Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Dievas yra idėja. Kūrėjas yra Asmuo – tai yra Šaltinis – Šaltinis ir Centras visos kūrinijos Energijos – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 01 21

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus mūsų visai planetai, pradėjęs nuo Lietuvos. Jau beveik trisdešimt metų tą darau. Dabar sakau Mokymą per gyvąsias pamaldas mūsų – vienintelėje – pasaulyje gyvojoje šventovėje, turinčioje Kūrėjo vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Joje nėra ritualų, yra gyvoji malda. Malda, kas yra malda? Tai yra bendravimas su Kūrėju – su Kūrėju – ne su Dievu – su Kūrėju. Kada mes sakom – Dievas – žodį – Dievas – tai tas žmogus taip tardamas, net mintyse, jisai rodo savo santykį su Kūrėju. Santykis yra intelektualus, ne dvasinis – dvasinis santykis yra tada, kada tu, kaip Kūrėjo sūnus arba dukra, remiesi į viduje – Širdyje – Širdimi – atrastą Asmenį. Dievas yra idėja. Kūrėjas yra Asmuo – tai yra Šaltinis – Šaltinis ir Centras visos kūrinijos Energijos. Žemiškąja prasme, tai ir gali būt – ir Tėvas, ir Motina – kaip metaforiškai pavartoti Kūrėjo apibūdinimai.
Kodėl pats tinkamiausias žodis yra Kūrėjas?
Todėl, kad Jisai kuria. Jis visą laiką yra skleidžiantis Savąją Energiją, visą laiką teikiantis Mokymus. Visa tai yra Kūryba – Kūryba – iš Kūrėjo! Juk mes irgi, turėdami kokį nors talentą, taip pat mes jį palyginame su kūrėju, ar jis bus dainininkas, ar kompozitorius, ar skulptorius, dailininkas, rašytojas – štai talentingas kūrėjas – ir jisai išreiškia tą kūrybą savo darbais. Kūrėjo darbai – Kūryba – tai yra visa kūrinija – Energijos transformacija į įvairias kitas formas, struktūras, į gyvastį! Ir būtent, Kūrėjas padeda tai gyvasčiai siekti vis aukštesnio laiptelio, kad toje aplinkoje gyvenimas būtų geresnis. Ir gyvenimą mes galime paversti geresniu, kada patys augame savo supratimu, samprata, Įžvalga. Kada imame pasiekti Kosminę Įžvalgą, kada mes žvelgiame pranokdami šitą planetą tolyn į kūriniją, žvelgiame Kūrėjo – Kūrėjo Žvilgsniu – ne Dievo – Kūrėjo! Idėja neturi žvilgsnio. Todėl per kartų kartas mums buvo perteikiama ta idėja – Dievo idėja. Žydai jau turėjo sampratą aukštesnio lygio – Jahvės – jau buvo sutelkta į Asmenį, kaip Izraelio Dievą, dar vėliau – Izraelio Tėvą. Asmeninis atsiranda požiūris – štai Izraelį saugo Tėvas. Mozė, kalbėdamas su Kūrėju ant Sinajaus kalno gavo, gavo apreiškimus – kurie sudėlioti buvo, ir atsirado Biblija, štai šitas šaltinis. Ten yra ir daug gerų teiginių, labai gerų Šviesos teiginių, net tokių, kurie verti ir dabartinės kartos, o gi tokie kaip – nedaryti tatuiruočių, nepjaustyti kūno, nedaryti jokių, jokių skylių kūne, kad vertų auskarus ar žiedus, vyrams nedėvėti moteriškų drabužių, o moterims vyriškų drabužių. Štai yra dabartinei kartai labai, labai svarbūs nurodymai. Bet šitoje Knygoje yra daugybė teiginių, kurie neatitinka Kūrėjo pasireiškimo – kada yra sunaikinamos ištisos tautos. Tai nėra iš Kūrėjo. Naikinimas yra iš žmogaus gyvulinio ir labai agresyvaus proto, nes tas protas nori viešpataut kitų atžvilgiu – jis nori kitą nurungt, jeigu tas kitas nepaklūsta. Tokio Kūrėjo nėra! Dievo sampratą priima, taip, juk yra net pasakymas – Dievo bausmė, Dievo rykštė. Tai dabar tą patį perkelkit Kūrėjui – Kūrėjo rykštė. Sąskambis ne tas, dvasinė konotacija, dvasinė reikšmė neatitinka vienas kito – Kūrėjas, kuris kuria – ir rykštė, kuri naikina, kuri skausmą sukelia arba bausmę.
Štai dėl to ir yra sakant lūpomis žodį – Dievas – reiškia nėra dar to dvasinio santykio tarp Kūrėjo ir Jo sūnaus ar dukros. Tai jūsų pačių kiekvieno pasitikrinimui, jeigu jūsų lūpos taria žodį – Dievas – net ir Dievas Tėvas.
Jeigu aš dabar sakyčiau, na, sakykim, būdamas žemiškasis vaikas savo žemiškajam tėvui, štai Dievas yra idėja, tai žemiškajam tėvui lygmuo būtų – žmogus – žmogus kaip idėja – kaip apibūdinantis apskritai gyvybės kategoriją šitoje planetoje, ir aš sakyčiau – žmogau tėve, aš myliu tave. Tas pasakymas būtų tolygus – Dieve Tėve, aš myliu Tave. Bet juk mes nesakom – žmogau tėve – jeigu mylime tėvą ir kreipiamės į jį, mes sakome – tėve, tėve – maži vaikai dar sako – tėtuk, tėveli – bet nesako – žmogau tėveli, žmogau tėtuk, žmogau tėve. Ne. Tai yra santykis betarpiškumo. Kuo artimesnis ryšys, tuo tolyn nukrenta visos kažkokios idėjos, atsiranda gyvastis, nuoširdumas tarp bendraujančiųjų, nukrinta visos kaukės, nukrinta visos savanaudiškos apraiškos – lieka Širdis. Ir Širdžiai, kas yra brangiausias? Asmuo – kitas asmuo – nes visa Evoliucija ir sumanyta bendravimui tarp asmenų, tarp asmenybių, kad būtų geriau Visumai.
Tai štai, kol mes tarsime liežuviu žodį – Dievas – tol karai nesibaigs, nes tai intelektualus ryšys. Šitą ryšį reikia pakelt į dvasios lygmenį, reiškia turi būti atverta Širdis, ne intelektualios sampratos, kad yra Dievas, yra kažkokia aukštesnė Energija, aukštesnis Protas. Tai intelektualiai galima pripažint, galima net išpažint ir savo intelektualia malda taip pat išreikšti atitinkamą santykį į tą Dievą, į tą idėją. Ir vieni dėl tos idėjos kariauja vieni su kitais, nes idėją galima interpretuot net ir priešingai vienas kitam. Ir kada viešpatauja dvasinio – dvasinio proto letargo miego būsena – o veikia agresyvus gyvulinis protas – tada jis nori iškelt savo Dievo idėjos sampratą, kaip teisingiausią, kaip svarbiausią, kurios turi laikytis ir kiti. Reiškia tas intelektualus santykis neatveria Širdies ir nesuartina tarpusavyje nei gentainių, nei visų žmonijos žmonių! O juk vardą tos idėjos – Dievo – kartoja lūpos tiek bažnyčiose, tiek mečetėse, tiek pagodose. Iškėlė net žmogų iki Dievo idėjos sampratos – Budą – kurio statulos yra visuomet tokioje pačioje sustingdytoje pozoje. O turi būt gyvastis iš Širdies – gyvas judėjimas, tekėjimas, Meilės pojūtis – ir tuo pačiu atitinkamos sampratos kreipiantis į Kūrėją, kaip į Tėvą, kaip į Motiną!
Aš ir iš urantų girdžiu, kada jie visą laiką sako – na, aš suvedu visą šitą Keturių Asmenų grupę į Tėvo Asmenį. Na, kaip tu gali suvest į Tėvo Asmenį, jeigu čia yra Keturi Asmenys – Keturios Asmenybės? O tingisi išvardint visus – Keturis – tada galima save pateisint – na, taip, aš turiu tokią sampratą Tėvo. Taip, gali turėt, bet tai rodo tavo laiptelį, kad tau kiti Asmenys nėra artimi, reiškia tu turi labiau atsivert, patirt tą būseną. Ir kada atsiveri, kada patiri, štai tada tu negali nė vieno atsisakyt iš Jų! Kodėl su manimi Tėvas, kada pradėjau bendrauti, po kelerių metų paprašė – užmegzk ryšį ir su Amžinuoju Sūnumi. Na, tą pasakė man įvardijimą – Amžinojo Sūnaus – pagal Urantijos Knygos Apreiškimą – štai pagal šitos Knygos Apreiškimą, kur Tėvas yra Pirmasis Šaltinis – Šaltinis ir Centras, Amžinasis Sūnus – Antrasis – Šaltinis ir Centras. Tai štai Tėvas paprašė – užmegzk ryšį su Amžinuoju Šaltiniu. Jeigu užtektų vien tiktai Tėvo, o juk tada mes garbindavom tiktai Tėvą – vieną – tai Jis ir nebūtų manęs paprašęs – užmegzk ryšį su Amžinuoju Sūnumi. Ir štai, kai aš užmezgiau ryšį su Amžinuoju Sūnumi ir gavau iš Jo Mokymą, kuris pripildė mane Gailestingumu, kad man atsirado troškimas – užmegzt ryšį ir su Begaline Dvasia – Trečiuoju Šaltiniu ir Centru! Ir aš užmezgiau tada ryšį su Rojaus Trejybės Trečiuoju Asmeniu. Ir po dienos kitos, Begalinė Dvasia man perteikė Mokymą – tu dabar garbinsi mus Tris, ne vien tik Tėvą, bet mus – Tris – Rojaus Trejybės Asmenybes – ir šito mokysi kitus dvasinius brolius ir seses garbinti – Tris Asmenybes Rojaus Trejybės – Tris – Lygiaverčius – Šaltinius ir Centrus. Štai šito aš ir pradėjau mokyt! Buvo tas laiptelis, ir palaipsniui tai tapo neatsiejama dalimi – Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia. Mes negalėjom neištarti lūpomis, kada Širdis trokšte trokšta ir šitų – Dviejų – mūsų Rojaus Tėvų Meilės apkabinimo – Meilės Glėbio! Tai yra būsena! Tai truko keletą metų šitaip. O tada Visuminė Dievybė – AŠ ESU – užmezgė su manimi ryšį. Ir vėl, aš pajutau Meilės milžinišką Galią pranokstančią iki tol patirtą, ir atsirado Ketvirtoji Asmenybė – Visuminė Dievybė!
Ir štai, Kūrėjas yra šitos – Keturios – Asmenybės! Mes negalim Jų suvest į Tėvo vieną Asmenį – nesusiveda – tie, kurie turi tą dvasios gyvybingą ryšį. Štai tai yra būsena! Intelektualiai šito negali pajaust – tai yra dvasios, tai yra asmenybės – pabudusios Kūrėjui – ir pasireiškiančios savąja Meilės Galia! Kada vaikas tiesiog nori apkabint ir tėtį, ir mamą – jis nenori atskirt – jam brangus ir vienas, ir kitas asmuo – taip ir man – daug milijonų kartų brangesnis yra Tėvas, Motina – ir Amžinoji, ir Begalinė, ir AŠ ESU! Ir Jų aš niekada nesuvedu į vieną. Jie yra kiekvienas – Individualus – kiekvienas – Asmuo – ir mano mylimas kiekvienas iš Jų, iš Jų – Keturių – ta Meile, kurią aš tik ir pasiūliau bendram apjungimui, kaip kolektyvui Kūrėjo! Bet ne Dievo. Dievas, jau senoje mūsų žmogiškąja prasme, aišku, senoje praeityje, o dabar yra Kūrėjas – Kūrėjas! Ir tas Kūrėjas visuomet yra veiksme – veikiantis – ir mūsų sampratas taip pat plečiantis, jeigu mes atveriam save visu Nuoširdumu. Dėl to mes ir turime ne vieną sampratą, kuri išplečia ir Urantijos Knygos apreiškimo teiginius – tai yra Kūrėjo mums teikiama ryškesnė Šviesa. Ir tuo pačiu mes paverčiam ir Urantijos Knygos teiginius ir Rojaus Tėvų mums perduotus teiginius, kurie sudėlioti jau į tris Knygas – Akimirkos Amžinybę, Gyvąją Tylą ir Meilės Galią, Kristaus apreiškimų Knygą – Kalbu Jums Vėl – mes paverčiam šitas Knygas – Šviesos Šaltinius – į gyvus ir gyvybingus, kada mes iš tikrųjų jais gyvename. O jie ir skirti – Gyvenimui – o ne šiaip teorizavimui ir filosofavimui.
Tiktai gyvendamas šitais Teiginiais tu esi urantas. Ir būsena tada paliudiji, kad Kūrėjas – tai ne tas Dievas, kurį supranta intelektas – Kūrėjas – tai yra gyvas, pulsuojantis – Tėvas, Amžinoji Motina, Begalinė Motina, ir AŠ ESU! Amen.

Komentarai