Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Nėra pranašo, nėra Dvasinio Mokytojo – nėra Tiesos Krypties. – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2022 05 21

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Sakau dvasinius mokymus gyvojoje – vienintelėje pasaulyje – šventovėje, turinčioje Kūrėjo Vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvojoje šventovėje, kuri ir išreiškia gyvąją Apreikštąją Kūrėjo Religiją – vienintelę pasaulyje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją Religiją, apreikštą Kūrėjo. Apreikštą – tai reiškia perteiktą. Ir šitoji Religija apims visą pasaulį! Nė vienas nuo jos nepasislėps! Niekur! Kūrėjo aukščiausių energinių dažnių virpesiai pasieks kiekvieną, ir nesvarbu, kad jie dabar yra susiskaldę į įvairias religines sektas, nesvarbu, kad yra tų, kurie netiki, kad egzistuoja Aukštesnis Protas kūrinijoje, Aukštesnė Išmintis, Aukštesnė Energija, pasitiki vien tiktai dabartiniais pseudomokslininkais, ir dabartiniu pseudomokslu, kuris yra planetoje.

Vis tiek ateis akimirka, kada visi bus, kokiais mes jau dabar – saujelė urantų – esame. Jie visi bus urantais!

Tokia yra Kūrėjo numatyta Evoliucija, kad Šviesa planetoje būtų vis aukštesnio dvasinio energinio dažnio. O aukščiausia, ką gali pasiekti žmogus pradiniame pasaulyje pakeliui pas Kūrėją Rojuje – susilieti su Kūrėju, gimti iš dvasios. Ir štai tada išnyksta ydos – tiesiog ydoms nebėra vietos charakterio savybėmis kaip pasireikšti, ir vietoje ydų atsiranda Amžinosios Vertybės, netgi Kūrėjo Charakterio visi bruožai, kokius ta asmenybė yra ir gavusi – kaip potencialą – kada užsimezga vaisius, kai vyriškoji sėkla apvaisina moteriškąjį kiaušinėlį. Štai tada gimsta asmenybė, ir ji jau turi potencialą visų Kūrėjo Charakterio savybių. Tačiau ta asmenybė, kad atskleistų potencialą į aktualą – šitas charakterio savybes iš Kūrėjo – reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kad jie aiškintų tą Gyvąjį Kūrėją, Kuris yra kiekvieno viduje, nes Kūrėjas padovanoja asmenybę iš Savęs kiekvienam iš mūsų.

Asmenybė – tai yra gyvybės kategorija, turinti laisvą valią rinktis tarp gėrio ar blogio.

Ir štai, jeigu mirtingųjų tėvai išgirsta Dvasinius Mokytojus – išgirsta jų Tiesą, Šviesą, aiškinimą apie kūriniją, apie kosmosą, apie energiją, apie Patį Šaltinį ir Centrą – Kūrėją – štai tada tėvai patys ima patirti tų teiginių tikrumą, ir tais teiginiais ima patys gyventi, ir tuo pačiu nori juos perteikti savuoju gyvenimu ir savo vaikams. Taip ta asmenybė turi palankias sąlygas potencialą paversti aktualu, tapti net ir vaiko amžiuje mažu Kūrėjo atspindėjimo pasireiškimu – gražiu bendravimu su draugais, su tėvais, su aplinka, gamta, ir tuo pačiu požiūriu į aplinką, į draugus, į save, ir Įžvalga – Įžvalga – į Kosminę Šeimą, kaip milžinišką, bet jo viduje savą ir artimą šeimą, kaip ir žmogiškoji šeima, kurioje jis betarpiškai bendrauja, mato, bet jis anksti atras Kūrėją, labai anksti taps tikrai Kūrėjo sūnumi arba dukra – savo būsena pradės tą liudyti. Bet Kūrėjas tai ir yra Tėvas ir Motina, ir atrastas savo viduje. Štai, priedermė Dvasinio Mokytojo – tokius dalykus aiškinti – aiškinti. Ir žmonija, turinti vieno milijono metų istoriją, bent jau pusę milijono metų turėjo šviesinančius Dvasinius Mokytojus. Buvo ir pranašų, bet šiaip Dvasinių Mokytojų buvo daug. Tačiau, kada pranašai paskleidę vis aukštesnio dvasinio laiptelio Šviesą, Išmintį, užbaigę savo gyvenimą šitame pasaulyje – materialia išraiška – toji dvasinė Šviesa ima apsiblausti! Ir taip buvo visą laiką!

Nėra pranašo, nėra Dvasinio Mokytojo – nėra Tiesos Krypties!

Žmonija iškrypsta iš Tiesos – Tikrovės – Kelio. Evoliucija įgauna lankstą arba net kilpą – mirties kilpą – ji krenta į tamsos bedugnę! Kadangi žmonija vystosi netolygiai, ir ne vienu metu, tai yra gentys, kurios dar didesnėje tamsoje gyvena – agresyvesnės. Tai tokie barbarai užkariauja tas gentis, kurios ryškiau yra pažengusios į Šviesą, bet jų apimtis yra didesnė ir dėl to jie nustelbia tą šiek tiek pažengusią į priekį gentį. Taip civilizacija ir krypuoja – krypuoja anties žingsniu. Deja, jinai dažnai iki šiol patirdavo nesekmes net ir po pranašų Šviesos teiginių, Šviesos žodžių, ir Dvasinių Mokytojų Tiesos, ir Šviesos žodžių – atsiribodavo, atsižegnodavo nuo tų žodžių! O barbarai prisidėdavo greičiau sunaikinti pirmiausia bet kokią religiją, įtikėjimą, kultūrą, kalbą, tada sunaikinti tą aplinkos bendrumą to krašto mastu, ir paskiau tame krašte suskaldyti – suskaldyti! – į atskiras net ir to vietinio darinio daleles, kad jos tarpusavyje būtų kiršinamos.

Nėra Dvasinio Mokytojo – nėra Sutaikytojo!

Ir mes šiandien esame tie vieninteliai, kokių niekada žmonija per visą milijoną metų neturėjo – gyvųjų Dvasinių Mokytojų, einančių pačiu gyvybingiausiu Kūrėjo nutiestu Gyvuoju Keliu. Mes jau turime sampratą ne tiktai iš Epochinio Penktojo Apreiškimo – urantų – Urantijos Knygos – milžiniško gylio, ir milžiniško pločio sampratą – ir apie Kūrėją, apie Jo Charakterio savybes, ir apie pačią kūriniją, materiją, ir energiją joje, protą, proto veikimą, ir tuo pačiu Išmintingą vadovavimą kūrinijai. Mes turime nepaprastai galingą ir gilų patyrimą, kad Utrantijos teiginiai jau mūsų išplėsti. Mes turime tuos šaltinius, tas knygas, priimtas iš Kūrėjo. Tie mokymai yra prieinami visiems! Bet mes tuos mokymus jau vis stipriau įsisaviname. Ir štai dabar šitie Dvasiniai Mokytojai negali tiesiog išnykti, kai baigiasi įprastas žmonėms fizinis amžius – to amžiaus trukmė. Ji – net labai trumpa! Jeigu mes paliktume šitą pasaulį dabar, nebūtų kam tęsti šitos Šviesos misijos – Dvasiniai Mokytojai tiesiog tada iškeliautų! Čia – keli dešimtmečiai – viskas! Šviesą palaipsniui užvaldytų tamsa, nes nebūtų kam gyventi Šviesoje! Baimė turi milžinišką pasąmoninę galią, o Šviesos nebūtų, nes nebūtų iš ko ją imti. Taip, Kūrėjas skleidžia Šviesą iš vidaus, bet tėvai patys neapšviesti, nes jie nepatyrė Dvasinio Mokytojo šviesinimo nei savo vaikystėje, nei mokykloje, nei aplinkoje, nei darbe – jie Šviesos negavo, negali perteikti vaikams. Tuomet greitai net ir mūsų dabar esančios mintys, ir tuo pačiu teiginiai, kuriais mes jau esame gyvi, apsitrauktų voratinkliais.
Net ir Kūrėjas – Jis negali pažadinti to miegančiojo, jeigu nėra sustiprinami įvairūs pasireiškimai išorėje, kuriuos gali pateikti Apvaizda. O juk mes turime daugybę epizodų, kaip Apvaizda mus stiprina iš išorės, ir mes matome, ką kiti pavadina – na, tai taip sutapo... atsitiktiniai dalykai... na, taip gal gali būti... – mes matome, kad tai dėsningai pakartojama mums, kad stiprintų tą pasitikėjimą. Štai mes jau savuoju patyrimu liudijame Apvaizdos buvimą, ko negali paliudyti – patyrimu – niekas planetoje! Ir dėl to mes ir turime čia pasilikti šimtmečiams, kad savo patyrimą galėtume perteikti kitiems, nes mes esame tokiame parengtame jau dvasiniame laiptelyje, kokio niekada neturėjo žmonija iki šiol. Ir mūsų sampratos – ir kosmine išraiška – nepaprastai yra išplėstos, ir sisteminės – ne šiaip palaida bala, bet yra sistema. Tokių Dvasinių Mokytojų – kaip urantai – nebuvo žmonijos istorijoje. Niekada! Dėl to mūsų gyvenimas šitame pasaulyje negali užsibaigti įprastu mirtingojo amžiumi. Jis turi būti ištęstas – ištęstas – kad šitas patyrimas būtų perteikiamas kitoms kartoms, kurios dabar kariauja, savanaudiškai pasireiškia, niekina vieni kitus!

Šita aplinka dar ilgai bus sijojama, draskoma, ir mes turime išlaukti šitą periodą, nes mes neturime tos aplinkos, kurioje galėtume veikti!

Štai dėl to reikalingas Dvasinis Centras – reikalingas Dvasinis Centras, į kurį galėtų atvažiuoti ieškantys ir Šviesos – ne tik urantai! Dvasiniame Centre būtų ir urantų. Sakykime, kaip kūrinijoje yra Pasimatymų sfera – pasimatymų vieta – kur gali atvažiuoti iš bet kokios vietos. Štai tas Dvasinis Centras – jis būtų kaip tam tikras traukos centras dvasine išraiška, o vėliau jis imtų pasireikšti kaip traukos centras aplinkiniams kraštams, dar vėliau – planetai visai. Bet visam tam reikalingi ir Dvasiniai Mokytojai, ir resursai. Mes dabar neturime tų resursų, kad galėtume realizuoti šito Dvasinio Centro buvimą. Bus gal ateityje pagal Kūrėjo Planą tie resursai, nes dabartinėje epochoje viską nulemia tie resursai. Bet turime dabar mažytę galimybę – aš turiu savo, Kūrėjo man suteiktus, namus Romainiuose, ir čia laukiami urantai – laukiami – kada jie jaučia poreikį pabendrauti, pasisemti dvasinės Šviesos, Išminties. Žodžiu, aš jums tą sakau, kad mes, būdami Kūrėjo sūnūs ir dukros, mes turime priedermę skleisti tai, ką mes gauname iš Kūrėjo per ilgus amžius šitame pasaulyje, kad jisai būtų vertas planetos vardo, kurioje buvo įsikūnijęs mūsų dvasinis brolis – Šeimininkas Sūnus Kūrėjas – Jėzus iš Nazareto – vienintelis toks pasaulis visame Nebadone – ir antro tokio nebus! Todėl šitas pasaulis turi patirti pačią ryškiausią Šviesą, kurią mes jau patiriame, bet mes ja turime dalintis su aplinka, ir mes negalime taip lengvai ir greitai išnykti, kaip nyksta dabartiniai mūsų broliai ir sesės dvasioje, vieni kitus engdami, naikindami, žudydami, mirdami ligos patale, depresijose, ir netgi nusižudydami.
Mes turime augti Kūrėju – kaip Kūrėjo Atvaizdas – ir tuo pačiu pasireikšti aktyviai, ryžtingai, drąsiai, ir per ilgus amžius! Amen.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė, Palaima.
Su Meile

Komentarai