Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Namas, kuriame man gyventi parinko Rojaus Trejybė-AŠ ESU – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2022 08 20

Mylimieji, mano vardas Algimantas, aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai mūsų planetai. Įkūriau Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją šventovę ir Apreikštąją Gyvąją Religiją, Jėzaus paprašytas ir Kūrėjo įgaliotas. Dabar aš iš Vilniaus persikraustęs į Romainius, Kaune, prieš pusmetį – esu toje vietoje, kurią parinko Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Nežinau kiek man pavyks, dabar aš mėginsiu pafilmuoti – pafilmuoti tą aplinką, kurioje, na, aš ir gyvenu drauge su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kuriu tą harmoniją – harmoniją, kokią gali mirtingasis atvėręs save, atradęs Tave Širdyje, kurti drauge su Tavimi. Kiekvienas, aišku, mes turime tam tikrų savybių, kurios skiriasi nuo kitų. Turime nevienodą pasitikėjimą, įgūdžius nevienodus – vienas vienoje srityje yra įgudęs labiau, kitas kitoje, o kai kuri sritis yra visiškai nepažįstama. Man, pavyzdžiui, visa žemės ūkio sritis yra praktine prasme, visiškai niekada neišbandyta – net kaip sėklas sėti – na, dabar šiek tiek jau suvokiu kaip žolę sėti, bet daugiau kokių nors augalų – tiesa, tujas septyniasdešimt dvi pasodinau ir aš noriu jums parodyti. Todėl aš atsitrauksiu trupučiuką ir pajungsiu kamerą iš priešingos pusės – nežinau kiek vėjas leis mano paaiškinimą išgirsti, nes tas vėjas tarp namų gūsiais pasklinda ir gali užgožti mano balsą arba paversti jį mažiau suvokiamu, nes nėra mikrofono – tiktai kameroje mikrofonas – bet nėra mikrofono, kuris būtų apsaugotas nuo vėjo.
Taigi, mano mylimieji, kad gyvosios pamaldos vyksiančios dabar, nenutruktų, aš mėginsiu viena ranka stovą su kamera nešti ir filmuoti, o kitoje rankoje laikyti telefoną, kad ir esantys gyvojoje šventovėje taip pat galėtų girdėti ką aš kalbu.
Štai – Kūrėjo Vėliava ant stiebo. Viršuje, kaip matote, nėra tokio vėjo – momentais ima plakstytis. Ir va dabar mes čia einame prie vartelių – į mano kiemą – į Kūrėjo ir mano kiemą. Štai kokia aplinka tarp šitų statinių. Taip, šeši dabar buvo pastatyti vienodi namai, o tarp kitko, už šitų trijų iš šitos pusės, matosi dar ir kiti trys, kurie buvo pastatyti jau praėjusių metų vasarą. Mūsų šitie šeši, na, jie dabar jau po trupučiuką užbaigiami įrenginėti. Tuo tarpu aš jau čia gyvenu nuo sausio dvidešimtos dienos, du tūkstančiai dvidešimt antrųjų metų. Gyvenu ir dėkoju Kūrėjui už visą šitą nuostabų gyvenimą čia, Romainiuose. Štai, Kūrėjo Vėliava susilieja su dangaus mėliu. Ji tokio švelnaus atspalvio, aš negaliu atsigėrėti ta subtilia spalva – graži, graži Kūrėjo Vėliava – Algimantas nusijuokia. – Va, išsiskleidžia ji, kad būtų matoma ekrane.
Kai kurie jau mano kaimynai – o jie visi yra jauni, apie trisdešimt metų – jau čia irgi įsirengė, dar ne persikraustė, bet jau nakvojo, keletą naktų praleido savo namuose. Kitas kaimynas jau irgi turi savo konteinerius, vakar atvežė. Aš jo paklausiau, kada jis jau žada persikraustyti – žada rugsėjo pradžioje. Tai štai, tada bus šitų šešių namų mažytis kvartaliukas, apgyvendintas. Ir tas apgyvendintas, mažas, mažas Kūrėjo lopinėlis.
Taip, dabar iš viršaus nusileiskime ant tos žemelės, kur beje ir pasodinau tujas ir tos tujos turėjo man prigyti toje žemėje. Žiūrėjau kaip joms čia patinka adaptuotis. Iš tikrųjų buvo sunku – sunku ne dėl to, kad žemė nepatiktų, bet dėl to, kad yra visiškai kitokie energiniai virpesiai. Jos kaip gyvas organizmas, reaguoja į virpesius – augalas reaguoja į virpesius. Ir štai tas augalo reagavimas iš tikrųjų buvo – iš pradžių man sukėlė šoką. Tiesiog vieną dieną pamačiau, kad jos visos pradėjo ruduoti, tiesiog akivaizdžiai pradėjo nykti – nykti – kai kurios net išnyko tomis gražiomis garbanomis pasodintos – trimis ketvirtadaliais, ir buvo liūdna. Ir galvoju – ką daryti, kokia žemė turi būti, kad jos prigytų? Bet vėliau atėjo Minties Derintojo pamokymas – čia ne žemė, čia per aukšti energiniai virpesiai tam augalui. Jis nebuvo įpratęs prie tokių virpesių ir jam buvo šoko būsena. Tu iššukuok visas šakeles, visus spygliukus, rankomis. Išbučiuok, išglamonėk, bendrauk kaip su gyvu žmogumi, Manuoju vaiku, ir jos atsimokės dar gražesne žaluma ir purumu. – Štai taip aš ir pradėjau daryti. Tai labai imlios pastangos. Kiekvieną spygliuką iškrapštyti nėra taip paprasta, kada jų yra daug, bet vis tiek, aš pradėjau matyti kaip pastangos duoda vaisių – duoda vaisių, ir šitas vaisius yra malonumas ir akiai ir Širdžiai. Viskas yra su Kūrėju įmanoma. Ir palaipsniui, palaipsniui ėmė atsigauti – atsigauti tiesiog iš tų pasmerktų atrodytų, neprigyti, tujų, pasidarė visiškai jau žaliuojančios ir palaipsniui ėmė išleisti kai kurios tujos, naujas šakeles – mane tai nustebino. Tuoj aš jums parodysiu tą vietą – štai tarp tų nuraškytų, kurios buvo visos.. – varlės. Ot, mano sklype varlės gyvena, mažytės varlytės. – Va, išleido jau šakeles tokias žalias, o buvo visos, visos nuraškytos, kaip pageltusios, nebegyvos, dėl to aš jas pašalinau – iššukavau, išmylavau, išbučiavau. Kiekviena tuja išbučiuota, išmyluota. Štai ir šita, po trupučiuką atsigaunanti, bet labai išrengta. Jeigu iš toliau pafilmuoti, tai jos belikę galbūt tiktai trečdalis, bet ji sužaliuos visa – atsigaus.
Čia mano veikla – lentos, liko po terasos padidinimo. Žinot, geras meistras visuomet po darbo suranda daugiau detalių, jeigu mašiną remontuoja – buvo vienas variklis, po remonto išeina – du varikliai. Tai ir man, liko lentų. O čia va yra tas naujas augalas, kuris – net du augalai – bet jie vienodi ir aš nežinau kas tai yra, kokie tai augalai. Gan didžiuliai lapai, pailgi, smailūs į pabaigą, bet gražūs – žiūrėsime kas iš to išeis.
Štai, va dabar mano terasa padaryta. Irgi malonu, kai darai savo rankomis. Dar ji nesutvarkyta iki galo, reikės pakloti trinkeles kaip pamatą, tai pasikels tos jau sumontuotos terasos dalys – padariau specialiai iš trijų. Šita arčiau manęs esanti dalis – iš dviejų dalių, kad aš galėčiau pakelti. Kada prasidės liūtys ir žiema, aš jas pastatysiu garaže, kad būtų sausos. Pavasarį vėl išnešiu. O ta pradinė dalis, prie sienos, ji buvo sumontuota mano ant ištisinio rėmo, trijų metrų. Tai čia bus problema man jį pakelti, bet aš tikiuosi jį visą sugebėsiu pakelti – jis sunkus, o dabar dar aš uždėjau lentų, prisukau jas, tai natūralu svoris padidėjo, bet sugebėsiu – bent jau prie sienos, va čia, prie garažo, pastatyti, kur tos lentos yra, tie vazonai nuo tujų likę ir ten aš atremsiu ir apdengsiu. Štai išėjimas į terasą, atviras, o viršuje čia yra kregždžių namas, pačioje lango kampo viršutinėje dalyje, ir aš džiaugiuosi tomis kregždėmis. Štai tokia yra mano gyvenimo aplinka. O nuo kregždžių baido va tokiomis juostomis. Beje, čia juostos danguje, matote? Juostos danguje, baido žmogų, kad jis negyventų. Tai negerų žmonių, turinčių šėtoniškų kėslų veiksmų, na, tiesioginė išraiška, kuri yra matoma – matoma ir tiesiogine prasme turi mums milžinišką neigiamą poveikį ir tik su Kūrėju mes galime apsaugoti save nuo tokių neigiamų pasekmių – apsaugoti net savo fizinio kūno sveikatą.

Štai, mano mylimieji, buvo trumpa ekskursija – ekskursija po tą erdvę, kurioje aš stengiuosi su Kūrėju kurti tą žalumą. Aš noriu labai žalumos. Man patinka žaluma. Gal aš turiu kažkokio ne vien tik žydiško kraujo, pagal pavardę – Jokūbėnas – nuo Jokūbo – galbūt tai ir musulmoniško kraujo, nes ten vėliavos visos žalios. O man patinka labai žalia spalva, dėl to tujos man ir mėgstamiausias augalas, ir žiemą jis bus žalias, kada suaugs, kada bus tanki tvorelė, pavirstanti į sieną – ta žaluma bus nuostabi. Ir paskiau žiūrėsim kokį dar čia augalą įterpsime, kokį gėlės žiedą pasodinsime-pasėsime, žiūrėsime. Tai yra kūryba-procesas. Nežinia kaip jisai pakryps ir kur pakryps. Tiesiog mėgaujuosi visu šituo kūrybiniu procesu ir dėl to man kelia džiugesį aplinka, kurią aš jaučiu Širdimi.
Štai tokia mano ekskursija jums visiems, kurie žiūrite Youtub‘e ir kurie čia, per pamaldas, galbūt šiek tiek irgi girdėjo ką aš aiškinau.
Mano mylimas Tėve, Amžinoji Motina, Begaline Motina, AŠ ESU, ačiū Tau už viską ką suteikei, ką suteiksi. Patyrimai yra nuostabūs, net ir tas, kur garbinimo akimirką aš pasidalinau kaip pėsčias varydamasis dviratį aš grįžau basas, nes batai yra su specialiais fiksatoriais prie pedalų, ant padų, ir su jais paeiti labai sunku. Tai aš nusprendžiau eiti batus įsidėjęs į šalmą, o šalmą pakabinęs ant vairo. Parsivariau penkis su puse kilometro dviratį ir man buvo smagu eiti. Aš parėjau dar jausdamas didesnę energiją negu išvažiavau. Bet buvo mintis – štai tokiu keliu reikėtų pereiti basiems valdžios pareigūnams, kad jie pajaustų koks nekokybiškas yra asfaltas, kad jie suvoktų jog negali būti toks asfaltas. Tai yra pasityčiojimas iš žmogaus. Šitokiu asfaltu negalima važinėti apskritai. Tai yra gadinimas visų mašinų, visų motociklų, dviračių. Ir būtų smagu aišku, jeigu valdžia pavaikščiotų tokiu asfaltu, pati. Bet ateis laikas, akimirka ateis ta, kaip vadovausime Lietuvai mes, urantai. Tada tokio asfalto niekada nebus, bus su Kūrėju viskas daroma – viskas, absoliučiai viskas. Kokia tai bus nuostabi Lietuva. Kokia tai bus atgaiva visam pasauliui. Tai bus atgaiva, kurią ir sumanė Kūrėjas nuo Lietuvos, visai Urantijai. Atradus Kūrėją savo Širdyje ir Širdimi ir įgavus tą Gyvąją Kibirkštį ir ta Kibirkštis tada bus tas nuostabus Gerasis Locmanas, kuris ir ves kiekvieną dirbantį įvairiose sferose – kaip turi jisai dirbti. Ir kiekvienas dirbs mėgstamą darbą, mėgstamoj aplinkoj ir labiausiai bus patenkinti – vadovai – bet kokios sferos, nes būtent jie galės dvasioje būti Mokytojais tiems, kurie ateis dirbti pas juos. Štai, kompanijos vadovai ir bus pirmieji Dvasiniai Mokytojai, toje kompanijoje, nes dirbantieji, jie žvelgia kaip maži, maži vaikai į tėvus – žvelgia į vadovus. Ir vadovas gali nepasakyti nė žodžio, bet jų elgesys, jų virpesiai pasako viską, ko nepasako liežuvis. Ir šito negalima suvaidinti, nes vadovas yra toks, koks yra, o žodžiais jis gali save pateikti apvilkdamas įvairiomis kaukėmis. Štai, ateis toji akimirka, kada viskas taps, kaip sumanė Kūrėjas Urantijai. Evoliucija bus taip, kaip Kristus ir prieš du tūkstančius metų ateidamas į šitą pasaulį, rugpjūčio dvidešimt pirmąją, bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių, suaugęs visu tuo Evoliuciniu patyrimu, suaugęs, nuo pat kūdikystės, kaip kiekvienas kūdikis šitoje planetoje patyręs vaikystę, patyręs jaunystę, skausmą, netektį ir net išėjimą tragišku būdu iš planetos. Jis sumanė, kad šita planeta, kurioje pasirinko įsikūnijimą, būtų nuostabiausios Kūrėjo Šviesos atspindys, per visų Kūrėjo sūnų ir dukrų virpesių sklaidą, bendradarbiavimą Brolystėje visumos Gerovei – visos kūrinijos šeimos Gerovei, ne vien tiktai Lietuvos, ne vien tik Urantijos, mūsų planetos – visos kūrinijos. Reiškia ir Vietinės Sistemos Satanijos Gerovei, ir mūsų Žvaigždyno Norlatiadeko Gerovei, ir Vietinės Visatos Nebadobo Gerovei ir Supervisatos Orvontono Gerovei, Havonos milijardo pasaulių Gerovei, paties Rojaus Gerovei – Kūrėjo Gerovei.
Ir gera dabar, kad mes, urantai, jau šitą mažytį aguonos grūdelį, Kūrėjo Šviesos spinduliu, įnešame dabar. Tai yra milžiniškas įnašas į Kūrėjo Banką, danguje. Niekas neprapuls, visi mūsų indėliai ten registruojami ir išsaugomi patikimai. Ir ateis akimirka, kada jūs džiaugsitės dėl kiekvieno veiksmo, kurį atlikote čia, Kūrėjo vardan ir visų Gerovės labui. Amen.

Komentarai