Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Be Dvasinio Mokytojo iš tikrųjų negalima paaiškinti ir Tautai, kad ji yra išnaudojama – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2022 09 10

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai mūsų planetai, turinčiai Urantijos pavadinimą. Gera – gera – žvelgti į aplinką Kūrėjo Žvilgsniu! Gera turėti skvarbų matymą – Kosminę Išmintį, Kosminę Įžvalgą. Visą tai suteikia Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – Keturios Asmenybės – Kurios ir yra be pradžios ir pabaigos, ir Kurios teikia mums Evoliucinį Planą, veda mus iš vidaus, kad mes įgyvendintume paprastą, bet prasmingą priesaką – palikite geresnę gyvenimo aplinką ateinančiai kartai negu ją gavote iš praeities kartos. Geresnę aplinką!
Šitą savo dvasinį mokymą, kaip ir visus lietuvių kalba dvasinius mokymus, aš sakau Gyvojoje Šventovėje – Rojaus Trejybės AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje. Tokia Šventovė – mano įkurta lygiai prieš dvidešimt metų – yra vienintelė pasaulyje. Gyvoji jinai, nes neturi ritualo. Visos bažnyčios, sinagogos, mečetės – jos – viduje pašvęstos Kūrėjui – savaip vadinamos, bet iš tikrųjų jos atlieka atitinkamus ritualinius veiksmus. Mūsų gi Gyvojoje Šventovėje ritualų nėra. Tuos dvasinius mokymus aš sakau, skirdamas urantams, kurie garbina Rojaus Trejybę-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, studijuoja dvasinius šaltinius, pirmiausia Urantijos Knygą – štai šita knyga – didžiulė – daugiau negu du tūkstančiai puslapių. Ir tai nėra dvasios įkvėpimas. Šitie puslapiai parašyti aukštesnių už žmogiškąjį protą dvasinių asmenų. Tai yra – Apreiškimas. Kas yra apreiškimas? Tai – perteikta Tikrovė iš aukštesnio lygio. Mes į šitą lygį dar tiktai žengiame. Po prisikėlimo mes pasieksime to aukštesnio lygio pradinę pakopą – sielos tapatybės gyvenimo etapo morontinį-energinį tiesiog kūną arba, galima pasakyti, mūsų dvasinės asmenybės atsiskleidimo tarpinį etapą. Štai šiame etape mes turime materialų pavidalą. Ateityje turėsime amžiną dvasinį pavidalą, nes asmenybė yra amžina. Ir štai sielos atsiskleidimo etapas – morontinis etapas – tai yra vystymosi etapas Vietinėje Visatoje, ir jis įsiterpia būtent tarp dvasinio ir materialaus. Tai yra – tiltas. Nors iš tikrųjų iš esmės mūsų asmenybė ir dabar šitame materialiame pavidale yra dvasia – dvasinė – bet pasireiškimu mes galėsime aukštesniu lygiu, įsisavindami morontinę filosofinę Motą, pasireikšti Gėrio darbais visumos Gerovei – visumos Gerovei.
Tai štai, aš dabar noriu atkreipti dėmesį ne vien tiktai urantų šitame mokyme, bet taip pat ir Lietuvos prezidento, Lietuvos premjero, vyriausybės, ministrų, parlamento narių, na, tuo pačiu ir mano dvasinių brolių ir sesių, kurie dirba įvairius darbus, kurie net nesusimąsto, kad yra taip, kaip yra, nes nežino platesnio konteksto. Ir štai aš ir noriu atskleisti šiek tiek ir jiems platesnį kontekstą.
Urantijos knygoje beveik aštuoni šimtai puslapių skirta Jėzaus gyvenimui ir mokymams – kasmet – kaip gyveno Jėzus nuo pat gimimo. Visa tai yra aprašyta, aišku, ne tiek smulkiai, kiek norėtume, nes ir taip yra du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto, bet vis tiek tai yra nuoseklus pasakojimas Jėzaus gyvenimo. Ir, kada Jėzus jau buvo suaugęs, ir pradėjo savo misiją iš pradžių pats mėgindamas pažinti žmogų šitoje planetoje, tai jis keliavo – keliavo – susitikinėdavo su žmonėmis, ir, kada pusantrų metų kelionei jį nusamdė vienas indas – Gonodas – kad jis būtų jo vertėjas keliaujant po Viduržemio jūros kraštus, ir tuo pačiu būtų dar mokytojas jo sūnui Ganidui, tai tokios kelionės metu, kada Jėzus ir jo du bičiuliai indai, atkeliavo į Romą, Romoje Jėzus per pusę metų – ten praleido jis pusę metų – jis susitiko su įvairiausiais žmonėmis. Vėliau iškeliavo iš Romos, vėl grįždamas į Palestiną, bet vis tiek jis pakeliui susitikinėdavo su įvairiais žmonėmis. Ir buvo vienas toks susitikimas, kada turtingas žmogus klausė, kaip jam pasielgti su turtu? Jėzus išdėliojo dešimt įvairių tam tikrų turto įgijimo būdų – tai paveldėtas turtas gali būti arba atsitiktinai patekęs į rankas, sakykime, kažkokie gamtos turtai, atsiradę tame sklype, kur gyvena tas mirtingasis, tas žmogus, arba nedorais būdais, apgaule, įgytas turtas, arba turtas įgytas net ir nusikalstamu būdu, yra turtas taip pat įgyjamas investuojant, gaunant atitinkamas palūkanas už investavimą. Žodžiu, buvo dešimt tokių būdų, kaip galima įgyti turtą. Vienintelis būdas, kai tau priklauso visi pinigai, tai yra, kai tave kažkas nusamdo, tu už tą tavęs nusamdymą, ir tavo atliktą darbą, tu gauni atitinkamą užmokestį. Šitas užmokestis priklauso tau iki galo, bet su sąlyga, jeigu tu tą darbą atlikai sąžiningai, taip, kaip jis turi būti atliktas. Ir dabar man kilo tokia mintis, kada aš žvelgiu į aplinką Lietuvoje, Europos pseudosąjungoje, pasaulyje, aš matau didžiulį neatitikimą tam, ko mokė Jėzus prieš du tūkstančius metų, per šitą turtingą vyrą. Tai štai, kada jis sako, jeigu tu įgijai turtą išnaudodamas žmogų, eksplotuodamas žmogų, jis tau nepriklauso! Kas tai yra? Na, įsivaizduokite, Lietuvos, kaip ir bet kurios kitos šalies, pagrindinis įstatymas yra – Konstitucija. Konstitucija apibrėžia, kad Tauta yra – suverenas. Lietuvių Tauta yra Šeimininkas šitame krašte! Šeimininkas nusamdo sau tarną, kuris yra jam suteikiantis paslaugas. Kada šeimininkas nusamdo tarną, tarnas atlieka tą, ką liepia šeimininkas. Dabar įsivaizduokite, visuose kraštuose tie, kurie yra tarnai, jie ateina prašyti šeimininko – Nusamdyk mane, nusamdyk mane! – Jie kreipiasi į suvereną, į Tautą, per rinkimus – prezidento, parlamento, savivaldybių rinkimus ir prižada – Aš tau labai gerai dirbsiu! Aš tau viską darysiu pačiu geriausiu būdu, tu būsi patenkintas. – Šeimininkas sako – Gerai, tave aš nusamdau. – Dabar įsivaizduokite šeimininko ir tarno santykį. Kiek mokėti tam tarnui? Pats tarnas nusistato sau užmokestį – ne šeimininkas! Tarnas nusistato užmokestį! Šeimininkas išsižiojo – Kaip?! Kodėl?! – O tas tarnas sako – Eik tu lauk! Aš esu dabar šeimininkas! Po ketverių metų galėsi manęs neberinkti, tada tu vėl būsi šeimininkas, o dabar aš tavęs akyse nenoriu matyti! – Kaip tai būtų tarp šeimininko ir tarno, jeigu būtų tokie santykiai? Šeimininkas išmestų už ausų tokį neištikimą tarną nieko nelaukdamas! Lietuvos Tauta – šalies-valstybės suverenas – jis kenčia tą apgavystę, jisai kenčia to tarno įžūlumą, ir nieko negali jam padaryti! Absurdas! Bet jisai tęsiasi daugybę metų! Jeigu šeimininkas negali nustatyti atlyginimo-užmokesčio tarnui, reiškia, jis nėra tada šeimininkas. Parlamentas sau negali nusistatyti atlyginimo arba nustatyti atlyginimo prezidentui ar vyriausybei. Tą turi padaryti Šeimininkas – Tauta! Ir taip turi būti visose valstybėse, visose šalyse! Tauta nustato – ne tarnai nusistato sau! Ne tarnai valdo suvereną, bet suverenas! Ir jis gali išmesti tą tarną bet kada! Jeigu jis neišmeta, tai dėl to, kad trūksta Dvasinių Mokytojų – nepaaiškina platesnio konteksto – nepaaiškina – kaip suverenas turėtų būti iš tikrųjų šeimininku, kaip Tauta turėtų pažaboti tuos besočius politikus, trokštančius valdžios, valdymo! O šeimininkui nereikalingas valdymas! Šeimininkui reikalinga, kad tas tarnas atliktų visus tarno darbus! Jis yra – tarnas, ir turi žinoti savo vietą! Šeimininkas gali jo nekviesti už stalo, nes šeimininkas yra suverenas. O mūsų atžvilgiu, kaip ir kitų valstybių, tarnai tapo šeimininkais! Todėl Evoliucija yra visiškai iškreipta – be dvasinių sampratų, be Kūrėjo, atrasto savo Širdyje, ir savo Širdimi! Taip ir atsiranda nepasotinamas godumas apgavystėms, kyšiams, korupcijai, ir tuo pačiu pasityčiojimui – pasityčiojimui – iš suvereno, kuris tinkamas tiktai kojoms nusivalyti kaip skuduras! Suverenas pats nežino, kad jis yra iš tikrųjų Šeimininkas. Jis visas yra sulinkęs! Jo niekas negali pakelti dvasioje be Dvasinių Mokytojų, mokančių atrasti Kūrėją savo viduje. Ir be Dvasinių Mokytojų nei prezidentas iš savo puikybės sosto, nei vyriausybės visi ministrai, premjerai, ir pseudopolitikai, parlamentarai, nenusileis į tą nuolankumo padėtį, kuri sudaro orumą! Bet čia yra Dvasinių Mokytojų priedermė – aiškinti jiems.
Žiūrėkite, dabar Britanijoje paskelbė dėl karalienės mirties dešimties dienų gedulą. Kokia kvailystė! Ji iškeliauja į geresnį pasaulį, o čia dar dešimčiai dienų turi būti stabdoma kažkokia nesuprantama gyvenimo pusė! Stabdo! Kodėl? Net ir bankas sako – mes dabar dešimt dienų jokių nekeisime palūkanų ir panašiai – negalima! – gedulas! – Taigi karalienės dvasia jau dabar yra – kaip asmenybė – paimta šitame kūne, kuris yra, na, laikinas šitame pasaulyje. Karalienės Elžbietos nebėra! Juk ir Kristus – jis jau buvo pakilęs, kada jo kūną išgabeno!
Be Dvasinio Mokytojo iš tikrųjų negalima paaiškinti ir Tautai, kad ji yra išnaudojama, kad ji yra – tiesiogine prasme – nustumta į paraštę, į kelkraštį. Tik Dvasinis Mokytojas yra pajėgus tą atskleisti, ir tuo pačiu pasakyti, kad tokiais būdais įgyti turtai, tos didžiulės pajamos, parlamento narių, ministrų, kur siekia atlyginimai po penkis-šešis-septynis tūkstančius eurų per mėnesį, jie yra visi neteisėti, nes juos patys sau pasiskyrė! Tarnas sau negali pasiskirti užmokesčio! Tą turi padaryti suverenas – Tauta! Visada! Bet kokie klausimai turi būti sprendžiami tiktai referendume – tie, kurie yra visos tautos gyvenimui turintys įtakos. Ir negali Europos pseudosąjungos biurokratai, kuriems taip pat yra tos pačios taisyklės pagal Kūrėjo nuostatą – negalima primesti bet kokių sprendimų universaliai visiems kraštams vienodai, nes kraštų skiriasi kultūra, temperamentas, ekonominis išsivystymas, netgi klimatas! Į visą tai turi būti atsižvelgta, o ne taip – direktyva galioja visoje teritorijoje vienodai! To negali būti! Čia tas pats, kaip pasakyti, kad mokykloje galioja kokios nors dvyliktos klasės programa, kai yra ir pirmokai, ir trečiokai, ir ketvirtokai, ir jiems reikalinga programa pagal jų intelektą, ir aplinkybes. Taip ir mums primetė – iš tikrųjų dar atėmė – vadovavimą pačiai šaliai, ir primetė savo privalomas nuostatas, kurių privalo laikytis Lietuvos valdžia! Tai yra išnaudojimas! Tai yra neteisėti sukaupti resursai, nes gi mes mokame taip pat didžiulius įnašus! Tai štai, dabar įsivaizduokite – kainos susilygino, kadangi yra atvira erdvė, o atlyginimai tai atviroje erdvėje taip pat turi susivienodinti, bet jie nesusivienodino! Jie taip ir išliko didžiulio skirtumo skalėje tarp tų, kurie yra išsivystę kraštai, ir tarp tų vargšų, tokių kaip Lietuva. Tai reiškia, valdžios priedermė – kaip pakelti atlyginimus! Pirmiausia turi būti panaikintas PVM-as apskritai visiems! Dabar PVM-as yra apgaulės mokestis, dviveidystės mokestis, nes, kas moka PVM-ą, tie paskiau susigrąžina – visokios įmonės – susigrąžina PVM-ą, o jį galutine išraiška sumoka tas, kuris prekę perka, ir jam niekas nesugrąžina to PVM-o! O juk valstybė į biudžetą paima pelno mokestį! Ir dar kiti moka nuo gautų pajamų mokestį į biudžetą! Čia yra – lėšos! O PVM-as – tai yra apgaulės mokestis, nulupant devintą skūrą nuo pirkėjo kailio, vargšo pirkėjo kailio! Tai yra jau su apgaule gaunamos turtinės pajamos! Tai yra nusikalstamos pajamos! Ir šitas yra iš suvereno paimama – tarnas paima iš suvereno! Kaip gali šeimininkas toleruoti tokį tarną? Jam reikalingas Dvasinis Mokytojas, kad atskleistų, jog už tokius visus nusikalstamus veiksmus reikės atsakyti prieš Kūrėją tiems, kurie sugalvojo šitą aferą – tokią aferą su gražia priedanga – pridėtinės vertės mokestis! Kokios pridėtinės vertės mokestis? Apie ką jūs šnekate, neišmanėliai?! Ekonomistai tyli, nes jie neišmano! Politikai tyli, nes jiems tai naudinga!

Reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kad tą atskleistų, apšviestų!

Aš šiandien išgirdau, kad numato iki Naujų Metų įvairiausių keturi šimtai penkiasdešimt taisyti įstatymų. Keturi šimtai penkiasdešimt! Apskritai tiek įstatymų nereikia! Tai yra labirintas žmogų paimti į nelaisvę, o jiems prisidengti, kad tarnai taptų nematomais šeimininkais, ir tada galima tą jovalą visą sukurti, ir tame jovale patogiai gyventi – materialia prasme. Bet už visą tai reikės sumokėti prieš Kūrėją po prisikėlimo! Ir bus milžiniška tragedija – psichologine samprata – visiems tiems, kurie šiandien kaip karaliai, karalienės – karalienei aš tai nepavydžiu nė iš tolo dabar – kaip gi reikės stoti prieš tuos, kuriuos jinai laikė savo pavaldiniais įvairiuose kraštuose – Britų sandraugos šalyse – kaip ji važinėjo, ir jai lankstėsi kilimus klodami! Kvailystė dvidešimt pirmojo amžiaus! Bet ji egzistuoja! Ir štai jiems teks atsakyti už tą, kad turėjo patogų gyvenimą. Dabar tas jos sūnus, Čarlzas, žengia į tą karaliaus krėslą, na, įsivaizduokite! Pasakytų – Na, kokį čia absurdą jūs man siūlote dvidešimt pirmame amžiuje?! Koks karalius?! Aš eisiu dirbti! Aš turiu uždirbti pinigus, o ne gauti juos veltėdžiaudamas! – Bet vėl, be Dvasinių Mokytojų niekas šito neapšvies. O jie neatsisakys tų savo patogių krėslų, valdžios postų, išnaudojimo visų svertų, kurie jiems prikemša seifus, sąskaitas, ir kišenes, ir be perstojo kemša!
Štai, mylimieji, platesnis žvilgsnis į tą, kas vyksta, Kūrėjo požiūriu, dvasiniu Kosminės Įžvalgos mastu.
Brolystėje šito nebus! Be Brolystės tai neišnyks. Brolystė neatsiras be dvasinės Įžvalgos. Dvasinė Įžvalga nekils be atrasto Kūrėjo savo viduje. Kūrėjas nebus atrastas savo viduje, kol nesužinos žmogus, kad jis gali atrasti Kūrėją Realų, Tikrą, Gyvą savyje. O jis nesužinos, kol nebus Dvasinių Mokytojų.
Štai, kokia Dvasinio Mokytojo Galia, kad suverenas – Tauta – taptų Lietuvoje Šeimininku! O tarnas – parlamentas, prezidentas, vyriausybė, visi apgaule esantys šituose postuose – būtų iššluoti, ir ateitų dvasinė Šviesa į parlamentą, į prezidento vietą, vyriausybės narių vietas!

Be Dvasinio Mokytojo šito pasiekti neįmanoma! Amen.

Telydi mus Kūrėjo Meilė, Ramybė, ir Palaima.
Su Meile

Komentarai