Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Turi būt ir balsiai ištariama ir asmeninė prašymų malda – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2022 12 11

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Esu gyvojoje šventovėje turinčioje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – tai yra Kūrėjo vardą – vienintelė – pasaulyje gyvoji šventovė, nes joje nėra ritualų.
Mano vardas – Algimantas – juokaudamas pakartoja Mokytojas. Sakiau jums, kurie žiūrite yuotub‘e? Mažai yra tokių – o visi kiti mane pažįsta, nes čia vyksta pamaldos – gyvosios pamaldos – be ritualų.
Tarp kitko, šią savaitę kelis kartus susirašinėjau su viena moterim aktyvia labai. Jinai visą laiką mane kreipia į tokį kelią, kuriuo nedera eiti. Dabar parašė didžiulį laišką, kaip reikia pamaldas vesti, kad jos būtų gyvesnės. Sako – Jūs tenai, kada garbinat Kūrėją – sako – aš paklausiau keletą įrašų svetainėje – tai, kol vienas garbina, kiti tyli ir, aišku, galvoja, ai, kaip gražiai pasakė ir man reikėtų ten prisiminti, kitą kartą gal aš pasakysiu, arba galvoja, ką darys namuose, kai baigsis pamaldos, žodžiu, klajoja mintys, o reikia garbinat Kūrėją visiems tylėt – visiems tylėt – ir tada visi tie galės garbint kaip norės tyliai, o kada bus malda jau, tai tada irgi visi tyli, o kada tu sakai savo nuostabius maldos žodžius, kiti atsako – meldžiame – choru – meldžiame! – Ši mintis visus prajuokino. Tai štai aš dėl to ir sakau, kad mane visąlaik kreipia iš to Kelio. Kada aš jai parašiau, sakau – Tu viską vertini intelektualiai, tu nejauti dvasios – ir sakau – kas iš to, jeigu aš tau oponuosiu dabar, ką tu parašei, vis tiek tu nesuprasi, tai aš nematau reikalo net eikvot Energiją ir tau kažką aiškint – sakau – atvažiuok į šventovę, atvažiuok, patirsi, kas yra gyvosios pamaldos. Tai parašė atsakymą vakar, rašo – Aš maždaug taip ir tikėjausi, kad taip bus atsakyta man. – Na, ji ten daug ką parašė, paskiau aš paskaitysiu, ir sako – Į šventovę negaliu važiuot, nes nežinau kelio iš Geležinkelio stoties kaip eit Kaune, jeigu būtų Vilniuje, tada ateičiau.
Tai štai čia tam tikra įžanga arba kontekstas. Aš norėčiau tą patį galbūt atsakymą pateikti visiems, tai kas yra ta gyvoji komunija, kas yra ta Tyla, kaip ji parašė – Štai ir viena Knyga vadinasi Gyvoji Tyla, tai yra toji malda Gyvoje Tyloje, o kiekvienas, kada meldžiasi, jis ir turi melstis tyliai, kad tiktai Kūrėjas žinotų apie ką jisai savo tyloje meldžia.
Kristus taip pat mokė melstis tyloje asmeniškai užsidarius – taip gali būt, kada jūs meldžiatės asmeniškai – taip, melskitės, kadangi jūs gi meldžiatės įvairiose vietose, ir ten žmonės galbūt visiškai nepritaria jūsų maldai, nepritaria jūsų Gyvajam Keliui, tai kam jums ten reikia, kad iškiltų jūsų maldų – asmeninių maldų – žodžiai ir juos suerzintų, aišku, nereikia. Bet čia yra gyvoji šventovė! Čia mes ateinam gyvą patirt ryšį su Kūrėju, tą gyvą bendravimą, tą gyvą komuniją! Mes ateinam, kaip jau dabar save laikantys Kūrėjo vaikais – Kūrėjo – sūnumis ir dukromis – mes ateinam į savąją energinių virpesių aplinką, ir tuo labiau, mes žinom savąjį Likimą – pasiekt Rojų, susiliet su Pačiu Kūrėju, ir garbint Kūrėją betarpiškoje Kūrėjo akivaizdoje Rojuje. Mūsų yra Likimas jau patiriamas pradiniame etape – patiriamas atsivėrimu. Mes ateiname tarsi į šventovę kaip į savo Namus dvasioje – mes jaučiamės, kaip dvasiniai broliai ir sesės, būtent, kada panyrame į tą maldą – ir kada mes ne apie kokius nors kitus mąstome tikslus arba siekius, arba planus – bet kada panyrame į gyvą energinių virpesių komuniją. Atsiveria viršsąmonė, ir štai joje eina mūsų energiniai virpesiai mums ir iš Kūrėjo – ir mūsų žodžių energinių virpesių visas srautas – į Kūrėją – per viršsąmonę. Tai mirtingajam suteiktas bendravimo kanalas! Bet kada mes ištariame žodžius – tai yra mūsų būsenos išraiška – bet mes ištariame Kūrėjo vardą – ištariame savo, kaip Kūrėjo sūnaus ar dukros statusą garsiniu žodžiu. Mes išgirstame savo balsą! Išgirst savo balsą tariantį Kūrėją pirmą kartą yra iššūkis – išgirsti savo balsą tariantį Kūrėją, ir savo dvasinį statusą – kolektyve – dar didesnis iššūkis negu individualiai tą garsiai išsakyt! O juk mes einame Gyvuoju Keliu kaip pirminė karta neturinti prieš save ėjusiųjų, tai mes esam tie Dvasiniai Mokytojai, kurie kitiems pateiks paaiškinimus – ir net pamokys – tai kaip reikia melst. Ar gali nebylys mokyt kalbos? Jeigu jūs kolektyvinėje maldoje tylėsite visą laiką, tai jūs būsite nebyliai. Taip, energiniai virpesiai pasklis, bet jūs, kaip jinai man parašė – Jūs dabar esat chaose, kada garbinate, nes kiekvienas, kaip prieš tai sakiau, galvoja apie savo – nėra vienovės.
Intelektualiai mąstant jai taip atrodo. Bet kada jau yra dvasinis atsivėręs asmenybės protas, jau yra būtent to, kuris ištaria savo garsu garbinimo ar maldos žodžius – visų kitų taip pat asmenybių vektorius susilieja su tuo, kuris pagarsina gyvąją maldą. Ir tas vektorius yra to, kuris tuo metu yra kaip maldos Vadovas, paskiau kitas išsako savąją maldą – tai yra jau kitus pakviečia kaip Dvasinis Vadovas – tos maldos akimirką – sustiprint jo maldą. Juk mes turim gi ir mūsų dvasinių brolių ir sesių, kurie nėra mums matomi ir kurie dalyvauja mūsų ir garbinimo, ir prašymų maldos komunijoje – gyvojoje komunijoje. Ir aš jums visą laiką maldoje taip pat sakau – jūs galite pasimelsti – už tuos ir dėl tų – ir pasakau – jeigu melsitės balsiai tą maldą mes sustiprinsime, ir tie, kurie taip pat nematomi sustiprins, nes negali jie įsiterpti į jūsų vidų, į jūsų mintis, kad sustiprintų jūsų maldą nepažeisdami jūsų laisvos valios. Jūs galite suteikti, pavyzdžiui, taip, įvairioms asmenybėms – taip, aš leidžiu tau įsiterpti į mano mintis – bet jūs tada turit išreikšt tą valios sprendimą, kad galėtų jums sustiprint asmeninę maldą, kuri bus tyliai išsakoma. Bet tai jūsų neišmokys girdėt savo balsą tariantį Kūrėjo vardą, arba tariantį maldą! O kaip jūs tada mokysit kitus, nes gi jie nežino, kaip melstis arba, apskritai, kas yra garbinimas. Juk iki šventovės taigi niekas nežinojo, kas yra garbinimas. Taip, Urantijos Knygoje parašyta – kai nieko neprašai. Bet kaip liejasi tie žodžiai – tai yra tiesiog pamaloninimas, kaip medus, kaip nektaras – kada atsiveria vis daugiau ir daugiau urantų. Ir kada ji sako – o kas bus, kai bus aštuoniasdešimt, šimtas, tai kada jie užbaigs? – Tai čia esmė, kada vedamos pamaldos, tai ir bus taip, kad atitinkamas, sakykim, Vadovas ir pasakys – užtenka – ir toliau užbaigs tą garbinimo dalį. Juk ir Rojuje, kada yra milijardai asmenybių, kurie šventojoje vietovėje garbina Kūrėją ir kuriai išreiškia energiniu bangavimu – užtenka jau, mes esame pripildyti jūsų dvasios išraiškos, jau nebereikia daugiau. Tai tas pats ir čia – gyvoji šventovė – tegu bus milijonai, bet laiko atžvilgiu, visiškai nieko nebus ilgesnės pamaldos negu jos vyksta ir šiandien – tam ir yra Vadovas, kuris ir pareguliuoja dvasioje tą pabaigą. Taip, kad dėl to nereikia sukt galvos.
Bet juk jūs puikiausiai žinote, kad Evoliucija įgyvendinama patyrimu, veiksmu. Reiškia ir mes, kaip Dvasiniai Mokytojai turim sukaupt tą patyrimą, kaip mes vis ryžtingiau, drąsiau ir laisviau išreiškiam ir tas maldos – prašymų maldos – mintis paverstas žodžiu, ir garbinimą – Kūrėjo garbinimą. Todėl, kada sakoma, kad tiktai asmeniškas, gyvas ryšys turi būti su Kūrėju kiekvieno individualiai tyloje – taip, jeigu jūs esate vienas ir dar nežinia kokioj aplinkoj – bet kada ateinate į čia, į savo Namus – į Šventovę – jūs turite kaip tik pasijausti, kaip dvasiniai broliai ir sesės tarpusavyje. Ir niekam ir nekyla minties kažką ten analizuot – nėra kada – tu tiesiog esi gyvuose virpesiuose. Ir štai ir šios dienos patyrimas. Kada vyko garbinimas, aš panyrau į tą energinį Lauką, o Kotryna priėjusi mane tampo už rankovės, ir aš dar nereaguoju – aš esu tame energinių virpesių Vandenyne paniręs giliai – vis tiek mane tampo, aš galvoju – kas čia vyksta, ar čia realiai taip? Aš atsimerkiu – Kotryna atnešė man štai padovanotą – ačiū – parašytą čia, štai dabar, ką lipdė jinai, ir štai Rojaus Trejybės ir AŠ ESU ta emblema – Algimantas parodė visiems Kotrynos rankų darbelį. Tai štai ne iškart sureaguoji. Kada tu panyri į tuos virpesius, nėra ir minties, kad analizuot, vertint tuos virpesius. Bet yra kitas niuansas, kuris iš tikrųjų yra labai svarbus. Tie žodžiai, kurie sklinda virpesiais ir pasiekia būtent Širdį, jie pakylėja kiekvieną iš mūsų – pakylėja, sustiprina – nes atitinka energinių virpesių dažnis. Jis jau yra sumoduliuotas į tą bendrą harmoniją – kaip choras gi, kai kiekvienas gali nudainuot pagal savo ir tonaciją, ir asmeninę emociją, tai dirigentas ir suveda visa tai, kad būtų vientisas choras. Vieno charakteris vienoks, kito kitoks, tai choro vadovas, jis ir turi, kaip dirigentas į harmoniją suvest.
Aš vakar žiūrėjau per yuotub‘ą vieną na, įdomų personažą – baltarusį. Jis puikus dainininkas, ir vadinasi – Pajuščij taksist – dainuojantis taksistas. Jis Minske važinėja. Ir jisai vežioja nemokamai, kur reikia nuvežt, ir dainuoja tuo pačiu nustebindamas savo keleives. Labai dažnai dainuoja savo kūrybos dainas – ir muzika, ir žodžiai. Ir štai ta mergina, kurią vežė, ji buvo tiesiog šokiruota – kaip taksistas šitaip dainuoja! Kadangi aš jau žiūriu jį gal antri metai – ir tos dainos, tekstai tokie gilūs būna dažnai, ir jis su tokiu jausmu sugeba dainuot vairuodamas – čia yra, atrodo, nesuderinami dalykai – bet su Apvaizda jis tą daro – ir žodžiai tokie buvo, kad na, man pradėjo tekėt ašaros. Reiškia tas virpesių diapazonas buvo viduje mano toks, kad tie žodžiai veikia taip, kad ištryško ašaros. Ta panelė buvo šokiruota – bet jinai kvatoja. Jai kitokia emocija yra – intelekto lygiu, mano yra – dvasios lygiu, Širdies lygiu, jai – nuostabos lygiu, man – vidaus lygiu. Tai štai kada jūs taip pat garsiai meldžiatės – taip pat man sukelia vidinius jausmus, ir dažnai ašaros taip pat pasirodo mano akyse, tik jūs jų negalite pamatyti, nes jūs irgi užsimerkę, bet viduje yra tas drėgmės pojūtis.
Tai štai mano toks atsakymas, tai mielai mūsų dvasinei sesei – turi būt ir mūsų balsiai ištariama ir asmeninė prašymų malda.
Kada gi ir Jėzus, kada įšventino apaštalus, jis gi meldėsi, prašydamas - Tėve, vesk šituos Tavuosius vaikus, kurie yra tokie silpni, Tėve, globok juos, stiprink juos – jis meldė jiems klūpant. Tai ir buvo kolektyvinė malda. Ir mes meldžiamės. Kiek mes meldžiamės dėl savęs, tai mes Išminties meldžiame, gilesnio Įtikėjimo – tai reikia, kad kuo garsiau tai būtų išsakoma, kuo balsiau! Mes prašome Išminties daugiau, Įžvalgos daugiau – o taip taigi mūsų malda už kitus, vardan kitų! Bet tai yra mūsų patyrimas, ir tuo pačiu mūsų mokymasis. Juk iki šventovės mes patys nemokėjom melstis. Tai jeigu aš būčiau atėjęs, irgi sakęs – dabar štai yra jau pamaldos – susėdam, ir tylim – tai iš kur mes būtume išmokę melstis? Mes taip ir bijotume savo balso. Adolfina buvo nuo pat pirmųjų pamaldų – jau dvidešimt metų – tai ėjo ne vieneri metai, kai aš vienas meldžiausi – nebuvo garsiai ištariama nė žodžio. Bet atėjo akimirka, kada vidus tiesiog su ta Meilės Galia – iš Kūrėjo – pavirto į žodžius - pavirto! Ir štai tada stiprėjimas prasideda – stiprėjimas ir Maldos Galia!
Todėl mano mylimieji, jūs turite Išmintį, jūs turite gyvą ryšį su Kūrėju, tai turi būti atitinkamomis aplinkybėmis ir tyli malda, ir yra kitos aplinkybės, kur jūs galit išsiliet. Tai yra ir jūsų stiprėjimo, ir jūsų gyvo ryšio su Kūrėju – išraiška – balsiai – taip pat ištariant tą ir garbinimą, ir prašymų maldą. Ir visa tai yra Visumos Gerovei! Tai neprieštarauja Kūrėjo Valiai, nes jeigu tai prieštarautų, nebūtų gyvosios šventovės. Amen.

Komentarai