Forumas: temos peržiūra

Drauge su Kūrėju – tai tu esi tas Šviesos spindulėlis, kuris žinosi, kaip šviesti žmonijai

Šiandien ryte, prieš ruošdamasi Gyvosioms pamaldoms, trumpą akimirką dar pastudijavau Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą. Kaip visada nešokinėju nuo vienos temos prie kitos, o studijuoju iš eilės. Toks sistemingas studijavimas, kurį išmintingai patarė Dvasinis Mokytojas – o dažnai užsimiršęs manai, kad tu pats pasirinkai tokią tvarkingą sistemą studijoms – yra vedimas Kūrėjo. Dvasinis Mokytojas yra tas nuostabusis pagalbininkas, kuris nenuilsdamas padeda kiekvienam nuoširdžiai trokštančiam mokymų klausytis ir jais vadovautis. Taip – vadovautis. Bet – tai yra palaipsnis procesas. Ir jis realus – realus – kada nori Nuoširdžiai žengti Gyvuoju Keliu, vykdyti Kūrėjo Valią, nors dar nežinai kaip, bet per giluminius vidinius apmąstymus – tu sieki tai išsiaiškinti, gyveni diena iš dienos tuo, ir niekur nepabėgsi nuo tų minčių, nes jos yra tiesiog tavyje. Tie apmąstymai – tai ir esi tu – toji tikroji asmenybė, kurios tapatybė pasiruošusi augti drauge su Kūrėju! Pasiruošusi augti taip, kaip veda Jis. Bet – tai ilgas mokymasis, patyrimų kaupimas. Tai yra Kelias, kuris ne tik garantuoja tvirtumą viduje, bet ir išbandymus.
Taigi, skaitydama apreiškimą, aš suradau tokių giluminių minčių, kurias dar labiau viduje sužadino Kūrėjo mums sakomos mintys – mokymai – kurie liejosi Gyvųjų pamaldų metu per Dvasinį Mokytoją, Algimantą, kad išgirstume Gyvąjį Žodį, kad pabustume ir gyventume net ir kaip, kaip Kūrėjas veda ir mus kiekvieną. o Jis ir veda gyventi Gyvą gyvenimą.

„Viena, ką jums, kiekvienam, Tėvas garantuoja, tai vis naują ir naują patyrimą ir palaimą. Tuo tarpu jums asmeniškai vykdant Tėvo valią, jūs negalėsite paveikti kito valios niekaip kitaip, tik savo nuoširdumu ir meilės veiksmu per tarnavimą. Tačiau ne visada tas duos jums norimų vaisių, nes kad ir kiek matytumėte žmogaus charakterį tuo metu, jūs turite žinoti, kad NET IR TVIRČIAUSIAS, RYŽTINGIAUSIAS CHARAKTERIS ŽMOGIŠKUOSE REIKALUOSE GALI VISIŠKAI IŠSKYSTI DIEVIŠKUOSE REIKALUOSE, IR TEN, KUR REIKALINGAS RYŽTAS IR DRĄSA VEIKSMUI, GALI TAPTI BAILUS IR NEVEIKLUS, IR TEN, KUR REIKIA ŠVIESINTI, IR LABAI TYLIAI VIENAM, SAVE PATĮ.“ (Jėzus Kristus, Kalbu Jums Vėl, antrasis leidimas 303-02. Didžiosiomis raidėmis mano išskirta)

Galbūt mes linkę žvelgti į mus supančią aplinką, imti iš jos pavyzdžių, aptarinėti su savimi, palyginti su savo veiksmais, bet Gyvasis Kelias yra tas Kelias, kur visas tikrasis darbas yra nudirbamas išorėje drauge su Kūrėju, bet prieš tai ieškojus Kūrėjo savo viduje, vėliau atradus, po ne vienerių metų vidinių ieškojimų. Nėra skubėjimo – yra toks palaipsnis mokymasis net ir iš kasdienių aplinkybių tau sudėliotų, kai tu pradžioje manai, kad viskas vyksta tarsi savaime, atsitiktinai, bet kuo toliau einant Gyvuoju Keliu, tu matai, kad viskas susidėlioja kaip mozaikoje. Ir jeigu tu turi augantį ryšį su Kūrėju, tu tikrai patirsi akimirką, kai galėsi paaiškinti daug daugiau nei mato aplinka.
Vis tik – aš mąstau – toji drąsa ir ryžtas ir prasidėjo tada, kai atėjau į Gyvąją Šventovę – nors ir sunkiai suprasdama, toliau studijavau Urantijos Knygą. Tuo tarpu pirmasis apreiškimas, kurį studijavau – tai buvo Jėzaus Kristaus knyga – Kalbu jums Vėl.
Tai yra tikrasis vedimas – jeigu jo pats neužblokuoji pasyviomis mintimis, tai jos būtent gyvojoje šventovėje, šviesinamos tiek, kad visa tai tau sudaro nepamainomą pagalbą – be Gyvosios Šventovės tu niekaip nesugebėsi šviesėti viduje, nes mintys apsitrauks voratinkliais. Ir kaip teisingai sakė Algimantas viename mokyme – tokioje sunkumo būsenoje, tu priimsi klaidingą sprendimą – nebelankyti šventovės, nes manysi, kad tau taip geriau. Ir tai bus žemuose energiniuose virpesiuose priimtas sprendimas, kuris atneš karčių vaisių, o tu ir nesuprasi, kad savo silpnumo akimirką, tavo protas priėmė klaidingiausią sprendimą.
O štai lankant Gyvąją Šventovę, Gyvas patyrimas joje yra tas esminis ramstis, kad net ir sunkumo akimirką, kai lieki vienas, tau būtent ir leis vis giliau ir giliau suprasti – na, negaliu aš gyventi be Tavęs, mano Mylimas Kūrėjau – negaliu savęs apgauti, kad galėčiau būti laimingas ar laiminga nevykdant Tavosios Valios, kurią mano Širdis trokšta sužinoti ir žengti, kad ir nedrąsiais žingsneliais, bet juos žengti drauge su Tavimi, iš meilės Tau, ir gyvenimui tokiam, kokį sumanei gyventi man Tu. Ir niekada nebus jokios kitos krypties, kaip tik gyventi jaučiant Tavo Meilę viduje ir dalinantis ja su kitais dvasiniais broliais ir sesėmis – dalinantis iš Meilės, kurios negali laikyti savyje! Tuo tarpu iki šios akimirkos ir vedė mane palaipsniui, nežymiai priimti sprendimai, kai būtent viduje kartais esi toks bejėgis, bet protu vis tiek visada rinkausi Tave Kūrėjau.

Kai žmonija iš tiesų parklupusi prieš materiją, tu esi tas Šviesos spindulėlis, kuris įsiklausęs į savąjį vidų žinosi, kaip šviesti žmonijai, nes tą diktuoja tau Mylimas Kūrėjas, kuris myli ir tave, ir tą klystančią žmoniją ir save pačią naikinančią. Kūrėjas, kuris ne kiekvieną gali pakviesti didžiam ir šlovingam darbui, nes ne kiekvienas išdrįs ir norės eiti Jo pasiūlytu Gyvuoju Meilės Keliu. Nedaug mūsų dvasinių brolių ir sesių norės paaukoti materijos suteikiamus trumpalaikius, patogius malonumus, pripažinimą ir šlovę, kad eitų ten, kur eina tik atsidavęs urantas – vidine drausme, nuoseklumu, kantrumu ir giluminiais apmąstymais paremtais Gyvuoju Keliu.
Ir kokia Garbė ir Šlovė gyventi gyvenimą tam, kuris pajaus save, kaip Kūrėjo mylimą sūnų ar dukrą, ir gyvens nenukrypdamas nuo Kūrėjo Valios!

Telydi jus, mylimieji, Kūrėjo Ramybė. Vita

Komentarai