Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjas sumanė, kad kiekviena tauta puoselėtų savo tapatumą – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2022 06 26

Gražumas yra iš dvasios, ne iš materijos – materija kinta – dvasia tiktai šviesėja, tobulėja, priklausomai nuo atsivėrimo Kūrėjui. Taip, mano mylimieji, mano vardas – Algimantas. Sakau dvasinius Mokymus gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje – ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, be jų planeta, žmonija negali stotis ant Kūrėjo dvasinio Pamato. Reikalingi Dvasiniai Mokytojai aiškinantys žmonėms, kokia yra Tikrovė, kokia yra Gyvenimo Prasmė, kokia yra žmogaus Prasmė, kas yra ta siela, dvasia – be Dvasinių Mokytojų žmogus šito nežino, bažnyčia šito nežino.
Dabar mes ką tiktai šventovėje garbinome Kūrėją – Keturias Asmenybes – Rojaus Trejybę, ir AŠ ESU – Absoliučioje Dvasinėje Vienovėje. Karšta. Kaune, jau gali būti apie trisdešimt laipsnių šiandien įdienojus – aš su trumpomis kelnėmis. Dabar, įsivaizduokit, kunigą tokį bažnyčioje. Kodėl jie su ilgais drabužiais, argi jiems ne karšta? Tai yra ritualiniai drabužiai. O Kūrėją galima garbinti nors nuogam, ir bet kur, svarbu, kad Širdis būtų gyva, atverta Kūrėjui – Nuoširdumas – Nuoširdumas, kuris yra Kūrėjo Charakterio Savybė. O Kūrėjas rūpinasi visa kūrinijos Šeima! Visa kūrinijos Šeima yra tiesiog Kūrėjo Meilės aukščiausio energinio dažnio virpesių Glėbyje! O mums, patiems mažiausiems, dar net nepatyrusiems išėjimo iš šitos planetos, palikus šitą materialų kūną, suteikia unikalią Dovaną – Savo Paties Fragmentą – Savo Paties Dalelę – kuri kokybiškai yra tokia, kaip Kūrėjas. Ir tie impulsai, kuriuos mes jaučiame per viršsąmonę, nes Kūrėjas mums perteikia per viršsąmonę, kada mes atsiveriame garbindami Kūrėją – komunijos akimirką įsijungia mūsų viršsąmonė – ir maldos iš mūsų liejasi per viršsąmonę. Sąmonė yra tada užmigdyta, arba kitaip pasakius – pasyve – bet į pasąmonę nusėda ir tai, kas yra patiriama per viršsąmonę. Ir štai, kada mes turim Kūrėjo Dvasią – Minties Derintoją – kuris perteikia savo apreiškimą to savo globojamo mirtingojo protui – jis neveikia mirtingojo mąstymo – jis neverčia būtent šitaip ar kitaip sprendimą priimt – bet jis visomis pastangomis siekia šitą protą sudvasint, sukilnint, kad jis taptų dieviškas – kad jis atspindėtų Kūrėją, būtent, nuo kurio ir yra mūsų prote Minties Derintojas. Jis ir yra Kūrėjas savo dvasine Kokybe – patirtimi – ne – patirtimi jis yra tiek, kiek sukaupė patirties. Kūrėjas apima visą patyrimą, bet irgi, tik tą patyrimą, kuris jau yra tvarinio patirtas. Potencialas – dar nėra patyrimas. Ir Kūrėjas-Visagalis negali patirti, kol tvarinys, Jo sūnus ar dukra, nepatyrė šito patyrimo – dėl to ir Minties Derintojas, tą, ką jisai patiria, jisai ir turi savo Lobyne. Ir štai jisai mėgindamas sudvasint, sudievint mirtingojo proto tą tamsiąją pusę – gyvulinę pusę, kaip mėnulio nematomą – štai dažnai impulsai mirtingojo pajuntami fragmentiškai, ne nuosekliai, nes per daug užteršta viršsąmonė, pasąmonė – nėra to ryšio su Kūrėju – neįvyksta ryšio užmezgimas, bet kokias nors nuobiras mirtingojo protas užfiksuoja. Ir jis priskiria dažnai sau, kad tai jo proto išmąstymai arba priešingai, savo teršalus jis priskiria, kad tai yra Minties Derintojo perteikti apreiškimai. Atsiranda painiava, kuri glumina tą mirtingojo protą. Ir šitas supainiojimas yra ne Minties Derintojo – supainiojimas yra dėl to, kad žmogus nededa pastangų pakilt nuo savo žemės kirmino interesų prie, sakykim, balandžio skrydžio interesų pakylant į erdvę, ne tiktai po žemę šliaužiot. Ir jeigu pavyksta tokiam mirtingojo protui šoktelėti – pajunta jis kokius nors impulsus iš Minties Derintojo savo viduje nesuprasdamas jų, bet jis ima jaust tokią ekstazę, pakylėjimą, kuri pavojinga mirtingojo protui, nes mirtingasis pavirsta į fanatiką – fanatiką – kuris nori štai šituos savo impulsus – šviesos impulsus – primest kitiems, užgožt kitus! Net ir maldoje tai gali būti užgožiant kitus. Ir dėl tokių klaidingų nuostatų atsirado tokių intelektualiai suprantančių ir dvasinius dalykus – ir paskiau sukuria įvairias pseudo religijas – yra tokių. O filosofine prasme atsiranda visokie izmai – izmai – kurie, kaip materializmai, kaip įvairūs žmogaus dvasiniam vystymuisi kenksmingi, masiniai, visuomeniniai reiškiniai. Todėl dvasinis vidus, jis turi būti Tyras, Grynas, Šviesus, kad nebūtų tokio susipainiojimo.
Žmogus, jis tiktai čia šitoje planetoje vadinamas žmogumi. Ir tai dėl to, kad žmonės neturėjo Šviesos tokių Mokymų, nes nebuvo ir Mokytojų. Žmogus, tai turi būti vadinamas Dievo sūnus ir Dievo dukra. Tai yra statusas! Dėl to tam ir yra tada į dieviškumą linkęs ir protas – į šviesėjimą, į amžinybę, į savąjį Šaltinį – į savąjį Tėvą, į savąją Motiną. Juk mūsų ir yra Rojaus Tėvai, tai – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – visos kūrinijos! Dėl to mes tarpusavyje esame broliai ir sesės dvasioje – visa kūrinijos dvasinė Šeima, visa! Žmonija – tiktai mažytis aguonos grūdelis! Štai kodėl reikia apšviest mokytojus, nes jie yra susipainioję, politikus, apskritai, jie protą praradę, mąstymą, verslininkus, gobšumo vergijoje esančius, reikia medicinai Gyvojo Deguonies, o ne deguonies kaukių! Be Dvasinių Mokytojų negali būti surasta išeitis – išėjimas iš tamsos labirinto, kuriame klaidžioja visa žmonija! O tai pasireiškia pasekmėmis – konfliktais šeimoje, mokykloje, gatvėje, tarp šalių. Ir niekas negali šito be Dvasinio Mokytojo atstatyt į normalią evoliucinę būseną – niekas – jokia politika, jokia ekonomika, jokia moralė, jokia sąžinė, gali nors tūkstantį kartų apeliuoti – tu praradęs sąžinę, nes žudai kitus – nieko nepaveiksi žmogaus! Sąžinė – tai yra, na, moraliniai dalykai, o jie yra ištampomi į visas puses – musulmonui sąžinė yra vienokia, katalikui – kitokia, budistui – trečiokia. Tai yra žmogiškas darinys. Moralė taip pat yra žmogiškas darinys. O yra dieviškas – tai yra atsivėrimas Kūrėjui, ir Kūrėjo atradimas savyje. Štai tada dieviškumas ima tekėti į to mirtingojo protą, į viršsąmonę – prisipildo pasąmonė ir tas potvynis užlieja sąmonę – ir tada sprendimai priimami tokie, kokius diktuoja Kūrėjas tomis aplinkybėmis, toje kartoje, ir toje vietoje.
Aš šiandien, važiuodamas į šventovę, matau – negras eina per sankryžą, ir galvoju – na, ko jam čia prireikė Kaune. Žmogus turi gyventi ten, kur jisai yra gimęs – emigracija nereikalinga. Savo aplinkoje jis yra kaip augalas – perkeliant tą augalą į kitas klimatines sąlygas, jam sunku adaptuotis – ir jis iškrypsta iš to, koks buvo pradžioje originalus. Todėl ir Kūrėjo vaikai turi Gėrį skleisti atradę Patį Kūrėją – Šaltinį ir Centrą – savo aplinkoje. Tik iš tos aplinkos gali atvažiuoti pasimokyti dvasiško Gyvojo Kelio pradmenų, pagrindų, kad paskui sugrįžę į savo aplinką, skleistų saviesiems – skleistų žinodami – kokia yra tos aplinkos tiek tamsos prigimtis, ritualizmai, visokie izmai, pasireiškiantys jų visuomenėje. Niekas geriau negali žinoti, kaip tie, kurie ten gyvena, o jeigu jie pabėga iš tos aplinkos, t.y. dezertyruoja iš ten, jie čia nepritampa – jie negali tų šaknų įleist. Ir ten negauna tie žmonės, kurie galėtų iš tų emigravusių, paprastai, tai būna energingi, jauni žmonės – negauna jų indėlio į tos visuomenės šviesinimą – tada yra sujaukiama ne tik žmogaus pasąmonė, sąmonė, jau nesuvokiant, kas yra tas dvasinis žmogaus statusas, priedermė – bet sujaukiama ekonominė erdvė, politinė erdvė, visuomeninė-kultūrinė erdvė. Ir tada nebegali atskirt! Amerika – Jungtinės Valstijos – koks ten yra jovalas, kas ten yra? Kinija, Japonija, Korėja – kas ten yra? Musulmonai, krikščionys, stačiatikiai, ten yra katilas – visa ko sumaišyta! Na paimkit dabar mišrainę, kurią junta liežuvis skonio receptoriais. Tai jeigu jūs valgot atskyrai kiekvieną sudėtinę dalį, sudedamąją tos mišrainės, jūs jaučiate visiškai kitokį skonį, negu, kai jūs atitinkamomis proporcijomis ją sumaišot, ir tada jūs net nežinot, kas yra toje mišrainėje. O čia jau mandrumas – mandrumas verslo sumaišyt viską, kad jums nebūtų aišku, ir tada brangiai paimt už tai.
Kūrėjas sumanė Evoliuciją, kad ji būtų kuo grynesnė kiekvienoje tautoje, kad tauta puoselėtų savo tapatumą – savo tapatumą – nesiverždami į kitų tapatumą, nes gi įdomu matyti įvairių tautų tapatumo pasireiškimus.
Aš prisimenu, kada dar vaikas būdamas augau Utenoje, ten būdavo tokios nuostabios vasarą šventės, jas vadindavo – festivaliai – festivaliai, ką dabar maždaug pavadintų – Dainų Švente. Ir jos vykdavo ant Norkūnų piliakalnio – penki kilometrai nuo Utenos. Važinėdavo autobusai nuostabūs – dideli autobusai, kokių aš dabar pasiilgęs seniai, kartais pamatau kronikoje parodomus – labai gražių formų. Ir tie autobusai, jau ne Utenos – iš Vilniaus atsiųsdavo tuos žmones nuvežt į Norkūnus – ir kursuodavo tarp miesto ir tos Norkūnų piliakalnio vietos. O žmonių gausybė! Ir kas būdavo? – O – sako – bus estai, bus latviai, jie dainuos ir šoks! – Ir mano tada akys ir laukdavo, tai kuo jie yra kitokie, kuo jie skiriasi – latviai, estai? Pirmiausia, kostiumais jie skiriasi. Jeigu estai, tai žiūrėk, mėlynos spalvos su baltom tokio atspalvio, latviai – jau su rudom daugiau, lietuviai – su gelsvom. Žodžiu, skirtumas yra. O jeigu, tai jovalas, bus mišrainė – kas išliks? Pradėję gi nuo tų stilizuotų tautinių drabužių – kostiumai stilizuoti – tada nutolstame mes nuo to, kas yra pačios šaknys.
Tai štai, aš tautiniais, stilizuotais šortais atėjau į pamaldas ir garbinu Kūrėją Širdimi. Mano Širdis ne šortai, o vis gilėjanti, auganti, stiprėjanti dvasinė būsena! Ir ta Širdimi aš apkabinu jus dvasioje visus! Būkite su Kūrėju amžinai – jūs esate amžini. Šitas kūnas – akimirka, bet jūs – kiekvienas – esat Kūrėjo sūnus arba dukra amžini. Ir aš žinau, ką sakau, įsidėmėkit! Aš šiaip žodžių vėjais nebarstau – jie turi Prasmę. Te nusėda jie į jūsų pasąmonę, kad apmąstytumėt vienatvėje būdami. Bet nebūkit vieniši, būkit su Kūrėju – kreipkitės į Kūrėją, kaip į Asmenybę – į Asmenį – savais žodžiais, nesvarbu, ką jūs Jam sakysit. Bet čia jau kita dalis. Amen.

Komentarai