Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Net ir Jonui Krikštytojui buvo pojūtis, kad kažkas turės keistis – turės keistis aplinka – įvyks Virsmas! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2022 09 24

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, sakau dvasinius mokymus lietuviškai Gyvojoje Šventovėje, kaip ir dabar vyksta gyvosios pamaldos – pagarbinome Kūrėją Keturiose Asmenybėse – angliškai sakau bet kur – gamtoje, mieste. Yra planų tą daryti ir įvairiuose Lietuvos miestuose, tuo pačiu leisti tiems, kurie klausosi angliškai mokymų, pamatyti fone Lietuvos platesnį vaizdą negu vien tiktai tą vietą, kurioje esu. Dvasinis mokymas iš tikrųjų stipriną tą, kuris turi nuoširdumo, siekio pažinti kūriniją, atrasti Kūrėją, ir tuo pačiu būti geresniam. Jis virpesiais pajunta – net nieko nežinodamas apie virpesius – kad tai, ką girdi, jam priimtina. Jis nori klausytis tokių mokymų, ir tuo pačiu pritaikyti savo kasdieniame gyvenime tuos teiginius, kuriuos išgirsta, ir kurie jam suprantami.
Dabar studijuodamas Urantijos Knygą – jau nežinau kelintą kartą – vis tiek atrandu naujų klodų. Aš skaitau angliškai, ir skaitau visą laiką garsiai. Urantijos Knyga – tai viena iš dviejų knygų, kuriomis aš ir naudojausi versdamas Urantijos Knygą į lietuvių kalbą. Ji – didžiulė! Dabar priėjau tos vietos, kur kalbama apie Joną Krikštytoją. Jonas Krikštytojas buvo tas pradinis etapo pasireiškimas Palestinoje prieš pasirodant Kristui su savo vieša misija. Tarsi jisai, kaip įprasta sakyti, kokios nors muzikinės grupės – žinomos grupės – koncerte būna tokia vietinė apšildanti grupė auditoriją, tai Jonas Krikštytojas buvo kaip tas apšiltintojas, kuris – daugiausia žydams – teikė savo mokymą, o tą mokymą jis išskaitė iš knygų. Kristus, ruošdamasis savo misijai, taip pat studijavo įvairius rašytinius šaltinius ypač Aleksandrijos bibliotekoje. Jonas Krikštytojas taip pat studijavo, ir jam patiko vienas teiginys iš pranašo Danieliaus, kad Dangaus Karalystė yra šalia. Kadangi Jonas Krikštytojas buvo žydas, tai, aišku, tas jo parengimas, kaip ir visų žydų, buvo sinagogos mokyklose – sinagogos mokyklose berniukai buvo ruošiami, mokomi Šventojo Rašto skaitymo, kopijavimo. Todėl iš tikrųjų yra labai svarbu studijavimas šaltinių. Dvasiniam Mokytojui tai yra esminis dalykas. Ir tie šaltiniai, kuriuos reikėtų studijuoti, yra mūsų svetainėje – urantija.lt – bet šiaip yra daug įvairių knygų, kuriose daug yra tokių išminties perlų. Tai štai, vienas iš tų perlų ir buvo Jonui Krikštytojui, kad – Dangaus Karalystė yra šalia! – nes jis nesuprato, ką jam reikėtų skelbti. Kuo daugiau jis skaitė, tuo jam tapo akivaizdu, būtent reikia skelbti ir žmonėms – Dangaus Karalystė yra šalia! Eikite ir krikštykitės! – nes krikštas buvo įprasta procedūra tarp žydų, atėjusi iš Babilono, ir dar anksčiau, bet paprastai krikštydavo mažylius-vaikus – berniukus dar aštuntą dieną apipjaustydavo, o čia dabar Jonas skelbia tokį teiginį, kad – Visi eikite ir krikštykitės! Dangaus karalystė šalia! – suaugę – nebe aštuonių dienų kūdikiai atnešami, bet suaugę. Tai buvo kažkas visiškai nesuprantama ir žydams. Bet yra Dvasios veikimas – Minties Derintojo veikimas – ir Jonas Krikštytojas, jausdamas tą veikimą, jis atsidavė jam. Jis nieko nežinojo apie tą Minties Derintojo buvimą viduje, bet jis juto tą dvasinį vedimą, ir šitas vedimas yra realus. Jis suteikia Galios, suteikia Ryžto, suteikia Išminties! Todėl jo balsas griaudėjo tarp tų, kurie klausėsi – klausėsi prie Jordano upės. Jordano upėje Jonas Krikštytojas ir krikštijo, užpildamas vandeniu ant žmogaus, kaip ženklą, kad jis tapo jau kitoks – jisai yra belaukiantis Dangaus Karalystės, kaip tas, kuris turi visiškai naują pakrikštijimą – tos Dangaus Karalystės pakrikštijimą. Ir štai toji Galia, tas Ryžtas, tas didžiulis Jono Krikštytojo noras pakrikštyti kuo daugiau, jis nustelbė gailestingumą, nustelbė subtilumą. Todėl jis kaip griaustinis griaudėjo Galia, Ryžtu, bet daug ką tai gąsdino! Ir, kada atėjo grupė fariziejų pasikrikštyti, nes gandas pasklido po Palestiną – kažkoks keistas yra žmogus, kuris krikštija suaugusiuosius – gal jis pranašas? – keistas jisai! – jie nebuvo niekur skaitę apie tokį – ir vis tiek fariziejų grupė panoro krikštytis, ir jų viduje buvo tas dvasinis poveikis, išgirdus tokius gandus – tokius gandus – apie tą neįprastą gal pranašą, krikštijantį suaugusiuosius Jordano upėje. Ir štai ateina grupelė fariziejų, o juk jie tai eilinius žmones, sakykime – tiesiogine prasme – menkino, jie save laikė vertingesniais negu eiliniai žmonės! Tai, pamatęs tuos fariziejus, Jonas Krikštytojas užsipuolė, kad – Jūs atėjote čia kaip angys! Gerai, aš jus pakrikštysiu, bet jūsų nuodėmes tik Tėvas gali atleisti! Ir greičiau štai šitie dvylika akmenų prabils – jie bus kaip įtikėję – negu jūs gausite atleidimą nuodėmių iš Tėvo! – jis gąsdino tuos fariziejus – ne stiprino, ne ramino, ne kvietė – bet jis suteikė jiems tą krikštą, ir tuo pačiu priekaištavo gąsdindamas, kad jų nuodėmių vis tiek Tėvas neatleis, greičiau akmenys prabils, ir taps gyvi!
Tai štai, kada yra įtikėjimas, kada yra juntama ta dvasinė Galia, tuomet ir stiprus skambėjimas yra – jis skamba tyruose toli per šimtus kilometrų, tūkstančius kilometrų – gandas nuneša! Bet Gailestingumas – jis turi būti Širdimi taip pat pajaučiamas. Vien Ryžto ir Galios Dvasiniam Mokytojui neužtenka – būtinas Kūrėjo Gailestingumas. Gailestingumas pagilina Išmintį, Kosminę Įžvalgą, ir suminkština asmenybės požiūrį, net ir į klystančius, o jeigu dar įvyksta gimimas iš dvasios, tuomet užlieja Meilės Galia, kuri realiai juntama visiems, ir toji Meilės Galia suteikia ir Gailestingumą. Ir tada yra Meilė tam blogį darančiam, ir ji tokia pati, kaip ir Gėrį darančiam – ji nėra skirtinga – ir visiems kitiems yra ta pati Kūrėjo Meilė! Kūrėjas paskleidžia iš Savęs Meilės virpesius, ir, jeigu tu gimsti iš Kūrėjo Dvasios, štai ta Meilė ir įteka kaip milžiniška, pralaužta užtvanka! Tik jeigu užtvanka skandina materiją, praleisdama tą iš rezervuaro vandenį arba iš užtvenktos upės vandenį, štai čia pralaužta to mirtingojo proto užkarda, ne užtvanka, nes tas mirtingasis net nežinojo, kad jis kažką užtvenkia, tiesiog jame buvo ta materialaus proto užkarda dvasiniam gimimui, ir kada įvyksta gimimas, štai ta užkarda dingsta, ir tada Meilės Galia tampa tos asmenybės – naujos – gimusios iš dvasios asmenybės – kasdiene būsena, tampa Tikrove, kurią ir sumanė Kūrėjas kaip Evoliucinį Procesą, nes Meilės Galia taip pat stiprėja. Tai priklauso nuo atsivėrimo gelmės, ir tuo pačiu nuo veikimo drauge visų Gerovei su Kūrėju. Visa tai vėl stiprina ir įtikėjimą, ir pasitikėjimą tiek Kūrėju, tiek savimi. Tai yra – judėjimas, procesas – ir visa tai yra tikra, realu, gyva, ir to paneigti negali niekas, nes patiriantis visą šį procesą, jis gyvena juo!
Aš dabar daug bendrauju su tais, kurie yra jauni, bet nieko nėra girdėję apie Gyvąjį Kelią. Tai yra visiškai kitokio – kitokio – nepasakysiu, požiūrio žmonės. Jie taip pat nori Gėrio, Grožio, Meilės, Ramybės, Harmonijos, Darnos, bet jie gyvena kitokiu išmatavimu. Atrodo, viskas yra greta suprantama, kada dėlioji atskirus teiginius, bet, jeigu imi visumą, ji jiems neprieinama. Ir tos užtvankos arba užkardos pralaužti neįmanoma paaiškinimais – turi būti to mirtingojo dedamos pastangos – kasdienės pastangos – nes ta užkarda neatsitraukia – ji yra tvirtesnė negu bet kokia užtvanka iš betono! O, kada nėra realaus, materialaus, apčiuopiamo, kad galėtum sustiprinti tą, ką tu išgirsti ausimis, savo akimis, palytėjimu, nėra to daikto, kuris tave sustiprintų – įtikėjimo nėra! Tai yra visiškai kitas lygmuo, tai yra kitas išmatavimas, nors gyvename toje pačioje planetoje, toje pačioje aplinkoje, bet ta aplinka yra apribota žmogaus penkių pojūčių, kurie būtini pažinti aplinką, bet jų nepakanka pamatyti Tikrovę, kokią sumanė Kūrėjas. Būtina dvasinė – dvasinė – pakylėjimo būsena, sąmonės praskaidrėjimo būsena, viršsąmonės atsivėrimo būsena, ir tą suteikia Kūrėjas. Pats žmogus sau suteikti tokių reiškinių, dalykų, nepajėgus tiesiog – to padaryti neįmanoma! Dėl to Buda, kiek jis benorėjo Gėrio ir Šviesos, ir patyrė Nirvanos akimirką, o Kūrėjo, kaip Asmenybės, neatrado savyje, nors jo viduje Minties Derintojas beldėsi, veikė, todėl jisai išmąstė tiktai iki tokio filosofinio, dvasinio samprotavimo – moralės lygiu – savąjį mokymą, bet jis nepatyrė to mokymo tvirtybės, ir Kūrėjo Asmenybės, atrastos savyje, kad pradėtų skelbti Kūrėjo atradimą savyje!
Štai dėl to net ir Jonui Krikštytojui, studijuojant šaltinius, buvo pojūtis, kad kažkas turės keistis – turės keistis aplinka – įvyks Virsmas! Tai net ir pranašo Danieliaus taip pat buvo teigiama, ir dabar Jonas Krikštytojas junta savyje, kad bus Virsmas, turės aplinka keistis dar neaišku į ką, nes aplinka laukia – laukia – kad Dovydo sostą kažkas užimtų, karaliaus sosto kažkoks įpėdinis, kurio nėra – laukia Mesijo! Todėl taip žydams buvo suprantama samprata apie Dangaus Karalystę, apie tai, kad reikia kažko sulaukti! Ir štai tas, kurio laukė – Mesijo – greičiau negu po dviejų metų pasirodys – pasirodys vieša misija, kaip Jėzus iš Nazareto!
Ir dabar aš jaučiu irgi tą patį – kažkas turės keistis aplinkoje! Yra Virsmo laukimas visame pasaulyje, visuose kraštuose – Virsmo! Tuo pačiu viduje yra milžiniškas augantis noras, kad tai, ką aš dvasiniais mokymais sakau per gyvąsias pamaldas, kad tai pasklistų po pasaulį, kad tai iškiltų kaip Šviesos Spindulys iš Kūrėjo žmonijai – visiems – ypač prezidentams, karaliams, premjerams, politikams, verslininkams, ir, aišku, žmonėms – nuskriaustiesiems – visiems – kad jis būtų sustiprinimas, bet informacija apmąstymui visiems, nes Virsmas yra skirtas visiems – Virsmas – kada prieš civilizacijos pasikeitimą subujoja visos srutos – visos srutos – visa nešvara iškyla į paviršių, visos ydos paaštrėja, tarsi sutirštėja jų aplinka! Ir aš tą matau, kaip degradavimas nesustabdomai užgožia žmogaus mąstymą!
Aš anksčiau tiek neatkreipdavau dėmesio į dainų tekstus, kiek aš dabar pastebiu, kokie jie pasidarė, palyginus su ankstesniais dainų – ypač liaudies dainų – tekstais, vulgarūs, nešvarūs, ciniški, bet aplinkoje jaunimas to neišskiria, kad tai yra nešvaru! Visa tai yra tikra, visa tai yra – tiesiogine prasme – pojūtis milžiniško Virsmo – netoli – kaip ir Jonui Krikštytojui ta Dangaus Karalystė yra šalia, ir aš tą pavadinčiau, iš tikrųjų yra – tiesiogine prasme – Virsmas dvasios nauja kokybe – Naujas Rytojus! Amen.

Telydi mus Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meilė, Ramybė, ir Palaima.
Su Meile

Komentarai