Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Algimanto pamokomasis žodis – Kodėl yra susvetimėjimas? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2022 10 30

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš sakau dvasinius Mokymus, ruošiu Dvasinius Mokytojus, vedu gyvąsias pamaldas – vienintelėje – pasaulyje gyvojoje šventovėje, turinčioje Kūrėjo vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Nėra ritualų šitoje šventovėje, yra Širdies atvėrimas – Širdimi mes juntame Kūrėjo energinius virpesius – aišku, čia metaforiškai – viską junta mūsų materialios smegenys sąmonės lygiu. Vakar, kada vyko pamaldos – per skyp'ą mes buvom prisijungę, šiandien atvažiavo pas mane mano dvasiniai broliai ir sesės – urantai. Taip, kad šventovė yra šį kartą čia, o iš tikrųjų jinai yra mūsų Širdyje, mūsų viduje. Ir kuo mes labiau patiriam Kūrėją savo viduje, kuo daugiau mes atveriam save Kūrėjui – Šaltiniui – visos Evoliucijos Šaltiniui – tuo mes stipriau juntame, kad mes esame iš tikrųjų, kaip Kūrėjo atvaizdas, kaip šventovės buveinė. Ir tada mes suvokiam – galim nesuprasti, bet suvokiam, kad nereikalingi ritualai – reikalingas gyvas energinis ryšys su Kūrėju. Ir vakar, kada prieš pamaldas aš paklausiau apie ką norėtumėte išgirsti mane kalbantį, tuomet buvo Astos toks klausimas, kodėl taip sunku, kodėl toks sunkumas yra viduje? Ir Adolfina klausė, kodėl yra susvetimėjimas – susvetimėjimas tarp artimų žmonių net šeimoje? Tai štai šiandien aš ir noriu praskleisti tą užuolaidą, kodėl yra susvetimėjimas?
Kūrėjas sumanė siųsdamas savo Sūnų Kūrėją į mūsų pasaulį – Jėzaus iš Nazareto tapatybe – prieš du tūkstančius metų, paskleisti Evangeliją – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė – štai Tėvas visiems yra bendras, vienas, ir visi tarpusavyje yra broliai, ir sesės! Ir jeigu Kristaus Evangelija būtų kiekvieno pripažinta, jeigu ji būtų įsitvirtinusi, įleidusi gyvas šaknis, nebūtų buvusi iškraipyta – šiandien susvetimėjimo nebūtų – kadangi turėdami vieną bendrą Kūrėją, nesvarbu, kaip Jį mes bepavadintume, mes jaustumėmės tarpusavyje visa kūrinija, kaip dvasinė Šeima! Ir mus apjungtų Kūrėjas – ne tarpusavyje kokie nors panašūs interesai, kokios nors pomėgių pasireiškimo galimybės, kurias mes imame pritaikyti savo aplinkoje, bet Pats Kūrėjas – Dvasios Šaltinis! O kadangi mes esame Kūrėjo padovanotos dvasinės asmenybės, savaime mes turim poreikį atsigręžti į Šaltinį – atsigręžti į tai iš ko kilo mūsų asmuo. Tačiau be Dvasinių Mokytojų šito nežino žmonės ir todėl klaidžioja tamsoje kažko ieškodami. Jie ieško, nes Dvasia viduje beldžiasi – beldžiasi – Kristaus Tiesos Dvasia, Sūnaus Kūrėjo Partnerės Nebadonijos – Šventoji Dvasia – Paties Kūrėjo – Minties Derintojas – taip pat iš vidaus beldžia mums – Ieškokime, ieškokime Kūrėjo! Tačiau mes dabar tai esam, na, galima pasakyti, kaip ponai, kadangi mes žinom, patyrimu liudijame atrastą viduje Kūrėją. Iš apreiškimų mes žinome, kad turime Kūrėjo Dvasią – Minties Derintoją – bepigu mums tada kalbėti, kad apjungia mus Kūrėjas, o tie, kurie nėra skaitę, nėra girdėję – jie gyvena savuoju lygiu. Tuomet juos suvienija intelektualia prasme pomėgiai – tas, kas medžioja tai, aišku, iškart atsiranda tarpusavio bendravimas tarp medžiotojų – įvairūs įsisteigia būreliai, draugijos – panašiai su žvejais, su tais, kurie turi pomėgį vienai ir kitai sporto šakai. Ir tarpusavyje jie suranda artimesnį ryšį net negu šeimoje, nes šeimoje atsiranda daugybė pareigų, kurias sunku įgyvendinti iki galo, nes intelektualia prasme suvokiant pareigą, ir dar patiriant tos pareigos jausmą, reikia pareigas atlikti. Žmogaus vien intelektualiai ir logiškai mąstantis protas dažnai pavargsta nuo pareigų atlikimo, ypač jeigu dar atsiranda konfliktinė padėtis, ir nėra to savitarpio supratimo, nėra, na, padėkos už tą, ką darai šeimos labui, tai materialus protas, materialus mąstymas, sąmonė ima iškrypti. Jis stengiasi pripildyti kažkokiais kitais interesais, pabėgti nuo tos varginančios aplinkos, kurioje daugumą laiko praleidžia. Taip atsiranda po trupučiuką pleištas tarpusavio ryšiuose. O dar, kada būna vaikai ir jie turi savų požiūrių, atsiranda nebesutarimas tarp vaikų interesų ir suaugusiųjų tėvų, tada išmetamas kaltinimas – jūs mūsų nesuprantate, jūs esate pasenusio mąstymo. O nėra nei pasenusio, nei jauno mąstymo, yra Išmintis Kūrėjo suteikiama. Tuo tarpu logika ne visuomet gali atsekti, kas yra Išmintis. Išmintis – tai žinių panaudojimas visumos Gerovei. Logika gali prieštarauti, kad mes atliktume kokius nors Gėrio darbus nesiekdami sau pripažinimo, padėkos. Ir jeigu šeimoje yra vienas šitaip mąstantis, o kiti ne, iškart bus konfliktas ir susvetimėjimas – kodėl tu šitaip neprotingai elgiesi? Jie nesupranta savo logiška smegenų veikla, kad šitaip žmogus gali net nuo šeimos pradėti atsiskirti – jis mato prasmę kitokiu žvilgsniu.
Susvetimėjimas yra dėl to, kad mes neturime bendro mus suvienijančio Centro. O Jis yra vienas – Kūrėjas! Nėra dviejų Centrų! Todėl ir reikia suteikti tą impulsą, kad Tas Centras būtų atrastas savo viduje, Širdyje, ir Širdimi. Bet jeigu vienas – atras, kitas šeimoje – neatras, konfliktai neišvengiami – susvetimėjimas neišvengiamas, nes tas, kuris atranda Kūrėją savo viduje, jis visuomet mato iš aukštesnio laiptelio – ir jis supranta, kodėl tas, kuris konfliktuoja šeimoje nesiekia net logiškai mąstyti, bet platesniu požiūriu. Tuo tarpu tas, kuris yra žemesniame laiptelyje, jis nesupranta to, kuris stovi ant aukštesnio laiptelio – jis negali pasistiebti ir pamatyti, kas yra ant to aukštesnio laiptelio, nes tam yra didžiausia kliūtis – nematomas Kūrėjas – kurį yra atradęs ant to aukštesnio laiptelio stovintis. O ant žemesnio laiptelio stovintis, jis netiki šitokiu dalyku, kadangi jis nemato materialiu žvilgsniu – o logiškai jis negali išmąstyti, kad galima Kūrėją kažkaip atrasti – na, tai kaip tu gali atrasti tą, kurio negali pamatyti? Tai yra milžiniškas, kokybinis, dvasinis Šuolis! Kokybė nauja atsiranda atradus Kūrėją savo viduje – ir tik patyrimu gali tą paliudyti. Tai štai, kada mes atrandame Kūrėją viduje, mes tie, kaip save vadiname – urantai – mes suprantame daugybę teiginių, kurių negali suprasti nepatyrę šito patyrimo – nepatyrę Kūrėjo atradimo savo viduje. Ir nuo mūsų pastangų mažai kas priklauso, kad pleištas šeimoje būtų užglaistytas. Aišku, tu gali kalbėti apie orą, kalbėti apie madas, apie kokius nors materialius įvykius, ir neliesti esminių gyvenimo reiškinių, netgi paties gyvenimo prasmės. Tu save tuo suvaržai, ir tu jauti, kad tu negali būti savimi tokioje aplinkoje. Tai taip pat yra susvetimėjimas. Susvetimėjimas tęsis, ir jisai augs, plėsis, konfliktai šeimoje didės, ir žiaurės pasekmės, nes mirtingasis savo intelektu siekdamas naujų viršūnių – jis moraliai degraduoja. Žmogus be moralės pavirsta į žvėrį. Jis gali gyventi komforto sąlygomis, gali būti labai turtingas materialia prasme, valdyti net kitus žmones, turėti kompanijas, kuriose dirbtų šimtai tūkstančių žmonių, bet jis gali būti žvėris. Be moralės žmogus negali išlikti žmogumi. Tuo tarpu moralė, tai yra dar negalutinis Dieviškas pasireiškimas – tai yra kaip prieangis į Dieviškumą. Dieviškumas yra pasireiškiantis per dvasią, per dvasingumą, per atsiskleidimą Brolystėje visumos Gerovei.
Štai vienintelė aplinkybė, kuri šalina susvetimėjimą – Brolystė! Kraujo giminystė, tai nėra patikimas būdas net ir logiškai samprotaujant – mes būsim artimi. Nieko panašaus! Brolystė dvasioje yra galingesnė Jėga negu kraujo giminystės ryšys! Jeigu nebūtų šitaip, tuomet motinos nepaliktų kūdikių, nes kraujo ryšys būtų nenugalimas. O juk dar yra žiauresnių nusikaltimų, kada nužudomas kūnas – materialus kūnas – savojo kraujo kūnas nužudomas. Dvasinėje Brolystėje šito negali būti! Gali būti susilpnėjęs ryšys su Kūrėju, gali būti konfliktai, natūralu, ne visi vienodai turi tą gyvą Įtikėjimą, bet aplinkybė vis tiek lieka ta pati – tiktai per Kūrėją mes galime būti suvienyti dvasioje – ir ištirpinti bet kokį susvetimėjimą Kūrėjo Meilės energiniuose virpesiuose – kito kelio nėra – nes Kūrėjas tiesiog nesumanė kito kelio – tik per Jį galima patirti dvasinę vienovę! Nors intelektu bus tie dvasiniai broliai ir sesės skirtingi, ir dvasiniai patyrimai skirtingi, bet bus dvasinės vienovės susiliejimo patyrimas per Kūrėją – tai yra susiliejimas per vertikalų Kūrėjo atradimą savo viduje, o Brolystės pasklidimas – horizontaliai apimant visą žmoniją, visą kūriniją. Ir kur bebūtume – bet kokiame pasaulyje – ten pasireikš ta dvasinė Brolystė priklausomai nuo mūsų atsivėrimo laipsnio Kūrėjui. Tai nebus garantuota automatiškai, kad štai viename pasaulyje mes buvome taip dvasinės Brolystės palaimos būsenoje, o kitame pasaulyje, kur aplinka visiškai nauja, nepažįstama mums, kad mes patirsime tą patį – ne – vėl, tai priklausys nuo mūsų atsivėrimo Kūrėjui gelmės naujomis aplinkybėmis. Tai bus vėl naujas iššūkis! Ir nauji mūsų dvasiniai broliai teikiantys mums naujų patyrimų, ir tuo pačiu naujų iššūkių, vėl prie jų reikės prisitaikyti ir mums – ir jiems reikės prie mūsų prisitaikyti. Bet Brolystė egzistuoja veikloje per Kūrėją tiktai.
Štai susvetimėjimas, jis turi daugybę, daugybę briaunelių, ir jas reikia kaip ir deimantą nugludinti, kad jos būtų kuo smulkesnės tos briaunelės, kad spindesys būtų kuo nuostabesnis lūžtant spinduliui briaunelėje. O kada mes būsime Rojuje – Kūrėjo Buveinėje – štai tada bus amžinybės pasireiškimas ir mūsų viduje. Ir mes būsime iškelti virš bet kokio susvetimėjimo. Mes būsime tie, kurie apgaubsime kitus – savo patyrimu paliudydami Kūrėją – kuris mums bus, jau betarpiškai stovėjus Jo akivaizdoje, davusiam iškilmingą priesaiką – Ištikimybės priesaiką – Jis bus mums patirtas betarpiškai atradus Jį čia, Buveinėje. Tai visiškai Kokybė kita, negu šią dieną, ką mes teigiam – esame atradę Kūrėją, ir mes Jį patiriame.
Taip, kad mano mylimieji, susvetimėjimas įveikiamas – įveikiamas per Kūrėjo atradimą savo Širdyje, ir Širdimi kiekvienam asmeniškai. Amen.

DDaiva
2022-11-09 21:16:11

Komentarai

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal