Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Prieš dvidešimt devynerius metus aš viešai pradėjau skelbti Kūrėjo gyvąjį Žodį – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 02 18
Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai - pradėjęs nuo Lietuvos - sakau dvasinius mokymus tiek lietuviškai, tiek angliškai – angliškai – kur nors lauke, gamtoje, mieste, kad būtų fone matomi kokie nors Lietuvos kampeliai tiems, kurie žiūri video anglų kalba kituose kraštuose, na, o lietuviškai sakau vienintelėje pasaulyje gyvojoje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU - šventovėje per pamaldas, kurias ir vedu. Dabar irgi pamaldos vyksta. Šįkart mes prisijungę - kaip ir kiekvieną šeštadienį – per skaipą, rytoj būsime pas mane, čia, Kaune, Romainiuose.
Arti pavasaris, nors dar žiemužė - besniegė - bet dar yra žiemos mėnuo - vasario 18-oji. Man ji labai reikšminga – prieš dvidešimt devynerius metus aš viešai pradėjau skelbti Kūrėjo Gyvąjį Žodį. Taip buvo pradėta mano Gyvojo Kelio pradinė pakopa – viešieji mokymai Vilniaus Mokytojų Namuose – kiekvieną penktadienį 18 valandą - vėliau 17 valandą, dėl sezoninio laiko pasikeitimo. Ir aš nežinojau, į ką tai pavirs, bet viduje – Širdyje – jutau milžinišką Galią, kada perskaičiau štai iš šitos – angliškos - Urantijos Knygos – Epochinio Apreiškimo. Tai - ta pati Knyga, kurią aš studijavau. ( Algimantas rodo, kokia tai Knyga.) Viršelis jau visas suplyšęs, čia jau mano klijuotas-perklijuotas viršelis visas. Beje, jis jau mano nebenaudojamas - naudoju kitą Urantijos Knygą anglų kalba, tokio pat formato - saugodamas, kad visiškai neišbyrėtų. Taigi, ją perskaitęs greičiau negu per metus, aš ir pajutau viduje – Širdyje – milžinišką Galią – niekas negali sutvarkyt nei pasaulio politikos, nei ekonomikos, nei šeimos, nei valstybių gyvenimo – niekas – be šito Epochinio Apreiškimo – Urantijos Knygos!
Kadangi aš buvau baigęs anglų kalbos studijas Vilniaus universitete, tai pagal paskyrimą gavau darbą Lietuvos tuo metu vienintelėje televizijos ir radijo kompanijoje – valstybiniame televizijos ir radijo komitete - užsienio laidų redakcijoje – radijo. Tos laidos buvo skirtos užsienyje gyvenantiems klausytojams tiek lietuviams, tiek lenkams, tiek įvairių kitų tautų. Tai štai, dirbdamas radijuje, ypač kada aš perėjau į anglų skyrių iš lietuvių skyriaus, aš sukaupiau anglų kalbos praktinio vartojimo didžiulius įgūdžius, ir kada vėliau man buvo atnešta ir įteikta Urantijos Knyga, aš supratau - to meto mąstymu - kad šitos Knygos išverst į lietuvių kalbą neįmanoma. Dar daugiau, aš buvau baigęs specialią vertėjų grupę universitete, todėl tų studijų metu mes turėjom papildomų dalykų, kurių kiti studijuojantys anglų kalbą neturėjo – tai lietuvių kalbos gramatika, lietuvių kalbos sintaksė, lietuvių kalbos stilistika, teksto lietuvių kalba redagavimas, taip pat vertimas – techninis vertimas, grožinis vertimas – žodžiu, daug papildomų dalykų, o dar ir vertimo teorija, vertimo istorija – tokie dalykai, kuriuos studijavom, kai kuriuos, bendrai – tie, kurie studijuoja prancūzų kalbą, lietuvių kalbą, anglų kalbą, vokiečių kalbą – kitus dalykus jau tiktai savo grupėje – anglistai angliškus tekstus versdami, kiti savo kalba versdami, kurią studijavo – štai po tokių intensyvių studijų, aš mąsčiau, kad šitos Knygos išverst neįmanoma. Bet viduje buvo tokia milžiniška Galia! Dabar aš suprantu, kad tai buvo Minties Derintojo vidinis vedimas - tada aš supratau, kad tai buvo mano mintis – dabar aš suprantu, kad tai buvo Minties Derintojo man suteikta mintis – Niekas negali sustyguot vis labiau į chaosą grimztančio pasaulio ekonomikos, politikos, šeimos, medicinos, kultūros, meno – bet kokios sferos – švietimo – negali sustyguot be štai tokio Apreiškimo!
Ir man buvo tada toks nuoširdus ir naivus noras - parašyt tris straipsnius apie šitą patį Apreiškimą, kuriuo aš tikėjau – kiekvienu žodžiu - nuo pat pradžių skaitydamas niekur neperšokdamas, nuosekliai skaičiau, nešokinėjau, kad patenkinčiau smalsumą tai į vieną ar į kitą vietą, nes vietų įdomių buvo daug - kada aš turinį peržvelgiau, daug kas domino, bet aš žengiau nuosekliai. Ir tai vienintelis būdas gauti sisteminį vaizdą – skaityti Urantijos Knygą nuosekliai, nesvarbu, kad nesupranti daug ko skaitydamas, kad sakiniai labai ilgi, sudėtingi žodžiai, bet kada žengi palaipsniui, protas pradeda lavėt, minkštėt, tampa elastingas – jis pripranta prie tokių sudėtingų sakinių konstrukcijų, ir turiu minty, gramatinių konstrukcijų, stilistinių – ir tada imi vis daugiau suprast, nes tai, ko nesupranti toje vietoje, paaiškinama vėliau - vėliau. Žmogus įpratęs, kad jam iš karto paaiškintų nuo paprastesnio vedant prie sudėtingesnio, tuo tarpu šitas Apreiškimas, kadangi jį perteikė Dvasinės Asmenybės – tai yra ne žmogaus proto Kūrinys – tai yra įvairių mūsų dvasinių Brolių ir Sesių perteikta Apreiškimu Informacija pradedama nuo sudėtingiausio - kas yra Kūrėjas, kas yra kūrinija, kas yra mirtingasis šitame pasaulyje, kokia jo gyvenimo prasmė, kas vyksta toliau po prisikėlimo - jau kada šitas kūnas būna išeikvojęs visą gyvybinę Energiją, jis turi sugrįžt į tą žemę kaip dulkė, ir suirt – pakeist tiesiog energinę formą – tuo tarpu viduje esanti Kūrėjo mums suteikta amžinoji dvasinė dovana – asmenybė – yra pažadinama, pažadinama aukštesniame pavidale. Na, žmogus tą žino kaip sielos tapatybę, na, jis nežino žodžio – tapatybė – jis sako – siela - siela, sakykim taip, tegu ten bus siela, bet tai yra tos pačios asmenybės pereinamasis etapas, kol ta asmenybė įgys dvasinį išorinį apvalkalą maitinamą tiktai Energija. Sielos tapatybės išorinis apvalkalas yra morontinės energijos lygio, ir jis dar vartoja maistą – morontinio lygio maistą – kad pamaitintų šitą pavidalą, bet jau tas pavidalas nebeturi tokių – tokių, kaip dabar grubių formų, kad reikia maistą nesuvirškintą pašalint ir su atliekom tvarkytis išmintingai. Tada nebus atliekų, tiesiog visa energija bus perdirbama. Sielos tapatybės kūno, arba formos, keitimasis vyks priklausomai nuo dvasinio lygio, nes forma visą laiką artės prie dvasios vidinės išraiškos - vis labiau spindėdama ir vis mažiau eikvodama, arba vartodama, to morontinio maisto, ir vis daugiau artėdama prie energinio maisto tiesiogiai gaunamo iš Kūrėjo. Tai štai, kai tokių yra niuansų tokiame Apreiškime, aš maniau, kad neįmanoma šitos Knygos išverst. Bet troškimas buvo skleist ją! Ir štai tie trys straipsniai, naiviai mano apmąstyti ir pasiūlyti Švyturio žurnalui, man teikė tokį vilties spindulėlį, kad štai, per tris savaitgalius perskaitys žmonės tuos tris straipsnius apie Urantijos Knygos mokymus ir jie taps geri, ir išsispręs visos problemos. Suvokiau, kad be šito Apreiškimo negalima sutvarkyt pasaulio, bet maniau, kad užteks tiktai trijų straipsnių tam. O man iškart pasakė vyriausias redaktorius – Tokie dalykai mūsų nedomina, tai ne mūsų tematika. – Ir kita vertus, tuo metu buvo ekonominė blokada, paties žurnalo apimtis sumažėjo, popieriaus trūkumas, žodžiu, jisai kategoriškai atsisakė spausdint tuos straipsnius. Na, tada kilo mintis, vėl aš tą sakau – kilo mintis – tai Minties Derintojo buvo perteikta – Eik, kaip Kristus į žmones. - Štai aš ir atėjau - prieš tai apmąstęs, kur galiu kreiptis – į Žinijos draugiją, nes ten vykdavo įvairios paskaitos, diskusijos, į Menininkų rūmus, ten irgi vykdavo susitikimai su įvairiais rašytojais, kultūros veikėjais. Ir paskutinė vieta buvo Mokytojų namai. Tai štai, Žinija manęs nepriėmė, o Mokytojų namai suteikė galimybę, net ir nemokamai didžiąją salę suteikė. Tik man pasakė direktorius - jau dabar iškeliavęs iš mūsų pasaulio – Timukas – nuostabus žmogus – tai štai jis man pasakė – Taip, Algimantai, salę aš jums duosiu, bet žmonių, deja, negaliu aprūpint, klausytojų teks pačiam pasirūpint. – Ir aš ėjau per įvairius užsiėmimus tuose pačiuose Mokytojų namuose ir pristatinėjau šitą Knygą labai trumpai, atsiprašęs tų užsiėmimų vadovų tiktai porai minučių. Pasakiau, kad tokia Knyga yra ir kad tie, kurie nori, galės ateiti į užsiėmimą, skelbimas bus. Ir skelbimas iš tikrųjų buvo – buvo nuostabus skelbimas – dailininkas užrašė guašu. Jis buvo iškabintas ir mieste, nes Mokytojų namai turėjo stendą Pylimo gatvėje vieną, kitas buvo vitrinoj, pačiuose Mokytojų namuose, ir trečią stendą pastatė šalia įėjimo – pagrindinio įėjimo į Mokytojų namus. Ir aš prisimenu vasario 16-ają, panašiai kaip dabar – besniegė žiema, lietutis lyja, ir tas skelbimas guašu užrašytas, nutekėję kai kurie žodžiai, įskaitomi, bet jau pakeitę savo formą, o turinys liko nepakeistas – kvietimas ateit, sužinot, kas yra ta Urantijos Knyga.
Ir štai 18-likta vasario - 1994 metai – prieš dvidešimt devynerius metus.
Aš nežinojau, kuo tai pasibaigs, tiesiog jutau tą vedimą iš vidaus ir jam nesipriešinau - paklusau. Tai buvo Minties Derintojo vedimas. Ir į ką jis pavirto? Jis pavirto, aš parodysiu jums – pavirto į Urantijos Knygos štai šį vertimą. Čia – rankraštis! Aš verčiau naudodamas tušinuką. Buvo ir nykščio sąnario uždegimas, kai negalėjau visiškai rašyt, turėjau taip laikyt tą tušinuką, kad atrodydavo juokinga, vos, vos suimdavau. Bet aš tą dariau be pertraukų, be išeiginių, grubiai tariant, apie 10 metų. Štai šitas rankraštis – jis unikalus! Ir atėjo akimirka, kada tas rankraštis įgijo ne tiktai lietuvišką tekstą, bet ir knygos išraišką. Tarp kitko, iš šito rankraščio ir skaitydavau vertimą Mokytojų namuose. Deja, tie, kurie pirmieji atėjo, o jų susirinko nei daug, nei mažai – apie 500 – nė vieno nebuvo greitu laiku. Keitėsi žmonės, ir iš tų pirmųjų, deja, neliko, kai kurie iškeliavo į kitą pasaulį – taip, paliko Urantiją sužinoję, kas yra Urantijos Knyga.
Tai štai, tas rankraštis pavirto į lietuvišką išleistą Knygą – pirmas leidimas – kiekviena Knyga įvilkta į polietileno plėvelę. Štai - čia galbūt ne tiek matosi, nes prie pat viršelio - taip glotniai atrodo tarsi drabužį turi Knyga – aprengta, kad nieko jai neatsitiktų blogo. Taip. Antras leidimas, kada išėjo, jau ji neturėjo šito drabužio.
Poveikis buvo žmonėms didžiulis - kada aš pradėjau po kai kuriuos kitus Lietuvos miestus važinėt, ten savo mintis paskleisdamas apie Urantijos Knygą.
Kauniečiai man padovanojo štai tokią dovaną. Nuostabu! Kas čia yra? Pažiūrėkim. Taip gražiai įvilkta. Štai čia yra Urantijos Knyga - jie padarė man dovaną! Tai buvo tie urantai, kurių dabar nebeliko irgi. Urantijos Knyga odiniu viršeliu ir dar taip pasendinta, nors šita Knyga nėkart nebuvo perskaityta, na, šitas egzempliorius – aš jį laikau kaip nuostabią kauniečių dovaną. Jie man surašė palinkėjimus, čia yra palinkėjimai. Sunku atverst, nes viršelis kietas, ir palinkėjimai –
Mielas Algimantai, ačiū už viską – Laima.
Dėkoju, dėkoju, dėkoju tau, Algimantai, už praregėjimą – Ada.
Dievo Palaimos ir stebuklingų patyrimų, jėgų ir sveikatos perteikiant kitiems – Juozas. Jau iškeliavęs.
Bičiuli, linkiu, kad visi tavo sumanymai išsipildytų šiandieną, kad jie visi ateitų iš mūsų visų Tėvo. Ir aš tvirtai žinau – taip bus – Violeta.
Yra ir Deivido iš Amerikos palinkėjimas – Ačiū.
Kita Laima – Ačiū už Urantiją, ir už tai, kad esat jūs.
Mūsų Širdys susitiko kaip mūsų rankos – Albertas. Nebėra jo – yra dar mūsų planetoje, bet Gyvajame Kelyje jo nebėra.
Tai štai – Urantijos Knyga – unikalus viršelis - turėtų būti trys koncentriniai žiedai, bet padarė klaidą – tik du žiedus. Taigi toks egzempliorius yra vienintelis su klaida.
Štai dabar mes turime Šventovę. Praėjusių metų rugsėjo pirmąjį šeštadienį suėjo 20 metų. Reiškia, dvidešimt devyneri metai kaip pradėjau Gyvąjį Kelią. Iki Šventovės prireikė devynerių metų, kad būtų pribrandinta Minties Derintojo mintis, kad Šventovė reikalinga – neužtenka vien studijų šitos nuostabios Urantijos Knygos, reikalingas gyvas ryšys su Kūrėju – komunija su Kūrėju.
Urantijos Knygos apreiškimas – tai yra informacija apie Kūrėją, apie kūriniją, apie save kaip Kūrėjo sūnų ar dukrą, o kad gyvenimas pavirstų tikrovišku, ne iliuziniu, koks yra šiandien pasaulyje, štai tam ir reikalinga Šventovė, tam reikalingas gyvas atsivėrimas, tam reikalingas Kūrėjo atradimas savo Širdyje, ir savo Širdimi. Be šito Urantijos Knygos apreiškimas netaps gyvu, netaps kasdieniu gyvenimu. Jis bus teorija! Ją galės mokėt labai gerai, net ir cituot įvairias vietas, bet Širdyje nebus atrasto Kūrėjo. Tai bus tas pats kaip toks mokslininkas, kuris žino daug apie Visatą, jis žino daug apie atomo struktūrą, jis žino daug apie įvairius geologinius klodus, bet jis nežino, kas jis pats yra! Jis nežino, kas yra Kūrėjas – patyrimu nežino – teoriškai jis gali pasakyt daug teiginių, tuo tarpu gyvent Kūrėju jis dar negyvena. Ir štai Gyvoji Šventovė padeda visa tai patyrimu įtvirtint.
Štai mes turim jau Kūrėjo Vėliavą – Kūrėjo – kuri pakeis – pakeis ir tuos Tris Žiedus – Koncentrinius Žiedus – kokie yra, štai šitame gal ryškiausi yra – čia trys Koncentriniai Žiedai – simbolinis Rojaus Trejybės ženklas. Bet dabar jis yra toks – Algimantas parodo į Kūrėjo Vėliavoje atspausdintą simbolį – daug reikšmingesnis, daug informacijos suteikia. Štai mes pakėlėm Kūrėjo Vėliavą praėjusių metų liepos 10-tą. Nuostabus albumas, kurį aš gavau dovanų per gimtadienį, vasario 2-ą. Urantų dovana. Štai urantai Vilniuje – nuotrauka, kur jie laiko Urantijos Knygą savo rankose, kai ji pirmą kartą pasiekė Lietuvą, nes ji buvo atspausdinta už Atlanto, konkrečiai, Kanadoje.
Ir štai šitas albumas nuostabus! Štai čia – pirmosios pamaldos – kaip aš vadinu – mūsų Šventovės skvere, Žvėryne, prie senojo Žvėryno tilto. Taip. O čia – urantai – jau jie iš įvairių miestų suvažiavę į Kūrėjo Vėliavos pakėlimą.
Prieš dvidešimt devynerius metus aš nesupratau, į ką tai pavirs tie susitikimai Vilniaus Mokytojų namuose. Aš nesupratau, nes negalėjau suprast, kad bus Šventovė, aš negalėjau paaiškint žmonėms, kad bus iš tikrųjų urantai, kurie pabėgs iš šito Dvasinio Kelio, neištvers – jiems bus per sunku! Kristus sakė – Svarbu Dangaus Karalystę atrasti Širdyje, bet dar svarbiau joje veikti Gėrio darbais – ir likti ištikimiems, kad Ištikimybė Tėvui išliktų bet kokiomis aplinkybėmis – bet kokiomis – net kada Apaštalus persekios, kad jie liktų ištikimi Tėvui, nes jų laukia ateinančiame pasaulyje nuostabus atlygis! Ir tegu jie nebijo net šitą kūną prarasti, nes jiems yra jau parengta kitas Pasaulis, kur nebus tokių skaudžių sukrėtimų.
Štai, Ištikimybė yra svarbiausia! Ir deja, daug urantų Gyvąjį Kelią išdavė.
Aš dabar kreipiuosi į dabartinius urantus – bus visokių sukrėtimų, svarbiausia – Ištikimybė Rojaus Trejybei-AŠ ESU! Bet ne žodžiu – Ištikimybė Širdimi, kad jūs būseną pajaustumėt – tai yra Tikra! O Kūrėjas jumis pasirūpins – Jis jau jums teikia tą pasirūpinimą – jūs jį patyrėte, ir visą laiką Jis šitą pasirūpinimą suteikia. Ir taip per visą amžinybę, kad tik liktumėte ištikimi Kūrėjui – Kūrėjo Meilės Galia ir jums suteikta laisva valia. Amen.
2023-03-06 00:52:16
Komentarai
Šitas Algimanto Mokymas – tai yra vienas iš tų jo gausybės, jau net – dvidešimt devynerių metų – iš Kūrėjo Išminties aruodo semiamų Mokymų. Šis Mokymas, kaip ir visi Mokymai, yra gyvas įrodymas, ką reiškia tikrasis atsivėrimas visos kūrinijos Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU – Jo atradimas savyje, Jo vidinio vedimo pajautimas, gimimas iš dvasios, ir gyvas gyvenimas su Juo. Niekas niekada negalės pakartoti tokio unikalaus ir tokio – vienintelio – Kūrėjo ambasadoriaus mūsų planetoje – Gyvenimo Patyrimo – nes Kūrėjas mums kiekvienam yra sumanęs kažką pagal mūsų suvokimą, supratimą, galimybes, atsivėrimą, pasitikėjimą savimi ir Pačiu Kūrėju, pagal mūsų vidinę motyvaciją. Nuostabu, kad turime tokį Mokytoją ir Šviesos Vedlį taip stipriai ir stabiliai vairuojantį mūsų planetos Šviesos vairą su Kūrėju, ir tiesiai į Kūrėją – į Patį kūrinijos gyvosios Meilės Energijos Šaltinį ir Centrą! Ačiū Tau, Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Tikiuosi, kad atsiras galimybė ir šitą Urantijos Knygos unikalų vertimą, ne kompiuteriu, ne spausdinimo kokia tai mašina, bet būtent tik ranką ir tušinuką panaudojant, iš anglų kalbos į mūsų gimtąją kalbą – tą jos Rankraštį – atspausdinti nors kažkiek tai egzempliorių, kad nesuplyštų, ir kad išliktų ateities kartoms apmąstyti, stebėtis ir grožėtis tokiu – Algimanto Indėliu – į mūsų planetos visos žmonijos nušvitimą, kada kitos kartos gyvens busimame Šviesos ir Gyvenimo Etape. Tai istorinis ir reikšmingas įvykis, kurio liudininkai esame.Linkiu visiems Gerovės ir apkabinu su Meile.
DDaiva
2023-03-06 00:53:25
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]