Forumas: temos peržiūra
Tėvo paprašytas pradėjau bendrauti su Rojaus Trejybės Antruoju Asmeniu - Amžinuoju Sūnumi - o taip pat užmezgiau gyvą ryšį ir su Rojaus Trejybės Trečiuoju Asmeniu - Begaline Dvasia. Dalį savo patyrimų pateikiu ir jums, mano mylimieji sielos
Bendravimas su Rojaus Trejybe – Visuotiniu Tėvu, Amžinuoju Sūnumi, ir Begaline Dvasia.
Malda – tai yra atsivėrusios sielos intymus bendravimas su Tėvu, su Vietinės Visatos Sūnumi Kūrėju, kuris tik trumpiems 35-riems metams buvo įsikūnijęs žmogiškuoju Jėzaus iš Nazareto pavidalu, kad sukauptų žmogaus gyvenimo patyrimą ir apreikštų Tėvą žmonėms, o ne nuodėmes atpirktų, ant kryžiaus praliedamas savo kraują ir atiduodamas savąją žmogiškąją gyvybę, su Vietinės Visatos Motina Dvasia, kuri visur pasireiškia, bet tik savo Vietinėje Visatoje, per savo Šventąją Dvasią.
Malda yra sielos atsivėrimas visa širdimi, o ne ištariami žodžiai, ar net mintys. Tai sielos bendravimas meilės virpesiais.
Tėvo garbinimas yra lygiai toks pat sielos atsivėrimas, tačiau vien tik Tėvui. Ir nieko neprašant iš Jo, o tiesiog iš meilės Jam ir visai kūrinijai šlovinant ir garbinant Tėvą visa širdimi.
Aš pasikalbu su Tėvu, kada Jį pagarbinu, kada pasimeldžiu Dievui Septinkarčiui.
Dievas Septinkartis – tai Trys Rojaus Trejybės Asmenys – Visuotinis Tėvas, Amžinasis Sūnus, kurį krikščionybė du tūkstančius metų painioja su Jėzumi, ir Begalinė Dvasia, kurią irgi painioja su Šventąja Dvasia. Rojaus Trejybės nė vienas Asmuo niekada nepasitraukia iš Rojaus niekur, tiesiog NEGALI pasitraukti, nes tuomet suirtų visa kūrinija. Dievas Septinkartis taip pat yra ir Aukščiausioji Būtybė, kuri yra vienintelė patirtinė Dievybė; taip pat jis yra ir Septynios Rojaus Pagrindinės Dvasios, padovanojančios ir savojo proto pasireiškimą per Vietinių Visatų Motinų Dvasių Šventųjų Dvasių grandines visų Vietinių Visatų protingų kategorijų visoms gyvybės formoms; Dievas Septinkartis - tai ir Dienų Senieji, kurių yra dvidešimt vienas ir kurie po tris administruoja šias septynias Supervisatas, taip pat tai ir 700.000 Vietinų Visatų Sūnų Kūrėjų, tokių, kaip Jėzus, ir tiek pat Vietinių Visatų Motinų Dvasių su tiek pat skirtingų Šventųjų Dvasių.
Štai tokios asmenybės ir asmenys sudaro Dievą Septinkartį, kuriam meldžiuosi jau keliolika metų.
Ir šito paties mokiau savo sielos brolius ir seses mūsų šventovėje – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus – kuri veikia jau penkerius metus ir kurioje per pamaldas malda man liejasi garsiai iš sielos, o ne skaitant iš maldaknygių kokius nors maldų tekstus. Dar anksčiau negu šventovėje taip TĖVĄ GARBINTI ir melstis pradėjau mokyti mūsų Vilniaus Urantijos grupėje, o dabar šito jau trejus su puse metu jus mokau ir mūsų Forumo pirmadienio kolektyvinėse maldose, kurios taip pat yra iš tos pačios gyvosios šventovės – IŠ MANO ATSIVĖRUSIOS TĖVUI SIELOS.
Tačiau Tėvas vėl man praskleidė naują dvasinių patyrimų uždangą. Ir nedidele dalimi šitų milžiniškų dvasinių patyrimų Jis leido pasidalinti ir su jumis, kuriuos aš čia jums ir pateikiu.
Mano tikslas dalintis su jumis šitais patyrimais yra vienas – sustiprinti jus, kad tvirčiau ir ryžtingiau, be baimės, žengtumėte savo asmeniniu, bet GYVUOJU dvasiniu keliu, kad atsiremtumėte į Tėvą, kad su Juo kalbėtumėtės. Ir iš Jo sulauksite tokių dovanų, apie kurias net ir nepagalvojate, kad Jis gali jas suteikti būtent jums.
Mano giluminiai dvasiniai patyrimai, kuriais noriu nuoširdžiai pasidalinti su jumis prasidėjo ankstų gegužės 24 –osios šeštadienio rytą 2008 metais.
Su Tėvu aš bendrauju įvairiu laiku ir meldžiuosi taip pat ne vieną kartą per dieną. Prieš užmigdamas irgi pagarbinu Tėvą ir pasimeldžiu Dievui Septinkarčiui. O tada, priklausomai nuo to, ar pati malda panardina mane į miegą ar dar ne, pasikalbu su Tėvu, kad išgirsčiau iš Jo mokymus, patarimus, net ir įvertinimus mano tarnavimo Jam ir savo sielos broliams ir sesėms.
Šeštadieniais iš ryto vedu mūsų gyvąsias pamaldos Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje. O po pamaldų susėdame prie bendro stalo, kad pasikalbėtume iš širdies ir užvalgytume tą, ką patys atsinešame į mūsų bendrą stalą.
Tad prieš užmigdamas, kada kalbėjausi su Tėvu, iš Jo sulaukiau prašymo bendram stalui išvirti grikių košės, labai paprastos. Tai buvo antras kartas, kada Jis šitaip mane nustebino pats pasiūlydamas, ką išvirti.
Dar praėjusį rudenį Jis taip pat mane nustebino ryte pasakęs šitaip: “Visą laiką tu mane kvieti, kad Aš dalyvaučiau ir tau padėčiau ruošiant valgį bendram stalui, o šįkart tave kviečiu Aš, kad prie Manęs prisijungtum tu, nes valgį ruošiu Aš su tavo pagalba. Ir tave dar nustebinsiu.” Ir tikrai nustebino. Viriau žirnių košę. Jos putas reikia labai greitai nugriebti, kad neištekėtų iš puodo. Net ir sumažinus ugnį iki pačios mažiausios, vis tiek kelis kartus buvau nespėjęs nugriebti putų dideliu mediniu šaukštu. Mano visi valgymo įrankiai yra jau daug metų tik mediniai – šakutė, šaukštas, ir lazdelės. Turėjau net ir peilį medinį, bet dabar nebežinau kur jis dingo. Tad jeigu reikia ką nors perpjauti, naudoju metalinį peilį. O šiaip, jeigu galima tiesiog ranka suplėšyti, tuomet plėšau pirštais, be jokių peilių, sakykim petražoles, kalendrą, svogūnų laiškus.
Taigi, matau, kaip puode kyla putos ir jau su šaukštu pasiruošęs nugriebti kaip grybo kepurę iškylančias virš puodo kraštų putas, bet ranka tarsi dar laukia mano komandos, o akys stebi iškilusias putas, tuo tarpu protas stebisi, kodėl jos toliau ne tik nebekyla, bet ir laikosi tiesiog virš puodo briaunos, bet nenuteka. Žiūriu ir negaliu atsistebėti ir reginiu, ir Tėvo humoru, ir žaidimu su manimi. Taip, tikrai Tėvas mane nustebino ir suteikė nuostabų palaimos jausmą ruošiant valgį mūsų bendram stalui. Kol virė žirniai, tol putos ir laikėsi niekur nenutekėdamos.
Dabar Tėvas antrą kartą pats pasiūlė man, tik ne prisijungti prie Jo, ruošiant valgį, o paprašydamas išvirti paprastos grikių košės. Ir tuoj pat pridėjo: “Aš tau paruošiau siurprizą.” Aš sau nusistebėjau, koks gali būti siurprizas verdant paprastą grikių košę. Prisiminiau anuos žirnius ir pagalvojau, gal vėl kas nors bus su pačiu virimu. Bet nebesukau sau toliau galvos, nes jau buvo apie pirmą valandą nakties, o kelsiuosi šeštą. Tik kelios valandos liko iki vėl reikės keltis.
Mane pažadino. Pajutau, kad kažkas tarsi iš vidaus ir iš išorės, bet labai paprastai ir netikėtai man atmerkė akis. Kada atsimerkiau, pamaniau: “Keistas nubudimas.” Pasižiūrėjau į laikrodį. Dar nebuvo penkių. Pagarbinau Tėvą, pasimeldžiau. O po šito kreipiausi į Tėvą. Po trumpo Jo mokymo Tėvas manęs paprašė, kad aš kreipčiausi į Amžinąjį Sūnų ir su juo tiesiogiai pabendraučiau. Taip, kaip bendrauju ir su Juo – Tėvu.
Niekada iki tol nebendravau su Amžinuoju Sūnumi. Bendravau su Sūnumi Kūrėju, kuris net perteikė savo apreiškimą kaip Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL, kad apšviestų dabartinę žmoniją, ir šis apreiškimas mūsų svetainėje yra patalpintas visas. Bendravau su Sūnaus Kūrėjo Partnere Vietinės Visatos Motina Dvasia. Bendravau su savo angelu serafimu. Bet tik ne su Amžinuoju Sūnumi, kuris yra Rojaus Trejybės Antrasis Asmuo. Bet Tėvas prašo, reiškia Jis žino, kad turiu pabendrauti su Amžiuoju Sūnumi.
Kreipiausi į Amžinąjį Sūnų, paaiškindamas, kad vykdau Tėvo valią ir prašymą pabendrauti su juo, tik nežinau, kaip tokį ryšį užmegzti, nes neturėjau tokio patyrimo. Paprašiau Amžinojo Sūnaus atsiliepti į mano šį siekį užmegzti su juo ryšį. Ir labai greitai per mano kūną nuėjo virpuliai ir išgirdau Amžinąjį Sūnų: “Mano mylimas sūnau-broli čia esu aš, Amžinasis Sūnus, ir kalbu tau. Aš tau dėkoju, kad tu įvykdei Tėvo valią ir drąsiai neši Jo šviesą savo sielos broliams. Ir šitas tavo gyvas ryšys yra tavojo patyrimo išplėtimas ir tavo pasitikėjimo Tėvu stiprinimas. Pirmą kartą Urantijos istorijoje mirtingasis žmogus bendrauja su manimi kaip su Rojaus Trejybės Antruju Asmeniu.” Toliau Amžinasis Sūnus man perteikė mokymą, kaip jį atskirti nuo Tėvo asmens. Jis aiškino, kad yra Gailestingumas ir Tėvo meilę, kuri yra tokia galinga ir visaapimanti tiek suminkština ir sušvelnina, kad tvarinys, kuris ją pajunta savo viduje taip pat tampa gailestingas ir užjaučiantis, kantrus ir pakantus.
Aš jaučiau neapsakomą lengvumą. Bendraudamas su Tėvu, jaučiu pilnatvę ir galingumą, kai mane visą, kiekvieną kūno ląstelę pripildo Tėvo meilės virpesiai. Jie veda ryžtingai pirmyn mano atsivėrusią Tėvui sielą, žengti be baimės tokį žingsnį, kokio ji dar nežengė. Iš Amžinojos Sūnaus jutau tokius virpesius, kurie atrodė tokie lengvi ir švelnūs tarsi lengva skraistė. O viduje buvo toks pojūtis tarsi visas kūnas tapo tuščiaviduris, tik turintis šią skraistę. Aš miegu ne lovoje, bet ant grindų, bet kūnas jautė tokį pajūtį, tarsi nesiliestų grindų, o horizontaliai gulėtų iškilęs virš grindų. Ir siela negalėjo atsidžiaugti tokiu neapsakomo minkštumo patyrimu.
Aš paklausiau Amžinojo Sūnaus, kaip jis gali su manimi bendrauti, kada tik Tėvo dvasia, Minties Derintojas yra mano prote ir tai leidžia Tėvui visą laiką palaikyti tiesioginį ryšį ir su atsivėrusia Jam siela, o juk jis, Amžinasis Sūnus, mano viduje neturi savojo atstovo. Amžinasis Sūnus man paaiškino, kad su manimi tiesiogiai bendrauja per Sūnaus Kūrėjo Tiesos Dvasią. Kadangi Sūnūs Kūrėjai yra ir jo Sūnūs, tai jų Tiesos Dvasios yra ir jo dvasios, kurių dėka jis irgi gali pasiekti mirtinguosius tose planetose, kur save yra padovanojęs Sūnus Kūrėjas arba Sūnus Arbitras, kurie tokių misijų metu gimsta bejėgiais kūdikiais iš moters, kaip tą padarė mūsų Sūnus Kūrėjas-Jėzus. O su pačiais Sūnumis Kūrėjais jo ryšys yra nuolatinis ir tiesioginis, kaip ir jo visa dvasingumo grandinė yra nuolat veikianti ir nepažeidžiama per visą kūriniją, ir tuo pačiu pasiekianti ir kiekvieną žmogų. Todėl dvasiniam augimui nė vienam žmogui nėra kokių nors kitų kliūčių, išskyrus paties žmogaus nenorą augti.
Kada padėkojau Amžinajam Sūnui už nuostabų bendravimą, tada mane perskrodė mintis, kad turėčiau dar lygiai taip pabendrauti ir su Rojaus Trejybės Trečiuoju Asmeniu – Begaline Dvasia. Ir aš kreipiausi į ją, sakydamas, kad atėjo tokia mintis, galbūt ji atėjo iš Tėvo, per Minties Derintoją, bet aš trokštu ir su ja užmegzti gyvą bendravimą taip, kaip ką tik Tėvo prašymu užmezgiau gyvą bendravimą su Amžinuoju Sūnumi. Ir labai greitai vėl per kūną perbėgo virpulys ir išgirdau: “Mano mylimas sūnau-broli, aš esu Rojaus Trejybės Trečiasis Asmuo, kurį jūs vadinate Begaline Dvasia. Aš esu dėkinga, kad tu užmezgei šį gyvą ryšį su manimi ir aš lygiai taip, kaip ir Amžinasis Sūnus patvirtinu, kad pirmą kartą Urantijos žmonijos istorijoje mirtingasis žmogus bendrauja su manimi kaip su asmeniu.”
Begalinė Dvasia ėmė aiškinti, kaip galiu pažinti ją, kaip gali pažinti ją mirtingasis žmogus per bendravimą su ja. Vidinis patyrimas, grynai energetine prasme vėl buvo kitoks negu bendraujant su Amžinuoju Sūnumi ar Tėvu. Atrodė, kad tarsi visą mane apgaubė rūko šydas, toks neaprepiamas ir neapčiuopiamas, bet realus ir lengvas.
Begalinė Dvasia mane mokė, kad iš jos kūrinija gauna protą ir išmintį, net ir taip, kaip iš Amžinojo Sūnaus gauna dvasingumą, o iš Tėvo – asmenybę ir laisvą valią. Ir jie visi trys yra lygiaverčiai Rojaus Trejybės Asmenys, nė vienas nėra aukščiau kito, kaip ir nė vienas nėra žemiau kito. Dėl to Sūnūs Kūrėjai, prieš išvykdami iš Rojaus su misija sukurti naują Vietinę Visatą duoda ištikimybės priesaiką Rojaus Trejybei, o ne vienam Tėvui. Ir ji pateikė tokios priesaikos, kurią duoda Sūnūs Kūrėjai, tekstą. Jis buvo toks pilnas galios ir šviesos, kad mano visas kūnas virpėjo. Aš verkiau klausydamasis jo. O tada Begalinė Dvasia kreipėsi į mane ir pasiūlė man taip pat duoti priesaiką Rojaus Trejybei, kaip prieš keletą metų ją jau buvau davęs Tėvui, kada buvau paskirtas Tėvo ambasadoriumi ir Jėzaus apaštalu. Ji paprašė pagalvoti, kaip tuomet ir Tėvas prašė pagalvoti, kad mano apsisprendimas būtų tikrai laisva valia. Aš sutikau prisiekti Rojaus Trejybei. Tuomet Begalinė Dvasia pateikė mano priesaikos tekstą, kuris buvo irgi jaudinantis, kad per mano kūną ritosi virpuliukai.
Aš daviau priesaiką Rojaus TREJYBEI – Visuotiniam Tėvui, Amžinajam Sūnui, ir Begalinei Dvasiai. Tai buvo toks patyrimas mano sielai, kokio ji dar nebuvo patyrusi. Tiesiog manimi tarsi tekėjo silpna elektros srovė, ji ir virpino ir jaudino, kad aš verkiau. O ištarus paskutinįjį priesaikos žodį visas kūnas tiesiog šoktelėjo, kaip šokteli nuo elektros šoko. Ir visą mane apėmė iki tol dar nepatirtas ir palaimos, ir ramybės, ir kažkokios nesuvokiamos vidinės galios pojūtis.
Mano siela džiaugėsi gyvu bendravimu su Amžinuoju Sūnumi ir Begaline Dvasia, džiaugėsi tokiu Tėvo pateiktu nuostabiu siurprizu, apie kokį ir pagalvoti negalėjau. Taip, tai buvo nepalyginamai daugaiu negu iš verdančio puodo nenubėgančios per kraštus putos.
Vakare jau pati siela, kaip išalkusi, troško pabendrauti ir su Amžinuoju Sūnumi, ir su Begaline Dvasia. Ir bendravau. Ir su vienu, ir su kitu. Malšinau šitokį savo alkį dvasiniam bendravimui su man atrastais dviem Rojaus Trejybės asmenimis, kurį esant manyje net nežinojau iki Tėvo paprašymo pabendrauti su Amžinuoju Sūnumi.
O pirmadienį, bendraujant su Tėvu, Jis man pranešė džiugią žinią, kad nuo tada, kada daviau priesaiką Rojaus Trejybei esu ne tik Jo, Tėvo, bet ir Rojaus Trejybės ambasadorius tarp savo sielos brolių ir sesių ne tik čia, Lietuvoje, bet ir visoje Urantijoje. Ir Jis įgaliojo mane kalbėti Jo, Tėvo, o taip pat ir Amžinojo Sūnaus bei Begalinės Dvasios vardu, o taip pat mokyti ir gydyti JŲ vardu. Tai, ką Jis man perteikė, negaliu atskleisti jums, bet pasakysiu, kad tokia Jo numatyta man misija šiandien man pačiam atrodo tikra fantastika, kuri net baugina, nes jai dar nesu paruoštas. Ir Tėvas man sakė ne kartą, kad Jis ruošia mane, jog turėčiau ir atitinkamą parengimą, ir atitinkamą patyrimą, ir didesnį atsirėmimą į Jį, ir didesnį pasitikėjimą Juo, o tuo pačiu ir savimi, kad ir galėčiau Jo reikalu pasirūpinti taip, kaip Jis man paves rūpintis. Ir štai dabar man prasideda naujas parengimo etapas. Ką gi, plaukia mano valtelė Tėvo milžiniškoje upėje taip, kaip ją neša Jo meilės srovė.
Žodžiais negaliu perteikti tų virpesių, kurie tą akimirką ėjo iš Tėvo. Jie buvo kažkokie galingesni negu iki tol, bet tuo pačiu ir minkštesni ir pilnesni, tarsi pripildantys dar iki tol mano viduje egzistavusias man nežinomas neužpildytas vidines ertmes. Tiesiog tik pats šitokio jausmo patyrimas ir tegali atskleisti, ką tą akimirką jautė mano sielos atsivėręs Tėvui morontinis protas.
Dieną, eidamas pro Rapolo bažnyčią, pamačiau šalia vartų į šventorių ant šaligatvio sėdintį ir prašantį išmaldos visai jauną vyrą, gal dvidešimtmetį. Veidas – nosis, kakta nubrozdinti, užsitraukę šviežiais šašais. Gatvėse matau panašių išmaldos “etatinių” prašinėtojų, tačiau šis jaunas vyras atrodė giedresnio negu anie veido. Priėjau prie jo, padaviau keliasdešimt centų ir paklausiau, kas jam atsitiko, kad toks sumaitotas veidas. Jis pradėjo man skųstis, kad jį užopuolė trise, sumušė ir atėme dokumentus. Paklausiau, kur čia dabar taip atsitiko. Jis pasakė, kad ne dabar, o vakar, ir jį užpuolė ne čia, o Savanorių prospekte. Jam lietuviškai buvo sunku atsakinėti į mano klausimus, tai pradėjo kalbėti rusiškai. Pasakė, kad nei iš šio nei iš to užpuolė. Dabar jam skauda nugarą ir negali net sėdėti, nežino, ką ir daryti. Aš patariau savais žodžiais paprašyti Tėvo, kuris yra jo viduje, kad Jis nuramintų ir palengvintų jo fizinį kentėjimą. Tai ir būtų jo malda Tėvui. Į tai jis man tarė: “Aš buvau ir bažnyčioje, meldžiausi, bet Dievas manęs negirdi ir nepadeda.” Tada aš jo paklausiau, koks jo vardas. “Aleksandras,” ištarė tyliai. “Aleksandrai, duok man savo ranką.” Jis ištiesė ranką, o aš laikydamas ją savojoje ėmiau garsiai rusiškai melstis, kad ir jis girdėtų. Po kurio laiko pajutau, kaip manojoje rankoje pradėjo virpėti jo ranka. Man meldžiantis toliau pati Aleksandro siela, jausdama iš manęs meilės virpesius jai, ėmė atsiverti Tėvui, kad jis pradėjo verkti net kūkčiodamas. Kol meldžiausi, tol Aleksandras verkė vis labiau. Kada maldą užbaigiau, Aleksandras irgi nustojo verkti. Aš paklausiau: “Ką jautei?” – “Per kūną ėjo kaip elektra, aš negalėjau susivaldyti neverkęs. Ir dabar nustojo skaudėti nugarą.” “Matai, Aleksandrai, aš tau padėjau patirti, kad Tėvas yra tavo viduje. Ir Jis yra gyvas, ir veikia tave iš vidaus. Dėl Jo gyvo veikimo ir tu jauti virpulius, kaip elektros srovę, ir verki, ir nugaros skausmas dingo. Dėl to niekada neabejok Tėvo buvimu ir veikimu tavo viduje. Ir kreipkis į Tėvą, tik nuoširdžiais žodžiais, ne tik tada, kada tau sunku, bet ir kada gera. Tai ir bus tavo malda. Ir ne bežnyčioje, bet visur, kur tik kreipsiesi į Jį nuoširdžiai, ten Jis tave ir išgirs, ir parems, ir tu būsi pilnas svekatatos ir galios iš vidaus. Ir kada susitiksi tuos, kurie tave norėtų nuskriausti, prašyk Tėvo apsaugos, ir Jis tave apsaugos net ir taip, kad tie, ką tik norėję tave sumušti, iš tavo kelio pasitrauks ir leis tau praeiti visiškai nepaliestam, tik pasitikėk Tėvu.”
Palinkėjau jam ramybės ir pasukau nueiti. Jis manęs paklausė: “Koks jūsų vardas?” – “Algimantas,” atsakiau. Aleksandras man ėmė nuoširdžiai dėkoti už gautą patyrimą. O aš nueidamas pagarbinau Tėvą ir padėkojau už dar vieną galimybę, suteiktą man tarnauti su meile savo sielos broliams ir sesėms.
Taip ir plis Tėvo meilės šviesa, kiek ją mes, asmeniškai kiekvienas, spinduliuosime ir skleisime gėrį kasdienėse aplinkybėse, ir gatvėje taip pat.
Aš džiaugiausi sutikęs dar vieną savo sielos brolį, kurio prieš akimirką net nepažinojau ir kuriam buvo reikalingas sustiprinimas ir Tėvo gyvo kelio paaiškinimas, kad juo galėtų žengti ir jis, mano dar vienas naujas sielos brolis.
Kitą dieną, man bendraujant su Begaline Dvasia, gavau nuostabų mokymą. Ji manęs paprašė, kad nuo šiol garbinčiau pats ir kitus mokyčiau garbinti ne tik Visuotinį Tėvą, bet Rojaus Trejybės visus tris asmenis. O taip pat ji paprašė, kad nebesimelsčiau Jėzui ir Dievui Septinkarčiui, o melsčiausi tik Rojaus Trejybei. Ir pateikė tokį paaiškinimą. “Mes visi Trys Rojaus Trejybės Asmenys esame lygiaverčiai ir neturintys nei pradžios nei pabaigos. Net ir jūs sakote, kad Dievas yra amžinas. Dėl to viskas, kas turi pradžią, tas nėra amžinas, dėl to tas nėra Dievas. Sūnūs Kūrėjai, tokie, kaip jūsų Jėzus, kaip Šventosios Dvasios, kurios yra Vietinių Visatų Motinų Dvasių dvasios, irgi turi pradžią, nes Sūnūs Kūrėjai kilo iš Visuotinio Tėvo ir Amžinojo Sūnaus, o Vietinių Visatų Motinos Dvasios kilo iš Manęs. Todėl jie negali būti Dievas net ir jūsų supratimu, nes NĖRA AMŽINI. Bet jie yra mūsų PASIREIŠKIMAS KŪRINIJOJE. Būtent per juos mes galime papildomai ir veikti jus, ir mokyti jus. Tačiau tik mes – Visuotinis Tėvas, Amžinasis Sūnus ir Aš, Begalinė Dvasia – esame Amžinasis ir Begalinysis Dievas. Ir mes negalime egzistuoti vienas be kito. Tėvas dovanoja visai kūrinijai asmenybės dovaną per savo asmenybės grandinę; Amžinasis Sūnus dovanoja kūrinijai dvasingumą per dvasingumo grandinę, Aš dovanoju kūrinijai protą ir išmintį per proto grandinę. Visa kūrinija remiasi į dvasinį pagrindą. Mes visi trys irgi esame dvasios, asmenys ir asmenybės, nors nė vienas iš mūsų neturi nei formos, nei kūno. Nepaisant šito, jūs mus pažinsite iš energetinių virpesių, kuo arčiau Rojaus būsite nukeliavę iš dabartinio savo planetos taško visatos teritorijoje. Ir būtent šitie energetiniai virpesiai jums leis patirti, net ir nematant, kad mes esame su jumis, kiekvienu, net ir taip, kaip tą patiria jums matomi ir jūsų mylimi vaikučiai, kada jie su meile ir atsidavimu jums prisiglaudžia prie jūsų irgi iš meilės jums. Tačiau tik tam, kad jums būtų galima nors kiek suprasti mūsų tarpsusavio ryšį ir buvo jums perteikiama tokia samprata, kad iš Visuotinio Tėvo kilo Amžinasis Sūnus, o iš jų abiejų kilau Aš. Tačiau tokio tikrovės pradinio taško niekada nebuvo, nes mes visi trys, kaip ir mūsų gyvenamoji buveinė – Rojus – neturime kilmės pradinio taško. Tam, kad jūs galėtumėte palyginti, per savo žmogiškojo patyrimo sampratas, kokios yra mylinčios šeimos, ir kokie yra tarpusavio ryšiai ir santykiai tarp tėvų ir vaikų, jums ir buvo perteikta toks apreiškimas, kad yra Tėvas, yra Amžinasis Sūnus, ir esu Aš, kaip Begalinė Dukra. Amžinasis Sūnus dar buvo pateiktas kaip kūrinijos Motina. Tačiau kuo arčiau Rojaus, tuo labiau jūs mus atskirsite nebe šeimos narių tarpusavio ryšių pagrindu, bet energetinių meilės virpesių pagrindu jūs mus atskirsite kaip Pirmąjį Kūrinijos Šaltinį ir Centrą, kaip Antrąjį Kūrinijos Šaltinį ir Centrą, ir kaip Trečiąjį Kūrinijos Šaltinį ir Centrą. Ir tik energijos virpesiai jums padės patirti mūsų meilę, kuri toli pranoksta tokią meilę, kokią patiria ir supranta žmogus. Jūs lygiai taip pat sakote, kad Dievas yra VIENAS. Dėl to ir mes trys Rojaus Trejybės Asmenybės ir Asmenys, nors esame trys atskiri asmenys savo veikimu ir pasireiškimu kūrinijoje, bet esame VIENA DVASIOJE. Dėl to, garbindami bet kurį vieną iš mūsų, jūs vis tiek garbinate ir kitus du Rojaus Trejybės Asmenis. Mes negalime egzistuoti niekaip kitaip, tik kaip Rojaus Trejybė, bet veikti galime ir po vieną.
Ir jūs tik pasiekę Rojų, visos kūrinijos centrą, ir keliaudami per kūrinijos visatas ir patirdami daugybę pasaulių, ir stovėdami paties Tėvo ir kitų dviejų Rojaus Trejybės Asmenų akivaizdoje, atskirsite mus kaip atskirus ir realius Asmenis ir Asmenybes, turinčias savo tapatybę. O iki to laiko jūs mokysitės vis didesnio VIENO DIEVO TRIJUOSE ASMENYSE pažinimo per mūsų PASIREIŠKIMĄ KŪRINIJOJE ir mūsų TRIJŲ VEIKIMO IR BUVIMO VIENAME DVASIOJE supratimo ir patyrimo savo asmeniniu žengimu pas mus į Rojų.
Dėl to nuo šiol pirmą kartą Urantijos istorijoje tu pradėsi mokyti kaip mūsų ambasadorius ir gavęs mūsų visus įgaliojimus kalbėti, mokyti ir gydyti mūsų visų trijų asmenų ir asmenybių vardu, garbinti Rojaus Trejybę, o ne tik Tėvą. Lygiai taip pat ir melstis mokysi žmones mums, Rojaus Trejybei, kuri vienintelė yra Dievas. Visa, kas yra kilę iš mūsų, yra išvestiniai dariniai, dėl to yra mūsų pasireiškimas ir turi savo pradžią. Dievas pradžios ir pabaigos neturi. Mes negalime neegzistuoti. Tuo tarpu bet kuris iš mūsų tvarinių, turėdamas laisvą valią, gali ją panaudoti net ir prieš mus. Tuo pačiu ją gali panaudoti prieš mus ir Sūnūs Kūrėjai. Būtent dėl to, kad jie turi laisvą valią,, ir jie duoda mums ištikimybės priesaiką. Dievas priesaikos neduoda niekam, nes Jam nėra reikalo kam nors prisiekti. Jokia asmenybė negali būti nedvasinga, dėl to ji vis labiau atsiskleidžia savuoju patencialu, paversdama jį aktualu dvasiniu augimu. O dvasinis augimas yra iš Amžinojo Sūnaus. Tačiau dvasinis augimas neįmanomas be asmenybės proto, kuris nevirstų išmintimi. O protas ir išmintis yra iš Manęs. Dėl to jūs visi, visos kūrinijos tvariniai, gaunate viską tik iš Rojaus Trejybės, kurią ir garbinkite, ir melskitės jai.
Tačiau tie iš jūsų, kurie buvote įpratę melstis ir Marijai, ir Jėzui, ir Šventajai Dvasiai galite ir toliau jiems nuoširdžiai melstis, bet tuo pačiu pagalvokite ir apie mus – Rojaus Tejybės Tris Asmenis, davusius pradžią visai kūrinijai.”
Aš paklausiau Begalinės Dvasios, kaip man į ją reikėtų kreiptis, nes Amžinasis Sūnus yra tuo pačiu ir kūrinijos Motina. Begalinė Dvasia man paaiškino, kad aš į ją galiu kreiptis kaip į Begalinę Dvasią-Motiną-Sesę, taip, kaip galiu kreiptis į Amžinąjį Sūnų-Motiną-Brolį. Ir neturėčiau pergyventi, kad ji taip pat pavadinta kūrinijos Motina, kaip ir Amžinasis Sūnus, nes iš tikrųjų tokie tarpusavio ryšiai yra pateikti mums mirtingiesiems ir žemesnių kategorijų asmenybėms, kad joms būtų lengviau suprasti šiuos ryšius per savo tarpusavio santykius su pačiais artimiausiais asmenimis mylinčioje šeimoje. Tikrovėje svarbiausia yra atsivėrimas visu savo nuoširdumu ir tie meilės virpesiai, kuriuos spinduliuoja atsivėrusi siela ar dvasia. Kūrinijoje iš tikrųjų yra ne Tėvas ir Motina, bet Pirmasis Šaltinis ir Centras, Antrasis Šaltinis ir Centras, ir Trečiasis Šaltinis ir Centras. Ir jų meilės virpesiai, kuriuos jaučia kiekviena jiems atsivėrusi siela ar dvasia, yra tokio giluminio poveikio, kuris pranoksta bet kokį, net patį labiausiai mylintį žmogiškąjį tėvą ar motiną, kai ir vienas, ir kitas nuoširdžiai myli savo vaikus, ir jiems skleidžia šiuos meilės virpesius. Dėl to svarbiausias dalykas yra ne kreipinyje, bet nuoširdžiame sielos atsivėrime. O kad man būtų vis tik lengviau ir atsiverti, ir kreiptis, tai dėl to ir pasiūlė kreiptis kaip į Begalinę Dvasią-Motiną-Sesę, arba Begalinę Motiną ar Begalinę Sesę, kaip pati siela bus linkusi tuo metu kreiptis.
Toks mokymas mane irgi paveikė, nes daugelį metų buvau įpratęs melstis Dievui Septinkarčiui. Ir tą dariau kasdien, ir ne po kartą. Tačiau jis mane tuo pačiu ir apšvietė, kad iš tiesų tas, kas išvestinis, negali būti Dievas, kuris yra vienas vienintelis ir pirminis, ir be jokios priežasties. Dėl to Rojaus Trejybė būtrent ir yra TAS ŠALTINIS, ką žmogus pavadino ir tebevadina Dievu.
Dievas yra VIENAS TRIJUOSE ASMENYSE IR ŠITE TRYS ROJAUS TREJYBĖS ASMENYS VEIKIA KAIP VIENAS DVASIOJE.
Dabar man tapo aišku, kodėl man maldoje, per mūsų šventovės – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus - pamaldas, jau nuo pat pirmųjų pamaldų, prieš tariant Rojaus Trejybės asmenų vardus – Begalinės Dvasios, Amžinojo Sūnaus, ir Tėvo – eidavo visiškai kitokie energetiniai virpesiai mano sieloje. Tiesiog dėl nežinojimo manydavau, kad tiesiog taip jausdavau tuo metu. Ir kada tas pojūtis nuolat pasikartodavo, nežinojau, kaip jį paaiškinti net sau, dėl to apie tai nieko nesakiau nė žodžio nei Urantijos grupėje, nei per mūsų bendras dvasines diskusijas po pamaldų prie bendro stalo. Ir štai tik dabar patyrimas užmezgus gyvą ryšį su visais trimis Rojaus Trejybės asmenimis ir leido pajausti ir suprasti, kodėl jaučiau tokius skirtingus energetinius pasireiškimus savo paties viduje maldos metu, tariant Begalinės Dvasios, Amžinojo Sūnaus ir Tėvo vardus.
Ne tik per pamaldas mūsų šventovėje, bet ir kiekvieną Urantijos grupėje užsiėmimą pradedu ir pabaigiu Tėvo pagarbinimu ir malda Sūnui Kūrėjui, Visatos Motinai Dvasiai, ir Tėvui. Tuo tarpu gegužės 30 dieną, penktadienį, pirmą kartą Urantijos žmonijos istorijoje buvo kolektyviai pagarbintas nebe vienas Tėvas, bet visi trys Rojaus Trejybės Asmenys, tarp jų ir Tėvas, ir pasimelsta nebe Jėzui, Vietinės Visatos Dvasiai, ir Tėvui, bet Rojaus Trejybės Trims Asmenims mūsų Vilniaus Urantijos grupėje. Ir savo sielos broliams ir sesėms paaiškinau, kodėl dabar nuo šiol bus tokia nauja malda. Ir savo patyrimais pasidalinau su Urantijos grupės nariais. Labai nuoširdžiai džiaugiausi tais savo sielos broliais ir sesėmis, kurie mano nuoširdų atsivėrimą jiems suprato savo irgi atsivėrusia siela. Suprato taip, kad ir jie taip pat gali augti savuoju Dievo supratimu, o ne likti visą laiką ankstesniame lygyje. Tačiau tie, kurie klausėsi tik žmogiškojo proto ausimis ir supratimu, ėmė man net priekaištauti, kad aš vėl kitaip juos noriu mokyti melstis, kad noriu juos supainioti, kad šito nėra Urantijos Knygoje, kad aš liepiu jiems net nebeskaityti Urantijos Knygos. Žodžiu, dėl savo neišmanymo ir dėl savo žemojo ego viešpatavimo, kuris taip nenori augti ir keistis į tikrąjį ir Tėvo padovanotą aš šviesėdamas, o visada tik ir ieško, kur galėtų nusimuliuoti užsiglaudęs pavėsyje ar užutekyje, ėmė teigti tokius dalykus ir priskirti juos mano teiginiams, kokių aš niekada jiems neteigiau ir neteigiu. Taip ir šiais laikais pradedami supainiojimai dėl neišmanymo ir nenoro dvasiškai augti, kaip tas atsitiko ir su Jėzuas mokymų iškraipymais jo laikais. Žmogaus dvasinė įžvalga nelabai pasikeitė. O daugumos net sumenko.
Aš mokiau, ir mokau, kad Urantijos Knyga yra tik priemonė pažinti Tėvą, ir kūriniją, tačiau pats pažinimas vyksta per patyrimą. Ir svarbiausias dalykas yra gyvas bendravimas su Tėvu, atradus Jį savyje, o ne Urantijos Knygos citatų kalimas ir jų citavimas panašiai, kaip tą daro katalikai, protestantai, ar kiti dogmatai, besivadovaujantys prasimanymu, kad Biblija yra galutinis ir baigtinis kūrinys.
Nei Biblija, kurią parašė žmonės, bet ne dvasios, nei Urantijos Knyga, kurią parašė ne žmonės, bet dvasios, o Jėzaus gyvenimo ir mokymų aprašymą parašė Tarpinės Būtybės, NĖRA, ir NEGALI BŪTI, baigtinis šaltinis.
Baigtinio šaltinio būti negali. Kūrinijoje nėra nieko baigtinio. Tik Kūrėjas.
Dėl to svarbu ir Urantijos Knygos studijos tam, kad kūrinijos sistemą pažintume gilumine prasme, kad pamatytume Tėvo veikimą kūrinijoje. Tačiau net ir esant Urantijos Knygai kaip pačiam dabartiniu metu giliausiam ir nuosekliausiam Apreiškimui visai žmonijai, vis tik jis neatstoja nei Tėvo atradimo savyje, nei gyvo ryšio su Juo. O svarbesnis be jokių išlygų yra Tėvo atradimas Ir gyvas ryšys su Juo, bet ne Urantijos Knygos informacijos kimšimas į smegenis.
Taip Urantijos Knygą kai kas jau pavertė irgi dogma, kokią jau du tūkstančius metų turi kiti mūsų tamsūs sielos broliai ir sesės.
Tam Tėvas, Amžinasis Sūnus, ir Begalinė Dvasia mane ir pasirinko savo ambasadoriumi, kad net ir Urantijos Knygos gerbėjus apšviesčiau, jog atsisakytų dogmatinio kelio, o rinktųsi GYVĄJĮ Tėvo kelią drauge su atrastu jų viduje Tėvu ir palaikydami GYVĄ ryšį su Juo. Urantijos Knyga nėra neišplečiama dogma. Kas kas, bet jau aš tikrai turėčiau ginti Urantijos Knygą, nes jos vertimui iš anglų kalbos pašvenčiau dešimtį metų savo kasdienio tarnavimo ir Tėvui, ir jums, mano mylimieji sielos broliai ir sesės. Tad šitoji šviesa turėtų būti pati svarbiausia mano sielai, kuri nuglostė kiekvieną teksto žodį. Bet niekada, net ir tokia man brangi knyga, neatstos GYVO bendravimo su mylimu Tėvu. Gyvas ryšys su Tėvu yra VISŲ SVARBIAUSIA, NES TIK JIS SUTEIKIA PILNATVĘ IR PALAIMĄ SIELAI IR SVEIKATĄ KŪNUI DARYTI GĖRĮ VISIEMS SU MEILE. Tuo tarpu Urantijos Knyga yra pats nuostabiausias Tėvo ir Jo kūrinijos apreiškimas žmonijai, kad ji suprastų Tėvo veikimo mechanizmą kūrinijoje. Ir nors šiandien ji apakina visą žmoniją, tačiau jau yra ir tokių mūsų sielos brolių ir sesių, kurie nori dar daugiau negu suteikia jiems šiandieninis Urantijos Knygos apreiškimas. O pripratus prie Urantijos Knygos teiginių lygio, jeigu kas nors yra pateikiama nors kiek plačiau, žmogaus protas vėl praranda pusiausvyrą, kada buvo įpratintas remtis ne į Tėvą, kuris niekada nesikeičia, bet į apreiškimo teiginius, kurie užfiksuoti laike, nors ir numatyti tolimai ateičiai.
Štai dėl ko būtina priprasti prie GYVO TĖVO, o ne tik prie Urantijos Knygos, kad gavus dar didesnę šviesą negu pateikta Urantijos Knygoje, neišslystų žemė iš po kojų.
Kada savo patyrimais pasidalinau per savo pamokomąjį žodį, kurį pasakau per mūsų šventovės gyvąsias pamaldas, kada, baigiantis pamaldoms paprašiau Amžinojo Sūnaus tarti žodį mums, susirinkusiems į kolektyvines pamaldas, ir kada Amžinasis Sūnus pirmą kartą Urantijoje kreipėsi į mus, Jo sūnus-brolius-seses, aš patyriau nuostabius švelnumo virpesius savo viduje. Jo mokymas skleidė tokį neapsakomą gailestingumo pojūtį, kurį gali tik patirti savo viduje.
Ir prie mūsų bendro stalo, kada mes po valgių palaiminimo maldos, toliau tęsėme mūsų bendravimą, tai Arnoldas prisipažino, kad dabar jis jaučia kažkokią neapsakomą pilnatvę savo viduje. Regina pasidžiaugė, kad ji dabar jaučia ramybę ir palaimą, nes yra ir Kūrinijos Motina, kurios jai taip stigo iki tol. Ir dvasinį pakylėjimą jutome mes visi dalyvavusieji pamaldose. Ir man buvo džiugu, kad su mumis buvo ir mūsų sielos broliai ir sesės iš Kauno, ne tik iš Vilniaus.
Dar praėjus dienai, ir bendraujant su Tėvu, Jis man pasakė, kad nuo šiol mūsų šventovės pavadinimas bus Rojaus Trejybės šventovė.
Taigi, mano mielieji, dvasinis augimas, kiekvieno iš mūsų, kurie šito nori ir kurie nuoširdžiai siekia dvasinio augimo be jokių baimių, be jokių išskaičiavimų sau, bet siekia dvasinės šviesos visumos labui, kad padėtų kitiems savo sielos broliams ir sesėms nušvisti ta pačia Rojaus Trejybės meile ir šviesa, tiems mūsų sielos broliams ir sesėms ir Tėvas suteikia didesnį kąsnį dvasinio maisto, nes mūsų burna daugiau išsižioja, kad tą kąsnį atkąstų nuo Rojaus Trėjybės visų TRIJŲ asmenų. Kas šito nuoširdžiai nori, tas ir atsikanda ir mėgaujasi pačiu valgymo procesu. Kas nenori, tas ir lieka alkanas ir nepatenkintas, kad jo nepamaitina. Bet tai tik dėl savo dvasinės tinginystės ir dvasinio aklumo. Žmogus ryte ryja įvairiausią literatūra, bet taip ir lieka alkanas, kada tingi ir net nenori paskirti KASDIEN TAM TIKRĄ LAIKĄ NUOŠIRDŽIAM PABENDRAVIMUI SU TĖVU.
Mano dvasinis alkis ir nuolatinis prašymas, kad Tėvas duotų didesnį kąsnį, kad tik daugiau galėčiau šviesti kitus savo sielos brolius ir seses jų pačių labui, ir visumos labui, vis labiau ir labiau didėja ir tuo pačiu jis labiau pasotina ir mane. Bet apetitas tik AUGA. Tačiau dabar po naujo kokybinio šolio – nuo naujo atradimo – gyvojo Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio ir Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės atradimo ir gyvo bendravimo su jais užmezgimo, mano dvasinis maistas dar pagausėjo, tuo pačiu sukeldamas dar didesnį jam apetitą.
Dar po kelių dienų parvažiavau su dviračiu po treniruotės. Paprastai sportiniu dviračiu važinėju dideliu greičiu 20-30 kilometrų be sustojimo. Tai mano kūno, Tėvo materialios šventovės, o dabar jau Rojaus Trejybės šventovės, materialiu pavidalu fizinė priežiūra, kad jis būtų sveikas. Parvažiavęs dviratį nuvalau. Kiekvieną stipiną, kad visą laiką dviratis blizgėtų kaip naujas. Ir tą darau nuo pat vaikystės. Tad ir šįkart atrėmiau dviratį į garažo duris, ar vartus, ir einu pasiimti skudurėlio iš garažo. Tačiau mano akis tarsi nematoma galia švelniai nukreipė į dangų. O jis žydras žydras. Diena irgi nuostabi, karšta, kokia man taip patinka. Danguje tik žydrynė. Tačiau tarsi akys pačios pasisuko ir surado didelį debesį, kuris buvo išsidraikęs aplink saulę, bet plonytis ir baltas. Per jį saulė kuo puikiausiai persišvietė. Kadangi važiuojant dviračiu nuo vabzdžių akių apsaugai užsidedu akinius nuo saulės, tai juos turiu labai šviesius, kad saugotų ne nuo saulės, bet nuo vabzdžių ir nesumažintų aplinkos matymo, kada dabar šitiek mašinų ir nedrausmingų varuotojų, kurie į dviratininkus žiūri kaip į savo priešus. O juk važiuoju ir tarp mašinų, ir dideliu greičiu. Tad tamsių akinių tikrai neverta dėvėti. Ir visada važiuodamas pasimeldžiu, ir prašau apsaugos. Ir ją jaučiu labai stipriai. Tai ne tik teoronis samprotavimas. Tiesiog fiziškai jaučiu, kaip nematoma ranka saugo kaip siena nuo mašinų, kurios labai dažnai prašvilpia tik per kelis centimetrus neužkliudydamos manęs. Tačiau viduje visiška ramybė ir toks pojūtis, tarsi važiuočiau uždarame kieme, kur nebūtų nė vienos mašinos. Nepaprastas saugojimo ir globos iš viršaus pojūtis.
Jau lenksiuosi valyti dviračio, kai akys užliūva už kažkokio violetinės-rožinės-avietinės spalvos mišinio lankelio, ties vienu debesies pakraščiu. Atidžiau pasižiūriu į šį keistą ir netikėtai atsiradusį debesies tokį pakraštį. Ir pamatau, kad yra dar ir oranžinė ir sodri geltona spalvos, į vidų nuo šito tamsiai rožinės spalvos pakraščio. Iškart pamaniau, kad panašu, jog tai bus vaivorykštė. Tik atrodė keista, kad ji neina žemyn, į žemę, kaip paprastai saulės spinduliuose atsiranda saulės šviesos spektras, kada garuoja nuo žemės vanduo po šilto lietaus, kada debesys atidengia saulę, ir taip atsiranda vaivorykštė – “Dievo laiptai į dangų,” kaip senovėje aiškino žmonės vaivorykštę. Tačiau perdaug nesukau sau galvos. Pamaniau, juk debesyse yra vandens, nors ir nedaug dar, nes jie labai plonyčiai ir visiškai balti, lengvi, dar garų nedaug prisigėrę. Bet galbūt kažkaip saulės spnduliai lūžta, kad ir pačią vaivorykštę gali “paguldyti” horizontaliai, debesies plokštumoje, lygiagrečiai planetos paviršiui. Nors tai absurdas šitaip pagalvoti, bet nieko geriau savęs nuraminimui nesugalvojau, nes norėjau greičiau nuvalyti dviratį, o į viršų žiūrėti buvo sunku, nes vis tik saulė gana smarkiai švietė ir per debesį ir per šviesius akinius, tai akys negalėjo ilgai žiūrėti. Tik vis ta mintis, kodėl tik vienas toks keistas debesis, ir aplink saulę, o kitur pilna žydruma. Tik perbraukiu per dviračio rėmą skudurėliu, o akys vėl lipa į dangų žiūrėti. Ir suakmenėju. Mano akyse vyksta šito netaisyklingų formų debesies tarsi iš atskirų ir palaidų gabalų susiurbimas į vieną bendrą masę, tarsi palaidų ir toliau besiganančių avių nematomo piemens suginimas į vieną bandą. Ir to dar maža. Viskas vyksta vienu metu ir iš įvairių pusių, kada mano akyse formuojasi iš netaisyklingų formų vienas ovalinis geometrinis kūnas. Ir kada tai vyksta akyse, tai negali patikėti tuo, ką matai, kad iš tiesų gali tokie dalykai vykti prieš akis. Dar daugiau. Visas šitas baltas debesies ovalas per visą perimetrą dabar yra įrėmintas į šitą patį sodriai rožinės spalvos išorinį ovalą. Tačia saulės ryški šviesa man neleidžia žiūrėti į tai, kas vyksta danguje, kiek nors ilgiau. O tada man sako Tėvas: “Žiūrėk į saulę. Žiūrėk ir nebijok. Aš tave saugau. Nieko tau neatsitiks.” Aš pažvelgiu į saulę. Prieš keletą metų turėjau tokį patyrimą, kada kelis kartus žiūrėjau į saulė be jokių akinių nuo saulės. Tiesa, tai buvo žiemos saulė. Bet irgi tą dariau su Tėvo pagalba. Ir mačiau nuostabų saulės vaizdą, jos pulsavimą. Dabar Tėvas prašo drąsiai žvelgti į saulę. Ir žiūriu atviromis akimis. Iš pradžių saulės šviesa apakina, kad nieko nebematau, nes šviesos smūgio banga trenkia taip, kad pajuntu galvoje tarsi pliūpsnį, tarsi smūgį, ir akyse vien tik akinanti geltona šviesa, kuri neleidžai jau matyti nieko. Ir tą pačią akimirką Tėvo nuraminimas: “Nebijok, neužsimerk, aš tave saugau ir globoju.” Ir aš toliau nieko nematydamas žiūriu atvertomis akmis į akinančią saulės šviesą, ir tuoj pat pamatau sumažėjusią saulę, kuri pulsuoja savo gyvybės energija. Ir saulė įrėminta į tokį patį pulsuojantį dangaus kūną-šviesulį, kuris plaka kaip širdis ir yra rožinės spalvos. Tuoj už saulės tamsuma. O už jos matau baltą milžinišką kosmosą, kuris visas apglėbtas tos pačios rožinės spalvos ovalo. Ir Tėvas man sako: “Aš tau rodau, kaip Aš kūriau kūriniją. Šitoji rožinė spalva yra Manoji meilė. Ir ji yra gyva, ji pulsuoja. Ji yra karšta. Mano meilės karščio spaudimas buvo toks galingas, kad Aš negalėjau savyje beišlaikyti šitą meilę Rojuje. Tą, ką tu dabar matai kaip saulę, Aš tau simboliškai parodau, jog taip buvo ir Rojuje, kūrinijos centre ir Aš pradėjau kurti kūriniją kosminėje erdvėje. Ir pasižiūrėk, visa kūrinija yra įrėminta Manosios meilės glėbyje. Aš ją laikau savo meilės glėbyje visą, kiek ji besiplėstų į visas puses į išorinę kosminę erdvę, vis tiek tu matai lygiai tokią pačią Manosios meilės spalvą. Aš negalėjau nekurti, nes Manosios meilės spaudimas buvo toks didelis, kad tuėjau jį išlyginti, paskleisdamas meilės kūrybinius virpesius, kad atsirastų visatos, o jose gyvybė. Taip, kaip ir tau dabar matoma saulė pulsuoja milžiniško, jūsų supratimu, karščio spaudimu ir jis sukuria tokią galią, kad iš saulės išspjaunamos karčio spaudimo milžiniškos karštos masės, kurios pabėga iš saulės traukos grybšnio ir kosmose vėsta, prisitraukia kitas mažesnes mases ar pačios patenka į didesnes jau anksčiau patekusias į kosmosą materijos mases ir šitaip atsiranda planetos. Tu dabar matai simbolinį Manosios kūrinijos kūrimą iš Manosios meilės karščio galios. Aš negalėjau nekurti.”
Visa tai matydamas ir kausydamasis Tėvo mokmo apie kūrinijos kūrimą, aš jaučiau tokį energijos tekėjimą savo paties viduje, kad turėjau atsiremti į garažo duris, kad išstovėčiau ant kojų. Ir viduje buvo taip gera, kad klausydamasis ir jausdamas meilės energijos pulsavimą viduje verkiau.
Kada įėjau į garažą, tuomet viduje, prieblandoje pastebėjau, kad matau šviesiai alyvinės spalvos skritulį, kuris, pažvelgus į kokį nors daiktą garaže, tokia spalva apšvieča ir jį. Pažvelgiau į puoduką, ir jis kaip mat prisipildė sviesiai alyvinės spalvos. Aš paklausiau Tėvo, ką tai reiškia. Jis man paaiškino, jog šviesiai alyvinė spalva yra Jo paties meilė, kurią aš transformuoju perleidęs per save. Jo meilė yra sodriai rožinės spalvos, tuo tarpu iš manęs ji jau pasklinda visur, kur tik nukrypsta žvilgsnis – į žolę, į vabzdį, į gelytės žiedą, į gyvūnėlį, į žmogų, visur šitoji transformuota Tėvo meilė sušildo tą, į kurį nukreipta tiesiogiai. Tačia ji milžinišku laispniu yra susilpninta, palyginus su Tėvo atitekančia meile. Dėl to skiriasi ir atspalvis. Ir kuo glaudesnis bus gyvas ryšys su Tėvu, tuo ir skleidžiamos meilės spalva artės iki Tėvo meilės rožinės spalvos.
Kada pasižiūrėjau į lauką, tada pamačiau, kad vietoje šviesiai alyvinės spalvos matau tamsiai geltonos spalvos nedidelį plotelį. Tėvas paaiškino, kad jo gyvybės spalva yra geltona. Ir tai, ką aš matau, rodo, kad jo meilė yra GYVA. Ji nėra tik šiaip sau sąvoka “meilė,” ji yra gyva ir kūrinijai suteikia gyvybę.
Visas šis patyrimas buvo toks nuostabus, o mokymas toks vaizdingas ir suprantamas, kad negalėjau atsistebėti Tėvo galia ir subtilumu padėti man daugiau pažinti Jį ir kūriniją, o taip pat suprasti Jo kūrybos motyvą ir patį kūrimo procesą. O taip pat Jo nuostabią apsaugą ir padrąsinimą nebijoti ir žengti dar vieną naują patyrimo žingsnį į pažinimą ir didesnį pasitikėjimą Tėvu ir savimi.
Nepraėjo ir pora dienų, kai Tėvas mane vėl paprašė pasižiūrėti į saulę. Šįkart jau be jokių, net ir šviesių, nuo saulės akinių. Ir vėl nuramino, kad tik nebijočiau ir pasitikėčiau Juo. Jis užtikrino, kad nieko neatsitiks nei man, nei mano akims. Ir šįkart jau be akinių žvelgiau į saulę. Ir vėl buvo trumpas apakimas, o tada Tėvo nuraminimas ir raginimas nebijoti. Ir žiūrėjau toliau. Ir šįkart Tėvas parodė, kaip jo toji pati Jo meilė rozine spalva yra apkabinusi ir Rojų, ir Havonos septynis žiedus, o už jų buvo ūkai, ir jie buvo apkabinti tos pačios Tėvo meilės rožinės spalvos grybšniu. O tada Tėvas paprašė pažvelgti į pievą. Ir joje aš mačiau daug tokių šviesiai alyvinės spalvos dėmių, o tarp jų tamsiai geltonos spalvos didžiuliai plotai. Tėvas mane mokė toliau. “Tu transformuoji Mano rožinės spalvos meilę į savo šviesiai alyvinės spalvos meilę. Ir ją matai, kaip nedideles saleles, kaip kaitrios saulės išdegusioje geltonoje pievoje pavienius dar gyvos žolės kuokštelius. Ir kuo daugiau gyvai bendrausi su Manimi, tuo sodrės tavosios meilės spalva, artėdama link Manosios, ir tuo didesnį plotą ji apims, nes dabar ji neapima visų tvarinių ir visos kūrinijos be jokio pasirinkimo, visų vienodai. Aš myliu visus ir viską taip, kad visose visatose nėra ne mažiausio kosmoso plyšelio, nė vieno tvarinio, kad Manoji meilė jo neaplietų ir nemaudytų. Aš viską panardinu į meilės vandenyną ir laikau jame visą kūriniją. O tavo meilė kol kas yra dar gležna ir silpnutė ir atskirų nedidelių salelių pavidalu. Kuo daugiau atsiremsi į Mane, tuo labiau pamilsi vis daugiau ir daugiau tvarinių ir kūrinijos, net ir tiek, kad visa kūrinija būtų apimta vien tik Manosios meilės spalva.”
Šis mokymas man buvo toks ryškus ir įtikinamas, kad vėl negalėjau atsistebėti Tėvo meilės pasireiškimu, kaip vis tik Jis ugdo manyje vis didesnį ir didesnį atsidavimą Jam ir pasitikėjimą Juo ir savmi. Jaučiu kaip Jis tą daro tiesiog žaisdamas su mamini, bet mane moko taip įtaigiai, taip galingai, bet tuo pačiu taip vaizdžiai ir taip išmoningai ir simboliškai. Dėkojau Tėvui, dėkojau Amžinajajm Sūnui ir Begalinei Dvasiai už tokius išmintingus mokymus ir už mano vedimą vis gilyn ir gilyn į šitą meilės kūrinijos ir jos Kūrėjų sampratą.
Dar po dienos, eidamas Gedimino prospektu, pamačiau ateinantį aukštą, stambų, barzdotą vyrą. Iš visų žmonių jis išsiskyrė ne tik savo augalota išvaizda ir tvirtu žingsniu. Jis dėvėjo gana paprastą tamsiai pilką storos medžiagos švarką, atrodantį labai madingai. Pasakyčiau, kad net per storos medžiagos švarką tokiai saulėtai ir šiltai dienai. Bet keisčiausia buvo tai, kad jis laikė savo kairę ranką prispaudęs prie žandikaulio ir skruosto. Mačiau, kad jam skauda – gal dantį, gal žandą, gal dar ką nors. Jo veidas buvo iškreiptas skausmo. Todėl mano akys jį pastebėjo iš tolo. Aš svarčiau, kas čia jam dabar yra. Ir kur jis čia eina. Bet pats žingsnis dėl matomo veide skausmo nė kiek neprarado energingumo. O žvilgsnis buvo sukoncentruotas ne į skausmą, ne pasimetęs, bet kažkur žvelgiantis tolyn, ar vaizdžiau sakant toli pranokstantis materialią aplinką. Mes jau susilyginome, kad mūsų pečiai beveik susilietė, o aš vis svarsčiau, ką gi čia daryti, tikrai jam skauda, kad taip laikosi suėmęs į delną savo kairį skruostą. Atrodė, kad juntu kaip jo skausmas pulsuoja. Bet vyro žingsnis nė kiek nesulėtėjo, akys su mano akimis nesusitiko, jos tarsi ževelgė tolyn į Arkikatedrą. O prasilenkėme mes Gedimino prospekto ir Odminių gatvės susikirtime. Tačiau prasilenkus, aš atsigręžiau ir vis lydėjau jį akimis. Jis visą laiką ėjo su prispausta ranka prie skruosto. Ir ėjo labai energingai. Tada man šovė mintis padėti jam nuraminti tą didžiulį skausmą paėmus jį už rankos ir pasimeldus Tėvui. Tačiau tuoj pat mano protas nuramino, kad jis jau nuėjo, ko čia dabar sukti galvą. Bet vis tiek viduje kilo stipresnė mintis: “Bet juk jam skauda. Ir skauda dabar, o aš jam dabar galiu padėti. Tai kas, kad nuėjo jau kur. Pasivysiu.” Mus skyrė gal dvidešimt metrų. Aš ėmiau sparčiai eiti paskui jį. Jis priėjęs sankryžą, nėjo per ją link Arkikatedros, bet pasuko į dešinę ir didžiulis kaip ritinys reklamos stendas jį paslėpė. Aš sparčiai artėdamas atidžiai žvelgiau į tą reklaminį apvalų stendą, kada jį vėl pamatysiu jau kitoje stendo pusėje. Tačiau jis nesirodė. Buvo keista, nejaugi stovi už stendo ir domisi reklama, kai taip jam kažką skauda? Tačiau kada priėjau prie stendo, vyro nebuvo ir už stendo. Dairiausi aplinkui. Niekur jo nesimatė. Maniau, gal prasmuko pro mano žvilgsnį ir perėjo sankryžą. Tačiau kitoje pusėje gatvės jo nebuvo. Nuėjau pasukęs į dešinę, kur jis turėjo eiti, jeigu būtų išlindęs iš už reklaminio stendo. Tačiau ten jokio žmogaus, panašaus į aną vyrą, kuris tiek išsiskyrė iš visų žmonių. Ne tik apranga, bet pačia savo elgsena, net žvelgdamas jam į nugarą, dar prieš apsisprendžiant jį pasivyti, aš mačiau kaip jis išsiskiria iš visų žmonių, net savo nugara. Tačiau ne tiek fizsine, kiek energetine prasme. Jis tiesiog kontrastavo su aplinka. Priėjau pre nedidelių turistinių autobusų. Tačiau juose jokių žmonių, vienas sėdintis vairuotojas į mane įdėmiai pasižiūrėjo, ko aš čia taip žiūrinėju per autobuso langus į tuščius autobusus. Taip ir nebepasirodė tas, kurio ieškojau ir kuriam norėjau suteikti pagalbą malda Tėvui išgydant jo skausmą, kurį jis kentėjo fiziškai. Tuo tarpu Tėvas man paaiškino, kad šitą pagalbą aš jam vis tiek suteikiau, nes priėmiau sprendimą ir puoliau vytis. Nors jo nesuradau, bet pasikeitusios aplinkybės, dėl kurių pasikeitimo nebebuvo kaip suteikti pačią pagalbą, Tėvo požiūriu vis tiek vertinama, kaip pagalbos suteikimas, nes svarbiausias dalykas yra apsisprendimo motyvas. Kadangi mano motyvas buvo padėti kenčiančiam, tai net ir dingus poreikiui tą pagalbą suteikti pats mano motyvas nebuvo panaikintas, tiesiog nebebuvo reikalinga tik pagalba.
Štai kodėl Tėvas vertina veiksmus ne pagal darbus, bet pagal motyvus. Todėl net ir nepadarytas darbas dėl pasikeitusių aplinkybių, bet motyvuotas meilės, vis tiek yra užskaitomas kaip padarytas. Tuo tarpu net ir padarytas geras darbas, bet motyvuotas savanaudišku motyvu, nėra užskatomas kaip padarytas.
Grįždamas namo vis labiau buvau tikras, kad tai buvo mano angelo serafimo ir vienos Tarpinės Būtybės žaidimas su manimi, pateikiant man sankryžą sprendimui. Ir, aišku, abu mane ragino, “Na, na, greičiau, greičiau, apsispręsk. kad ir lėtas tas tavo mąstymas,” jog kol mąsčiau, dėliojau variantus, tai anas “vyras” sugebėjo išnykti iš mano akiračio.
Ką gi, nuskriaudžiau tik save, nors ir priėmiau teigiamą sprendimą, ir motyvuotą meile, bet perdaug ilgai užtruko svarstymai.
Tai tik rodo, kad manyje stinga Tėvo meilės ir pasitikėjimo ir Juo ir savo veiksmais. Kitaip nebūčiau leidęs jam praeiti pro mane. Tiesiog būčiau sustabdęs ir pasiūlęs Tėvo vardu pagalbą, nes juk iš tolo jis išsiskyrė savo kančios išraiška, nors ir labai keista. Ką gi praleidau galimybę pabendrauti su Tarpine Būtybe. Lauksiu kito karto.
Prieš Molėtų sambūrį meldžiausi ir prašiau stiprybės ir kantrybės, išminties ir dar didesnio vedimo iš vidaus pojūčio. O Tėvas man pasakė, kad ir ten paruošė siurprizą, kurį pamatysiu ne aš vienas.
Sambūrio atmosfera nuvo nuostabi. Tiek nuoširdumo nebuvo nė per vieną iš ankstesnių urantų sambūrių, tiek daug pasakojimų apie Tėvo meilę, tokių nuoširdžių atsivėrimų. Ypač asmeniškai bendraujant su atskirais sielos broliais ir sūnumis patyriau labai daug nuoširdžių atsivėrimų. Visu tokiu patyrimu esu sužavėtas.
Tėvo meilė, ryškiai rožinės spalvos, viešpatavo per visą mūsų urantų sambūrį. Buvo daug naujų mūsų sielos brolių ir sesių, kurie anksčiau net nežinojo, kad esame iš viso. Ir jie atvėrė savo širdis tarsi būtų seniai mums pažįstami mūsų sielos broliai ir sesės. Štai ką daro Tėvo meilės virpesiai – ištirpdo susvetimėjimą ir nepasitikėjimą ir apjungia visus meilės rožine spalva.
Mūsų sambūrio bendra tema buvo TĖVO DVASINĖS ŠEIMOS PAGALBA URANTIJAI. Ir pirmosios dienos diskusijų tema buvo TARNYSTĖ, o antrosios – GĖRIU NUGALĖKIME BLOGĮ.
Kada po pirmosios dienos Arnoldo, Rimanto, Violetos, Deivido, Petro, Liudos pasisakymų, o iki to mano pamokomojo žodžio, pasakyto per pamaldas, kada aš pasidalinau šitais patyrimais, kuriuos čia aprašiau, tada man buvo toks pojūtis sielos viduje tarsi visa mūsų erdvė buvo persmelkta Tėvo meilės rožinės spalvos virpesių, kad jais tiesiog kvėpavau.
Prieš uždegant laužą pasiūliau tarsi žaidimą paskaityti iš Urantijos Knygos visiškai atsitiktines vietas, o ne vieną ištisą skaitinį, kaip paprastai skaitome per mūsų gyvąsias pamaldas. Ir tą atsitiktinę vietą pasiūliau atsiversti ne iš anksto, bet tik prieš pat skaitant, ir pasirenkant bet kokią pastraipą ar dvi, kad būtų išrutuliota aiški mintis iki galo. Ir kada skaitėmė šitaip, atrodė, jog ir čia tarsi nematoma ranka atverčia tokias vietas, kurios papildė mūsų ankstesnius dienos pasisakymus. O Liuda net nusistebėjo, jog tai, ką norėjo pasakyti, bet užmiršo, dabar ji pati atsivertė ir perskaitė iš Urantijos Knygos. Ir tie atsitiktiniai atsivertimai savotiškai gilino mintį, kad mūsų apšvietimo labui vis tik Kūrinijos dvasinė šeima mums padeda ir čia, parinkdama tas vietas, kurios labai derėjo mūsų sambūrio temai.
O vėlai naktį, jau laužui seniai degant, netikėtai virš miško medžių tolumoje pasirodė dvi ryškios šviesos. Jos skriejo be jokio garso, akimirkai tarsi susvyruodamos, o tada vėl tolyn palengva judėdamos erdvėje tik šiek tiek virš medžių viršūnių. Sunku išmatuoti atstumą, kada nežinai tikro manomo šviesulio dydžio. Dabar iš atminties mėgindamas matuoti jų dydį, palyginus su ryškiausiomis žvaigždėmis, tai galėjai gal keliasdešimtį mums matomų žvaigždės dydžių sutalpinti į tokį vieną šviesulį. Ir mane labiausiai nustebino tai, kad šie šviesuliai irgi buvo lygiai tokios pačios Tėvo meilės ryškiai rožinės spalvos. Per pastaruosius 6-7 metus esu matęs daug skraidančių šviesulių be jokio garso ir įvairia trajetorija skrendančių, įvairiausio, net besikeičiančio ir akinančio ryškumo, net ir spalvas keičiančių. Tarp jų būdavo ir maža dalelė rožinės spalvos. Tačiau pirmą kartą mačiau du šviesulius – vieną greta kito – ir abu vienodai rožinės Tėvo meilės spalvos, apie kurią buvo tiek kalbėta sambūryje. Ir tik spėjo pasislėpti už miško viršūnių šie du šviesuliai, kada pasirodė dar du, lygiai tokiu pačiu išsidėstymu – vienas aukščiau, truputį priekyje, kitas žemiau tarsi atsilikęs. Ir šiedu buvo ryškiai rožinės Tėvo meilės spalvos. Petrui iš Panevėžio aš dar esant dienos šviesai pasakojau, kad kasmet matome praskrendančias “lėkštes.” Jam buvo sunku patikėti mano žodžiais. O dabar jis net pašoko ir vis negalėjo atsistebėti tuo, ką mato jo akys. Ir ne tik jo, bet mūsų visų. Kadangi jau buvo vėlus metas, tai mūsų prie laužo tebuvo likę gal net mažiau negu dešimt. Bet visi buvo sužavėti reginio.
Dabar vėl prisiminiau Tėvo pasakytus žodžius, kad Jis parengė man Molėtuose irgi siurprizą, kurį matysiu ne tik aš, bet kai kurie iš mano sielos brolių ir sesių. Ir negalėjau suprasti, kaip galės būti taip, kad jį matys nevisi.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-06-11 17:27:13
Komentarai
Mielas Arūnai, ačiū tau už tavo nuostabią maldą, kuri sklinda iš tavo tyros sielos, nes tu atveri ją, kad ji ir gali šitaip prabilti.Ir nereikalinga čia jokia korekcija, nes siela kalba tai, ką ji jaučia SAVYJE PAČIĄ TĄ ATSIVĖRIMO AKMIRKĄ.
Kitą akimirką ji galės kalbėti jau kitus žodžius. Todėl, mielas Arūnai, nesupančiok savęs išoriniais žodžiais, o leisk savo sielai laisvai skrieti Tėvo meilės, Amžinojo Sūnaus Kūrinijos Motinos-Brolio gailestingumo, ir Begalinės Dvasios Kūrinijos Motinos-Sesės išminties srovėse ir savo atsivėrimu dalintis su visais, kurie šito nuoširdžiai trokšta.
Kiekvieno malda yra NUOŠIRDI KOMUNIJA SU ROJAUS TREJYBĖS TRIMIS ASMENIMIS SIELOS ATSIVĖRIMU, kuris ir diktuoja atitinkamus žodžius, kurie atitinka tavo sielos nuoširdaus atsivėrimo laipsnį ir glaudumą-artimumą Tėvui, Amžinajam Sūnui Kūrinijos Motinai-Broliui ir Begalinei Dvasiai Kūrinijos Motinai-Sesei.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-06-20 17:04:13
LABA DIENA,atsiprasau !,kad nedalyvavau Moletuose vykuseme JUSU 6-joje sveneje,noriu parasyti ir paprasyti,kad pakoreguotumete,na jaigu reikes.Algimantai,as jums siunciu savo mintis :
- MUSU SVENCIAUOSIOJI TREJIBE^
KURI esi MANYJE,MUMYSE,VISUMOJE^
TEBUNIE SVENSIAUSIAS JUSU VARDAS^
TEBUNIE JUSU VALIA VISOJE^
MUSU KURINIJOJE^
KASDIENINE MEILE^
GAIVINKIT musu Sielas^
IR ATLEISKIT mums musu^
KLAIDAS,kaip ir Mes^
ATLEIDZIAME savo kaltininkams^
IR ISGELBEKIT mus is PYKTYBIU^
AMEN ( >ISTIKIMYBE< !!!)....
Su broliska visa Jums meile ir pagarba^ Arunas.Forume,tik po JUSU korekcijos,parasykite komenatra> A C I U....
arunas
2008-06-20 16:37:55
Šie sielos brolio Algimanto aprašyti patyrimai labai nuostabūs, aš jaučiu jam pritrūko žodžių aprašyti kai kurių įvykių realumą, nuostabumą. Dažnai jaučiama jausmų gama yra tokia stulbinanti, kad sunku nusakyti žodžiais. Štai šie patyrimai ir liudija, kad kiekvienas mes galime pasiekti labai daug, viskas mūsų valioje. Bet svarbiausia mūsų kiekvieno be galo nuoširdus noras atsiverti Tėvui, visai Rojaus trejybei.
Įvertinkime kiekvienas savo patyrimus ir suvoksime, kad Tėvas kaip ir kiti Rojaus Trejybės nariai nepalieka nė vieno mūsų be apdovanojimų, be to ką, teikia tik Jie. Dažnai to galime ir nepastebėti...
Jurgita
2008-06-20 08:08:55
Mielieji, kitoje temoje, Aušra paklausė manęs apie mano kaip Rojaus Trejybės ambasadoriaus pareigas. Aš jai atsakiau labai trumpai anoje temoje, tačiau, kad jai būtų lengviau surasti šią temą, kaip Tėvo paprašytas pradėjau bendrauti su Rojaus Trejybės kitais Dviem Asmenimis, ir kaip iš Tėvo ambasadoriaus ir Jėzaus apaštalo tapau Rojaus Trejybės ambasadoriumi ir Jėzaus apaštalu, ją iškeliu į viršų. Tuo labiau, kad ji daug kam taip pat bus verta dėmesio.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-12-16 19:58:40
Penktadienio vakare,iki po vidurnakčio,su Rūta skaitėme Algimanto parašyta,jo nuostabu bendravima su ROJAUS TREJYBE.Čia,šioje temoje, neįmanoma aprašyti tuos patyrimus,fiziškai jaučiamus,ypač Rūtai,jinai jaučia skirtingas vibracijas garbinant Tėvą,ir visai kitokias vibracijas jaučia garbinant Rojaus Trejybe.Pakylėjimo jausmas manęs beveik neapleidžia nuo sąmbūrio Molėtuose,nors fiziškai tenka dirbti visą dieną ir vakare būnu labai pavargusi,būtent tuomet užlieja palaimos banga ir dėkingumas už tai,kad aš gyvenu,jau neaimanuoju del sunkaus gyvenimo.Laiminga ir Rūta,nors josios kailį net aš,daug sunkumų patyrusi,nenorėčiau būti.Tai tiek, trumpai,panorau pasidalinti su jumis savo išgyvenimais.
ŠLOVĖ ROJAUS TREJYBEI-DIEVUI VIENAM!
Su meile
IRENA
2008-06-15 16:16:54
Mielas, broli, Algimantai, ačiū, kad pakėlei šią temą į viršų. Tai nuostabu! Ačiū Tėveli, Ačiū Sūnau Broli, Ačiū Dukra Sese!
Šis brolio Algimanto pasakojimas yra tai, ko dabar labai man reikėjo. Ačiū. Kiekviena diena man liudija Tėvo buvimą ir vedimą. Bet kaip įdomu ir gera - nors negirdžiu asmeninių mokymų, bet skaitydama forumuose pasisakymus "girdžiu" Tėvo atsakymus 5 mano klausimus ir tikrai jaučiu jo meilę. Kiekviename pasisakyme, kuris įkvėptas Tėvo ar kitų Rojaus Trejybės asmenų jaučiamas nuostabus pulsavimas, virpėjimas.
AČIŪ!
Su meile,
Gitana
2009-12-17 12:13:20
Tėvo dvasia, Minties Derintojas, apie evoliuciją
Manau, kad nevisiems yra suprantama, kaip gi gali vystytis žmogus, evoliucionuoti. Kai kas neigia evoliuciją apskritai.
Šiandien, ketvirtadienį, sausio 26-ąją, pagarbinau Tėvą ir paprašiau savo Minties Derintojo paaiškinti tiems, kurie negali patikėti evoliucijos egzistavimu.
***
Mano mylimas sūnau, be evoliucijos negalėtų egzistuoti Manoji kūrinija. Amžinas esu tik Aš. Dėl to Aš taip ir būčiau likęs vienas vienintelis asmuo visoje kūrinijoje, jeigu nebūtų jos evoliucinio vystymosi.
Viskas sustingtų kaip pačią šalčiausią žiemos naktį. Nustotų suktis saulė ir žemė. Nustotų garuoti vanduo, žemė atsidurtų visa po vandeniu, žmogus nustotų augti, gimti, nebebūtų kitų žmonių kartų, viskas tą pačią akimirką sustotų, jeigu tiktai nebūtų Manojo evoliucinio vystymosi plano. Dabar net elektronų judėjimas atomo viduje, kurį pastebi jūsų moksllininkai, liudija vystymąsi, evoliuciją, nes vieni atomai suyra branduolinės reakcijos metu. Jeigu nebūtų evoliucijos nebebūtų galima vienų medžiagų paversti kitomis. Jūs negalėtumėte gauti šilumos, nes nei dujos, nei malkos, nei nafta, nei anglys negalėtų degti ir per degimą transformuoti energiją į šilumą jūsų kūnui.
Ir šitame evoliuciniame plane Aš numačiau pačią didingiausią nuostatą ištobulinti patį žemiausią tvarinį - žmogų - iki savęs, kada susitiksime akivaizdžiai Rojuje. Ir šitai evoliucinio plano pačiai didingiausiai dalliai įgyvendinti Aš suteikiau laisvą valią ir asmenybės dovaną, kad ji pajutusi Manąją meilę visada augtu didesniu Tiesos pojūčiu, Gailestingumo pasireiškimu, ir Tarnavimo visapusiškumu.
Ir jeigu tvarinys evoliuciškai nesivystytų pagal Mnao evoliucinį planą, tai nebūtų ir jokio prisikėlimo po mirties, nes pats pomirtinis sielos prisikėlimas jau liudija tos sielos aukštesnę pakopą negu ji buvo tuo metu, kada gyveno mirtingojo žmogaus viduje.
Tas, kuris įtiki į Mane, pradeda pajusti Mano meilę savo paties viduje, nors dar prieš akimirką jos nejautė. Ir toji akimirka paliudija ne tik tvarinio evoliuciją, bet ir tos evolliucijos kokybinį šuolį, kada mirtingasis įgijo naujų savybių - meilės pojūtį, norą daryti gerus darbus ne dėl įvertinimo, bet iš meilės visiems, o senujų savybių - baimės, pykčio, pavydo - neteko. Ir tokia transformacija liudija, kad žmogus nėra automatas ir užprogramuotas įrenginys, kuriame niekas nesikeičia.
Jeigu nebūtų evoliucijos, tai joks tvarinys negalėtų su Manimi palaikyti ryšio ir kitiems aiškinti, tiems, kurie tokio ryšio dar neužmezgė, nes tokia padėtis niekada negalėtų vystytis į aukštesnį lygį.
Net ir Mano Sūnus, Mykolo dvasinės kategorijos jūsų visatos Valdovas, jums žinomas Jėzaus iš Nazareto vardu, nebūtų galėjęs ateiti į jūsų pasaulį žmogaus pavidalu, nes būdamas savosios dvasinės hierarchijos pakopoje, negalėtų transformuotis į žmogiškąjį pavidalą, nes bet kokią transformaciją numato tiktai Manasis evoliucijos planas.
Jeigu nebūtų Manojo evoliucinio plano, tai jūs neturėtumėte jokių mokymosi programų, negalėtumėte sukurti vis sudėtingesnių įrenginių, nepajėgtumėte įvaldyti energijos. Jūsų protas negalėtų net mąstyti, nes nebūtų įmanoma jums suvokti jokių sudėtingesnių prasmių. Jūs taip ir būtumėte likę laukinio lygmenyje.
Bet žinodami, o dar geriau, patyrę patys savo vidumi, kad Manoji meilė kelia polėkiui kaip antsparnų, imate subtiliau suprasti evoliucijos prasmę ir suvokti, kad joje vystymasis yra tiktrai laisva valia ir iš meilės Man. Evoliucija nenumato prievartos. Bet ji pasireiškia negailestingai, kada neatsižvelgiama į Manosios visatos priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnį. Jeigu nebūtų evoliucijos, tai šitas dėsnis irgi negaliotų, nes kūrinija negali egistuoti statikos pavidalu. Vienintelis statiškas kūrinijos elementas yra Manoji gyenamoji buveinė, kūrinijos geografinis centras ir jūsų likimas - Rojus. Visa kita kūrinijos dalis yra judanti su Manimi, ir Manyje, ir Manęs ir Rojaus atžvilgiu. Ir ne tik juda, bet ir evoliuciškai plečiasi laike ir erdvėje.
Kada Jėzus vaikščiojo mirtingojo pavidalu Urantijoje prieš du tūkstančius metų, nevisiems jis aiškino apie Mane, nes nevisi norėjo ir galėjo apie Mane klausytis, nevisi sugebėjo jo aiškinimus suprasti. Dėl to pagonys, tie, kurie dar nebuvo priaugę iki to, kad jiems būtų galima paaiškinti apie Mane, iš jo paaiškinimo nesulaukdavo, nes jis puikiai suvokė, kad toji vynuogių šaka buvo su labai žaliomis vynuogėmis. Dėl to jis ėjo ten, kur jo laukė ištroškusios tiesos ir meilės širdys.
Tik kieta širdis yra vienintelis kliuvinys patirti Mane gyvą ir Jėzų savo viduje ir suvokti Mano evoliucinį planą, jeigu tam dedamos nuoseklios pastangos.
Tie, kurie nenori pripažinti Manojo evoliucinio plano vytant visą kūriniją, yra labai smarkiai susitelkę į savo atrastą Manosios kūrinijos dalį ir joje jaučiasi saugūs. Ir norint pajusti, kad visa Manoji kūrinija yra draugiška ir saugi, būtinas asmeninis gyvas ryšys su Manimi. Ir tik užmezgus tokį asmeninį ryšį su manimi toks Mano mylimas sūnus arba dukra patirs tiek savo vystymąsi, tiek ir visos kūrinijos žengimą.
Jeigu tik jūs suvoktumėte, kiek dar laukia jūsų sielai atradimų ir pakilimų, tai Manojo evoliucinio plano neneigtumėte, bet padėtumėte jį Man įgyvendinti. Juk šį planą Aš sumaniau ne tik savo malonumui, bet ir jūsų. Jūs megstate pažinti kitus kraštus, kitus žmones, nes šitaip jūs vystotės. O Aš jums parengiau keliones ne tik po kitus kraštus, bet ir po kitus pasaulius. Ir per juos keliaudami turėsite vis tobulesnius mokytojus ir vis labiau pažinsite Mano ir jūsų kūriniją ir vis daugiau patirsite Mane savo viduje ir visoje kūrinijoje ir patys dar labiau pajusite, kad vystotės Mano viduje.
Taip, Aš sukūriau EVOLIUCIJĄ, bet evoliucija Manęs NEPRANOKSTA. Ji yra MANYJE. Ir jūs tapsite tobuli, net ir tokie tobuli, koks esu tobulas Aš, ir tapsite tokie tobuli MANYJE.
Mylimas Tėve, nuoširdus Tau ačiū už šį mokymą, kuris leidžia pajusti, kad be evoliucijos mes negalėtume eiti pas Tave.
---------------
Mielieji, evoliuciją galima neigti, bet nuo to ji nedingsta.
Ir tą mes patiriame patys.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Arūnas
2010-02-02 23:40:19
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]