Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kodėl viduje juntame sunkumą – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2022 10 29

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus mūsų planetai, pradedamas nuo Lietuvos. Sakau dvasinius mokymus lietuviškai, angliškai. Lietuviškai sakau gyvojoje šventovėje, vienintelėje – gyvojoje – mūsų planetoje, nes joje yra gyvoji komunija, gyvas bendravimas su Kūrėju, be jokių išorinių ritualų.
Mes turime Gyvąjį Kelią – turim – gal tas pasakymas ne visiškai tinka, tai yra Kūrėjo sumanyta mums Evoliucija, ir mes esame visi toje Evoliucijoje. Tiktai vieni žino, kad ji yra tokia, kad ją patvirtina, sakykime, Darvino teiginiai, daugiau jie nieko negali suvokti. Tuo tarpu mes, urantai, suvokiame Evoliuciją, kaip skirtą visai kūrinijai, visiems pasauliams, kuriuose yra asmenybės. Tai yra gyvybės aukščiausia kategorija, turinti laisvą valią iš Kūrėjo ir galinti ją panaudoti piktam arba geram veiksmui. Piktas veiksmas – tai yra nusigręžimas nuo Kūrėjo, Šaltinio ir Centro. Gėrio veiksmas – tai yra įgyvendinant Kūrėjo Evoliucinį Planą, kuriant geresnę aplinką ateinančioms kartoms, palyginus su ta aplinka, kokią mes gavome iš praeities kartų.
Štai dabartinis mūsų laikmetis yra toks, kad mes atradę Kūrėją savo Širdimi ir savo Širdyje – Realų, Tikrą, Gyvą – ir juntantys Jo pasireiškimą mūsų viduje, taip pat turime ir didžiulių iššūkių. Pirmiausia tai, mūsų aplinka yra tamsos kupina, ji nepriima Šviesos, net ir mūsų teiginių išsakomų nuoširdžiai, ir tokių, sakykime, ne per daug ryškiai nuspalvintų Kūrėjo Šviesa – jie tų teiginių nenori priimti. Tai vienas iš iššūkių – tamsos reakcija į mūsų bet kokį teiginį. Kada mūsų skvarba išminties lygiu, gilėja, mes tada suprantame, kad ne kiekvienam verta aiškinti dvasinius dalykus, bet nuo to mūsų vidus neužsisklendžia, mes norime ištrūkti, kad šitas žinias, kokias turime, patyrimus, kokius jau patyrėme, ir kitiems paskleisti, kad ir jiems būtų geriau gyventi. Ir šito mes daryti mes negalime, ir štai tas neatitikimas mūsų vidinio, dvasinio noro ir galimybės materialiai išreikšti tais žodžiais kitiems, visą laiką glūdi mūsų pasąmonėje ir sąmonės lygiu. Tai mus slopina, mūsų virpesiai, aišku, krenta į žemesnį dažnį. Viskas susideda iš virpesių – bet kokia fizinė išraiška, tai yra energiniai virpesiai, kuriuos siunčia Kūrėjas. Tik tie energiniai virpesiai yra skirtingų formų. Akmuo yra energijos atitinkama forma, bet kokios statybinės medžiagos – tai yra energijos forma. Plytos, cementas, mediena, instrumentai iš metalo – tai yra virpesiai, ir mes juos transformuojame apdirbdami, keisdami jų būvį, kada sumaišo vienas medžiagas su kitomis. Ir yra aukštesnis energinių virpesių dažnis – augmenijos, dar aukštesnis – gyvūnijos. Ir aukščiausias tai yra asmenybės dvasinis būvis. Štai, ne šita materija – materialus žmogaus pavidalas, bet tai, ką būsena junta viduje esantis asmuo, mūsų asmenybė. Jis junta kas yra Teisingumas, kas yra Gailestingumas, kas yra Meilė, kas yra neteisingumas, kas yra skriauda, užuojauta, įžūlumas, kas yra išdavystė. Tai yra tas dvasinis asmuo, kuris pajunta šituos reiškinius viduje. Tie reiškiniai tikri, bet jie įvyksta tada, kada yra kitas asmuo, šalia – daug asmenų – kada yra artimi žmonės, šeimoje. Kada yra dar išplečiamas tų asmenų ratas, kolektyvas bendradarbių ar klasėje, mokinių, ar visuomenė, tauta. Visa tai yra energinių virpesių pasireiškimas, kaip kiekvienas suvokia aplinką, save toje aplinkoje, ryšius su ta aplinka ir tuo pačiu, kaip jis tuos ryšius įgyvendina. Visa tai turi poveikio mūsų vidinei būsenai. Ir kuo mes giliau panyrame į Kūrėją, tuo skvarbėja mūsų žvilgsnis ir mes juntame pasitenkinimą, kad atradome Kūrėją, kad mes matome toliau, giliau negu aplinka. Suvokiam rezultatus, kokie bus po daugelio metų, nuo mūsų atliekamų veiksmų – atliekamų šiandien. Ir kada mes matome, kad aplinka nepriima Šviesos, mes žinome, kad pasekmės bus skaudžios, ateities kartoms. Mes norime įnešti savo indėlį į Kūrėjo Evoliucinį sumanymą, į Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimą, kad paliktume geresnę aplinką negu gavome iš praeities kartos. O kada visa aplinka – o šiandien tai akivaizdu kiekvienam – visame pasaulyje tiesiog įvykus tektoniniam lūžiui, staiga ritasi į prarają, į tamsos bedugnę, natūralu, kad aplinka ateities kartoms bus daugybę kartų blogesnė, negu tos pačios kartos, kurios dabar jau yra suaugusios ir atlieka tuos veiksmus įgyvendindami piktybinius projektus, piktybinius sprendimus. Tai štai, jų veiksmų pasekmės ateinančioms kartoms bus skaudus patyrimas, kaip žmonės gyvena visiškai paneigdami Kūrėją, gyvena eidami prieš Evoliuciją, prieš Kūrėją, nors liežuviu gali tarti Kūrėjo vardą, ir Jėzaus vardą, Tėvo vardą, bet Širdyje laikydami akmenį ir tuo pačiu, tuo akmeniu mušdami kitus, aplinkoje esančius, išnaudodami juos, apgaudinėdami juos, kariaudami su jais fizinį karą. Kada mes žvelgiame į praeitį, laukiniai kariavo dėl to, kad buvo žemas intelektas. Šiandien, dvidešimt pirmame amžiuje, kada intelekto pasiekti rezultatai civilizacijos, materijos išraiška yra aukščiausio laipsnio, sugrįžti į laukinio tarpusavio problemų sprendimo lygį, žudant vieniems kitus, kariaujant – tai yra nedovanotina, šėtoniška maišto apraiška. Ir visa tai taip pat turi poveikio aplinkai – visai aplinkai, visam pasauliui. Todėl, viduje, žmogus negali net ir atradęs Kūrėją savo viduje, išlikti ramus. Jisai gi gyvena ne negyvenamoje saloje, vienas. Jisai gyvena tame žmonijos pasaulyje, kur yra tarpusavio sutraukomi saitai – tarp šeimų, tarp giminių. Net ir vienoje šeimoje sutraukomi saitai tarp artimiausių tėvų, tarp vaikų, senelių. Visa tai veikia net ir tuos, kurie yra atradę Kūrėją viduje. Jis negali atsiriboti, jis negali išlikti saviizoliacijoje. Jis išeina į gatvę, jis mato nukabintas nosis žmonių, mato įtemtus veidus. Kiekvienas žmogus turi viduje daugybę nerimo. Nėra tų žmonių, kurie nejaustų nerimo. Tik vieni tą nerimą užslepia kokiais nors veiksmais, ekstremalia išraiška, užsiiminėja ekstremaliomis sporto šakomis ir tada išlieja save užsimiršdami – užsimiršdami, kad jie yra visuomenėje, kad ta visuomenė ne vien tiktai tie, kurie žiūri tokius ekstremalius sporto renginius ir ploja jiems, jeigu jiems gerai pavyksta. Bet šalia yra kitas, kurį jie iškeldami į viršūnę, nuskriaudžia. Jisai nebeturi tų pakylėtų emocijų, jam nerimas yra, kad jisai pralaimi.
Štai, mes ir esame tokioje padėtyje, kada visą pasaulį yra apėmęs nerimas. Anksčiau buvo kova tarp dviejų sistemų – socialistinės ir kapitalistinės. Kada kapitalizmas įžengė į aukštesnę stadiją, pranokdamas vieną valstybę, imdamas kitas valstybes į savo priklausomybę, atsirado imperalizmas. Ir ten visuomet buvo aukštesnis materialios civilizacijos lygis, bet ten nebuvo užtikrintumo dėl duonos kąsnio, rytoj. Ten buvo išnaudojimas, ir kaip jie tvirtino – laisva rinka. Tu turi daug galimybių, jeigu tu jomis pasinaudosi tinkamai, tu turėsi gerą, komfortišką, materialų gyvenimą. Tačiau viduje ramybės tai nesuteikė. Viduje – priešingai, užtikrintumo visiškas panaikinimas sukūrė nerimą. Ir kapitalistinėje, imperalistinėje visuomenėje, žmonės ėmė sirgti depresija, žudytis. Tai buvo akivaizdūs dalykai. Socialistinė visuomenė neturėjo tokio išvystyto materialios civilizacijos pasireiškimo, bet buvo tarpusavio bendravimas, kuris leido jausti tam tikrą draugystę, jausti kolektyviškumą, jausti tuo pačiu palaikymą, sustiprinimą, bet atsirado ideologiniai dalykai. Ir ideologiniai dalykai pradėjo nustelbti socializmo bendrystės ir draugystės pasireiškimą, kada ideologija pradėjo reikalauti per persekiojimą kitaip mąstančių, pradėjo reikalauti paklusimo – paklusimo ir ištikimybės ideologijai, t.y. grupelei žmonių, kurie vienokia ar kitokia ideologija primeta tam bendrumo farmaciniam reiškiniui, socializmui, visuomenei primeta. Tą daro grupelė žmonių, ne visuomenė.
Tai štai, tas sunkumo jausmas, kada ideologijai reikalauja prieš logišką vystymosi eigą nukreiptų veiksmų, net stengdamasis įsiskverbti į žmogaus mąstymą ir jį koreguoti, tokia ideologija, aišku, pasmerkta žlugti, bet ji pridaro daug – daug – aibių ir duoda labai, labai karčių pasekmių visai visuomenei. Ir kada buvo nukreipiama visa tai į kovą tarp dviejų sistemų – kapitalistinės – imperalistinės ir socialistinės – arba net aukštesnės stadijos – komunistinės – tai štai, tada buvo jau iškelta ideologinė kova, ir imperalizmo ir socializmo.
Šiandien mes turime komunistinę visuomenę, nu, bent siekiančią tokių tikslų, Kiniją, ir imperalizmo transnacionalinių kampanijų korporacijų pasireiškimą grobiant visą pasaulį – Ameriką. Čia nevykęs kopijavimas Europos Sąjungos, kad būtų kažkas panašaus į Jungtines Valstijas. Tai pasmerkta Europos Sąjunga, aišku. Tai visa tai pavirsta į milžinišką girnų trintį visai žmonijai, visai visuomenei, kada žmogaus gyvybės vertė neverta nė skatiko. Turi būti atitinkamų grupuočių interesų įgyvendinimo užtikrinimas. Štai esmė. Šiandien kas vyksta Ukrainoje, tą ir paliudija. Nesvarbu kiek ten žūsta žmonių, svarbu, kad būtų užtikrinti tų valdančiųjų grupelės interesai. Tegu bus sunaikinta visa visuomenė, visa žmonija, bet ta grupelė, kad išliktų patenkinanti savuosius interesus.
Štai tokioje aplinkoje ramybės negali būti. Sunkumas širdyje bus ir ypač tų, kurie eina dvasiniu Gyvuoju Keliu, kadangi jie mato, jog tokių žmonių sustabdyti neįmanoma. Jie yra net Minties Derintoją praradę, ko gero, nes tai yra šėtoniškumo apraiškos, tai yra maišto prieš Kūrėją, tęsinys, kuris jau vyko du šimtai tūkstančių metų iki Kristaus atėjimo. Kristus tiktai užbaigė, juridiškai, maištą Satanijos Sistemoje, bet šaknų jisai neišrovė. Jis paliko gyvąją Evangeliją – Dievo Tėvystė, žmogaus brolystė – tačiau šita Evangelija buvo iškraipyta. Pauliaus buvo iškreipta, kad Kristus atėjo į žemę atpirkti nuodėmių, buvo pakabintas ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir štai prisikėlė. Jis yra bažnyčios vyriausias kunigas, Kristus, ir bažnyčios nariai yra broliai ir sesės. Tai Pauliaus krikščioniška bažnyčia jau seniai išnyko, dabar yra tiktai sektos. Katalikų, protestantų daugybė sektų yra daugybė kitų religijų sektų, ar bus islamas – sunitai, šiitai – visi susiskaldę pagal išorinius ritualus. Vientisinės religijos neliko nė vienos. Ir štai mes turime dabar Gyvąją Religiją – Gyvąją – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Apreikštąją Religiją, vienintelėje pasaulyje, ir gyvąją šventovę. Ir mūsų žvilgsnis, palyginus su tomis patirtimis, kurias kiti tikintieji, kitose bažnyčiose patiria ir ką mes patiriame, tai yra kaip naktis ir diena, skirtumas. Ir mes tada juntame tą vidinę būseną – sunkumą. Na kodėl jiems tiek nedaug, atrodo, trūksta – atverkite Širdį ir pasklis ta Šviesa – Gėris, Meilė, į aplinką. Bet jie apie tai ir girdėti nenori. Nieko nekeisime, ką gavome iš savo tėvų ir senelių, tą turime ir išsaugoti. Jie bijo, bijo atverti save Kūrėjui, Tėvui. To paties bijo ir kunigai. Reiškia ir mūsų viduje vėl lieka tas žinojimas, kad šita visuomenė iš esmės yra piktybiškai nusigręžusi nuo Kūrėjo, nes nebuvo Dvasinių Mokytojų, nebuvo kas jiems galėtų paaiškinti nuo pat vaikystės, mokykloje, šeimoje. Tada tie vedliai manipuliuoja visuomene. Jie siūlo tai, kas eina jau tūkstančius metų ir eina klaidinga kryptimi – prieš Kristų eina. Ir tą mes suvokdami gilumine Įžvalga, mes negalime viduje jausti ramybės ir pasitenkinimo, mes žinome kokie laukia tada mūsų iššūkiai. Mes galime su Kūrėju atverdami save, kaip Kūrėjo sūnus ar dukra, mūsų Tėvui ir Motinai, apraminti protą, pakylėti dvasią – galime, bet mes visiškai iki galo nepašalinsime sunkumo Širdyje, kada mes žinome, aplinka yra tokia, kad ji galvotrūkščiais lekia į tamsos bedugnę. Juk Kristus irgi, nešdamas tą buomą ant kurio jį greit nukryžiuos, matydamas, kaip moterys verkia dėl jo, jisai juk sakė – dėl savęs verkite, kas jūsų laukia. Dėl savęs, ne dėl manęs.
Tai štai, aplinka net nesuvokia, kad ji turi verkti dėl savęs, kad šitokia yra. Mes tą suvokdami norime padėti, bet mes negalime padėti niekaip kitaip, kaip tiktai atsiverdami kuo aukštesniais energiniais virpesiais, bet ta pati aplinka mus irgi, smukdo. Dėl to yra viduje nerimas, sunkumas, ir jo negalima išgramdyti. Gali išpuošti, dekoruoti, materialia išraiška, namus, net kažkokią sumanyti šventę, bet viduje vis tiek bus tas nerimo pojūtis – tai yra netikra. Tai nėra toji sprendimo ir veiksmo sintezė-išraiška, kad būtų galima visuomenę iškart apšviesti, kad ji taptų staiga kitokia. Ji negali pasikeisti pati, savaime, nes ji, pirmiausia, nieko negirdėjo, kaip galima keistis, kita vertus, mes gi tie vieninteliai, kurie galime paaiškinti – patys juntame kiek mums patiems pristinga ryžto, pasitikėjimo Kūrėju ir savimi, ir kiek mūsų daug yra. Mes tą viską matydami ir suvokdami, kad neatsiras tų Dvasinių Mokytojų be mūsų – neatsiras. Visa tai vėl, sukuria viduje sunkumą net mums šito nežinant, apie tai net nesusimąsčius, neanalizavus gilumine prasme, bet pasąmonėje yra tie virpesiai, nes aplinkos tikrovė yra būtent tokia. Ir tie virpesiai patenka į mūsų visų, energine išraiška. Ir tai sukelia vėl, sunkumą – bendrą sunkumą. Ir jo pašalinti neįmanoma niekaip kitaip, kaip mes jį šaliname ir dabar, per gyvąsias pamaldas, atverdami save. Vardan kitų. Vardan visumos Gerovės. Amen.

Komentarai