Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Šeimos metafora – būtų geresnė metafora, negu bandyta įkurti – Dangaus Karalystės – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2022 11 13

Mylimieji, mano vardas Algimantas – malonu susipažinti. Čia aš pašposijau, kaip sako iš pa Utenas, nes mes esame gyvojoje šventovėje, vyksta gyvosios pamaldos ir aš sakau dvasinius mokymus, ruošiu Dvasinius Mokytojus.
Šiandien noriu aš jums pasakyti apie tai, ką Kristus atsakydamas vienu metu į Tomo klausimą – apaštalo Tomo klausimą – kalbėjo apie dvasinę šeimą. Tomas klausė, kodėl gi yra tiek kančių, skausmo aplinkui. Kodėl, jeigu tai yra Dangaus Karalystė, kodėl joje yra tiek daug skausmo, neteisingumo, išnaudojimo? Ir Jėzus išreiškė priekaištą – Tomai, Tomai, kiek gi aš jums galiu kartoti, kad tai yra dvasinė Karalystė, ji nieko neturi bendro su žemiškųjų, materialių karalysčių buvimu šitame pasaulyje. Kiek jūs galite mano mokymą sieti su tuo kas yra iš dvasios, ir kas yra aplinkoje. Jūs turite, iš tikrųjų, pakilti – pakilti iki dvasinio lygio ir nesaistyti su žemiškąja aplinka dvasinės Karalystės, įkuriamos jūsų kiekvieno Širdyje. Ir jis pripažino, kad sako – tai nevykęs palyginimas Karalystės metafora. Bet sako – aš privalėjau šitaip pasirinkti, kadangi prieš mane ėjęs Jonas Krikštytojas naudojo šitą Karalystės metaforą, kai žydai, tiesiogine prasme, laukė Mesijo, kuris užimtų laisvą, po Dovydo karaliaus likusį Karalystės sostą, kuris dabar, na, praktiškai nepasiekiamas, nes pagonys pajungė žydus ir jie Romos imperiją tvarko, Palestiną. Ir daug būtų geriau, jeigu aš taikyčiau Dangiškosios Šeimos metaforą – Dieviškosios Šeimos metaforą – Šeimos – ne Karalystės, nes būtent Tėvas ir yra mylinčios ir Mylimos Šeimos galva, kaip ir žemiškojoje šeimoje turi būti žemiškasis tėvas, galva, ir turi būti mylintis tėvas, ne bet koks tėvas. Ir tarpusavyje vaikai taip pat turi būti mylintys, ne bet kokie, vienas kito nesuprantantys, bet skleidžiantys Meilę.
Ir štai yra du esminiai momentai – negalima sieti dvasinių dalykų su aplinka, kuri gyvena materialų gyvenimą, visiškai nepabudusi dvasioje! Kaip jie gali elgtis kitaip ir nekankinti vieni kitų, neskriausti – čia aš jau sakau nuo savęs, netęsdamas Kristaus minties – bet išplėsdamas jo pasakymą. Dėl to egzistuoja neteisingumas, dėl to egzistuoja karai, konfliktai šeimose, nesutarimas, skyrybos, paleistuvystė, neištikimybė, nes gyvenantys ne dvasiniais siekiais, nepatirdami Kūrėjo atradimo savo Širdyje-viduje, bet atradimo iš viršaus, kuris yra prieinamas vidumi. Jis negali elgtis kitaip. Ir kadangi jisai nėra tas mirtingasis, kuris turėtų dvasinį patyrimą, kuris pranoktų jį patį, pranoktų jo materialų gyvenimą, todėl jis negali suprasti, kad gali būti kitokie siekiai, kad gali būti gyvenimas visumos Gerovei, o ne – man, man, man, mano šeimai, mano kompanijai, mano draugams, kitų sąskaita, nuskriaudžiant kitus, išnaudojant kitus, pavagiant iš jų pinigus, neužmokėjus už darbą viso atlygio, kurį jis nusipelno gauti. Tas neteisingumas tiktai didės ir augs, kadangi žmogus gyvena ne toje Šeimoje, kokią sumanė Kūrėjas. Kūrėjas sumanė, kad tėvas ir motina rūpintųsi vaikais – rūpintųsi Meilės Galia, rūpintųsi išlaikydami juos, sukurdami jiems gerbūvį materialia išraiška ir pripildydami dvasia, bet tuo pačiu sudrausmindami vaikus, kada jie nepaklūsta tiems išminties reikalavimams, kuriuos taiko tėvai. Tėvai turi sudrausminti vaikus, bet juos turi pripildyti Šviesa, žiniomis – jie turi paruošti vaikus. Jie yra atsakingi, kad vaikai gautų žinias, kurios neiškreiptų Kūrėjo Tiesos. Tėvai – tai toji pradinė pakopa, ir būtent nukreipiant vaikus į tą Kūrėją, kuris yra ir jų viduje, mokant juos ir mokant patiems sau, šviečiantis, labiau patiriant Kūrėją, labiau pažįstant kūriniją. Reiškia privalu tėvams studijuoti dvasinius šaltinius – privalu – ne šiaip sau, kad – noriu studijuoju, noriu – ne. Reiškia tavyje dar nėra to tikro impulso iš Kūrėjo, tu jo dar nepajauti, jeigu tu nestudijuoji dvasinių šaltinių. Tu nesupranti kas yra dvasinis tavo pats asmuo. Tu dar nepribrendęs iki tokio lygio. Ir kaip tėvas – tu dar nesi pribrendęs, nes tu vaikui neduodi tos Šviesos, kurią pats semiesi, nes tavo patyrimas didesnis, tavo supratimas-išmintis gilesnė, tai tu turi ir panaudoti ją, kad pats labiau apsišviestum, pažintum kūriniją, įvairius jos reiškinius. Aišku pradedant nuo betarpiškos aplinkos, kas yra čia. Ir kada tau pasako kiti, kad šyla klimatas, reikia jį gelbėti, tu tada suprastum, kad čia yra manipuliacija. Nėra klimato šilimo, kokį tvirtina tie pseudomokslininkai. Yra pulsavimai planetos, yra atskiri segmentai ir šiltėjimu ir šaltėjimu, bet tai nėra nuo to, kad žmogaus darbinė veikla šildo klimatą. Žmogaus darbinė visa veikla – sudėjus visą žmoniją – ji procento tūkstantąją dalį turi poveikio. Iš tikrųjų ji neturi jokio poveikio klimato kaitai. Klimato kaita nepriklauso nuo žmogaus ekonominės, gamybinės veiklos. Ji priklauso nuo žmogaus – dvasios – nuo dvasios – ir evoliucinio judėjimo, kuris yra planetos branduolyje, tame iš saulės dar esančiame neatvėsusiame branduolyje, turinčiame daugiau nei dviejų tūkstančių laipsnių temperatūrą, dėl to ir ugnikalniai išsiveržia. Dar jauna planeta, tai yra evoliucinis judėjimas, bet jis nepriklauso nuo to, kad čia mes turime automobilių ir nuo to ar karves laikome ir jos gadina orą, išleidžia metano dujas. Bet – mūsų virpesiai – turi poveikio oro srovių judėjimui, o tai turi poveikio ir audrų formavimuisi, nes atsiranda užlaikomos temperatūros, kurios skirtingos – aukščiau, žemiau.
Tai štai, mes savo dvasiniu žvilgsniu, jeigu aiškintume savo šeimoje, vaikams – vaikai būtų imlesni dvasinei Šviesai ir greičiau atskirtų kur yra teisingi žodžiai ir iš tų mokslo šaltinių, ir kur yra klaidingi, ir patys pasakytų. Vaikai nėra pripildyti tos baimės – jie pasakytų tą, ką girdėjo namuose. Nėra klonavimo – augalams yra klonavimas – biologinei, zoologinei ląstelei to nepritaikysi. O čia demonstruoja – klonavo, klonavo – čia dabar sukurs klonuotą žmogų – nesukurs to klonuoto žmogaus ir nereikia čia žmonių gąsdinti.
Tai štai, šeimoje pagrindas turi būti iš Kūrėjo – Tiesa ir Tikrovė – bet tavo lūpos ją perduos tik tada, kai tu pats būsi gyvame ryšyje su Kūrėju – Gelmėje. Ne liežuvis ką ištaria. Ne. Tu turi gyventi – nuolat, kasdien. Ir kada tu išstudijuoji įvairius šaltinius, tada tu gauni iš Kūrėjo mokymą – iš Kūrėjo – kuris tau daug ką paaiškina, ko negali paaiškinti tie šaltiniai, nes tu juos jau išstudijavai.
Tai štai, aš dabar skaitydamas Urantijos Knygą, studijuodamas ją, kada priėjau šitos vietos, kaip pats Kristus pripažino, kad tai ne ta metafora – Dangaus Karalystė – kurią aš norėčiau naudoti, aš norėčiau naudoti – Šeimos metaforą. Ir aš jums jau daug kartų sakiau, vietoj Kristaus, aš niekada nebūčiau panaudojęs Karalystės metaforos. Tai klaidingas sprendimas, Kristaus. Aš būčiau ėjęs tik per Šeimos metaforą, nes žydai labai vertino šeimą, kaip niekas kitas pasaulyje nevertino šeimos, kaip ją vertino žydai. Ir vis tiek būtų pramušę tą, ir Mesijo laukimą, ir Karalystės tą laisvą Dovydo, neužimtą sostą. Šeima būtų geresnė metafora, negu Karalystė. Ir nesvarbu, kad skelbė Jonas Krikštytojas – Bėkit ir krikštykitės, Dangaus Karalystė šalia.
Tai va, kai aš priėjau ten, tūkstantis penki šimtai kelintame puslapyje, kai Kristus pripažįsta savo klaidą – mane tai sustiprino. Reiškia, man buvo tas sakoma iš Minties Derintojo, iš Tėvo. Ne, ir Kristus padarė klaidą, kuri duoda dabar brangią kainą žmonijai. Šeima nebūtų taip leidusi iškraipyti ir apaštalams, Dangaus Karalystės įkūrimo Širdyje – tos metaforos, nes vis tiek, palyginimas Dangaus Karalystė tai yra tai, kas yra na, ne dvasiniai dalykai – karalius, įsakymai, armijos, ginklai, žudymai – Šeimoje šito nėra. Šeimoje yra Meilė ir mylintys tėvai, apšviesti tėvai Kūrėjo, mylintys vaikai tėvus, vaikai vaikus, vaikai tarpusavyje mylintys vieni kitus. Ir šito tu negali pritraukti, kad turi būti susiskaldymas šeimoje, vieni su kitais konfliktuoti, vieni kitus engti, vieni kitiems ant galvos lipkit – čia mano interesas, čia tavo. Šeima turi būti – visos kūrinijos šeimai. Tada galima Karalystę – tu neišplėsi, kaip išplėsi – Šeimą – visos kūrinijos Šeima. Ir ji neužbaigia gyvenimo – yra prisikėlimas, kurioje Šeima išauga, nes ten yra kiti po prisikėlimo, irgi, Kūrėjo –Tėvo vaikai, dukros ir sūnūs iš kitų pasaulių. Užteks. Amen.

Komentarai