Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Štai dvasinė asmenybė Gyvajame Kelyje neturi pabaigos, kada eina drauge su Kūrėju – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2022 12 03

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, pradėjęs nuo Lietuvos. Vedu gyvąsias pamaldas vienintelėje pasaulyje, gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje. Būtent gyvųjų pamaldų metu sakau dvasinius mokymus, ir šitas mokymas yra sakomas per gyvąsias pamaldas gruodžio trečiąją dvejų tūkstančių dvidešimt antrųjų metų.
Aš vis mąstau, kokia yra mums nuostabi dovana, Kūrėjo suteikta, asmenybė. Kada mes žinome jau iš Urantijos Knygos Epochinio Apreiškimo, žinome iš savo patyrimo, kad esame ne tie materialūs apvalkalai, kuriuos vadina žmogiškuoju pavidalu, žmogiškuoju kūnu. Mes esame tie, kurie esame tame kūne – viduje – ir esame amžini. Štai dvasinė asmenybė Gyvajame Kelyje neturi pabaigos, kada eina drauge su Kūrėju, ir nuostabu yra, kad mes, būdami pačiame pradiniame pasaulyje, jau turime tokią sampratą – esame amžinos asmenybės. Aišku, mes patyrėme tiktai mažą, mažą pradinio žingsnelio šitame pradiniame pasaulyje labai dar seklų ir supratimą, kas mūsų laukia, kadangi mūsų patyrimas tiktai pačioje pradžioje šito gyvenimo. Todėl mes negalime su kažkuo palyginti, bet viduje yra būsena, kuri pranoksta tą patyrimą, kurį mes jau esame sukaupę. Toji būsena mums leidžia būti užtikrintiems, kad esame amžini, kad esame niekada nesibaigiantys, jeigu atsiduodame Kūrėjo vedimui iš vidaus. Bet, kad mes galėtume atsiduoti tam vedimui, mes turime pažinti Kūrėją, kad žinotume, iš tikrųjų kažkas mus veda iš vidaus. Tam reikalingas Paties Kūrėjo atradimas ne kažkur toli, aukštai, giliai, ne – savyje – savo viduje.
Aš skaitau dabar keletą knygų vienu metu. Ir štai viena knyga – tai yra Žemaitės – Žemaitės – šita vadinasi – Bičiuliai – dabar skaitau apie atlaidus Šiluvoje. Jinai vadinosi Šidlava. Labai vaizdinga kalba, ir man, skaitant Žemaitę, stinga tos kalbos vaizdingumo, kuri dabar yra labai nuskurdinta. Ir štai aš žiūriu į tai, ką skaitau, jau dabartiniu dvasiniu žvilgsniu, ir aš matau tuos žmones, tą žmonių judėjimą kolonomis su bažnytinėmis vėliavomis, žengiančiomis į Šidlavą iš įvairių kraštų – gausybė žmonių! Kaip Žemaitė sako – svietas suėjo – visas svietas! Ir yra toks judėjimas, tokia žmonių didžiulė viduje gerumo būsena, gerumo pilnatvė, kur visi sueina ir žiūri į kitus! Kaip dabartiniais laikais, tai aš pasakyčiau, žiūri taip, kaip būna dainų šventės – suvažiuoja iš visų kraštų į vieną vietą, ir tada eina kolonomis, eina į, sakykime, Vingio parką Vilniuje, ir gausybė žmonių žiūri į štai ten einančius kolonomis – eina iš miestų, kelias dienas eina – toli – ir kunigai, ir jaunimas, ir seni žmonės, pagyvenę, ir ligoti eina, padeda kiti tiems ligotiems eiti – ir daugybė pakelėse žmonių žiūri į einančiųjų kolonas. Šito dabar nebėra – nebėra to gyvybingo judėjimo net religinėje sferoje! Važiuoja, taip, į Šiluvą važiuoja žmonės, bet važiuoja jau mašinomis. Gal dar yra kokios grupelės, kurios eina, bet nebėra to Lietuvos dvasios apjungimo.
Ir, tarp kitko, aš vis mąstau – valstybės sienos mane varžo – varžo sienos, kadangi reikalaujama iš vienos valstybės važiuojant leidimo – leidimo – įvažiuoti, kurį pavadina viza – viza – žodis koks – taip ir sakytų lietuviškai – leidimas. O kas yra leidimas? Reiškia, esant draudimui, suteikiama galimybė to draudimo nepaisyti. Tai reiškia, tave, kaip šitos žemės gyventoją, Kūrėjo sūnų, kažkas apriboja – tu negali pajudėti, jeigu kažkas, tas abstraktus, ne žmogus, o institucija-valstybė ir jos atitinkami dariniai nusprendžia duoti tau leidimą ar neduoti. Ir aš dabar niekur nenoriu važiuoti, niekur nenoriu iš šito krašto pajudėti vien dėl to, kad man nepatinka tų leidimų gavimo procedūros. Aš esu laisvas žmogus! Kūrėjo sūnus! Mane žemina, kai reikia prašyti, ir dar aiškinti, kodėl aš turiu ten važiuoti! Noriu ir važiuoju! Tai štai, tie dariniai, dirbtinai sugalvoti, žmones atstumia vieną nuo kito – vyksta didžiulis žmonių susvetimėjimas. O tada atsiranda lenktyniavimas tarp valstybių – kuri yra labiau išsivysčiusi, kuri mažiau išsivysčiusi, kuri vertingesnė, kuri mažiau vertinga – ir nebėra tos jungties, kad mes esame gi Kūrėjo Vaikai – Vieno Kūrėjo – nebėra jungties, kad mes esame žmonija, kaip milžiniškos kūrinijos dvasinės Šeimos mažytis aguonos grūdelis. Ir mes išdrįstame šitoje planetoje, kuri Kūrėjo sutverta, ne mūsų, apsistatyti kažkokiomis politinėmis neišmanėlių, tų kažkokių tai mūsų dvasinių brolių ir sesių sukurtomis vėliavėlėmis, kaip medžiojant vilkus, tam tikrame plote juos apriboti, kad jie bijotų ir neperžengtų iš to ploto, tada iššaudyti. Tai štai, tos valstybinės, ribojančios priemonės yra prieš Kūrėjo Valią. Kūrėjas sumanė vystymąsi visumos Gerovei – visumos! Tai ne tai, kad mes turėtume vystytis vienoje valstybėje, tenkindami savo asmeninius interesus, galbūt dar šeimos interesus – visumos – visos kūrinijos – visų Visatų Gerovei!

Tai kaip mes galime tą daryti be Dvasinių Mokytojų, kurie išplėstų mūsų Kosminę Įžvalgą, atskleistų Kūrėjo atradimą savo viduje, prieinamą kiekvienam nuoširdžiam mūsų dvasiniam broliui ar sesei?

Bet gi atradus Kūrėją viduje, tu pranoksti visus šituos leidimus, visas tas pseudokarantino instrukcijas – tu pranoksti, nes tu esi Kūrėjo sūnus be jokių politinių, ekonominių sanklodų, kurias čia sumąsto, kad čia yra kapitalistinė, socialistinė, imperialistinė – tu esi kūrinijos dvasinės Šeimos pilnateisis narys, ir šitas pasaulis yra tik pradinis pasaulis. Ir, jeigu aš jame noriu pamatyti, kaip gyvena kituose kraštuose žmonės, tai aš neturiu prašyti leidimo kažkokios tai abstrakčios institucijos. Aš turiu – bet kur panorėjęs – turėti teisę ten nuvažiuoti, ir pažinti tuos mano dvasinius brolius ir seses tuose kraštuose.
Tai štai, kai aš mąstau apie tokius dalykus, ir pasižiūriu į tai, koks yra pasaulis šiandien, suima gilus liūdesys, bet apie tai, ką aš Širdyje jaučiu, žinau, ir matau, kokia bus ateitis, koks laukia ilgas, tragiškas kelias visos žmonijos, koks laukia ilgas išsilaisvinimo iš tikrųjų kelias iš šitų vergovės, lažo, suvaržymų dvidešimt pirmajame amžiuje, ir tada aš suvokiu, kad Kelias yra vienintelis – dvasinis švietimas – dvasinis Mokytojo ryžtingas, aktyvus veikimas, plečiant žmogaus Įžvalgą, sampratas, ir tuo pačiu pateikiant idėjas – idėjas – kad jos plėstų žmonių įžvalgą, kad jie mąstytų platesniu kontekstu, ne vien tiktai savųjų intersų tenkinimo. Tai yra ilgas Kelias gyvenime, ir gyvenimo visumos Gerovei – visumos! Ir ne bet koks tas Kelias, o žengiant Meilės Galia! Motyvas – Meilė! Tai – Kūrėjo Dovana mums – Meilė! Jis suteikia ją – ne mūsų pačių tai jausmas! Tik mes jį atsivėrimu Kūrėjui patiriame – šitą būseną, ir turint Meilės būsenos jausmo vis gilėjantį patyrimą. Tik tada gali tu ištirpdyti visas politines, ekonomines suvaržymų, apribojimų dabartines užkardas.
Tokia bus ateitis žmonijoje – be politinių sienų, be ekonominių užkardų, be jokių transnacionalinių grobuonių kompanijų – bus Brolystės visų veikimas visumos Gerovei – tiek tautose, tiek tarp tautų, laisvai bendraujant, laisvai bendradarbiaujant, ir gyvenant labai paprastą, bet labai nuoširdų, gyvą gyvenimą su Kūrėju, ir būtent, gyvenant taip, kaip Kūrėjas veda kiekvieną – asmeniškai – iš vidaus. Amen.

Telydi mus Kūrėjo Meilė, Ramybė, ir Palaima.
Su Meile

Komentarai