Forumas: temos peržiūra
ĮTIKĖJIMO GALIA YRA NE ŽODŽIAI, TARIAMI NET IR GARSIAI, BET TVARINIO GYVAS RYŠYS SU TĖVU, GYVENIMAS TĖVU, IR PASITIKĖJIMAS TĖVU VISA SAVO SAVASTIMI.
ĮTIKĖJIMO GALIA YRA NE ŽODŽIAI, TARIAMI NET IR GARSIAI, BET TVARINIO RYŠYS SU TĖVU, GYVENIMAS TĖVU, IR PASITIKĖJIMAS TĖVU VISA SAVO SAVASTIMI.
Štai ko taip stigo Jėzaus apaštalams.
Štai ko stinga ir dabartiniams mūsų sielos broliams ir sesėms.
Susimąstykite, kodėl jūsų absoliuti dauguma netrokštate ĮTIKĖJIMO Į TĖVĄ? KODĖL NETROKŠTATE TĖVO ATRADIMO SAVYJE IR GYVO BENDRAVIMO SU JUO KASDIEN, NUOLAT?
Paskaitykite mano jums parinktą ištrauką iš Urantijos Knygos, ir pamąstykte apie SAVOJO ĮTIKĖJIMO GALIĄ JUMS PATIEMS IR LIETUVAI. URANTIJAI. KŪRINIJAI.
" 4. EPILEPTIKAS BERNIUKAS
Buvo prieš pat pusryčių metą šito antradienio rytą, kada Jėzus ir jo bendražygiai atvyko prie apaštalų stovyklos. Jiems priartėjus, jie pamatė didžiulį būrį, susirinkusį aplink apaštalus, ir netrukus ėmė girdėti garsius ginčo ir diskusijų žodžius, tariamus šitos maždaug iš penkiasdešimties asmenų susidedančios grupės, kurioje buvo devyni apaštalai ir sambūris, po lygiai pasidalinęs tarp Jeruzalės raštininkų ir tikinčiųjų mokinių, kurie buvo atsekę paskui Jėzų ir jo pagalbininkus jų kelionės iš Magadano metu.
Nors minia buvo įsivėlusi į daugelį ginčų, bet pagrindinis nesutarimas buvo dėl Tiberijaus kažkokio gyventojo, kuris ieškodamas Jėzaus buvo atvykęs prieš vieną dieną. Šitas vyras, Jokūbas iš Safedo, turėjo maždaug keturiolikos metų sūnų, vienintelį vaiką, kuris labai smarkiai kentėjo nuo epilepsijos. Priedo prie šio nervinio negalavimo, šitą vaikį buvo apsėdusi viena iš tų klajojančių, piktų, ir maištingų tarpinių būtybių, kurios tais laikais buvo žemėje ir buvo nekontroliuojamos, taigi jaunuolis buvo tiek epileptikas, tiek ir demono apsėstas.
Beveik dvi savaites šitas sunerimęs tėvas, Erodo Antipo žemesniojo rango pareigūnas, klajojo prie Pilypo valdų vakarinių sienų ieškodamas Jėzaus, kad galėtų išmelsti jį išgydyti šitą negaluojantį sūnų. Ir apaštališkąją grupę jis pasivijo tiktai tos dienos vidurdienį, kada Jėzus su šiais trimis apaštalais buvo viršuje ant kalno.
[1756]▼
Devyni apaštalai labai nustebo ir smarkiai sunerimo, kada šitas vyras, lydimas beveik keturiasdešimties kitų asmenų, kurie taip pat ieškojo Jėzaus, netikėtai atėjo pas juos. Šitos grupės atvykimo metu šie devyni apaštalai, bent jau didžioji jų dalis, pasidavė savo senai pagundai – aptarti tai, kas ateinančioje karalystėje turėtų būti didžiausias; jie energingai ginčijosi dėl galimų vietų, kurios bus paskirtos atskiriems apaštalams. Jie tiesiog negalėjo iki galo išsivaduoti iš ilgai puoselėtos idėjos apie Mesijo materialią misiją. Ir dabar, kada Jėzus pats buvo pritaręs jų išpažinimui, kad jis iš tikrųjų yra Išvaduotojas – bent jau jis pripažino savo dieviškumo faktą – kas galėjo būti natūraliau, per šitą atsiskyrimo nuo Mokytojo laikotarpį, negu tai, kad jie imtų aptarinėti tas viltis ir siekius, apie kuriuos jie pirmiausia pagalvoja. Ir jie buvo įsitraukę į šitas diskusijas, kada Jokūbas iš Safedo ir kiti žmonės, drauge su juo ieškantys Jėzaus, atėjo pas juos.
Andriejus išėjo į priekį, kad pasveikintų šitą tėvą ir jo sūnų, ir paklausė, “Ko tu ieškai?” Jokūbas atsakė: “Mano gerasis žmogau, aš ieškau jūsų Mokytojo. Aš stengiuosi dėl to, kad būtų išgydytas mano kenčiantis sūnus. Aš norėčiau, kad Jėzus išvarytų šitą velnią, kuris yra apsėdęs mano sūnų.” Ir tada tėvas apaštalams toliau aiškino, kaip jo sūnus šitaip kankinasi, kad dėl šitų žalingų priepuolių daug kartų buvo jau beveik praradęs savo gyvybę.
Apaštalams besiklausant, Simonas Uolusis ir Judas Iskarijotas priėjo prie šio tėvo, sakydami: “Išgydyti jį galime mes; tau nebūtina laukti, kol sugrįš Mokytojas. Mes esame karalystės ambasadoriai; šitų dalykų daugiau mes nebelaikome paslaptyje. Jėzus yra tas Išvaduotojas, o karalystės raktai buvo įteikti mums.” Iki šitos akimirkos Andriejus ir Tomas tarėsi vienoje pusėje. Natanielius ir kiti žvelgė nustebę; jie buvo apimti siaubo dėl šitokio netikėto Simono ir Judo drąsumo, jeigu ne įžūlumo. Tuomet tarė šis tėvas: “Jeigu jums buvo duota atlikti šiuos darbus, tai aš meldžiu jus, pasakykite tuos žodžius, kurie mano vaiką iš šitos vergystės išlaisvins.” Tada Simonas išėjo į priekį ir, uždėjęs savo ranką ant vaiko galvos, pažvelgė tiesiai į jo akis ir įsakė: “Išeik iš jo, tu nešvari dvasia; Jėzaus vardu paklusk man.” Bet vaikinas patyrė tik dar aštresnį priepuolį, tuo tarpu raštininkai iš apaštalų juokėsi su panieka, o nusivylę tikintieji kentėjo dėl šitų nedraugiškų kritikų patyčių.
Andriejus labai nusiminė dėl šitų neišmintingų pastangų ir dėl to, kad jos visiškai sužlugo. Jis pasikvietė apaštalus į šalį pasitarti ir pasimelsti. Po šitos meditacijos, giliai jausdamas apaštalų pralaimėjimo kartėlį ir suvokdamas pažeminimą, krentantį ant jų visų, Andriejus stengėsi, antruoju mėginimu, demoną išvaryti, bet jo pastangos irgi baigėsi nesėkme. Andriejus atvirai pripažino pralaimėjimą ir paprašė, jog šis tėvas pasiliktų su jais per naktį arba iki sugrįš Jėzus, sakydamas: “Galbūt šitoji rūšis išeina tiktai asmeniškai Mokytojui įsakius.”
Ir tokiu būdu, tuo metu, kada Jėzus drauge su Petru, Jokūbu, ir Jonu, kurie buvo puikiai nusiteikę ir buvo ekstazės būsenoje, leidosi nuo kalno, jų devyni sielos broliai lygiai taip pat nemiegojo, būdami pasimetę ir jausdami slegiantį pažeminimą. Jie buvo prislėgta ir nubausta grupė. Bet Jokūbas iš Safedo nepasidavė. Nors jie negalėjo jam nieko pasakyti, kada galėtų sugrįžti Jėzus, bet jis nusprendė pasilikti tol, kol sugrįš Mokytojas.
[1757]▼
5. JĖZUS BERNIUKĄ IŠGYDO
Kada Jėzus prisiartino, tada devyni apaštalai pajuto daugiau negu palengvėjimą, kad pasveikintų jį, ir juos smarkiai padrąsino tai, kad jie pastebėjo gerą nuotaiką ir neįprastą entuziazmą, kuris atsispindėjo Petro, Jokūbo, ir Jono veidų išraiškoje. Jie visi nulėkė pirmyn pasisveikinti su Jėzumi ir savo trimis sielos broliais. Jiems besisveikinant, prisiartino minia, ir Jėzus paklausė, “Dėl ko gi jūs ginčijotės tuo metu, kada mes ėjome artyn?” Bet anksčiau negu sunerimę ir pažeminti apaštalai galėjo atsakyti į Mokytojo klausimą, kenčiančio vaiko pergyvenantis tėvas išėjo į priekį ir atsiklaupęs prie Jėzaus kojų, tarė: “Mokytojau, aš turiu sūnų, vienintelį vaiką, kurį apsėdo bloga dvasia. Jis ne tik iš tikrųjų verkia iš siaubo, ne tik putoja iš burnos, ir krenta kaip negyvas žmogus priepuolio metu, bet dažnai šita bloga dvasia, kuri jį apsėdo, drasko jį traukuliais, o kartais įmeta jį į vandenį ir netgi į ugnį. Smarkiai grieždamas dantimis ir dėl daugelio susitrenkimų, mano vaikas nyksta. Jo gyvenimas yra blogesnis už mirtį; jo motina ir aš esame nusiminę ir sugniuždyti dvasioje. Vakar apie pusiaudienį, ieškodamas tavęs, aš pasivijau tavuosius mokinius, ir tuo metu, kada mes laukėme, tavo apaštalai stengėsi šitą demoną išvaryti, bet šito padaryti jie nepajėgė. Ir dabar, Mokytojau, ar tu mums šitą padarysi, ar tu išgydysi mano sūnų?”
Kada Jėzus išklausė šitą pasakojimą, tada jis palietė klūpantį tėvą ir paprašė jį atsistoti, tuo pačiu metu tiriančiai apžvelgdamas netoli stovinčius apaštalus. Tada Jėzus tarė visiems tiems, kurie stovėjo prieš jį: “O netikinti ir iškrypusi karta, kiek dar ilgai man reikės taikstytis su jumis? Kiek dar ilgai aš būsiu su jumis? Kiek dar praeis laiko iki jūs išmoksite, jog įtikėjimo stebuklų nebūna paliepus abejojančiam netikėjimui?” Ir tada, rodydamas į pasimetusį tėvą, Jėzus tarė: “Atvesk savo sūnų čia.” Ir kada Jokūbas vaikinuką atvedė prie Jėzaus, tada šis paklausė: “Kiek laiko berniukas šitaip kankinasi?” Tėvas atsakė, “Nuo tada, kada buvo dar visai mažas.” Ir jiems besišnekant, berniuką ištiko labai smarkus priepuolis, ir jis nugriuvo prie jų, grieždamas dantimis ir apsipildamas putomis iš burnos. Po vienas po kito ėjusių stiprių traukulių jis gulėjo ten prieš juos kaip negyvas. Dabar tėvas vėl atsiklaupė prie Jėzaus kojų ir tuo pačiu metu maldavo Mokytoją, sakydamas: “Jeigu tu gali jį išgydyti, tai aš meldžiu tave pasigailėti mūsų ir išvaduoti mus iš šitos kančios.” Ir kada Jėzus išgirdo šituos žodžius, tada jis pažvelgė žemyn į šio tėvo labai trokštantį veidą, tardamas: “Abejok ne manojo Tėvo meilės galia, o tiktai savojo įtikėjimo nuoširdumu ir gilumu. Viskas yra įmanoma tam, kuris iš tikrųjų tiki.“ Ir tada Jokūbas iš Safedo ištarė tuos žodžius, kuriuose susimaišė įtikėjimas ir abejonės, žodžius, kurie buvo įsiminti ilgam, “Viešpatie, aš tikiu. Aš meldžiu tave, padėk mano netikėjimui.”
Kada Jėzus išgirdo šituos žodžius, tada jis išėjo į priekį ir, paėmęs berniuką už rankos, tarė: “Aš tikrai tą padarysiu sutinkamai su savojo Tėvo valia ir gyvojo įtikėjimo garbei. Mano sūnau, kelkis! Išeik iš jo, nepaklusnioji dvasia, ir nebesugrįžk į jį.” Ir įdėdamas berniuko ranką į tėvo ranką, Jėzus tarė: “Eikite savo keliu. Tėvas patenkino tavo sielos troškimą.” Ir visus tuos, kurie dalyvavo, net ir Jėzaus priešus, pritrenkė tai, ką jie pamatė.
Šiems trims apaštalams, kurie taip neseniai buvo patyrę transfigūracijos scenų ir patyrimų dvasinę ekstazę, iš tiesų buvo nusivylimas, šitaip greitai sugrįžti į šitą savo bičiulių apaštalų pralaimėjimo ir planų žlugimo sceną. Bet šitiems dvylikai karalystės ambasadorių visą laiką taip buvo.
[1758]▼
Savo gyvenimo patyrimuose jie visada pakaitomis nuolat patirdavo tai dvasinį pakilimą, tai pažeminimą.
Tai buvo dvigubos ligos, fizinio susirgimo ir dvasinio negalavimo, tikras išgydymas. Ir nuo tos valandos berniukas buvo visiškai sveikas. Kada Jokūbas su savo išgydytu sūnumi išvyko, tada Jėzus pasakė: “Mes dabar eisime į Pilypo-Cezarėją; susiruoškite tuoj pat.” Ir tylėdama apaštališkoji grupė keliavo į pietus, tuo tarpu minia sekė iš paskos.
6. CELSO SODE
Nakčiai jie pasiliko pas Celsą, ir tą vakarą sode, pavalgę ir pailsėję, šie dvylika susirinko prie Jėzaus, ir Tomas tarė: “Mokytojau, nors mes tie, kurie laukėme čia vis dar nežinome, kas vyko ant to kalno, ir kas taip smarkiai pakėlė mūsų sielos brolių, kurie buvo drauge su tavimi, nuotaiką, bet mes norime, kad tu su mumis pasikalbėtum apie mūsų pralaimėjimą ir mus pamokytum apie šituos reikalus, nes matome, jog tų dalykų, kurie įvyko ant to kalno, šiuo metu atkleisti negalima.”
Ir Jėzus atsakė Tomui, tardamas: “Viskas, ką jūsų sielos broliai išgirdo ant kalno, deramu laiku tikrai jums bus atskleista. Bet dabar aš jums iš tiesų parodysiu jūsų pralaimėjimo priežastį, kada jūs stengėtės padaryti tai, ko taip neišmintingai ėmėtės. Tuo metu, kada jūsų Mokytojas ir jo palydovai, jūsų sielos broliai, vakar kopė į netoli esantį kalną, tikėdamiesi gauti daugiau žinių apie Tėvo valią ir paprašyti didesnio išminties apdovanojimo veiksmingai vykdyti šitą dieviškąją valią, tai jūs tie, kurie likote budėti čia turėdami nurodymus stengtis įgyti dvasinės įžvalgos protą ir melstis su mumis už gilesnį Tėvo valios atskleidimą, nepademonstravote savojo įtikėjimo, kurį turite, bet vietoje to, jūs nusileidote pagundai ir pasidavėte savo seniems blogio polinkiams, siekdami gauti sau pageidaujamas vietas dangaus karalystėje – materialioje ir žemiškoje karalystėje, apie kurią jūs taip atkakliai mąstote. Ir jūs laikotės šitų klaidingų sampratų, nežiūrint nuolat kartojamo pareiškimo, jog manoji karalystė yra ne iš šito pasaulio.
“Vos tik jūsų įtikėjimas iš tiesų pradeda suvokti Žmogaus Sūnaus tapatybę, kai jūsų savanaudiškas pasaulietiškų privilegijų troškimas vėl į jus įsismelkia, ir jūs pradedate tarpusavyje diskutuoti apie tai, kas dangaus karalystėje iš tikrųjų turėtų būti didžiausias, tokioje karalystėje, kokios, kaip jūs ir toliau atkakliai ją suvokiate, nėra, ir kokios nebus niekada. Argi aš jums nesakiau, jog tas, kuris būtų didžiausias manojo Tėvo dvasinės brolystės karalystėje, savo akyse turi tapti mažas ir šitokiu būdu turi tapti savo sielos brolių tarnu? Dvasinę didybę sudaro supratinga meilė, kuri yra panaši į Dievo meilę, o ne pasitenkinimas dėl to, jog yra panaudojama materiali valdžia savojo aš išaukštinimui. Tuo, ką jūs pamėginote padaryti, ir kas jums taip visiškai nepasisekė, jūs siekėte tokio tikslo, kuris nebuvo tyras. Jūsų motyvas nebuvo dieviškas. Jūsų idealas nebuvo dvasinis. Jūsų troškimas nebuvo altruistinis. Jūsų veiksmas nebuvo grindžiamas meile, ir jūsų laimėjimo tikslas nebuvo Tėvo danguje valia.
“Kiek jums dar reikės laiko, jog įsisavintumėte tai, kad jūs negalite paspartinti nustatytų natūralių reiškinių vystymosi laiko tėkmės, išskyrus tuos atvejus, kada tokie dalykai atitinka Tėvo valią? taip pat jūs negalite atlikti ir dvasinio darbo neturėdami dvasinės galios. Ir jūs negalite atlikti nė vieno iš šitų dalykų, net ir tada, kada jų potencialas yra, jeigu neegzistuoja tas trečiasis ir esminis žmogiškasis faktorius, asmeninis gyvojo įtikėjimo patyrimas. Ar jums visada yra būtini materialūs pasireiškimai kaip potraukis į karalystės dvasines realybes? Argi
[1759]▼
jūs negalite suvokti manosios misijos dvasinės prasmės be nepaprastų darbų matomo pademonstravimo? Kada gi jumis bus galima pasitikėti dėl to, kad jūs laikysitės karalystės aukščiausiųjų ir dvasinių realybių neatsižvelgiant į kokių nors materialių pasireiškimų išorinę regimybę?”
Kada Jėzus šitą pasakė šiems dvylikai, tada jis pridūrė: “O dabar eikite ilsėtis, nes rytoj mes grįžtame į Magadaną ir ten aptarsime savo misiją į Dekapolio miestus ir kaimus. O apibendrinant šitos dienos patyrimą, leiskite man kiekvienam iš jūsų pareikšti tai, apie ką aš kalbėjausi su jūsų sielos broliais ant kalno, ir tegul šitie žodžiai įkrenta giliai į jūsų širdį: Žmogaus Sūnus dabar pradeda savęs padovanojimo paskutinįjį etapą. Netrukus mes pradėsime tokius darbus, dėl kurių neužilgo jums teks patirti savojo įtikėjimo ir atsidavimo didžiulį ir baigiamąjį išbandymą, kada aš tikrai būsiu atiduotas į siekiančių mane sunaikinti žmonių rankas. Ir prisiminkite tai, ką aš jums sakau: Žmogaus Sūnus bus nužudytas, bet jis tikrai vėl prisikels.”
Jie nuėjo miegoti, nusiminę. Jie buvo pasimetę; šitų žodžių suvokti jie negalėjo. Ir nors ko nors jo klausti jie bijojo, bet visa tai jie tikrai prisiminė po jo prisikėlimo."
------------------------------------------------------------------
Dar kartą NUOŠIRDŽIAI IR SU MEILE JŪSŲ VISŲ prašau - SUSIMĄSTYKITE APIE SAVOJO ĮTIKĖJIMO GALIĄ JUMS PATIEMS, LIETUVAI. URANTIJAI. KŪRINIJAI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-05-07 23:11:26
Komentarai
Labai prasmingi ir didūs žodžiai mūsų Viešpaties :
“Kiek jums dar reikės laiko, jog įsisavintumėte tai, kad jūs negalite paspartinti nustatytų natūralių reiškinių vystymosi laiko tėkmės, išskyrus tuos atvejus, kada tokie dalykai atitinka Tėvo valią? taip pat jūs negalite atlikti ir dvasinio darbo neturėdami dvasinės galios. Ir jūs negalite atlikti nė vieno iš šitų dalykų, net ir tada, kada jų potencialas yra, jeigu neegzistuoja tas trečiasis ir esminis žmogiškasis faktorius, asmeninis gyvojo įtikėjimo patyrimas. Ar jums visada yra būtini materialūs pasireiškimai kaip potraukis į karalystės dvasines realybes? Argi
[1759]▼
jūs negalite suvokti manosios misijos dvasinės prasmės be nepaprastų darbų matomo pademonstravimo? Kada gi jumis bus galima pasitikėti dėl to, kad jūs laikysitės karalystės aukščiausiųjų ir dvasinių realybių neatsižvelgiant į kokių nors materialių pasireiškimų išorinę regimybę?”
Iš tiesų , viskas yra paremta tik giliu tikėjimu . Be širdies ir proto tikėjimo , nieko mes nepasieksime .
Petras
2008-05-08 22:35:32
Individas DABAR taip teigia,bet prabėgus neribotam laiko tarpui jis būtinai patirs,kas tai yra liga,trauma ar kitos stresinės situacijos,kurios taipogi žaloja kūną ir sielą,nors individas to kol kas nemato.Ir tai nebūtinai gali pakenkti katastrofišku būdu individui matomoj plotmėj ir tikrai jau pakenkė DVASINĖJ,NES NEGILINAMAS ĮTIKĖJIMAS.Ir mokinys negali turėt ir minties,kad jis turi teisę patart kažką Mokytojui,kuomet pats lieka potenciale ir nevykdo to,ką jam Mokytojas yra nurodęs daryt,kad dvasingėtų(čia tiktų pabrėžti apie laisvos valios interpretacijas).Juolab,kad net įsako Mokytojui.Ar gali mokinys pranokti Mokytoją aplamai viskuo?Tikrai ne,nes Dvasinis Mokytojas mokiniui nepateikia visos informacijos.Nepateikia,nes TAI INFORMACIJAI sužinoti,suprasti ir suvokti,reikalingas pačio mokinio troškimas nuoširdžiai kaupti GYVĄJĄ IR ATVERIANČIĄ SIELĄ PATIRTĮ IR PRIAUGTI DVASIŠKAI,KAD GALĖTŲ TĄ INFORMACIJĄ PRIIMTI.Negana to,ta nauja informacija gali sukelti globalią katastrofą,jei bus per anksti pateikta..Mokinys tikrai taps beveik ne mažiau ŽINANČIU,KUOMET ATGIMS IŠ DVASIOS.Tuomet jis jau pats taps DVASINIU MOKYTOJU.Per ankstyva informacijos žala nebūtinai bus iškart matoma materialioj plotmėj,bet tikrai bus regima,kuomet sielos augimas sustos vien tik individo atsisakymo dėka,prabilus proto ego"aš teisus ir jau gana mane mokyti,nes viską jau moku"..Ir individas bus tikrai teisus ir nuolatos jo teisumas gilės,kuomet suvoks prieš tai supratęs,kad tai yra įmanoma per ĮTIKĖJIMO GILINIMĄ.Materialioj plotmėj taip pat reikia suvokti,kad būtinas intelekto lavinimas,erudicijos plėtimas..Mokytojas ŽINO ir nustato gaires.Bet mokinys arba aktuale kaupia savo išmintį studijuodamas Urantijos Dvasinius šaltinius,kurie patalpinti ir šiame forume ir tai daro nuolankiai paklusdamas Mokytojui,GARBINA GYVAI ROJAUS TREJYBĘ JOS ŠVENTOVĖJE ir savąja patirtim nuoširdžiai dalijasi su kitais tarpusavyje DARYDAMAS GĖRIO DARBUS VEDINAS TĖVO-TREJYBĖS VISUMOS LABUI,arba mokinio siela nesivysto per dvasingą nuoširdumą.Ir tikrai yra taip,kad intelektui augant,išmintis tikrai nebus pasiekta..Matomas ar nuolat demonstruojamas džiugesys,kad save parodyt tik rodo nenorą panirti į įtikėjimo gelmę,kuri yra BEDUGNĖ AMŽINYBĖJE..Ir kad ir kiek lėkštas bebūtų džiugesys,individas TIKRAI YRA MYLIMAS TĖVO MEILE VIENODAI TAIP KAIP IR KITI TREJYBĖS SŪNŪS AR DUKROS..Bet kritikoje kito individo atžvilgiu,tesimato ne atkaklumas,bet užsispyrimas su savo proto ego.Arba netgi polinkį į nuodėmę,kuri tikrai taps blogiu perspektyvoje,jei individas sąmoningai kenkia ir kenkia kryptingai ir tikslingai,žinodamas ne vienerius metus,kad jis moko ŽINANTĮ.Ir individo"mokymai"šiandien,nebūtinai tęsis rytoj.Visada yra tikimybė,kad individas panorės tapti Žinančiu,bet vargu bau,nes individas NEGIRDI.Paradoksas yra tame,kad nors ir nutuokia TO KELIO SVARBĄ,individas atsisako KILTI.Jau vien todėl,kad individas laiko save žinančiu,yra taip,kad jis negali suprasti ir suvokti tuo labiau,nes jo žinojimas apsiriboja iliuzija,kurią TIKRAI MATO ŽINANTIS IR PATIRIANTIS GYVAI..Tuo tarpu,kada pats individas nesuvokia ką daro NEIDAMAS GYVUOJU KELIU IR NEGILINA SAVO ĮTIKĖJIMO,jam tikrai bus NEPAŽINTAS IR NEPATIRTAS JĖZAUS KELIAS..Jis tik supranta,kad sužinojo kažką ir jam to gana.Tuom jis pasmerkia savo sielą vegetacijai ir neišvengiamai neugdoma asmenybė,kad ir minimaliai ATSIGĖRUSI VANDENS,IŠLIKS TAPATYBĖJE.BET TAI NEĮVYKS TREČIĄ DIENĄ,IR SIELA,PAKIRDUSI PO ILGAI TRUKUSIO MIEGO,GALI DAR LABIAU KLYSTI PASIRINKDAMA TAPATYBĖS SUNAIKINIMĄ.Siela tiesiog gali nusivilti ir suabejoti ar kilti toliau,paskui savo jau bekylančių artimų sielas..Ir dar būnant čia,Urantijoje,kuomet aukštesnės vibracijos sukelia abejones individui palypėjus ant aukštesnio sielos įtikėjimo laiptelio,gali būti ir dažniausiai būna,kad smunkama atgal ant žemesniojo laiptelio,negalvojant apie pasekmes ne tik sau pačiam,bet ir aplinkiniams,aplinkai ir ypač savo palikuoniams..Nuostabiausia yra tai,kad EIDAMI GYVAI PATIRTINIU ROJAUS TREJYBĖS KELIU,mes visi judame savu žingsniu ir esam LYGŪS BŪSIMAME SUSILIEJIME.TIK TAS ŽINGSNIS BŪTINAI TURI BŪTI VEKTORIUM AUKŠTYN..Tai tiek,ramybės jums.Ir tokios,kurią demonstruoja mano žemiškasis sūnus per tikybos pamokas,kuomet užduoda klausimus sektos atstovei.Jai į juos atsakyti per sunku,nes tie klausimai remiasi į Jėzaus Kristaus "Kalbu jums vėl"arba į tai,ką žemiškasis sūnus išgirsta iš garsiai skaitomų maldų,tuom pat jis nuolat pasitikslina nors ir perskaitytoj,bet nuolat vėl ir vėl traukiančioj jį Jėzus Kritus "Kalbu jums vėl"..Bet tai jau jo patirtis.Ateis laikas ir jis pats nuoširdžiai kalbės forume..
Arūnas
2010-03-10 16:15:46
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]