Forumas: temos peržiūra
Išsilaisvinkime iš biblinių negyvų dogmų ir bažnytinių ritualų, atradę Tėvą savyje ir gyvendami Tėvo meile ir tiesa kasdien.
Šį savo mokymą pateikiau kitoje temoje, atsiliepdamas į Vitos nuoširdžias mintis.
Tačiau jo svarba pranoksta anos temos apimtį, dėl to jį pateikiu ir atskira tema.
-----------------------------
Miela Vita, nuostabios ir nuoširdžios tavo mintys, kurios visos yra tavo patirtos ir patiriamos. Dėl to tu ir gali rašyti tai, ką PATIRI, o ne tik tai, ką kur nors perskaitai ir išgirdai.
Tu savuoju PATYRIMU JAU PATVIRTINI, KAD DIEVAS YRA NE ŠIAIP ŽODIS, TALPINANTIS DAUGYBĘ ŽMONIŲ SAMPRATŲ APIE JĮ, BET JIS JAU TAVO ATRASTAS SAVYJE MYLINTIS IR MYLIMAS TĖVAS.
Tai pats nuostabiausias žmogaus patyrimas - TĖVO MEILĖS PATYRIMAS SAVYJE.
Būtent tada ir atsiveria žmogaus gelmė, kurios jį pripildo TĖVO DVASIA - MINTIES DERINTOJAS. Gyvas ir realus TĖVO, PATIES PIRMOJO ŠALTINIO IR CENTRO FRAGMENTAS, DALELĖ, kuris turi lygiai tas pačias SAVYBES, kaip ir VISUMOS ŠALTINIS - TĖVAS - MEILĖS VIRPESIUS, SKLEIDŽIAMUS VISIEMS, IR VISIEMS VIENODAI.
Štai dėl to Tėvo meilę mes ir galime PATIRTI, o ne tik apie ją klausytis ir skaityti, kai kas nors ką nors parašė ir pavadino Naujuoju Testamentu, tarsi Tėvo meilė būtų prieinama kaip nuosavybė tik ANIEMS, O KITIEMS TELIEKA TIK TUŠTI BURBULAI, KURIE TUOJ PAT SPROGSTA NUO MENKIAUSIO PŪSTĖLĖJIMO AR PRISILIETIMO.
Tėvo meilė yra tokia visaapimanti ir galinga, nors tuo pačiu tokia švelni ir subtili, kad ji niekada nesprogsta, kad dingtų, kaip dingsta burbulas.
Priešingai ji auga ir stiprėja, kada žmogus, Tėvą atradęs savyje, vis dažniau kalbina Jį kaip mylintis JO vaikas ir bendrauja su Juo savais žodžiais, savomis mintmis. Ir šitoji DVASINĖ KOMUNIJA IR YRA NE KAS NORS KITA, O TIKROJI TVARINIO MALDA.
Jūs tik pagalvokit, žmonija du tūkstančius metų nuolat, iš kartos į kartą, kala ir kala vieną ir tą patį Tėve mūsų tekstą.
Mylintis Tėvas LAUKIA NESULAUKIA, KADA GI JO VAIKAI PRADĖS NORS SKIEMENIMIS DĖLIOTI SAVO ŽODŽIUS, O ŠIE VIS KAIP ATSILIKĖLIAI ANTRAMEČIAI JAU DU TŪKSTANČIUS METŲ, palkti vienoje ir toje pačioje klasėje sako Jam, "Nemoku su Tavimi kalbėtis, BIJAU TAVĘS, IR KALTAS ESU, NUODĖMINGAS ESU," IR VĖL ĮSIKANDA TĄ PATĮ TĖVE MŪSŲ.
Net pačiame pavadinime jie BIJO PAKEISTI ŽODŽIUS vietomis ir pasakyti - "Mūsų TĖVE." Dar daugiau, jie bijo žodžius KEISTI, kad pasakytų "Mylimas MANO Tėve, ne tik MŪSŲ."
Štai kokia yra tamsa aplinkoje, kuri net nenori KEISTIS IR atsiverti Tėvui, kad Jo meilę PATIRTŲ.
Ir kokia nuostabi Vitos patirtis, kada ji kalba vis labiau atsiveriančia SIELA, KURI IR PATIRIA TĖVĄ VIDUJE IR DRĄSIAI PATVIRTINA, KAD JI SAVO KELIĄ Į AMŽINYBĘ JAU ATRADO - TAI TĖVO KELIAS.
Ir ji garantuota, kad juo žengs visą laiką.
Tai ir yra GYVAS TRANSFORMAVIMASIS IŠ TOKIO VIEN TIK RITUALUS ŽINOJUSIO DIEVO VAIKO Į TĖVĄ, GYVĄ TĖVĄ ATRUSIOSIOS DUKROS DVASINĮ NUŠVITIMĄ.
Būtent tam ir skirtas mūsų FORUMAS ir mano jums suteikiami aiškinimai.
O tai, kas parašyta šioje temoje - yra vakarykščio ir dar atšalusio maisto patiekimas tiems, kurie sėdi prie TĖVO NUOŠIRDŽIOS MEILĖS VAIŠIŲ STALO.
Ir džiugu, kad mūsų, atradusių Tėvą savyje, vis daugės. Ir jų patyrimai vis daugiau ir daugiau suartins visus jais besidalinančius tiek tarpusavyje, tiek su Tėvu, esančiu viduje, nes JIS IR RAGINA KIEKVIENĄ NEBIJOTI DALINTIS SAVUOJU PATYRIMU NUOŠIRDŽIAI. Nebijoti NIEKO, nes Jis yra VIDUJE. Tai ko gi bijoti? Ar pašaipų, ar patyčių, ar užgauliojimų? O kaip elgėsi su Jėzumi tie patys neišmanėliai, kaip ir šių dienų neiįmanėliai. Mąstymas juk liko toks pat - dogmatinis ir pilnas baimės ir tamsos, nenoro, ir baimės, KEISTIS ir AUGTI - IŠISILAISVINTI IŠ NUODĖMĖS ATRADUS TĖVĄ SAVYJE.
Tie, kurie elgiasis KAIP DVASIOS BAILIAI yra dvasiškai AKLI.
Jie kitaip tiesiog nesupranta, dėl to ir NIRŠTA, KAD KITI MATO ŠVIESĄ, PATIRIA MEILĘ IŠ TĖVO, KURIA JIE NETIKI IR KURI YRA IR JŲ VIDUJE, TIK JIE PATYS YRA NEGYVŲ DOGMŲ IR PRIETARŲ NELAISVĖJE, DĖL TO IR NEPATIRIA TOKIŲ TĖVO MEILĖS VIRPESIŲ, APIE KURIUOS KALBAME MES, TĖVĄ ATRADĘ SAVYJE.
Ir savuoju patyrimu dalinamės ne tik kad sustiprintume kitus, bet dėl to, kad PATS TĖVAS ATSIVĖRUSIĄ SIELĄ VEDA TAIP, KAD JI SAVO SIELOS BROLIAMS IR SESĖMS ATSIVERTŲ.
Šitaip stiprėja pasitikėjimas ir Tėvu, nes vis labiau tirpsta baimė, kad kas nors gali ką nors padaryti blogo gyvuliniam ego, jeigu tik ką nors sužinos apie jį per daug.
Atsiverianti GYVA SIELA tokios baimės nebeturi tiek, kiek turėjo būdama vien tik gyvulinio ego šešėlyje, dar nepatyrusi Tėvo atradimo savyje.
Ir toji baimė nyksta, kuo labiau siela atsiveria Tėvui, kuo daugiau su Juo gyvai pasišneka.
Ir tada DINGSTA IR NUODĖMINGUMAS IR ATEINA SUVOKIMAS, KOKIA KVAILYSTĖ YRA PATEIKIAMA BIBLIOJOE, KAD KRISTUS ATPIRKO NUODĖMES.
Tai senoviška, BET GAJI ŽYDŲ NUOSTATA, KAD GALIMA SAVO BLOGIO DARBUS IŠSIPIRKTI AUKA TĖVUI.
Lygiai taip pat yra KVAILYSTĖ KALBĖTI APIE JĖZŲ KAIP SĖDINTĮ DIEVO TĖVO DEŠINĖJE IR ESANTĮ BAŽYČIOS GALVA.
Tai net sveikai logikai prieštarauja. Jeigu jau sėdi šalia Tėvo dešinėje, tai kodėl neatiduoti tokios pagarbos, kad ne SAVE LAIKTYTI BAŽNYČIOS GALVA, BET TĖVĄ. Išeina, kad Jėzus save iškėlė aukščiau už TĖVĄ, o juk atėjo Jėzus pas žmones kalbėti ne apie save, bet apie TĖVĄ.
Lygiai taip pat neatitinka logikos toks temos teiginys: "4. · tikėti vieną DIEVĄ trijuose asmenyse: TĖVĄ, SŪNŲ ir ŠVENTĄJĄ DVASIĄ." Šventoji Dvasia NERA ASMUO. Kaip ir TĖVO dvasia - Minties Derintojas - NĖRA ASMUO. Kaip ir Jėzaus dvasia - Tiesos Dvasia - NĖRA ASMUO. Kadangi Naujasis Testamentas yra gryna MAKALYNĖ, kas susiję su mėginimu nors kur užsiminti apie Dievą Tėvą, tai visiškai natūralu,kad tokia makalynė yra ir tikinčiųjų galvose, kurie tokių primityvių ir alogiškų sampratų laikosi per kartų kartas, nes jų kitokių sampratų nemokė niekas, o jie dar ir patys megina mokyti kitus.
Jūs turite žinoti, kad Šventoji Dvasia YRA, bet ne kaip asmuo, o kaip VIETINĖS VISATOS MOTINOS DVASIOS, PASIREIŠKIMAS. Būtent per tokį savo pasireiškimą mūsų Nebadono Vietinėje Visatoje ir veikia mūsų Visatos Motina Dvasia, Nebadonija, kuri ir yra ASMUO. Ir tik nuo Nebadonijos sprendimų priklauso ŠVENTOSIOS DVASIOS VEIKIMAS MŪSŲ APLINKOJE. Pati Šventoji Dvasia, nors ir yra GYVA, bet SAVO SPRENDIMŲ PRIIMTI NEGALI. Ji išreiškia vien tik Vietinės Visatos Motinos Dvasios ASMENS ir ASMENYBĖS sprendimus ir juos vykdo. Kad jums būtų suprantamiau, tai pasakysiu taip, kad Motina Dvasia MUS veikia PER ŠVENTĄJĄ DVASIĄ.
Lygiai taip pat pat ir su Jėzumi, kuris iš tikrųjų yra Sūnus Kūrėjas, o Jėzaus pavidalu tebuvo 35 metus, todėl jis irgi mus veikia kaip asmuo per savo dvasią - Tiesos Dvasią, kuri nuolat beldžia mums į sielos-širdies duris. Ir tik tie, kurie atsiveria savo VIDUMI, o ne Biblijos citavimais, ir kurie gali patirti ir Tėvo dvasios - Minties Derintojo veikimą, ir Tiesos Dvasios veikimą, ir Šventosios Dvasios veikimą.
Dėl to šiandien PAGRINDINIS STABDYS TĖVO PATYRIMUI SAVYJE YRA BIBLIJOS DOGMATINĖS SAMPRATOS, KAIP JAS NEGYVAI INTERPRETUOJA MŪSŲ SIELOS NUSKRIAUSTI BOLIAI, VADINAMI KUNIGAIS, NES IŠ JŲ BUVO ATIMTAS LAISVOS MINTIES VYSTYMASIS BŪTENT DOGMATINĖS BIBLIJOS KAMŠALAIS, O TAIP PAT IR TOKIE MŪSŲ SIELOS BROLIAI, KURIE JOMIS IRGI VADOVAUJASI MECHANIŠKAI, BE NUOŠIRDAUS ATSIVĖRIMO JĖZUI ARBA TĖVUI, IR AIŠKU PATI BAŽNYČIA KAIP ORGANIZACIJA PATI REAKCINGIAUSIA IŠ ŠIANDIEN EGZISTUOJANČIŲ PASAULYJE INSTITUCIJŲ.
Dėl to ji sau ir išsikasė duobę, kad pati įkrito ir neturi jokios vilties išsikapstyti, nes yra NEGYVA.
Tie mūsų sielos broliai, kurie pabunda, į negyvą bažnyčią NIEKADA NEBESUGRĮŠ, JEIGU EIS SU TĖVU, GYVUOJU TĖVU, SU JĖZAUS TĖVU, KURĮ JIS SKELBĖ MUMS.
Jėzus niekada neskelbė SAVĘS, tuo labiau jis neskelbė savęs kaip bažnyčios galvos. Tai jau pačių Bibliją rašiusiųjų ir vėliau atsiradusios pačios BAŽNYČIOS APSUKRIŲ kunigų MANIPULIACIJOS.
Kada Jėzus pakilo pas Tėvą Rojuje, kad iš Jo gautų patvirtinimą apie savosios misijos - MIRTINGOJO GYVENIMO PATYRIMO SUKAUPIMĄ - sėkmingą užbaigimą, NĖ VIENO KRIKŠČIONIO DAR NET NEBUVO. Tie, kurie tiek Jėzui būnant dar žemėje ir mokant žmones, tiek ir jau po jo pakilimo, pritarė Jėzaus mokymams ir krikštijosi, save laikė patys ir kitiems liudijo, kad jie įėjo į dangiškąją karalystę. Jie tikėjo Jėzaus mokymu, kad karalystę reikia atrasti ŠIRDYJE, tik protu ir jo ne tik nesuprato, nes nebuvo atsivėrę, kad savo siela patirtų tą galingą dvasinę transformaciją, kurią per Pentakostą patyrė beveik pusantro šimto žmonių. Tiesiog jie savo noru troško permainų ir tikėjo, kad bus jiems geriau negu buvo iki tol, jeigu pasikrikštys ir įeis į dangaus karalystę.
Apaštalai save irgi vadino tiesiog apaštalais. Apie krikščionybę niekam ir minties nebuvo, kol buvo Jėzus drauge. Ir Jėzus niekada nė žodžiu savo mokymuose apie ją neužsiminė. O apie bažnyčia iš viso niekas nekalbėjo, nes Jėzus ir pats mokydavo SINAGOGOSE, kol jam neužtrenkė durų Sahedrinas, aukščiausioji tuometinės Jeruzalės sinagogų taryba, kurios sprendimai galiojo tik Jeruzalės sinagogoms.
Ir būtent Sanherdrino nariai, fariziejai, tuos, kurie vadovavosi, kaip jiems išėjo, Jėzaus mokymais, kurie eidavo klausytis Jėzaus mokymų, ėmė vadinti JĖZAUS PASEKĖJAIS. Bet jokiais ne krikščionimis, ir neprklausančiais kokiai nors bažnyčiai.
Ir Jėzui jau seniai išvykus iš Urantijos "įstojusieji" į dangaus karalystę pirmą kartą buvo pavadinti krikščionimis Antioko mieste. Ir juos taip pavadino KITI, o ne jie patys save. Tuo labiau, kad Jėzaus pasėkėjai lankė tas pačias sinagogas, laikėsi tų pačių žydiškų ritualų ir tradicijų, ir šventė visas tas pačias šventes, kaip ir kiti žydai. Tačiau, kada į Palestiną atvyko Jėzaus mokymų pasekėjai graikai, tuomet prasidėjo nesutarimami su žydų religine valdžia, nes graikai atsisakė laikytis žydiškų papročių. Būtent tada prasidėjo įtampa, kulminaciją pasiekusi atsiskyrimu Jėzaus pasekėjų nuo likusių žydiškųjų tikinčiųjų. Ir tada prasidėjo Jėzaus pasekėjų persekiojimas. Ir jokio Pauliaus dar net nebuvo, nes tada jis buvo Saulius, ir pats uoliai persekiojo Jėzaus pasekėjus.
Tuo tarpu krikščionybės irgi nebuvo dar regėti. Ir jokio Naujojo Testamento dar nebuvo nė kvapo. Tai turėjo dar tik būti ateityje, kada Saulius, nukritęs nuo arklio, pakeliui į Damaską, apako ir kada išsigandęs ir negalėdamas suvokti, kas čia vyksta, o tik jausdamas kažkokią jėgą, veikiančią jį, paklausė "kas tu?" ir sulaukė atsakymo - "Aš esu tas, kurio pasekėjus tu persekioji." Ir tuoj pat sekė nuraminimas, kad jis nebijotų, ir keliautų toliau, nes po kelių dienų jis vėl matys. Ir kada vėl Saulius praregėjo, tada jis susimąstė apie savo buvusią veiklą, nes epizodas Damasko kelyje jį paveikė tiek, kad jis pats tapo Jėzaus pasekėju. Jis net savo vardą pasikeitė į Pauliaus, kad jo daugiau niekas nebesusietų su tuo Sauliumi, kuris persekiojo pasekėjus to, kuriuo dabar pats tiki.
Ir būtent iš apaštalo Petro jis sužinojo apie Jėzų ir jo mokymus, kaip juos suprato Petras, nors juos jis tikrai menkai suprato.
O būtent Paulius ir SUKŪRĖ krikščionybę, remdamasis žydų raštais, graikų filosofo Filono sampratomis apie Dievą, Petro pasakojimais apie Jėzų,ir savo asmeniniais religiniais patyrimais. Ir bažnyčią kaip instituciją, kuriai turi tarnauti tikintieji į Jėzų. Tačiau visa tai su JĖZUMI NETURI NIEKO BENDRO. Tai Pauliaus ir Petro išvedžiojimai.
Tačiau, kadangi evoliucija vyksta laisva valia, tai žmonėms ir buvo leista savo laisva valia rinktis, ko jie trokšta, žydiškų raštų, Pauliaus samprotavimų apie bažnyčią ir jos "galvą" Jėzų, kitų vėliau parašytų fragmentiškų atsiminimų apie Jėzų, kurie buvo pavadinti evangelijomis, o vėliau Naujuoju Testamentu, kuris su Dievo žodžiu neturi irgi nieko bendro, kaip ir krikščionybė su Jėzumi.
Kadangi tai tiesiog žmonių negyvi teiginiai ir apie bažnyčią, ir apie Jėzų, tai savaime suprantama, kad žmonių jie negalėjo nei suvienyti, nei suteikti troškimo siekti Jėzaus pažinimo per Tėvo atradimą SAVYJE. Dėl to viskas pavirto į nuogą ritualą.
Pažiūrėkite, kaip atrodo "vargšas" , "beturtis," "benamis" Jėzaus "ištikimasis vietininkas" žemėje katalikų popiežius, dabar besilankantys Amerikoje, kaip prie jo gali prieiti tikras benamis, ir pamatysite, kiek Jėzaus mokymą - Dievo Tėvystę, žmonių brolystę, o dabar aš jums sakau ir visos kūrinijos brolystę - pakeitė prabangus, radonais kilimais dabinamas reginys akims ir popiežiui. Tik kur yra nukreiptas VIDINIS IR GYVAS SPINDESYS JĖZUI, ATRASTAM IR GYVAM TĖVUI?
Štai dėl to, kad krikščionybė rėmėsi negyvais ritualais ir negyvomis dogmomis, kurias skaitė iš negyvos Biblijos, Naujojo Testamento, žmonės ir NEATRADO TĖVO, GYVO TĖVO, ESANČIO JAU NUO JĖZAUS DIENŲ, KIEKVIEJAME IŠ MŪSŲ PER TĖVO DVASIĄ, MINTIES DERINTOJĄ. Būten dėl tokios vergystės dogmoms vienos grupelės ėmė laikytis vienokių išorinių ritualų, kitos kitokių. Ir taip Jėzaus nešta mums visiems BROLYSTĖ, dar nespėjusi užgimti, pateko į krikščionybės sektų voratinklius ir tuo pačiu pati save SUNAIKINO KAIP RELIGIJĄ. Dabar teliko krikščionybės tik pavadinimas, o veikia - KOL KAS - atskiros jos sektos su savais ritualais ir net be tarpusavio bendravimo - katalikų, pravoslavų, sentikių, protestantų, evangelikų, anglikonų, ir t.t. Ir tai Pauliaus per didelio noro įsiteikti tiek žydų religinei viršūnei, tiek pagonims, padarytų kompromisų pasekmė, kuri Urantijai atnešė kryžiaus žygius, inkviziciją, ir šių laikų fariziejų politinę-ekonominę-finansinę-religinę valdžią-priespaudą visame pasaulyje ir islamo atsiradimą, kuris taip pat išsigimė iki teroro veiksmų.
O tai tik pati pradžia to, kas DAR BUS IR KAS PAVEIKS ASMENIŠKAI KIEKVIENĄ VISAME PASAULYJE.
Ir kad jūs išsivaduotumėte iš tokių griuvėsių aš jums ir suteikiu didesnę GYVĄ TĖVO ŠVIESĄ, KURIĄ JAU IR JŪS IMATE VIS DAUGIAU PATIRTI.
Tuo mes ir skiriamės nuo baimės apimtų sielos brolių ir sesių, kad IŠSILAISVINOME IŠ NUODĖMĖS ATRASTO SAVYJE TĖVO DĖKA IR NEBESAME DAUGIAU NUODĖMINGI, NES NEŠAME KITIEMS TIK MEILĘ IR GĖRĮ, KAIP TĄ DARĖ IR JĖZUS.
Taip mes irgi tampame GYVAIS jėzumis savo kasdeniame gyvenime.
Ir tada suprantame, kad ir mes esame Tėvo SŪNŪS IR DUKROS, kad Jėzus niekada nebuvo VIENINTELIS TĖVO SŪNUS, NES NET IR TOKIŲ DIEVIŠKŲ SŪNŲ KŪRĖJŲ YRA SEPTYNI ŠIMTAI TŪKSTANČIŲ, NES TIEK YRA TĖVO PASKLEISTA DABAR ENERGIJOS, KAD BŪTŲ PALAIKOMA SEPTYNI ŠIMTAI TŪKSTANČIŲ VIETINIŲ VISATŲ, KURIŲ KIEKVIENĄ IR SUKURIA SŪNŪS KŪRĖJAI IR VIETINIŲ VISATŲ MOTINOS DVASIOS.
O kiek dar yra kitokių kategorijų Tėvo ir Sūnų ir Dukrų.
Tuo tarpu Tėvo vienintelis ASMENIŠKAI SUKURTAS yra AMŽINASIS SŪNUS, kuris būtent ir yra Rojaus Trejybės Antrasis Asmuo ir kūris iš Rojaus pajudėti negali NIEKUR. Ir jis niekada nebuvo ATĖJĘS Į URANTIJĄ ŽMOGAUS PAVIDALU, NES JAM NĖRA REIKALO ATEITI ČIA, KADA TAM YRA SKIRTI SŪNŪS KŪRĖJAI, KURIUOS BŪTENT IR SUKURIA TĖVAS DRAUGE SU AMŽINUOJU SŪNUMI.
Būtent dėl to, kas matė šį Sūnų Kūrėją, tas Matė ir Tėvą, kad pažįsta ir jaučia Sūnų Kūrėją, tas pažįsta ir jaučia ir Tėvą, nes jie yra VIENA DVASIOJE, nors ir yra ATSKIRI IR SAVARANKIŠKI ASMENYS.
Lygiai tas pats ir su Rojaus Trejybės Trečiuoju Asmeniu, kuris iš Rojaus taip pat niekur pajudėti NEGALI - Tai BEGALINĖ DVASIA.
Būtent ji suteikia savo dukras, Vietinių Visatų Motinas Dvasias Partneres, Sūnums Kūrėjams kuriant savo vietines visatas.
O Rojaus Trėjybės Asmenys niekur negali pajudėti iš Rojaus, kuris yra visos kūrinijos centras, nes tuomet subyrėtų visa kūrinija, nes šie SAVARANKIŠKI ASMENYS IR ASMENYBĖS YRA VIENA DVASIOJE IR TURI SAVO ATSTOVAVIMĄ BET KURIAME KŪRINIJOS NET PAČIAME TOLIMIAUSIAME KAMPELYJE, NET MAŽIAUSIAME ULTIMATONE.
Būtent dėl to, kad mūsų ateinančios kartos nebegyventų biblinėse pramanytose ir vergiškose ir su dvasingumu neturinčiose nieko bendro sampratose ir atėjo laikas ATRASTI TĖVĄ SAVYJE, BENDRAUTI SU JUO KASDIEN, GIMTI IŠ DVASIOS, kad išdrįstumėte dalintis savuoju patyrimu vis daugiau ir daugiau, kad Tėvą atrastų, taip, kaip jau Jį atradote kai kurie iš jūsų, ir kiti mūsų sielos broliai ir sesės, šiandien dar esantys prietarų, ritualų, ir dogmų šešėlių vergijoje.
Prisidėkime prie jų išlaivinimo savo meilės ir šviesos DRĄSIU IR NUOŠIRDŽIU skleidimu, net ir taip, kaip pats Tėvas laisvina juos savo meile ir šviesa.
Tik jie šito dar nežino. O mūsų dėka sužinos. Ir šios šviesos ir meilės žinios padės ir jiems, kurie nuoširdžiai šito nori, atrasti Tėvą savyje ir patirti Jo veikimą jų pačių viduje. O kitiems Tėvas bus matomas per jų išorinius meilės ir gėrio darbus.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-04-17 14:35:16
Komentarai
O kodėl tu negali šldyti artimui buto iš meilės o jis tau auginti bananus ar duoną taip pat iš meilės. Todėl ,kad visa tai absoliučiai viską kol kas darai iš baimės , bet ne iš meilės. Nes nesi jos radęs savyje , kai rasi tai dirbsi iš melės ir gali būti ,kad ir tą patį darbą o gal didžioji daguma darbų išnyks, bet atsiras kitų nors man atrodo kad liks viena specalybė planetoje sodininkas.Todėl dabar esi prisigalvojęs ir įvairių dalykų , kuriuos esi pavadinęs mokslais ekonomikos mokslais. Ir sakai auga kainos.Kainos nėra asmenės jos augti negali ir daiktas pats sau kainos neužkelia. Tai tavo samonę kuo toliau užpildo baimė o ne meilė ir ji vis auga o su ja ir tavo ego ir kartu auga ir kainos ir visa šitai tik auks kol nerasi meilės.rimantas ( Kaunas)
2008-04-18 11:33:28
Tu teisus Rimantai. Daug yra neadekvačių krikščionių. Patikėk jei tik urantiečiai būtų populiarūs, labai daug atsirastų ir neadekvačių urantiečių (STT, saugume, spynų ir ginklų gamyboje ir pan.), gali tuo neabejoti.
Jonas
2008-04-18 11:22:00
O man tik meilė galvoj. Darbas - asilams, tarnyba - debilams, įsipareigojimai - dogmatikams. O man - meilė. Bananais broliai pamaitins, už butą giminaičiai sumokės, ir daugiau nieko nenoriu. Tik meilės. Netrukdykit man mylėti.
už meilę
2008-04-18 11:18:24
O krikščionys tikrai durniai. Kiek jau jie gyvuoja, o rimantui vistiek kažko truksta.
už ramybę
2008-04-18 11:21:16
Ir ar tikrai tokie jau skriaudžiami tie krikščionys.Kad jų ir lietuvoje dauguma ir valdžioje jie tiek pasaulietinėje tiek religinėje ir religija valstybinė yra jų ir kariuomenėje jie ir policijoje jie ir seime jie ir vyriausybėje jie ir saugume jie ir STT jie ir spynas gamina jie ir tvoromis tveriasi jie ir ginklus gamina jie ir kariauti važiuoja jie ir saugos tarnybose dirba jie ir bankuose jie ir mikro makro ekonomikos mokslo vyrai jie ir lošimo namuose jie ir kainas kelia jie ir kalėjimuose tiek dirba tiek juose kali jie ir kiek dar galima parašyti kiek ir kur yra jie. Ir tai tie kurie sakosi žinantys ir patyriantys prigimtinį meilės įstatymą ir yra sūnus to, kuris yra Meilė ir tik Meilė.Tai dabar pagalvokit ar visa tai kas čia yra išvardinta ir kiek dar išvardinta nėra ir galima būtų išvardinti ir šitą sarašą galima būtų vardinti be galo ir yra Meilės Tėvo ir Meilės sūnų pasireiškimas ar tai ir yra meilė vienų kitiems. Ir ar visa tai būtų jeigu tikrai vyrautų Dieviškoji meilė.O jūs sakote bananai.
rimantas ( Kaunas )
2008-04-18 11:09:28
Ak tas saldus žodis - laisvė...
Galima išsilaisvinti iš ritualų, galima išsilaisvinti iš tikėjimo, iš daug ko galima išsilaisvinti. Pripratom laisvintis ir nuo savo vaikų, nuo sutuoktinių, masiškai nuo Lietuvos, nuo kelių eismo taisyklių, nuo moralinių suvaržymų, nuo šeimos pareigų, štai atrodo vėl išsilaisvinome nuo alkoholio reklamos apribojimų, ir t.t
Man nepatinka būti moralistu, bet laisvė, kaip ir meilė yra susijusi su atsakomybe. O ir absoliučios laisvės juk nėra. Paprasčiausiai laisva valia reiškia tai, kad žmogus pats renkasi KAM PRIKLAUSYTI. Išsilaisvinimas iš nuodėmės vengimo tampa priklausomybe nuodėmei, išsilaisvinimas iš vienokio tikėjimo pereina į priklausomybę kitam, išsilaisvinimas nuo Lietuvos tampa priklausomybe tarkim Airijai, ir pan.
Aš tik sakau neduok Dieve priklausyti urantietiškam tėtušiui.
Jonas
2008-04-18 11:02:35
O tėtukas manyje apsivertė, ir vėl karšta ekstazės banga apgaubė mano kūną. Ech, koks malonumas... Aš jį šlovinsiu už tai per amžius. Ir rašysiu, rašysiu, rašysiu. O jis mane vėl pamalonins, ir sujaudins, ir vėl aš drebėsiu iš nenusakomos palaimos. Ir nesvarbu, kad tai tik kūno malonumas. Pasitelkęs fantaziją ir savitaigą galiu įsivaizduoti, kad tai sielos vaistas. Melas, bet argi tai svarbu?
Svarbu jaudulys ("jaudinančios kelionės" - berods taip Urantijos knyga įvardina svarbiausią žmogaus gyvenimo tikslą), svarbu apsvaigimas, svarbu kaifas...
O visa kita? Ai, palikite tai visokiems krikščionims ir kitokiems "akliesiems" ir "kurtiesiems"...
su ramybe
2008-04-18 10:55:06
Viskas yra žaliava geram produktui ir krikščionys pasižymi ypatingomis savybėmis, beje viskas priklauso nuo meistro rankų, bet ne nuo kojų...
Manuelė
2008-04-18 10:52:59
Vėlai vakare patyliukais nusėlinu į virtuvę, po to staigiai uždegu šviesą ir matau kaip tarakonai netikėtai užklupti mano žvalaus numatymo ir didingo proto lekia ieškoti slėptuvės, chaotiškai ir be krypties, apimti baimės ir aklumo. Nepaprastai malonu įsivaizduoti, jog tarakonai tai krikščionys, o aš jios trekšt trekšt kojytėmis! O jie nė cypt, bjaurybės...
Su meile
2008-04-18 10:42:25
Tikrai Tėvo patiriama meilė pranoksta viską, nes nėra kito nuostabesnio potyrio visoj kūrinijoj, tai jaučiu savyje. O atradus Tėvą savy, ir tiesą lengviau suvokti. Ir nebesinori ir nebegaliu girdėti bažnyčiose skaitomų pamaldų. Kažkaip tikrai keistai atrodo žmonių keliaklupsčiavimas ir lankstymasis dogmoms. Juk į bažnyčią nueinama išklausyti pamaldų, bet jos nieko nepasako apie patį Tėvą, o atvirkščiai, tik suklaidina. Tačiau šitai suvokti ir pajausti viduje galima tik atradus gyvą Tėvą savy. Ir galiu tik pritarti Algimantui, kad nereikia bijoti atsiverti Tėvui, Jo meilės pajautimui, nereikia bijoti savo mąstymo pasikeitimo. Visa tai tik į gera, ne į blogą. Sakau tai ką jaučiu iš vidaus. Baimė užveria mums vartus į šviesą savy, ir iš pasąmonės ima plaukti tamsa. O jos nugalėjimui tik vienas kelias - nuoširdumas Tėvui atrandant Jį savyje, o pagaliau ir visame kame. Sunku nupasakoti tai, tai reikia patirti, nes įmanoma patirti tiek gyvos jėgos savyje, tiek ateinančios išminties, kad sunku ir nusakyti...Kada nors mūsų atradusių Tėvą savy tikiu bus dauguma, tuomet patirsime tiek gyvų stebuklų savy, apie kokius net nežinome. Tik linkiu visiems nebijoti ir žengti drąsų žingsnį šios gyvos šviesos, tiesos ir meilės link! Nes atradęs Tėvą savy žmogus niekada nesijaučia viduj vienišas, kad ir kur atsidurtų...
Jurgita
2008-04-18 09:57:41
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]