Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Nereikia turėti naivių iliuzijų, kad Šviesa gali taip automatiškai įsiviešpatauti aplinkoje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 03 11

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, pradėjęs nuo Lietuvos, sakau dvasinius mokymus tiek angliškai bet kur – lauke, gamtoje, kambaryje – o lietuviškai gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje – gyvojoje – nes joje yra gyvoji komunija, gyvas bendravimas su Kūrėju iš Širdies, be jokių ritualų, malda sklindanti garbinant Kūrėją nieko neprašant, iš Širdies gimstanti ta malda garbinimo akimirką. Štai tokia Šventovė yra Gyvoji, ir ji pakeis visas kitas egzistuojančias šventoves, bažnyčias, cerkves, sinagogas, mečetes. Ateis akimirka, taip, pakeis, nes žmonės trokšta – trokšta – Tiesos, Teisingumo, Šviesos, Gėrio, Meilės, Tikrovės, trokšta Grožio, Brolystės, bet tą reikia savo pastangų dėka įgyvendinti. Savaime neateina Brolystė – neateina – nors Kūrėjas suteikia Brolystę. Tuo tarpu Brolystė yra pasiekiama tada, kada mes atrandame Kūrėją viduje, kada mes patiriame šitą iki tol neaiškų ieškojimą nežinia kur. Daugelis net vykstą į kažkokias atokias vietas, iš įvairių šaltinių sužinoję, kad yra tokių vietų, kur galima patirti viduje kažko nepaprasto, nušvitimą patirti. Ypač populiarūs maršrutai į Indiją. Ypač tie, kurie giliau domisi tokiais dalykais, tai mano, kad galima vienuolyne tą pajausti, atsiduoti, kaip katalikai sako, tapti Kristaus sužadėtine, priimti vienuolės įžadus. Čia nėra tas Tikrasis Kelias, nėra Gyvasis Kelias. Tai yra ritualinis kelias – savęs pažabojimo ir plakimo kelias. Yra juk – ypač Filipinuose, Indonezijoje – tų žmonių, kurie save atiduoda kryžiui, bet ne ta dvasine prasme, bet fizine prasme, juos prikala, kaip Kristų prieš du tūkstančius metų prikalė ant kryžiaus, ir šituo nukryžiavimu nužudė Jėzų. Tai štai, nori patirti tą Kristaus kelią, jie sutinka būti prikalami ant kryžiaus. Tai yra kvailystė! Bet iš tikrųjų tą žmogus daro nuoširdžiai, ir tam pasiryžti reikalingas vidinis tam tikras būsenos pojūtis, tačiau jis neduoda dvasinio nušvitimo, neduoda nė per nago juodimą priartėjimo prie Kūrėjo. Tai yra klaidingas kelias! Savęs plakimas, pasninkavimas tai nėra tas kelias, kurio mokė Kristus. Kristus mokė Širdyje įkurti Dangaus Karalystę.
Aš, kaip Kristaus apaštalas ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Kūrėjo – ambasadorius šitai planetai, sakau – Dangaus Karalystę pakeiskime Kūrėjo Šeima – Kūrėjo Šeima – dvasinė, Kūrėjas yra Tėvas ir Motina, ir tuo pačiu glaudžiantis prie Savosios Krūtinės kiekvieną vaiką, ir ne tiktai čia, šitame pasaulyje, visuose pasauliuose, kur yra mirtingieji, turintys materialų kūną. To neužtenka – po prisikėlimo jie įgauna aukštesnės formos, morontinės energijos aukštesnių energinių dažnių virpesių formą, išorinį apvalkalą, išlikdami tuo pačiu asmeniu, kuris gyveno materialiu pavidalu prieš tai, iki materialios mirties planetoje. Tai štai toje dvasinėje Šeimoje ir po prisikėlimo yra sielos, žengiančios per tūkstančius metų į dvasios pakopą, nors asmuo – vidinis – yra jau tada dvasia buvęs, dar turėdamas štai šitą materialų pavidalą, žmogiškąjį kūną. Mes esame dvasinės asmenybės, ir kada mes tapsime jau ir energine forma dvasinės, maitinsimės energija, štai ir šitos dvasinės asmenybės yra toje pačioje Kūrėjo Šeimoje. Dėl to aš ir sakau, pakeičiant Karalystės sampratą į Kūrėjo dvasinės Šeimos sampratą, apimama visa kūrinija, visos Visatos, Žvaigždynai, Vietinės Sistemos, ir Centrinė Havonos Dieviškoji Amžinoji Visata, kuri apjuosia Rojų, visos kūrinijos energijos centrą ir Kūrėjo energinių virpesių buveinę, ir tai yra mūsų Likimas – pasiekti Kūrėją Rojuje, ir ten, kurie yra jau pasiekę Rojų arba tiesiogiai arba yra kilę iš Kūrėjo, jie yra tobuli tam tikru aspektu – štai toje Kūrėjo dvasinėje Šeimoje, yra ir šitie Jo Sūnūs ir Dukros turintys nepaprastą sugebėjimą ir energinę galią.
Tuo tarpu žemiškajame pasaulyje, kokiame mes dabar pradedame mūsų kelionę į amžinybę, na, reikėtų sakyti jau ne – pradedame – o pradėjome – urantai šitą kelionę jau pradėjo, atrado Kūrėją savo Širdyje, pajuto tą atradimą, ir dėl to turi tą potraukį garbinti Kūrėją Meilės Galia ne dėl to, kad pareiga būtų, ne, Meilė yra tas impulsas ir troškimas garbinti. Tai ką reiškia garbinti? Tiesiog išsakyti save, išlieti dėkingumą, dvasinį dėkingumą. Tai štai, tose valstybėse, tai yra tose planetose, kurios turi mirtinguosius-žmones, o jų yra nei daug, nei mažai, septyni trilijonai, arba kitas skaičius aiškesnis – septyni tūkstančiai milijardų planetų yra su žmonėmis, ir jos visos pradžią turi nuo gyvybės plazmos – gyvybės plazmos – iš gyvybės plazmos išsivysto gyvybė – o gyvybės plazma yra sukuriama prieš tai dar padarius iki pusės milijonų eksperimentų, kad toji gyvybė atitiktų konkrečias fizines sąlygas toje planetoje – tai ir planetos dydis, tankis, atmosferinis spaudimas, temperatūra, drėgnumas – visa tai jau potencialiai užprogramuota toje gyvybės plazmoje, o ji yra mažesnė už elementarią bakteriją. Ir štai ateina toji akimirka, kada evoliucinė grandinė per šuolius, kaip iš vikšro išsirita drugelis be tarpinių grandžių – nors mokslininkai ieško tos jungiamosios grandies – tokių grandžių nėra, vyksta kokybiniai šuoliai. Ir, kada ta gyvybė išsivysto iki žmogaus lygio, žmogus pradeda kurti civilizaciją jau jausdamas vedimą iš vidaus, pakėlęs žvilgsnį aukščiau negu vien tiktai aplinka, jis jau ieško to Kūrėjo, dar nesuprasdamas ko jis ieško, nes viduje – jame – veikia septynios Pagalbinės Proto Dvasios – tai ir Intuicijos, Drąsos, Žinių, Supratimo, Patarimo. Šitas penkias Pagalbines Proto Dvasias turi ir aukštesnės rūšies žinduoliai, ir dar žmogus, kaip dvasinė asmenybė, turi papildomai dvi Pagalbines Proto Dvasias – Išminties ir Garbinimo. Štai žmogus pradeda jau siekti kažkokio aukštesnio supratimo, kas yra aplinkoje. Tai jis pradeda garbinti žvėris, ir dar valdant gentims aplinką, tatuiruoja totemus kokio nors žvėries, kurio tikisi apsaugos, tada to žvėries nemedžioja, ir jie mano, kad tai yra apsaugos ženklas, tuo pačiu tai yra apsauga, jeigu nužudys tokį genties narį kita gentis, jis žino, kad susilauks keršto iš nužudytojo genties nario pusės. Ir taip palaipsniui einama iki tokio lygio, kad atsirastų klanai, iš klanų tautiniai junginiai, valstybės, teritorijos, suformuotos į tam tikrą vieną, sakykime, idėjos išraišką, apjungimą, kur galima bendradarbiauti, ir sudaryti tam teritoriniam junginiui vienovę, ypač svarbu, kada yra viena kalba. Tai štai, atsiranda valstybės, bet gyvulinis žmogaus agresyvumas išnyksta, jisai pavirsta į Meilę tik atradus Kūrėją Širdyje. Jeigu nėra to Kūrėjo atrasta, viešpatauja tas protas, kurio ištakos yra gyvulinės, o jis yra be galo agresyvus, nepakantus, kerštingas, ir nepaprastai godus, godus visa kam – didesnei teritorijai, ima siekti užkariauti šalia esančias teritorijas, atsiranda dariniai, kurie sudaro milžiniškas tertorijas, pavirsta net į imperijas, užkariauja kitose vietose kraštus – kolonijos atsiranda.
Tai štai, mes patyrėme irgi rusų imperijos, Tarybų Sąjungos imperijos likimą. Ir dabar – šiandien – kovo vienuoliktoji. Tai yra mūsų Lietuvos tarsi šventė, sakytume, nes tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtaisiais metais kovo vienuoliktąją buvo atstatytas Lietuvos savarankiškumas – Nepriklausomybė. Tuo metu mes buvome pirmieji paskelbę Nepriklausomybę, kurios neturėjo net Vokietijos Demokratinė Respublika, kuri buvo ta Rytų blokui priklausanti Vakarų Vokietijos dalis, na, kitaip pasakius, Vokietijos dalis, kuri buvo padalinta į vakarų Vokietiją, tai yra Vokietijos Federatyvinė respublika ir Vokietijos Demokratinė Respublika, pajungta Tarybų Sąjungos. Štai aš dabar suradau seną Respublikos numerį. Štai šitie deputatai – Tarybų Sąjungos liaudies suvažiavimo deputatai, Lietuvoje išrinkti deputatai – atstatė – tam tikra prasme – Lietuvos Nepriklausomybę, nes jie Maskvoje praktiškai pradėjo reikalauti Lietuvai savarankiškumo. Štai šita delegacija. Ir žmonės buvo nustebinti Maskvoje, suvažiavimo tribūnose, kaip Lietuva drąsiai žengia prieš tokį Tarybų Sąjungos imperijos milžiną. Kokie tai buvo tie žmonės? Štai Šličytė, kuri buvo nuostabi deputatė ir Maskvoje, atstovaudama Lietuvai, ir tuo pačiu čia, Lietuvoje, seime – signatarė – ji sako – Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintais metais, vasarą, vaikščiojome peilio ašmenimis! – Ta gi milžiniška imperinė galia galėjo sunaikinti tą mažytę Lietuvą! Labai paprastai – savo fizine galia! Štai aš žiūriu į šitą nuotrauką – Prunskienė, Ozolas – Turėjome norą tarnauti Lietuvai. – Turėjo norą tarnauti Lietuvai! Gražu! Motieka – Lietuva, kur tu eini? – Šitas klausimas Motiekos du tūkstančiai keturioliktais metais iškeltas. Vaišvila, Zigmas Vaišvila, nuostabus žmogus, doras, išlikęs iki šių laikų – Nepriklausomybę būtume regėję kaip savo ausis! – Štai aš dabar vartau šitą laikraštį ir skaitau. Buračas – Svajojome apie laisvą, taurią, ir gražią Lietuvą. – Svetuliavičius – Kapitalizmas – saldainis ne visiems! – Genzelis, profesorius, mano buvęs dėstytojas – Buvome pasirengę aukotis dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo. – Beje, Buračas, nuostabus žmogus, aš su juo asmeniškai buvau pažįstamas, nors jis akademikas, ekonomistas, bet buvo toks paprastas žmogus! Aš stebėjausi! Štai tokie žodžiai... Regimantas Adomaitis – Buvome teisybės ieškotojai. – Mitingai ... Gausybė mitingų! Štai tokie mitingai! – Lietuviai – Lietuvai! – Na, galbūt reikėtų pataisyti – Lietuva – lietuviams, o ne – lietuviai – Lietuvai. Laurinkus – Laisvė – tai yra sąlyga lietuvybei skleistis. – Egidijus Klumbys – Suverenitetas priklauso tautai! – Štai tokia praeitis Respublikos laikraštyje. Čia jau šių laikų – šių laikų – Vakaro Žinios, taip pat Respublikos grupei priklausantis laikraštis. Tie mitingai – šimtatūkstantiniai! – Kai stovėjau Sąjūdžio mitinguose, net nujausti negalėjau ... – daugtaškis. Ir ko nujausti negalėjau? Štai trumpa apžvalga – architektas sako – Atidarėme duris laisvei, bet pražiopsojome savo vaikus. – Lietuvos tėvų forumo pirmininkas sako – Negalvojome, kad galima mus taip supriešinti. – Dar viena rašytoja-muziejininkė, sako – Galiu nusivilti valdžia, bet ne Lietuvos valstybe. – Štai signatarė Birutė Valionytė sako – Mūsų tautos uždavinys – išlikti tautų mėsmalėje. – Išlikti tautų mėsmalėje! Įsivaizduokite, mala tautas, ir mes turime uždavinį – išlikti! Gediminas Jankus, rašytojas, štai, ką jis sako – čia mažytė nuotrauka – Svajojome tęsti devyniolikto-dvidešimto amžiaus pradžios Šviesuolių darbus. – Šviesuolių! Nesako ekonomistų, nesako politikų darbus, ne – Šviesuolių! Taip ... Štai Vingio parko estrada ir arena, kur vykdavo šimtatūkstantiniai mitingai. Buškevičius, buvęs seimo narys, sako – Laisvės partija prie gero neprives! – Laisvės partija prie gero neprives ... neprives ...
Visa tai yra teiginiai – teiginiai. Ką aš dabar perskaičiau, iš esmės aš daug laiko iki šitų teiginių perteikimo žinojau, kad be Kūrėjo negalima sutvarkyti pasaulio. Niekaip! Nereikia turėti naivių iliuzijų, kad Šviesa gali taip automatiškai įsiviešpatauti aplinkoje! Ne! Šviesa yra tik tada, kada vis daugiau atsiranda Šviesos Deglų, kuriuos savo rankoje laiko jau turintys Širdyje Šviesą, kurią skleidžia Kūrėjas. Štai tada jo rankose atsiradęs tas Deglas apšviečia kelią ir kitiems, bet jisai pirmiausia patyrė Šviesą savo Širdyje. Dėl to atsirado ryžtas šitą Šviesą skleidžiantį Deglą nešti ir kitiems, kurie sėdi tamsoje. Bet jie negali šito Širdies Šviesos patyrimo suprasti, jeigu vien tiktai pasakosi. Būtina ta Šviesa, kurią jie pamatytų! O kas yra ta Deglo skleidžiama Šviesa? Tai yra to, kuris turi atrastą viduje – Širdyje ir Širdimi – Kūrėją, toji Gyvoji Šviesa, paversta darbais – Gėrio, Šviesos darbais visumos Gerovei, gyvenimu. Štai tuos darbus mato aplinka, ir, jeigu tu ryžtingai veiki, gyvendamas Teisingumu, Dora, tie veiksmai yra pastebimi – pastebimi bendradarbių, pastebimi kaimynų, pastebimi gatvėje kitokiu – kitokiu – spinduliavimu, kitokia tavo veido išraiška, kitokia tavo reakcija į aplinką, į įvairiausius įvykius. Tai tiktai štai šitoks Vektorius yra tikrasis Kūrėjo Evoliucinis sumanymas. Visi kiti vektoriai pasmerkti – jie bankrutuoja.
Juk štai čia žmonės, kurie nuėjo tą kelią nuo Nepriklausomybės atstatymo iki tų akimirkų, kada ištarė šituos teiginius, jie gi visą laiką irgi stebisi ir stebėjosi, kaip galima šitaip supriešinti Lietuvą, kaip galima nepuoselėti tautos suvereniteto, kaip galima priiminėti įstatymus, žudančius tautą? Štai tas visas atstumas nuo Nepriklausomybės paskelbimo iki tautos menkinimo, suskaldymo, iki šeimos degradavimo, net jau ir įstatymo keliu, jiems tada ir minties nebuvo, kad taip gali atsitikti. Bet be Kūrėjo, atrasto savo Širdyje, tai tik toks kelias ir galėjo būti, kad Laisvės partija turėjo ne tik atsirasti, patekti į seimą, bet ji dar sustiprės, ir jos įtaka augs. Žiūrėkite, iš tos Laisvės partijos jaunimas kiek jisai ima klaidingų idėjų – ir visokie paradai vienalytininkų, ir tatuiruotės – visa tai dabar demonstruojama! Ir aš nustebau, vakar Šilo parduotuvėje varčiau tokį žurnalą – kažkada buvo labai geras žurnalas, ir aš jį prenumeravau jau daugiau, kaip prieš trisdešimtį metų – National Geografic – labai išsamūs straipsniai apie įvairias šalis, nuostabios nuotraukos, puiki kokybė – dabar nusivažiavo tas žurnalas tiesiog neatpažįstamai – ir žiūriu atsirado užrašas taip, kaip buvo žurnalo – National Geografic – apipavidalinimas, o apačioje praktiškai Lietuvos reklaminis katalogas, kur reikia nuvažiuoti, ką ten pasimėgauti, pramogauti, įvairūs vaizdai, nuotraukos, bet ant viršelio – jauni, ant kopų susėdę, vasarą, tatuiruoti, ir panelė tatuiruota – jau tai demonstruojama, kad pritraukti prie Lietuvos. Tokia nuotrauka mane atstumia, bet formuojama ta Laisvės pakrikimo partijos politika veikti žmogaus protą, veikti smegenis, kad jie prarastų savo tapatumą, kad jie išnyktų kaip lietuviai, kad jie pamirštų išvis, kas jie yra!
Bet, jeigu jie atrastų Kūrėją savo Širdyje ir Širdimi, tada pirmoji būtų jų knyga – Urantijos Knyga! Štai tas Apreiškimas, kuris suteikia milžinišką pasaulėžiūrą į kūriniją! Lengvesnės knygos yra – Kristaus apreiškimų knyga – Kalbu Jums Vėl – Kūrėjo apreiškimų trys knygos – Akimirkos Amžinybė, Gyvoji Tyla, ir Meilės Galia. Bet štai šita sisteminė perteikta Apreiškimo teiginių Tikrovės išraiška, smulkus iki, sakyčiau, niuansų Jėzaus gyvenimo ir mokymų aprašymas – nuostabesnės knygos nėra! Tai štai, jaunimas imtų į rankas štai šitą, pačią nuostabiausią šitoje mūsų planetoje šiandien esančią knygą – Urantijos Knygą! Autoriai nėra žmonės, tai yra aukštesnio statuso mūsų dvasiniai broliai ir sesės – dvasinės asmenybės – mums nematomos, bet jos pateikia tokį nuostabų kolektyvinį darbą, kad išplečia horizontus į viską – į mokslą, į Kūrėją, į kūriniją, į ateitį, į mus pačius, į evoliuciją, į saulių kilmę, planetų kilmę, energiją, protą, dvasią, suvienijimą asmenybėje, į mūsų ateitį, net ir šito pasaulio ateitį. Ir vardan šitos ateities aš ir esu šitame pasaulyje, kaip Kūrėjo ambasadorius, kaip Jėzaus apaštalas, ir šitą, ką aš jums kalbu, tai yra Kūrėjo žinia, perteikta mano lūpomis jums – kiekvienam! Amen.

Komentarai