Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Gyvasis Kelias tai yra – Gyvenimas – Gyvenimas! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Pakalniuose (Utenos rajonas), 2022 03 13

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Esu mūsų gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, vienintelėje Gyvojoje pasaulyje, kurioje nėra ritualų. Šiandien mes susirinkome mažyčiame miestelyje – Pakalniuose – Utenos rajone. Nuostabu, kad mes galime jau atvažiuoti, ir sueiti į bendrą kolektyvinę Kūrėjo garbinimo komuniją čia, kur ir minties nebuvo, kad aš kada nors atvažiuosiu, nors aš esu gimęs šitame krašte, užaugęs čia, mokyklą baigęs, tik išvažiavau į Vilnių gyventi, ir dabar persikrausčiau į Kauną.
Bet, kada buvo pradžia Gyvojo Kelio, buvo nuostabūs irgi laikai! Kada mes žvelgiame į praeitį, mums ta praeitis nėra tokia šiurkšti, spygliuota, durianti, nors tomis akimirkomis buvo daugybė iššūkių – sunkių iššūkių – bet dabar jie malonūs. Ir per sniegą ėjome, per lietų ėjome, per karštį ėjome į tą Šventovę garbinti Kūrėją, bet tada nebuvo minties, kad dar bus kituose miestuose. Vienintelis noras buvo nesušalti, jeigu šalta, nesušlapti po lietsargiais, bet ten tie lietsargiai neuždengia visko! Ir, kadangi aš sakau, šita Gyvoji Šventovė – vienintelė pasaulyje be ritualų, pradžia vis tiktai buvo su ritualu. Turėjome mes ir muziką, ir giedodavome, bet giedodavome angliškai, įsivaizduokite, nes buvo geros giesmės-dainos – Betliejaus Žvaigždė – dainoje atskleidžia Jėzaus gyvenimą – Mūsų Tėve – ta malda sudėliota į dainą, ir dar interpretuota. Na, kaip, kaip gali neapaimti to, kai tu turi jau paruoštą, parengtą, o lietuviškai šito nėra. Ir, kita vertus, aš net nežinojau, o kodėl turi būti tos dainos-giesmės, kam jos reikalingos? Tai – įtaka katalikų bažnyčios. Aš gi nežinojau, kaip tas pamaldas vesti, kad žmonės, kurie lankė beveik dešimt metų mano užsiėmimus – Urantijos Knygos skaitymo užsiėmimus – Vilniaus Mokytojų namuose, kad jie atskirtų, kad čia ne Urantijos grupės užsiėmimai, o tai – pamaldos. Tai man kilo klausimas – tai kaip gi taip padaryti, kad visą laiką būtų negrįžtama prie Urantijos Knygos, bet būtų Širdžiai-sielai kažkokia tai komunija, atgaiva? Tai štai, kai šito nežinai kaip padaryti, tai tada mintys sukasi, na, iš to, kas yra bažnyčioje, kažką panaudoti. Ir kilo tada mintis tai bus palengvinimas, kaip pereiti iš aplinkos žemų virpesių dažnio į tam tikrą nusiraminimą, klausantis tų melodijų, nesvarbu, kad jos angliškai – virpesiai sklinda. Ir mes gi tik klausydavome, bet nedainuodavome, negiedodavome. Bet ėjo laikas, ir viduje atsirado tokia kibirkštis, na, prisijungti prie tos dainos sustiprinimo mūsų balsais, ir tada aš sėdau, rašiausi žodžius iš tų dainų angliškai, ir išverčiau, kad žinotų žmonės, kurie nesupranta angliškai, tai apie ką ten dainuoja. Žodžiu, tokia pradžia buvo, dar Urantijos Knygos vertimo nebuvo atspausdinta. Tai aš galvojau, kaip padaryti, kad žmonės žinotų, kad garbinimas tai yra, kai tu nieko neprašai, o prašymų malda jau yra žemesnio dažnio virpesiai, ir juos reikia, kad atskirtų jie, nes jie bus Dvasiniai Mokytojai. Tai jie turėtų tada kitiems paaiškinti, nes niekas nežino, koks yra skirtumas tarp garbinimo ir paprastos maldos. O kuo atskirti? Aš tada mokymų nesakiau, nemokėjau dar tų mokymų pats, neturėjau tokio gyvo ryšio su Kūrėju. Bet Kūrėjas padiktavo mintį – kadangi Mokytojų namuose aš skaitydavau Urantijos Knygos vertino savo rankraštį, ir iš rankraščio – tai atspausdink tas vietas, kurios tau atrodo vertos, ir padalink atskirus lapus tiems, kurie dalyvaus pamaldose. Taip aš ir darydavau – atspausdindavau tą tekstą, kiekvienam po egzempliorių įteikdavau, ir, kad žmogus nebijotų ištarti savo balsu ir Jėzaus vardą garsiai, ir Tėvo vardą, mes visą laiką rateliu ir skaitydavome po pastraipą garsiai. Tai buvo ta vieta, kur vėliau atsirado mano pamokomasis žodis, o tada buvo toks skaitymas ratu, kol užbaigdavome tą skaitinį, ten – kokie du-tys puslapiai atspausdinto teksto, o toliau būdavo vėl dainos-giesmės, ir tada malda. Žodžiu, būdavo toks sklandus, nuožulnus perėjimas prie aukštesnių virpesių, prie maldos. Ir mes neužsimerkdavome, dairydavomės vieni į kitus. Viskas taip ir įdomu, ir aplinka buvo graži! Ten – cerkvė prieš mūsų tą skverą, kur mes melsdavomės, Žvėryne, prie senojo Žvėryno tilto. O pati pirmoji malda tai buvo iš Kūrėjo, kadangi aš nežinojau, kaip melstis, kad būtų garbinimas. Ir tada atėjau, kaip bejėgis atsisėdau ant sudedamos kėdutės, kurią po to paverčiau altorėliu – irgi iš bažnyčios, net iš žydų tikėjimo – altorius – tam tikras ritualas – ir štai atsisėdau kaip, žinot, tas rūpintojėlis, kuris taip sėdi – nežinau, ką daryti, kaip padaryti pamaldas, kad atskirtų urantai, kad čia pamaldos –Tiesiog vesk pamaldas taip, kaip tu gali vesti. – Aš nežinau, ką daryti! Ir kaip liejosi garbinimas, tai viena moteris sako – dieviška buvo malda – ir to neužteko, kvapai buvo paskleisti – kvapai – vėl sako – čia kažkas uždegė smilkalus! Štai mus stiprino, stiprino, stiprino ir iš išorės, ir suprantamais būdais, kuriuos mes galime patirti. O kada aš paskiau išvažiavau su dviračiu, tas pats kvapas pasivijo mane jau už miesto – vėl tai stiprina, teikia energiją, kad aš net stipriau pradėjau važiuoti. Aš sugrįžau, jau vonioje prausiuosi – vėl tas pats kvapas – aš puolu muilą uostyti, tai muilas, kuris man patiko savo kvapu, atrodo kaip smarvė. Koks subtilus, lengvas kvapas! O išėjus į virtuvę – dar skanesnis kvapas – naujas! Įeinu į kambarį – trečias kvapas – dar pranoksta abu, prieš tai buvusius! Tai yra sustiprinimas! Ir tokia palaima viduje! Bet tai yra tikra – štai ta šventovė ir turi BŪTI!
Ir štai dabar mes jau turime ir urantų, kurie yra ne tiktai Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose, tegul jie išsisklaidę po vieną, po du, tris gal, bet jie yra! Tai nėra tai, kas buvo prieš Urantijos Knygos nagrinėjimo užsiėmimus, prieš šventovės atsiradimą. Jie jau yra kitokie, jie gyvena kitais virpesiais, jų žinios yra jau kitokios, jų patyrimas, būsena yra jau kitokia – gyva – palyginus su tuo, kuri buvo iki tol. Ir tada mes žvelgėme į aplinką, mes matėme, kad aplinka tai degraduoja – mes kylam – jie degraduoja! Reiškia, jie nuo mūsų atsilieka dar daugiau negu kas buvo, kada nebuvo išvis nei Urantijos grupės, nei Šventovės. Mes visą laiką einame pirmyn tegul ir zigzagais, bet vis tiek mes stengiamės ir jau mintimis net, jeigu ritamės kažkur žingsneliu žemyn nuo laiptelio, žinome, kad mes turime kilti. Jie šito nežino, ir jie degraduoja net šito nežinodami. Ir mūsų priedermė – kadangi mes žinome Gyvojo Kelio prasmę – atiduoti visas jėgas būtent Gyvajam Keliui.
Gyvasis Kelias – tai nėra kažkur nuo vieno miesto iki kito miesto autostrada. Gyvasis Kelias tai yra – Gyvenimas – Gyvenimas! Viskas sutelpa į Gyvenimą – viskas! Mes negalime būti šalia Gyvenimo! Mes esame – Gyvenimas – pats Gyvenimas. Kaip Kristus sakė – Aš esu Gyvasis Kelias! – paskiau savo apreiškime – Kalbu Jums Vėl – jis pasakė – Tėvas yra Gyvasis Kelias! – Vėliau mes sakėme, kad Kūrėjas yra Gyvasis Kelias – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Šiandien mes turime pasakyti – Gyvasis Kelias – Aš pats esu Gyvasis Kelias! – kiekvienas – Aš pats esu Gyvasis Kelias! – nes aš sulieju save su Kūrėju. Kūrėjas yra – Tikrovės Šaltinis. Jis yra ir to Gyvenimo Šaltinis. Ir kada tu susilieji, tu pats tampi tuo šaltiniu sau, nes, jeigu tu save nuslopinsi, nusisuksi nuo Kūrėjo, tu netenki savęs, tu netenki iš Šaltinio siunčiamos gyvybinės energijos, ir tu esi bejėgis, neryžtingas, bailus, tada tave užpuola virusas, tada tave užpuola įvairios užkrečiamos ligos.

Tiktai su Šaltiniu, su Kūrėju, tu gali išlikti net ir maro akivaizdoje tyras, skaistus, ir šventas, jeigu tu esi gyvame komunijos ryšyje su Kūrėju.

Ir štai čia yra esminis dalykas – išlaikyti tą komuniją, kad ji vis stiprėtų, nes mums iššūkiai yra vis nauji, ir stipresni. Todėl įtikėjimas, kuris buvo vakar, naujam iššūkiui turi būti sustiprintas, o priemones ir būdą, kaip tą atlikti, mes žinome. Dėl to aš jus ir akinu visus būti tais Sūnumis ir Dukromis, kuriuos sumanė Kūrėjas visų Gerovei, ir jūsų – kiekvieno – Gerovei. Amen.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė, ir Palaima.
Su Meile

Komentarai