Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjo Valios pasireiškimas, mūsų valios veiksmais – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2022 08 06

Mylimieji, mano vardas Algimantas, aš sakau mokymus mūsų gyvojoje šventovėje, kuri turi vienintelė pasaulyje, Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardą. Ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai. Ir kada jaučiu dvasia, aplinką, kadangi esu ne šitas kūnas, ne materija, bet dvasinė asmenybė – Kūrėjo sūnus, ir kada viduje mąstau, kaip viskas prasilenkia su Kūrėjo Valia, praktiškai darosi labai apribota erdvė kur tu gali pažvelgti – gali pažvelgti į gamtą, bet ji sudarkyta. Gali pažvelgti į debesis – jie irgi ne pagal Kūrėjo Valią, nes mūsų skleidžiami virpesiai įtakoja ir debesų formavimąsi, oro krypčių formavimąsi, įtakoja liūčių, potvynių susidarymą.
Aš klausausi dainų – ir ypač kreipiu dėmesį į tekstą, jau seniai tą darau. Ir viena prieš pora dienų girdėta daina, mane pralinksmino ta prasme, kad – dainuoja mergina, dainuoja apie meilę, kaip ji myli vaikiną ir jiems susitikus jie nugrimzta į tą palaimą – kaip gera būti meilėje, ir tada reikia išsiskirti, vaikinui į savuosius namus, jai į savuosius namus. Bet jie taip apibendrina – taip gera, bet mes turime sugrįžti į tikrovę. Tai kas yra gera, meilės būsena – tai atrodo jai iliuzija, o grįžta į tikrovę, kurioje yra kiti virpesiai – nėra meilės būsenos. Reiškia viskas apversta aukštyn kojomis. Ten kur yra Meilė – tai ir yra Tikrovė. Ten kur jos nėra, yra iliuzija. Ir kada tu žvelgi į aplinką, tu matai, kad visur yra iliuzija – mokykloje, šeimoje, gatvėje, darbe, universitete. Todėl, viskas yra Tavo sumanyta, kad vyktų pagal Tavo Valią. Ir išmintingesni pasauliai, nušvitę Tavąja Šviesa, Meilės Galia, jie gyvena pagal Tavąją Valią. Jie gyvena Tikrovėje, jau nekalbu apie tas planetas, kurios yra sukurtos specialiai, ne evoliuciniu būdu atsiradusios, kurios mūsų laukia – ten kiekviena planeta mums naujas universitetas, po prisikėlimo, bus. Ten viskas vyksta pagal Tavo Valią, Tikrovėje.
Mūsų planeta, be Dvasinių Mokytojų – kurie šiandien mano ruošiami – išbristi be Kūrėjo tiesiog negali, iš šito pelkyno, todėl kompozitoriai rašo tokias dainas. Melodijos – na, nepakelia dvasios, nepakelia asmenybės, o tekstai prasilenkia su Tavo Valia, prasilenkia su Tikrove, nes tekstai nugramzdina į iliuziją. Taip. Ir kada tu žvelgi gilumine Įžvalga, kurios aš ir mokau jus – kaip gilumine Įžvalga skaityti ir patį Urantijos Knygos Apreiškimą – ne vien tiktai kas parašyta eilutėje, bet kas giliau, negu tai atskleidžia mums eilutė, tie parašyti žodžiai – pažvelgti į gilesnį, ne paviršiuje esantį savosios Valios pasireiškimą arba tos Valios išraiška, kad atsirastų pasireiškimas Tavosios Valios mūsų valios jau veiksmais. Tai štai, kada ta gilumine Įžvalga jau visur ir dairaisi, ir matai, kad toji iliuzija tai yra kaip vandenynas be krantų, o Tikrovė kaip maža, maža – mažytė salelė, ir ji neapgyvendinta ir urantai tampa vieninteliai gyventojai toje mažoje, mažoje salelėje. Įsivaizduokite – vieninteliai urantai – kurių Vilniuje į gyvąsias pamaldas, kur ėjo šventovėje – atėjo dvi vilnietės – dvi – ir atvažiavome iš Kauno, trise. Įsivaizduojate, kiek buvo ta negyvenamoji salelė apgyvendinta Tikrovės Kūrėjo sūnų – penki sūnūs susirinko Vilniuje – kur daugiau negu pusė milijono gyventojų. Ir urantai, taip pat anksčiau gi jie ateidavo, nes viduje būdavo kitokie virpesiai – ateidavo jų daugiau, bet irgi ateidavo riba neperžengiama, kaip būdavo pradinės aviacijos laikais – pakilti į orą, kad atsirastų kokybė, kad tas aeroplanas išsilaiko ore arba jau sustiprėjus aviacinei gamybai, jau yra greitesni lėktuvėliai, o paskiau ateina riba, viršgarsinis greitis, pranokstantis tą greitį – tai yra milžiniška kokybinė šuolio riba. Ją įveikti reikalinga ir drąsa ir ryžtas, vėliau – skrydžiai į kosminę erdvę – naujas, jau kosminis žingsnis aviacijoje. Tai štai, toji ir yra kokybinė riba. Šventovėje užburti tie trisdešimt skaičius – trisdešimt – tarp aštuonių milijardų. Tai įsivaizduokite, kiek gyvų gyventojų toje salelėje – Tikrovės salelėje. Visi aštuoni milijardai iliuzijoje gyvena, ir veikia. Jeigu jie ramiai gyventų, tai tegu sau gyvena, bet jie gi yra aktyviausiai veikiantys, pinigus skaičiuojantys, lobstantys, skriaudžiantys kitus, kiti vargstantys, kenčiantys, badaujantys – milijardas badauja. Ir vis tiek jie laiko, kad tai yra tikrovė. Tas badas, aplinka jų ir jų valdovai yra jiems tikrovė. Kiti kariauja žudydami vieni kitus – jiems tai atrodo tikrovė, jie turi ordinus, didvyrių vardus sugalvoja.
Dabar Ukrainoje, žiūrėkite, jiems dalins ten Ukrainos didvyrių žvaigždę ar dar kažką, nors dabar žvaigždė galbūt draudžiama ta, na, sakykime, geometrinė figūra – penkiakampis. Jiems tai yra tikrovė – iliuzija, žaidimas vaikiškoje smėlio dėžėje, bet nužudant materiją, žmogiškąjį kūną. Ir štai mes, vieninteliai tos neapgyvendintos salos gyventojai, turime plėstis – plėstis. Esame vieninteliai žmonijos išlaisvintojai iš iliuzinės aplinkos, kad aiškindami, kaip Dvasiniai Mokytojai, kaip aklam atvertume dvasinį regėjimą. Dvasinis regėjimas stipresnis negu fizinis, bet net ir fizinį regėjimą praradus, didžiulė žmogui yra negalia, jis praranda orientaciją, bet dvasioje praradus orientaciją, tu rizikuoji prarasiantis – amžinybę, tu gali į ją ir neįžengti. Tu prarandi savo sielą, savo dvasią, jeigu lieki dvasiniu aklu, kai tu esi Kūrėjo sūnus arba dukra. Tu turi tą kosminę Įžvalgą, Kūrėjo Išmintį tau padovanotą, potencialiai – dėk pastangas – dėk pastangas.
Dabar aš pasižiūriu, man skambina – gyvųjų pamaldų metu kas skambina? Urantas, nežinodamas, kad vyksta pamaldos. Reiškia dvasioje yra aklas. Intelektu taria gražių žodžių daugybę – tai yra infliacija tų žodžių neparemta darbais, neparemta gyvenimu, neparemta Tavimi, kuris yra juntamas būsena.
Aš jus mokau atverti Širdį. Aš mokau Gyvai, kad jūs Širdimi gyventumėte. O liežuvis tegu tyli visą laiką, jeigu jūs nesuvokiate, kad tai yra du skirtingi dalykai. Ištartas liežuviu žodis, neparemtas Širdimi, jis yra tuščiai skambantis cimbolas – tuštybė. Tai štai, kokie mes esame. Pilni ar tušti? Urantai. Gyvi ar šiaudiniai? Nes Vilniuje yra na, kažkur gal iš Vakarų atėję, mada – prie Verkių muziejaus, didžiausios padarytos skulptūros iš šiaudų – dinozaurai visokie, paukščiai, žmonės. Tą aš mačiau prieš pora metų, nežinau ar dabar yra. Su dviračiu nuvažiavęs.
Tai štai, mes, urantai, turime sau iškelti klausimą – ar mes esame gyvi ar šiaudiniai? Tai retorinis klausimas. Amen.

Komentarai