Forumas: temos peržiūra
Suteikiu jums, Tėvo, A,mžinojo Sūnaus, Begalinės Dvasios vardu, mokymą - Tėvo ATLEIDIMO PRAŠYTI NEREIKIA, NES JO NĖRA IŠ VISO.TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS.
Mielieji, tai, ką dabar jums pasakysiu yra nuo Tevo perduota man, kad savais žodžiais Jo mokymą perteikčiau jums.
Daug kam šis mano mokymas bus nepriimtinas ir apakinantis, net ir tuos, kurie skaito Urantijos Knygą ar Jėzaus Krisataus apreiškimą KALBU JUMS VĖL jis gali apakinti. TAčiau nebijokite, aš jums sakau TIESĄ, nes jus mokau ne iš savęs, o Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės vardu, perteikdamas jų man suteikiamus mokymus, kad šviesėtumėte ir dvasingėtumėte, net ir taip, kaip šviesėju ir dvasingėju nuo jų aš.
Būtent dėl to kai kuriems iš jūsų šis mokymas bus dar vienas žingsnis pirmyn. Ir milžiniškas žingsnis pirmyn, kokio jūsų siela jau seniai laukė.
Panašu, kad šis mokymas man buvo suteiktas dėl to, kad pastaruoju metu mūsų Forume vis daugiau pateikiamos tokios sampratos, kokių dėl evangelijų autorių neišmanymo ir Pauliaus laiškų tamsos pilna palikta ir Naujajame Testamente, kur jie kalba apie pragarą, apie nuodėmę, apie Jėzaus kraujo auką atperkant žmonių nuodėmes, apie atgailą, apie Jėzaus įkurtą bažnyčią, apie tarnavimą bažnyčiai, ir panašius dalykus, kurie neturi nieko bendro nei su Jėzumi, nei su Tėvu.
Nuodėmė - tai yra toks veiksmas, arba mintis, kuri taip pat prilygsta veiksmui, kada darai, arba galvoji, sąmoningai ką nors blogai. Sakykim, pyksti ant žmogaus, kai žinai, jog tai negerai, o vis tiek pyksti. Kai jauti norą, kad kitam būtų blogiau, kai sieki karjeros apgaule ir nustumdamas kitus, tai taip pat yra nuodėmė. Ir daugybė kitų dalykų.
Net ir dabar, kada Urantijos Knygos svetainėje lankosi tie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie nenori net prisiliesti prie Urantijos Knygos giluminės šviesos, bet mus nuolat puola, priekabiauna, ir tuo jie daro nuodėmę. Nors jie gali kalbėti prisidengdami Jėzaus vardu, tačiau jie vis tik daro nuodėmę, nes sąmoningai trukdo svetainės paskirties darbą – studijuoti Urantijos Knygos apreiškimą ir žengti dvasiniu keliu šito trokštantiems savo laisva valia, gauta iš Tėvo.
Tokie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie priekabiauna, ne tik gyvena NUODĖMĖJE, bet ir gyvena VAKARYKŠČIA DIENA.
Kol jie šito NEŽINOJO iki apsilankymo mūsų svetainėje, tol jie gyveno KLAIDOJE.
Tačiau dalyvaudami mūsų Forume, ir jau sužinoję daug didesnių dalykų negu žinojo iki tol, ir vis tiek likdami savo TAMSOJE, IR DAR NET TRUKDYDAMI KITIEMS SIEKTI ŠVIESOS, IR NET ŠITOJE DVASINĖS ŠVIESOS SVETAINĖJE, JIE SAVO KLAIDĄ PAVERTĖ NUODĖME. Ir toks jų žingsnis yra sąmoningas apsisprendimas. Todėl jis nebėra iš nežinojimo. Būtent dėl to jis iš klaidingo žingsnio pavirto į NUODĖMINGĄ.
KLYDIMAS BŪNA TIK IŠ NEŽINOJIMO. IR ŠITAIP DAROMAS BLOGIS.
Tačiau blogis nėra blogai savaime. Blogis yra mūsų augimo neatsiejama dalis. Tik ROJUJE NĖRA BLOGIO, NES TEN VYRAUJA TOBULUMAS. Viskas, kas yra mažiau negu tobulumas yra BLOGIS. Bet dar tai nėra NUODĖMĖ.
Sakykim kali vinį į sieną. Išėjo prastai jį įkalti, kad tarkim būtų pakabintas paveikslas. Prastai įkalei dėl to, kad neturi patyrimo ir nemoki įkalti geriau. Tai yra klaida. Gali pamėginti ją ištaisyti, pasipraktikuoti kalti vinį, o tada jau kalti dar kartą, kad būtų taip įkaltas, kaip gali geriausiai įkalti tokiomis sąlygomis.
Šitaip BLOGĮ PAVERTI DIDESNIU GĖRIU DIDESNIO PATYRIMO DĖKA ATLIKDAMAS TĄ PATĮ DARBĄ.
Tačiau jeigu net ir galėdamas įkalti vinį gerai, jį įkali prastai, ir numoji ranka, bus gerai ir taip, jau šituo bolgį paverti SAVO ASMENINE NUODĖME. Įkaltas vinis blogai, paveikslas kabo kreivai, bet tu vis tiek numoji ranka.
Kiekvieno ASMENINIS SANTYKIS SU BLOGIU, ASMENINIS POŽIŪRIS Į BLOGĮ IR PAVERČIA JĮ NUODĖME ARBA KLAIDA.
Per klaidas mes TOBULĖJAME, per nuodėmes mes DEGRADUOJAME.
DABAR, KADA TIE MŪSŲ UŽSISPYRĖLIAI SIELOS BROLIAI SUŽINOJO IŠ MŪSŲ, KAD YRA GYVAS TĖVAS, IR YRA JŲ VIDUJE IR NENORI JO ATRASTI, O VIS PERŠA NEGYVAS CITATAS APIE NEEGZISTUOJANTĮ VELNIĄ, NEIGIA NET PATĮ TĖVĄ, TĄ JAU JIE DARO ŽINODAMI, IR TUO PAČIU SĄMONINGAI PASIRINKDAMI TAMSĄ, O NE ŠVIESĄ, TUO JIE DARO NE VIEN TIK NUODĖMĘ, BET JAU KELIA MAIŠTĄ PRIEŠ TĖVĄ.
Jėzus nemirė už jokias nuodėmes, nes niekam nereikia jokio atleidimo už jokias nuodėmės.
Tėvas niekada neatleidžia už jokias nuodėmes, nes jis atleisti tiesiog negali. Tėvas yra TOBULUMAS IR MEILĖ. Dėl to jis net nežino, kas yra NUODĖMĖ, NES TOBULUME NĖRA JOKIO NETOBULUMO ŠEŠĖLIO, DĖL TO JAME NĖRA NUODĖMĖS NET IR ŠEŠĖLIO.
Tai, kaip gi Jis gali atleisti nuodėmes, kai Jis pats tegali MYLĖTI, MYLĖTI, IR DAR KARTĄ TIKTAI MYLĖTI.
Atleisti gali tik tas, kuris gali įsižeisti, užpykti, o kai praeina pyktis, tada ir ištaria, “na, gerai, atleidžiu jau tau.”
Tėvas niekada neturi NETOBULŲ JAUSMŲ IR PASIREIŠKIMŲ, DĖL TO JIS NEGALI TURĖTI IR SAVO SANTYKIO SU NUODĖMĖ KOKIO NORS KITOKIO, KAIP TIK TOKĮ, KAD TĖVUI NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS UŽ NUODĖMES NEEGZISTUOJA.
Jam egzistuoja tik nuodėmę darantis ar nedarantis tvarinys, kurį Jis MYLI, MYLI, IR TIK MYLI.
Tai kaip Jis, net TEORIŠKAI, galėtų atleisti darančiam nuodėmę tvariniui, kada to tvarinio daroma nuodėmė Tėvui neegzistuoja, nes Jam yra tik tai, kas TOBULA, O TOBULUME NUODĖMĖS NĖRA, o tvarinį Jis tegali tik MYLĖTI IR NIEKO DAUGIAU, KAIP IR NIEKO MAŽIAU.
Todėl Tėvui, kaip ir AMŽINAJAM SŪNUI-KŪRINIJOS MOTINAI-BROLIUI, IR BEGALINEI DVASIAI-KŪRINIJOS MOTINAI-SESEI nei nuodėmė, nei atleidimas neegzistuoja ir egzistuoti negali, nes tik jie trys visoje kūrinijoje yra lygiaverčiai ir amžini be pradžios asmenys ir asmenybės gyvenantys vien tik meilėje ir meile.
Būtent ir jūs atradę Tėvą savyje, prisipildote Tėvo meilės virpesių ir gimstate iš DVASIOS, ir nustojate daryti NUODĖMES, TAMPATE NEBENUODĖMINGI KAIP JĖZŪS KRISTŪS.
Ir tik tada suvokti imate, kad ATELIDIMO BŪTI TIESIOG NEGALI, KUR VIEŠPTAUJA TĖVO MEILĖ.
Yra klaidos, yra nuodėmės, yra net maištai PRIEŠ TĖVĄ, bet atleidimo NĖRA JOKIO VISOJE KŪRINIJOJE.
Kūrinijoje veikia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsmis. Ir jeigu tvarinys daro nuodėmę, tai jo vidus jaučia nerimą. Tik pats tvarinys ima prašyti atleidimo iš Tėvo, net nežinodamas, kad Tėvas atleisti tiesiog negali, nes Jis MYLI, IR TIK MYLI.
Dėl to, kad žmonija yra tamsi, tai ji iš pradžių mėgino su Dievu derėtis dėl savo blogų darbų rezultatų-pasekmių sušvelninimo, vėliau mėgino save kankinti pasninkavimais ir kūno pjaustymais, papirkinėti aukomis, užkalbėjimais, o tada tam tikromis maldomis.
Kol galų gale Jėzus atnešė mylinčio Tėvo simbolį. Mylinčio visus vienodai. Ir pagonis ir žydus. Ne nirštančio, ne kerštaujančio Dievo, kokį skelbia Biblija, bet mylinčio ne tik Izraelį, bet ir kiekvieną asmenį ir kiekvieną vienodai.
Ir Jėzus mokė, kad visi vienas kitą mylėtų taip, kaip mylėjo jis.
Urantijos Knygos apreiškimas perteikė dar didesnę Tėvo šviesą. Jis paaiškino, kad Tėvas atleido nuodėmę padariusiam savo vaikui dar net nespėjus paprašyti tam vaikui atleidimo. Tačiau tas vaikas PAJAUS TĄ TĖVO JAM SUTEIKTĄ ATLEIDIMĄ TIK PATS ATLEIDĘS KITIEMS, IR TAPĘS NUOŠIRDUS.
Dabar aš jums sakau dar didesnę šviesą – TĖVO ATELIDIMO NĖRA IŠ VISO DĖL TO, KAD TĖVAS IR YRA MEILĖS ŠALTINIS, BEGALINĖS MEILĖS ŠALTINIS, KAD NĖRA JOKIO JO ATLEIDIMO, NES JIS NIEKADA NEI SUSIERZINA, NEI MENKIAUSIA DALELE NUSIMENA, KAD KAŽKAS JĮ AR KĄ NORS KITĄ ĮŽEIDŽIA, NES JIS NEŽINO, KĄ REIŠKIA ĮSIŽEISTI, NES JIS VIEN TIK MYLI.
IR JIS LYGIAI TAIP PAT MYLI IR TĄ ŽMOGŲ, KURIS ĮŽEIDĖ KITĄ ŽMOGŲ, IR TĄ, KURĮ ĮŽEIDĖ, IR ABU MYLI VIENODAI. IR VISĄ LAIKĄ.
Dėl to Tėvas net nežino, kas yra ATLEIDIMAS. JIS ŽINO TIK KAS YRA MEILĖ, IR VIEN TIK MEILĖ.
Dėl to Tėvas niekada nei pyksta, nei baudžia, kad reikėtų Jo prašyti ATLEIDIMO.
Kaip tu gali prašyti atleidimo Tėvą, jeigu jis Tau nuolat sako: "mano mylimas vaikeli, Aš tave myliu ir vien tik myliu, ką tu bedarytum, tave myliu vienodai ir visada. Tik tu pats save nubaudi, jeigu su Manimi nepalaikai nuoširdaus ir gyvo ryšio, tada tu pats ir nejauti nei ramybės, nei palaimos, ir tik dėl to tau atrodo, kad Aš užpykau, kada tu padarei nuodėmę, ir dėl to prašai atleidimo. Aš nemoku pykti net tada, kada tu padarei nuodėmę. Aš visada tik myliu. Ir visus vienodai. Ir kada tu atsiveri Man, tada ir pajunti pats palengvėjimą savo sieloje. Ir tu palaikai tą klaidingai mano tau suteiktu atleidimu. Taip tave iki šiol klaidingai mokė, kad Manęs reikia prašyti atleidimo. O tu ne atleidimo prašyk, o visą laiką būk nuolatiniame ir nuoširdžaime ryšyje su Manimi. Ir tada pats pajausi, kad ne tik dingo baimė, kad Aš užpyksiu dėl tavo padarytos nuodėmės ir taip pat dingo ir pats noras prašyti atleidimo iš Manęs, nes atpuolė pats poreikis, kada tu jauti nuolatinį Mano meilės tekėjimą, gyvą tekėjimą iš Manęs į tavo atsivėrusią sielą, kuri ir nebedaro nuodėmių iš viso."
Ir būtent šitaip žmogus ir pajunta Tėvo vadinamąjį atleidimą, kurio net prašyti NEREIKIA.
Būtent dėl to aš jus DABAR PRADEDU MOKYTI TĖVO PRAŠOMAS - NUODĖMIŲ ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI.
Tai tik žmogaus susigalvotos baimės, kad Tėvas užpyksta, ir tada reikia žmogui prašyti iš Jo atleidimo. Ir Tėvas atsileidžia savo įniršiu ir teikiasi atleisti tau nuodėmes.
TOKIO TĖVO NĖRA. TAI SENAS ŽYDŲ KERŠTINGAS IR PYKSTANTIS IR RITUALINIS JAHVĖ.
Atėjo laikas nustoti iškraipyti Tėvą, MYLINTĮ TĖVĄ, KURIS NIEKO NIEKADA NEBAUDŽIA. Tik žmogus baudžaui pats save nusigręždamas nuo Tėvo ir nuo Jo meilės pajautimo, ir laikydamasis negyvų ritualų ir dogmų.
Štai kur yra ATLEIDIMO PRAŠYMO IŠTAKOS – negyvi ritualai ir dogmos, reikalaujančios tą daryti, muštis į krūtinę ir kalte kalti sau, vaikams, anūkams, kaimynams, bendradarbiams, visiems - “kaltas, kaltas, esu kaltas, esu nusidėjėlis, nevertas Tavęs.”
Jus prigąsdino Biblija, įskaitant ir Naująjį Testamentą, kad dabar daugelis neįsivaizduiojate savo kasdienybės be velnių, demonų, Šėtono, ir nuodėmių ir save kankinate nuolat, kada tik jums bažnyčioje kemša į galvą, o pasąmonė dar giliau prisikemša į save šito paties AŠ KALTAS, AŠ LABAI KALTAS, AŠ NUSIDĖJAU.
Taip jūs patys įsivarote ne tik psichines ligas, bet ir nuolatinį NEPILNAVERTIŠKUMO KOMPLEKSĄ, KĄ KASKART IR PADEMONSTRUOJA Naujojo Testamento mėgėjai, kada jie net nesuvokia, kas yra didžiavimasis, puikybė, kas yra nuolankumas, kas yra žmogiškasis orumas, kas yra užtikrintumas, kas yra tikėjimas, kas yra įtikėjimas.
Dėl to jūs NEgyvenate, jūs tik EGZISTUOJATE kaip ŽMOGUS FULIARE, KURIO DANGTIS YRA RITUALAI, O VIDUS - DOGMOS.
O juk Jėzus atėjo IŠLAISVINTI žmogų iš TAMSOS IR BAIMĖS VERGYSTĖS, IŠ ŽYDŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ PANČIŲ, IŠLAISVINTI IŠ NUODMĖS IR PADARYTI ŽMOGŲ NEBENUODĖMINGĄ PER TĖVO ATRADIMĄ SAVYJE. Ir tą užduotį jis įvykdė. Jis savo gyvenimu demonstravo kaip šiandien turime gyventi MES.
Jūs visi tie, kurie 21-ajame amžiuje tebemosuojate Naujojo Testamento citatomis apie Jėzaus kraują, esate akli dvasios regėjimu. Jūs neišlaisvinate savo sielos, kad ji galėtų skrieti Tėvo meilės laisvame skrydyje.
Dėl to jums reikia nrgyvų CITATŲ. Tačiau jums nereikia GYVO JĖZAUS. Jums nereikia GYVO TĖVO, kurį Jėzus ir APREIŠKĖ SAVO KASDIENIU GYVNIMU IR MOKĖ TAIP GYVENTI VISUS.
Ir jokio Naujojo Testamento tuo metu nebuvo, o jis mokė gyvo BENDRAVIMO SU TĖVU, KOKIO NEMOKO NĖ VIENA JŪSŲ CITATA.
Tai kodėl kai kurie iš jūsų mėgaujatės citatomis, patys būdami negyvi dvasia, nors kūnas ir vaikšto po žemę, bet nesuvokia KO JIS ČIA DAR VAIKŠTO.
Atsukta galva į vakarykščią dieną nematote kur žengti šiandien, tuo labiau nežinote, kur sukti į rydieną.
Dėl to tokiems mūsų sielos broliams ir telieka NEGYVAS NAUJASIS TESTAMENTAS IR JO CITATOS, KAD NUMALŠINTŲ SIELOS ŠŪKSNĮ - IŠLEISK MANE IŠ NUODĖMIŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ NARVO, NORIU LAISVO SKRYDŽIO SU TĖVU IR JO MEILĖS ORO SROVĖSE, NORIU LAISVĖS DARYTI GĖRĮ VISIEMS IŠ MEILĖS JIEMS SU TĖVU ATRASTU SAVYJE, JOKIO TĖVO ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI, NES TEN KUR YRA MIELĖ, TEN NĖRA NUODĖMĖS, TEN, KUR NĖRA NUODĖMĖS, TEN NĖRA IR ATLEIDIMO.
O NUODĖMĘ TIRPDO NE ATLEIDIMAS, KURIO TĖVAS TIESIOG NEGALI SUTEIKTI, NES JIS IR TAIP VISĄ LAIKĄ VIEN TIK MYLI VISUS VIENODAI, BET ATSIVĖRIMAS TĖVUI, JO ATRADIMAS SAVYJE, IR GIMIMAS IŠ DVASIOS.
Štai ko melskite – Tėvo meilės pajautimo savyje. Ir tada dings bet kokios nuodėmės, kada jūsų viduje viešpataus Tėvas su savo meilės virpesių harmoningomis melodijomis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-07-09 15:11:02
Komentarai
Šiandiena savo namuose,po Rojaus Trejybės garbinimo, su begaline ramybe ir džiaugsmu širdyje įėjau į Urantijos Svetainę ir perskaičiau "mntmnt" ir Evaldo parašytus žodžius.Teisingiau ir gražiau parašyti neįmanoma.
"mntmnt" parašytame tekste jaučiasi ramybė,išsilaisvinimas,ir gilus, gilus suvokimas tos TIESOS, kad evoliucinio,Rojaus Trejybės vaiko kelyje į namus,nuodėmės NĖRA;savaime gaunasi,kad ir atgaila nereikalinga ir atleidimas-praranda savo prąsmę.
Tėvui-Rojaus Trejybei,mes savo nevykusiais pasirinkimais,tikrai negalime pakenkti,kažkaip užgauti JĮ.JIS neturi "užsigavimo" savybės.
Protingų brolių- sesių parašyti tekstai skleidžia gerus,ramius,šiltus virpesius.Taip ir norisi lygiuotis į tokius.
Sekmės jums broliai-sesės,ir geros dienos visiems.
IRENA
2011-10-23 11:49:27
<...>Ir toks jų žingsnis yra sąmoningas apsisprendimas. Todėl jis nebėra iš nežinojimo.<...>
Tai jau yra dvasinis spaudimas :) Ir dėl to reikia džiūgauti ir švęsti. Jau pats laikas ruoštis žengti į šviesą ir gyvenimą, IŠSIVADUOTI IŠ GYVULINIŲ PANČIŲ IR MATERIALIZMO LIŪNO.
Ir vienas iš didžiausių žmogaus paklydimų yra tai, kad Dievą-Tėvą-ROJAUS TREJYBĘ įsivaizduoja per save, ir todėl mano, kad Dievas neva širsta, kad tai Jo rykštė. O būti Jėzumi iš viso neįmanoma gyvenant pasauliečiu, nes tada reiktų būti atsiskyrusiam. Taip mąsto aplink mane esantys visi žmonės. Net jaunos mamytės savo vaikams, girdžiu, sako, griaudi - Dievulis barasi. Ir tai jau pradedama ravėti. Tos piktžolės ir ravimos per šiuos mokymus. KAS PRISIJUNGS PRIE ŠIO DARBO?
O į save žvelgdamas per Tėvą-Rojaus Trejybę ir pamatai, kad tai akivaizdu. Dar papauglystėje, po išpažinties, namuose meldžiausi Jėzui, ir mane pasiekė tokios šviesios mintys: AŠ VISKĄ JUMS ATLEIDŽIU. VISADA ATLEIDŽIU. Tai buvo taip galinga, kad nesuvokiau, jog aš bendravau per nuoširdų atsivėrimą su gyvu Jėzumi. Šitą suvokimą atima tos mamytės, kur sako, jog Dievulis bara, ir bažnyčia, kuri save iškelia kaip tarpininką, be kurio neva nėra ryšio su TĖVU.
Vaduokitės iš gyvulinių pančių ir materializmo liūno. Man tai jau sekasi daryti, ir rezultatai stulbinantys, žodžių nėra apsakyti. Net suklupęs nepastebiu, kaip vėl keliuosiu, ar jau atsisukęs atgal, žiūriu kaip lengvai pasikėliau. Ačiū ROJAUS TREJYBEI :)
Evaldas
2011-10-23 09:07:34
Vis labiau įsitikinu - urantai neša ryškiausią Šviesą. Tą šviesą man pačiam paliudija mano vidus. Į Urantijos grupę ir Rojaus Trejybės pamaldas atėjau visiškai nežinodamas, ką ten rasiu, bet vedimas iš vidaus buvo toks stiprus, kad šitam vedimui atsidavęs galiu tik džiaugtis atradimais. Ir atėjau iš katalikų bažnyčios, kuri manęs neapšvietė iš vidaus, tai yra nepadėjo man atverti savo dvasios Tėvui-Rojaus Trejybei.
Todėl žvelgdamas į paieškų laikotarpį galiu tik stebeti kaip kito mano suvokimas apie atleidimą. Rojaus Trejybė ir atsivėrimas Jai keičia žmogaus suvokimą apie atleidimą.
Šiandien pats sau galiu pasakyti, jog ATLEIDIMO NĖRA. Dar visai nesenai, aš buvau įsitikinęs, jog Dievo atleidimas žmogui,žmogaus atleidimas žmogui, ir žmogaus atleidimas pačiam sau yra didžiausias pasiekimas ir išsilaisvinimas iš nuodėmių arba nuoskaudų. Aš tikrai nuoširdžiai studijavau knygas apie atleidimą, nes turėjau klaidingą tikslą, kaip padaryti, kad man atleistų Dievas ir aš troškau atleisti bent jau dviems žmonėms, kada aš galvojau,
kad nesugebu jiems atleisti. Ir dabar jau savaime suprantama kodėl mano pastangos atleisti ir gauti atleidimą nedavė jokių ilgalaikių rezultatų. Kada žmogus paragauna Rojaus Trejybės meilės virpesių tuomet tirspta tokie įsitikinimai kaip atleidimas ir neatleidimas ir jų nebelieka. Bet nebelieka todėl, kad tai nėra tikrovė. Aš stengiausi daryti tai, ko nėra tikrovėje! O kaip tu gali pasiekti tai ko nėra. Ir aš labai daug kartų save spaudžiau į kampą, kad, va aš negaliu atleisti ir netgi dar daugiau-gauti atleidimo iš Dievo. Štai prie kokio mąstymo ir veiksmų prieina žmogus, kada jis neturi dvasinio mokytojo, atradusio Tėvą savyje.
Bet kai kurie patyrimai mane iš tiesų suklaidino, kada aš galvodavau, kad tai yra atleidimo rezultatas. Dėl atleidimo, dar iki Rojaus Trejybės atradimo, aš buvau nuvykęs į vienuolyną ir gyvenau ten savaitę su tuo tikslu, nes maniau, kad man padės išsivaduoti iš nesugebėjimo atleisti ir gauti atleidimą. Taip pat buvau prisiskaitęs, jog pyktis be priežasties yra neatleidimo pasekmė. Štai, mes savaitę meldžiamės, o paskutinę dieną su manimi meldžiasi kunigas ir vienuolė jau balsu. Ir aišku, maldoje aš patiriu dvasinį valymą iki ašarų. Kitą dieną jaučiu, kaip man yra geriau ir netgi jaučiu stuburo išsitiesimą ir bendrą palengvėjimą. Ir štai visą šitą procesą aš palaikiau atleidimo vaisiais, kai man niekas nepaaiškino, kad tai buvo atsivėrimas Tėvui ir jo meilės virpesių pajutimas viduje. Aš niekap negalėjau suprasti, kodėl jau kitą dieną tas lengvumas išnyko ir vėl atėjo tokia būsena, kai aš mąsčiau, kad neįvyko joks atleidimas.
Atleidimo nėra, yra atsivėrimas Tėvui-Rojaus Trejybei. Sielos atsivėrimas pranoksta bet kokį samprotavimą apie neatleidimą. Žmogus, atvėręs sielą Rojaus Trejybei, nesupranta, kas apskritai yra neatleidimas kažkam. Kol žmogus nepajunta Meilės virpesių viduje, tol jis gali klaidingai manyti, kad galbūt jis neatleidžia kažkam arba jam neatleidžia Dievas. Užsivėręs žmogus nuo Kūrėjo, užakusi siela nuo gyvojo vandens Šaltinio, ta vidinė disharmonija viduje priveda prie įvairiausių klaidingų išvadų, net iki karmos valymo arba apsėdimų galimybės.
Dievo atleidimo žmogui nėra. Rojaus Trejybė nežino kas yra atleidimas. Kaip Ji gali atleisti, jeigu iš ten srūva meilės virpesių upės. Jeigu būtų Dievo atleidimas žmogui, tuomet aš būčiau jau nušvitęs ir paskendęs Dievo meilėje, kadangi išpažinties eidavau ir eidavau ir po kelis kartus išpažindavau tą pačią nuodėmę. Atgailą taip pat išbandžiau visokiais būdais, kuri neprivedė prie dvasinės laisvės. Tai dabar įsivaizduokit, jog aš tai dariau 3 metus, o viduje-sieloje, dvasinėje širdyje tik neapykanta, pyktis ir ligos. Tai ir liudija tamsą ir neteisingą kelią, kelią , kuris neveda į Tiesą. Kokia gali būti šviesa, jeigu kunigas siūlo gerti vaistus, o kitas pasiūlo spręsti problemas su pscihologais.
Tėvas-Rojaus Trejybė paskleidža meilę į kiekvieną žmogų ir laukia, kada jis pajus šitą beldimą iš vidaus ir kada jis atvers savo širdį-sielą Kūrėjui per maldą, per garbinimą. Rojaus Trejybei nereikia išpažinties kunigui, bet reikia
nuoširdaus bendravimo su Ja, atsiveriant Jai savo asmeninėje maldoje. Atsivėrime yra viskas - ir meilė ir atleidimas, kurio relaybėje nėra. O meilės virpesiai yra realūs, kitaip jų nepatirčiau.
Raktas į vidinę širdies-sielos laisvę yra atsivėrimas Rojaus Trejybės meilės virpesiams. Ir tai nėra atgaila, nėra atleidimas, tai yra astivėrimas ir dvasinės šventovės savyje sukūrimas. Dvasinės komunijos patyrimas veda į tokią būsena, kuri yra meilės būsena. Dvasinės komunijos patyrimas veda į dar didesnį norą patirti komuniją plačiau ir giliau.
Rojaus Trejybės Šviesa išlaisvina iš neteisingų nuostatų, klaidingų samprotavimų, netiesos ir pakelia sielą iki tokios būsenos, kada tu negali nerašyti. Rojaus Trejybės virpesiai pajausti viduje keičia sampratą ir suteikia galimybę pajusti, kas yra Tikrovė.
mntmnt
2011-10-23 00:34:35
Miela Violeta, ačiū tau už gyvą meilės ir šviesos paskleidimą. Tavasis rašinys tiesiog pripildytas GYVYBĖS iš dieviškų gelmių. Tai nuostabus Kūrėjų meilės ir pagalbos tvariniams skleidimo aprašymas.
Štai tokiais meilės virpesiais vis daugiau ir daugiau, palaipsniui, pradės pulsuoti mūsų mintys, pasiekiantčios per mūsų Forumą visus, kurie jame dalyavuja savo atsivėrusia siela. Ir ne tik juos, bet ir visus kitus veiks MEILĖS AUKŠTO DAŽNIO VIRPESIAI, SKLINDANTYS IŠ MŪSŲ ATSIVERIANČIŲ VIS GILIAU IR GILIAU SIELŲ.
Ir šitie GYVI meilės virpesiai iš Rojaus Trejybės visų trijų asmenų - Tėvo, Amžinojo Sūnaus Motinos-Brolio, ir Begalinės Dasios-Motinos-Sesės - sušildys kiekvieną sielą, kuri NUOŠIRDŽIAI TROKŠTA VIDINĖS ŠILUMOS.
Šiandien iš pat ryto važiavau autobusu. Viena mergina tiesiog prie durų susmuko. Neatsigavo iki atvažiavo greitoji pagalba. Mergina labai graži, madingai apsirengusi. Galbūt važiavo į darbą. Tačiau nenuvažiavo. Galbūt ją ištiko insultas, o gal net infarktas. Tačiau dar prieš akimirką ji pati įlipo į autobusą. Po akimirkos negalėjo padėti niekas jos kūną sugrąžinti į gyvybingą būseną, nes greitoji pagalba tokioje būsenoje ją ir nuvežė į ligoninę.
Eidamas gatve mąsčiau, jog tai, kas vyko autobuse, dar kartą patvirtino, koks trapus ir silpnas yra žmogaus organizmas materialiame kūne. Kaip madingi drabužiai, dabar paplitę lūpų pervėrimai, tokį turėjo ir šita mergina, išorinis grožis, kuriuo gali daug kas tiesiog mėgautis prieš kitus, visa materija, kuriai šiandien tiek daug dėmesio yra suteikusi žmonija, per akimirką tai merginai nustojo vertės ir prasmės. Tiesiog per akimirką. Prieš apalpimą tai buvo gyvenimo šerdis ir siekis, po akimirkos - dingo. Jauname amžiuje. Išėjus iš namų. Autobuse.
Štai dėl to niekas negalite žinoti nei laiko, nei vietos, kad išvengtumėte tokios skaudžios pasekmės net ir pačiame fizinių jėgų žydėjime ir išorinio grožio zenite.
Ir apsauga yra vienintelė - savo dabartinės GYVENSENOS materijos pagrindą paversti DVASINIU PER GYVĄ RYŠĮ SU ATRASTU SAVYJE TĖVU.
Tada pasikeis ne tik gyvenimo asmeniniai principai ir siekiai, bet visada bus Tas, kuris ir tau bus MYLIMAS IR BRANGUS IR TAVO VUDUJE ATRASTAS. Dėl to jokia fizinio kūno tragiška padėtis nesukels PAVOJAUS SIELOS IŠLIKIMUI, kokį dabar sukelia vien tik VARTOTOJIŠKAS PASAULIETINIS GYVENIMAS IR VIEN TIK RITUALINIS-DOGMATINIS RELIGINIS GYVENIMAS.
Rizika yra tokia milžiniška, jog niekas nėra garantuotas, kad ji nėra jau pakeliui į pasireiškimą asmeniškai kiekvienam, ir šitą pačią akimirką.
Kada gaivinome šią merginą, autobuse apalpo vidutinio amžiaus moteris, kuri sėdėjo toliau priekyje, prie vairuotojo kabinos. Ši moteris vis tik neprarado sąmonės ir jai pavyko, su kitų pagalba, atsigauti.
Šitie epizodai labai akivazdžiai parodo, kaip svarbus ryšys, gyvas ryšys su atrastu savyje Tėvu, kad visada būtum PASIRENGĘS BET KOKIAM TĖVO VALIOS PASIREIŠKIMO ATVEJUI.
Išėjimas NĖRA MIRTIS, su sąlyga - kada atrandi GYVĄ Tėvą savyje, o ne atlieki RITUALĄ IŠPAŽINDAMAS DOGMATINĮ DIEVĄ.
Dėl to ir jūs visi turite suvokti, kad atleidimas tikrai neegzistuoja kūrinijoje. Joje yra VIEN TIKTAI TĖVO MEILĖ IR JUMS JO SUTEIKTA LAISVA VALIA. Ir jeigu savo laisvą valią jūs paskirsite, net ir visą gyvenimą, Naujojo Testamento skaitymui ir citavimui, taip pat ir apie atgailą, o ŠIRDIES TAIP IR NEATVERSITE IŠ PAČIOS SIELOS GELMĖS TĖVUI, tai jūsų ritualinis-dogmatinis tikėjimas nebus pavirtęs ĮTIKĖJIMU - GYVUOJU RYŠIU SU TĖVU. O raktai nuo prisikėlimo yra VIEN TIKTAI PER ĮTIKĖJIMĄ.
Štai dėl ko jūs turite susimąstyti, kad nebūtų vėlu surasti tą RAKTĄ Į PRISIKĖLIMĄ, kurį dovanoja pats Tėvas.
Renkatės jūs asmeniškai kiekvienas.
Net už savo mylimus vaikus ĮTIKĖJIMO RAKTO NEGALITE SURASTI.
Tuo tarpu apsunkinti ar palengvinti jiems rakto ieškojimą jūs tikrai galite.
Jeigu vaikui kišite citatas apie atgailą ir ritualus - apsunkinsite, nes mokysite vaiką nepilnavertiškumo ir nuolatinės kaltės jausmo jutimo nežinia dėl ko. Ir tai atstums jį nuo Tėvo atradimo savyje. Ir jam užteks tik išorinio ritualo, kuris reikalingas dogmos išpažinimui. Bet tai tik TIKĖJIMAS, o raktas į prisikėlimą yra ĮTIKĖJIMAS.
Jeigu patys atrasite Tėvą savyje ir dalinsitės SAVO ASMENINIO BENDRAVIMO SU TĖVU, AMŽINUOJU SŪNUMI, IR BEGALINE DVASIA PATYRIMU SU VAIKU, tuo jam tikrai padėsite pačiam atrasti tėvą ir taip pat užmegzti gyvą ryšį su Juo. Ir tuo pačiu išvaduosite iš kaltės jausmo ir neegzistuojančios atgailos. Vietoje šito vaikas savo atsivėrusioje sieloje patirs MEILĘ IR NUOSTABŲ IR ORŲ POJŪTĮ, KAD JIS YRA TĖVO SŪNUS AR DUKRA. Jis turės ĮTIKĖJIMĄ.
Ir tokiai sielai nebaisūs jokie pavojai kūnui, nes ji visada yra pasirengusi priimti TĖVO valios pasireiškimą kaip dar vieną naują patyrimą ir dar vieną žingsnį, vedantį ją arčiau Tėvo.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-07-14 11:11:10
Mes žinome, kad Rojaus Dievybė, Tobulumo Absoliutas, Begalinis Dievas, tai yra- Visuotinis Tėvas, Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia, sukūrė šią kūriniją: ir dvasinę, ir materialią, su nuostabaus grožio gyvenamosiomis buveinėmis, kuriose gyvena tokia gausi vaikų įvairovė, ir žinome, kad sukūrė ją vien tik iš meilės. Meilė- tai vienintelis motyvas dėl ko Rojaus Trejybė kuria, ir nesustoja kūrusi, toliau plėsdama kūriniją ir vis tobulindama ją, nes, kadangi Rojaus Dievybė yra Begalinė, tai ir Jos visiems kūrybiniams ir dvasiniams pasireiškimams niekada nebus pabaigos. Jie yra Meilė. Jie ir praeityje, dabartyje, ir ateityje, kiekvieną akimirką, yra trys visos kūrinijos Meilės Šaltiniai. Jie yra visaapimanti Meilės Vienovė, kuri ir yra Gėris ir Grožis, Šviesa, Laimė ir Džiaugsmas, Teisingumas ir Gailestingumas, Išmintis ir Tarnavimas visai dvasinei kūrinijai. Tai- yra Gyvojo Vandens sudėtinės dalys, kurio gali gerti kiekvienas, kuris yra ištroškęs, o tą nuolatinį troškulį patiria kiekvienas, kuris atsiveria Rojaus Tėvams, ir savuoju atsivėrimu siekia tapti panašiu, net ir tokiu tobulu, kokie tobuli yra Tėvas, Amžinasis Sūnus, ir Begalinė Dvasia, mūsų, visos kūrinijos dvasinių vaikų, mylimiausi Tėvai, į kuriuos visada yra nukreiptos mūsų akys, tiksliau būtų, dvasinės akys.
Ir ši naujiena apie atleidimą yra dar vienas Tikrovės atskleidimas, kurio dėka žmonių sąmonė išsilaisvintų iš klaidinančio Rojaus Dievybės suvokimo. Vienoje forumo temoje apie blogį buvo jau sakyta, kad Dievas yra Meilė, o Meilė nekuria blogio. Blogio pasireiškimas mumyse, materialiuose mirtinguosiuose, yra dėl mūsų tokios agresyvios prigimties, bet jis gali ir nepasireikšti. Tai priklauso nuo mūsų, nes tam, kad nepasireikštų blogis, Rojaus Trejybės Pirmasis Asmuo, Tėvas, visų septynių supervisatų gyvulinės kilmės mirtingiesiems padovanoja savo paties Dvasios Dalelę, Minties Derintoją ir veikia per jį, gyvenantį kiekvieno mūsų prote nuo vaikystės. Veikia mus meilės ir gėrio pasireiškimais, kad savo laisva valia atsigręžtume į Meilės Šaltinį, atsivertume ir gyventume meile, gyventume meilėje, nepatirdami jokių kančių. Ir dar prie to Jis padovanoja asmenybę, tą dieviškąjį aš, kuris atsivėrusiajame pradeda skleistis gražiausiu žiedu, kuris neleidžia išsikeroti potencialiam blogiui, ir net sunaikina jį. O dar prie šito- angelų sargų labai glaudus dalyvavimas mūsų gyvenimuose. O be šito dar yra Vietinės Visatos Kūrėjo, Rojaus Sūnaus Mykolo, Jėzaus, veikimas per jo Tiesos Dvasią, ir jo ištikimosios partnerės Vietinės Visatos Motinos Dvasios veikimas per jos paskleistą Šventąją Dvasią, ir dar- tiesioginis kiekvieno Rojaus Trejybės ryšys su individu per Jų asmenines gravitacines ryšio grandines. Taigi, su tokia labai stipria parama galim drąsiai išguiti blogį iš savo gyvenimų. Kaip viename iš Savo mokymų Tėvas sako: Ko jums bijoti, kai Aš esu jūsų viduje. Bet dabar, kai Tėvo suvokimas prasiplėtė Amžinuoju Sūnumi ir Begaline Dvasia, pastarasis sakinys suteiktų mums dar daugiau ryžtingumo ir drąsos: Ko jums bijoti, kai Mes esame jūsų viduje. Nors ir daug kartų girdėjote, bet pakartosiu dar kartą pakartosiu, kad Tėvas, Amžinasis Sūnus, Motina- Brolis, ir Begalinė Dvasia, Motina- Sesė, yra mūsų viduje per Tėvo mums padovanotą Jo Dvasios Dalelę, ir Jų palaipsnis pažinimas atsiskleidžia mumyse vis nauju aspektu būtent per Tėvo Dvasią, Minties Derintoją, kai užmezgam giluminę dvasinę komuniją su Rojaus Dievybe ir, bendraudami ir garbindami Ją savais žodžiais, ir patiriame Ją per meilės virpesius, kurie patenka į kiekvieno atsivėrusiojo vidų tiesiai iš kūrinijos Centro.
Kai perskaičiau šį Rojaus Trejybės perteiktą mokymą, tai iš pradžių pasimečiau. Tuoj pat iš atminties išniro tai ką skaičiau UK apie Liuciferio ir Ko maištą, apie jų izoliavimą, apie teismą, apie nuosprendį, pie kitų dvasinių būtybių, prisijungusių prie Liuciferio ir Ko, likimus. Dievas, galvoju, yra Teisingas ir Gailestingas. Jis nebūtų toks Teisingas ir Gailestingas, jeigu ne Jo Meilė, o meilė yra atlaidi. Tai kodėl visiškai nereikia atleidimo? Tai kaip pasireiškė Dievo Teisingumas ir Gailestingumas be atleidimo toms dvasinėms būtybėms, kurios gailėjosi dėl padaryto pyktybinio blogio, maištaudamos kartu su Liuciferiu prieš Rojaus Trejybę? Begalinio Dievo Teisingumas yra vykdomas ne tiesiogiai per Jį, bet per kitus Jo vaikus. Jie tam ir sukurti, kad vykdytų tai kas jiems priklauso vykdyti. Kieviena kūrinijos dvasinė būtybė turi savo funkciją. Rojaus Trejybės visi trys Pagrindiniai Šaltiniai ir Centrai, turėdami kiekvienas savo individualią funkciją, bet būdami viena dvasioje, ir veikdami tuo pačiu metu kaip viena, turi vieną bendrą funkciją- užpildyti visą kūrinijos erdvę savo meilės virpesiais, skleisti meilę ir teisiam, ir neteisiam vienodu galingumu. Pabandykit savo pamąstymais panerti į šitą Meilės Gelmių Gelmę. Pabandykit šiuo pasinėrimu suvokti priežasties- veiksmo- pasekmės dėsnį. Pabandykit suvokti Tėvą, Amžinąjį Sūnų, Begalinę Dvasią, kaip priežastį, kuri yra meilė, kaip veiksmą, kuris yra meilė, kaip pasekmę, kuri yra meilė.
Dvasinės komunijos dėka, kurios metu mane pasiekia Begalinės Dvasios išmintis per Jos proto gravitacinę grandinę, per kurią ji palaiko ryšį su individu, galų gale suvokiau. Niekas jokio nuosprendžio net ir maištavusiam prieš Rojaus Dievybę nepaskelbia. Nuosprendį pasiskelbiam patys sau. Prisiminkim vieną iš Tėvo mums padovanotų brangių dovanų- LAISVĄ VALIĄ. Ne šiaip sau ji yra dovanojama kiekvienam Tėvo sukurtam vaikui. Laisva valia yra reikalinga tam, kad visada turėtume galimybę pasirinkti. Pasirinkti gėrį, ar nepasirinkti? Ar dvasiškai pabusti, ar nepabusti? Ar dvasiškai augti, ar neaugti? Ar siekti Rojaus Tėvų tobulumo, ar nesiekti? Tai yra kiekvieno laisvas pasirinkimas, nes kiekvienas Tėvo meilės dėka turi LAISVĄ VALIĄ.
Taigi, Liuciferis bei jo artimiausi bedražygiai, ir visos kitos įvairiausių kategorijų dvasinės būtybės pasiskelbė nuosprendžius pačios sau. Vieni maištininkai nepriėmė Rojaus Trejybės Gailestingumo, ir savo laisva valia pasirinko mirtį, dvasinę mirtį. Kiti maištininkai, pripažinę savo kaltes, savo laisva valia pasirinko ir priėmė Rojaus Trejybės Gailestingumą. Laisva valia yra kiekvieno mūsų nuosprendis sau.
Dėl to nėra ir tiesiog negali būti jokio atleidimo iš Rojaus Dievybės.
Bet suprantu tuos, kuriems ši žinia sujaukė visą taip gerai pažįstamą ir taip tvirtai per kartų kartas įsitvirtinusią Dievo suvokimo ir elgesio tvarką. Padarai nuodėmę, paprašai dievo atleidimo, kunigas pasako kokius poterius ir kiek kartų pakartoti, ir gyveni toliau, žinodamas koks baisiai nuodėmingas esi, žinai, kad Jėzus savo krauju ant kryžiaus atpirko žmonijos nuodėmes, atpirko ir tavo nuodėmes, bet tu vis tiek vis dar esi nuodėmingas ir nuodėmingas, ir vėl prašai atleidimo, nes ir vėl padarei nuodėmę, ir vėl su skausminga atgaila mušies į krūtinę net šaukdamas: „ Aš kaltas, kaltas ir nuodėmingas. Atleisk man Viešpatie.“
Bet tu nežinai, kad:
„ ...Tėvas niekada nei pyksta, nei baudžia, kad reikėtų Jo prašyti ATLEIDIMO.
... jis Tau nuolat sako: "mano mylimas vaikeli, Aš tave myliu ir vien tik myliu, ką tu bedarytum, tave myliu vienodai ir visada. Tik tu pats save nubaudi, jeigu su Manimi nepalaikai nuoširdaus ir gyvo ryšio, tada tu pats ir nejauti nei ramybės, nei palaimos, ir tik dėl to tau atrodo, kad Aš užpykau, kada tu padarei nuodėmę, ir dėl to prašai atleidimo. Aš nemoku pykti net tada, kada tu padarei nuodėmę. Aš visada tik myliu. Ir visus vienodai. Ir kada tu atsiveri Man, tada ir pajunti pats palengvėjimą savo sieloje. Ir tu palaikai tą klaidingai mano tau suteiktu atleidimu. Taip tave iki šiol klaidingai mokė, kad Manęs reikia prašyti atleidimo. O tu ne atleidimo prašyk, o visą laiką būk nuolatiniame ir nuoširdžaime ryšyje su Manimi. Ir tada pats pajausi, kad ne tik dingo baimė, kad Aš užpyksiu dėl tavo padarytos nuodėmės ir taip pat dingo ir pats noras prašyti atleidimo iš Manęs, nes atpuolė pats poreikis, kada tu jauti nuolatinį Mano meilės tekėjimą, gyvą tekėjimą iš Manęs į tavo atsivėrusią sielą, kuri ir nebedaro nuodėmių iš viso.“
Mielieji mano sielos broliai ir sesės, visada prisiminkime, kad turime laisvą valią, kad turime Meilės Šaltinį, kad turime ne vieną pagalbininką, kurie puikiai žino kelią ir gali kartu su mumis keliauti tuo Gyvuju Keliu į tą Gyvojo Vandens Šaltinį, iš kurio trykšte trykšta tas Gyvasis Vanduo, ir kuris yra Amžinoji Gyvastis kiekvienai dvasinei būtybei.
Su meile-
Violeta
2008-07-14 01:07:36
Mielieji, jeigu neturite ką DAUGIAU pasakyti, KODĖL JOKIO ATLEIDIMO IŠ TĖVO NĖRA IR BŪTI NEGALI, IR KODĖL NEREIKIA JOKIO ATLEIDIMO IR ŽMOGUI, KADA JIS ATSIVERIA TĖVUI IR PATS PAMILSTA VISUS IR TAMPA NEBENUODĖMINGAS, remdamiesi SAVO PATYRIMU, tuomet geriau PATYLĖKITE ir neužgriozdinkite NEGYVOMIS IR SU TIKROVE NETURINČIOMIS JOKIO RYŠIO citatomis iš Naujojo Testamento.
Dalinkitės PATYIMU, o ne CITATŲ RINKINIU, KURS NIEKUO NEPATVIRTINA JŪSŲ PATYRIMO.
O aš jūsų prašau ASMENINIO PATYRIMO, KODĖL JŪS IRGI PATIRATE, KAD ATLEDIMO NEGALI BŪTI VISOJE KŪRINIJOJE?
Dar kartą paskaitykite šitos temos ŠVIESOS MOKYMĄ.
Pamąstykite, kiek jis atitinka jūsų atsivėrusios sielos virpesius, ar kiek jis gąsdina ir apakina jūsų protą.
Tačiau dalinkitės ne teorija, bet savo asmeniniu PATYRIMU, NES TIK JIS ATSPINDI JŪSŲ TIKRĄJĮ AŠ, KOKS YRA TĄ AKIMIRKĄ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-07-12 10:30:44
Rimantui,
Tai ir problema tame, kad evangelija ne mano, bet Kristaus. Jeigu tiesa akis graužia, nepatinka trinkite komentarus.
Na ir įdomiai tu mąstai - "Nors jos pilnas internetas ir bibliotekos ir knygynai ir bažnyčios jos pilnos ir metų jai nemažai o vat bėda neima jos lietuviai ir gana."
Manai, kad lietuviai ima tik tai kas teisinga? O kaip su alkoholiu, labai stipriai ima, ir prasigeria didžioji dalis tautos, ar tai gerai? Na neima lietuviai (ir ne tik lietuviai) Biblijos, dabar žmonėms mieliau Da Vinčio kodai, Judo ir Tomo evangelijos, rytų religijos, horoskopai, burtininkai ir visoks okultinis brudas. O Biblijos neima, nes ir Kristaus nekenčia širdimi, panašiai kaip ir tais laikais Jį nukryžiavo liaudis. Kaip manai už ką Jį nusiuntė ant kryžiaus?
Alxnis
2008-07-11 23:25:12
Rimantui (nelietuviui),
Sakai trukdau aš tau?
O tu man tu netrukdai. Nepyk, esu lietuvis, todėl turiu troškimą skelbti evangeliją tautiečiams. Jeigu svetainė vadintusi urantija.ru ar urantija.tk aš tikrai "netrukdyčiau", bet dabar domenas baigiasi - lt. Ot paims ir užeis čia gal koks lietuvis, tai tegul ir susipažįsta su Kristaus Evangelija.
Alxnis
2008-07-11 21:55:20
Trukdai Jonai, trukdai negi tau pačiam Jonai dar iki šiol neaišku, kad naftalininių tiesų nereikia.Jeigu reikėtų būčiau seniai tavo kelio internetiniame forume ar tavojo kelio bažnyčioje ar laikyčiau rankose Bibliją. Taigi prašau tavęs nuoširdžiai netrukdyk prašau kaip brolio , to paties prašau ir Audriaus ir Aido ir Syso-Alxnio ir anonimo mokslo vyro.Juk yra ir bendražmogiški dalykai ar ir jie jums yra svetimi.
rimantas ( Kaunas )
2008-07-11 20:57:53
Ar tau nepatinka pats faktas, kad aš rašau komentarus, ar jų turinys?
Jonas Rimantui
2008-07-11 12:40:53
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]