Forumas: temos peržiūra
Apmąstymai šiandien po vakar patirto epizodo - 2022 09 13
Apmąstymai šiandien po vakar patirto epizodo - 2022 09 13
Šiandien, kaip ir nuo vakar - tuoj po epizodo - nepalieka apmąstymai - kas tai?
Belaukiant prie kasos sumokėti už maisto produktų pirkinius, pamačiau vyrą apie 75 metų, kuris ėjo labai lėtai su lazdele rakoje. Lazdelė - žalia, dėvėjo jis ploną mėlyną striukę, beveik visą atsegtą, ant nugaros kuprinė, visa subliūškusi, matėsi, kad visai tuščia, bet ir laisvoje rankoje nelaikė jokios prekės ar krepšelio, šviesaus veido, melsvų akių. Jis tarsi prislinko prie pat manęs ir paklausė - Kur man išeiti, aš neregys? - Gali išeiti bet kur, juk tu nieko neperki. - Bet ar tikrai galiu aš išeiti čia? - Aišku, gali. - Jis praėjo labai lėtai pro mane, tada pro mokančią už pirkinius pirkėją, ir baksnodamas lazdele priėjo iki galo patalpos, atsimušė į sieną, tada pasuko kairėn, ir palengva ėjo link išėjimo. Aš visą laiką žvelgiau įkandin jo žingsnių - ėjo labai atsargiai, ir prie išėjimo hole atsitrenkė į kažkokią spintelę, gal kokioms išeikvotoms baterijoms rinkti, tada pasuko dešiniau - durys buvo už 2-3 metrų. Išėjo laukan. Aš sumokėjau už pirkinius, kurie nesutilpo į mano kurinę, tad dar išsiėmiau maišelį ir sudėjau į jį, kas liko. Išėjau laukan, apsidairiau, kur jis nuėjo, pamačiau jį kairėje pusėje, labai lėtai einantį šaligatviu už mašinų stovėjimo aikštelės. Mano mašina buvo kitoje aikštelės pusėje. Mašinų daug, o virš jų visų tuoj pat pamačiau Kūrėjo vėliavą, pritaisytą ant mašinos lango. Susidėjau visus daiktus ir ėmiau važiuodamas dairytis jo - per tą laiką jis tenuėjo apie dvidešimtį metrų. Iškart kilo mintis parvežti jį namo. Tad tuoj pat įjungiau avarinius žibintus, nes mašina stovėjo jau prie pat posūkio link išvažiavimo, ir dar užstodama net tris mašinų stovėjimo vietas, bet dar buvo daugiau laisvų vietų ir be šių, tad vis vien juk man neužims ir poros minučių jį įsodinti ir išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės, aš net ir durų nerakinau. Tuoj atsidūriau prie jo. Jis stovėjo ant šaligatvio paties krašto, ketindamas lipti nuo jo ant aikštelės asfalto, tik nebuvo užtikrintas, delsė. Tą pačią akimirką jis pajuto mane ir paklausė, tarsi matydamas - Kurioj pusėj Maksima - aš neregys? - Maksima šitaip stovint yra tau iš dešinės, o čia šaligatvis aplink mašinų stovėjimo aikštelę. - O jūs čia daug kartų buvote, viską žinote? - Nesu čia buvęs, tik esu ne kartą pravažiavęs, bet šitoje parduotuvėje ir aikštelėje esu pirmą kartą. Aš persikriausčiau į Kauną iš Vilniaus, tai dar sunkiai čia orientuojuosi. Aš atvažiavau su mašina, parvešiu tave į namus. Mašina čia pat. Laikykis už mano rankos. - Nenoriu aš jokios mašinos, man reikia pereiti per Raudondvario plentą į kitą pusę, ten ateis manęs pasitikti. - Tai kam tau eiti, kai aš galiu tave parvežti iki namų. - Nenoriu jokios mašinos, aš bijau mašinos, ir neisiu. Man reikia pereiti per Raudondvario plentą. - Raudondvario plentas - greta, už trisdešimties metrų. Kabinkis man už parankės, ir tave pervesiu į kitą pusę. - O kiek tai man kainuos? - Nieko nekainuos. Aš tau padėsiu pereiti ir tau man mokėti nieko nereikės. - Bet kaip šitaip gali būti? Jūs - nepaprastas žmogus. Dabar taip niekas nedaro. - Jo akys buvo pilnos ašarų. - Paprastas aš žmogus. Einam. - O jūs gerai šią vietą pažįstate? - Aš šios vietos gerai nepažįstu, bet Raudondvario plentą jau žinau gerai. - O iš kur jūs žinote, kur Raudondvario plentas? - Taigi aš matau, kas yra aplinkui. Dėl to ir tau padėsiu pereiti. Dabar tu stovi prie pat šaligatvio krašto. - Aš žinau, jaučiu. - Paimu jį už alkūnės ir tvirtai laikydamas vedu. Jis dar nepasitiki manimi, klausia - Kur tu mane vedi? Kur yra Maksima? - Nebijok, aš tave pervesiu į kitą Raudondvario plento pusę. Kabinkis man į parankę. - Aš paimu jo ranką ir tiesiog uždedu ant savo rankos, o alkūne tvirtai užspaudžiu, kad neišslystų. Jo žingsnis labai jau lėtas. Tokiu žingsniu nežinia kada pasieksim plentą už keliasdešimties metrų. Čia labai arti mūsų išvažiuoja iš aikštelės mašina, kuri jį labai išgąsdina. - Kur mes einame? - Nebijok, pasitikėk mano vedimu. Čia mašina išsuko iš stovėjimo vietos, ir dabar nuvažiavo iš stovėjimo aikštelės ir įvažiuos į Raudondvario plentą, Ar tikrai nenori, kad tave nuvežčiau iki namų? - Ne, ne, nevažiuosiu mašina. - Gerai, tada einame prie Raudondvario plento, bet iš pradžių turime dar pereiti per visą stovėjimo aikštelę. - Ten prie perėjos turi būti gulintis policininkas. Aš ten žinau, kur eiti, bet manęs ten ateis pasitikti. - Perėja yra, tik ties ja nėra jokio gulinčio policininko. Už šimto metrų matau kitą perėją, gal per ją tu turi eiti, jeigu ten yra tas gulintis policininkas. Einame dabar per aikštelę. - Mes lėtai praslinkome pro mano mašiną. Negerai išėjo su tokiu mašinos pastatymu per tris vietas, gerai bent kad įjungiau mirksinčias avarines šviesas, manau, kad žinos, jog tai kažkoks netikėtas sustojimas, ar net priverstinis, net truputį užvažiavau ant stovėjimo vietą žyminčių baltų linijų, kad tik netrukdyčiau važiuoti mašinoms iš aikštelės, nors kelių eismo taisyklėms nusižengiau, galiu gauti baudą, tačiau pataisyti padėtį nėra kaip, nenoriu dar labiau išgąsdinti savo lydimąjį, tad prie mašinos net ir neinu jos užrakinti, nes tarp mašinos ir manęs yra būtent jis - nenoriu daryti jokio jam nesuprantamo judesio, kad nedidinčiau jam ir taip didelės įtampos. Galų gale priartėjame prie mašinų stovėjimo aikštelės pabaigos, kad būtų trumpiau eiti žengiu į išmintą takelį per žaliąją veją. - Kas čia? Kur mes einame? - Mes dabar pasukome, kad mažiau būtų kelio tiesiai per žolę, čia kaip tik yra pramintas takelis iki šaligatvio jau Raudondvario gatvėje, ir kaip tik šitoje vietoje yra ir perėja į kitą Raudondvario plento pusę. Tik prie jos nėra jokio gulinčio policininko. Gulinčio policininko nesimato ir prie kitos perėjos. - Tai gal jis susidėvėjo nuo mašinų, gal jį nuėmė? O kur yra taromatas? - Apsidairau, kur gi jis gali būti? O jis kaip tik už mūsų per tris dešimtis metrų. Sakau - Taromatas yra visas žalias, kaip tik už mūsų, gal už trisdešimt metrų. - O kas čia stovi? žmogus..? - Pamatau visai netoli mūsų didžiulį, storą medį. - Čia ne žmogus, čia labai didelis medis. - Tai mes turime eiti per perėją čia. Kitoje pusėje bus stulpelis, ir posūkis kairėn. - Taip, matau kelio ženklą ir kažkoks siauras eina keliukas kairėn. - Pereinam per žolę, šalligatvį, stovime prie perėjos, kol sustos mašinos, tik nevisos sustoja. Matau atvažiuoja BMV ir sustoja. Vedu aš jį per perėją į kitą gatvės pusę. Kada baigėme eiti per asfaltą, tada jis sako - Čia turi būti laipteliai, bet per juos neikime, šalia turi būti nusileidimas ne laipteliais/ - Taip, yra laiptai, o šalia yra nuožulnus nuvažiavimas dviračiams ar vežimėliams. - Man būsena palengvėjo, nes tai, ką jis sakė, buvo ir aplinkoje, reiškia, jis ją pažįsta. Nusileidome per šį nuožulnų nuvažiavimą į dviračių taką. - Bet čia nėra nieko, kas tave turėtų pasitikti. Gal aš tave nuvesiu iki namų. - Ne, nereikia. - Koks tavo vardas? Mano - Algimantas. - Mano vardas - Pran-ciškus. - Po pirmojo skiemens jis užsikirto, bet užbaigė savo vardą, o tada pakartojo jį sklandžiai. - Pranciškus. Kiek man jums reikia sumokėti?- Ėmė gal net ir pinigų ieškoti, pradėjo tarsi braukti palei liemenį. - Pranciškau, nieko man nereikia mokėti. Aš tau tik norėjau padėti. O gal aš vis tik tave nuvešiu iki namų? Aš sugrįšiu prie mašinos, ją ir palikau negerai stovinčią ir neužrakintą. - Jūs palikote mašiną nerakintą? ir nebijojote? - Nebijojau, nes mane saugo Viešpats. - Man bus ką apmąstyti šiąnakt. Aš apie jus mąstysiu. Aš ne visą laiką buvau neregys. Mane 1991 metais pervažiavo mašina, sulaužė mane labai. Du trečdalius mano kūno sulaužė, ir tada aš nustojau matyti. Buvo sunkios operacijos. - Gal aš tave vis tik nuvešiu iki namų? - Ne, nereikia. Ten ir asfalto nėra. - Tai kur tu gyveni? - Yra iš lentų tokios patalpos, ten ir gyvenu. - Bet gi prasidės atšalimas, kaip tu išgyvensi ten, kai bus šalta? Tu turi kreiptis į savivaldybę, tau duos normalų būstą, tikrai jį gausi, dar ir neregys būdamas. - Ne, man nieko nereikia. Yra ten krosnis. Pasikursiu ją. Kur yra stulpelis? - Tuoj, Pranciškau, tave privesiu prie stulpelio. - Privedu prie stulpelio. Jis ranka apčiupinėja, apglosto metalinį pilką stulpelį, kuris Pranciškui-neregiui yra kaip Švyturys laivo kapitonui jūroje. - Pranciškau, keliukas suka kairėn vos už kelių metrų. - O tvorą yra? - Taip, Pranciškau, tvora irgi yra. Tik nieko nėra, kas tave turi pasitikti. - Aš čia jau žinau, tik dar priveskite mane prie tvoros. - Privedu prie metalinės tvoros. Ar tikrai man nereikia jums nieko mokėti. - Tikrai, Pranciškau, nereikia nieko man mokėti. Tai aš tave čia palieku, sakau tau, būk su Viešpačiu. - Tai jūs gal kunigas? - Pranciškau, aš esu daugiau negu kunigas, aš padedu Kūrėjo ir Viešpaties Jėzaus vardu. Todėl ir tu visada būk su Viešpačiu Jėzumi ir su Tėvu, ir tau visada padės. - Pranciškaus akyse pritvinko ašarų. - Pranciškau, dabar aš atsisveikindamas tau paspausiu tavo ranką, - Paimu jo plaštaką į savąją ir atsisveikinu - Sudie, būk su Tėvu ir Jėzumi, Pranciškau.
Važiuodamas namo, dar tenuvažiavęs apie puskilometrį nuo stovėjimo aikštelės, netikėtai pagalvoju, kodėl aš jam nepasiūliau nieko iš savo pirkinių, juk jis ant nugaros turėjo tuščią kuprinę, ir nieko nenupirko parduotuvėje, o aš vežuosi ir sūrio, ir sviesto, ir varškės, kefyro, juk jam tai irgi geri valgiai. Bet aš jau kur nuvažiavau, o vis ta ištisinė balta linija neleidžia niekur apsisukti. Vis vien turiu sugrįžti ir jam atiduoti savo pirkinius. Pamatęs punktyrinę liniją prie šalutinio keliuko išvažiavimo, apsigręžiu ir sugrįžtu atgal. Tačiau Pranciškaus nebėra niekur. Įsuku į tą siaurą keliuką, dabar man jau sukti reikia dešinėn, o Pranciškus eidamas iš kitos pusės turėjo sukti kairėn, ir toji tvora tęsiasi. Palei ją jis ir nuėjo. Ten, kur pažįstama vieta, ir žingsnis jo matyt buvo spartesnis, kad jo nemačiau jau niekur. Privažiavau ir tokią vietą, kur baigiasi asfaltas, kaip ir buvo sakęs Pranciškus, bet ir tame keliuke jo nebuvo. Toliau nebevažiavau, nes su mašina ten labai sunkiai ir pravažiuoti. Net ir čia ant asfalto buvo labai siaura, kad apsisukti irgi buvo nelengva.
Šiandien man kilo klausimas - o ko neregiui eiti į parduotuvę ir nieko joje nepirkus vėl grįžti namo, kai taip sunku net gatvę pereiti? Regintis gali ateiti net ir pasmalsauti, ar daug pakilo kainos, ir nieko nenupirkti. Neregiui toks dalykas neprieinamas, jis turi turėti konkretų tikslą - nusipirkti maisto. Dėl vieno kokio produkto, tikrai neis į tokią jam sudėtingą kelionę vienas, bet gi Pranciškus neturėjo jokio pirkinio rankoje. Tad man net kilo mintis, ar negalėjo tai būti Tarpinė Būtybė, nes mane nustebino taip greitai man sugrįžus jo visiškas išnykimas, kai atstumas, kurį jis turėjo nužengti, buvo toks, kad jam tektų savo žingsnį paspartinti kelis kartus, ir net tuomet ko gero turėjau jį pamatyti.
Šiandien už Pranciškų meldžiausi, meldžiausi, kad bent iš dalies jam sugrąžintų Apvaizda regėjimą, kad jis galėtų išeiti vienas savarankiškai.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2022-09-13 21:54:04
Komentarai
Šį patyrimą perskaičiau šiandien važiuodama miesto autobusu. Skaičiau ir negalėjau atsitraukti tol, kol nepabaigiau. Tad gerai, kad kelionė buvo ilga – taip skalsiai gėrėsi juntami nuostabaus energinio dažnio virpesiai iš to, ką skaičiau.Vakare, jau važiuojant namo, aš vėl mintimis grįžau prie to, ką perskaičiau ir mėgavausi apmąstymais apie tekstą, kad bent kiek vėl patirčiau tai, ką jutau. Ir štai čia man kilo mintis viena po kitos, kaip yra malonu jausti žmogiškumą, rūpestį, atsidavimą ir nuoširdumą – paprastumą – ir tiesiog – Tikroviškumą. Tai tie bruožai, na, savybės, kurios glosto Širdį juntant jas ir kaip jų tokių trūksta kasdienoje, tiesiog kasdienoje. Nesvarbu kur eitum, kur bežvelgtum, būtent Tikroviškumo pasigendi, o ir iš savęs paties neretai. Štai todėl perskaitytas patyrimas tarsi nukėlė į kitokią erdvę, kuri tokia neegzistuoja aplinkoje, bet kurią galima patirti net ir čia, Urantijoje, jeigu gyveni atsidavęs Kūrėjui.
Ar klausau radijo, ar žiūriu televiziją, o gal skaitau informacinius straipsnius, dažnai girdžiu žodį – meilė. Jis taip dažnai vartojamas, bet pasakysiu – jis taip nenuoširdžiai skamba iš sakančiųjų jį, lūpų, kad aš vis dažniau susimąstau – jis ar ji, kitas ar kita, taip dažnai taria – meilė – bet Gyvasties neturi.
Koks judrus gyvenimas verda ant žemės – kiek rūpesčių ir reikalų kiekvieno mintyse, žodžiuose, užrašuose, veikloje ar apmąstymuose, bet kaip Apvaizda pasigenda tų, kurie nors kada pakeltų akis į dangų ir tik tada giluminių apmąstymų ir patyrimų dėka pastebėtų tai, ko dabar materialus protas negali pastebėti-suvokti, bet užtai gali – dvasinis.
Būdama darbe, pietų pertraukos metu aš skaitau Jėzaus Kristaus apreiškimą Kalbu Jums Vėl. Skaitymas mane nukelia į apmąstymus, bet, kad mintys tvarkingai tekėtų ir pasąmonė iš tikrųjų valytųsi, reikalingas nuoseklumas giluminėse dvasinėse studijose, bei nuoširdumas ir atsidavimas Širdimi. O kiek tai svarbu, itin pajunti vos tik atleidi vadeles ir pasiduodi materialių reikalų iliuziniam narpliojimui savomis pastangomis. Visada sugrįžti bent į pradinį dvasinį laiptelį, sunkiau, o ristis nuokalnėn – pastangų nereikia.
Vakar perskaitytomis mintimis noriu pasidalinti su jumis.
„Visada turėkite omeny, kad jūsų šitas gyvenimas dabartiniame pasaulyje yra tik pats pirmasis. Nors jūs, daug kas, tikite reinkarnacija, kurios nėra, tačiau šitas pradinis pasaulis jūsų kelyje į Tėvo amžinybę, turi pačią svarbiausią vietą jūsų asmeniniame kelyje.“ – Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl, naujasis leidimas 216 - 06
Na, mes, urantai, jau seniai negalvojame apie reinkarnaciją, kaip realią, egzistuojančią kaip tokią iš viso. Kaip ir jau seniai žinome, kad šis pasaulis yra mūsų pirmasis laiptelis, pats pradinis į tolimesnį gyvenimą sielos morontiniu lygiu, dvasiniu ir t.t. Tačiau kaip dažnai susimąstome, kad šitas pasaulis – tai svarbiausia vieta mūsų asmeniniame žengime pas Tėvus į Rojų. Nors tai užtruks daugybę metų iki kol pasieksime Rojų, bet kiek aš suvokiu – patiriu – kad būtent šiandien mano priimti sprendimai yra tai, kas atskleidžia mane tikrąjį arba iliuzinį, kad būtent vakar diena parodė – šiandiena, ar rytojus parodys – koks aš esu potencialiai žengti toliau, jau sielos morontiniu lygiu, o tada ir dvasiniu. O kiek aš galiu žengti – čia – Urantijoje? Kas kitas jei ne šiandieninis mano mąstymas, veiksmai, noras būti geresniu ir Išmintingesniu, noras atsiskleisti Kūrėjo Charakterio Savybėmis arba užsisklendimas ir parodo koks ar kokia esu. O kas yra lengviau užklupus sunkumams – susigūžti ar su visu Nuoširdumu kreiptis į Kūrėją – ką man daryti? Kaip man pasielgti? Kaip turiu gyventi šiandien – kokia Tavo Valia? Nuoširdus noras tai sužinoti ir patirti visa savo esybe ir yra gi tai, kas atskleidžia koks tu esi iš tikrųjų asmuo – asmenybė Kūrėjo tau padovanota – ta tikroviška savastis, kurią jei tik žinotų kaip ir netingėtų įdėti daugiau pastangų nei vakar – kiekvienas siektų patirti, nes kito kelio į tikrąjį save tiesiog nėra.
Viena yra kai tu nežinai Gyvojo Kelio subtilumų, bet visai kas kita kai žinai – bet nedarai. Kiekvienas veiksmas ir netgi mintis turi savo kainą, kurią vėliau ar anksčiau tenka sumokėti. Tačiau, kad ir kokia buvo vakar diena, šiandien ji gali būti kitokia tam, kad rytojus atneštų švelnesnius patyrimus tau – tavo dvasiai – arba kaip mes mėgstame sakyti – Širdžiai.
O būtent ir pastebėti šalia tą, kuriam reikalinga pagalba ir ne tik pastebėti, bet ją suteikti – ir yra ta priedermė kiekvieno – bet ji gali būti suteikta tik tada, kai mano pačios ar pačio viduje vis ryškiau rusena, ta taip šiandien aplinkoje nesuprasta ir nepatirta Meilė, Meilė, kurią taip dosniai, bet Išmintingai kiekvienam mums dalina Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita.
vvita
2022-09-14 22:06:59
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]