Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis urantams, atvykusiems pas Algimantą į Kūrėjo Vėliavos pakelimą - 2022 07 10
Mylimieji, nepaprastai džiaugiuosi tokia iškilminga proga, praktiškai, visatos lygio proga, kadangi niekada žmonijos istorijoje nebuvo Kūrėjui skirtos Vėliavos, iškeltos kaip Rojaus Trejybės-AŠ ESU Keturių Asmenybių Simbolio, kurį gali žmogaus akys pamatyti, ir tuo pačiu, jeigu žino tą prasmę, tai kiekvieną kartą žvelgdamas į šitą Vėliavą viduje pajunta žmogus – kažkokie virpesiai eina. Ir kita vertus, urantams tai yra ypatinga Vėliava, kuri, iš esmės, sugeria visas kitas vėliavas, kokia bebūtų šalis, kokia bebūtų tauta ar kokia nors būtų kompanija – visos tos vėliavos suplaukia į šituos virpesius, kokie čia bus – Algimantas ranka parodo į Vėliavai pakabinti skirtą stiebą. - Tai jeigu čia buvo Vytis iki šiol – aš tos tautinės vėliavos iki šiol nenorėjau kelti, nes Vytis tai vis tiek simbolizuoja Lietuvos ilgalaikę praeitį, o nuo aštuonioliktų metų, kada jau ten pasirašė Nepriklausomybės aktą, tai čia tiktai pati pati ledkalnio viršūnė. Tai ta vėliavėlė neatspindi Lietuvos. Ir aš manau, kad pakeis į šitą vėliavą, tą trispalvę, jau eina diskusijos, keletą metų. Ir kita vertus, tokios spalvos, jos taip pat rodo istoriją šito krašto į gilią praeitį, o tos trispalvės - net ir dabar tos spalvos neatitinka to būtent sukurto modelio – sodrios turi būti spalvos – jos visiškai ne tokios, kokios turi būti pagal Vėliavos išstatymą. Bet vis tiek, senovę liudija, tai yra, tas simbolis, kuris yra Vytis. Taip, kad Vyčiui laikas atėjo nusileisti ir užleisti vietą tam, kuris ir turi pajausti iš mūsų Širdžių ir Garbę, ir Šlovę, kurią mes teikiame būtent Kūrėjui, nes viskas iš Kūrėjo ir suteka į Kūrėją. Taip, kad dabar nuleidžiame šitą vėliavą – dabar bus Kūrėjo Vėliava.
Algimantas, nuleidžia nuo stiebo Vyčio vėliavą. Laikydamas rankose Kūrėjo Vėliavą, išskleidžia ją ir šypsodamasis pademonstruoja ją urantams – pasigirsta urantų plojimai. – Taip, ji plevėsuos ne tiktai Lietuvai, bet ir visai kūrinijai! – Algimantas kabina Kūrėjo Vėliavą.
Rita užduoda visiems klausimą – O koks himnas Rojaus Trejybės? – Kada jūs sukursite, tada mes jį turėsime. Buvo muzikantų, kurie kūrė, bet jie paskiau pasitraukė. – Algimantas užkabina Vėliavą.
Pasigirsta Reginos giedojama giesmė Kūrėjui, kurios žodžius kūrė Arūnas, ir į mūsų Forumą patalpino dar du tūkstančiai aštuonioliktaisiais metais, liepos penkioliktą dieną - visą jos tekstą skaitykite Forume.
Mes Garbinam ir Šlovinam Tave, mūsų Kūrėjau.
Išliejęs Meilę iš Savęs, Gyvenimą vaikams pradėjai.
Rojaus Trejybe- Aš Esu, Meilės Energijos Šaltini,
Gyventi trokštam virpesiais, kurie Judėjimo Tėkme sukūrė Kūriniją.
Šviesa, Tiesa, ir Meile Okeano
Tu pakylėji tobulai, nektaras venomis sruvena,
Lietaus lašelyje esi, ir tyliai lapams šlamant
Tave matau, Tave girdžiu - Prasme visi gyvenam.
Algimantas – Nuostabu. Ačiū. Reiškia, Kūrėjo taip pareguliuota, kad štai, ir yra Kūrėją pašlovinanti giesmė, kuri atitinką tą, ką mes, urantai jau patiriame – Kūrėją kaip Asmenybę, ir Keturiuose Asmenyse. Tai va, reikia tiktai tuos žodžius, atspausdinti, išdalinti. Man ašaras išspaudė, tai – nuostabu.
Algimantas ranka parodo į jau ant stiebo užkabintą Kūrėjo Vėliavą.
Tai štai, pažymėtas šitas simbolinis taškas – pažymėtas ne tik šitoje vietoje, bet apskritai, kad iš šito taško pasklinda ta erdvė – erdvė Meilės virpesių. Juk kiek jūs bebandytumėte kažkur kitur ieškot kažkokių kitų išeičių, kaip iš sunkios padėties išsiveržti ekonomikoje, politikoje, šeimoje, mokykloje, gatvėje, darbe – nėra kitos išeities, tiktai atradimas AŠ ESU ir Rojaus Trejybės Asmenybių - Tų Trijų Šaltinių ir Centrų, kurie ir sutalpinti Visuminiame Šaltinyje ir Centre AŠ ESU. Ir galbūt kitiems yra sudėtinga suprasti, nes mes irgi ne per vieną akimirką atėjome prie šitų sampratų ir būsenų, bet supaprastintai vis tiek mes galime pasakyti – atrask Tėvą, atrask Tėvą, kurio vardą ir Biblija pateikia, ir žodžiu - bažnyčia. Ir kaip atrasti? – tada parodyti – kalbėkis kaip su Asmeniu - ne kaip su Dievu, bet kaip su Asmeniu, kuris turi tavo viduje dalelę, tą dvasią, savo kokybe lygiai tokią pat, kaip ir pats Kūrėjas, dieviškumo prasme, yra lygiai tokia pati, kokią mes turime savyje. Tai kokia yra aukštybė! Kai mes einame gatve ir vienas kitą, sakykime, pastumiame, arba vairuojant mašiną, užskersinant, kaip tai neatitinka, ką tau suteokia Kūrėjas - Save tiesiog padovanoja, ir tokie poelgiai prieštarauja tam, kas yra tavo pats tas tikrasis dieviškumo pasireiškimas - ta esencija - dieviškumo Esmė tavyje jau yra! Štai, apie tai, kaip be Dvasinių Mokytojų sužinos žmonės? Niekaip negali sužinoti. Ir aš džiaugiuosi šita diena, nepaprastai. – Akimirkai įsivyrauja tyla – Ir žinau, kad urantai pakeis – pakeis tą triukšmą, koks yra, pavirstantis karais, žudymu. Jie pakeis, nes tokia yra Kūrėjo Valia. Politikai nepakeis. Filosofų nėra, nes filosofas turi gyventi tais savo teiginiais - jie turi būti iš savojo patyrimo, o filosofuotojai - jie skaito kitų parašytas temas ir tada mėgina cituoti – čia - ne filosofija. Filosofas turi būti irgi Vedlys, einantis po Dvasinio Mokytojo, jau praminto takelio pėdomis. Jis turi harmonizuoti visuomenę, paaiškindamas, kaip susieti tą visuomenę su Kūrėju, kad būtų patenkinami visuomenės interesai visose sferose – švietimo, ekonomikos, politikos, ir filosofais turi remtis politikai, mokytojai. Mokytojai - jie gi yra subrendę jau žmonės – turi skaityti visokius traktatus. Bet jų nėra, tų traktatų nėra. Reiškia, vėl, atsiremiame į tai, kada urantai Širdimi pajaus iš vidaus, kad jis nori – nori - įnešti savo asmeninį indėlį ir į filosofiją, ir į tam tikras žmonėms pateikiamas mintis, kurias susistemintų. Taip atsiras tada bent jau straipsniai, atsiras iš tų straipsnių, tegu ir nedidelės, bet knygos, ir mes jas išleisime, kad galėtų tada jas padauginti ir skaityti.
Taip, kaip, tiesiogine prasme, net ir dabar Regina pajuto tą virptelėjimą, pajuto, kada buvo štai tas Ritos pasakymas – Reikia himno. Ir tas pasakymas išprovokavo Reginą štai šitą viešai pirmą kartą prie iškeltos Kūrėjo Vėliavos sugiedoti šitą himną - ir tai yra impulsas, kur būsena pajuntama. Tai šitaip ir visi tie filosofiniai straipsniai atsiras. Urantai mąsto – na, negerai šitaip gyventi, bet išeitis – jie žino - reikia šviesinti žmones per dvasinimą. - Tai va, tai būtų pirmas indėlis, per tų straipsnių rašymą.
Ne visi gali būti mokytojais, Dvasiniais Mokytojais, kuris pateiktų dvasinį mokymą žodžiu.
Kristus irgi, kai siuntė apaštalus skelbti Evangeliją, ne visus pasiuntė. Kitiems sako – grįžkite į savo darbus ir savo gyvenimu rodykite ir šituos darbus, ir Evangelijos prasmę, ir Tėvą. Tai ir čia, bus tų urantų, kuriems bus artima tiesiog intelektuali veikla, su dvasiniu Pamatu - su Kūrėju - tie straipsniai, tie apmąstymai apie visuomenę ir visuomenės individą. Muzikoje lygiai taip pat kils impulsas. Štai Regina pradėjo kurti eiles, atsiranda tam tikros melodijos, jos banguos - kiekvienas turi savo individualumą, ir vienas pasireikš vienaip, kitas kitaip, net tas pats yra ir su maisto virimu. Receptai iš urantų Širdies, jie gi yra gyvi, ir skonis skiriasi. Tai štai, visose srityse atsiras, kurie ir mokytojais būdami ir su vaikais norės bendrauti taip, kad mokykla bus traukos objektas vaikams įgyti žinių, vardan to, kad būtų geriau gyventi visiems. Mes negalime apimti viso pasaulio per akimirką. Reiškia, mes turime apimti Lietuvos kraštą, Lietuvos šitą mažytį, gintarinį kraštą – kaip Salomėja Nėris nuostabiai, tyrai rašė eilėraščius – Ant delno aš tau nešu tyrą gintarą – tai ta gintarinė Lietuva ir yra, kaip ir gintaras susiformuoja per milijonus metų, reiškia, tai ir yra ta gintarinė Lietuva, o mes, urantai, esame Kūrėjo sūnūs ir dukros, toje erdvėje, šitame krašte, mes jį turime pripildyti Kūrėjo turiniu – Kūrėjo turiniu, kurį mes jau patiriame. Ir iš kitos pusės, mes sistemiškai iš apreiškimų, ypač iš Urantijos Knygos, pažįstame tą sisteminį Kūrinijos ir veikimą per daugybę daugybę sūnų ir dukrų – Kūrėjo sūnų ir dukrų - tuo pačiu mes žinome, koks yra vadovavimas, kokia išmintis tą diktuoja, ir kodėl būtent yra tokie pasauliai, kaip mūsų, kur yra tamsa. Ji praeinanti, bet ji karčiai atsiliepia pasekmėmis. Tai tą žinodami, mes savyje jau galime pateikti tuos mažesnius kąsnelius žmonėms, kurie nieko apie tai nėra girdėję - ir palaipsniui Dievas, kaip idėja – žodis, išreiškiantis idėją - bus vien tik Kūrėjas, nes yra iš tikrųjų Kūrėjas. O kadangi mes turime Kūrėjo dalelytę, mes esame Bendrakūrėjai. Bendrakūrėjai! Įsivaizduokite, į kokį aukštį mes iškylame! Ne tai, kad mes susmunkame iš baimės ant kelių tardami – aš kaltas, aš kaltas, aš prisipažįstu esu kaltas – ne, aš esu Bendrakūrėjas - sūnus arba dukra Kūrėjo. Ir tas įvardijimas vietoj Dievo pakeičiant jį į Kūrėją, tai yra išplėtimas sąvokos nepaneigiant jos, bet ją išaiškinant vien tiktai vienu žodžiu. Reiškia - Jis kūrė, Jis negali griauti. Pavydas, erzulys, sumaištis - tai yra griovimas. O kūryba – tai yra impulsas iš Kūrėjo ateinantis, ir tada su Kūrėjun viskas daroma visumos Gerovei. Kūryba yra ir kūdikio kūryba šeimoje, kūryba visumos Gerovei. Jau tada, kada kyla viduje impulsas tarp vyro ir moters kurti gyvybę, tai ne šiaip kurti, kad būtų daugiau vaikų ir senatvėje kažkas padėtų – ne - tai bus Kūrėjo nauja dukra arba sūnus, ir visumos Gerovei! Šitokia mintimi kūryba vyks ir šeimose. O pradžia yra nuo tos minties, kurią urantai, kaip Dvasiniai Mokytojai, paskleis. Įvairiai, net ir pašnibždėdami mažam vaikui – pašnibždėdami, jeigu negalima garsiai pasakyti, bet paaiškindami, net ir tai, ko jis gali ir nesuprasti, į pasąmonę nusės ir tie virpesiai išplauks tinkamu metu tokie, kokie turi būti tam vaikui.
Žodžiu, mylimieji, aš jus sveikimu su tuo nuostabiu momentu, ta nuostabia akimirka – akimirka, kuri sulieja mus su amžinybe, kaip Kūrėjo pasireiškimu. Ačiū jums visiems, kad esate. – Ačiū tau Algimantai. Ačiū Kūrėjui. – pasigirsta urantų balsai ir plojimai. – Ačiū. Jūsų žodžiai, jūsų mokymai, jūsų šventovės trauka yra nenugalima, nes mus visus traukia vienas tikslas - Kūrėjo pažinimas, suvokimas, išplėtimas. Ir tai yra nuostabiausias dalykas, kokį ir galima pajausti. Mylimas Algimantai, nuoširdžiai dėkoju už jūsų tokį nuoširdų mokymą, sveikinimą mūsų visų. Ir tai yra mums dovana, dovana, kuri mums nieko nekainuoja yra išklausoma ir priimama Širdimi. Ačiū Algimantui už viską. ką jis mums yra... – Kūrėjui ačiū. – Kūrėjui ačiū.
Aš šiandien labai blogai jaučiausi. Ryte negalėjau nė vaikščioti, Bet aš nuo šešių valandų dar ploviau, tvarkiausi, ir pajutau, kad - viskas – sužlugs visa ta šventė. Negaliu atsistoti, negaliu net sėdėti. Reikia eiti šlagbaumą pakelti – kaip greitai laikas praėjo, kai viskas yra fiziškai nepriimtina. Ir sakau Kūrėjui – tai kodėl, kodėl tokią dieną, o ne po jos? Sakau – Tu įsivaizduoji, taigi atvažiuos tiek dvasinių brolių ir sesių, ir ką aš jiems parodysiu sukniubęs? Tai jiems tada kils viduje toks ir nerimas, ir nusivylimas, ir, kita vertus, ir baimė – tai gal čia yra ne tikra? Gal jis čia išsigalvoja, jeigu jam taip yra? Ir paskiau sakau – tai bent nors kiek Tu man suteik paaiškinimą, tai kodėl taip yra? Tai man Kūrėjas pasakė – Tu gyveni per daug šiltai. Šitam kūnui reikia gaivos, vėsos. – O mano temperatūra - trisdešimt šeši laipsniai kambaryje. Aš kondicionieriaus dar nejungiu. Kitame – trisdešimt keturi, kitur – trisdešimt du, apačioje – trisdešimt vienas. Duris atidarau, ir na, taip galvoju, taigi man patinka šiluma, aš gal iš Afrikos? – urantai pradeda juoktis. – na, taip aš ir kamuodavausi per šituos visus karščius. Ir visa tai dehidruodavo taip organizmą. Aš papildydavau vandeniu. Ir sako – Štai šito nereikia - yra šiuolaikinė priemonė atšaldymui – atšaldyk. Ir sako – tu Sai Babos prisimeni mintį, kad prie vėsos organizmas prisiderina. - Tai sakau, kaip reikia dabar atsistatyti, kad nors pakilčiau? – net iki šlagbaumo negaliu nueiti, kad užklijuočiau ant jutiklio izoliaciją, kad šlagbaumas nenusileistų. Užklijavau. Einu, žiūriu mėlynuoja kažkas iš anos pusės. Aš galvojau - bent trumpam dar atsigulsiu. – Kęstutis ateina. –Aš taip priėjau – Labas. – Labas. – Galvą panarinęs. – Algimantas šypsosi – Ir vat, žiūriu, kad aš negaliu stovėti. Sakau – prastai jaučiuosi – ir atsiguliau. O paskiau skambina, kad neįvažiuoja. O kaip man nueiti iki to šlagbaumo? Ir galvoju – Bet aš turiu šventovėje atsigauti. – Dar kai atvažiavo mano gimtinės Utenos urantai, sako – Oi ne, ne, mes einame, einame. Sako, tau reikia pagulėti. Sakau – Ne, ne, eikite į vidų. Na, kaip dabar, atvažiavote. Tai vat, žodžiu, aš pradėjau atsigauti, kada aš pamačiau jus atvažiuojančius. Aš tiesiog gėriau virpesius – na, kaip vampyras gėriau, kad nors kiek atsigaučiau. Ir tiesiogine prasme aš jutau, kad stiprėju, stiprėju, stiprėju. Ir vandenį gėriau. Žodžiu, Kūrėjas atgaivino. Šlovė Kūrėjui! – Algimantas šypsosi. Urantai ploja.
Taip, toliau tai - aa, dar minutę. Aš čia kaspinėlį paruošiau. Viskas turi būti, kaip sako – kaip įprasta. Vat dabar, šitas namas, dar jisai nefunkcionuoja taip, kaip Kūrėjo sumanytas. Tai dabar padarysime taip. – Virš namų slenksčio užklijuotą raudoną juostelę, perkirpo Salomėja ir Kotryna. – Algimantas visus pakvietė užeiti į vidų.
2022-07-17 22:32:45
Komentarai
Mielieji, tik dabar perskaičiau Vitos pamąstymus ir sampratas, ir nepaprastai malonu skaityti nuoširdžias mintis, kuriomis ji dalinasi mūsų visų labui.Beje, mielieji ir mylimieji urantai, ten, kur norite sakyti ir sakote, ar rašote - ALGIMAANTAS MOKO, SAKO, RODO - pamėginkite apsieti be mano asmens ir padėkų man, aš tiesiog gyvenu sau natūralų gyvenimo būdą, kuris yra man suteiktas Kūrėjo, tai koks gi čia mano nuopelnas - juk nedėkojate plaučiams, kad jie kvėpuoja, tiesiog kvėpuojate ir tiek, o dėkojate Kūrėjui, kad esate sveiki, tad ir jūs dėkokite Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kaip nuostabiai esate vedami, mokomi, ir saugomi. Tai, kas priklauso Kūrėjui, būtent ir atiduokite JAM - ir Padėką, ir Šlovę, ir Garbę.
O mes, urantai, turime unikalų laikmetį Urantijoje - PABUDIMO - kaip iš visiškai nenusimanančių nei apie Kūrėją, apie religiją, nei apie kūriniją, apie kokią nors dvasinę Kūrėjo Šeimą, nei apie pomrtinį gyvenimą anapilyje, nei apie Amžinybę, nei apie save, ir daug daug dar apie ką, šiandien jau galime apie visa tai samprotauti, mąstyti, padėti net ir kitiems pradėti mąstyti plačiau ir giliau. Argi urantai ne Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU dėka ir išplėtė savo sampratas? Kaip malonu jų klausytis Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, arba skaityt jų parašytas mintis Forume, ar kalbantis asmeniškai - kokia iš urantų sklinda galinga Šviesa. Kiekvienas - ir kiekvieno - patyrimas yra unikalus ir nesikartojantis, bet šiuo atveju aš turiu minty mąstymo gelmės kokybę, sampratų milžinišką aukštybę, ir prasmės visai žmonijai - ir net kūrinijai - Gyvą Turinį. O juk tai mūsų Minties Derintojų dėka tokios gelmės mąstymas buvo pažadintas dėl mūsų - kiekvieno - dedamų asmeninių ir realių pastangų ir mūsų asmeninio noro įnešti ir savąjį Indėlį į Kūrėjo Banką aukštai Danguje, ir šiuo Indėliu prisidėti prie Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimo visumos Gerovei - EVOLIUCIJAI.
Ir Kūrėjo Vėliavos simbolis labai patraukia visų žvilgsnį gatvėje, nes aš jį iškėliau ir ant mašinos lango, tad matau, kaip į jį su smalsumu žvelgia vairuotojai, praeiviai, ar stovintys stotelėje, laukdami autobuso ar troleibuso. Tegu Vėliavos suteikiami Kūrėjo Energijos Virpesiai nusėda jiems - pamatytu VAIZDU TAIP PAT - į jų pasąmonę, kad viduje sukeltų impulsą savęs paklausti - o ką ten pamatė, kokia švelni spalva, ką tai reiškia?
Taigi, išliekime mūsų Širdies Padėką ir Šlovę Kūrėjui - Rojaus Trejybei-AŠ ESU už viską, ką jau gavome, ir dar ką gausime, tiek čia - Urantijoje - tiek kituose pasauliuose, ir ypač Rojuje - Kūrėjo Energijos sutelkimo Centre, ir mūsų Likime, kurį mums ir padovanojo būtent Kūrėjas.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2022-07-27 12:45:34
Šiandien sukanka lygiai dvi savaitės nuo tada, kai mes, urantai, visi drauge susirinkę Algimanto namuose, iškilmingai iškėlėme Kūrėjo Vėliavą, Kūrėjo Garbei ir Šlovei ir mūsų pačių nuostabios Šventės vardan.
Tai buvo labai laukta akimirka. Tai buvo akimirka, kurią vidus jautė dar iki gerokai prieš susirenkant pas Algimantą, ir tai buvo akimirka, kuriai galvojai, kad ruošiesi. Bet gi tu negali numatyti savosios būsenos, tu negali pasiruošti, nes tu nežinai kaip tu jausiesi net už minutės, kitos. Ir vis tik, būsena iki Šventės būtent ir buvo – šventinė, su jauduliu viduje ir lengvu džiugesiu. Jaudino tai, kad būtent tu ir nežinai, kas tavęs laukia.
Noriu su jumis pasidalinti – savo – patyrimais, savo Įžvalga ir jausmais. Vis nesupratau, kodėl gi negaliu patyrimo aprašyti anksčiau, kas stabdo? Bet šiandien aš jau žinau, kad patyrimas dar nebuvo pilnas, todėl ir laukė tinkamo momento, kad būtų patirtas ir atskleistas.
Į nepaprastai jaukius, mielus ir šiltus Algimanto namus, mes rinkomės kada ir buvome paprašyti, ir buvo taip gera pamatyti urantų veidus ir jausti jų virpesius, kurie yra nepaprastos šilumos ir mielo draugiškumo vienas kitam, kad apsikabinti urantą ir matyti nuoširdumo kupiną šypseną, taip, yra džiugesys Širdžiai.
Šventė prasidėjo nuo Kūrėjo garbinimo ir šlovinimo, Algimanto pamokomojo žodžio urantams, bei netikėtai iš Reginos vidaus prasiveržusia, nuostabiai sugiedota giesme, Kūrėjo Šlovei. Na ir žinoma – Kūrėjo Vėliavos iškilmingu iškėlimu. Nuostabi Kūrėjo Vėliavos spalvų gama tiesiog kerėjo, prikaustė žvilgsnį. Viduje jutau lengvumą žvelgdama į Kūrėjo Vėliavą, kurią kartkartėmis švelnus vėjelis plevėsavo taip, kad Vėliava oriai išskleistų save visu savo ilgiu ir taip tarsi užtvirtintų mūsų Širdyse, tos kilnios ir šventiškos akimirkos Didybę ir Galybę, kuri skirta mūsų Mylimai Rojaus Trejybei-AŠ ESU, ir kurios – Vėliavos – iškėlimas mūsų gimtojoje Urantijoje turi galingą Prasmę, net ir tokią, kokios dabar suprasti aš dar nepajėgiau.
Visada vadovaujuosi savo vidumi, visada žiūriu ką sako jis, visada bandau į jį įsiklausyti, bet jis kinta. Apskritai, kai aš mąstau – Gyvasis Kelias tai nėra šuoliais dideliais žengiamas Kelias, kur tu gali paskubinti įvykius, patyrimus, savo keitimąsi, šviesėjimą ir pan., Tai yra mažyčiais žingsneliais kaupiamas tas vienas didis patyrimas, vedantis tave vis arčiau ir arčiau link Kūrėjo Meilės Gyvojo Prasiveržimo.
Kada aš klausiausi Kūrėjo Žodžio – Algimanto pamokomojo žodžio – sakomo mums Šventės metu, aš jutau, kad patyrimas, kuriame yra mūsų Mokytojas – turi daug, labai daug, didesnę Gelmę, nei, kad aš ją šiai akimirkai galiu pajausti ir suprasti. Aš mačiau ir jutau milžinišką Algimanto Nuoširdumą, bet tas patyrimas man taip pat leido pajausti, kad – povandeninė dalis daugybę kartų pranoksta virš vandens iškilusią viršūnę – kaip sakė Tėvas savajame mokyme, vėliau mums pagarsintame, Algimanto lūpomis.
Nė neįsivaizdavau, kad Algimanto sumanymas mus, urantus, vėliau atsivežti į tą nuostabaus grožio kampelį, kur Nevėžio upė taip gražiai įsilieja į Nemuną, suteiks mums tiek džiugesio Širdyje. O koks nuostabus vaizdas! Kai aš sėdėjau ant žolytės ir klausiau urantus garbinat Kūrėją, kai vėliau atsimerkusi gėriau į save nuostabaus grožio vaizdus, tik vėliau pažvelgusi į šalia sėdinčią, besijuokiančią, Ritą, dar netoliese sėdinčius Valdą ir Jurgitą, o ir šalia vandens bebėgiojančias Salomėją ir Kotryną, braidžiojančią Nemuno vandenyje Viktoriją, ir netoliese stovinčius kitus urantus, aš tik tada susimąsčiau kodėl čia taip gera, kodėl čia taip lengva viduje – nes čia mes, urantai, kartu, vienas šalia kito, gamtos apsuptyje ir Kūrėjo garbinimo ir šlovinimo virpesių lauke. Taip, mane džiugino ir šildė mūsų buvimas drauge.
Tačiau tai dar nebuvo pilnas Kūrėjo Vėliavos Šventės patyrimas. Man jis užsipildė šiandien, gyvųjų pamaldų metu. Šiandien, prieš pat gyvąsias pamaldas, Algimantas atėjo nešinas dėže, kurioje dailiai sudėtos gulėjo vėliavėlės, ir kurias drauge su Kotryna Algimantas tvarkingai išdėliojo ant stalelio, kuris stovi priešais mus, kada mes susėdame salėje.
Aš visada sakiau ir visada tą teigsiu – niekas negali atstoti patyrimo, kada tu dalyvauji gyvojoje šventovėje – gyvai.
Mane sužavėjo mažosios Vėliavėlės, tokiuose dailiuose mediniuose stoveliuose pakabintos. Taip subtiliai atrodantys stoveliai, traukte trukė akį, o Vėliavėlių švelni spalva, kerėjo – visai kaip plevėsuojanti Vėliava, Algimanto namuose. Tik į šias galėjai žvelgti visai iš arti, paliesti ir pajausti medžiagą, kuri tokia pat, pasirodo, kaip Vėliavos Motinos. Sakau, mane jos sužavėjo. Tačiau visame tame, aš negaliu nepastebėti svarbiausio – mūsų Dvasinio Mokytojo Algimanto pastangų ir Begalinės Meilės mums, kylančios iš Kūrėjo, kada jis visą save atidavė nuo pat pirmos akimirkos, kai tik mes įžengėme į jo namus, kai jis su didžiausiu atsidavimu ruošėsi mūsų priėmimui, kai jis, būdamas prastos savijautos, mus sutiko su tokia Meile, gerdamas virpesius iš mūsų, urantų, kai mes rinkomės pas jį ir taip stiprinome jį patį. Argi gali būti didesnis Meilės įrodymas, kaip šis, kai jis su mumis pasidalino šiuo savo patyrimu ir mes virpesiais, bent dalimi, galėjome pajausti tai, ką jis mums atidavė. Nuoširdžiai sakau – viduje vos sutramdžiau save, kad neprapliupčiau ašaromis.
Gyvasis Kelias yra – gyvas. Gyvoji šventovė yra neatsiejama Gyvojo Kelio dalis. Niekada nepavargstu ar nepabostu klausytis Kūrėjo žodžio – Algimanto pamokomojo žodžio. Tai tikra Atgaiva sielai po to, kada užbaigiame Kūrėjo garbinimą ir Šlovinimą. Tai puikus pereinamasis laiptelis į kitokius virpesius, bet tai nereiškia, kad mažiau Prasmingus. Tai yra toji Gyvastis, kuri įsiviešpatauja mūsų Širdyse, bet tik tada, jei mes ją priimame patys – atverta Širdimi.
Šiandien Algimantas pasidalino su mumis nauju patyrimu. Patirtimi, kai jam pristatytos Vėliavėlės, atkeliavo – nesurinktos. Taigi, jis pats jas rinko – tris su puse valandos, ir ne taip lengvai susirenkančias. Taip, rinko mums, urantams, kad ir mes šalia savęs turėtume tą mažytę, dailią, ir su tokia Gilia Meile mums padovanotą Vėliavėlę. Vėliavėlę, kuri dabar tapo Tęsiniu Vėliavos, plevėsuojančios jo namuose. Vėliavėlę, kurią jis norėjo, kad ir mes pas save matytume nuolatos, bet turėtume – ir Širdyse. Kad mėgautumėmės virpesiais, sklindančiais iš jos, net ir taip, kaip ir jis savo namuose geria virpesius iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU Vėliavos įstabumo ir subtilaus didingumo. Ir štai, tai buvo ta akimirka, kai aš tai išgirdusi ir supratusi – pravirkau. Mano vidų užliejo tokia Meilė, kad aš negalėjau sulaikyti iš vidaus besiveržiančių ašarų. Mane žavėte žavi toks atsidavimas Kūrėjui, atsidavimas visa Širdimi, savojo gyvenimo pašventimas Rojaus Trejybei-AŠ ESU – ir tą mums demonstruoja mūsų Mylimas Dvasinis Mokytojas – savo gyvenimu, savo žodžiu, savo veiksmais.
Mano Vėliavėlė, jau surado savo vietą – ant mano rašomojo stalo, šalia pastatyto kompiuterio, kuriuo rašydama patyrimus jums, akies krašteliu negaliu nežvilgtelėti į jį – materialų simbolį, simbolizuojantį Kūrėją. Bet kaip šiandien per gyvąsias pamaldas mes girdėjome mokyme – reikalingas ir tas materialus simbolis, jis sustiprina, pakylėja. Jis palengvina mums žengimą Gyvajame Kelyje. Jis sušildo vidų. Ir vis tik, visi tokie patyrimai reikalingi tam, kad asmenybės tapatybės pasireiškimas, vis daugiau taptų giluminiu, dar daugiau šventu, subtiliu ir Mylinčiu.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2022-07-24 23:02:13
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]