Forumas: temos peržiūra
Vieno iš fariziejų, šnipinėjusių Jėzų, klausmas, mėginant priekabiauti: “Tu mums sakai, jog esi toji gyvenimo duona. Kaip gi tu mums gali duoti savo materialų kūną, kad jį valgytume, arba savo kraują, kad jį gertume? Kokia gi nauda iš tav
153 DOKUMENTAS
KRIZĖ KAPERNAUME
3. SUSIRINKIMAS PO VISKO
Jėzui buvo užduota daug klausimų per šitą susirinkimą po visko. Kai kuriuos klausimus pateikė pasimetę jo mokiniai, bet daugiau klausė priekabių ieškantys netikintieji, kurie stengėsi tiktai jį sugluminti ir pagauti į spąstus.
Vienas iš atvykusių fariziejų, užlipęs ant šviestuvo stovo, šaukdamas klausė: “Tu mums sakai, jog esi toji gyvenimo duona. Kaip gi tu mums gali duoti savo materialų kūną, kad jį valgytume, arba savo kraują, kad jį gertume? Kokia gi nauda iš tavojo mokymo, jeigu jo negalima įgyvendinti?” Ir Jėzus atsakė į šitą klausimą, pasakydamas: “Aš gi nemokiau jūsų, kad šitoji gyvenimo duona yra mano materialus kūnas, o taip pat, kad šitas gyvenimo vanduo yra mano kraujas. Bet aš tikrai sakiau, jog manasis gyvenimas materialaus kūno pavidalu yra dangiškosios duonos padovanojimas. Dievo Žodžio faktas, padovanotas materialaus kūno pavidalu, ir Žmogaus Sūnaus, pavaldaus Dievo valiai, reiškinys sudaro patyrimo tokią tikrovę, kuri prilygsta dieviškajam maistui. Jūs negalite valgyti mano materialaus kūno, taip pat jūs negalite gerti ir mano kraujo, bet dvasioje jūs galite su manimi tapti vienove, net ir taip, kaip dvasioje aš esu vienovė su Tėvu. Jūs galite būti maitinami amžinuoju Dievo žodžiu, kuris iš tiesų ir yra toji gyvenimo duona, ir kuri buvo padovanota mirtingojo materialaus kūno pavidalu; ir jūs galite būti sieloje pagirdyti dieviškąja dvasia, kuri iš tiesų ir yra tas gyvenimo vanduo. Į šį pasaulį Tėvas mane atsiuntė tam, jog parodytų, kaip jis nori apsigyventi visų žmonių viduje ir vadovauti jiems; ir aš šitą gyvenimą materialaus kūno pavidalu gyvenau taip, jog įkvėpčiau visus žmones, kad ir jie lygiai taip visą laiką stengtųsi pažinti ir vykdyti jų viduje gyvenančio dangiškojo Tėvo valią.
Tada vienas iš Jeruzalės šnipų, kuris stebėjo Jėzų ir jo apaštalus, tarė: “Mes pastebime, kad nei tu, nei tavo apaštalai tinkamai nenusiplaunate rankų prieš valgydami duoną. Tau turi būti gerai žinoma, jog tokia praktika, kada valgoma suterštomis arba neplautomis rankomis, yra senolių įstatymo pažeidimas. Taip pat jūs deramai neišsiplaunate ir savo puodukų, iš kurių geriate, ir indų, iš kurių valgote. Kodėl gi jūs rodote tokią nepagarbą tėvų tradicijoms ir mūsų senolių įstatymams?” Ir kada Jėzus jį išklausė, tada atsakė: “Kodėl gi jūs savo tradicijos įstatymais pažeidžiate Dievo įsakymus? Įsakymas sako, ‘Gerbk savo tėvą ir motiną,’ ir liepia, kad jūs, jeigu reikia, savo turtu pasidalintumėte su jais; bet jūs įvedate tokį tradicijos įstatymą, kuris leidžia nepareigingiems vaikams sakyti, jog tie pinigai, kuriais buvo galima paremti tėvus, buvo ‘atiduoti Dievui.’ Šitokiu būdu senolių įstatymas išlaisvina tokius nenuoširdžius vaikus nuo atsakomybės, nežiūrint to, kad tie vaikai visus tuos pinigus vėliau panaudoja savo pačių malonumui. Kodėl gi yra šitaip, kad jūs savo pačių tradicijos pagalba šį įsakymą padarote tuščią? Iš tikrųjų Isajas gerai išpranašavo jūsų apgavystes, sakydamas: ‘Šitoji tauta mane gerbia savo lūpomis, bet jos širdis yra toli nuo manęs. Tuščiai jie garbina mane, mokindami žmonių priesakų kaip savųjų doktrinų.’
Jūs galite matyti, kaip gi čia yra taip, kad jūs apleidžiate įsakymą, nors imate labai greitai laikytis žmonių tradicijos. Jūs iš tikrųjų norite iš viso atstumti Dievo žodį, tuo tarpu savo tradicijas jūs palaikote. Ir daugeliu kitokių būdų jūs iš tiesų išdrįstate savo pačių mokymus iškelti virš įstatymo ir pranašų.”
Tada Jėzus savo pastabas nukreipė visiems susirinkusiems. Jis sakė: “Bet gi išgirskite mane jūs visi. Žmogų dvasiškai suteršia būtent ne tai, kas į burną patenka, bet vietoje šito tai, kas iš burnos ir iš širdies pasklinda.” Bet net ir apaštalai jo žodžių prasmės iki galo nesuvokė, nes Simonas Petras jo taip pat paklausė: ”Kad be reikalo kai kurie tavo klausytojai nebūtų įžeisti, ar nepaaiškintum mums šitų žodžių prasmės?” Ir tada Jėzus tarė Petrui:
“Argi tau taip pat sunku suprasti? Argi tu nežinai, jog kiekvienas augalas, kurio nepasodino manasis Tėvas, tikrai bus išrautas su šaknimis. Dabar atkreipkite dėmesį į tuos, kurie norėtų žinoti tiesą. Jūs negalite priversti žmonių mylėti tiesą. Didelė dalis šitų mokytojų yra akli vedliai. Ir jūs žinote, jeigu aklą ves aklas, tai tikrai į duobę įkris abu. Bet gi išgirskite, kai aš jums sakau tiesą apie tuos dalykus, kurie žmones suteršia moraliai ir supurvina dvasiškai. Aš pareiškiu, jog žmogų suteršia būtent ne tai, kas į kūną patenka per burną ar protą pasiekia per akis ir ausis. Žmogų suteršia tiktai tas blogis, kuris gali kilti širdies viduje, ir kurį išreiškia tokių nešventų asmenų žodžiai ir darbai. Argi jūs nežinote, kad blogos mintys, žmogžudystės, vagystės, ir svetimavimo nuodėmingos užmačios, drauge su pavydu, pasididžiavimu, pykčiu, kerštu, keiksmais, ir melagingu liudijimu kyla būtent širdyje? Ir žmogų suteršia būtent kaip tik tokie dalykai, o ne tai, kad duoną jie valgo ritualo požiūriu nešvariomis rankomis.”
Jeruzalės Sanhedrino atsiųsti fariziejai dabar buvo beveik įsitikinę, kad Jėzus turi būti suimtas, pateikiant jam kaltinimą šventvagyste arba žydų šventojo įstatymo išniekinimu; todėl jie stengėsi įtraukti jį į diskusijas apie kai kurias senolių tradicijas, arba vadinamuosius nacijos žodinius įstatymus, ir į galimą jų užsipuolimą. Nesvarbu, kad ir kiek mažai būtų vandens, šitie tradicijai vergaujantys žydai, niekada nesielgdavo taip, kad prieš kiekvieną valgį nenusiplautų rankų, kaip to reikalavo ritualas. Jie laikėsi tikėjimo, jog “geriau jau mirti negu senolių įsakymus pažeisti.” Šnipai paklausė šitą klausimą, nes buvo pranešta, kad Jėzus buvo sakęs, “Išgelbėjimas yra švarių širdžių, o ne švarių rankų reikalas." Bet tokių įsitikinimų labai sunku atsikratyti, kada jie tampa žmogaus religijos dalimi. Net daug metų praėjus nuo šitos dienos Apaštalą Petrą vis dar tebekaustė baimė daugeliui šitų tradicijų apie švarius ir nešvarius dalykus, iš šito jis galutinai išsivadavo tiktai susapnavęs nepaprastą ir ryškų sapną. Visa tai galima suprasti geriau, prisiminus, jog šitie žydai į valgymą neplautomis rankomis žiūrėjo taip, kaip į bendravimą su prostitute, ir tiek už vieną, tiek už kitą turi būti vienodai baudžiama ekskomunikacija.
Tokiu būdu Mokytojas iš tikrųjų nusprendė aptarti ir demaskuoti visos taisyklių ir reguliavimų rabinų sistemos, kurią išreiškė žodinis įstatymas – senolių tradicijos, kurios visos buvo laikomos šventesnėmis ir labiau suvaržančiomis žydus net ir už Raštų mokymus – kvailystę. Ir Jėzus kalbėjo mažiau save varžydamas, nes jis žinojo, kad toji valanda atėjo, kada jis daugiau nebegali padaryti nieko dėl to, jog užkirstų kelią atviram ryšių su šitais religiniais lyderiais nutraukimui.
4. PASKUTINIEJI ŽODŽIAI SINAGOGOJE
Šito baigiamojo susirinkimo diskusijų įkarštyje, vienas iš Jeruzalės fariziejų prie Jėzaus atvedė sutrikusio proto jaunuolį, kurį buvo apsėdusi nesuvaldoma ir maištinga dvasia. Atvedęs šitą išprotėjusį vaikiną prie Jėzaus, jis tarė: “Ką gi tu gali padaryti dėl tokio negalavimo, kaip šitas? Ar tu gali išvaryti velnius?” Ir kada Mokytojas pažvelgė į jaunuolį, tada jį užliejo užuojauta ir, parodęs ženklu vaikinui prieiti prie jo, paėmė jį už rankos ir pasakė: “Tu gi žinai, kas aš esu; išeik iš jo; ir aš įpareigoju vieną iš tavo ištikimų bičiulių žiūrėti, kad tu nebesugrįžtum.” Ir nedelsiant vaikinas tapo normalus ir jam sugrįžo sveikas protas. Ir tai yra pirmasis atvejis, kur Jėzus tikrai išvarė “blogą dvasią” iš žmogiškosios būtybės. Visais ankstesniais atvejais buvo tiktai tariamas velnio apsėdimas; bet šitas demono apsėdimas buvo tikras atvejis, net ir toks, kaip kartais atsitikdavo ir tomis dienomis, ir iki pat Pentakosto dienos, kada Mokytojo dvasia buvo išlieta visiems materialiems kūnams, ir dėl to visiems laikams tapo nebeįmanoma, kad šitas nedidelis skaičius dangiškųjų maištininkų šitaip pasinaudotų kai kuriais nestabiliais žmogiškųjų būtybių tipais.
Žmonėms stebintis, vienas iš fariziejų atsistojo ir apkaltino Jėzų, sakydamas, jog šiuos dalykus jis gali padaryti dėl to, kad yra susidėjęs su velniais; kad jis tą pripažino ir savo žodžiais, kuriuos tarė išvarydamas šitą velnią, kad jie vienas kitą pažįsta; ir jis toliau pareiškė, kad religiniai mokytojai ir lyderiai Jeruzalėje nusprendė, jog savo vadinamuosius stebuklus Jėzus padarė velnių princo Belzebubo suteikta galia. Fariziejus sakė: “Neturėkite nieko brendro su šiuo žmogumi; jis eina išvien su Šėtonu.”
Tada tarė Jėzus: “Kaip gi gali Šėtonas išvaryti Šėtoną? Susiskaldžiusi karalystė išsilaikyti negali, jeigu šeima yra susiskaldžiusi, tai netrukus ji suirs. Argi miestas gali atlaikyti apgultį, jeigu yra nevieningas? Jeigu Šėtonas išvaro Šėtoną, tai jis pats veikia prieš save; kaip gi tada iš tiesų išsilaikys jo karalystė? Bet gi jūs turėtumėte žinoti, jog niekas negali įeiti į stipraus vyro namus ir pagrobti jo turtą kaip nors kitaip, bet tik iš pradžių nugalėjęs ir surišęs šitą stiprų vyrą. Ir tokiu būdu, jeigu aš velnius išvariau Belzebubo suteikta galia, tai kieno gi suteikta galia juos išvaro jūsų sūnūs? Todėl jie iš tikrųjų bus jūsų teisėjai. Bet jeigu aš, Dievo dvasios suteikta galia, išvarau velnius, tuomet iš tikrųjų Dievo karalystė yra atėjusi pas jus. Jeigu jūs nebūtumėte apakinti prietarų ir suklaidinti baimės ir pasididžiavimo, tai lengvai suvoktumėte, jog tas, kuris už velnius yra didingesnis, stovi tarp jūsų. Jūs verčiate mane pareikšti, jog tas, kuris nėra su manimi, yra prieš mane, tuo tarpu tas, kuris nerenka su manimi, tas išbarsto toli. Leiskite man rimtai įspėti tuos iš jūsų, kurie norėtų išdrįsti, žiūrėdami atmerktomis akimis ir turėdami iš anksto apmąstytą piktą valią, Dievo darbus sąmoningai priskirti velnių poelgiams! Tikrai, tikrai aš jums sakau, iš tiesų jums bus atleista už jūsų visas nuodėmes, net ir už visas šventvagystes, tačiau, kas tik šventvagiaus prieš Dievą tyčia ir turėdamas piktą užmačią, tas išgelbėjimo negaus niekada. Kadangi tokie užkietėję piktybinio blogio darbininkai niekada neieškos ir negaus atleidimo, tai jie yra kalti dėl tos nuodėmės, jog dieviškąjį atleidimą atstūmė amžinai.
“Šiandien daugelis iš jūsų iš tiesų esate priėję prie kelių sankirtos; jūs esate priėję prie tokios pradžios, kad neišvengiamai turite rinktis tarp Tėvo valios ir savojo aš pasirinktų tamsybės kelių. Ir kaip dabar pasirinksite, galiausiai iš tikrųjų tokie ir būsite. Jūs turite arba medį išauginti tokį, kad jis būtų geras ir kad vaisius būtų geras, arba šis medis taps sugedęs ir vaisius bus sugedęs. Aš pareiškiu, jog manojo Tėvo amžinojoje karalystėje medis yra pažįstamas iš jo vaisių. Tačiau kai kurie iš jūsų esate kaip angys, kaip gi galite jūs, jau pasirinkę blogį, duoti gerus vaisius? Galų gale, kai tiek daug blogio yra jūsų širdyse, tai tą kalba ir jūsų lūpos.
Tada atsistojo kitas fariziejus, kuris tarė: “Mokytojau, mes norėtume, jog tu parodytum iš anksto nulemtą ženklą, kuris būtų mums suprantamas, jog rodo tavo valdžią ir suteikia tau teisę mokyti. Ar tu sutiktum su tokia sąlyga?” Ir kada Jėzus tai išgirdo, tada jis pasakė: “Šitoji įtikėjimo neturinti ir ženklų ieškanti karta stengiasi pamatyti ženklą, bet jums tikrai nebus duota jokio kito ženklo be to, kurį jūs jau turite, ir kurį jūs tikrai pamatysite, kada Žmogaus Sūnus paliks jus.”
Ir kada jis baigė kalbėti, tada jo apaštalai jį apsupo ir išvedė iš sinagogos. Tylėdami jie parėjo su juo į namus į Betsaidą. Jie visi buvo nustebinti ir kažkiek išsigandę dėl to, kad netikėtai pasikeitė Mokytojo mokymo taktika. Jie buvo visiškai neįpratę matyti jį veikiantį tokiu karingu būdu.
-----
Šią ištrauką parinkau jums dėl to, kad ir šiandien, po dviejų tūkstančių metų, save laikantys Jėzaus tikinčiaisiais, dangstydamiesi citatomis, bet taip ir neparagavę gyvosios duonos ir gyvojo vandens negėrę, kuriuos siūlė, ir siūlo, Jėzus, priekabiauja prie šitą gyvąją duoną valgančių ir šitą gyvąjį vandenį geriančių mūsų sielos brolių.
Kaip prieš du tūkstančius metų fariziejai ir raštininkai mosavo raštų citatomis, patys būdami sausi ir nederlingi meilės ir gėrio dvasinių vaisių vedimu, kaip naikinanti žalią meilės ir gėrio oazę dykuma, taip ir šiandien dabartiniai fariziejai - kunigai ir vyskupai, kardinolai ir popai, popiežiai ir metrapolitai, teologai ir fanatikai tikintieji, kai kurie iš jų per klaidą užklydę ir į mūsų svetainę ir neturintys jėgų iš jos išeiti, dėl to tik savo pseudovardus iš baimės pakeičiantys, bet priekabiaujantys viena ir ta pačia maniera, kaip ir anų Jėzaus laikų fariziejai, kurie nužudė ir jį patį.
Šitą mokymą iš Urantijos Knygos pateikiu ne tiems priekabiautojams svetainės lankytojams, bet nuoširdžiai einantiems TĖVO GYVUOJU keliu ir pradėjusiems garbinti Rojaus Trejybės visus Tris ASMENIS - Tėvą, Amžinajį Sūnų-Kūrinijos Motiną-Brolį,ir Begalinę Dvasią-Kūrinijos Motiną-Sesę, kuriuos vienintelius garbina ir mūsų Vietinės Visatos Sutvėrėjai ir Valdovai - Sūnus Kūrėjas-Jėzus ir Visatos Motina Dvasia-Šventoji Dvasia. Ir pateikiau šią ištrauką būtent dėl to, kad padėčiau jums atskirti ir tikrąjį Jėzaus mokymą ir priekabiautojų braižą, kuris VISADA YRA TOKS PAT, IR VISOSE VALSTYBĖSE - KALTINTI MEILĘ, ŠVIESĄ, IR GYVYBINGUMĄ GAUNANČIAS IŠ TĖVO ATSIVĖRUSIAS SIELAS VISOKIAIS NEBŪTAIS DALYKAIS, KAD TIK BŪTŲ IŠSAUGOMOS DOGMOS IR PRIETARAI, KURIAIS TIKI JIE.
Taip ir mūsų Forume elgiasi tie SAUSUOLIAI, NEPATYRĘ NEI GYVOJO VANDENS, NEI GYVOSIOS DUONOS SKONIO.
Šitaip fariziejiškai jie negyvomis citatomis ne gąsdina, bet juokina jau pabudusius Tėvo sūnus ir dukras ir JAU RAGAUJANČIUS TĖVO MEILĖS GYVĄJĮ DVASINĮ MAISTĄ, apie kurį ir kalba Jėzus.
Dėl to tik gyvas ryšys su Tėvu ir leidžia ragauti Tėvo gyvąją duoną,ir gerti Jo gyvąjį vandenį, kad siela būtų nuolat maitinama ir girdoma vis labiau ir labiau. Ir tik toks patyrimas leidžia pamatyti, kokioje TAMSOJE gyvena tie dvasiškai išsekę mūsų sielos broliai ir sesės, kurie puola mus dabar lygiai taip, kaip Jėzų puolė fariziejai, nors šiandieniniai fariziejai mus puola savo išdžiuvusiomis lūpomis tardami Jėzaus vardą, bet JO NEMYLĖDAMI IR NET NESUPRASDAMI NEI JĖZAUS, NEI TUO LABIAU TĖVO MOKYMŲ.
Būtent mūsų yra GYVASIS MEILĖS IR ŠVIESOS KELIAS, KAD JUO EIDAMI VIS LABIAU PATIRTUME TĖVĄ, IR VIS DAUGIAU ĮGAUTUME RYŽTO NEŠTI TĖVO MEILĘ IR ŠVIESĄ VISIEMS MŪSŲ SIELOS BROLIAMS IR SESĖMS, KUR BEATSIDURTUME, SU KUO BEBENDRAUTUME. VIS TIEK JIE VISI YRA MŪSŲ SIELOS BROLIAI IR SESĖS, KURIŲ SIELOS TROKŠTA TĖVO MEILĖS IR ŠVIESOS.
Dalinkime Tėvo gyvos meilės virpesius ir skleiskime Tėvo gyvą šviesą drąsiai ir ryžtingai, nes tik mums veikiant auga ir bręsta mūsų charakteris. Ir tarnystėje iš meilės jis vis labiau panašėja į Tėvo meilės, Amžinojo Sūnaus gailestingumo, ir Begalinės Dvasios išminties charakterį.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-07-09 00:34:53
Komentarai
Gerb. Alksnį , na aš tikrai suprantu tavo pasiryžimą ginti kiekvieną Šventraščio eilutę , nes ir aš kažkada labai intensyviai jį skaičiau .
Kol pasieki brandesnį augimą , man tikrai labai padėjo Biblija , nes daug dvasingos išminties joje yra surašyta ir ši išmintis mane kvietė nesustoti ties šiuo šventraščiu , bet pasinaudojant juo kaip krikščionybės bastijonu , bandyti atskleisti kas yra paslėpta po tais išminties žodžiais . Kad geriau suprasčiau Bibliją prisipirkau įvairiausių kabalistikos knygų ir brošiūrų . Maniau , kad kabalistinės paslaptys man geriau leis suprasti Bibliją .
Negaliu sakyti , kad Kabala man visai nepadėjo . Padėjo , dar ir kaip padėjo , bet šeštas jausmas sakė , kad ir čia dar ne visa tiesa . Ir štai po daugelio metų ieškojimų , atsitiktinai , viename knygyne , prieš mano nosį buvo padėta Urantijos knyga . Ji buvo padėta tik man vienam , nes visi kiti lankytojai į ją net nepažvelgė .
Aš net neturėjau žalio supratimo kas ten parašyta , nes buvo užlituota polietileno apvalkale .
Kai pasakiau , kad pirksiu , tik tada iškirpo iš to polietileno . Pavarčiau porą minučių ir supratau , kad tai ir bus ta knyga , tas pasaulio stebūklas kurio taip ilgai ieškojau .
Kai pradėjau ją skaityti supratau , kad čia ir yra ir Biblija , ir Kabala , ir Vedos ir visos kitos paslaptys , kurios tose knygose turi tik nurodomąjį požymį , bet ne aiškinamąjį . Čia , šioje knygoje aš atradau pats save . O toliau padėjo nustabūs Algimanto įvairiausių temų aprašymai ir kitų , man mielų urantiečių , forumo komentarai .
Taigi gerb. Alksnį , tikrai nesuprasi visos krikščioniškos bažnyčios , jeigu gerai neišstudijuosi Urantijos . Na būsi , viso labo , tik labai geras bažnytininkas ir tiek . Aš tikrai nesigirsiu , kad žinau arba jaučiu geriau už savo oponentus . Tikrai nenoriu nei vieno tikėjimo sumenkinti , bet taip sunku žiūrėti , kai geri ir išsilavinę žmonės tiesiog buksuoja ir nesugeba giliau išžvalgyti savo proto gelmes .
Tik čia , prote , Dievas jungia žmogų su savimi , čia gimsta paslapčių pažinimo mintys , čia Dievas veikia subtiliausiu veikimu į mūsų proto minčių reguliavimą , kurios vėliau atsispindi mūsų sąmonėje , kaip Dievo Tėvo žodis . Tai yra labai tikra ir nuostabu . Ir jokie pašaliniai trukdžiai negali iškraipyti šio švento dialogo , jeigu pats žmogus šventai tiki Dievišku spindulėliu savyje .
Jėzus Kristus visuose savo mokymuose kalbėjo tik apie Dievą Tėvą ir visi Jo palyginimai ir parabolės buvo kreipiamos tik geresnio Dievo atskleidimui ir pažinimui , bet tolesnių šimtmečių bažnyčios daug prikūrė visokių dogmų ir ritualų , kad užtamsintų tikrąją tiesą , apie individualią Dievo dvasios veikimą į žmogų individualiai - be tarpininkų . Todėl ir Urantijos knygos apreiškimai vėl iš naujo pateikia visai žmonijai pamirštą senajį , mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus , mokymą , kaip atrasti dangaus karalystę savyje . O kai atrasi šią karalystę ir atpažinsi ją , tada atkris ir visos nuodėmių naštos , nes tavo protas bus išsilaisvinęs iš dogminės tarpinės priklausomybės . Tiesiog tu būsi švarus ir savo mąstymu , ir savo darbais .
Petras
2008-07-09 22:34:15
Algimantui,
nežinau, pet tikriausi esi girdėjęs apie vieno fariziejaus, vardu Nikodemas, pokalbį su Jėzumi Kristumi. Fariziejus klausinėjo apie gimimą iš naujo. Nikodemui buvo neaišku, kaip žmogus gali gauti amžinąjį gyvenimą. Ir Jėzus jam atsakė:
"Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinаjį gyvenimą. Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūsų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. (Jn 3,15-16)
Taigi, žmogus ir niekada neragaus to dvasinio maisto, jei jis neturi amžinojo gyvenimo.
Alxnis
2008-07-09 09:35:31
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]