Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Asmenybės charakterio milžiniškas brendimas ir grūdinimas pasireiškia tada, kada mes žengiame drauge su Kūrėju – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2022 06 11

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Ruošiu aš Dvasinius Mokytojus visai planetai, kuri turi Urantijos pavadinimą, registruotą dieviškuose analuose. Vedu gyvąsias pamaldas savo įkurtoje Gyvojoje šventovėje, ir Religijoje, kuri yra Apreikštoji – vienintelėje pasaulyje, neturinti ritualų. Štai šitie dvasiniai mokymai, lietuvių kalba, ir sakomi per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Mes žodį – Evoliucija – tarsi ir suprantame, čia iškart kyla Darvino asmuo iš praeities, evoliucinis gyvybės vystymasis. Tačiau pačia gilumine prasme, kokia yra Evoliucijos paskirtis, štai be šito Apreiškimo – Urantijos Knygos – žmonija niekada nežinojo ir iki šios dienos nežino, nes šita Knyga yra didžiulė – daugiau kaip du tūkstančiai puslapių. Ji perteikta šimto devyniasdešimt šešių dokumentų struktūra, sakykim, taip. Tai štai, šitų dokumentų autoriai yra ne žmonės. Tai aukštesnio statuso dvasinės asmenybės. Mes irgi esame dvasinės asmenybės. Ne šitie kūnai, kurie yra laikini, bet tai, kas yra šitų kūnų viduje. Ir štai šitam asmenybės dvasiniam statusui ir yra perteikta šita informacija būtent mūsų pasauliui skirta, kad Šviesa palaipsniui įsiviešpatautų tamsos atžvilgiu, kuri dabar visą laiką tirštėja, stiprėja ir prieštarauja Evoliucijai – prieštarauja štai šitai atskleistai-apreikštai Tiesai, Tikrovei, Kūrėjui ir prieštarauja kiekvienam asmeniškai, kuris nenori šitos Tiesos, nenori šitos Apreiškimo Tikrovės, perteiktos dviejuose tūkstančiuose devyniasdešimt septyniuose puslapiuose.

Vakar man paskambino vienas taip intensyviai studijuojantis Urantijos Knygą. Jis jau ne vieną kartą ją perskaitė, mėgina giliai pažvelgti į Urantijos Knygą. Ir mūsų pokalbis, trukęs beveik pora valandų – ir išsijungus telefonui, jis paskiau vėl man skambina – žodžiu, mane sugrąžino, na sakykime taip, daugiau negu į dvidešimties metų praeitį, kada ir man tada atrodė, kad šita Knyga, ji tiesiog neaprėpiama ir tuo pačiu, kada ir šitoje Knygoje buvo aiškinama, kad apreiškimai žmonijai, jie yra perteikiami reguliariai. Jie perteikiami ateinant kitiems Kūrėjo sūnums, materialia išraiška, ir jiems pateikia dvasinius mokymus to meto šalia esantiems žmonėms. Ir kiekvienas apreiškimas, nepaneigia ankstesnio, bet jį išplečia. Ir štai Urantijos Knygos Apreiškimas, jis yra rašytinis, sudėliotas į šituos šimtą devyniasdešimt šešis dokumentus. Toks yra pirmasis per visą žmonijos istoriją. Todėl mes jį galime pavartyti, paskaityti, padėti į šalį, vėl sugrįžti. Žodžiu, šitas Apreiškimas atskleidžia Evoliucinę aplinką mūsų planetoje, kad mums būtų didesnis poreikis ir potraukis dvasingėti patiems. Netaupyti savęs, o save atiduoti – atiduoti visumai, atiduoti Kūrėjui. Ir štai, kada vakar mes šnekėjome ir kada aš išgirdau tą pasakymą, kad – Man neegzistuoja kitos knygos, tik Urantijos Knyga. – O aš jam sakau – Na, bet ir kitos knygos taip pat turi savo vertę, jeigu jos atskleidžia Kūrėjo Šviesą, Meilę, Teisingumą, Gėrį, Grožį. Ir kita vertus, jos turi savo vaidmenį, savo laiptelį. Yra net ir tos vadinamosios šventosios knygos – Biblija, Koranas – ir jos turi tam tikrą evoliuciniame besivystymo etape, vaidmenį. Atlieka tam tikrą rolę. Jų nuneigti negalima, bet jas reikia išplėsti. O išplėtimas tai yra užklojant ryškesnę Šviesą, platesniu kontekstu ir jį paaiškinant. Štai, pats plačiausias yra Urantijos Knygos Epochinis Apreiškimas. – Ir aš tam bičiuliui sakau – Dabar mes, kurie lankome gyvąją šventovę, turime gyvąją religiją, mes patiriame daug tų Urantijos Knygoje, teiginių, jau savo viduje. Patiriame. Kas anksčiau buvo tik teoriškai mums intelektualia prasme suprantama, galbūt ne visiškai ir suprantama. O dabar, kada ateina tokie patyrimai, tuo pačiu jie patvirtina tų teiginių Tikrovę ir jau daug atvejų mes tą Urantijos Knygos teiginių Tikrovę išplečiame – išplečiame, nes mes gauname iš paties Kūrėjo apreiškimus, kurie pagal mūsų dvasinį laiptelį mums reikalingi jau išplėsti, palyginus su Urantijos Knygos Apreiškimų teiginių laipteliu. – Todėl, kada tu dvasiniu žvilgsniu žvelgi ir į tą literatūrą, kuri buvo iki tol, tu suvoki – ji turi savo vertę. Ir toji vertė nenuneigiama, ją galima tik išplėsti. Ir šita prasme, aš jam siūlau, kad jis paklausytų mūsų gyvųjų pamaldų įrašų, pasižiūrėtų mano mokymus ir Youtub‘e, užeitų į mūsų Forumą. Jis taip atsainiai – Tai aš mačiau čia keletą. Tai aš buvau ten keletą. Pasižiūrėjau taip. – Bet tas atsainumas jaučiamas. Jam dar yra tas laiptelis per aukštas. Jam dar reikia to intelektualaus, Urantijos Knygos skaitymo laiptelio. Jis dar nėra pajėgus patirti dvasinį atsivėrimą. Intelektualiai jis mato kaip viskas vystosi ne ta linkme, kokia jis norėtų, kad tas vystymasis būtų patiriamas ir vyktų. Bet intelektualus supratimas tai dar nėra dvasinis, viduje pajaustas impulsas. Dėl to jo lūpose yra Kūrėjas – Dievas. Dievas, Dievas, Dievas. Aš jam aiškinu – Tai yra idėja. Pakeisk jį bent jau Kūrėjo samprata.
Ir štai, šitas pokalbis, kaip sakiau, mane sugrąžino į dvidešimties metų praeitį. Ir aš matau, kiek stinga žinių, o ypač patyrimo dvasiniu lygiu, šitam dvasiniam broliui. Ir tuo pačiu, aš matau nenorą – nenorą pačiam dvasingėti. Ir kai aš jam aiškinu net ir apie tų kitų knygų vertę – Nu, dabar pereikime prie rimtesnių temų. – Štai, ką aš jam aiškinu, jis negali suprasti gilumine dvasine klausa. Aš jam ir aiškinu, kad jis suvoktų ir kitų knygų vertę. Jam atrodo tai nesvarbu – einame prie svarbesnių temų. Tą, ką aš aiškinu – svarbu viskas. Atrodo tai yra niuansas – net ir kai aš jus mokau taisyklingos lietuvių šnektos-kalbos. Šnekta – tai yra kai mes šnekame, kai kalbame. O kalba – tai yra tą, kada rašome, kada skaitome – mes vartojame lietuvių kalbą. O dabar tas žodis – šnekta – yra praktiškai nebevartojamas. O buvo laikas, kada buvo labai atskiriama – kalba ir šnekta, ar šneka. Lietuvių – šnekta.
Tai štai, tai irgi yra labai svarbu, kai aš jus mokau ir gramatikos, ir stiliaus, ir ypač kai aš jus mokiau apie – temą ir remą – kur žodžių tvarka sakinyje, taip pat sudėlioja akcentus. Tai irgi yra dvasinis požiūris į kalbą, kad ta kalba taptų brangesne, artimesne, kad joje mes pasireikštume, iš tikrųjų, kaip tos kalbos puoselėtojai. Todėl, ką aš sakau – tai yra viskas svarbu.
Taip, mes sugrįžome tada vėl, prie Urantijos Knygos temų ir Jo buvo klausimas – Tai kada dabar viskas baigsis? Šita sujauktis, šita netvarka. Kada baigsis? – Mes jau suvokiame – urantai, aš turiu minty – kad tai niekada nesibaigs, kol patys urantai nebus aktyvesni, tuo pačiu, kada jų bus daugiau. Štai net ir jo paties nenoras ūgtelėti ir klausyti mūsų gyvųjų pamaldų įrašus, mano mokymus, stabdo – stabdo tą laiką, kada tai pasibaigs. Bet jis šito nesuvokia, jis mano, kad šita sujauktis turi, tarsi vieną dieną atsibudus, būti pranykusi. Ji nepranyks, nes protas degraduoja ir jis nesustabdomai degraduoja. Stabdis yra vienas – Kūrėjas – bet Jį reikia atrasti savo viduje, o be šito stabdžiai neveikia. Jokie kiti nei argumentai, nei priemonės, nepadeda ir nepadės. Tai aš jam sakau – niekada tai nesibaigs. Čia tiktai urantai, vieninteliai gali pakeisti – pakeisti dabartinės eigos visą vystymąsi, vektorių į priešingą pusę. Kiti nepajėgūs to padaryti – nei politikai, nei ekonomistai, nei filosofai. Niekas nepajėgus to padaryti be mūsų, urantų. O mūsų, sakau, yra tik saujelė. Jis pats patvirtina, kad negali šitos informacijos iš Urantijos Knygos kitiems paaiškinti, nes jie nenori klausyti. Jie net susierzina. Tai yra atsakymas, kad tai ir nesibaigs tada, kol nenori klausyti šitos informacijos žmogus, kol nenori pats studijuoti jos. O dar daugiau – kol studijuojantys šitą intelektualia prasme, neatvers savosios Širdies Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kaip Keturioms Asmenybėms, kol jie neįžengs į Gyvąjį Kelią, kol jie nepradės garbinti Kūrėjo, gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU, šventovėje. Kol jiems tai nebus Meilės Galios poreikis iš vidaus, Širdyje ir Širdimi. Tol viskas byrės, degradacija tik spartės.
Aš jam daug ką aiškinu ir paskiau, vėl, nutrūko mūsų pokalbis, bet aš jau daugiau nebegalėjau su juo kalbėti, nes man paskambino kitas žmogus. Bet man po to pokalbio sugrįždavo mintis – mes tarsi lauktume, kad tą sunkią padėtį kažkas už mus padarytų. Na yra tos asmenybės, kurios mums suteikia pagalbą – mes žinome šitą, kad yra – ir dabar iš jų galime mes prašyti pagalbos. Bet ar tai bus naudinga? Juk Kristus, irgi, kada ėjo į kalnus, kad priimtų Pagrindinius šešis Sprendimus, jis atsisakė net Serafimų angelų palydos, jis ėjo vienas, kopė į kalnus vienas, kad vienatvėje jisai priimtų Pagrindinius Sprendimus, kada jisai ir priėmė nieko negydyti, nedaryti stebuklų, kokia nors kita kryptimi kaip tiktai vykdant Tėvo Valią. Reiškia tai yra Evoliucinis Kelias. Tai ir mums, pagalbos prašyti, kad kažkas už mus padarytų darbą ir tuo pačiu mums palengvintų – tai būtų labai smagu, bet gi mums tai nėra naudos, jeigu už mus kažkas padaro darbą.

Aš žiūrėdamas, sakykime, YouTub‘e įvairias keliones, dviračiu po pasaulį – važiuoja žmonės po įvairias šalis ir pavojingose šalyse lankosi, kur pavojinga, kad juos gali ir nušauti, ten yra besivaidijančios bandos-grupuotės ir galingos, tarpusavyje kariaujančios, turinčios savas sampratas – viena vienokia, kita kitokia – tokiomis priemonėmis važiuoja. Tai, Afrikoje vienas dviratininkas buvo suimtas – kaip jis čia pateko ir t.t. Jį nugabeno į policiją, su sunkvežimiu, su dviračiu. Paskiau išsiaiškino, kad jis ten nieko pikto nešnipinėja, nedaro nieko kenksmingo. Jis keliavo po pasaulį. Na, jo atsiprašė ir jis sako – Tai jūs mane nuvežkite į tą vietą, iš kurios jūs mane paėmėte. – Jie juokiasi. – Tai bet mes tave pavežėme, tiek kilometrų. Tai tu džiaukis, nebereikės važiuoti. – Tai ko aš turiu džiaugtis, jeigu aš turiu – dviračiu – važiuoti aplink pasaulį, o ne mašinoje. – Ir jis privertė juos nuvežti į tą pačią vietą, kad – jis – nuvažiuotų tuos kilometrus – pats, mindamas pedalus. Tai tas pats ir su Evoliuciniu procesu. Jeigu už mus padarys tuos dalykus, kuriuos turime mes atlikti – Apvaizda, vien dėl to, kad tai yra mūsų maldoje tokia išraiška – tai mums bus patogu, bet mes nebūsime tada evoliuciškai patyrę iki galo patyrimo šitame pasaulyje, nes mes kažką paprašėme ir ne mes padarėme – padarė už mus, vietoj mūsų. Tada lieka tokios atkarpos, kai mus tarsi perkelia per tas atkarpas, ir mes neturime tų atkarpų įveikimo patyrimo.
Štai todėl aš ir linkęs, kad ta padėtis žengtų, kur ji bežengia dabar – ir į bedugnę, o Šviesintume aplinką drauge su Kūrėju – mes – kaupdami patyrimus, kaip toje tamsos duobėje-bedugnėje, akivare, kaip mes galime išlikti patys skaistūs ir tyri ir tuo pačiu dar suteikiantys Šviesos aplinkai. Štai toks patyrimas tai yra mūsų, Kūrėjo akimis ir Kūrėjo dvasine šeima, kaip supranta Evoliuciją, pripažinimas, kad toks sūnus ar dukra, brolis ar sesė dvasioje, yra patikimas, nes jis ištvėrė tomis sunkiomis aplinkybėmis, ir liko ištikimas Gyvajam Keliui, Kūrėjui, sau, kaip asmenybei, nes tai yra Kūrėjo dovana. Ir jis sukaupė visą patyrimą, ką buvo galima jam toje aplinkoje sukaupti. Todėl jūs ir turite, iš tikrųjų, nuostabią galimybę, per palaimą, patirti patyrimą, koks turi būti patiriamas. Ir patirti aktyviai – aktyviai, nebijant nieko. Jūs niekuo nerizikuojate, o laimite visomis prasmėmis – visomis. Net ir kūnas stiprėja, kada jūs einate su Kūrėju. Jau nekalbu apie jūsų viduje augantį pasitikėjimą Kūrėju ir savo jėgomis. Tai yra asmenybės charakterio milžiniškas brendimas, grūdinimas. Visa tai bus pravartu – pravartu po prisikėlimo, ir pravartu šitame pasaulyje. Dar laukia ilgas mūsų, gyvenimas. Aš sakau – iiilgas, pranokstant ne vienos kartos dabartinį gyvenimą. Dėl to gera, gera žiūrėti, kad yra Urantijos Knyga, gera žvelgti dvasine prasme, kad yra Gyvasis Kelias, Gyvoji šventovė, Gyvoji Apreikštoji Religija. Gera, kad yra urantai. Gera, kad yra Evoliucinis sumanymas. Gera, kad yra tokia planeta – Urantija. Visa tai yra mums kaip dovana suteikta, kuria mes turime naudotis labai atsakingai, Visumos Gerovei. Bet visada atsirėmę į Kūrėją, visada tardamiesi su Kūrėju. Ir visada, suliedami savąją valią su Kūrėjo Valia ir pajausdami vedimą iš vidaus, stipriau.
Štai, šitaip mes tada tamsą paveiksime ir apšviesime – apšviesime, kad šitame pasaulyje būtų tik Šviesa iš Kūrėjo, iš kiekvieno Širdies, ir visiems. Amen.

Komentarai