnį džiaugsmą ir dvasinį vystymąsi šitame pasaulyje, ir toje epochoje, kuri bus amžinajame gyvenime.
“Įėjimo į Tėvo karalystę nelydi žygiuojančios armijos, nelydi šito pasaulio karalysčių nugalėjimas, taip pat nelydi ir nelaisvės jungo nusimetimas. Dangaus karalystė yra šalia, ir visi tie, kurie įžengs į ją, tikrai patirs didžiulę laisvę ir džiaugsmingą išgelbėjimą.
“Šitoji karalystė yra amžinasis viešpatavimas. Tie, kurie įeis į šią karalystę, tikrai pakils pas mano Tėvą; jie tikrai pasieks jo šlovės dešiniąją ranką Rojuje. Ir visi tie, kurie įeis į dangaus karalystę, tikrai taps Dievo sūnumis, ir ateities amžiuje šitaip iš tiesų jie pakils pas Tėvą. Ir aš neatėjau tam, kad kviesčiau būsimus teisiuosius, bet atėjau kviesti nusidėjėlių ir visų tų, kurie yra išalkę ir ištroškę dieviškojo tobulumo teisumo.
“Jonas atėjo skelbdamas atgailavimą, kad jus karalystei paruoštų; dabar atėjau aš, kad skelbčiau įtikėjimą, Dievo dovaną, kaip tą kainą už patekimą į dangaus karalystę. Jeigu tiktai jūs tikrai tikite, jog manasis Tėvas jus myli begaline meile, tuomet jūs esate Dievo karalystėje.”
Šitaip pakalbėjęs, jis atsisėdo. Visus, kurie klausėsi, jo žodžiai pritrenkė. Jo mokiniai buvo sužavėti. Bet gerosios naujienos žmonės nebuvo pasirengę priimti iš šito Dievo-žmogaus lūpų. Maždaug vienas trečdalis iš tų, kurie jo klausėsi, šia žinia tikėjo, nors jie ir negalėjo iki galo jos suprasti; maždaug vienas trečdalis tokią grynai dvasinę lauktos karalystės sampratą savo širdyse pasiruošė atmesti, tuo tarpu likęs vienas trečdalis jo mokymo negalėjo suvokti, didelė dalis tikrai buvo įsitikinusi, kad jis “yra pamišęs.”


Šis Dokumento skyrius buvo perskaitytas po vieną pastraipą aktyviai dalyvavusių urantų, po to buvo išsakomos įvairios mintys ir nuomonės, o pabaigoje Mokytojas Algimantas pateikė apibendrintą šio Dokumento paaiškinimą.

Algimantas –
Taip, iš tikrųjų, kada žvelgiam mes į visą šitą Pamokslą, tai pirmiausia mums rodo, kad Jėzaus suėmimas – tai jau yra ženklas, kad toliau nebereikia delsti. Tai yra, kaip simbolis, kad Jonas Krikštytojas savo darbą atliko. Jis skelbė metus laiko, kad atgailaukite, krikštykitės, Dangaus Karalystė šalia! Bet sako – Aš krikštiju jus vandeniu, ateis tas, kuris krikštys dvasia – po manęs. – Tai štai, tas Skelbėjas, tas Pranašas suimtas, reiškia toliau įvykiai jau priklauso nuo Jėzaus – ir tai yra ta vieta, kai atsiveria ta arena jo veiklai. Jis jau nebegali laukt, kol Jėzus laukė tolimesnių įvykių – kai dar Jonas Krikštytojas buvo laisvas – tai jis tarsi leido žmonėms klausytis to Parengėjo, kuris šildė žmonių Širdis, nes vis tiek, tas garsas apie Jono Krikštytojo veiklą pasiekdavo įvairius tolimiausius imperijos pakraščius, ir žmonės tiesiog atvažiuodavo pasiklausyti to Pranašo. Ir štai, kada jis dabar jau suimtas, reiškia niekas kitas nebebus, kuris galėtų tęsti Jono Krikštytojo veiklą. Jono Krikštytojo apaštalai yra pasimetę – jų mokytojas yra suimtas – štai ir yra tas ženklas, kada jisai nusiima prijuostę, ir sako – Manoji valanda atėjo. – Tai štai, reikia eiti skelbti Dangaus Karalystės. O prieš tai, jisai pasakė įsimintiną Pamokslą iš Karalystės. Jis paskaitė Raštus – ir ten kalba eina apie karalystę – ir jis žino, kad žydai laukia išlaisvintojo, kaip karaliaus užimsiančio laisvą Dovydo sostą – laisvą nuo karaliaus Dovydo laikų! Ir būtent, tas karalius – tai jis vadovaus didžiulėms armijoms, kurios išlaisvins iš pagonių jungo Izraelį! Žydai – taigi išskirtinė tauta, taip Jahvės minima – šventoji Izraelio tauta – reiškia ją išlaisvins tas atėjęs Mesijas – arba naujasis karalius į tą Izraelio sostą!
Tai štai, tas metaforiškas palyginimas su karalyste ir buvo panaudotas būtent dėl to, kad žydai jau turėjo karalystės sampratą. Jinai buvo per kartų kartas suformuota, ir jam buvo tarsi jau parengta, ir iš raštų sėkla sudygusi ir tų žmonių Širdyse, kad Karalystės skelbiamą Žinią žydai priims, neatstums – tiktai reikia dabar ją pakoreguoti taip, kad ji būtų sudvasinta. Ir štai čia tada jis panaudoja vis tiek karalystės metaforą – bet ji atrandama savo Širdyje – atrandama viduje. Ir dėl to jis akcentuoja – tai nėra ta karalystė, kur yra materiali kariuomenė, kad ji jungą numestų, kokio tikėjosi, kad tas užėmęs karaliaus sostą, laisvą nuo Dovydo laikų, būtent kariuomenės dėka iš pagonių jungo išlaisvins. O Kristus sako – ne – ten iš jungo neišlaisvins, bet – viduje išlaisvins – kada tu įeini į Karalystę moraliniais sprendimais, kada tu įeini į Karalystę Gėrio darbais, ir tikėjimu, kad Tas Tėvas yra – yra visų – ir pagonių, ir žydų!
Tai štai, tada yra tas atlygis – vidinio džiaugsmo būsena! Tai nėra gausus materialių, matomų vaisių pasireiškimu – bet tais vaisiais, kokius demonstruoja jau, tas jaučiantis savo veikimą drauge su Tėvu. Tas vaisius yra bręstantis per ilgą laiką, nes kol Karalystėje bus ją atradusių Širdyje, tai praeis daug laiko. Tai nėra vienadienis dalykas, tai nėra kaip kariuomenių komandavimas, kad reikia jungą numest, ir pagonis išvyt – tai yra vidinė pojūčio būsena! Ir dėl to, kad ir kiek tai kainuotų materialia gyvenimo samprata, visa tai vis tiek bus šimteriopai atlyginta daugiau ir šitame pasaulyje, gyvenant štai toje Džiaugsmo, Palaimos vidinėje būsenoje. O nepalyginamai daugiau dar ateities epochose – amžinybės epochose – jau tolimesniuose etapuose – nebe šitame pasaulyje, nes tai, kad Tėvo Dvasia veda – veda – tai yra garantija, kad tas įėjęs į Dangaus Karalystę tikrai pasieks Tėvą, ir Jo Ranką Dešinę – Rojuje!
Jis jau sumini tą terminą – Rojų! Jis neatskleidžia, kur jis yra, ir kas yra Rojus – bet tai yra milžiniška Šviesa pasakyt, kai apie Rojų nieko nešneka jokie kiti teiginiai iš Rašto. Jėzus tą pasako! Ir jis dar pasako, kad aš atėjau ne uždėt jums kažkokią naštą papildomai – Aš atėjau skelbti Gerąją Karalystės Naujieną! – Reiškia, jisai save pateikia, kaip tas, kuris atėjo į žmoniją, reiškia jisai jau yra susiejamas su aukštesniu savo Statusu negu žmonės, kurie klausosi jo, nes žmogus nepasakys – aš atėjau nuo ko nors – jis gali pasakyt – ko nors atsiųstas – bet Jėzus toje vietoje visąlaik gyveno – tai jis negali pasakyt, kad aš atėjau – užaugo jis tose vietose – o jeigu atėjo, tai reiškia kažkur iš Aukščiau atėjo – ir dar išdrįso pasakyt, juk sako nuo savęs – Kad skelbčiau Gerąją Naujieną! – Kas tu toks, kad gali skelbti tą Gerąją Naujieną? Štai jis tą pasako žmonėms klausantiems tokio nuostabaus Šviesos Pamokslo!
Ir būtent, kada mes kalbame, kad Jonas skelbė atgailavimą, Jėzus sako – Dabar atėjau aš, kad skelbčiau Įtikėjimą! – Ir ką jis toliau sako – Dievo Dovaną! Įtikėjimas yra Dievo Dovana – kaip ta kaina už patekimą į Dangaus Karalystę! Įtikėjimas yra Raktas nuo tų durų į Dangaus Karalystę – ir tai yra Dievo Dovana – tas Raktas – Įtikėjimas – yra Dievo Dovana!
Tai ne žmogaus susigalvojimas! O juk Kūrėjas jau prieš tai pasirūpino, kad to mirtingojo protą veiktų Septynios Pagalbinės Proto Dvasios. Štai jos iš vidaus jau impulsus siunčia. Bet jis apie tai nekalba, kadangi žmogus nesupras – bet tai jau yra atskleidimas – Septynios Pagalbinės Proto Dvasios. Tai yra štai ta Dievo padovanojimo priemonė – tai ne žmogaus išmąstymas – kad jisai kalba jau, na, žmogus kalba net ir apie Jahvę, kad čia štai jis susigalvoja Jahvę – ne – Septynios Pagalbinės Proto Dvasios – jos savo impulsais verčia žmogų kelt – kelt – žvilgsnį ir Širdį į dvasinius lygius. Tai štai čia ir yra dėl to paminėta – Dievo Dovana – būtent, tas Įtikėjimas – tai yra kaina patekimo į Dangaus Karalystę!
Ir tolimesnis teiginys – Ir jeigu jūs tikrai tikite, jog manasis Tėvas jus myli Begaline Meile, tuomet jūs esat su Dievu Karalystėje. Tai yra tikra! Tikėjimas – tai yra pirminis žingsnelis, bet gimimas iš Dvasios – tai yra tos Meilės patyrimas – patyrimas – kadangi Įtikėjimas leidžia tai pajausti, kad tu esi Tėvo ir Motinos – Kūrėjo – dvasiniame Glėbyje – dvasinėse Įsčiose! Tu žinai dėl to, kad tau Jėzus pasakė Pamokslą, ir tu patikėjai jo žodžiais. Tu negali pasakyt – kodėl? – bet tau virpesiais yra pats giliausias ir tiesiausias sąskambis ir tavo Širdyje! Tą, ką sako Jėzus, tu nežinai, kaip paaiškint, bet tiki tuo, kad Tėvas yra Meilė, kad Jis myli visus! Ir tada tais virpesiais taip pat, kadangi pakeliami į aukštesnį dažnį tie teiginiai – ir staiga tu pranoksti Izraelį, kad tai yra šventas Izraelis tiktai žydams, o ne pagonims. Jahvė skelbia, kad Izraelis – žydų šventoji vieta – o pagonys nėra tie žydai. Jėzus teigė, kad Tėvui visi yra – ir pagonys, ir žydai – vienodai mylimi – Tėvo vienodai mylimi!
Štai kada įvyksta gimimas iš dvasios, štai tada yra Meilės patyrimas – Meilės patyrimas! Ir tada tu myli visus – ir žydus, ir pagonis, ir musulmonus, ir budistus, ir katalikus, ir protestantus, bet kokius mormonus, kokiais jie besivadovautų klaidingais šaltiniais, bet tu juos myli, nes – tai yra besąlyginė Meilė! Ji nėra tavo sumąstyta, kad tu palaipsniui štai, žiūri – na, štai, aš šitą myliu, o šito nemyliu, šitą pamilsiu daugiau, šitą mažiau. Ne! Tai yra atvertas Širdies Vožtuvas, ir ta virpesių dažnio Banga užlieja. Ir gimimas iš dvasios – tai štai ir yra, kaip iš moters įsčių. Iš motinos įsčių gimsta kūdikis šitame pasaulyje, kad jis augtų, bręstų, kaip Kūrėjo sūnus. Ir štai, dvasinis gimimas – tai yra iš tikrųjų asmenybės pabudimas naujų visiškai charakterio savybių pasireiškimu – ydos, kaip ranka nušluotos! O visos amžinosios Kūrėjo Charakterio Savybės pradeda leist savo gležnus daigelius – ne tokius tankius, dar nesubrendusius savo ūgiu, bet jau yra tas pasireiškimas. Ir štai jas reikia puoselėt ir Įtikėjimu. Ir tada ta Meilė ima stiprėt – stiprėt – savo tvirtybe, kad gali tada ir kaip Jėzus ant kryžiaus mylėt tuos žmones, kurie jį prikalė prie kryžiaus! O tie, kurie klausėsi jo, jie, natūralu, jie negalėjo tokių teiginių suprast, net suvokt, ne tik, kad suprast. Suprast, tai jau reikia iš pradžių suvokimo – pajaust, išgirst tuos teiginius – o kad suprast, tai reikia dar ne vieną pūdą druskos suvalgyt, apmąstant tuos teiginius, suvokiant, kad jie jau išsakyti egzistuoja. Bet supratimo dar nėra.
Tai štai, išgirsti tokie teiginiai, natūralu, kad juos išgąsdino, apakino, kad kiti jau norėjo iškart bėgti tolyn nuo tokių teiginių – kiti, kurie ieškojo nuoširdžiai tos Šviesos Šaltinio, nesuprasdami, ko ieško – jie tikėjo. O ypač džiaugėsi Jėzaus mokiniai – džiaugėsi – jau nekalbant apie apaštalus, nes jie jau buvo girdėję Jėzų savo betarpiškame ratelyje. Bet dauguma, tai jį pamišusiu laikė – kaip čia dabar tokias Tiesas jisai šneka – kas jis toks yra? Nu, tai tiktai beprotis taip gali.
Ir šiandien, mes turime jau išplėstą sampratą, įsivaizduokit, kaip žmonėms tą išaiškint Rojaus Trejybę. Juk mes perėjom palaipsniui tuos laiptelius. Juk buvo Tėvas, paskiau buvo Amžinasis Sūnus, Begalinė Dvasia – pagal Urantijos Knygą. Vėliau, jeigu yra – Tėvas – man pradėjo reikšti ten maždaug pretenzijas – Tai, o kodėl nėra – Motinos – kodėl tiktai – Tėvas? – Ir kada aš pradėjau ir Urantijos Knygoje ieškot tas vietas, kur užkliuvo man, kad yra ir Motina suminima, ir Amžinasis Sūnus prilyginamas prie Motinos – ir kitose vietose yra užsimenama, kad ir Begalinė Motina yra ta Begalinė Dvasia – ir štai, tada atsirado papildomai jau Amžinasis Sūnus, ir tuo pačiu – Amžinoji Motina. Bet dar buvo prieš tai mūsų išplėtimas Rojaus Trejybės, kad jeigu mes esame na, vaikai – visi – kaip ir Amžinasis Sūnus yra Tėvo Vaikas – tai reiškia Jisai turi būti mums ir Amžinasis Brolis, nes mes gi esam To Paties Tėvo vaikai. Tai štai, tada Jis buvo įvardijamas ir apreiškimuose – yra kitose Knygose, jau anksčiau priimtose – Antrasis Rojaus Trejybės Asmuo – Amžinasis Sūnus-Amžinasis Brolis – na, ir – Amžinoji Motina. O Begalinei Dvasiai buvo – Begalinė Dvasia – Begalinė Motina – Begalinė Sesė. Žodžiu, štai tas įvardijimas ėjo iki tol, kol priėjo prie to, kas dabar yra, kad simboliniai pavadinimai, tai yra – Amžinoji Motina, Begalinė Motina, jau – Sūnus, ir Sesė, Brolis – atkrito, kadangi, tai yra Trys Lygiaverčiai Rojaus Trejybės Šaltiniai ir Centrai – Lygiaverčiai. Reiškia nė vienas nėra turintis kilmę. Jie yra egzistencialūs, ne tik, kad Jie yra amžini – bet Jie pranoksta amžinumą. Jie stovi virš amžinybės! Dėl to ir yra Amžinybės Šaltinis, nes Šaltinis visuomet turi būt aukštesnis už tą, ką sukuria. Štai iš Jų pasklinda amžinybė, ir ji yra realiai Rojuje – amžinybė! O už Rojaus ribų, jau prasideda laiko suvokimas matuojant laiku – kaip aplink Rojų skrieja atitinkamos Visatos, kiek užima laiko tas apskriejimas – ir tai sudaro laiko tėkmę, išreiškiamą metais. Bet skirtingi metai yra skirtingose Visatose – ne tarp Visatų skirtumas, bet tarp, sakykim, Supervisatos lygiu ir Vietinės Visatos – kadangi jos yra susmulkėję dariniai. Ir Vietinėje Sistemoje vėl, skirtingas laikas, ir pasaulyje.
Tai štai, žodžiu, mes jau turime išplėstas sampratas ne tik Tėvo, bet ir Keturių Kūrėjo Asmenybių – ir Tą Visuminę Dievybės Asmenybę – AŠ ESU – kuri ir išskiriama, kad rašoma vien tiktai didžiosiomis raidėmis – visos raidės vien didžiosios. Ir mes, jau tą suprantame – bet tas supratimas atėjo palaipsniui.
Tai štai, tik mes kalbame ne apie karalystę. Karalystė mums nesukelia Meilės. Tėvas, Jisai negali būt karalius, nes matai, tame rašte perskaitė Jėzus – Meilės kupinas gerumas šitoje Karalystėje yra skirtas Izraeliui – Tebūnie palaimintas Viešpaties Šlove, nes Jis, Viešpats, yra mūsų karalius! – Karalius, karalius, karalius valdo – įsakymais valdo! Jame nėra Meilės savo pavaldiniams! O Tėvas turi Savo Šeimą, ir joje yra štai Rojaus Trejybė, ir Visuminė Dievybė AŠ ESU – kaip Tie Kūrėjai – Šaltiniai ir Centrai. Tai Jie turi Savo vaikus – Sūnus ir Dukras – ne pavaldinius, kaip turi karalius karalystėje, bet šeimoje – Savuosius vaikus. Ir tik tada gali ir išsakyt – Būk tobulas Sūnau, net ir toks tobulas, koks esu tobulas Aš! – Karalius nenori saviesiems pavaldiniams sakyt – Būk tobulas, net ir toks, koks esu tobulas aš. – O kur toks karalius nurodys? – tada jo užims sostą! O Tėvas nori, kad Jo vaikai siektų panašumo į mylintį Tėvą, mylinčią Motiną. Tai yra natūralus Meilės proveržis virpesiais.
Ir štai, mes dabar jau apie Karalystę, kad ir Įtikėjimu, ir moralinėmis sprendimų pasireiškimo kažkokiomis gausingomis bangomis jinai galėtų būti įprasminta, vis tiek mes jos negalime skelbti.
Mes skelbiam kūrinijos Dvasinę Šeimą! Mes skelbiam žmoniją, tos kūrinijos Šeimos maža aguonos grūdelio dalele! Bet tai yra Šeimos – Šeimos, esančios visoje kūrinijoje, kiek ji besiplėstų – pasireiškimas per Kūrėjo Meilę – kuri iš tikrųjų mums yra suteikiama nemokamai kaip Dovana amžina. Kaip ir mūsų asmenybė irgi Dovana!
Ir dabar, įsivaizduokit, iš mūsų lūpų klausydami sklindančius teiginius, natūralu, kad ir dabartiniai žmonės – jie nesupras mūsų, ir palaikys pamišusiais. Tie, kurie nuoširdžiai ieško Kūrėjo, jie sakys – Nežinau, kodėl, bet aš tikiu tuo, ką girdžiu. – Štai tai bus, jau tam tikras rezonansas su tuo, kas yra iš Kūrėjo jų Širdyje – štai, tie virpesiai panašesnio dažnio, kaip ir tų teiginių, kuriuos mes išsakome jiems. O kiti, intelektualiai klausydami, jie stovės kaip mumijos ir kaip žirniai nuo sienos atšoks nuo jų smegenų visi tie impulsai – energiniai impulsai – jie nepriims! Bet didžioji dauguma nirš dėl to – nirš – atsirado va, čia tokie visažiniai, visaišmandėliai, pamišėliai kažkokie – ir bėgs skiepytis, lėks į karantiną užsidėti dar vieną skudurą papildomai! Tai štai, mano mylimieji.

Komentarai