Forumas: temos peržiūra
ĮTIKĖJIMO GALIA YRA NE ŽODŽIAI, TARIAMI NET IR GARSIAI, BET TVARINIO GYVAS RYŠYS SU TĖVU, GYVENIMAS TĖVU, IR PASITIKĖJIMAS TĖVU VISA SAVO SAVASTIMI.
ĮTIKĖJIMO GALIA YRA NE ŽODŽIAI, TARIAMI NET IR GARSIAI, BET TVARINIO RYŠYS SU TĖVU, GYVENIMAS TĖVU, IR PASITIKĖJIMAS TĖVU VISA SAVO SAVASTIMI.
Štai ko taip stigo Jėzaus apaštalams.
Štai ko stinga ir dabartiniams mūsų sielos broliams ir sesėms.
Susimąstykite, kodėl jūsų absoliuti dauguma netrokštate ĮTIKĖJIMO Į TĖVĄ? KODĖL NETROKŠTATE TĖVO ATRADIMO SAVYJE IR GYVO BENDRAVIMO SU JUO KASDIEN, NUOLAT?
Paskaitykite mano jums parinktą ištrauką iš Urantijos Knygos, ir pamąstykte apie SAVOJO ĮTIKĖJIMO GALIĄ JUMS PATIEMS IR LIETUVAI. URANTIJAI. KŪRINIJAI.
" 4. EPILEPTIKAS BERNIUKAS
Buvo prieš pat pusryčių metą šito antradienio rytą, kada Jėzus ir jo bendražygiai atvyko prie apaštalų stovyklos. Jiems priartėjus, jie pamatė didžiulį būrį, susirinkusį aplink apaštalus, ir netrukus ėmė girdėti garsius ginčo ir diskusijų žodžius, tariamus šitos maždaug iš penkiasdešimties asmenų susidedančios grupės, kurioje buvo devyni apaštalai ir sambūris, po lygiai pasidalinęs tarp Jeruzalės raštininkų ir tikinčiųjų mokinių, kurie buvo atsekę paskui Jėzų ir jo pagalbininkus jų kelionės iš Magadano metu.
Nors minia buvo įsivėlusi į daugelį ginčų, bet pagrindinis nesutarimas buvo dėl Tiberijaus kažkokio gyventojo, kuris ieškodamas Jėzaus buvo atvykęs prieš vieną dieną. Šitas vyras, Jokūbas iš Safedo, turėjo maždaug keturiolikos metų sūnų, vienintelį vaiką, kuris labai smarkiai kentėjo nuo epilepsijos. Priedo prie šio nervinio negalavimo, šitą vaikį buvo apsėdusi viena iš tų klajojančių, piktų, ir maištingų tarpinių būtybių, kurios tais laikais buvo žemėje ir buvo nekontroliuojamos, taigi jaunuolis buvo tiek epileptikas, tiek ir demono apsėstas.
Beveik dvi savaites šitas sunerimęs tėvas, Erodo Antipo žemesniojo rango pareigūnas, klajojo prie Pilypo valdų vakarinių sienų ieškodamas Jėzaus, kad galėtų išmelsti jį išgydyti šitą negaluojantį sūnų. Ir apaštališkąją grupę jis pasivijo tiktai tos dienos vidurdienį, kada Jėzus su šiais trimis apaštalais buvo viršuje ant kalno.
[1756]▼
Devyni apaštalai labai nustebo ir smarkiai sunerimo, kada šitas vyras, lydimas beveik keturiasdešimties kitų asmenų, kurie taip pat ieškojo Jėzaus, netikėtai atėjo pas juos. Šitos grupės atvykimo metu šie devyni apaštalai, bent jau didžioji jų dalis, pasidavė savo senai pagundai – aptarti tai, kas ateinančioje karalystėje turėtų būti didžiausias; jie energingai ginčijosi dėl galimų vietų, kurios bus paskirtos atskiriems apaštalams. Jie tiesiog negalėjo iki galo išsivaduoti iš ilgai puoselėtos idėjos apie Mesijo materialią misiją. Ir dabar, kada Jėzus pats buvo pritaręs jų išpažinimui, kad jis iš tikrųjų yra Išvaduotojas – bent jau jis pripažino savo dieviškumo faktą – kas galėjo būti natūraliau, per šitą atsiskyrimo nuo Mokytojo laikotarpį, negu tai, kad jie imtų aptarinėti tas viltis ir siekius, apie kuriuos jie pirmiausia pagalvoja. Ir jie buvo įsitraukę į šitas diskusijas, kada Jokūbas iš Safedo ir kiti žmonės, drauge su juo ieškantys Jėzaus, atėjo pas juos.
Andriejus išėjo į priekį, kad pasveikintų šitą tėvą ir jo sūnų, ir paklausė, “Ko tu ieškai?” Jokūbas atsakė: “Mano gerasis žmogau, aš ieškau jūsų Mokytojo. Aš stengiuosi dėl to, kad būtų išgydytas mano kenčiantis sūnus. Aš norėčiau, kad Jėzus išvarytų šitą velnią, kuris yra apsėdęs mano sūnų.” Ir tada tėvas apaštalams toliau aiškino, kaip jo sūnus šitaip kankinasi, kad dėl šitų žalingų priepuolių daug kartų buvo jau beveik praradęs savo gyvybę.
Apaštalams besiklausant, Simonas Uolusis ir Judas Iskarijotas priėjo prie šio tėvo, sakydami: “Išgydyti jį galime mes; tau nebūtina laukti, kol sugrįš Mokytojas. Mes esame karalystės ambasadoriai; šitų dalykų daugiau mes nebelaikome paslaptyje. Jėzus yra tas Išvaduotojas, o karalystės raktai buvo įteikti mums.” Iki šitos akimirkos Andriejus ir Tomas tarėsi vienoje pusėje. Natanielius ir kiti žvelgė nustebę; jie buvo apimti siaubo dėl šitokio netikėto Simono ir Judo drąsumo, jeigu ne įžūlumo. Tuomet tarė šis tėvas: “Jeigu jums buvo duota atlikti šiuos darbus, tai aš meldžiu jus, pasakykite tuos žodžius, kurie mano vaiką iš šitos vergystės išlaisvins.” Tada Simonas išėjo į priekį ir, uždėjęs savo ranką ant vaiko galvos, pažvelgė tiesiai į jo akis ir įsakė: “Išeik iš jo, tu nešvari dvasia; Jėzaus vardu paklusk man.” Bet vaikinas patyrė tik dar aštresnį priepuolį, tuo tarpu raštininkai iš apaštalų juokėsi su panieka, o nusivylę tikintieji kentėjo dėl šitų nedraugiškų kritikų patyčių.
Andriejus labai nusiminė dėl šitų neišmintingų pastangų ir dėl to, kad jos visiškai sužlugo. Jis pasikvietė apaštalus į šalį pasitarti ir pasimelsti. Po šitos meditacijos, giliai jausdamas apaštalų pralaimėjimo kartėlį ir suvokdamas pažeminimą, krentantį ant jų visų, Andriejus stengėsi, antruoju mėginimu, demoną išvaryti, bet jo pastangos irgi baigėsi nesėkme. Andriejus atvirai pripažino pralaimėjimą ir paprašė, jog šis tėvas pasiliktų su jais per naktį arba iki sugrįš Jėzus, sakydamas: “Galbūt šitoji rūšis išeina tiktai asmeniškai Mokytojui įsakius.”
Ir tokiu būdu, tuo metu, kada Jėzus drauge su Petru, Jokūbu, ir Jonu, kurie buvo puikiai nusiteikę ir buvo ekstazės būsenoje, leidosi nuo kalno, jų devyni sielos broliai lygiai taip pat nemiegojo, būdami pasimetę ir jausdami slegiantį pažeminimą. Jie buvo prislėgta ir nubausta grupė. Bet Jokūbas iš Safedo nepasidavė. Nors jie negalėjo jam nieko pasakyti, kada galėtų sugrįžti Jėzus, bet jis nusprendė pasilikti tol, kol sugrįš Mokytojas.
[1757]▼
5. JĖZUS BERNIUKĄ IŠGYDO
Kada Jėzus prisiartino, tada devyni apaštalai pajuto daugiau negu palengvėjimą, kad pasveikintų jį, ir juos smarkiai padrąsino tai, kad jie pastebėjo gerą nuotaiką ir neįprastą entuziazmą, kuris atsispindėjo Petro, Jokūbo, ir Jono veidų išraiškoje. Jie visi nulėkė pirmyn pasisveikinti su Jėzumi ir savo trimis sielos broliais. Jiems besisveikinant, prisiartino minia, ir Jėzus paklausė, “Dėl ko gi jūs ginčijotės tuo metu, kada mes ėjome artyn?” Bet anksčiau negu sunerimę ir pažeminti apaštalai galėjo atsakyti į Mokytojo klausimą, kenčiančio vaiko pergyvenantis tėvas išėjo į priekį ir atsiklaupęs prie Jėzaus kojų, tarė: “Mokytojau, aš turiu sūnų, vienintelį vaiką, kurį apsėdo bloga dvasia. Jis ne tik iš tikrųjų verkia iš siaubo, ne tik putoja iš burnos, ir krenta kaip negyvas žmogus priepuolio metu, bet dažnai šita bloga dvasia, kuri jį apsėdo, drasko jį traukuliais, o kartais įmeta jį į vandenį ir netgi į ugnį. Smarkiai grieždamas dantimis ir dėl daugelio susitrenkimų, mano vaikas nyksta. Jo gyvenimas yra blogesnis už mirtį; jo motina ir aš esame nusiminę ir sugniuždyti dvasioje. Vakar apie pusiaudienį, ieškodamas tavęs, aš pasivijau tavuosius mokinius, ir tuo metu, kada mes laukėme, tavo apaštalai stengėsi šitą demoną išvaryti, bet šito padaryti jie nepajėgė. Ir dabar, Mokytojau, ar tu mums šitą padarysi, ar tu išgydysi mano sūnų?”
Kada Jėzus išklausė šitą pasakojimą, tada jis palietė klūpantį tėvą ir paprašė jį atsistoti, tuo pačiu metu tiriančiai apžvelgdamas netoli stovinčius apaštalus. Tada Jėzus tarė visiems tiems, kurie stovėjo prieš jį: “O netikinti ir iškrypusi karta, kiek dar ilgai man reikės taikstytis su jumis? Kiek dar ilgai aš būsiu su jumis? Kiek dar praeis laiko iki jūs išmoksite, jog įtikėjimo stebuklų nebūna paliepus abejojančiam netikėjimui?” Ir tada, rodydamas į pasimetusį tėvą, Jėzus tarė: “Atvesk savo sūnų čia.” Ir kada Jokūbas vaikinuką atvedė prie Jėzaus, tada šis paklausė: “Kiek laiko berniukas šitaip kankinasi?” Tėvas atsakė, “Nuo tada, kada buvo dar visai mažas.” Ir jiems besišnekant, berniuką ištiko labai smarkus priepuolis, ir jis nugriuvo prie jų, grieždamas dantimis ir apsipildamas putomis iš burnos. Po vienas po kito ėjusių stiprių traukulių jis gulėjo ten prieš juos kaip negyvas. Dabar tėvas vėl atsiklaupė prie Jėzaus kojų ir tuo pačiu metu maldavo Mokytoją, sakydamas: “Jeigu tu gali jį išgydyti, tai aš meldžiu tave pasigailėti mūsų ir išvaduoti mus iš šitos kančios.” Ir kada Jėzus išgirdo šituos žodžius, tada jis pažvelgė žemyn į šio tėvo labai trokštantį veidą, tardamas: “Abejok ne manojo Tėvo meilės galia, o tiktai savojo įtikėjimo nuoširdumu ir gilumu. Viskas yra įmanoma tam, kuris iš tikrųjų tiki.“ Ir tada Jokūbas iš Safedo ištarė tuos žodžius, kuriuose susimaišė įtikėjimas ir abejonės, žodžius, kurie buvo įsiminti ilgam, “Viešpatie, aš tikiu. Aš meldžiu tave, padėk mano netikėjimui.”
Kada Jėzus išgirdo šituos žodžius, tada jis išėjo į priekį ir, paėmęs berniuką už rankos, tarė: “Aš tikrai tą padarysiu sutinkamai su savojo Tėvo valia ir gyvojo įtikėjimo garbei. Mano sūnau, kelkis! Išeik iš jo, nepaklusnioji dvasia, ir nebesugrįžk į jį.” Ir įdėdamas berniuko ranką į tėvo ranką, Jėzus tarė: “Eikite savo keliu. Tėvas patenkino tavo sielos troškimą.” Ir visus tuos, kurie dalyvavo, net ir Jėzaus priešus, pritrenkė tai, ką jie pamatė.
Šiems trims apaštalams, kurie taip neseniai buvo patyrę transfigūracijos scenų ir patyrimų dvasinę ekstazę, iš tiesų buvo nusivylimas, šitaip greitai sugrįžti į šitą savo bičiulių apaštalų pralaimėjimo ir planų žlugimo sceną. Bet šitiems dvylikai karalystės ambasadorių visą laiką taip buvo.
[1758]▼
Savo gyvenimo patyrimuose jie visada pakaitomis nuolat patirdavo tai dvasinį pakilimą, tai pažeminimą.
Tai buvo dvigubos ligos, fizinio susirgimo ir dvasinio negalavimo, tikras išgydymas. Ir nuo tos valandos berniukas buvo visiškai sveikas. Kada Jokūbas su savo išgydytu sūnumi išvyko, tada Jėzus pasakė: “Mes dabar eisime į Pilypo-Cezarėją; susiruoškite tuoj pat.” Ir tylėdama apaštališkoji grupė keliavo į pietus, tuo tarpu minia sekė iš paskos.
6. CELSO SODE
Nakčiai jie pasiliko pas Celsą, ir tą vakarą sode, pavalgę ir pailsėję, šie dvylika susirinko prie Jėzaus, ir Tomas tarė: “Mokytojau, nors mes tie, kurie laukėme čia vis dar nežinome, kas vyko ant to kalno, ir kas taip smarkiai pakėlė mūsų sielos brolių, kurie buvo drauge su tavimi, nuotaiką, bet mes norime, kad tu su mumis pasikalbėtum apie mūsų pralaimėjimą ir mus pamokytum apie šituos reikalus, nes matome, jog tų dalykų, kurie įvyko ant to kalno, šiuo metu atkleisti negalima.”
Ir Jėzus atsakė Tomui, tardamas: “Viskas, ką jūsų sielos broliai išgirdo ant kalno, deramu laiku tikrai jums bus atskleista. Bet dabar aš jums iš tiesų parodysiu jūsų pralaimėjimo priežastį, kada jūs stengėtės padaryti tai, ko taip neišmintingai ėmėtės. Tuo metu, kada jūsų Mokytojas ir jo palydovai, jūsų sielos broliai, vakar kopė į netoli esantį kalną, tikėdamiesi gauti daugiau žinių apie Tėvo valią ir paprašyti didesnio išminties apdovanojimo veiksmingai vykdyti šitą dieviškąją valią, tai jūs tie, kurie likote budėti čia turėdami nurodymus stengtis įgyti dvasinės įžvalgos protą ir melstis su mumis už gilesnį Tėvo valios atskleidimą, nepademonstravote savojo įtikėjimo, kurį turite, bet vietoje to, jūs nusileidote pagundai ir pasidavėte savo seniems blogio polinkiams, siekdami gauti sau pageidaujamas vietas dangaus karalystėje – materialioje ir žemiškoje karalystėje, apie kurią jūs taip atkakliai mąstote. Ir jūs laikotės šitų klaidingų sampratų, nežiūrint nuolat kartojamo pareiškimo, jog manoji karalystė yra ne iš šito pasaulio.
“Vos tik jūsų įtikėjimas iš tiesų pradeda suvokti Žmogaus Sūnaus tapatybę, kai jūsų savanaudiškas pasaulietiškų privilegijų troškimas vėl į jus įsismelkia, ir jūs pradedate tarpusavyje diskutuoti apie tai, kas dangaus karalystėje iš tikrųjų turėtų būti didžiausias, tokioje karalystėje, kokios, kaip jūs ir toliau atkakliai ją suvokiate, nėra, ir kokios nebus niekada. Argi aš jums nesakiau, jog tas, kuris būtų didžiausias manojo Tėvo dvasinės brolystės karalystėje, savo akyse turi tapti mažas ir šitokiu būdu turi tapti savo sielos brolių tarnu? Dvasinę didybę sudaro supratinga meilė, kuri yra panaši į Dievo meilę, o ne pasitenkinimas dėl to, jog yra panaudojama materiali valdžia savojo aš išaukštinimui. Tuo, ką jūs pamėginote padaryti, ir kas jums taip visiškai nepasisekė, jūs siekėte tokio tikslo, kuris nebuvo tyras. Jūsų motyvas nebuvo dieviškas. Jūsų idealas nebuvo dvasinis. Jūsų troškimas nebuvo altruistinis. Jūsų veiksmas nebuvo grindžiamas meile, ir jūsų laimėjimo tikslas nebuvo Tėvo danguje valia.
“Kiek jums dar reikės laiko, jog įsisavintumėte tai, kad jūs negalite paspartinti nustatytų natūralių reiškinių vystymosi laiko tėkmės, išskyrus tuos atvejus, kada tokie dalykai atitinka Tėvo valią? taip pat jūs negalite atlikti ir dvasinio darbo neturėdami dvasinės galios. Ir jūs negalite atlikti nė vieno iš šitų dalykų, net ir tada, kada jų potencialas yra, jeigu neegzistuoja tas trečiasis ir esminis žmogiškasis faktorius, asmeninis gyvojo įtikėjimo patyrimas. Ar jums visada yra būtini materialūs pasireiškimai kaip potraukis į karalystės dvasines realybes? Argi
[1759]▼
jūs negalite suvokti manosios misijos dvasinės prasmės be nepaprastų darbų matomo pademonstravimo? Kada gi jumis bus galima pasitikėti dėl to, kad jūs laikysitės karalystės aukščiausiųjų ir dvasinių realybių neatsižvelgiant į kokių nors materialių pasireiškimų išorinę regimybę?”
Kada Jėzus šitą pasakė šiems dvylikai, tada jis pridūrė: “O dabar eikite ilsėtis, nes rytoj mes grįžtame į Magadaną ir ten aptarsime savo misiją į Dekapolio miestus ir kaimus. O apibendrinant šitos dienos patyrimą, leiskite man kiekvienam iš jūsų pareikšti tai, apie ką aš kalbėjausi su jūsų sielos broliais ant kalno, ir tegul šitie žodžiai įkrenta giliai į jūsų širdį: Žmogaus Sūnus dabar pradeda savęs padovanojimo paskutinįjį etapą. Netrukus mes pradėsime tokius darbus, dėl kurių neužilgo jums teks patirti savojo įtikėjimo ir atsidavimo didžiulį ir baigiamąjį išbandymą, kada aš tikrai būsiu atiduotas į siekiančių mane sunaikinti žmonių rankas. Ir prisiminkite tai, ką aš jums sakau: Žmogaus Sūnus bus nužudytas, bet jis tikrai vėl prisikels.”
Jie nuėjo miegoti, nusiminę. Jie buvo pasimetę; šitų žodžių suvokti jie negalėjo. Ir nors ko nors jo klausti jie bijojo, bet visa tai jie tikrai prisiminė po jo prisikėlimo."
------------------------------------------------------------------
Dar kartą NUOŠIRDŽIAI IR SU MEILE JŪSŲ VISŲ prašau - SUSIMĄSTYKITE APIE SAVOJO ĮTIKĖJIMO GALIĄ JUMS PATIEMS, LIETUVAI. URANTIJAI. KŪRINIJAI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-05-07 23:11:26
Komentarai
"ĮTIKĖJIMO GALIA YRA NE ŽODŽIAI,TARIAMI NET IR GARSIAI,BET TVARINIO RYŠYS SU TĖVU,GYVENIMAS TĖVU,IR PASITIKĖJIMAS TĖVU VISA SAVO SAVASTIMI.štai ko taip stigo Jėzaus apaštalams."-
-Štai taip, 2008-08-07 dieną parašė Algimantas.
"Štai ko taip stinga,kai kuriems, šiuolaikinems urantams- apaštalams ir mums visiems dalyvaujantiems GYVOJOJE ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĖJE"-šiandieną,pakankamai sąmoningai, /mano manymu/galiu konstatuoti aš.
Mielieji,truputį turėkit kantrybės mano atžvilgiu,nes žadu vel pasikartoti.
Šiame Urantijos forume dalyvauju ketverius metus.Atvirai,visiems skaitantiems prisipažinau,kad prieš 27 metus buvau uoli, praktikuojanti katalikė;būtent,prieš tiek metų,Švenčiausios Trejybės Jurbarko Katalikų Bažnyčioje susipažinau su aiškeregę,vadinama,Jėzaus Bernadetą.Per ją,buvome išmokinti kalbėti MEILĖS ROŽANTĖLIUS skirtus Švenčiausiai Trejybei,Dievui Tėvui,Dievui Sūnui ir Dievui Šventajai Dvasiai. Per ją gaudavome užduotis.Nesiplėsiu, apie kruvinus mūsų kelius,apie maitinimasi vien duona ir vandeniu,apie miegojimą ant grindų,bemiegęs naktis,po kurių reikėdavo eiti į kasdieninį,žemišką darbą ir apie mūsų visos grupės narių pagijimą. /Mano krikšto motinai būtina buvo širdies vožtuvų operacija;operacijos neprireikė.Išgyveno dar 20 metų;mirė visai nuo kitos ligos,kai po kiek laiko sugrįžo prie Bažnyčios ritualų/.
Po ilgų persekiojimų,per tą pačią J.Bernadetą,gavome nurodymą pasitraukti iš Bažnyčios.
"Aš išvedu jus į pogrindį"-būtent taip pasakė Jėzus,per minėtą aiškeregę.
Mums tai buvo tragiška diena.Visos iškart pagalvojome apie mūsų artymūjų ir giminių reakcija.Bet po kiek laiko aprimom,sakydamos:"Dieve Teve,mes ir toliau norime vykdyti Tavo valią,nes labai Tavę mylime".
Prasidėjus Sąjudžiui už Bažnyčios ribų likau tik aš viena.Pradėjau vesti užrašus,klausydamąsi vidinio balso.Po kiek laiko aš tuos užrašus sudeginau.
Kaip dabar suvokiu,šitokiu būdu,per ilgus dešimtmečius,buvau vedame prie susitikimo su NAUJUOJU EPOCHINIU APREIŠKIMU-URANTIJOS KNYGA.
Šiandieną be galo esu dėkinga visiems vedliams,turintiems Dvasinį kūną,ir taip pat,turintiems materialų kūną;VISIEMS JUMS ŽEMAI LENKIUOSI.
Ritualinė Bažnyčia ir GYVOJI ROJAUS TREJYBĖS RELIGIJA.GYVASIS, MŪSŲ VISŲ KOSMINIŲ PILIEČIŲ ATVERTOS ŠIRDIES -DIEVIŠKŪJŲ ROJAUS TĖVŲ-GARBINIMAS.
Ką tai reiškia?
Dvasine prasme, tai KOKYBINIS ŠUOLIS.TAI GYVA.
Šitą dalyką pastebėjau jau senokai,kai prieš ketverius metus pirmą kartą apsilankiau Urantų sąmbūryje Molėtuose.
Šiandieną galiu samoningai ir drąsiai išsakyti savo poziciją,visai nepaisant kai kurių niuansų.
Prašau man atleisti visų urantų,kuriems pasirodžiau ne tokia patraukli:tiek išoriškai,tiek dvasia sava.
Mielieji oponentai, ir šiaip jems prijaučiantys-nusiraminkit-savo giesmes pradėjau giedoti nauja nata ne todel,kad labai kažko išsigandau;priešingai,pas manę palaipsniui sugrįžta buvusi,ryžtinga,drąsi dvasia.
Ir tai atsitiko todel,kad susidarė palanki galimybė pailsėti nuo visko,pabuti su TĖVU.
Grupė iširo,ir atsirado gera galimybė,šeštadieniais,dalyvaujant kartu sūnui, garbinti Dieviškuosius mūsų Tėvus jungiantis dvasioje su Gyvuoju Rojaus Trejybės garbinimu Vilniuje arba Kaune.
Atsirado visai kitokia gyvenimo kokybė dvasinėje ir materialioje plotmėje.
Keičiasi po truputį charakteris.
Pastebėjau,kaip aplinka po truputį keičiasi.Nes labiau pradėjau žvelgti pro Tėvo-Rojaus -Trejybės akis.Su šypsena žiūriu,kaip mano namo kaimynas-pijokėlis parsinešė į savo butą naują žurnalinį staliuką,ir kokią palaimą aš mačiau jo veide.Per aštuonerius metus pamątęs,kad aš viena tvarkau namo aplinką,sodinu gėlias,dažnai plaunu bendrą tualetą,kad savo būtą, sūnus ir aš vis laikas nuo laiko,pagal finansines galimybes atnaujinam,mano mielas kaimynas-vargdienėlis,taip pat pradėjo tvarkytis,pas jį užeinančius draugus-pijokėlius tvarkos pradėjo mokyti; ypatingai naudojantis mums,trims šeimoms priklausančiu,bendru tualetu.Mano mielas kaimynas vis dar galvoja,kad man reikalingas geras,kultūringas /pagal jį/ vyras,nors 32 metus esu našlė,ir jokio kito vyro mano gyvenime nebuvo.
Dar nė vienas benamis man neatsisakė padėti,nupjauti darže žolę ar kitą kokį darbą atlikti.
O visai neseniai jie be galo manę erzino.
Užvakar gatvėje manę tiesiog šokiravo viena moteris,gal,šiek tiek už manę vyresnė,tik iš matymo ją pažįstu.
Eidama į parduotuvę,kaip visada, pradėjau garbinti Tėvą-Rojaus Trejybę,pajutai besitvenkenčias ašaras akyse. Minėta moteris iš toli, artėdama prie manęs, pradėjo sakyti,kad kokia graži šiandiena diena;priėjusi paėmė manę už rankos,pradėjo man linkėti geros dienos ir sveikatos.Iš nuostabos pamiršau tuojau pat ir jai to paties palinkėti;palinkėjau,kai ji gerokai buvo nutolusi.
Maždaug du mėnesiai manę stebina,kai visiai nepažįstami žmones,praeidami pro šalį sveikinasi su manimi, įpatingai jauni vyrukai,kokių 16 metų ir tie,visai rimtais veidais pasisveikina.
Dar labiau nustebau,kada mano puseserė,kuriai padovanojau knygą:"Kalbu jums vel" pokalbiuose gatvėje su manimi naudoja citatas iš tos knygos,pateikdama jas man,kaip savas mintis;ir išoriškai pradėjo keistis pagal tos knygos rekomendacijas.Niekada nebučiau pagalvojau,kad jinai teigiamai sureaguos į tą knygą.
Buvau padariusi klaidinga išvada,net keliais aspektais.
Po knygos :"Kalbu jums vel" platinimo mūsų mieste,kilo nemenkas ažiuotažas.
Pirmą dieną atėjusi į teisininkų šeimą prižiūrėti 11 mėnesių mergaitę,pirmas paklausimas buvo ar nesu turėjusi reikalų su anstoliais; į antrą dieną, antras klausimas buvo kokiam,tam, kitam tikėjimui priklausau.Atsakiau,kad priklausau gyvająi, meilės religijaii;maždaug po dviejų mėnesių nunešiau parodyti UK knygą.Kol kas kiekvienas pasilikom prie savo tikėjimų.
Klaida mano buvo tokia,kad nereikėjo bijoti jokios žmonių reakcijos,nereikėjo bijoti likti be darbo,kas yra labai man aktualu,gaunančiai 450 litų pensijos,ir man nereikėjo žiūrėti į sūnaus baimes,kuris, į gatvę pradėjo įšeidinėti tik velu vakarą,nes jam parduotuvėje pasakė pažįstama pardavėja,kad kaip jis gali gyventi su tokia motina.Didžiausia mano klaida buvo tai siųlyti naujajį kelią tiems asmenims,kurie man yra labai brangūs.Jiems man reikėjo pasiųlyti tik tuos rašytinius šaltinius,o ne kurti iš jų grupę. Vis dar tikiu,kad jie užaugs.
Truko daugiau negu metai ir dabar "Maximos" pardavėjos,man kiekvieną kartą palinki geros dienos. ir ne tik "Maxsimos",o jeigu būna taip,kad pritrūkstu kelių litų susimokėti už prekes,tai pačios pasiūlo atnešti skolą,kad ir po kelių dienų.
Vakar atnaujinau pokalbius su Tėvu-Rojaus Trejybe per užrašus,šį kartą nedeginau.Pajutau,kad vel esu pastatyta ant dvasinių kojų.Tėvas pažadėjo,kad niekam neleis išmušti man atramos iš po kojų.
Šį rytą garbinant,dvasioje jungiantis su Gyvają Rojaus-Trejybės Šventovę Vilniuje,pajutau,kad esu keliama į viršų,šitą reiškinį gana senokai nesu patyrusi.
Suvokiau tokį dalyką,kad į kolektyvinius garbinimus susirenka skirtingų dvasinių pakopų broliai ir sesės,su skirtingais energetiniais virpesiais,su skirtingu atsivėrimu Rojaus Trejybei;ir visai nėra skirtumo ar Gyvają Šventovę brolis-sesė aplanko pirmą kartą,ar jau 5 metus lanko.Žemus virpesius gali skleisti ir senbuvis.
Todel ir yra toks ilgas kelias į stabilizaciją.
Kad ir buvęs "bažnytininkas",jeigu jis nebuvo "drungnas",buvo vedamas TO PATIES MINTIES DERINTOJO PER VISUS LAIKUS NUO JĖZAUS IŠ NAZARETO IŠLIETOS TIESOS DVASIOS.
Per J.Bernadetą Jėzus sakė:"GYVAM-VISKAS GYVA".
Visiems linkiu geros dienos.
Su meile,
IRENA
2011-04-16 13:07:58
JĖZAUS ISTORIJA http://www.dailymotion.com/GodLovesYouAll/video/x3yonw_histoire-de-jesus-story-of-jesus-ma_creation
Dieviškos meilės kibirkštėlę nešu
..Dėkui visiems nešantiems Šviesą ir Meilę
Jolanta
2008-06-14 21:10:48
"Tačiau,savo santykiuose su žmonėmis reikėtų vengti savininkiškumo-neverskime jų daryti tai ką mes manome,kad jie privalėtų daryti.Nereikalaukime,kad kiti elgtusi,kaip mums atrodo,kad jie turėtų elgtis.Bet tuo pačiu neleiskime.kad išorinė žmonių veikla atimtų iš mūsų proto ramybę,taiką,vidinę pusiausvirą ir džiaugsmą,kuris ateina pas mus iš Dievo dvasios".
Auksiniai žodžiai,laiku pasakyti,lyg būtum,Petrai,apie manę kalbėjas.
Linkiu visiems geros dienos.
Su meile
IRENA
2008-05-18 08:45:52
Mane labai traukia , dar kartą apmąstymui , šie mūsų Viešpaties žodžiai , besikalbant Jam su savo mokiniais . Tai taip naturalu ir tinka viskas ir šiandienos gyvenime . Nes mūsų tikrasis tikėjimas yra pasitikėjimas dieviškaisiais dvasiniais principais. Ir tai yra aukščiausias pasitikėjimo laipsnis .
Daug sumaišties ir nepastovumo atneša gyvenimas , kai perdaug pradedame pasitikėti išoriniais dalykais : tai perdėtas žmonių sureikšminimas ir jų daroma įtaka , tai pernelyg didelis pasitikėjimas akcijomis ir obligacijomis , tai pernelyg daug surikšmintas dėmesys tarpusavio santykiams . Visada reikia atsiminti , kad visi šie objektai yra nepastovūs ir nuolat keičiasi .
Labiausiai žmogus turi pasitikėti vidine savo prigimtimi , nes mūsų viduje gyvena Dievo dvasia. Kai mes eisime per gyvenimą suvokdami mūsų vidinių galių turėjimą - pradėsime jausti , kaip Dievo dvasia sruvena per visas mūsų mintis , per visus mūsų žodžius , veiksmus ir visas reakcijas .
Visada prisiminkime , kad Dievas yra vieninelė Būtis ir Galia , kuri palaiko mus , saugo mus ir duoda visų geriausia eigą , visų sprendimų . Jeigu mes jausime vienumą su Dievu ir spinduliuosime savo vidinį įsitikinimą - visos aplinkybės veiks mūsų labui .
Tačiau , savo santykiuose su žmonėmis reikėtų vengti savininkiškumo - neverskime jų daryti tai ką mes manome , kad jie privalėtų daryti . Nereikalaukime , kad kiti elgtusi taip , kaip mums atrodo , kad jie turėtų elgtis . Bet tuo pačiu neleiskime , kad išorinė žmonių veikla atimtų iš mūsų proto ramybę , taiką , vidinę pusiausvirą ir džiaugsmą , kuris ateina pas mus iš Dievo dvasios .
Petras
2008-05-17 22:51:56
Man labai smagu, kai skaitau Jurgitos, Irenos, Petro, pasisakymus ir randu tai, kas man svarbu, randu pasidalinima patyrimais, nuosirduma. Kartais atrodo, kad randu tuose pasisakymuose savo pacios mintis. Tai stiprina, veda i prieki, tai suteikia dar didesni dziaugsma eiti Tevo Meiles keliu, eiti su visais, su visa Tevo Kurinija ir salia jausti jus, mielieji, kurie visai visai salia. O dar juk laukia nauji patyrimai- patyrimas vienybes su visais, net ir tais, kuriu dabar negaliu suprasti :)
Vita
2008-05-10 22:23:04
Pasitikėjimas Tėvu neateina iš karto, tam tikrai reikia mūsų patyrimo bendraujant su Juo, dalinantis savo patyrimu su kitais. Juk kartais būna nuopolių ir vėl pakilimų, bet svarbu suvokti įtikėjimo reikšmę ir svarbą savo gyvenime ir nenuvertinti įtikėjimo kaip nereikšmingo dalyko. Visgi dažnai mums Tėvas kužda teisingą kelią, pasirinkti tik Jo meilę, pasirinkti teisingą sprendimą, išdrįsti žengti Tėvo siūlomu keliu. Tik Jis vienintelis toks artimas yra man ir kitiems, netgi mūsų viduje, ir Jis mūsų niekada nepalieka vienų ir apleistų, kaip mes kartais manome. Štai dar kartą permąsčiusi įtikėjimo į Tėvą svarbą ir galią supratau, kad mano gyvenimas pasikeitė negrįžtamai, ir to visai nesigailiu. Tai tarsi kitas etapas, žengiant pirmyn vis labiau pamažu gilinant Įtikėjimą į Tėvą. Ir kiekvienas galime, suvokiau, labai daug, kiekvienas, kaip sakė Tėvas viename iš pranešimų, labai veikiame ne tik apliką kurioje gyvename, esame, bet ir visą kūriniją. Kiekvienu sprendimu tam tikro veiksmo ir situacijos įtakojame viską ir visur. Tiesiog reikia tuo patikėti, nors sunku.
Ir dar, nors daug kas iš aplikinių nesupranta manęs ar kito einančio šiuo įtikėjimo keliu, tai nesvarbu. Svarbu kad ta sielos šviesa skeidžiama iš savo vidaus yra dėl kitų ir kitiems. Ateis laikas ir supras tie kiti...
Jurgita
2008-05-10 09:55:43
Tai labai plati, svarbi ir nepaprastai prasminga tema. Pamaldose sestadieni, kai skaitem sias istraukas is Urantijos ne iki galo ja suvokiau.
Man labai artimos Irenos ir Petro mintys sia tema, nes ir mano seima jau yra turejusi patyrimu, kuriuos vadina stebuklais.
Kai supranti, kad viskas kas su tavim vyksta yra tiesiogiai susije su tavo itikejimu, daug ka pradedi suprasti ir vertinti kitaip. Pasitikejimas Tevu taip pat yra patiriamas per vis stiprejanti rysi su TEVU.
Vita
2008-05-09 20:34:54
Taip tikrai , Irute , viskas sprendžiasi daug kitaip , kai mąstai ir gyveni su Dievo dvasia . Gal aplinkiniai ir nedaug pokyčių mato tavyje ar manyje , bet vidinis ramumas ir tolerancija aplinkiniam pasauliui yra labai ryški ir suteikia pačiam asmeniškai vis didesnį norą , vis vesti ir vesti tuos dialogus su savo minčių DERINTOJU .
Petras
2008-05-09 18:24:37
Taip,giliai įtikėjusiai sielai nereikalingi Dievo buvimo,taip vadinami,stebūklingi įrodymai.Iš patirties galiu pasakyti,kad įtikėjus,jog mano širdyje gyvena pats Tėvas Kūrėjas,tuos stebūklus galima patirti labai dažnai kasdieniame gyvenime.Šituo laikmečiu,kad ir Lietuvoje,taip pat yra ieškoma tokio Dievo,kuris stebūklingai išgydytų nuo fizinių ir dvasinių negalių,atsirado gausybė ir tarpininkų-gydytojų.Buvo laikas ir man to reikėjo.Man grėsė operacija.Padėjo.Iki šiol esu dėkinga Dievui ir tom nežemiškos civilizacijos Būtybėm,kurios padėjo.Apmastydama tą "stebūklinga"gydymą,suvokiu,kad tuo metu,kai dvasiškai buvau darželinuko lygmenį,tuomet man tokios patirties reikėjo,nes palaipsniui buvau vedama į patį tiesiausia kelią,prie tokios sąmpratos,kad pats galingiausias GYDYTOJAS,JO Dvasia, gyvena manyje.Atradus JĮ-traukiasi palaipsniui ligos.Tai tokie būtų mano patyrimai ir pamąstymai.Linkiu visiems geros dienos.
Su meile
IRENA
2008-05-09 08:02:31
"... Kada gi jumis bus galima pasitikėti..."
hm...dvelkia nekantrumu. Tik nežinia dėl ko. Gal dėl nepasitenkinimo pačiu savimi, ir savo kūrybos rezultatais..?
Nedieviška kantrybė
2008-05-09 07:25:06
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]