Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Šviesa yra iš Kūrėjo, ir tik iš Kūrėjo – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2022 10 01

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš sakau dvasinius mokymus, ruošiu Dvasinius Mokytojus – ne tik Lietuvai, bet ir planetai. Tokia mano Misija, kurią man suteikė Kūrėjas. Aš ją įgyvendinsiu. Tai užtruks daug laiko, bet kada mes mūsų gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardo šventovėje garbiname Kūrėją, aš nenustoju žavėtis savo dvasiniais broliais ir sesėmis, kurie iš tikrųjų atsiveria savo dvasinių asmenybių gelme. Iš tikrųjų – Tikrove – atsiveria Kūrėjui, Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Ir gera – gera – tiesiog jausti tuos virpesius, kurie pasklinda – realiai pasklinda – iš kiekvieno iš mūsų. Ar mes meldžiamės, t.y. palaikome komuniją su Kūrėju, ar mes dirbame materialius darbus – energijos virpesiai sklinda iš kiekvieno iš mūsų. Tas, kuris dirba puoselėdamas kažkam kerštą, pyktį, blogį – iš jo sklinda žemo energinio dažnio virpesiai. Tas, kuris serga, jaučia skausmą – taip pat pilnas nerimo, baimės. Iš jo taip pat sklinda žemo energinio dažnio virpesiai, nors apie tuos virpesius jis gali nieko nežinoti. Tai štai, kada aš klausausi mūsų gyvosios komunijos, iš mūsų Širdžių sklindančių teiginių, aš tiesiog jaučiu pakylėjimą – pakylėjimą dvasioje. Asmenybė pakeliama, ji patraukiama aukščiau ir arčiau Kūrėjo, kuris yra Rojuje, visos kūrinijos centre-viduryje. Ir tas pakylėjimas yra realus, tikras. Tada pradedi jausti, kad kūnas materialus yra per ankštas, per sunkus, nes tai dvasiai reikalingas lengvesnis išorinis apvalkalas. Štai, kada mes iš tikrųjų suliejame savo valią su Kūrėjo Valia, Kūrėjas mus pripildo tokia būsena, kada palaikome tą gyvą atsivėrimo ryšį, gyvąją komuniją su Kūrėju – ne atliekame ritualą, nestovime eilutėje besibaigiant pamaldoms bažnyčioje, kad gautume tą simbolinį Kristaus kūną – ostiją, ir čia šitas procesas ir vadinamas – komunija, bet tai išorinis ritualas. Šito neužtenka. Dėl to Sūnus Kūrėjas, kurį mes žinome kaip Jėzų iš Nazareto, tapatybės pasireiškimu prieš du tūkstančius metų, šitoje planetoje – jis kalbėjo, kad Dangaus Karalystė turi būti kuriama Širdyje. Tai reiškia – Širdies atvėrimu Tėvui, bet tam reikalingi Mokytojai – Dvasiniai Mokytojai, kad jie apšviestų.
Žiūrėkit, yra žodis – apšviestų. Lietuvoje yra Švietimo mokslo ir sporto ministerija. Yra žodis – švietimo. Galima apšviesti žmogų, kuris nori išmokti matematikos, biologijos, fizikos, chemijos. Galima apšviesti žmogų, kuris nori tiksliųjų mokslų gilesnio supratimo – tą padaryti galima be Dvasinio Mokytojo. Bet tai bus pavienis arba segmentuotas mokinių apšvietimas. Tuo tarpu – be Dvasinio Mokytojo – negalima – išmokyti gyvenimo, negalima to mokinio išmokyti savasties atpažinimo, negalima išmokyti kūrinijos, mūsų planetos, pažinimo. Negalima išmokyti nei geografijos, nei iš tikrųjų, kiekvieno dalyko – matematikos, biologijos, zoologijos, kalbos – gilumine prasme – be Dvasinio Mokytojo. Taip, galima išmokti kalbos, kad galėtum susišnekėti, bet, kad suprastum žodžių ir tų žodžių darinių pulsavimą, virpesių pasklidimą ištarus vieną ar kitą žodį ir kokia yra jungtis su praėjusiomis kartomis, su aplinkui gyvenančiomis tautomis, su kūrinija, su Kūrėju – tų virpesių bangų pasklidimas iš mūsų – reikalingas dvasinis žvilgsnis. Net ir žodis – šviesa. Jeigu nebūtų saulės – mes nesuprastume kas yra šviesa, jeigu visą laiką būtų naktis ir būtų tamsa, ir mes neturėtume jokių priemonių šviesti. Aišku, nuo žaibo būtų miškuose gaisrai, tada būtų toj aplinkoj nušviečiama aplinka, bet tai, ką mes matome iš šito šviesulio – saulės, kada ateina dienos metas, mes juntame kaip mums lengviau orientuotis aplinkoje ir kaip ta aplinkos orientacija apsunkinama naktį, ypač miške, kur yra tamsa – kaip siena, tu jos negali pradurti. Tu gali atsitrenkti į medžius ir jų nepamatysi. Atrodo, kad tai neįmanoma, kai mes gyvename mieste arba bent toje vietoje, kur yra matomos žvaigždės, mėnulis. Bet jeigu yra ir be mėnulio naktys, nematai ir žvaigždžių, medžiai, tokioje aplinkoje gyvenant, suprasti kas yra šviesa, vargu ar būtų įmanoma. Tai štai, Kūrėjas Evoliuciniu Procesu pasirūpina prieš tai, kad būtų planeta parinkta gyvybės plazmos implantavimui-įterpimui iš kurios prasidės gyvastis ir evoliucinis procesas toje planetoje. Pasirūpina, tyrinėjant, kokioje planetoje kokia saulė apšviečia tos planetos paviršių. Ar ji nesudegins, ar ji ne per toli. Gyvybei yra pritaikoma fizinė aplinka, pagal tos aplinkos parametrus yra modeliuojama gyvybės plazma, atliekami eksperimentai – ne toje planetoje, bet Vietinėje Sistemoje, kuriai ir priklausys šitoji apgyvendinta planeta.
Reiškia, Kūrėjas iš anksto ruošia savo Evoliucinio Plano įgyvendinimo vietą mirtingųjų, Jo būsimų sūnų ir dukrų veikimu toje planetoje, kad būtų Šviesa – Šviesa. Iš pradžių materiali, kad būtų šviesa atrandama, net ir ugnies pavidalu, kada išmokstama sukurti laužą, įkūrus ugnį, nepriklausomai nuo žaibo, o savarankiškai. Ir kada iš šviesulių, sakykim, saulės šviesos pasireiškimu atėjus rytui, išaušus ir jau įdienojus ta šviesa tampa akinanti, štai tada galima jau patirtiškai matyti, kad yra kaita – šviesos ir tamsos. Tamsa gąsdina. Laukiniai žmonės tamsos bijodavo ir jeigu nėra mėnulio, jie tiesiog eidavo iš proto. Ir daugybę žmonių ištikdavo infarktas, iš baimės. Tai štai, pats tas žodis – šviesa – neatsirado taip be prasmės. Tas šviesulys, saulė, teikiantys ne tik šilumą, ne tik įvairius kitus mums reikalingus elementus, jisai mums teikia ir šviesą. O juk mūsų visas planetos vystymosi Vektorius yra į Šviesos ir Gyvenimo Epochą – Šviesos ir Gyvenimo Epocha. Štai, kiek prie šito prisideda Švietimo mokslo ir sporto ministerija, tai mano giliu įsitikinimu – ji griauna. Būtent švietimo dalį, nes ji nesupranta koks yra šitos planetos Evoliucinis Planas, kurį teikia Kūrėjas visai kūrinijai. Ji nesupranta kokia yra sąsaja tarp Kūrėjo ir šitos planetos. Ji nesupranta kas yra tie vaikai, kokia jų yra priedermė šitoje planetoje. Jie nesupranta Šviesos Vektoriaus. Ji negali šviesti. Tie žmonės, dirbantys ministerijoje, jie negali kurti programų – švietimo programų. Juk švietimo ministerija turi turėti šviesiausius protus, kurie galėtų suteikti tą kryptį – šviesinti mokyklose mokinius.
Tai štai, be Dvasinio Mokytojo, dabartinio sujaukto gyvenimo – kiekvienoje sferoje sujaukto ir prieštaraujančio Kūrėjo Evoliuciniam Planui – atstatyti į Kūrėjo sumanytas Evoliucinio vystymosi vėžes, neįmanoma – neįmanoma. Dėl to manoji Misija ir yra – ruošti Dvasinius Mokytojus. Ir kaip garbinimo akimirką aš išgirdau kaip sako – aš einu link Kūrėjo, bet ne dėl to, kad kažkas baustų mane, bet ta vidinė traukos jėga yra, tas vedimas. Ir tai yra būtent ta vienintelė Meilės Galia iš vidaus – ir turi būti pajuntama, bet be Dvasinio Mokytojo šito niekas nežinos, nes Dvasinis Mokytojas turi paskleisti šitą informaciją.
Tai štai, Dvasiniai Mokytojai reikalingi ir Švietimo mokslo ir sporto ministerijoje, kitaip jie negalės suvokti kokios programos gali būti sukuriamos. Juk programoms sukurti tai kviečiami žmonės, kurie paprastai vertinami dėl savo atitinkamų pasiekimų toje sferoje. Tačiau jie taip pat neturi Kūrėjo atrasto savo viduje, nes jų niekas šito nemokė, dėl to jų programos yra netinkamos. Ir Švietimo mokslo ir sporto ministerijos darbuotojai taip pat neatpažįsta, kad tos programos yra – netinkamos. Štai tada tokių programų pagrindu, tarsi – tarsi – sakau – šviesinami vaikai. Šito negali būti. Be Kūrėjo negalima nieko šviesinti. Šviesos Šaltinis yra Vienas Vienintelis – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Kristus, buvęs prieš du tūkstančius metų, iš to paties Šaltinio gėrė Meilę. Dėl to jis ir aukštino Tėvą, ir visuomet tardavo – Tebūnie Tėvo Valia – Tėvo – Šaltinio Valia.
Tai kaip galima vaikus ugdyti be to Šaltinio, atrasto savo Širdyje ir savo Širdimi. Tiesiog neįmanoma. Reiškia, kiekviena diena prarasta be atrasto Kūrėjo savo viduje, situaciją blogina, degradavimas dar spartėja, gilėja ir mes puolam į dar didesnę tamsos dvasinę išraišką ir net materialia išraiška. Nes gi mes kuriame tą materialią civilizaciją, kuri prieš Kūrėjo Valią. Reiškia ir ta materija netinkama, mums gyventi, tarpusavyje sąveikauti ir bendradarbiauti. Reiškia ją reikės keisti tąja materija, kuri atitinka Kūrėjo Evoliucinį Planą. Ir kada aš mąstau, aš tiesiog įsivaizduoju, kad be Kūrėjo Valios nė viena dulkelė nepakyla – nė viena dulkelė nepakyla. Kiek yra daugybė vietų, kur yra dulkių. O jų neturėtų būti. O kodėl jos yra? Todėl, kad ten yra be Kūrėjo viskas daroma – be Kūrėjo. Chaotiškai vyksta statybos, chaotiškai keliai daromi – ne tokie, kokie turėtų būti. Tada jie trupa, iš statybų važiuoja purvinos mašinos išveža ten, molį, ten visokiausias kitas purvo gabalų liekanas ant didžiulių ratų, užteršia visą kelio dangą – išdžiūsta, kyla dulkės, o viskas ne taip turi būti. Viskas turi būti švariai nuplaunama, gražiai, nesuteršiant nieko. Ir keliai turi būti ten, kur jie turi būti, o ne šiaip chaose.
Ir visa tai yra šviesa arba tamsa. Saulė suteikia šviesą visiems, fizine išraiška. Kūrėjas suteikia Šviesą visiems, dvasine išraiška. Tačiau mes, priklausomai nuo savęs atvėrimo Širdimi ir Širdyje, Kūrėjui, tą Šviesą arba jaučiame asmenybėje, viduje, arba jos nusigręžę, nes nežinome, kad ji egzistuoja viduje, gyvename iliuzinį gyvenimą ir toji iliuzinio gyvenimo aplinka mums atrodo tikra, joje kuriame savo planus, svajojame apie kažką, kas teiktų pasitenkinimo mums asmeniškai arba mūsų biologinei šeimai, o po mūsų nors tvanas. Bet tai prieštarauja Kūrėjo Evoliuciniam Planui. Ir štai čia Švietimo mokslo ir sporto ministerijai už jos veikimą yra mano rašomas – nepatenkinamas įvertinimas. Be Kūrėjo mokyklos egzistuoti – negali. Be Dvasinio Mokytojo Kūrėjas mokykloje – neatsiras. Štai ir ateitis – Lietuvos, pasaulio, planetos ir Dvasinio Mokytojo. Amen.

Komentarai