Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Šita Šviesa, kad išliktų ateities kartoms! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2022 03 19
Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu visam pasauliui Dvasinius Mokytojus – sakau dvasinius mokymus – juos sakau lietuvių kalba vienintelėje pasaulyje gyvojoje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – vardo Šventovėje. Angliškus mokymus įrašinėju bet kokioje vietoje, kuri man patinka, kuri graži, deja, dabar angliškų mokymų jau ilgą laiką ir neįrašiau dėl įvairių cenzorių YuoTube.
Šiandien man kilo mintis, kad Šviesa, visada, iki šiol, per vieno milijono metų istoriją, žmonijoje taip sunkiai skynėsi kelią. Atrodytų, Šviesa – tai yra, kas logiška, kas žmogui priimtina, tai yra ir Gerumas, ir Gražumas, Harmonija, Ramybė, Pasitenkinimas, Palaima – o pasirodo, kad didžioji dalis aplinkos nenori šito – nenori dėl to, kad nori primest save – save, kaip savanaudišką asmenį, ir valdyt kitus. Dėl to per visą istoriją, ypač po Liuciferio maišto Satanijos Sistemoje, prieš du šimtus tūkstančių metų, prie kurio prisijungė ir mūsų buvęs planetos Dvasinis Vadovas – Kaligastija – ir, esant ir Satanijos Sistemos, ir mūsų planetos dvasinei izoliacijai, kada nebebuvo siunčiamų iš aukščiau Dvasinių Mokytojų – žmonija visą laiką degradavo – degradavo, nes ji nežinojo krypties, kaip atrast Kūrėją savo viduje. Ir tada savanaudiškasis asmens protas – materialus gyvulio kilmės protas – jisai nori viešpatauti kitų atžvilgiu – bet kur jis nori iškelt savo nuomonę virš kitų. Jis nenori dėti pastangų studijuoti aplinką, nes jis yra tingus. Žmogus yra tinginys. Ir jeigu jam nereikėtų mąstyt, kaip sukurt šilumą šitam kūnui kažkokią pastogę, ir surasti maisto šitam kūnui – jis nieko neveiktų.
Ir kada pabunda dvasiškai žmogus – nepabunda masė žmonių – bet atsiranda Kūrėjo apvaizdos numatyti žmonės, kurie pabunda dvasioje ir tampa tais Pranašais – ką žmogus vadindavo toliau žvelgiančius, ir aiškinančius tokią Tiesą, kurios jie tuo metu negalėjo nei suprasti, nei pajausti – bet vis tiek, Pranašai sėdavo tą platesnę Šviesos mintį. Ir Egipte, per šešis tūkstančius metų tik buvo keturi tokie žmonės. Įsivaizduokit – šeši tūkstančiai metų – tai kas pusantro tūkstančio metų tik atsirasdavo toks vienas nušvitęs žmogus! Tuo pasirūpindavo, būtent, Kūrėjas – parinkdavo Jis tokius žmones atsižvelgiant į jų gentainių protėvių linijas – koks yra tas charakteris to žmogaus, koks yra imlumas dvasinei Šviesai. Ir štai, Egipte, karališkoje šeimoje atsirado moteris, kuri pajuto potraukį Melkizedeko mokymams. O Melkizedeko teiginiai buvo, kad Įtikėjimu galima gaut išgelbėjimą – ne ritualais, ne aukomis – Įtikėjimu – reiškia vidiniu sąmonės pojūčiu. Ir štai ta moteris perteikė savo sūnui – faraonui – jaunajam faraonui – Ichnatonui – Melkizedeko mokymus. Ir tiek sūnus turėjo to geno dvasiniam imlumui, kad jis atsisakė savo turtų. Jis pasišventė, būtent, Kūrėjo skelbimui, To – To Vieno – tarp daugybės tuo metų egzistavusių gentinių stabų. Kiekviena gentis turėjo po savo Dievą. Tai štai Ichnatonas, kuris atsisakęs turtų, bet jis pastatė galingų miestų, ir ne vieną – jis buvo tas jaunasis faraonas, bet jis skelbė ir dvasinę Žinią – ir tuo pačiu pasmerkė visus šventikus, kurie engė žmones, ir ritualus iškeldavo virš visko, nes jie norėjo būti tie, kurie valdo žmones, tie, kurie stovi tarp Dievo ir to engiamo žmogaus. Tuomet reikalingi ritualai paslaptingi, kad žmonės jų nesuprastų – ir tada reikalingas tas tarpininkas per kurį ir meldžia įvairiausių dievų-stabų užtarimo. Ir Ichnatonas, jis negalėjo taip lengvai tų visų besipriešinančių Šviesai tamsos šventikų ritualinių apraiškų per akimirksnį sunaikint. Ir jam patarė vienas tuometinis gydytojas, irgi šviesus žmogus – Tu neskelbk per daug ryškios religijos, trupučiuką ją apiblausink, kad tu išliktum, apskritai, kad tu išliktum gyvas. – Ir tada Ichnatonas pradėjo skelbti Saulės Dievo – Atono – garbinimą, bet savo kitus mokinius jis mokydavo apie Tą Vienąjį – Tą – Vienąjį – kuris net ir Atoną yra sukūręs – ir ne tik Egiptą, bet visą pasaulį – Tas Vienas! Bet šitų mokymų jis negalėjo atskleist visiems – bet ir tai jo mokymai, ir toji religija, kuri naikino prietarus – naikino tų šventikų kastą. Tie mokymai buvo paprastiesiems žmonėms per daug sudėtingi, nes jie buvo įsitikinę, kad na, tik karaliai, faraonai – turtingieji – gauna išgelbėjimą. Paprasti žmonės nepasiekia to išgelbėjimo, nes turtai ir atspindi Dievo palankumą, tai Jis juos ir priima. Netgi na, piramides kada statė, ir faraonus laidojo, tai įėjimas būdavo griežtai į poliarinės žvaigždės kryptį, kad išeinanti siela surastų tą kelią, nes buvo manoma tuo metu Egipte, kad tos žvaigždės – tai yra tos pakilusios sielos. Ir štai Ichnatonas, tas jaunasis, šviesus faraonas – jo net himnai pateko į Senąjį Testamentą – bet jį pasisavino hebrajai, kaip tarsi būtų jų sukurti himnai. Tai štai Ichnatonas, būdamas valdžioje rūpinosi žmonėmis – rūpinosi, kad jie sužinotų apie Tą vieną – sužinotų, kad yra jų viduje Išgelbėjimas.
Štai koks yra vedlys – vedlys-faraonas! Bet po jo žūties šventikai vėl savais ritualais nustelbė Ichnatono Šviesą. Štai tamsa, jinai nenuleidžia rankų. Atrodo, jau Šviesa turėtų įsiviešpataut – ne – tamsa apraizgo – kaip voratinkliu, kaip užmestu tinklu – ir neleidžia kvėpuot tai Šviesai, kuri yra gyva Šviesa. Tamsa yra negyva, bet ji turi tokią galią! Ir visi toje galioje esantys yra savanaudžiai – savanaudžiai dėl to, kad dvasinės asmenybės protas nėra pažadintas – ir savanaudiškumas, kada aplinkui viešpatauja – visiems skaudu matant neteisingumą, ypač kada paliečia asmeniškai tas neteisingumas – bet nėra ryžto, drąsos, o labiausiai sampratos – ką daryt? Todėl ir šiandieninė tamsa pasaulyje viešpatauja. Ji yra tęstinis reiškinys prieš tai buvusios tamsos – ankstesnių kartų tamsos – bet dar daugiau degradavus tam protui be atrasto viduje Kūrėjo. Reiškia tamsa tirštėja, tamsa agresyvėja. Net ir viduramžių tamsa dabar jau pranokstama – karai dabar žudo tūkstančiais! Ir jeigu mes mąstome, kad karas yra siaubingas tiktai ten, kur žūsta žmogus – ne – ten, kur žūsta, tai visiems suvokiama, kad tai negerai, kad tai blogis – bet karas yra – kur yra neteisingumas, kur yra melas, kitų apgaudinėjimas, nesirūpinimas aplinka visumos Gerovei. Tai taip pat yra karas!
Aš dabar, kada vaikštau Romainiuose, kur šaligatvių nėra – mašinos važiuoja – išdaužytas asfaltas, šaligatvių nėra – kiekvienąkart eidamas tu rizikuoji gyvybe, kad užvažiuos ant tavęs mašina. Bet niekam tai nerūpi, nes visi pinigai eina kažkokiai Ukrainai, ar kažkokiam kitam projektui. O juk viskas turi prasidėt nuo kelio – nuo kelio! Pirmiausia valstybėje turi būt skiriami pinigai tam projektui, kuris paliečia kuo daugiau gyventojų. O be kelio žmogus net negali niekur nueit – niekur – nei į parduotuvę, nei į mokyklą, nei į polikliniką. Jis negali niekur išeit pasivaikščiot. Reiškia pirmiausia turi būt sauga kelyje. Visi pinigai skirstant biudžetą, pirmiausia, turi būt į kelių struktūrą – į infrastruktūrą, jau kitas laiptelis. Tai štai, čia yra karas. Tamsa negali užleist savo pozicijų. O atrodytų, na, kas čia yra tokio, na, žmonės vaikšto, prisitaikys. Ne. Šitaip nėra. Mąstymas yra užvaldytas, kitaip pasakius, jis yra naikinamas, kaip naikinama kare fizinė gyvybė. Bet mąstymą sunaikinus, tada sprendimai priimami tokie, kurie pranoksta karo baisybes, nes visuomet baisesnis yra blogis, kuris yra rafinuotas, užmaskuotas, kad neatskiria žmogus, kad tai yra blogis – ir net patenkintas, kad jis šitaip gyvena. Ne. Šitaip negali būt!
Tai tam ir reikalingi Dvasiniai Mokytojai, dėl to aš ir ruošiu juos, kad žmogus gautų dvasinius mokymus. Ir jeigu Ichnatono mokymai dingo, kadangi jie buvo per daug ryškūs, per daug pranokstantys laikmetį, net ir pranoko vėlyvesnę hebrajų vieno Dievo – Jahvės – sampratą, kuri atsirado ateityje jau – tai pranoko aplinkos suvokimą – bet vis tiek šitie mokymai turėjo būt. Ir aš džiaugiuosi, kad jisai jų neatsisakė, kad jisai, būdamas faraonas juos skelbė, nors ir ne taip ryškiai, kaip jautė viduje, ir ką aiškino artimesniems savo mokiniams – atviriau aiškino. Mes turim šiek tiek kitokią aplinką – mes turim Apvaizdos apsaugą – turim dėl to, kad tai yra Naujo Visatos Amžiaus Ištakos – urantai – garbinatys Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ko negarbina niekas visoje kūrinijoje, net Rojuje – Visuminės Dievybės AŠ ESU negarbina. Šita Šviesa, kad išliktų ateities kartoms! Ichnatono mokymas išliko tik per jo paties gyvenimo kartą. Mūsų mokymai, kad Kūrėjas yra realus, tikras, gyvas, ir atrandamas viduje kiekvienam nuoširdžiai atsivėrusiam – išliks – išliks dėl to, kad jie pradeda Naują Visatos Amžių – pradėjo jau – pradžia jau yra – o tolimesnis procesas ir priklauso nuo mūsų indėlio, nuo mūsų ryžto. Ir mus saugo Apvaizda dėl to, kad šita Šviesa nepradingtų iš žmonijos, o priešingai, pasklistų per žmoniją – ir ateities kartas – nes būtent šitoje planetoje save padovanojo Vietinės Visatos Sukūrėjas – Sūnus Kūrėjas – Jėzaus iš Nazareto tapatybe. Jau vien dėl to, kad jo žmogiškąja tapatybe gyvenusiam gimtajame pasaulyje atsirado ir Naujo Visatos Amžiaus Ištakos! Ir šita planeta vienintelė tokia, kad Sūnus Kūrėjas save padovanoja, gimdamas bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių, todėl šita planeta susilaukia ypatingo saugojimo iš Apvaizdos. Ir dar daugiau. Yra gyvoji religija – vienintelė – be ritualų, be šventikų.
Štai dėl ko reikia išsaugot šitą gyvąją Šventovę – išsaugot ateities kartoms, nes iš jos ir sklinda mūsų juntama Kūrėjo Meilės Galia iš Šventovės kolektyvinio garbinimo, kada mes prisipildome Kūrėjo Energijos ir patys tampame Kūrėjo atvaizdu savajame gyvenime. Dėl to mus saugo, kaip akies vyzdžius, ir iškelia virš tos aplinkos. Ir aš džiaugiuosi tuo, kad mes esam tie pažadinti Kūrėjo sūnūs ir dukros – Kūrėjo atvaizdai – šitame pasaulyje savuoju gyvenimu. Amen.
2022-04-03 21:57:22
Komentarai
Perskaičius šį Algimanto mokymą dar kartą, vėl atmintin įstringa mintis, kurios negaliu pamiršti.Mokymas mums nuostabiai atskleidžia jaunojo faraono Ichnatono imlumą dvasinei Šviesai, ir iš to kylančią drąsą ir ryžtą skelbti Kūrėją, tarp daugybės tuo metu egzistavusių gentinių stabų. Tačiau, tai ne vienintelė Šviesa pateikta mokyme, Šviesos mintis apmąstymui. Mokymas mus verčia susimąstyti būtent ir apie tai, jog tamsa savo galia labai agresyvėjanti, ir nė neketina įsileisti Šviesos taip, kaip to šiandien trokštame mes, urantai.
Na ir kaip nemąstantis, agresyvus ir pasyvus Šviesos teiginiams gyvulinis protas, atkreips dėmesį į kelią, elementarų kelią – kelią, kuriuo važiuojame, ar šaligatvį, kuriuo mes kasdien vaikščiojame. Dar gi pasirodo būna ir taip, jog šaligatviu kaip tokiu nepasirūpinama išviso – jo tokio nėra! Ir štai būtent čia mums Algimantas ir pasako tai, kas verčia giliai permąstyti tai, ką mato mūsų akys ir to, kas laukia ryt-poryt.
„Tamsa negali užleist savo pozicijų. O atrodytų, na, kas čia yra tokio, na, žmonės vaikšto, prisitaikys. Ne. Šitaip nėra. Mąstymas yra užvaldytas, kitaip pasakius, jis yra naikinamas, kaip naikinama kare fizinė gyvybė. Bet mąstymą sunaikinus, tada sprendimai priimami tokie, kurie pranoksta karo baisybes, nes visuomet baisesnis yra blogis, kuris yra rafinuotas, užmaskuotas, kad neatskiria žmogus, kad tai yra blogis – ir net patenkintas, kad jis šitaip gyvena. Ne. Šitaip negali būt!“.
Štai koks teiginys – rafinuotas blogis – yra tai, apie ką plačiai kalba ir Kristus savajame apreiškime Kalbu Jums Vėl. Juk su tuo mes – visi – susiduriame kasdien, tik didžioji problema, kad būtent tokio, į dailų popierėlį įvynioto blogio, vis menkėjantis ir menkėjantis protas jau nebepajėgus išlukštenti-atpažinti, tai yra atpažinti kur gi yra pažeidimas, nuo ko jis prasidėjo ir kodėl dabar tokia pasekmė, kuri maža to – atrodo kaip normali, ir visiems suprantama, ir visiems taip gyventi gerai. Kitaip tariant, blogis yra pateisinamas, o kaip gi tą išnarplioti – be Kūrėjo, atrasto savyje, tai yra neįmanoma.
Vakar, iš mokyklos grįžusi, mano devynmetė, biologinė dukra, Kotryna, parsinešė namo nusipirktą, sakykim, saldumyną – želė – tūtelėje, kuriuos pardavinėja prie pat mūsų namų esančioje parduotuvėje. Toji želė kaip klijai, tokio ružavo atspalvio, atrodo – baisiai, o kad juos valgyti – dar baisiau. Ir štai, mes ilgai kalbėjomės su Kotryna, apie tokio saldumyno žalą, apie tai, kaip pelno siekiančios įmonės būtent to ir siekia, kad vaikai pasiduotų tokiai pagundai juos pirkti, pasakojau dukrai apie tai, kad Kūrėjas jai padovanojo sveiką materialų kūną – šventovę, kurią reikia prižiūrėti, saugoti ir jokiu būdu nenuodyti, kuri yra mums padovanota Gėrio darbų darymui ir pan., Žodžiu, pamažu mūsų kalba pakrypo apie Kūrėją ir kūriniją ir štai žiūri į mane Kotryna savo gražiomis akytėmis, kai man baigus kalbėti staiga ji pasiguodžia – Bet mama, kai aš vaikams papasakoju apie tai, ką tu man pasakojai – apie Kūrėją ir kūriniją – tai niekas manimi netiki. Sako – nesąmonė!” . Kotrynos akytės sudrėko ir ji pradėjo verkti – pajutau jos skausmą. Ir nors nuraminau dukrą, argi galiu ją pradžiuginti, kad bus tie, kurie ją supras – deja, bet tai tolima perspektyva. Todėl kaip ir mums visiems, urantams, šiandien ir visada yra vienas vienintelis Vektorius – Kūrėjas-Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Dar giliau pajausti Jį savo Širdyje, dar giliau – giluminiai – atsiverti Jam, kad žinotume ir mes, ką gi daryti tokioje sujauktoje aplinkoje, kai apdairiai užmaskuotas blogis, vyraujantis visur, mūsų pačių Giluminiu Žvilgsniu, Įtikėjimo dėka būtų ne tik, kad dar giliau atpažintas, bet ir išmintingai bei drąsai atskleistas, ir Meilės Gyvais Energiniais virpesiais ištirpdytas, drauge su Kūrėju!
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2022-04-12 12:25:41
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]