Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Įgyvendinti svajones galime, tik atradę Kūrėją savo viduje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2023 01 08

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš kaskart sakau, kad ruošiu Dvasinius Mokytojus, sakau dvasinius mokymus gyvojoje šventovėje, per gyvąsias pamaldas, kaip ir dabar Kaune vyksta, gyvosios pamaldos. Tai reiškia – nėra ritualų tokiose pamaldose. Šventovė irgi – gyvoji – Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardo šventovė. Dvasiniai mokymai – tai yra tiesiog platesnis požiūris į mūsų Kūrėjo sukurtą, ir kuriamą, Tikrovę. Tikrovė visa kilusi iš Kūrėjo. Be Kūrėjo mes esame tiesiogine prasme apriboti savo mąstymu, savo veikla, net savo svajonėmis. Labai dažnai žmogus pats stabdo svajones, kadangi tai svajonė – šito negalima pasiekti-įgyvendinti. Iš tikrųjų svajonės tai yra tam, kad būtų plečiamas mūsų mąstymas. Nieko nėra ko tu galėtum svajonėse patirti – sapnuose patirti – kas yra gražu, gera, ir ko nebūtų galima įgyvendinti. Svajonė tai yra tik pralenkusi laiką, realizuojama ateityje, idėja.
Kristus mokė apaštalus, kada buvo šitame pasaulyje prieš du tūkstančius metų, bet jis gi mokė to, ko galima pasiekti. Jis gi nemokė tapti kažkokiais fantazijų skelbėjais – ne. Jis mokė atrasti Tėvą, įkurti Dangaus Karalystę – Širdyje. Bet daugumai žmonių tai buvo kaip kažkokia tai nepasiekiama svajonė, kad tai visiškai neįmanoma pagal Kristaus mokymus gyventi, negalima jų įgyvendinti, todėl jis yra ne kažkoks tai rimtas Mokytojas, bet jis yra svaičiotojas. Bet dabar mes, urantai, jau galime paliudyti – atradus Tėvą savo Širdyje ir savo Širdimi, keičiasi kokybiškai mąstymas – iš to savanaudiško, jis tampa altruistinis. Šiaip žmonės turi gi tų, sakykime taip – properšų, kai užgula žemę juodi debesys ir atsiranda properšos, ir mes pamatome kažkokį tai saulės spindulį, ir mums gera tarp tos tamsos matyti šviesos spindulį. Tai ir žmonės, jie turi altruizmo properšų. Jie sukuria įvairius labdaros fondus, programas. Siekia – siekia padėti kitiems, bet tai nėra tas ko reikėtų siekti – užversti Lietuvą labdara. Ne. Reikia, kad Lietuvoje nebūtų tokių žmonių, kuriems būtų reikalinga labdara, kad būtų normalus gyvenimas, ir tame natūraliame gyvenime – normaliame gyvenime – pasireikštų brolystė – brolystė, vienų kitiems. Ir tada nebus tų, kuriems daug skriaudos yra iš aplinkos, nebus tų, kuriems reikalinga ir ta parama. Tai Kristus ir mokė apaštalus, kaip gi tą Dangaus Karalystę įkurti Širdyje. Jis kalba apie Dangaus Karalystę, tarsi ta Karalystė yra toli, aukštai danguje, nepasiekiama. O ji yra dvasinė transformacija – viduje – kokybine prasme. Ji yra Tikrovė – ne fantazija – Tikrovė – kurią sumanė Kūrėjas. Bet kadangi mūsų aplinkoje, kaip ir Kristaus laikais, Dvasinių Mokytojų nebuvo, apaštalai neturėjo tokių sampratų. Viskas ką teigė rabinai remdamiesi žydų Raštu – tai yra iškreipta Tikrovė, kuri naudinga tiems, kurie sėdi aukštuose postuose – sinagogose, įvairiose religinėse struktūrose. Tai štai, jiems tas Šventasis Raštas yra kaip nepakeičiama knyga. Jie apriboja savo mąstymą į to Rašto teiginius ir negali pasukti galvos daugiau – nei į kairę, nei į dešinę, nei aukštyn, nei žemyn. Tas, kas parašyta tik tas turi būti, tik tas turi būti tikra. Kita, ką pasako Jėzus – čia jau nuo Šėtono, čia jau yra to nelabojo. Tas atėjęs Kūrėjas į mūsų pasaulį – gydo žmones, o jam sako – Kaip tu drįsti? Šiandien Sabato diena. Tai Kristus save gindamas, sako – Jeigu tavo avis įkris į šulinį, tu netrauksi jos per Sabato dieną? – Trauksiu. – Tai jeigu aš žmogų gydau per Sabato dieną, argi jis nėra vertingesnis už avį? – Bet tie fariziejai, pasiuntę šnipus jį šnipinėti, kur ką jisai pažeis iš to Šventojo Rašto – tariamai Šventojo Rašto – tai jau bus nuodėmė, ir už tas nuodėmes galime jį nuteisti – nuteisti ne šiaip sau, mirčiai nuteisti. Ir Kristus apaštalams irgi sakė – sako – Juk jie tiki, kad jie daro gerą darbą Dievui, mus persekiodami – Jėzų ir apaštalus. Gerą darbą daro, jie įsitikinę tuo. – Tai jis sako – Čia panašiai, kaip dailidė darytų valtį – obliuotų, rinktų tas lentas ir paskiau, kuo toliau jisai tas lentas obliuoja, pamato, kad ji iš vidaus supuvusi. Reiškia, tos pastangos – nuėjo veltui, nes neišmintingas dailidė, jis nesuprato, kad tas medis, jis gali būti netvirtas, jis viduje sugedęs ir tie darbai, kurie buvo atlikti, nebuvo reikalingi, jeigu būtų vidinė įžvalga geriau pažinti ir Tikrovę. Todėl ir Dangaus Karalystė yra ne svaičiojimų Karalystė, o yra ta Tikrovė, kurią mes turime kurti Brolystėje. Ir Kristaus atnešta Šviesa, dar po dviejų tūkstančių metų nėra įgyvendinta. Ką tai reiškia? Du tūkstančius metų, kai iš žmonijos kartos – na, gyvenimo trukmė yra ten, šešiasdešimt-septyniasdešimt-aštuoniasdešimt metų – šimtas metų – na, tai jau tikrai labai daug. Tai štai, du tūkstančiai metų – kur buvo tie žmonės? Kodėl gyvenimas nepagerėjo? Turėjo gi pagerėti per du tūkstančius metų, juk žmogus taigi siekia, kad jam būtų gera, kad jisai galėtų ramiai gyventi. O taip išeina, kad mes ir po dviejų tūkstančių metų dabar susiduriam su dar sudėtingesne aplinka ir didesnėmis problemomis, negu pats Kristus susidūrė, savo aplinkoje. Mes dabar negalime ištarti žodžio apie Dievą, kai Kristus galėjo viešai kalbėti – sinagogoje vykdavo po pamaldų diskusijos apie Dievą, ir būdavo skirtingos nuomonės išreiškiamos, ir žmonės klausydavo. Dabar diskusijų bažnyčioje po pamaldų – nėra. Visi nuleidę galvas išeina – nuleidę galvas, nes jie turi tą sampratą – būk nusižeminęs – aš kaltas, aš kaltas, aš labai kaltas, aš nusidėjau. Nu jeigu nusidėjai, tai gerai – turi galimybę pasitaisyti, ir tiek. Bet tai nereikia čia kryžium gulti ir bijoti pasikelti. Akis bijoti pakelti, pažiūrėti į žmogaus kito akis. Dėl to, kad nėra atrastas Kūrėjas savo viduje, ir baimė tada įsiliepsnoja viduje, kaip milžiniškas gaisras. Baimė visus čiuptuvus yra išskleidusi ir apėmusi žmogaus vidų. Dėl to jis bijo gyventi, jis bijo mąstyti laisvai, svajoti, kaip tos svajonės būtų pranokusios laiką Tikrovės apraiškos ateityje. Bet jos nebus stebuklingai sukurtos, jos prasideda nuo Kūrėjo atradimo Širdimi ir Širdyje, nes tada tos svajonės ir bus ta Kūrėjo sumanyta Tikrovė, kurią įgyvendinsime mes, atradę Kūrėją savo viduje. Tas atradimas – tai yra ieškojimas Nuoširdume, ieškojimas kažko, kas yra daugiau, bet jiems palengvinimas yra milžiniškas – Dvasinis Mokytojas – kuris iškart parodytų kryptį, tai kas yra gyvenimo Prasmė. Kas yra ta druska, kuri suteikia maistui skonį, ir ji saugo maistą ilgiau, kad nesugestų. Tai iš kur tas mirtingasis gali sužinoti į kurią pusę jam pasukti, savo ieškojimuose? Štai, Dvasinis Mokytojas ir pasako – į savo vidų – į savo vidų. Ne aukštyn, ne kažkur toli – viduje ieškojimas yra. Ir nebe kažkoks ten ypatingas – ne. Išsisakyk savo visu nuoširdumu aukštesnėms – nesvarbu kaip pavadinsi tą Kūrėją – Protui, Energijai aukštesnei – bet stenkis įprasminti kažkokią savo sampratą – Asmenybę – Asmenį. Kad tai nebūtų abstrakti idėja, bet, kad tai būtų – Asmuo. Tai priimtiniausia ir plačiausia yra – Kūrėjo žodis – Kūrėjas. Jis yra platus. Juk ne šiaip sau Kūrėjas – Tas, kuris kuria. O kiek yra žmonių kūrybingų, kurie kuria – jų daugybė. Bet ir ta kūryba yra iš to Visuotinio Kūrėjo. Mintys ateina iš Jo. Tiktai žmogus jas gali transformuoti savanaudiškiems tikslams. O ką tai reiškia, vėl? Nebus Dangaus Karalystės, nebus Brolystės, jeigu savanaudiški tikslai užvaldo žmogaus protą – štai, man reikia tokių pareigų, man reikia tokios algos, man reikia tokių turtų, man reikia tokios galios, tokio populiarumo. Štai tada jau nebėra siekiamybės atrasti Kūrėją savo viduje, nes Kūrėjas numato Gerovę Visumai – Visumai. O jeigu tu tą Visumą nustumi, išgarini kaip rūką saulės šviesoje, o tavyje įsiviešpatauja savanaudiški tikslai – reiškia tu ir sieksi lipti kitiems ant sprando, eiti per galvas, nes savanaudiški tikslai neturi kitokio metodo, kaip juos būtų įmanoma įgyvendinti – tik per kitų nustūmimą, kitų sumenkinimą, ir tuo pačiu kitų galbūt net naikinimą. Jeigu ne fizine prasme – o labai dažnai ir fizine prasme – tai psichologine. Ir štai, po dviejų tūkstančių metų mes turime tas aplinkybes, kai – nu juokinga sakyti – bet mokyklose turi būti, sargybiniai. Arba, kaip sakykime, žydų mokykloje, tai į ją net be leidimo neįeisi – tvoros, spynos, aplink mokyklą. Tai mokykla – tai yra Šviesos lopšys – bet į ją negali patekti. Ar tai normalu? Ne. Dėl to, kad savanaudiški žmonės pasiekia savų postų, tampa ir mokyklų direktoriais, ir tada nori apsaugot tuos vaikus, turėdami gerą ketinimą – apsaugoti nuo blogų žmonių. Sutinku. Bet ar ne geriau būtų, kad nebūtų blogų žmonių, kad nereikėtų nuo ko nors saugoti. Ir čia nepamainoma yra manoji Evangelija – Kūrėjas yra Realus, Tikras, Gyvas, yra kiekvieno viduje ir Jį galima atrasti. Net ir tas blogas žmogus turi tą patį Kūrėją, turi tą patį nuoširdumą, jeigu jisai iš tikrųjų sužinotų, kad yra tokia jame Dieviška dvasia. Jeigu jis pats yra irgi ne tas materialus kūnas, kuris toks trumpalaikis, bet jis yra amžina, Kūrėjo suteikta dvasia – asmenybė – jis kitaip pradėtų mąstyti. Nes dabar tai, dar yra ta gaji idėja – reinkarnacija. Ji irgi yra – ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad žmogus sužino iš įvairių klaidingų šaltinių – na, aš vėl šitą pasaulį išvysiu. Nu dabar man sunku, skausmingas gyvenimas, bet jau kitame gyvenime aš turėsiu geresnį gyvenimą. Dabar atkentėjau, tada mano karma jau bus šviesi, ir aš būsiu jau tas, kuris gali kitą išnaudoti, kaip mane dabar išnaudoja kažkas. Bet tai, tokios tikrovės nėra. Čia ne fantazija. Tikrovė Kūrėjo sumanyta pradiniu materialiu apvalkalu mums, mirtingiesiems, kam? – kad mes pradiniame pasaulyje, Įtikėtume – Įtikėtume. Vieno šito užtenka, kad tave po išėjimo iš šito pasaulio pažadintų, trečią dieną. Bet Įtikėjimas, tai nėra tikėjimas. Neužtenka per Kalėdas nueiti į bažnyčią ir pastovėti – čia bus tikėjimas – laikosi kažkokių tai ritualinių ritualų. Bet reikia pajausti – būsena – kad yra Kūrėjas. Tu gal Jo neatradai, bet tu nori Jį atrasti. Ta būsena turi būti. Vėl, jis šitą gali sužinoti iš Dvasinio Mokytojo, jam tai būtų palengvinimas. O tai dabar jis gali būti kaip tas dailidė – iš supuvusios lentos – kur nemato sugedimo viduje lentos, obliuos – tai čia eis tie tikintieji į bažnyčią, nuo ryto iki vakaro sienas ramstys, klupinės, kryžiumi kris, muš į krutinę – aš kaltas, aš kaltas – ir nebus pažadinimo trečiąją dieną, nes lenta taigi iš vidaus buvo supuvusi. O jis ir nežinojo, kad ji supuvusi, nes Dvasinių Mokytojų nebuvo. Štai kokia priedermė urantų. Ne šiaip sau čia šitame gyvenime laisvai praleisti tą laiką, bet turint tą priedermę – apšviesti žmones. Kad nebūtų tų obliuojančių lentą, kuri viduje yra supuvusi. Įtikėjimas tai ir yra būsena – pajausk tą būseną, kad Kūrėjas yra. Ir tada nublanksta tas ritualas, kurį atlieka bažnyčioj. Jis nebetenka prasmės, nebetenka mūsų energijos, na, sakykim taip – vertės. Mes jau jam nebeteiksime jokios išraiškos. Bet mes suprasime, kad štai, kas yra viduje, yra iš Kūrėjo. O kas yra išorėje, tai sumanyta iš žmonių, žmogaus protu. Ir tada jie išsiskiria – išsiskiria, vieni vienokius ritualus sumano, kiti kitokius. Žydai vienokius, katalikai – kitokius, protestantai trečiokius, stačiatikiai dar kažkokius, musulmonai – dar, o viduje yra šalta. Ir nežino kaip sušildyti vidų.
Vėl, tai Dvasinio Mokytojo yra priedermė – tą Šviesą ne tik skleisti, bet ta Šviesa gyventi, kad mintis, žodis ir darbas – nesiskirtų, būtų viena dvasioje, ir atremta į Kūrėją – į Kūrėją, kaip Pamatą, kaip Pagrindą, kuris Nekintantis, o viskas kinta Jame. Ir dėl to, be Dvasinio Mokytojo neįmanoma nieko sustyguoti, nebendradarbiaujant su Apvaizda. Apvaizda tai yra mūsų dvasiniai broliai ir sesės, kurie Kūrėjo suteikti mums pagelbėti-padėti. To, ko mes negalime patys padaryti, Apvaizda padės padaryti. Ir sustygavimas dabar to pasaulio žmonijos įmanomas – tik su Kūrėju – be Jo nėra kitos galimybės. Nes savanaudiškas protas, jis yra turintis nepasotinamą godumą bet kam – turtams, pinigams, postams, valdžiai – jis niekada nepasisotins. Reiškia, jis daugiau išnaudos žmogų, nes jo dėka jisai visa tai ir gauna – turtus. Vergvaldžiai turėdavo šimtus tūkstančių vergų, vergai gi jiems uždirbdavo tuos turtus. O dabar lazda atsisuko priešingu galu ir tų turtuolių giminėms smogė, kad buvę vergai dabar tapo šeimininkais Amerikoje. Tai irgi yra nukrypimas, dėl to, kad nebuvo Dvasinių Mokytojų.
Urantijos Knyga – nuostabi Knyga-Apreiškimas – štai, ką aš jums visą laiką parodau. Nuostabus Apreiškimas – tai perduota iš Apvaizdos, tų dvasinių asmenybių. Bet tai yra tiktai informacija, norint ją paversti Gyva – būtinas Kūrėjo atradimas savo Širdyje, ir Širdimi. Šita informacija palengvina sampratas – kas yra kūrinija, kas yra Kūrėjas, kaip Jis veikia. Bet – tas sampratas paliudija, kad jos yra tikros tiktai – būsena – atradus Kūrėją viduje, savyje, ir gyvenant Kūrėju.
Štai, tada ta būsena tau suteikia ne tiktai kas yra apreiškimuose, bet išplečia tas sampratas, ir tos sampratos pasirodo vėl, yra patiriamos. Tam ir yra reikalingas Dvasinis Mokytojas, kad jis pradėtų mokyti, kaip ir Kristus mokė apaštalus – nebežiūrėkit į praeitį. Viskas. Praeitis praėjo. Nebecituokite Raštų iš praeities. Atraskite Tėvą savo viduje ir jūs tada gyvenkite Juo, ir nebereikės tų citatų. Gyvensite taip, ką Kūrėjas suteikia jums, sakydami tuos mokymus, kurie bus tiesiogiai sakomi jūsų lūpomis. Kiti cituos jus. Bet jūs jau turėsite Kūrėją savo viduje, kuris prabyla jūsų lūpomis, ir Širdimi. Su tuo jus ir sveikinu. Amen.

Komentarai