Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Mūsų yra Kristaus gimtadienis šiandien – rugpjūčio 21-oji! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2022 08 21

Mano vardas – Algimantas. Ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai – pateikiu Mokymus lietuviškai gyvojoje šventovėje, turinčioje Kūrėjo vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvojoje ir vienintelėje šventovėje pasaulyje, nes joje nėra ritualų, yra atvėrimas asmenybės kiekvieno iš mūsų Širdimi, ir Širdyje. Šiandien šventovėje, mes gausiai susirinkom! Iš tikrųjų, kada mūsų yra tiktai saujelė, apskritai, tai šita saujelė dabar atrodo tokia didžiulė.
Mūsų yra Kristaus gimtadienis šiandien – rugpjūčio 21-oji! Vasara į pabaigą. Ten, kur gimė Palestinoje, buvo karštymetis – ten daug karščiau. Nors dabar karštis atsikrausto į Lietuvą gan smagiai. O rugpjūčio 21-oji mums yra visiškai kitokios reikšmės negu tiems, kurie nieko nežino apie Jėzų, apie Urantijos Knygos Epochinį Apreiškimą. Štai aš parodysiu šitą Knygą, kurią ne kartą jau rodžiau, bet galbūt, sakykim, kažkas pirmą kartą žiūri yuotub‘e – turės informacijos – Algimantas paėmęs nuo stalo parodo Urantijos Knygą. Štai Apreiškime du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto. Ir vien tik turinio – penkiasdešimt puslapių, aštuoni šimtai puslapių skirta Jėzaus gyvenimui ir mokymams – kiekvieneri metai aprašyti. Tai yra Dieviškas Apreiškimas! Tai dvasinės Asmenybės, aukštesnio negu mirtingojo statuso, ėmė Informaciją tiek iš to laiko liudininkų, kurie gyveno kartu su Jėzumi, tiek, kada pristigdavo informacijos, tada imdavo iš Dieviškųjų Archyvų. O Dieviškuosiuose Archyvuose registruojama kiekviena mintis, kiekvienas virptelėjimas! Nėra nė vieno, kuris būtų neužregistruotas! Tokios minties stinga mūsų planetos gyventojui – jis nežino, kad mintys registruojamos. Ir jas galima pateikt per visą kūriniją, tas mintis pateikt, būtent, įvairių lygių vadovams, kad matytų, kokie yra jų vadovaujamame segmente dvasiniai broliai ir sesės – kaip veikia jų protas, kiek jisai yra nukreiptas į Evoliucinę pusę, kiek prieš Kūrėją. Nieko negalima nuslėpti, neįmanoma! Virpesiai viską atskleidžia, ir tuo pačiu šitie virpesiai perteikiami iki pat Kūrėjo.
Todėl ir Jėzaus gimimas prieš du tūkstančius metų iš tikrųjų buvo reikšmingiausias įvykis planetos gyvenime. Ir šito įvykio negali pranokti niekas. Dvasinis Jėzaus Statusas – Sūnus Kūrėjas – Sūnus, kad jis sukurtas Rojaus Trejybės Asmenų, ir – Kūrėjas, kad jis su savo Partnere kuria Vietinę Visatą. Štai jeigu imsim šitame skliaute – dangaus skliaute – Vietinių Visatų yra 100 000 – o tokių skliautų yra septyni, ir jie skrieja aplink kūrinijos Centrą – Kūrėjo energinių virpesių Buveinę, kuris vadinamas Rojumi. Ir štai savojoje Visatoje Sūnus Kūrėjas įsikūnija pačiu žemiausiu savo sukurtu tvariniu – mirtinguoju – gimdamas bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių vienintelį kartą. Šitas įsikūnijimas vadinamas savęs padovanojimu – savęs – padovanojimu. Jis turi išaugt normalioje, kaip ir kiekvienas vaikas auga šeimoje tame pasaulyje, ir nieko, jam jokių nesuteikiama privilegijų – jis turi patirt tą žmogiškąjį gyvenimą. Labai svarbu, kokie yra tėvai. Kristaus tėvai iš tikrųjų buvo renkami labai atidžiai, jų genetika buvo studijuojama daugybę kartų į praeitį. Buvo sudaryta Dieviškoji Komisija, kurie atrinko – atrinko – tą šeimą, kurioje turėtų būti gimstantis tas mažylis, tas kūrinijos Vienas iš Dviejų Vadovų žmogiškąja tapatybe. Įsivaizduokit, ateina bejėgis kūdikis materialus, bet jis yra Vienas iš Dviejų Vietinės Visatos Sukūrėjų, kuris yra Aukščiausio Statuso Dvasinė Asmenybė! Ir štai jinai taip save sumažina, kad ji patenka į tą tapatybę, kurią mes ir pažįstame tiek iš Naujojo Testamento, tiek iš Urantijos Knygos Epochinio Apreiškimo – kaip Jėzus iš Nazareto. Tas pats Sūnus Kūrėjas! Rizikingas atėjimas, nes jeigu tėvai nebus dori, nuoširdūs, išaugs tas mažylis veikiamas aplinkybių ir aplinkos visiškai ne toks, koks turėtų Sūnus Kūrėjas žmogiškąja tapatybe atėjęs save padovanot, kad kauptų žmogiškąjį patyrimą – ir tuo pačiu dar žmonėms-mirtingiesiems apšviestų Tėvą, nes jo Misija šitame pasaulyje vykdyti Tėvo Valią. Iki tol jis buvo šešis kartus įsikūnijęs aukštesnio statuso negu mirtingasis įvairiais pavidalais – ir kaip Melkizedekas, ir kaip Angelas. Todėl tai buvo ne materialūs įsikūnijimai – dvasioje. Ir jis tuo pačiu irgi apreikšdavo Kūrėją tų kategorijų, kurių viduje jis įsikūnijo – toms asmenybėms. O žemiškąja išraiška, jis veikiamas aplinkos, ir tėvų indėlis nepaprastas.
Dar daugiau, ko nežino nei Naujasis Testamentas, nei žmogus be Urantijos Knygos Apreiškimo – Marija pagimdė iš esmės devynis vaikus. Ir Jėzus patyrė – patyrė – netektį savo tėvo – žemiškojo tėvo – Juozapo – žūtį, kada jam buvo tik keturiolika metų. Jis prisiėmė misiją atstoti tėvą ir vyresniojo brolio vaidmenį. Bet jis išmintingai rengė savo jaunesniuosius brolius, kad kiekvienas po jo gimęs šitame pasaulyje, būtų atsakingas, kada jis paliks šitą šeimą ir eis vykdyti Tėvo Valios drauge su Apaštalais, kad tas vyresnysis likęs, būtų atsakingas, kaip brolis-tėvas jaunesniems savo broliams ir sesėms. Štai koks išmintingas vedimas! Jis mokė tiesiog padalinęs ežias, kad vaikai stebėtų, kaip auga tose ežiose tiek daržovės, tiek vaisius, uoga. Vaikai dirbo – dirbo. Dabar tai būtų laikoma vaiko išnaudojimas. Kvailystė šitaip laikyt! Vaikas privalo dirbt! Jis neturi būt auginamas veltėdžio charakterio! Jėzus maitino nuo keturiolikos metų, kaip vyresnysis brolis ir tėvas visą šeimą. Ir jie patyrė skurdą. Turėjo ir nekilnojamo turto, teko jį išparduot, nes nebuvo lėšų. Jėzaus gyvenimas, taip pat buvo irgi patirtis netekus paties jaunesniojo broliuko Amoso. Ta mirtis, žmogiškąja prasme, materialiam kūnui skausmingas patyrimas. Ir jo branda – jo branda vis labiau suliejant savo Dieviškąjį Protą su žmogiškuoju protu – harmonizuojant tą suliejimą, ir kad galiausiai įsiviešpatautų Dieviškasis Protas – tai buvo jo Minties Derintojo impulsai!
Mes dabar gavom Kristaus dėka Minties Derintoją – kiekvienas – kol kas savo darbais nenusipelnę, kad kiekvienas gautume! Dabar mes turim nuo pat pirmojo moralinio sprendimo, dar vaikystėje, turim Minties Derintoją – Kūrėjo Dvasią – kuri mus veda, kaip gerasis Locmanas iš vidaus savąja Dieviškąja Išmintimi. Jūs tiktai įsivaizduokit, Kūrėjo Dvasia mūsų viduje yra – pats tas Kūrėjo Kokybės Dieviškumas! Ir mes turim priedermę – susilieti į vieną asmenybę, nes Minties Derintojas yra ikiasmenis. Tokia Dovana mums suteikta specialiai – ne asmens pavidalo Dvasia – o ikiasmenė – kad mes padovanotume taip pat gautą amžiną iš Kūrėjo Dovaną – dvasinę mūsų asmenybę – ir taptume viena dvasioje. Kaip tai panašiai galime įsivaizduoti? Pasemtas, sakykim, vandenyno puodukas, šitame puoduke yra tas vanduo iš viso vandenyno – mes gaunam savo asmenybę tokią pat, kaip ir Kūrėjo Asmenybė – su visomis Kūrėjo Amžinosiomis Charakterio Savybėmis – ir puoselėjam Kūrėjo Amžinąsias Vertybes. Ir štai mes turime tą asmenybės Dovaną, kurią mes ir išpilam į Tą Vandenyną patys – įlipam į Tą Vandenyną ir susiliejame su Vandenynu! Štai ką reiškia tas susiliejimas su Kūrėjo Dvasia, ir savo asmenybę visiškai suliejant su Kūrėjo mums suteiktu Minties Derintoju. Ir mes esam To Vandenyno jau nebeatskiriama dalis – niekas mūsų nebegali išskirti. Ir tai yra Kristaus dėka – Jėzaus – atėjimo į šitą pasaulį save padovanoti, apšviesti žmones. Ir dar, svarbus niuansas buvo Kristui – užbaigti maištą, kuris buvo prieš 200 000 metų sukeltas Liuciferio – Vietinės Sistemos, kuri turi Satanijos vardą – vadovo, ir jo pavaduotojo Šėtono. Tai Asmenybės – Lanonandekų kategorijos dvasinio statuso Asmenybės – štai jos sukurstė maištą prieš Kūrėją. Liuciferis teigė laisvės manifestu – Tėvo nėra – t.y menamo Tėvo vardu mumis manipuliuoja Sūnus Kūrėjas. Dėl to Liuciferis paneigė Tėvo buvimą, iškėlė save iki Dievo rango, kad jam ėmė prisiekti ištikimybę tie, kurie prisijungė prie maišto, ir šlovinti kaip Dievą. Kvailystė, dvasinė beprotybė! Bet net Dvasios, subliuškusios Įtikėjimu ir turinčios savyje tiek puikybės, ir savanaudiškumo, iš tikrųjų tampa išdavikiškomis – išduoda Kūrėją. Atrodytų beprotybė – beprotybė tiems, kurie nuoširdžiai patiria Širdimi Kūrėją – patiria tai, kas yra Kūrėjo sumanyta – Evoliucinis Procesas – patirtimi patirti Paties Kūrėjo buvimą ne ritualais, kad čia kažkas sako – reikia atlikti vieną ar kitą, nes tai yra tokia diena – bet atvėrus save, kaip asmenybę Asmenybės Šaltiniui! O Kūrėjas ir yra Asmenybės Šaltinis! Štai mes tada ir patiriam gyvą Kūrėjo atradimą savo viduje, ir Jo buvimą. Ir tada niekas negali mūsų nuneigti tvirtindamas, kad Kūrėjo nėra. Tam, kuris šitaip tvirtina, na, nėra, kadangi jis dar nėra pabudęs dvasioje – jis nesupranta, kad dvasia pabusti reikalingos pastangos – nuoseklios, nuolatinės, ir ilgalaikės. Niekas neateina be pastangų. Pabudimas gali ateit per akimirką – dvasinis Kokybinis Šuolis – bet iki to Šuolio turėjo būt milžiniškas ir laiko, ir materialių veiksmų patyrimų seka, susidedanti iš atskyrų segmentų, atskyrų jungčių.

Štai Kristus mums yra Vyresnysis Brolis. Kristaus garbint nedera – garbint reikia tik Kūrėją – Keturias Asmenybes – Tėvą, Amžinąją Motiną, Begalinę Motiną, Visuminę Dievybę AŠ ESU. Tai yra Keturi Šaltiniai ir Centrai – ir Juos garbina ir Kristus – Šeimininkas Sūnus Kūrėjas. Visa tai yra Tikrovė. Bet, kas garbinat Kristų, galit garbint – bet jeigu išplėsit požiūrį, įgysit gilesnę Kosminę Įžvalgą, suvoksite, kad Kūrėjas yra Vienas Dvasioje iš Keturių Asmenybių. Ir Kristui yra tas pats – Tėvas ir Motina – kaip ir mums kiekvienam – todėl ir reikia garbinti. O kas yra garbinimas? Tai yra savęs išskleidimas nieko neprašant, atiduodant save Kūrėjui, kaip tam Šaltiniui ir Centrui iš kurio prasidėjo visa kūrinija ir gyvastis joje. Kristus turintis pradžią, Kūrėjas – be pradžios ir pabaigos. Kristus turi amžinybę su sąlyga, jeigu jis lieka visą laiką ištikimas Kūrėjui. Jis turi laisvą Valią – jis gali maištauti, bet jo Kosminė Išmintis neleidžia išprotėt, kaip išprotėjo Liuciferis, Šėtonas, mūsų planetos buvęs dvasinis Vadovas Kaligastija, ir kurie nuo 1985-ų metų patys pasirinko tapatybės sunaikinimą. Ir šitas jų pasirinkimas Dienų Senųjų Tribunolo – Trijų Senųjų Tribunolo – buvo patvirtintas. Puikybė – priežastis, pasekmė – išnykimas iš kūrinijos – tas, kuris vadovavo Vietinei Sistemai ir joje buvusiems tuo metu, kada sukurstė jis maištą 609-iems pasauliams, kuriuose gyveno žmogus – pasekmė yra išnykimas iš Tikrovės – ir net išbraukimas iš visų Dieviškųjų Analų, kad toks asmuo buvo kada nors egzistavęs. Kiekvienas renkasi sprendimą savo valia. Visus raginu rinktis tiktai Kūrėją, garbint Kūrėją, ir niekada neatsisakyti Gyvojo Kelio, Tikrovės ir jos Šaltinio, ir Centro – Kūrėjo! Ir Jėzus yra tas pats mums Dvasinis Vedlys šitame etape jo Vietinėje Visatoje, kaip ir Tėvas, ir Motina – kaip ir Kūrėjas. Bet mes šitą praaugsim Vietinės Visatos statusą ir žengsim toliau į Rojų, reiškia mūsų ateitis pranoksta Jėzaus vadovaujamai Visatai mastelį, nes mums suteiktas Kūrėjo Likimas – pasiekti Kūrėją Rojuje, stovėti betarpiškoje Kūrėjo akivaizdoje. Ne visi tokį turi Likimą – šitame pasaulyje, taip, visi mirtingieji – bet pasaulių yra daug ir ne visiems yra dovanojamas toks Likimas. Žodžiu, tai yra nuostabus mums, kaip Dovana įteiktas Likimas! Su tuo ir sveikinu! Amen.

Komentarai