Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Negali būti kūrinijos begalinės! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2022 10 22

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Sakau dvasinius mokymus Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, reiškia, joje nėra jokių ritualų, nėra dogmų. Ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai. Tuo tarpu pradedu nuo Lietuvos.
Mes esame Gyvajame Kelyje – Gyvajame Gyvenime su Kūrėju. Tai yra visiškai nauja net filosofinė kategorija, kuri išreiškia realią Tikrovę. Aišku, būtų vienintelio žodžio užtektina mano frazė – Tikrovė – jinai negali būti kitokia, kaip reali, tikra. Bet, kadangi pasaulis gyvena iliuzijoje ir iliuzija – iliuziniais mokymais, iliuzinėmis sampratomis – todėl pasakau sustiprinantį žodį – reali Tikrovė. Gyvenimas su Kūrėju yra – reali Tikrovė. Gyvasis dar gyvenimas – pasakau pabrėždamas. Ateis laikas, kada sakant žodį – gyvenimas – visi supras, kad tai yra Kūrėjo Valios vykdymas, ir tuo pačiu gyvenimas – kiekvienam – visumos Gerovei – visumos! Jeigu visumai yra geriau, viešpatauja Brolystė, geriau kiekvienam! Nėra kitaip! Jeigu laukas yra visas gražus, įdirbtas, duoda derlių, juo gali naudotis, ir jame gyventi visi – kiekvienas – ir gausa yra kiekvienam!
Štai per mūsų gyvasias mūsų pamaldas ką tik išgirdau garbinant, kada sako – begalinė kūrinija. Aš jums daug kartų sakiau – kūrinija – ne begalinė! Negali būti kūrinijos begalinės! Begalinis yra Kūrėjas! Bet visa tai, ką Jis sukuria, jau turi kraštus. Nėra antro Begalinio! Jis negali sukurti Sau tolygaus. Jis sukuria visuomet už Save mažesnį, nes Jis yra Šaltinis ir Centras, ir, kas išeina iš Šaltinio, tai jau nebėra tokios apimties kaip Šaltinis. Juk mes irgi dabar, eidami Gyvuoju Keliu pas Kūrėją, įgyvendindami Kūrėjo mums suteiktą Likimą patekti pas Kūrėją, mūsų Rojaus Tėvus, pačioje Kūrėjo Buveinėje – Rojuje – mes tuo pačiu esame tobulinami. Mus moko – moko – kaip mums geriau bendrauti, bendradarbiauti, įtikėti net, atrasti Kūrėją savo viduje – tuo pačiu mes ir tobulėjame. Kol mes nebuvome atradę Kūrėjo savo viduje, mes darėme daugiau klaidų, mūsų sampratos buvo siauresnės, lėkštesnės, seklesnės, mes gyvenome iliuzijoje, ir mums atrodė, kad toji aplinka tai ir yra tikrovė – reali. Kada mes pabudome dvasioje, Širdis atsivėrė Kūrėjui – Rojaus Trejybės Trims Šaltiniams ir Centrams ir visuminei Dievybei AŠ ESU – štai mūsų tada Kosminė Įžvalga pagilėjo, sustiprėjo mūsų vidinis pojūtis ir Kūrėjo, ir aplinkinių, ir tuo pačiu mes matome daug skvarbiau net žvelgdami į čia – netoli esančią aplinką – ir tolyn – net už materialaus žvilgsnio tolyn! Ir kūrinija, kad ir būna kiekviename amžiuje visą laiką geresnė, nes Kūrėjo Vaikai ją visą laiką ir gražina, ir gerina, ir papildo savo didesniu patobulėjimu. Pasiekę Rojų, mes būsime ištobulinti, bet mes nebūsime ištobulinti iki Kūrėjo Lygio, nors Kūrėjas pateikia mums nuostatą, nurodymą – Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, kos esu Tobulas Aš! – bet Jis Tobulas yra kaip Šaltinis, nes Jis yra – Tobulumo Šaltinis! Mes niekada nesusilyginsime su Šaltiniu! Mes esame jau iš to Šaltinio – asmenybės – kiekviena individuali, turinti savąją tapatybę, kuri keičiasi, o asmenybė lieka visą laiką pastovi, ta pati, tas pats – aš – bet jis turi patobulėjusį ir Kūrėjo patyrimą, ir supratimą – tiek kas yra Kūrėjas, kas yra kūrinija – ir tada jis suvokia – kūrinija milžiniška, neaprėpiama žvilgsniu! Dvasia galima ją aprėpti, bet ji nėra beribė, nėra begalinė! Kokia bebūtų besiplečianti kūrinija, ji turi ribas, nes, jeigu kūrinija neturėtų ribų, ji turėtų visą laiką judėti vis į išorinį kosmosą, ir niekada nebūtų įmanoma joje veikti iki pat paskutinės ribos, nes ta riba visą laiką būtų nukeliama. Tai yra – begalumas! Begalinė skaičių seka arba skaitmenų seka, reiškia, kokia ji bebūtų, prie jos galima dar pridėti vieną, pridėjai, ir vėl gali pridėti, ir vėl, ir vėl. Taip kad begalinės skaitmenų sekos nėra realybėje. Siekiamybė jos gali būti, bet realiai tokios akimirkos niekada nebus, kad Begalinis būtų užbaigtas! Bet viskas tada būtų judėjime.
Kada mes sakome, Dvasinis Mokytojas turi pažinti daug plačiau, negu aplinkiniai žmonės, taip, jis turi būti, kaip Kūrėjo Atvaizdas – tam tikra prasme – sumažintas Kūrėjo atitikmuo. Kūrėjas, kaip Šaltinis, Jis apkabina visus asmenis, visas asmenybes, nes gi visos asmenybės yra kilusios iš to paties Šaltinio ir Centro. Tuo tarpu mes esame tie, kurie kilome iš Kūrėjo, ir, jeigu mes turime Kosminę Įžvalgą, tai mes apkabiname savo dvasinius brolius, seses, bičiulius, kurie neturi supratimo, kas yra Kūrėjas, kaip Jį galima atrasti, ir kokia gyvenimo prasmė, tai mes esame tarsi tas Kūrėjas, žvelgiantis į visumą – mes juos apkabiname, suprantame, kad jie yra maži vaikai, jie nesupranta tų dalykų, kuriuos jau mes ne tik suprantame, bet mes patiriame, nes mes esame atradę Kūrėją, gyvename Kūrėju. Mums Kūrėjo Valios vykdymas, suliejant savąją valią su Kūrėjo Valia, jau yra patyrimas, o jie net šito nežino, kad galima sulieti savo valią su Kūrėjo ir jausti palaimą šitame suliejime. Tai štai, mes ir žiūrime į juos kaip į mažus vaikus Kūrėjo Žvilgsniu, ir juos turime pamokyti, kaip atrasti Kūrėją savo viduje, bet prieš tai paaiškinant, kad Kūrėjas yra Realus, Gyvas, ir jo viduje, ir gali Jį atrasti kiekvienas, kuris nuoširdžiai nori šito atradimo. Dvasinis Mokytojas turi stiprinti, kaip Kūrėjas mus stiprina iš vidaus. Jis mūsų negąsdina! Gąsdina kunigai, bažnytininkai – jie gąsdina – Į pragarą nueisi, jeigu be reikalo sakysi Dievo vardą! – O mes turime, kaip Kūrėjas, kiekvieną stiprinti, ir apraminti, nesukelti jam baimės, bet priešingai – pakelti jo dvasią – pakelti – kad jis siektų daugiau negu yra pasiekta iki tos akimirkos, kada sutiko mus! O kai mes turime jau skvarbią Įžvalgą, mes matome tą žmogų, kuris yra susispaudęs, kuris turi daug nerimo, skausmo. Visa tai mums duodama, kad mes galėtume šviesinti šitą aplinką. Niekas negali be mūsų jos apšviesti! Neveltui mes esame tie – kaip kažkuriuo metu ir Kūrėjas Savo Mokyme yra išsireiškęs – pateptieji – tie, kurie esame parinkti Kūrėjo Apvaizdos veikimu, ir esame Gyvajame Kelyje ne šiaip sau, kad jaustume savanaudišką pasitenkinimą, bet, kad atiduotume save aplinkai – atiduotume mūsų dvasiniams broliams ir sesėms, kuriems taip pat reikia šitos Šviesos. Tik jie šito net nežino! Bet, jeigu išmintingai jiems atskleisti tas nuostatas, kurias mes žinome, kokios jos yra prasmingos ir be kurių gyvenime neįmanoma toliau gyventi, natūralu, kad nuoširdus žmogus, pabrėžiu – nuoširdus – jis visuomet norės patirti tų teiginių patvirtinimą savo patyrimu ne dėl to, kad mes sakome, bet dėl to, kad jis viduje taip pat turi ir Minties Derintoją, ir savąją asmenybę iš to paties Šaltinio. Tik jisai šito nežino! O noras – iš Širdies – dėl to, kad jis jau turi charakterio savybę, kuri atitinka Kūrėjo Charakterio Savybę – Nuoširdumą. Nedaug yra nuoširdžių žmonių. Dauguma apimti baimės, įvairių materialių siekių, ir tada jie nuoširdimą užgožia savanaudiškumo pasireiškimu, siekdami atitinkamų interesų patenkinimo. Apie visumą jie nemąsto, ir nemąstys! Štai dėl to tas, kuris – aplinkos akimis – laikomas visiškai nesugebantis prisitaikyti prie spartėjančio gyvenimo ritmo, kaip tas, kuris – nevykėlis, Kūrėjo Akimis yra tas, kuris gali nuoširdžiai atrasti Kūrėją, kuriam prisibelsti yra daug lengviau negu tam, kuris save laiko stipriu, ir žinančiu, kaip gyventi šitos akimirkos ritme – be Kūrėjo – būtent jis yra tas nevykėlis. Tai štai, mūsų, Dvasinių Mokytojų priedermė – sustiprinti iš vidaus tuos, kurie yra nuolankūs, užguiti, ir visomis prasmėmis neatrodantys patrauklūs, bet jie yra tikri, jie yra realūs, ir potencialūs Kūrėjo sūnūs ir dukros. Įsivaizduokite, jeigu bažnyčia jiems sako, kad jie turi būti bažnyčiai ištikimi, kad jie turi laikytis religinių ritualų, švęsti religines šventes, o mes sakome – jie yra Kūrėjo sūnūs ir dukros, tik jie šito dar nežino! Jie yra bendrakūrėjai su Kūrėju – Gėrio, Šviesos – jie yra tie, kurie turi Kūrėjo Dvasią viduje, ir patys yra iš tikrųjų tiesiogiai Kūrėjo Atvaizdas! Jeigu šitą jie sužinotų, ir pamatytų, išgirstų iš mūsų, tą Kryptį, kaip reikia atrasti Kūrėją savo viduje, kaip prabilti maldoje savimi, kokį sumanęs Kūrėjas, sustiprėtų jų dvasinis stuburas, sustiprėtų jų galia viduje, ir jie tada iš tikrųjų pasireikštų Gėriu, Šviesa aplinkoje – toje kūrinijoje, kuri turi ribas, kuri nėra begalinė, nors plečiama.
Taip kad, mano mylimieji, viena frazė išgirsta – norėjau atkreipti į ją dėmesį lygiai taip pat, kaip aš jums daug kartų atkreipiau dėmesį nevartoti žodį – tobulas, tobulas – kalbant apie kokį nors žemėje gyvenantį, ir gerai nusimanantį kokioje sferoje, kad jisai tobulas žinovas. Tobulumas yra tik Rojuje – tik tenai! Ir tai – Tikrybinis Tobulumas! Tai yra kažkokios sferos, reiškia, ribinio sferos tobulumas, ne Visuminis Tobulumas! Taip ir kūrinija nėra beribė! Ji – apribota, nors ir milžiniška! Nėra bekraštė – ji turi pakraščius! Šiuo metu mes esame arti pakraščio, tarp kitko – nuo Uversos du šimtai tūkstančių šviesmečių, dar už mūsų į išorę – penkiasdešimt tūkstančių šviesmečių, ir viskas – riba Didžiosios Visatos! O toliau – plečiama kūrinija išoriniame kosmose. Ten dar nėra Visatų. Jos tik bus ateityje. Dabar – energijos viesulai, uraganai! Kūrėjo Sūnūs manipuliuoja tą Kūrėjo Energiją – įsuka į sūkurinius ūkus iš kurių atsiras šviesuliai – saulės, žvaigždės – ir ta milžiniška – net iš Uversos žvelgiant astronomams – milžiniška uraganų išraiška – liepsnų – neaprėpia iki pat pakraščių! O pakraščiai jau yra numatyti! Tai tiek, mano mylimieji. Amen.

Telydi mus Kūrėjo Meilė, Ramybė, ir Palaima.
Su Meile

Komentarai