Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Algimanto pamokomasis žodis – Žodžiu, aš labai džiaugiuosi – džiaugiuosi tuo, kad iškeliavo pusbrolis iš šito pasaulio – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Pakalniuose, 2023 02 07


Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, ne vien tiktai Urantijai, ta prasme, ne vien tiktai Lietuvai, nes visa planeta ir yra Urantija, ir kita vertus, vedu gyvąsias pamaldas gyvojoje šventovėje. Tai yra apreikštoji religija, neturinti nė vieno ritualo!
Aš šiandien patyriau tokį dvigubą patyrimą – dvigubą ta prasme, kad prieš tai buvau savo pusbrolio atsisveikinimo, jam iškeliavus iš šito pasaulio, apeigose – pašarvotas kūnas Carito šarvojimo salėje, čia, klebonijos kieme, prie senosios bažnyčios. Aš atsiprašiau pusbrolio sūnaus ar galiu pagarbinti Tave – tiksliau pasakius, aš sakau – Jums – bet Širdimi aš tarsi būčiau gyvame ryšyje su Kūrėju, tik sakau – Tave – pagarbinti Kūrėją. Sūnus sako – Prašau, aš nieko prieš neturiu. – sako – Dar paklausk mamos. – pusbrolio žmonos. Tada aš paklausiau jos. Sako – Gerai. – Ir štai aš pagarbinau Kūrėją šalia karsto. Salėje buvo nedaug žmonių, gal apskritai kokia penkiolika, bet jie niekada nebuvo patyrę, ką reiškia garbinti Kūrėją. Aš garbinau tiktai Tėvo asmenį – vieną – nes jiems per daug – tiesiog vidus tiek suspaustas, kad negali išsiskleisti dvasiniu skrydžiu. Ir iš tikrųjų tai labai sunku sakyti Šviesos žodį, kai tu jį turi tarsi skleisti per užtamsintą langą, ir tada tu jauti, kad, na, tai reikia daugiau, bet jie negali suvokti šito. Tai tada save tu suspaudi, ir, kada tu save suspaudi, tavo dvasiai jau stinga natūralumo tų virpesių, kuriuose jinai įpratusi visą laiką gyventi. Ir iškart kyla tokia mintis – bet gi tai jiems taip svarbu! Aš jiems sakiau, kad šitas gyvas Kūrėjo garbinimas apramins juos, sustiprins, sušildys. Ko gero nelabai sušildė, nes kai kurie tiesiog išėjo iš salės. Aišku, požiūris tų užsisklendusių dvasinių sūnų – ten visi vyrai, ir jauno amžiaus, apie keturiasdešimt-keturiasdešimt penkerių metų – pati branda – galėtų iš mandagumo pasėdėti ir paklausyti, bet dabartinė tokios kartos nuostata. Jie neturi nei tikėjimo, tuo labiau nei įtikėjimo, todėl jiems tokie dalykai per daug sunkūs. Jų interesai apskritai nežvelgia į Kūrėją, net ir ritualinį Kūrėją, kurį išpažįsta, sakykime, Jėzaus Viešpaties asmenyje bažnyčia, tiktai apipina ritualais. Ir, kada tu junti, jog tokiems žmonės tikrai šita Šviesa, kokią patiria urantai, aš sakyčiau, šimtmečių – šimtmečių – atotrūkis į tamsą. Juk nieko neišgirdę, jie nežinos, kad tokia Šviesa egzistuoja.
Aš buvau paėmęs knygų – apreiškimų knygų – ir jau turėjau mintį, kad padalinsiu, bet tikrai toje salėje – bent tuo metu – nebuvo to , kuris tikrai būtų paėmęs, net, jeigu būčiau ir pasiūlęs tų knygų. Bet vis tiktai vėliau – vėliau – jau po šitos visos atsisveikinimo apeigos, priėjo prie manęs vienas, kreipėsi vardu, aš jo nepažinau, aš jo nemačiau keliasdešimt metų. Vėliau kitas priėjo, sako – Nepažįsti manęs? – Ne, nepažįstu. – Sako – Kaimynas gi, kitoje gatvės pusėje. – Ir paskiau iš balso aš atpažinau. Praktiškai kaip Kristus, kada prisikėlė, tai nepažino apaštalai jo tol, kol jis neprabildavo – balsas tai yra ta kelrodė, kada atpažino po prisikėlimo, kada apsireiškė Jėzus, tai man taip pat, kai balsą jau išgirdau stipresnį, tada atpažinau – A-a-a, taigi čia tu! – ir pavardę pasakiau, bet mes buvome nesimatę irgi apie trisdešimt su viršum metų. Ir vienam iš jų, tas, kuris buvo pirmasis buvo mane atpažinęs, aš jam pasiūliau knygų. Sakau – Ar skaitai? – Sako – Skaitau, bet daugiausia internete. – Bet – sakau –tai dar geriau skaityti, rankoje laikant materialią knygą. – ir aš jam pasiūliau tų dvasinių apreiškimų knygų, ir jis sutiko – sutiko – paimti. – Ir – sako – žmona skaitys. – Sakau – O jūs ne kartu gyvenate? – Ne, ne! – tai sakau – Tai paimk žmonai, ir tuomet ir tau tada duosiu. – Na – sako – paskaitysiu. – Žodžiu, tai buvo jau to žmogaus kažkoks mažytis spindulėlis Šviesos viduje.
O dabar aš atvažiavau dar į mūsų šventovę. Vietoj to, kad važiuočiau į Kauną, namo, aš nusprendžiau atvažiuoti į Pakalnius, į mažą, mažą bažnytkaimį, kur paprastai iš Utenos atvažiuoja urantai ir garbina Kūrėją pas vieną dvasinę sesę ir namuose, čia – Pakalniuose. Tai štai, aš tada sumaniau, kad čia atvažiuosiu, prieš tai, aišku, pasiskambinau, ir pasakiau, kad aš norėčiau, jeigu bus norinčių, atvažiuoti čia ir pagarbinti Kūrėją. Bet pirmiausia, kada aš ryte išgirdau, kaip man pasakė telefonu Vanda – Taip, mes būsime, mes būsime! – toks vidinis buvo džiugesys, kad štai, kaip vis tiktai urantai atsiliepia – atsiliepia – į tą dvasinį impulsą pagarbinti, nors šiandien yra darbo diena – antradienis – vakaras jau – važiuoti dar dešimt kilometrų iš Utenos, ir vistiek yra noras! Tai yra asmenybės dvasinis noras, tik jį atlieka materialus pavidalas – žmogiškasis kūnas – bet sprendimą priima asmenybė! Koks yra milžiniškas atotrūkis ir kontrastas, ką aš patyriau per tas apeigas atsisveikinimo, kada neištveria tas protas – gyvulinės kilmės protas – ne asmenybės, kitaip pasakius, asmenybės protas, bet tas tamsusis, nepažadintas dar šviesusis protas, tai nustelbia materialus, gyvulinės kilmės protas, ir štai jam sunku ištverti Šviesos žodį. Nors aš paaiškinau iš pradžių, kas aš esu, kad ten nei iš šio, nei iš to nebūtų kaip Barnabas iš kanapių, tiek mano ryšį giminystės – biologinį – su pusbroliu – augome viename kambaryje – broliai visą laiką – ir vėliau, kada aš jau pradėjau žengti dvasiniu keliu, štai tada, kai atvažiuodavau, aš pasakodavau apie Kūrėją ir pusbroliui, ir štai jau keletą metų, kada jis pradėjo pats jau kreipti save į šitą Gyvąjį Kelią – pradėjo! Ir, sakau, dėl to aš noriu pagarbinti Kūrėją – pagarbinti – bet be ritualo – Širdimi. Labai sunku tą paaiškinti žmogui, kuris niekada nežinojo, kaip reikia Širdį atverti. Aišku, kiekvieną žodį aiškinti reikia turėti kaip parengtą atskirą žodynėlį – ką reiškia atverti save, ką reiškia nuoširdžiai. Tie žmonės šito nežino! Dabar nuoširdumo nebėra, kaip žmogiškosios savybės! Dabar yra savanaudiškas tam tikras siekis iš kiekvieno gauti naudos, o nuoširdumas, jau jisai nuslopinamas pragmatiškumu, ir tuo pačiu, kas reikalaujama iš kompanijos vadovų, kad jie turėtų kiekvienam savo darbuotojui skleisti Šviesą, bet niekas jų šituo neapšviečia jų pačių, tai jie šito nemoko savo darbuotojų, o darbuotojai – jie neturi jokio nuoširdumo, nes jie visą dieną jaučiasi išnaudojami, ir dėl to žiūri ir į vadovus ne Meilės žvilgsniu. Tai štai, reikalingi elementarūs aiškinimai žmonėms, tiesiog a-b-c pradmenų, kaip abėcėlės mokantis nuo pirmųjų raidžių. Ir dvasiniame kelyje, deja, nėra kelio tokio, kad jis būtų stebuklingas – staiga paaiškintum ką nors, ir jam būtų – net intelektualia prasme – suprantama, jau nekalbant, kad tai būtų patiriama – Širdimi patiriama – tuo asmenybės dvasiniu protu. Ir štai, kai aš nuvažiavau į Pakalnius, tiesiog aš pajutau kaip tą tikrąjį deguonį, kaip čia yra gera, šilta, ir sava – sava – artima, tikra. Štai, kada yra dvasinis atsivėrimas iš urantų, visa tai virpesiais pasklinda, ir tu patiri – patiri – viduje – asmenybė patiria – tokia aplinka ir turi visur būti, ir tada iš tikrųjų būtų Šviesa – Šviesa – visoje planetoje, ir vienintelis Kelias! Be urantų nėra tų dvasinių Mokytojų, kurie šitaip galėtų nešti tą Šviesą, kuri turėtų tą amžinąjį Kūrėjo Variklį jau uranto viduje – Širdyje. Ir tada, ką aš ir aiškinau, sakydamas pamokomąjį žodį prie karsto su pusbrolio kūnu – Svarbiausia, kad jūs pajaustumėte Širdimi, ir žinotumėte, kad egzistuoja gyvas prisikėlimas tam pačiam asmeniui, kuris šiandien turi šitą materialų pavidalą – ir aš rodau į tą gulintį kūną, sustingusį – Šitame kūne – sakau – jau Vytauto nebėra! Jis jau yra angelų globoje! – ir sakau – Yra tokių angelų, įvairių kategorijų, ir tie yra – sargai serafimai, yra transportuotojai angelai – ir vien tai, kad pažadinimas vyksta aukštesniame pasaulyje, tai reikia jį perkelti – tą asmenybę – ir jai šitas kūnas jau nebereikalingas, nes bus suteiktas naujas, lengvas, švytintis – sielos tapatybės kūnas. – Kada tu šitą sakai, tau ta Šviesa, Šiluma, Meilė, tiesiog pripildo vidų, ir tu kalbėdamas, gyveni tais virpesiais. Ir, kai matai reakciją, kad jie – sušalę visi, ir dar nelabai klausosi, ir tada pamąstai – taigi čia yra toji aplinka, kurią vertina ir tie, kurie organizuoja šitas apeigas – jie prie karsto, bent jau anksčiau būdavo, visą laiką rimtyje.
Žodžiu, aš labai džiaugiuosi – džiaugiuosi tuo, kad iškeliavo pusbrolis iš šito pasaulio, nes šitame pasaulyje jisai praleido labai skausmingą – fizine prasme, intelektualia prasme – gyvenimą – gyvenimą – kuris ne kiekvienam – ne kiekvienam – yra ištveriamas. Jis ištvėrė! Niekada nesiskundė – niekada – nė vienu žodžiu, nors jis tiesiog buvo nepajėgus judėti! Jis praleido dešimtmečius lovoje – metų metais – net negalėdamas pasiversti nuo vieno šono ant kito, negalėdamas atsikelti! Net pabaigoj buvo jau metai, kai pavalgyti jis negalėdavo, pats paimti šaukšto, ir tai ne šiaip eina dienos, bet eina visą laiką tokioj fizinėj padėty! Ir aš dabar džiaugiuosi, kad jis bus prikeltas, nes jis jau jautė tą įtikėjimo impulsą, kur prisikėlimui to įtikėjimo užtenka, kad ir koks silpnas, visuomet sprendimas Paukščių Tako centre, mūsų Supervisatos – Orvontono Supervisatos – sostinėje – Uversoje – esantys Trys Dienų Senieji priima nuosprendį to pažadinamojo naudai, net, jeigu ir silpniausias virpesys yra įtikėjimo, ne ritualo atlikimo, bet Širdies, kad jis tiki šituo prisikėlimu – ką jis man ir liudijo ne vieną kartą, kad jis tiki – tai štai, jis gaus tą kūną jam, tam pačiam asmeniui. Bus tiesiog vien tai, kad jis be skausmo gali atsistoti, praleidęs lovoje dešimtmečius, galima sakyti, nuo septyniasdešimt aštuntų metų, tai yra iki šių metų, tai jam bus palengvėjimas ne tiktai fizine prasme, bet jis negalės patikėti – jis norės skraidyti! Koks kontrastas su tuo, ką jis patyrė čia per dešimtmečius, ir visą laiką buvo visa kuo patenkintas! Ir aš juo žaviuosi, žaviuosi!
O Kūrėjas kiekvienam pagal pastangas visuomet suteikia atlygį. Net ir dvasine prasme pastangos reikalingos. Įtikėjimas reikalingas, kad atrakintume prisikėlimo duris aukštesniame pasaulyje. Bet evoliucinis vystymasis priklauso, kiek tu gilini įtikėjimą, kiek tu garbini ir stipriau Kūrėją, ir kiek tu veiki su Kūrėju visumos Gerovei, nes asmenybė turi būti veikloje, turi būti save atiduodanti kitiems, dalinanti save – savo Šviesą, savo Meilę, savo darbą, ir būtent Kūrėjo Meilės Galia, ir būtent, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Štai urantų esminis dalykas – kuo stipriau pajausti tą vedimą ir atsiduoti jam kaip Kūrėjo Upės Srovėje nešamam laiveliui – ne irkluoti prieš srovę, o atsiduoti Kūrėjo Tėkmei, ir tada mes būsime – kiekvienas – būtent toje Upės Užutekio vietoje, kur mūsų laivelį įplukdys Pats Kūrėjas, nes būtent tas Užutekis yra skirtas konkrečiai tam Kūrėjo sūnui ar dukrai pagal jo dvasinę brandą, kad jis galėtų išsiskleisti kaip Kūrėjo sūnus ar dukra savąja Šviesa – gyvąja Šviesa – ir savo Meilės galia, gauta iš Kūrėjo, ir savo laisvų sprendimų dėka, kaip jisai panaudoja savo laisvą valią pagal Kūrėjo Valią, pagal Jo Energinių Impulsų ritmą.

Būkite su Kūrėju! Visada! Bet kokiomis aplinkybėmis! Tik su Kūrėju! Ir jūs visuomet esate nugalėtojas, laimėtojas, ir esate amžinas! Amen.

Telydi mus Kūrėjo Meilė, Ramybė, ir Palaima.
Su Meile

Violeta
2023-02-17 13:34:12

Komentarai

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal