Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Iš tikrųjų baimė užgožia Šviesą, ir Kūrėją! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2022 06 18
Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus planetai, sakau dvasinius mokymus mūsų gyvojoje, vienintelėje pasaulyje, šventovėje, turinčioje Kūrėjo Vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Šita šventovė neturi ritualų. Ji turi gyvą Įtikėjimą kiekvieno iš mūsų atverta Širdimi, ir atvertoje Širdyje, patiriant atrastą viduje Kūrėją, ir šita būsena užmezgant tą gyvą komuniją su Kūrėju, bendraujant su Kūrėju. Tai yra energinių virpesių bendras Laukas.
Ir, kada mes gyvename atsirėmę į Kūrėją, atidavę save, kaip dvasinį asmenį, Kūrėjui, pasitikėdami Juo, ir tuo pačiu stiprindami savąjį pasitikėjimą savimi, mes jau tuo vykdome Kūrėjo Valią. Kūrėjo Valia mums yra skirta pasireikšti taip, kaip sumanė Kūrėjas mums pasireikšti šitame pasaulyje. Jis yra mums pradinis pakeliui į Amžinąją Tikrovę, į Rojų, kūrinijos centrą, ir Kūrėjo energinių virpesių Buveinę. Ir nuo tos pačios akimirkos, kada Kūrėjo Dvasia – Minties Derintojas – susipažino su tuo būsimuoju savo globotiniu, studijuodamas jo proto modelį dar būnant jam Rojuje, jau tada mums buvo numatyta Kūrėjo Valia, mums dar esantiems šitame pasaulyje vaikystėje – vienerių metų, dvejų metų, trejų metų – iki pirmo moralinio sprendimo. Štai tada Kūrėjo Dvasia – Minties Derintojas – susipažino su mūsų asmenybe. Kūrėjo Dvasia – Minties Derintojas – pagal Kūrėjo sumanymą yra ikiasmenis. Reiškia, jis yra iki asmenybės, jis yra Paties Kūrėjo Dieviškumo kokybė. Ir Kūrėjas būtent sumanė, kad mums padovanotą asmenybę po susiliejimo su Minties Derintoju, mes taip pat atiduotume Minties Derintojui, ir taptume viena asmenybe. Įsivaizduokite, paties žemiausio statuso Kūrėjo sūnus arba dukra visoje kūrinijoje, esantys toliausiai nuo centro, nuo Rojaus, pačiame kūrinijos pakraštyje, nes čia yra mūsų planeta, Urantija, susiliejus su Kūrėjo Fragmentu – Minties Derintoju – tampa dieviškas – dieviškas – savo kokybe tapdamas ne tik viena dvasioje, bet ir asmenybe tapdamas viena asmenybe su Kūrėjo Dieviškumo pasireiškimu, su Jo Dvasia – Minties Derintoju! Štai, kokia yra mums suteikta dovana – dovana – Kristaus dėka, mums nenusipelnius jos, nes po Kristaus įsikūnijimo šitame pasaulyje prieš du tūkstančius metų, kada jis savo misiją įgyvendino šimtu procentų, nors iškeliavo tragišku būdu, patyręs tvarinio nukryžiavimą jo materialaus pavidalo, pakilęs pas Tėvą į Rojų, gavęs Jo patvirtinimą, kad misija įgyvendinta šimtu procentų Urantijoje, jam buvo suteiktas aukštesnis dvasinis rangas – Šeimininko Sūnaus-Kūrėjo, kad jis Vietinę savo Visatą, kurią ir sukūrė drauge su savo Partnere – Dukra Kūrėja – Nebadonija – vadovautų šitai Vietinei Visatai – Nebadonui – savuoju vardu, kadangi jis šitokio vadovavimo nusipelnė savo patyrimais – patyrimais – įsikūnydamas įvairių savo sukurtų gyvybingų tvarinių pavidalais, tuo pačiu kaupdamas tų tvarinių patyrimus, kaip reikia gyventi tokio tvarinio pavidalu, ir tuo pačiu apreikšdamas tiems patiems tvariniams Rojaus Trejybės atskirų Asmenų Valios vykdymą. Ir štai mes po šitos Kristaus misijos sėkmingo užbaigimo, mes sulaukiame paties Šeimininko Sūnaus-Kūrėjo išlietos Tiesos Dvasios mūsų pasaulyje, ir tuo pačiu Pats Kūrėjas mums padovanojo Minties Derintoją kiekvienam nesutrikusio proto vaikui, padovanojo Savąjį Fragmentą. Paprastai pasaulyje reikia nusipelnyti, kad Kūrėjas padovanotų Savąjį Fragmentą – reikia savo pastangomis jau siekti Šviesos, siekti Gėrio, Meilės, Tiesos, Teisingumo, ir šita prasme, tos pastangos toje aplinkoje, kuri yra tamsi, nes mirtingieji neturi Minties Derintojo, tai jų tas protas yra gyvulinės kilmės – jis aršus, jis agresyvus – tampantis žvėrimi vardan savo interesų patenkinimo, po Sūnaus Kūrėjo misijos to pasaulio visi mirtingieji gauna tą Fragmentą iš Kūrėjo, o iš Šeimininko Sūnaus-Kūrėjo išlietą Tiesos Dvasią, iš Kūrėjo Partnerės visą laiką buvo išlieta Šventosios Dvasios grandinė. Visoje kūrinijoje visa erdvė pažymėta buvo – ir dabar yra – Šventosios Dvasios dvasine grandine, ir mes ją turime viduje. Kiekviename erdvės kampelyje yra Šventosios Dvasios pasireiškimas ir veikimas – net mūsų viduje. Dėl to Šventoji Dvasia gydo – gydo – kada sutrinka energinė pusiausvyra mūsų fizinio kūno, fizinio organizmo.
Tai štai, mes, eidami Gyvuoju Keliu, turėdami Paties Kūrėjo Fragmentą – Dvasią – gyvą, realią, tikrą – Minties Derintoją – ir esame Kūrėjo, kaip Jo evoliuciniai pasireiškimai šitame pasaulyje, galintys užmegzti gyvą ryšį su Kūrėju, atrasti Kūrėją, kaip Asmenybę, savo viduje. Šituo pasirūpino Pats Kūrėjas. Dėl to Jis ir padovanojo Gyvąjį Tiltą iš Savęs iki pat Savo bet kokiame pasaulyje esančio Vaiko. Net ir pačiame tolimiausiame pasaulyje tas Vaikas turi galimybę nutiestu Kūrėjo Gyvuoju Tiltu žengti į dvasinį Kūrėjo atradimą savo viduje. Tai yra realus būsenos patyrimas. Ir štai, patiriant Kūrėjo atradimą, mes tampame ryžtingesni, doresni, šviesesni, teisingesni. O, jeigu toliau mes dedame pastangas, mes gimstame iš dvasios, ir, gimstant iš dvasios, visos ydos ištirpinamos, ir charakterį nušviečia Kūrėjo Charakterio Amžinosios Savybės – Meilės būsena, Teisingumo būsena, Gėrio būsena, Grožio būsena, Įžvalgos būsena. Visa tai pasireiškia mūsų ryžtingais veiksmais, mes tampame veiklūs, ryžtingi, ir išmintingi, nes mes atspindime Kūrėją, tampame Jo Atvaizdu, kadangi dvasioje mes vis labiau juntame Kūrėjo Dvasios – Minties Derintojo – mums suteikiamus impulsus, ir, kada mes jiems vis labiau atsiduodame, štai ir įvyksta – iš pradžių dar tik mintyse – kokių nors teiginių dvasinėje plotmėje analizavimas, apmąstymas, ir tuo pačiu savo troškimų išsakymas ir Kūrėjui – kaip aš norėčiau, kad štai tokie bruožai pasireikštų ir manyje. Ir ateina ta akimirka, kai staiga įvyksta kokybinis šuolis – gimimas iš dvasios! Kaip kūdikis iš įsčių gimsta materialia išraiška, ir patenka į šitą pasaulį, žmonės tada laiko, kad gimė kūdikis. Kūdikis buvo įsčiose, asmenybė buvo nuo pat vyriškosios sėklos moteriškojo kiaušinėlio apvaisinimo – jau tada yra asmenybės dovana suteikta! Tuo tarpu mes įpratę laikyti, kad kūdikis gimsta tik tada, kada išvysta pasaulį. Ir štai, įvyksta tas kokybinis šuolis, ir mes tampame pripildyti dvasios – pripildyti – ir tuo pačiu juntantys skirtingumą – prieš akimirką mes buvome vienokie, po to tampame kitokie – visiškai net nebepanašūs į tą asmenį, kuris buvo prieš tą gimimo iš dvasios akimirką! Tai yra Kūrėjo vėl apdovanojimas mūsų – apdovanojimas Paties Kūrėjo Charakterio Dvasinių Vertybių – Amžinųjų Vertybių – ir Kūrėjo Charakterio Savybių pripildymu. Jis jau tada tomis savybėmis pripildė mūsų tą asmenybę, kuri ir buvo užsimezgusi dar vyriškos sėklos ir moteriškojo kiaušinėlio. Jau tada buvo potencialas šito ateityje gimsiančio mirtingojo bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių jo asmenybės pasireiškimas, kad jis gims iš dvasios – gims iš dvasios – ir taps Šviesos sūnumi, kokį ir suprojektavo Pats Kūrėjas šitam pasauliui, ir šitoje kartoje, kad pasireikštų visumos Gerovei taip, kaip veda Kūrėjas šitą sūnų ar dukrą.
Aš žiūriu dabar į savo aplinką – žiūriu, kaip dygsta žolė. Kaip gera matyti tą gležną gležną, prasikalusį iš dirvos – iš sėklos – želmenį – gera! Tada tu matai, kaip sėkla ne visur duoda vaisių – yra kaip salelės, nes tankis žemės juk yra skirtingas, ir sėkla yra skirtinga – kiekviena skirtinga sėkla – drėgmė skirtinga – nėra milimetro atitinkančio tą patį drėgnumą su šalia esančiu žemės kitu milimetru. Visur yra įvairovė! Todėl ir ta dirva vienoms sėkloms palankesnė, kol buvo išbertos sėklos, tu matai jų pasiskirstymą. Kada pradėjo dygti tos sėklos, želmenys pasirodyti, tai tu matai, kaip yra vietomis plika dirva – nėra želmenų! Aš vakar iš naujo sėjau – papildydamas.
Todėl ir dvasiniame Kelyje, kada pradėjau skleisti dvasinius mokymus – seniai jau, beveik prieš tris dešimtmečius – kiek ėjo žmonių! – ėjo, kadangi ta Sėkla buvo atvežta, visiškai nauja, žmonėms niekada negirdėta, tai žmonių smalsumas pritraukia kaip medus, ir ta gausa iš tų šimtų įvairiuose miestuose, kada reikia dėti pastangas, ir įtikėjimą patirti vidine būsena, štai tada tos pastangos pradeda varginti gyvulinės kilmės protą – jis pradeda abejoti, pradeda kelti sau klausimus – na, kam man reikia tiek daug stengtis, man ir tiek užteks, tegu tik kiti tiek daro, tai gyvenimas bus geras.
O Kūrėjas sumanė, kad Evoliucija – visą laiką papildomos pastangos. Šiandien įdėjai pastangų, rytoj – įdėti daugiau, poryt – daugiau negu rytoj, ir taip iki begalybės. Neįdėsi, savęs pagailėsi, pradėsi ristis žemyn – degraduosi!
Ir štai degradavimas ir pasireiškia, kad pradėjo žmonės atsitraukti nuo apskritai Gyvojo Kelio. Jie surado tam tikrą nišą, kur gali patenkinti savus interesus, merkantiliškus interesus, grynai materialia prasme interesus. Jiems atrodo tokio mąstymo lygiu, gyvulinio proto pasireiškimu, kad tai – jau pakankamas įnašas. Tuo tarpu, gimus iš dvasios, asmenybė nori įnešti kuo didesnį įnašą į Kūrėjo Banką visumos Gerovei, ir savęs negaili, bet gailestingai suvokia, kad ji kloja tam tikrą irgi aguonos grūdelį į Pagrindą – ant Kūrėjo Šviesos stovės, ir gyvens, ir veiks ateities kartos po tūkstančio, po dešimties tūkstančių metų! Štai asmenybė savąja įžvalga numato, koks šitas aguonos grūdelis, kokį įberia asmenybė šitoje kartoje, turės poveikį po keliasdešimties tūkstančių metų tų kartų žmonėms, dvasiniams broliams ir sesėms. Ir jis džiaugiasi – tegul čia putoja audringai jūra – jis džiaugiasi, kad jis rūpinasi ateities kartomis! Jis nori kaip Kūrėjas pasireikšti vien Šviesa, Teisingumu, Tiesa, Gailestingumu, Meile, Gėriu, Grožiu, Išmintimi, Įžvalga – pasireikšti, ir tuo pačiu stiprėti įtikėjimu, ir pasitikėjimu Kūrėju. Pasitikėjimas Kūrėju, ir savimi – nepaprastai svarbu! Be pasitikėjimo, net ir gimus iš dvasios, atsiranda abejonių. Tos abejonės įpina iš gyvulinio pasąmonės prikaupto baimių energinių virpesių – kažkada – viešpatavimo atitinkamas žemas emocijas. Todėl pasitikėjimas Kūrėju, ir atsidavimas Jo vedimui iš vidaus, nepaprastai yra svarbu! Ir būtent be pasitikėjimo nė vienas nežengs žingsnio į naujo iššūkio įsisavinimą! Niekada! Nes jis išsigąs iššūkio! Taip atsitiko ir su tais, kurie šimtais ėjo į mano užsiėmimus, bet jie išsigando – išsigando – save nuramino – kam man šito reikia, užteks man ir tiek! – bet jie nepripažino, kad jie išsigando.
Iš tikrųjų baimė užgožia Šviesą, ir Kūrėją!
Intelekto lygiu jie save tarsi pateisina – paskaitysiu aš Urantijos Knygą, vienas paskaitysiu, į Šventovę neisiu, man taip patogiau, aš taip įpratęs! Štai čia ir yra baimės pasireiškimas. Milžiniškos baimės! Ir jis nesupranta, kad jis kenkia toms kartoms, kurios gyvens po dešimties tūkstančių metų! Jis kenkia Evoliucinio Plano įgyvendinimui! Jis kenkia dabartinei kartai! Jis kenkia sau, savo vaikams, savo biologinei šeimai, savo šaliai, savo visuomenei! Amen.
Telydi mus Kūrėjo Ramybė, ir Palaima.
Su Meile
2022-06-28 15:14:48
Komentarai
Tai yra T I E S A ,Arunėlis pasiilgo jūsų,meiles ir ramybės,aš myliu JusArunelis
2022-07-02 03:19:11
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]