Forumas: temos peržiūra
Kas yra Meilė?
Kas yra Meilė? Vieni sako vienaip, kiti ją įvardina kitaip. Kaip ją galėtume įvardinti - kas tai, reiškinys, kurio žmogus nesuvokia, ar giluminis ryšys, kuris niekada nesibaigia?
Algimantas
2005-10-13 20:15:13
Komentarai
Tačiau, ar viskas, kas kelia juoką yra juokinga ar slapia? Ar slapumas yra vandens savybe, ar mes ji taip jauciame? Ar Tiesa yra objektyvi ar tik mūsų savybiu projekcija?bičiuliams
2009-02-26 15:54:37
Tiesa ilgesnė,- ne skalpeliui apnuogint:)
juokui
2009-02-26 14:45:03
Džiaugsmo ir skausmo toli ieškoti netenka,- tai ištinka kiekvieną be jokių pastangų, jei ne juoda - tai balta- jei ne, tuomet - juoda. Ir tai visa Tiesa?
juokas
2009-02-26 14:25:43
Nelygu ko ieškai. Bet jeigu Tiesos - patirsi visko, ir džiaugsmo, ir skausmo.
bičiulis
2009-02-26 13:42:18
gal manai, kad iš dvasinių praktikų reiktų pešti tik skausmą, kančią arba nepasitenkinimą savimi?
bičiuliui
2009-02-26 13:34:07
Mielas Povilai, aš tau atsakiau kitoje temoje, tačiau tu ir čia kartoji lygiai tas pačias klaidas, sakydamas, kad meditacija išlaisvino tave iš pykčio.
Tai nėra tiesa. Iš pykčio išlaisvina tik TĖVAS, KADA JĮ ATRANDI SAVO VIDUJE.
Tai rieškia, kad tavyje pyktis tebegzistuoja, tik apramintas.
Tik atradęs Tėvą patiri JO meilę, TĖVIŠKĄ MEILĘ, KURI VISUS MYLI VIENODAI. Būtent Tėvo meilė ir ištirpdo VISĄ PYKTĮ. VISĄ. JO NELIEKA.
O tu kalbi apie ENERGIJAS.
Kodėl tu nekalbi apie ENERGIJOS ŠALTINĮ - TĖVĄ? Todėl, kad tai tau dar nepažintas laiptelis, tu dar nežinai, kas yra Tėvas, nes jo NEATRADAI SAVYJE. O tai reiškia, kad į savo vidų dar taip ir nepradėjai žvelgti.
Todėl tu remiesi tik PASĄMONINIAIS ENERGIJOS TEKĖJIMAIS, ir tu nieko nežinai apie VIRŠSĄMONINĖS IR GYVO TĖVO MEILĖS GYVŲ VIRPESIŲ BANGOS UŽLIEJIMĄ VISĄ TAVO VIDŲ, KURIS IR NUPLAUNA VISĄ PYKTĮ IR VISAM LAIKUI. Būtent tai ir yra žvelgimas į savo vidų. Tai ne meditacija. Tai GYVAS BENDRAVIMAS SU TĖVU, SAVAIS ŽODŽIAIS KALBANTIS KAIP SU ASMENIU. BŪTENT TAI IR YRA DVASINĖ KOMUNIJA, PATS INTYMIAUSIAIS RYŠYS. IR BŪTENT TAI IR YRA MALDA, O NE KOKIE NORS IŠSKIRTINIAI ŽODŽIAI, KURIUOS DABAR LAIKO MALDA .
Kadangi tu samprotauji tik teoriniu lygiu ir tik mažyte dalele pasiremdamas savo patyrimu, tai tu ir teigi: "Užgniaužtas pyktis neleidžia žmogui mylėti, pyktis nuodija visus darbus,kuriuos žmogus daro gyvenime. Net kai nori mylėti,už už tos meilės stovi pyktis,jis niekur nedingo,jūs jį giliai paslėpėte."
Pykčio žmogus negali pašalinti kaip nors kitaip, tik atradęs Tėvą savyje ir gimęs iš dvasios. Tada pyktis dingsta iš viso.
Aš neturiu JOKIO PYKČIO. JOKIO PAVYDO, JOKIO SUSIERZINIMO NEJAUČIU NIEKADA IŠ VISO.
BET KOKIAS BLOGAS GYVULINES SAVYBES Tėvas pakeitė MEILE.
TODĖL MYLIU IR VISUS JUS IR VISADA TĖVO MEILE. MYLIU IR RUSUS, IR ŽYDUS, IR ARABUS, IR KINUS, VISUS VIENODAI, NET IR KAIP MYLIU TĖVĄ, NES TAI YRA TOJI PATI TĖVO MEILĖ, KURI YRA GYVA IR KURI MANO ATSIVĖRUSIOJE SIELOJE TEKA NUOLAT, KAD PYKČIUI NEBELIKO VIETOS.
Ir tada tik supratau, kad aš NESU GAMTOS DALIS, BET ESU TĖVO SŪNUS.
TAi visiškai KITA samprata ir kitoks KOKYBIŠKAI gyvenimas, nes tu gyveni TĖVO MEILE VISKAM, TUO PAČIU IR GAMTAI, BET JOS DALIS NESI, NORS GYVENI JOJE.
Todėl aš jus visus nuolat raginu, ir raginsiu, ne MEDITUOKITE, BET ATSIVERKITE TĖVUI, KURIS YRA JŪSŲ VIDUJE.
Tik šitokiu būdu jūs patirsite tėvišką meilės proveržį į jūsų gyvą sielą, tik šitaip jūs gimsite iš dvasios. Ir tai yra jūsų tikrasis aš, kuriame nebėra nei pykčio, nei kitų jus kankinusių savybių, o jūs jaučiate vien tik meilę. Savo gyvulines savybes jūs tiesiog šito patys nesuprasdami pakeitėtė iš Tėvo gaunama, kas akimirką, gyva meile.
Ir tada jūsų siela vis labiau ir labiau trokš pokalbio su Tėvu. Ir tai ir yra jūsų malda.
Nereikia jokių meditavimų, kurie nutolina jus nuo TĖVO. Reikia GYVO BENDRAVIMO SU TĖVU.
Tada nereikės tiek kankintis, kiek kankinosi, ir tebesikankina Povilas, taip ir nesuvokdmas, kad Tėvas ir jo laukia atsivėrimo visu sielos nuoširdumu. Ir pati jo siela taip pat laukia, kada jo gyvulinis protas paleis ją iš narvo į laisvą skrydi su Tėvo meile ir Tėvo meilės oro srovėse, kad ji motų savo sparnais darydama gėrį VISIEMS.
Štai tokia atsivėrusi siela, atradusi tą vienintelį kelią pas Tėvą, per Tėvą atradimą savyje, nušvinta kasdienybėje taip, kad jos švytėjimą ir meilę pastebi ir kiti sielos broliai ir sesės ir nori taip pat šitos šviesos, kad galėtų daryti gėrį visų labui.
Štai TOKIO GYVYBINGO SIELOS SKRYDŽIO SU MEILĖS DARBAIS LAUKIA TĖVAS, NES JIS TAM NET SAVO DALELĘ, SAVO DVASIĄ - MINTIES DERINTOJĄ PADOVANOJO, KAD DRAUGE DARYTŲ GĖRĮ VISŲ LABUI, JEIGU TIK SIELA ATSIDUODA TĖVO VEDIMUI IŠ VIDAUS.
Kito kelio žmonijos vystymąsis NETURI, NES KITO KELIO TĖVAS NENUMATĖ.
Jis numatė tik MEILĖS GYVĄ KELIĄ SU JUO, ATRASTU SAVYJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-02-26 11:47:33
Poviliuk, mielas drauge, ar nemanai, kad sėji tą pačią sėklą, kaip tavo naujas bičiulis-oponentas, sėklą, iš kurios užauga savęs įsimylėjimo padermė, kurios vaisiai - savęs patenkinimo ir to pasitenkinimo viešas demonstravimas?
Pabandyk į tai pažvelgti plačiau, gal tuomet pamatysi ir kitą savo gražių komentarų pusę. Aš neneigiu, kad tu linki mums tik gero, kaip neneigiu to paties ir kitų dalyvių atžvilgiu, bet leisk man suabėjoti - ar tikrai mes visi gerai išmanome kaip daryti tą gerą? Panašu, kad tu įsitininęs, kad pats labai gerai žinai kas yra gera, o kas bloga, esi įsitikinęs, kad mus maitini tik šimtaprocentiniu gėriu. Bet Algimantas irgi tiki, kad jo gėris pats geriausias.
Paabėjokime drauge, gal tai padės suvokti kažką svarbesnio, nei "atraskite tėvą savyje", ar "atrask dievą meditacijoje"?
Pradžioj būtų gerai išsiaiškinti - ar norime pažinti Tiesą, ar viso labo ieškome ir tobuliname būdus kaip išpešti didžiausią malonumą iš dvasinių praktikų. Ką pats manai, ar svarbi Tiesa, ar už ją svarbiau vidinis pasitenkinimas?
bičiulis
2009-02-26 11:34:23
ie.kant savo sielos, pirmiausia turi ateiti meilė, kuri uždegtų širdį ir padarytų žmogų drąsiu ir ištvermingu. Tik meilė gali suteikti žmogui pasitikėjimo savimi ir gyvenimu, tik tada kai myli gali pasitikėti ir aukoti. O drąsos tikrai prireiks. Einant vidun man reikėjo daug dalykų kuriuos pamačiau savyje priimti, pripažinti, o jie nebuvo tokie dvasingi ir gražūs kaip norėtųsi. Jokios vidinės didybės ir meilės iš pradžių neradau. Pasirodo reikėjo ieškoti ne didingų dalykų, o energijų, vidinių šaltinių ir atsipalaidavimo. Tik atsipalaidavus, kai įtampos nuslūgsta, į vidų gali ateiti žydėjimas ir naujumas.
Pirmas nemalonus dalykas, kurį atradau buvo didžiulis pyktis. Tai pyktis pilnas agresijos ir nemeilės. Pykau ant visų ir ant kiekvieno asmeniškai, pykau ant gyvenimo, kuris nebuvo lengvas, pykau ant tos situacijos kurią pradėjau suvokti ir matyti. Supratau kad žmonės gyvena nesąmoningai ir dviveidiškai ir tas dviveidiškumas perteiktas man kaip norma. Pamačiau kad neturiu tikro savo veido, aš nešiojau grimasas ir kaukes. Netikros šypsenos ir netikros ašaros, apsimetėliškas meilumas ir negebėjimas mylėti iš širdies. Visą tai pamačiau savyje ir buvau išsigandęs ir piktas. Laimei mano atrastos meditacinės technikos leido tam pykčiui ištrūkti iš mano kontrolės ir atsipalaiduoti. Protas nuolat kontroliuoja emocijas ir jausmus, spontaniškai jausti emocijų niekas nebemoka, protas sprendžia kada galima papykti, kada pamylėti, viskas vyksta pusiškai. Štai ateina pyktis iš vidaus ir natūralu būtų jį išreikšti, tai yra pyti. Bet protas sako, STOP, dabar negali rodyti emocijų, gali kas nors ne taip suprast, paskui turėsiu nemalonumų. Ir energija yra užspaudžiama. Su kiekvienu asmenybės sluoksniu, pyktis ir emocionalumas slepiamas po dorovės šydu, po dievo tarno kauke. Nueikit į vienuolynus ir pamatysit vaikščiojančius lavonus, jokio emocinio aktyvumo, tik dirbtinis gyvumo imitavimas. Kuo mažiau maisto, jokio sekso, jokių emocijų ir jus tapsit mumija, žmogaus parodija.
Jėzus mylėjo gyvenimą, jis šventė ir linksminosi. Žmonės stebėjosi kodėl jis toks besidžiaugiantis, jie niekaip nesuprato, kad kai jaunikis šalia, reikia džiaugtis, naudotis proga.
Mes pavertėm savo gyvenimą kalėjimu, tik tas kalėjimas yra be prižiūrėtojų, mes patys save sukaustėm nesąmoningumo ir bukumo pančiais ir suspaudėm savo vidų iki kataliko, budisto, partinio ir pan. Išorėje mūsų niekas nelaiko, mes patys prisikabinom prie pinigų, sekso, pykčio, savanaudiškumo, asmeniškumo. Visa tai grandinės laikančios sielą nuo skrydžio.
Kiekvienas žmogus nešioja suspaustą pykčio bombą. Ir kuo daugiau spaudi, kontroliuoji pyktį, tuo daugiau energijos reikia jam valdyti, administruoti. Vietoj to kad paleisti, išreikšti emocijas ir leisti tekėti naujai energijai, žmogus eikvoja savo gyvenimą jų kontrolei.
Religijos yra prieš pyktį ir seksualumą. Kodėl? Kas yra blogo pyktyje? Tai natūrali žmogaus reakcija, energija, ją reikia priimti ir transformuoti, o ne užspausti. Bet niekas nemokina pyktį išreikšti sąmoningai ir inteligentiškai. Dažniausiai jis prasiveržia, mums nemaloniu būdu. Vos tik prarandam kontrolę, jis čia pat , jis kyla ir griauna viską kas jam papuola kalyje. Taip gyvena dauguma žmonių. Įvyksta pykčio priepuoliai, bangos, ir jos tokios stiprios, kad žmogus pats išsigąsta ir aplinkinius išgąsdina. Neretai nesąmoningo pykčio metu nužudomi gyvūnai ir žmonės. Ir kai pyktis atlėgo, kai jis prasiveržė griaunančia jėga, ateina atsipalaidavimas ir žmogus pamato kad be reikalo nužudė kaimyną ar tėvą. Teismas jo klaus: kodėl nužudėte? Bet žmogus nežinos, kodėl, jis tuo metu buvo nesąmoningas, tas ką jis nužudė atsitiktinai papuolė jam po ranka.
Žmonės gali melstis visą gyvenimą, tai pykčio netransformuos. Nes reikia sąmoningumo, o ne vidinių monologų.
Aš metus laiko traukiau iš vidaus nežmoniško pykčio sankaupas. Ir kuo daugiau paleisdavau pyktį ir kitas emocijas, tuo labiau jaučiausi gyvas ir tikras. Pyktis nors ir neigiam emocija, bet ji nėra antidieviška ar antireliginga. Ją reikia priimti nevertinant ir jį sudegs sąmoningumo ugnyje.
Per emocinius blokus ir jų kontrolę, žmogus prarado gebėjimą atsipalaiduoti giliau. Nes pradėjus atsipalaiduoti, reikės tapti gyvu, tekančiu ir jautriu. Gyvenime nėra nieko blogo, tik žmogus skirsto kas švaru, kas purvina, kas šventas o kas nusidėjėlis. Grįžtant į save, į motinos gamtos prieglobstį viskas tampa šventa. Protas neskirsto pasaulio į kategorijas. Ateina tylus priėmimas ir pasitikėjimas. Tu pasiduodi ir priimi nežinomybės iššūkį.
Užgniaužtas pyktis neleidžia žmogui mylėti, pyktis nuodija visus darbus,kuriuos žmogus daro gyvenime. Net kai nori mylėti,už už tos meilės stovi pyktis,jis niekur nedingo,jūs jį giliai paslėpėte.
Povilas
2009-02-26 10:44:46
Gerai , ir labai gražiai rašote apie meilę , Algimantai , kaip sakoma , moksliškai ir dvasiškai . Dievas yra Meilė . Kas begali būti gražiau ir prasmingiau šių dviejų žodžių sąjungoje .
Meilė ir Dievas , kas begali būti prasmingiau ir aiškiau gyvenimo kelyje . Meilė , tai Dievo Tėvo padovanotas JO Dvasios fragmentas . Meilė , tai gražiausmas jausmas besišypsančioms mamos akims , žmonos akims , ar mielos draugės akims . Šio jausmo , kaip ir Dievo Tėvo dvasios negali nei apčiuopti , negali matyti , bet gali jausti , kad jis yra su tavimi gražus ir šventas jausmas , kuris mus kasdiena kuria vis geresnius , tauresnius ir vidinio džiaugsmo pilnesnius . Meilė , tai ne jausmų šėlsmas , bet noras suvienyti šiuos jausmus , apjungti juos , tiek fizinėje , tiek dvasinėje plotmėje . Meilėje mes prasidedame ir meilėje mes užbaigiame savo sielos ir dvasios augimą . Be Dievo Tėvo meilės aš neturėčiau ir savo meilės . Tik JO Meilėje aš augu , kaip asmenybė . Aš savo meilę galiu pastiprinti ir sujungti su Dievo Tėvo meile . Aš tai galiu daryti , kaip ir kiekvienas iš mūsų tai gali daryti . Ir tai mano jausmams duoda dar didesnį džiaugsmą , kad tu žmogau su savo meile , su savo jausmais esi ne vienišas , bet per Dievo Tėvo Meilę esi sujungtas su visa žmonija , ir net su visa kūrinija . Reiškia tu esi mylimas tokių pat asmenybių ir esybių , kurios , kaip ir tu myli Dievą Tėvą , kurios savo asmeninius meilės jausmus sujungia ir su Dievu ir su žmogumi . Panašus panašų traukia , tai ir visoje kūrinijoje meilės jausmas gyvuoja ir transendentiškai plinta tarp tokių kūrinių , kurie ją moka priimti ir skleisti toliau , savo artimui .
Petras
2009-02-01 17:05:00
Norėčiau, kad prisimintumėte šios skilties komentarus apie meilę ! :))))
Taip taikliai apibūdintos meilės sąvokos nesu niekur kol kas skaičiusi. Dėkoju. Cituoju Algimanto žodžius:
Meilė - tai yra Tėvo vibracijos siunčiamos visai kūrinijai ir kiekvienam tvariniui, kiekvienam žmogui. Ir visiems VIENODAI. Ir kada mes atsiveriam šitam pačiam siuntimui iš Tėvo, tada ir pajuntam JO VIBRACIJAS. TAI IR YRA MEILĖ.
Kada šituos virpesius pajunti, tada gali jokio veiksmo nedaryti, niekam nedaryti gera, bet jauti PALAIMĄ SAVO VIDUJE REALIAI.
O tada NETIKĖTAI pajunti KAD TU IRGI IMI SIŲSTI ŠITAS PAČIAS VIBRACIJAS VISIEMS. Tu tuomet tampi šitų pačių virpesių laidininku ir juos dalini be išskaičiavimo ir tuo pačiu imi panašėti į Tėvą. Pats virpesių siuntimas nėra meilė, bet jos PASIREIŠKIMAS, JOS GYVYBINGUMAS, JOS TEJĖJIMAS
aušra
2009-01-31 17:42:50
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.