Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kas yra šeima? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2022 12 10

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus – visai planetai, pradėdamas nuo Lietuvos. Sakau dvasinius mokymus lietuviškai, gyvojoje Rojaus Trejybės šventovėje – Rojaus Trejybės ir Visuminės Dievybės AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Angliškai – bet kur. Žodžiu, mano Misija yra šviesti žmones, skelbti savąją Evangeliją – Kristaus Evangeliją. Manoji Evangelija – Kūrėjas yra Realus, Tikras, Gyvas ir yra kiekvieno viduje, ir Jį galima atrasti. O štai atradus, tada ima vis labiau pasireikšti Kristaus Evangelija – Dievo Tėvystė, žmonių brolystė. Šitą Evangeliją aš dar išplėčiau iki Motinos – Motinystės, ir mūsų visų vaikų, visos kūrinijos šeimos aspekto, arba laipsnio – ne vien tiktai visų žmonių, bet ir visų planetų ir visų kategorijų gyvybių ir materialių mirtingųjų, žmonių ir morontinių sielų ir dvasių, dvasinių asmenybių. Žodžiu, tiktai įgyvendinus šitas dvi Evangelijas įmanoma pasiekti tai, ką sumanė Kūrėjas kaip Evoliucinį Procesą. Evoliucinis Procesas yra Dieviškas Procesas, jo sustabdyti neįmanoma. Jį galima iškreipti – štai, prieš du tūkstančius metų tą padarė mūsų Vietinės Sistemos, kuriai priklauso mūsų planeta ir tuo metu priklausė dar šeši šimtai aštuonios planetos su žmonėmis. Šiandien jau yra apie šeši šimtai dvidešimt planetų, su žmonėmis. Tai štai, tos Vietinės Sistemos vadovas Liuciferis, Lanonandekų kategorijos pirminės kategorijos asmenybė, vadovavusi Satanijos Sistemai. Satanija – tai mūsų Vietinės Sistemos pavadinimas, ir jo pavaduotojas, prisijungęs prie Liuciferio sumanymo. Jo pavaduotojas taip pat buvo Lanonandekas pirminės kategorijos. Jo asmenybės vardas buvo Šėtonas. Tai nėra velnias arba nelabasis. Tai asmeninis vardas. Ir mūsų planetos dvasinis vadovas, tuometinis, Kaligastija, vėliau tapęs Velnio prototipu įvairiose pasakose – tai irgi Lanonandekų kategorijos asmenybė. Štai, jisai parėmė tokį Liuciferio-Šėtono maištą prieš Tėvą, prieš Kūrėją. Dėl menko įtikėjimo ir turime dabartines pasekmes ir tarp tų pasekmių yra labai, sakyčiau, subtilus tiek materialus, tiek ir dvasinis niuansas – šeima.
Kas yra šeima?
Per Lietaus Radiją aš dabar girdžiu nuolatinį raginimą – važiuokite per Kalėdas visi į šeimas. Sugrįžkite, nesvarbu kur jūs bebūtumėte – kitoje šalyje, kitame mieste – būtinai sugrįžkite į šeimą atšvęsti Kalėdas. Aišku, tai suprantama, kad vaikai turi parvažiuoti pas tėvus, nes tai yra šeima. Šeima yra tokia kategorija, kuri evoliuciniu būdu buvo sumanyta žmogaus. Tai nėra dieviška kategorija – tai evoliucinis tam tikras etapas, kaip mirtingasis savo protu, kurį veikia septynios Pagalbinės Proto Dvasios – Tiesos Dvasia – Šventoji Dvasia – perduoda tam tikras sampratas, kaip tas mirtingasis nori kuo geriau užtikrinti sau patogų ekonominį ir bendrabūvio gyvenimą, turėti tam tikrą erdvę, kurioje negalėtų įsiterpti kaimynas.
Tai štai, evoliuciškai prieita dabar iki tokios šeimos sampratos, kad tai yra mažiausia visuomenės ląstelė ir joje yra tos šeimos pasireiškimas, ir ta šeima sudaryta iš moters ir vyro, ir vaikų. Tie vaikai nebūtinai toje šeimoje pagimdyti – vaikai gali būti įdukrinti, įsūnyti. Bet šeima yra tada, kada yra vyras, moteris – kaip tėvai ar įtėviai – ir vaikai arba įvaikiai. Jeigu nėra vaikų – tai dar ne šeima. Tai yra tiesiog Partnerystė, dviejų skirtingų lyčių asmenų. Ir tai dar yra toks sąlyginis dalykas – vaikai auga, kada jie pasiekia pilnametystę, kaip yra frazė – kaip paukščiai palieka lizdus, taip vaikai iškeliauja palikę tėvus – jie kuria savo šeimą. Jie kuria savo šeimą, suradę savo partnerį ar partnerę. Ir štai nuo tos akimirkos, kada vaikai pasiekia pilnametystę – skirtingose šalyse, skirtingose net planetose – skirtingai suvokiama pilnametystės metų išraiška – nuo kiek metų laikyti žmogų pilnamečiu. Bet esmė vis tiek yra ta pati – kada pasiekia pilnametystę, vaikai turėtų palikti šeimos narius, tėvus. Ir kitus šeimos narius – brolius, seseris – ir kurti savo šeimas, nes Kūrėjo sumanymas yra – kurti Visumos Gerovę visos žmonijos mastu. Kaip žmonija dvasingėdama supranta geriausią būdą, kad būtų kuriama šeima, kad joje būtų sprendžiamos įvairios iššūkių dėka sukeliamos situacijos – kiekviena planeta turi savo – savo – galbūt unikalų metodą-pobūdį. Mūsų planetoje šeima dabar yra labai išbalansuota, kadangi ir samprata nėra žmonėms suprantama, kas yra šeima. Šeimą maždaug pripažįsta, kaip giminę, bet jeigu yra broliai, tai jie visą laiką yra iki pat grabo lentos – šeima. Ir su tėvais ir su kitais broliais. Nieko panašaus. Broliai turi savo gyvenimą, ir nesikiškite į jų gyvenimą. Nesikiškit į tėvų gyvenimą, ir tėvai – nesikiškit į suaugusių vaikų gyvenimą, nes jūsų vaikai nėra jūsų nuosavybė, kurią galite bet kur patraukti – pastatyti – perkelti ir nurodinėti.
Aukščiausia Kūrėjo mums suteikta dovana – laisvoji valia. Mes ją turime pirmiausia suvokti kas ji yra – ji yra nepažeidžiama. Ir jeigu būtų ugdomi šeimoje vaikai atrasti Kūrėją savo viduje, jeigu jie žinotų manąją Evangeliją, kad Kūrėjas yra Realus, Tikras, Gyvas ir Jį galima atrasti, ir Jie patys būtų atradę – jie visiškai kitaip auklėtų savuosius vaikus. Ir tie vaikai jaustų, kad jie ugdomi drauge su Kūrėju, apie kurį sužinotų nuo lopšio – iš esmės sužinotų dar įšsčiose būnant, nes tarpusavyje žmona ir vyras kalbėtų apie Kūrėją, savo gyvenimą pašvęstų Kūrėjui ir patys gyventų Visumos Gerovei. Ir vaikai tokį pavyzdį matytų. Štai, suprastų, kad atėjo metas jiems kurti savo šeimą – tai būtų vidinis būsenos pojūtis. Jie jau subrandinti, kaip ir tie paukščiai išmaitinti, dabar skrenda jau ieškoti maisto patys, ir jie turėtų palikti šituos namus. Bet čia įsiterpia valstybė – valstybė – kadangi jai vadovauja neišmintingi vedliai, jie nesuvokia, kad kiekvienai jaunai šeimai turi būti skiriama dalis žemės – sklypas, žemės – ir finansuojama būsto statyba. Tai yra valstybės priedermė. Ne tų jaunų žmonių, kurie dar neuždirbo, bet jie pajuto – jie yra vienas kitam skirti – Kūrėjo suvesti – jie pribrandinti tėvų savo šeimose. Mergina – vienoje šeimoje, vaikinas – kitoje šeimoje, ir štai jie turi kurti savo šeimą. Bet jie neturi dar tų pamatų, kad galėtų uždirbti tokius pinigus, kad galėtų sau namą leisti pasistatyti. Čia turi valstybė jiems suteikti šitą stogą. O sklypas tai yra jų kūrybinė erdvė, kur turėtų pasireikšti jų ir augmenijos, gyvūnijos išraiška. Aišku, tam gali valstybė pritraukti bendruomenes, bendromis pastangomis, bendru finansavimu arba bendru darbu. Kiekvienas ką sugeba, jis galėtų būsto statyboje pritaikyti save. Ir štai toji jauna pora, dar partnerystėje – dar ne šeimoje – bet jau partnerystėje – kada tiktai gimsta mažylis – ji tampa šeima. Bet jau tada, kada šitie jauni, bet jau pilnateisiai du žmonės – Kūrėjo sūnus ir dukra – pajutę tą vidinį impulsą kurti savo šeimą, ji tampa jau savarankiška. Tėvai jau nebegali kištis į jų gyvenimą, savais mokymais, patarimais, nurodinėjimais. Viskas. Tai yra tų dviejų asmenų šeimos kūryba. Šeimą reikia kurti, ji nėra konstanta. Šeimoje ugdomas ne tiktai brandus charakteris, bet ir kaupiami patyrimai. Juk gimus pirmam mažyliui, vienaip tėvai reaguoja – jie neturi patyrimo, baimė viduje yra, bet su patyrimu, su kiekvienu žingsniu jie stiprėja. Ir gimus antram mažyliui, jau išplaukia tas patyrimas, kada gimė pirmasis mažylis. Jiems jau yra suprantama ką, kaip reikia pakoreguoti. Žodžiu, tėvai turi kreipti dėmesį į save, o į savo suaugusius vaikus – jie gali paveikti jiems, sakykim, siunčiant patarimą – mintys taip pat keliauja – maldoje. O patarti, sūnui ar dukrai, tik tuo metu – kada jie prašo patarimo. Neprašytas svečias nėra pageidaujamas. Net ir jie nebeturėtų trukdyti saviesiems suaugusiems vaikams gyventi, kad galėtų ateiti kaip per pereinamą kiemą, kada nori. Ne mielieji. Tai yra nauja šeima. Norit aplankyti – prašau – bet tarkitės – tarkitės. Skambinkite, o ne taip užgriūkit netikėtai. Tokia samprata nėra šeimos. Ji nebėra jūsų šeimos dalis. Suaugę vaikai jau nebe jūsų šeima. Tas pats ir tarp brolių. O giminės ryšys išlieka, taip – giminystė išlieka. Giminė – tai ne šeima. Šeimoje yra tarpusavio, dviejų asmenų sutartis – partnerystėje. Bet partnerystė, kaip aš sakiau – dar ne šeima. Šeima atsiranda, kada tarp dviejų atsiranda trečias narys. Tai mažiausia sistema. Partnerystę sudaro – du asmenys. Šeimą sudaro – sistema – trys asmenys mažiausiai, arba keturi, penki, šeši. Čia priklausomai kiek bus tų vaikų šeimoje. Ir sistemoje jau reikia derinti ir požiūrius, visų tos šeimos narių atžvilgiu. Partnerystėje reikia susitarti tik tarpusavyje – dviems. Tai štai, šeima – kada atsiranda sistema, jau trečiojo interesas.
Todėl ir pasakymas, ką aš sakiau, kaip yra per Lietaus radiją nuolat raginama sugrįžti į šeimas, ir turima minty ir suaugusius – tai neteisingas pasakymas. Tie žmonės jau turi savąsias šeimas kitose galbūt vietose, ir jie ten kuria savo kūrybinę erdvę visumos Gerovei, drauge su Kūrėju. Ir leiskite jiems kurti. O patys būdami tėvais, galbūt jau ir vieni – kurkite savo lygiu, drauge su Kūrėju, savo jau partnerystės erdve. Jeigu likote vieni du, nebėra kitų mažų vaikų, nepilnamečių. O giminystę jūs galite palaikyti jau kaip minėjau, bendraudami, bet neužgriūdami taip netikėtai. Ir jokiu būdu nepatarinėdami ir nenurodinėdami – nesikiškite į kito daržą. Suaugusių vaikų šeima, tai nebėra jūsų šeima. Tai jau yra brandinama kita Kūrėjo vaikų šeima. Taip ir evoliucija, apims vis daugiau žmonijos. Bet čia aš jau pakartosiu, kad tai yra žmogaus evoliucinis procesas, per šeimos instituciją, užtikrinti šitoje planetoje evoliucinį, galbūt veiksmingesnį metodą, kaip siekti Gerovės visai žmonijai.
Žodžiu, mes turime patys pamąstyti net ir apie tokias sampratas, nes jos visos irgi susietos su Kūrėju. Kaip mes ugdome vaikus – su Kūrėju, ar be Kūrėjo? Kaip mes patys gyvename – su Kūrėju, ar be Kūrėjo? Ir tuo pačiu atsisakyti bet kokių savininkiškų minčių, kad mes galime reguliuoti savuosius vaikus – suaugusius. Amen.

Komentarai