Forumas: temos peržiūra
Suteikiu jums, Tėvo, A,mžinojo Sūnaus, Begalinės Dvasios vardu, mokymą - Tėvo ATLEIDIMO PRAŠYTI NEREIKIA, NES JO NĖRA IŠ VISO.TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS.
Mielieji, tai, ką dabar jums pasakysiu yra nuo Tevo perduota man, kad savais žodžiais Jo mokymą perteikčiau jums.
Daug kam šis mano mokymas bus nepriimtinas ir apakinantis, net ir tuos, kurie skaito Urantijos Knygą ar Jėzaus Krisataus apreiškimą KALBU JUMS VĖL jis gali apakinti. TAčiau nebijokite, aš jums sakau TIESĄ, nes jus mokau ne iš savęs, o Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės vardu, perteikdamas jų man suteikiamus mokymus, kad šviesėtumėte ir dvasingėtumėte, net ir taip, kaip šviesėju ir dvasingėju nuo jų aš.
Būtent dėl to kai kuriems iš jūsų šis mokymas bus dar vienas žingsnis pirmyn. Ir milžiniškas žingsnis pirmyn, kokio jūsų siela jau seniai laukė.
Panašu, kad šis mokymas man buvo suteiktas dėl to, kad pastaruoju metu mūsų Forume vis daugiau pateikiamos tokios sampratos, kokių dėl evangelijų autorių neišmanymo ir Pauliaus laiškų tamsos pilna palikta ir Naujajame Testamente, kur jie kalba apie pragarą, apie nuodėmę, apie Jėzaus kraujo auką atperkant žmonių nuodėmes, apie atgailą, apie Jėzaus įkurtą bažnyčią, apie tarnavimą bažnyčiai, ir panašius dalykus, kurie neturi nieko bendro nei su Jėzumi, nei su Tėvu.
Nuodėmė - tai yra toks veiksmas, arba mintis, kuri taip pat prilygsta veiksmui, kada darai, arba galvoji, sąmoningai ką nors blogai. Sakykim, pyksti ant žmogaus, kai žinai, jog tai negerai, o vis tiek pyksti. Kai jauti norą, kad kitam būtų blogiau, kai sieki karjeros apgaule ir nustumdamas kitus, tai taip pat yra nuodėmė. Ir daugybė kitų dalykų.
Net ir dabar, kada Urantijos Knygos svetainėje lankosi tie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie nenori net prisiliesti prie Urantijos Knygos giluminės šviesos, bet mus nuolat puola, priekabiauna, ir tuo jie daro nuodėmę. Nors jie gali kalbėti prisidengdami Jėzaus vardu, tačiau jie vis tik daro nuodėmę, nes sąmoningai trukdo svetainės paskirties darbą – studijuoti Urantijos Knygos apreiškimą ir žengti dvasiniu keliu šito trokštantiems savo laisva valia, gauta iš Tėvo.
Tokie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie priekabiauna, ne tik gyvena NUODĖMĖJE, bet ir gyvena VAKARYKŠČIA DIENA.
Kol jie šito NEŽINOJO iki apsilankymo mūsų svetainėje, tol jie gyveno KLAIDOJE.
Tačiau dalyvaudami mūsų Forume, ir jau sužinoję daug didesnių dalykų negu žinojo iki tol, ir vis tiek likdami savo TAMSOJE, IR DAR NET TRUKDYDAMI KITIEMS SIEKTI ŠVIESOS, IR NET ŠITOJE DVASINĖS ŠVIESOS SVETAINĖJE, JIE SAVO KLAIDĄ PAVERTĖ NUODĖME. Ir toks jų žingsnis yra sąmoningas apsisprendimas. Todėl jis nebėra iš nežinojimo. Būtent dėl to jis iš klaidingo žingsnio pavirto į NUODĖMINGĄ.
KLYDIMAS BŪNA TIK IŠ NEŽINOJIMO. IR ŠITAIP DAROMAS BLOGIS.
Tačiau blogis nėra blogai savaime. Blogis yra mūsų augimo neatsiejama dalis. Tik ROJUJE NĖRA BLOGIO, NES TEN VYRAUJA TOBULUMAS. Viskas, kas yra mažiau negu tobulumas yra BLOGIS. Bet dar tai nėra NUODĖMĖ.
Sakykim kali vinį į sieną. Išėjo prastai jį įkalti, kad tarkim būtų pakabintas paveikslas. Prastai įkalei dėl to, kad neturi patyrimo ir nemoki įkalti geriau. Tai yra klaida. Gali pamėginti ją ištaisyti, pasipraktikuoti kalti vinį, o tada jau kalti dar kartą, kad būtų taip įkaltas, kaip gali geriausiai įkalti tokiomis sąlygomis.
Šitaip BLOGĮ PAVERTI DIDESNIU GĖRIU DIDESNIO PATYRIMO DĖKA ATLIKDAMAS TĄ PATĮ DARBĄ.
Tačiau jeigu net ir galėdamas įkalti vinį gerai, jį įkali prastai, ir numoji ranka, bus gerai ir taip, jau šituo bolgį paverti SAVO ASMENINE NUODĖME. Įkaltas vinis blogai, paveikslas kabo kreivai, bet tu vis tiek numoji ranka.
Kiekvieno ASMENINIS SANTYKIS SU BLOGIU, ASMENINIS POŽIŪRIS Į BLOGĮ IR PAVERČIA JĮ NUODĖME ARBA KLAIDA.
Per klaidas mes TOBULĖJAME, per nuodėmes mes DEGRADUOJAME.
DABAR, KADA TIE MŪSŲ UŽSISPYRĖLIAI SIELOS BROLIAI SUŽINOJO IŠ MŪSŲ, KAD YRA GYVAS TĖVAS, IR YRA JŲ VIDUJE IR NENORI JO ATRASTI, O VIS PERŠA NEGYVAS CITATAS APIE NEEGZISTUOJANTĮ VELNIĄ, NEIGIA NET PATĮ TĖVĄ, TĄ JAU JIE DARO ŽINODAMI, IR TUO PAČIU SĄMONINGAI PASIRINKDAMI TAMSĄ, O NE ŠVIESĄ, TUO JIE DARO NE VIEN TIK NUODĖMĘ, BET JAU KELIA MAIŠTĄ PRIEŠ TĖVĄ.
Jėzus nemirė už jokias nuodėmes, nes niekam nereikia jokio atleidimo už jokias nuodėmės.
Tėvas niekada neatleidžia už jokias nuodėmes, nes jis atleisti tiesiog negali. Tėvas yra TOBULUMAS IR MEILĖ. Dėl to jis net nežino, kas yra NUODĖMĖ, NES TOBULUME NĖRA JOKIO NETOBULUMO ŠEŠĖLIO, DĖL TO JAME NĖRA NUODĖMĖS NET IR ŠEŠĖLIO.
Tai, kaip gi Jis gali atleisti nuodėmes, kai Jis pats tegali MYLĖTI, MYLĖTI, IR DAR KARTĄ TIKTAI MYLĖTI.
Atleisti gali tik tas, kuris gali įsižeisti, užpykti, o kai praeina pyktis, tada ir ištaria, “na, gerai, atleidžiu jau tau.”
Tėvas niekada neturi NETOBULŲ JAUSMŲ IR PASIREIŠKIMŲ, DĖL TO JIS NEGALI TURĖTI IR SAVO SANTYKIO SU NUODĖMĖ KOKIO NORS KITOKIO, KAIP TIK TOKĮ, KAD TĖVUI NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS UŽ NUODĖMES NEEGZISTUOJA.
Jam egzistuoja tik nuodėmę darantis ar nedarantis tvarinys, kurį Jis MYLI, MYLI, IR TIK MYLI.
Tai kaip Jis, net TEORIŠKAI, galėtų atleisti darančiam nuodėmę tvariniui, kada to tvarinio daroma nuodėmė Tėvui neegzistuoja, nes Jam yra tik tai, kas TOBULA, O TOBULUME NUODĖMĖS NĖRA, o tvarinį Jis tegali tik MYLĖTI IR NIEKO DAUGIAU, KAIP IR NIEKO MAŽIAU.
Todėl Tėvui, kaip ir AMŽINAJAM SŪNUI-KŪRINIJOS MOTINAI-BROLIUI, IR BEGALINEI DVASIAI-KŪRINIJOS MOTINAI-SESEI nei nuodėmė, nei atleidimas neegzistuoja ir egzistuoti negali, nes tik jie trys visoje kūrinijoje yra lygiaverčiai ir amžini be pradžios asmenys ir asmenybės gyvenantys vien tik meilėje ir meile.
Būtent ir jūs atradę Tėvą savyje, prisipildote Tėvo meilės virpesių ir gimstate iš DVASIOS, ir nustojate daryti NUODĖMES, TAMPATE NEBENUODĖMINGI KAIP JĖZŪS KRISTŪS.
Ir tik tada suvokti imate, kad ATELIDIMO BŪTI TIESIOG NEGALI, KUR VIEŠPTAUJA TĖVO MEILĖ.
Yra klaidos, yra nuodėmės, yra net maištai PRIEŠ TĖVĄ, bet atleidimo NĖRA JOKIO VISOJE KŪRINIJOJE.
Kūrinijoje veikia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsmis. Ir jeigu tvarinys daro nuodėmę, tai jo vidus jaučia nerimą. Tik pats tvarinys ima prašyti atleidimo iš Tėvo, net nežinodamas, kad Tėvas atleisti tiesiog negali, nes Jis MYLI, IR TIK MYLI.
Dėl to, kad žmonija yra tamsi, tai ji iš pradžių mėgino su Dievu derėtis dėl savo blogų darbų rezultatų-pasekmių sušvelninimo, vėliau mėgino save kankinti pasninkavimais ir kūno pjaustymais, papirkinėti aukomis, užkalbėjimais, o tada tam tikromis maldomis.
Kol galų gale Jėzus atnešė mylinčio Tėvo simbolį. Mylinčio visus vienodai. Ir pagonis ir žydus. Ne nirštančio, ne kerštaujančio Dievo, kokį skelbia Biblija, bet mylinčio ne tik Izraelį, bet ir kiekvieną asmenį ir kiekvieną vienodai.
Ir Jėzus mokė, kad visi vienas kitą mylėtų taip, kaip mylėjo jis.
Urantijos Knygos apreiškimas perteikė dar didesnę Tėvo šviesą. Jis paaiškino, kad Tėvas atleido nuodėmę padariusiam savo vaikui dar net nespėjus paprašyti tam vaikui atleidimo. Tačiau tas vaikas PAJAUS TĄ TĖVO JAM SUTEIKTĄ ATLEIDIMĄ TIK PATS ATLEIDĘS KITIEMS, IR TAPĘS NUOŠIRDUS.
Dabar aš jums sakau dar didesnę šviesą – TĖVO ATELIDIMO NĖRA IŠ VISO DĖL TO, KAD TĖVAS IR YRA MEILĖS ŠALTINIS, BEGALINĖS MEILĖS ŠALTINIS, KAD NĖRA JOKIO JO ATLEIDIMO, NES JIS NIEKADA NEI SUSIERZINA, NEI MENKIAUSIA DALELE NUSIMENA, KAD KAŽKAS JĮ AR KĄ NORS KITĄ ĮŽEIDŽIA, NES JIS NEŽINO, KĄ REIŠKIA ĮSIŽEISTI, NES JIS VIEN TIK MYLI.
IR JIS LYGIAI TAIP PAT MYLI IR TĄ ŽMOGŲ, KURIS ĮŽEIDĖ KITĄ ŽMOGŲ, IR TĄ, KURĮ ĮŽEIDĖ, IR ABU MYLI VIENODAI. IR VISĄ LAIKĄ.
Dėl to Tėvas net nežino, kas yra ATLEIDIMAS. JIS ŽINO TIK KAS YRA MEILĖ, IR VIEN TIK MEILĖ.
Dėl to Tėvas niekada nei pyksta, nei baudžia, kad reikėtų Jo prašyti ATLEIDIMO.
Kaip tu gali prašyti atleidimo Tėvą, jeigu jis Tau nuolat sako: "mano mylimas vaikeli, Aš tave myliu ir vien tik myliu, ką tu bedarytum, tave myliu vienodai ir visada. Tik tu pats save nubaudi, jeigu su Manimi nepalaikai nuoširdaus ir gyvo ryšio, tada tu pats ir nejauti nei ramybės, nei palaimos, ir tik dėl to tau atrodo, kad Aš užpykau, kada tu padarei nuodėmę, ir dėl to prašai atleidimo. Aš nemoku pykti net tada, kada tu padarei nuodėmę. Aš visada tik myliu. Ir visus vienodai. Ir kada tu atsiveri Man, tada ir pajunti pats palengvėjimą savo sieloje. Ir tu palaikai tą klaidingai mano tau suteiktu atleidimu. Taip tave iki šiol klaidingai mokė, kad Manęs reikia prašyti atleidimo. O tu ne atleidimo prašyk, o visą laiką būk nuolatiniame ir nuoširdžaime ryšyje su Manimi. Ir tada pats pajausi, kad ne tik dingo baimė, kad Aš užpyksiu dėl tavo padarytos nuodėmės ir taip pat dingo ir pats noras prašyti atleidimo iš Manęs, nes atpuolė pats poreikis, kada tu jauti nuolatinį Mano meilės tekėjimą, gyvą tekėjimą iš Manęs į tavo atsivėrusią sielą, kuri ir nebedaro nuodėmių iš viso."
Ir būtent šitaip žmogus ir pajunta Tėvo vadinamąjį atleidimą, kurio net prašyti NEREIKIA.
Būtent dėl to aš jus DABAR PRADEDU MOKYTI TĖVO PRAŠOMAS - NUODĖMIŲ ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI.
Tai tik žmogaus susigalvotos baimės, kad Tėvas užpyksta, ir tada reikia žmogui prašyti iš Jo atleidimo. Ir Tėvas atsileidžia savo įniršiu ir teikiasi atleisti tau nuodėmes.
TOKIO TĖVO NĖRA. TAI SENAS ŽYDŲ KERŠTINGAS IR PYKSTANTIS IR RITUALINIS JAHVĖ.
Atėjo laikas nustoti iškraipyti Tėvą, MYLINTĮ TĖVĄ, KURIS NIEKO NIEKADA NEBAUDŽIA. Tik žmogus baudžaui pats save nusigręždamas nuo Tėvo ir nuo Jo meilės pajautimo, ir laikydamasis negyvų ritualų ir dogmų.
Štai kur yra ATLEIDIMO PRAŠYMO IŠTAKOS – negyvi ritualai ir dogmos, reikalaujančios tą daryti, muštis į krūtinę ir kalte kalti sau, vaikams, anūkams, kaimynams, bendradarbiams, visiems - “kaltas, kaltas, esu kaltas, esu nusidėjėlis, nevertas Tavęs.”
Jus prigąsdino Biblija, įskaitant ir Naująjį Testamentą, kad dabar daugelis neįsivaizduiojate savo kasdienybės be velnių, demonų, Šėtono, ir nuodėmių ir save kankinate nuolat, kada tik jums bažnyčioje kemša į galvą, o pasąmonė dar giliau prisikemša į save šito paties AŠ KALTAS, AŠ LABAI KALTAS, AŠ NUSIDĖJAU.
Taip jūs patys įsivarote ne tik psichines ligas, bet ir nuolatinį NEPILNAVERTIŠKUMO KOMPLEKSĄ, KĄ KASKART IR PADEMONSTRUOJA Naujojo Testamento mėgėjai, kada jie net nesuvokia, kas yra didžiavimasis, puikybė, kas yra nuolankumas, kas yra žmogiškasis orumas, kas yra užtikrintumas, kas yra tikėjimas, kas yra įtikėjimas.
Dėl to jūs NEgyvenate, jūs tik EGZISTUOJATE kaip ŽMOGUS FULIARE, KURIO DANGTIS YRA RITUALAI, O VIDUS - DOGMOS.
O juk Jėzus atėjo IŠLAISVINTI žmogų iš TAMSOS IR BAIMĖS VERGYSTĖS, IŠ ŽYDŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ PANČIŲ, IŠLAISVINTI IŠ NUODMĖS IR PADARYTI ŽMOGŲ NEBENUODĖMINGĄ PER TĖVO ATRADIMĄ SAVYJE. Ir tą užduotį jis įvykdė. Jis savo gyvenimu demonstravo kaip šiandien turime gyventi MES.
Jūs visi tie, kurie 21-ajame amžiuje tebemosuojate Naujojo Testamento citatomis apie Jėzaus kraują, esate akli dvasios regėjimu. Jūs neišlaisvinate savo sielos, kad ji galėtų skrieti Tėvo meilės laisvame skrydyje.
Dėl to jums reikia nrgyvų CITATŲ. Tačiau jums nereikia GYVO JĖZAUS. Jums nereikia GYVO TĖVO, kurį Jėzus ir APREIŠKĖ SAVO KASDIENIU GYVNIMU IR MOKĖ TAIP GYVENTI VISUS.
Ir jokio Naujojo Testamento tuo metu nebuvo, o jis mokė gyvo BENDRAVIMO SU TĖVU, KOKIO NEMOKO NĖ VIENA JŪSŲ CITATA.
Tai kodėl kai kurie iš jūsų mėgaujatės citatomis, patys būdami negyvi dvasia, nors kūnas ir vaikšto po žemę, bet nesuvokia KO JIS ČIA DAR VAIKŠTO.
Atsukta galva į vakarykščią dieną nematote kur žengti šiandien, tuo labiau nežinote, kur sukti į rydieną.
Dėl to tokiems mūsų sielos broliams ir telieka NEGYVAS NAUJASIS TESTAMENTAS IR JO CITATOS, KAD NUMALŠINTŲ SIELOS ŠŪKSNĮ - IŠLEISK MANE IŠ NUODĖMIŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ NARVO, NORIU LAISVO SKRYDŽIO SU TĖVU IR JO MEILĖS ORO SROVĖSE, NORIU LAISVĖS DARYTI GĖRĮ VISIEMS IŠ MEILĖS JIEMS SU TĖVU ATRASTU SAVYJE, JOKIO TĖVO ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI, NES TEN KUR YRA MIELĖ, TEN NĖRA NUODĖMĖS, TEN, KUR NĖRA NUODĖMĖS, TEN NĖRA IR ATLEIDIMO.
O NUODĖMĘ TIRPDO NE ATLEIDIMAS, KURIO TĖVAS TIESIOG NEGALI SUTEIKTI, NES JIS IR TAIP VISĄ LAIKĄ VIEN TIK MYLI VISUS VIENODAI, BET ATSIVĖRIMAS TĖVUI, JO ATRADIMAS SAVYJE, IR GIMIMAS IŠ DVASIOS.
Štai ko melskite – Tėvo meilės pajautimo savyje. Ir tada dings bet kokios nuodėmės, kada jūsų viduje viešpataus Tėvas su savo meilės virpesių harmoningomis melodijomis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-07-09 15:11:02
Komentarai
O tu pats Akxni, kaip su agape turi ryšį ar esi toks pripyldytas agapės.Jėzus toks buvo yra ir bus.Toks kaip Tėvas.Jo Tėvas ir mūsų Tėvas. O žmogus Tėvo sūnus gali tokia agape būti ar ne ,ar tu tokia meile esi Alxni. Ar ne žmogaus uždavinys kaip kiekvienam tapti tokia agape. Ir kodėl tikrą Meilę dedi į kabutes.rimantas ( Kaunas )
2008-07-10 23:18:07
Jonai, ne visiems tos Algimanto frazes pernelyg aukstos ir ne visiems jo isvedziojimai imantrus, o su teiginiu "kurie dazniausiai savo esme yra tusti" isvis negaliu sutikti. Nors, tas "dazniausiai" tai labai maloniai nuteikia, smagu, kad ir jus, Jonai, Algimanto mokymuose randate esme.
Mes su Irena, tai ne kiekviena diena meldziames "Teve musu":) Ar ne tiesa, miela Irena? Tiesa sakant, as tai jau seniai taip nesimeldziu. Dazniausiai garbinu ir dekoju.
Sutinku, kad meiles ir atleidimo rysys yra naturalus. Bet visu pirma yra MEILE.
Mylekit taip visus ir viska, kaip myli Algimantas arba net ir taip, kaip myli TEVAS, SUNUS KUREJAS ir MOTINA DVASIA, atleiskite sau, jie atleido jums dar net nenusidejus, kaip ir kiekvienam is musu. Melskites kaip jums geriausia, tik nesitapatinkit su savo nuodemem, tai nebus ir iskraipymu, ir t.t...
Su geriausiais palinkejimais- Vita
Vita
2008-07-10 21:36:14
Jonai, rašai, kad jeigu jau mes žinome tai kaip Tėvas gali nežinoti. O gal Jis žino dauk geriau nei tu.O tu dabar savo žinojimą tapatini su Jo žinojimu. O gal jeigu būtum su Juo užmezgęs ryšį ar negalėtum žinoti taip kaip žino Jis.Ai ne nes bažnyčia gi sako, kad taip negali būti o bažnyčia tai kur gi ne autoritetas.Ar sūnus negali žinoti to ką žino Tėvas, aišku su sąlyga jeigu jis Tėvo sūnus.Sakai meilė skatina nusidėjelį atgailai o ar meilė nusideda Jonai ar meilė atgailauja. Ar Meilės sūnus atgailauja , Jis gi myli.Rašai , kad mes žmonės atleidžiame savo vaikams nes mylime ,o kam atleidinėti jeigu mylime , jeigu mylime tai nei atleidžiame nei atleidžiame tiesiog mylime.Rašai , kad atleidžiame nes mylime ir Tėvas myli ir neatgailaujantį , bet čia pats rašai , kad atleidimas įvyksta tada kai yra atgailaujama. Na ir kiiek tai tesis per kartų kartas per amžių amžius? Na jeigu tu ir tavoji bažnyčia su biblija priešakyje mokys tų naftalininių senienų tai tikrai ilgai dar taip ir bus. O gal kai visi Meilės vaikai bus viena didelė Meilė tai liks tik mylėti.O neatgailauti pasak tavęs Jonai tiesiog negali juk esi gimęs nuodėmėje ir belieka per visą amžinybę tik atgailauti taip ir nežinia už ką. O ir prieš ką atgailauti prieš tave Jonai ar prieš tavąją bažnyčią ar tu ar ji atstovauja Tėvą ir tuite tu it bažnyčia kurią tu atstovauji su Tėvu ryšį, kad žinote, kad atgaila būtina.Bet aušra jau atėjo ir norisi žinoti kodėl ir už ką ir ar tikrai tai tas kelias.Beje kodėl juo neini Jonai, tuo savuoju keliu o vis atklysti į kreivą kelią ar toks esi silpnas ar tavasis kelias netikras.
rimantas ( Kaunas )
2008-07-10 22:05:02
Bet ar taip bus vis1 laiką Jonai tą ką tu dabar rašai.Tik melsimės ir atgailausim ir taip per kartų kartas ir pper amžių amžius.Juk Tėvas tiktai myli o Jo vaikai ar negali taip mylėti kaip Jis , dar čia ir dabar. Juk viena aiškesnė samprata yra kas yra Tėvas ir koks Jis yra. O kita samprata kas mes ir kokie galima būti. Ir dar viena samprata , kad ką daryti kaip būti ršyje su Tėvu.Ir per ryšį tapti tokiu kaip Tėvas ir mylėti taip kaip JIs myli. O tu vis atgailauti atgailauti klauptis žemintis žegnotis tau šiukšu ir pagalvoti , kad gali būti toks kaip Jis.Juk uždavinys mūsų uždavinys būtti tokiu kaip Jis.
rimantas ( Kaunas )
2008-07-10 21:29:27
Miela Irute, na ką aš padarysiu, jei tau įdomesni kiti, tie kurie "nenuodėmingi". Tačiau kvailys nėra koks nors keiksmažodis, jį naudoja ir UK, ir Biblija, ir pagal paskirtį. Mano paminėtas kvailio kontekstas yra nesugalvotas, o pacituotas ir pakomentuotas. Jei Algimantas elgiasi kaip kvailys, tai taip ir yra.
Nuolatos forume panaudojamas "per daug akinančios" šviesos įvaizdis. Noriu pasakyti, kad išmintingas mokytojas niekada nesišvaisto "akinančiomis šviesomis", nes tai pakenktų tiek jam pačiam, tiek mokiniams. Tik visokie nebrendylos ir pasipūtėliai, norintys padaryti apie save įspūdį arba iš tikrųjų apakinti savo klausytojus, t.y. jiems pakenkti, demonstruoja pernelyg aukštas frazes, įmantrius išvedžiojimus, kurie dažniausiai savo esme yra tušti.
.
O dėl pačios temos, tai daugelis dalykų, kurių moko Algimantas, yra tik išvirkščiai išverstos iliuzijos. Realus pasaulis yra kitoks. Mes kiekvieną dieną meldžiamės "ir atleisk mums mūsų kaltes", ir ši malda anaiptol nepaseno, tebelieka aktuali. O mes kai mylime savo vaikus, tai nors "mylime ir tik mylime", tačiau vis tiek žinome, kas yra prasižengimas, klaida, nuodėmė, atleidimas... Tai kaip tad Dievas galėtų to nežinoti? Ir nors mums skauda širdį dėl to, kad vaikas pasielgė blogai, mes atleidžiame ne dėl to, kad jis asmeniškai mums ar kam kitam ar sau bloga padarė, bet dėl tos pačios meilės. Ir ta pati meilė ragina nusidėjėlį atgailai, nes pasilikimas nuodėmėje ir neatgailavimas silpnina meilės ryšį iš nusidėjėlio pusės. Tėvas vis tiek myli ir neatgailaujantį, tačiau atleidimas įvyksta tik tada, kai nusidėjėlis jo prašo ir atgailauja, ir tik įvykus atleidimui, meilės ryšys gali pilnai atsistatyti. Kitaip sakant, Dievas atleidžia nuodėmes iš karto, nes jo meilė yra didesnė negu mūsų nuodėmės. Tačiau norint tą atleidimą gauti/panaudoti ir atstatyti pilnavertį meilės ryšį, reikalinga atgaila. Net ir vaikas, padaręs nusižengimą, tik tada sąmoningai įstengs jo nepakartoti, kai jaus savo širdyje atgailą, tik tada jam nukris akmuo nuo širdies ir jis jausis iš tiesų laisvas, kai atsiprašys, nors jo tėvas jau seniai bus jam viską atleidęs. Jei to neįvyksta, meilės ryšys vis silpnėja ir silpnėja, ir deja, taip vyksta dažnai. Atsitokėjama tik kai gyvenimas tampa nebepakeliamas, ir tai dar kažin. Tai yra ir sūnaus palaidūno metaforos prasmės išaiškinimas, jei ką. Sūnaus palaidūno sugrįžimas neįmanomas be atgailos (kelsiuos ir eisiu pas Tėvą, sakysiu nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...). Meilė, nuodėmių atleidimas ir atgaila negali būti supriešinami, jie eina kartu, atleidimas kyla iš meilės, atleidimo malonės priėmimas lyla iš atgailos. Tačiau kiekviena nuodėmė žeidžia ir skaudina mylinčią širdį. Kas nemyli, kieno širdis akmeninė, tas neturi ir atleidimo, nes jo širdies tai nepaliečia. Ar tokį įsivaizduojate savo dangiškąjį Tėvą? Juk kas tikrai myli, tam tikrai ne tas pats, kas vyksta su jo mylimuoju. Kaip sako ir Biblija, "neužkietinkite savo širdžių". Meilės ir atleidimo ryšys yra toks natūralus ir taip nuostabiai veikia gyvenime, kad šių dalykų iškraipymo kitaip nei pikta valia ar dideliu kvailumu negalėčiau vadinti.
Jonas
2008-07-10 20:34:09
Sutinku su Aldonos išsakyta mintimi.
Mielas Jonai,atleisk,jau visai nebeįdomūs darotės.Jūsų žodynas aukščiau "durniai","kvailiai" retai tepakyla.
Su meile
IRENA
2008-07-10 19:08:12
Tėvo dvasia - minties derintojas, per bendravimą su juo, mane taip pat išlaisvino iš klaidingo supratimo apie nuodėmių atleidimą. Todėl aš pilnai pritariu Algimantui - DIEVAS VIEN TIK MYLI. Tačiau mes negalime išvengti priežasties, veiksmo ir atoveiksmio dėsnio.
Aldona
2008-07-10 12:27:20
Taigi nereikia spoksoti į ryškią šviesą, kad nesusigadintum akių. Suvirintojai tai žino geriausiai. Jėzus irgi tai žinojo, nors jis ir nebuvo suvirintojas. O tu, Algimantai, prisigaudei "žibučių" ir apžlibai. O dabar jau ir aiškiai matomų dalykų nebeįžiūri, deja, tik blizgini su savo nesveika svarke visiems į akis. Kai proto nėra, tai ir dvasia nepadės. Jėzus tokius "suvirintojus" kaip tu tiesiai vadina kvailiais.
Jonas
2008-07-10 11:38:00
Mielas Jonai, malonu po ilgos pertraukos tave skaityti jau cituojantį URANTIJOS KNYGĄ, o ne Naująjį Testamentą. Galbūt ir tu pradėjai NUOSEKLIAI skaityti URANTIJOS KNYGĄ?
Dabar paaiškinsiu tai, ką sakė Jėzus savo apaštalams, kad suprastumėte ir JŪS VISI IR TU TAIP PAT.
Jėzus atnešė savo mokymą, kuris būvo PERDAUG RYŠKUS ano, dviejų tūkstančio metų PRAEITIES amžiaus KARTOMS, kurios buvo jau per kartų kartas augintos baudžiančio ir kerštaujančio Dievo simbolio pagalba.
Tuometinės kartos, savo dvasine tamsa, buvo tokios supainiotos ir pasimetusios ir tokios karingos, kad be tokios Dievo sampratos nebuvo galima jas išlaikyti nors kiek PAŽABOTAS.
Ir prieš keturis tūkstančius metų, kada į žemę atėjo žmogiškuoju pavidalu Makiventa Melkizedekas, specialiųjų misijų dvasinis Sūnus, tai būtent jis su Abraomu sudarė susitarimą, kurį žydai pavadino kaip Abraomo susitarimą su Dievu.
Makiventa Melkizedekas, kuri vadino Salemo išminčiumi, o Salemas vėliau buvo pavadintas Jobaus miestu, o dar vėliau Jaruzale.
Abraomas kelis kartus lankė šito išminčiaus iš Salemo mokymus, nors pats buvo karvedys ir daugelio miestų-valstybių valdovas.
Makiventa jį vis ragino padėti kardą į šalį ir atsiduoti Dievo šviesos skelbimui. Tačiau Abraomas tokių raginimų nenorėjo klausyti. Jam daugiau rūpėjo naujos pergalės kovos lauke. O juk kovos laukas, tai ne ramunėlių vainikėlių padovanojimu atneša pargalę. Žudymų, ir tiktai žudymu. Ir pamėgink tokį žudytoją, laimintį miestus, pavergiantį gyventojus, jų visą turtą pasisavinantį kaip grobį, priversti paklusti mylinčio Dievo vien tik skleidžiamai meilės dvasiai, kad jis mestų savo tokį nusikalstamą kelią, kada tuomet jį šitaip pavergs kitas žudytojas, iš kitos pusės atjojantis ir turintis lygiai tokį patį tikslą - pavergti, prisigrobti, ir užimti miestą.
Tiktai tada, kada Makiventos pranašavimas išsipildė, kad Abraomas susilauks sūnaus, kurio jis taip troško, jis ėmė į Makiventos mokymą žiūrėti giliau. Ir galų gale nutaręs dar vieną žygį surenti, o tada jau atsidėti Dievo reikalams. Ir Makiventa pavėlavo jį sustabdyti nuo šito karo žygio, nes susitiko su juo jau grįžtančiu po žygio. O juk ir tuo metu buvo pralietas kraujas.
Makiventa ruošė Abraomą, kad jis savo gentyse išlaikytų VIENO DIEVO SAMPRATĄ, KAD JI VISIŠKAI NEIŠNYKTŲ, NES ŠITAIP JIS RUOŠĖ DIRVĄ JĖZAUS PASIRODYMUI PO DVIEJŲ TŪKSTANČIŲ METŲ NUO MEKIVENTOS MELKIZEDEKO PASIRODYMO SALEME.
Tuometinėms gentims buvo neįmanoma suprasti Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus, Dievo Dvasios - Rojaus Trejybės Trijų Asmenų - sampratos, kuri egzistuoja visoje kūrinijoje, nes Urantija dar buvo apimta Liuciferio maišto, jis dar nebuvo užbaigtas, nes Jėzus dar nebuvo atėjęs.
Dėl to Makiventa Melkizedekas perteikė Abraomui apribotą tik Žvaigždyno Tėvų sampratą, leisdamas jam manyti, kad tai ir yra JAU DIEVO TREJYBĖ, nors Žvaigždyno Tėvai - TRYS - NĖRA NET DIEVYBĖS IŠ VISO. Tai panašaus dvasinio rango dvasios, kaip ir Melkizedekai. Žvaigždyno Tėvai yra Vorondadekų kategorijos, kaip Makiventa priklausė Melkizedekų kategorijai, kaip Liucidferis ir Šėtonas, Satanijos Vietinės Sistemos, kuriai priklauso ir Urantija, vadovai, ir Kaligastija, Urantijos tuometinis dvasinis vadovas, priklausė Lanonandekų dvasinei kategorijai.
Trys Žvaigždyno Tėvai valdo vieną žvaigždyną, kuriame yra šimtas Vietinių Sistemų, tarp jų ir mūsų Satanija. Tad Makiventa sutiko, kad mokytų tokios IŠKREIPTOS Rojaus Trejybės sampratos, kuri iš tikrųjų yra ne pati Rojaus Trejybė, bet tik trys Žvaigždyno vadovai. Tačiau suteikti gilesnį mokymą NEBUVO PRASMĖS, NES JIE NIEKAIP NEGALĖJO JO SUVOKTI.
O po Melkizedeko išvykimo, Abraomas, kada vis tik atsisakė savo karo žygių ir atsidėjo Dievo skelbimui, tai jis savo ankstesnį vardą Abramas pakeitė į Abraomas, jautė didžiulį pasimetimą, kad šalia jo nebėra išminčiaus iš Salemo. Jis jautėsi labai apleistas ir prislėgtas, kad iš tokios būsenos neišsivadavo savo likusį gyvenimą Urantijoje. Ir jo skelbiama Dievo samprata buvo nuspalvinama ne tik Melkizedeko mokymų spalvomis, bet ir jo paties, Abraomo, nuotaikų ir patyrimo, o tuo pačiu ir iškraipymo, spalvomis.
Dėl to tai buvo tik paklusnumo reikalaujantis Dievas. Dievas kerštingas ir baudžiantis, net sunaikinantis, bet už paklusnumą ir atlyginantis net karo grobiu.
Kada per du tūkstančius metų tokia Dievo - Jahovės, Jahvės, Izraelio Dievo, Izraelio Tėvo - samprata buvo kalama į pasąmonę, o prie to vėliau prisidėjo ir Mozė, kuris apie Makiventos Melkizedeko mokymus buvo girdėjęs iš savo motinos ir tėvo, kada išvedė žydus iš Egipto nelaisvės, nors ir uždraudė vaikų aukojimą Jahvei, kas anksčiau buvo įprasta pirmagimį sūnų nužudyti kaip auką Dievui, bet jis taip pat uždraudė bet kokius lipdinius, piešinius, ar kokius nors kitus žmonių pavaizdavimus, kad jų žmonės nepradėtų garbinti kaip stabų vietoje Jahvės Dievo. O tai iš esmės sustabdė tiek meno, tiek humoro, šviesaus humoro, ne ciniško, vystymąsi.
Ir kaip gi Mozė galėjo visa tai uždrausti, jeigu ne bauginimais,kad Dievas NUBAUS, KAS TOKIĄ NUODONMĘS PADARYS - kokį nors atvaizdą nupieš ar nulipdys. Dar iš pradžių juo nelabai kas tikėjo, bet kaip tik tomis dienomis netoli jų stovyklos pradėjo veržtis ugnikalnis. Visi tai ir susiejo su Mozės pasakymais, koks yra Dievas ir galingas, ir kerštingas, ir baudžiantis, kada jie matė į orą svaidomas ugnikalnio lavos skeveldras.
O kada vėliau žydai surinko tokius įvairius jų pačių sugalvotus pasakojimus ir užrašė raštu ir pavadino šventais raštais, tai jų įtakoje užaugo daugybė kartų.
Štai tokiomis "šventomis" raštų mokymų "tiesomis" tikėjo ir Jėzaus laikais.
Jėzus atėjo ne į izoliuotą ramunėlių žiedais nusėtą pievelę, kur apaštalai vaikšto už rankučių susikibę.
Jis atėjo pas grubius žmones, turinčius savo gyvenimo skausmus ir problemas ir per šimtmečius dar didesnių vargų prispaustus dėl naujų fariziejų atsiradimo ir jų pridėtos rankutės prie tų pačių "šventųjų" raštų pasodrinimo ir pasukimo sau naudingu kampu, kad tik laikytų savo valdžioje šituos grubius ir agresyius paprastus žmones.
Ir apaštalai buvo Jėzaus pasirinkti daugiausia būtent iš paprastų žmonių - žvejų, dailidžių - o ne iš vadinamųjų fariziejų ar kilmingųjų.
Ir jiems suteikiama Jėzaus šviesa - Tėvas yra ne tik Izraelio, bet ir kiekvieno žydo ASMENIŠKAI, tai jau buvo revoliucinė mintis, nes iki tol jie visi save laikė išrinktąja tauta, ir Dievas buvo IŠRINKTOSIOS TAUTOS MONOPOLIS, O NE ASMENS, NE ATSKIRO INDIVIDO. Kiek individas paklūsta bendriems TAUTOS interesams, surašytiems žydų raštuose, tiek ir yra Dievo santykis su individu - geras arba blogas, baudžiajntis arba atlyginantis. Kitaip sakant visą laiką BESIKEIČIANTIS DIEVAS, PRIKLAUSOMAI NUO ŽMOGAUS ELGESIO.
O čia Jėzus sako, kad Dievas yra kiekvieno ir NET PAGONIO, NE TIK ŽYDO. Ir svarbu karalystė ne žemėje, bet ŠIRDYJE. Kiekvieno ŠIRDYJE.
Tai dar didesnis apakinimas net ir apaštalų, nes net ir jie pagonių nelaikė sau lygiais žmonėmis, nors su Jėzumi praleido daugiau kaip trejus metus. O žydš raštai iš viso nedraudė net nužydyti pagonio, nes tai nebuvo laikoma net nuodėme. Tai tas pats kaip gyvulio nužudymas. Pagonis buvo prilygintas gyvuliui. Pagonis net neturėjo teisės įeiti į sinagogą. Jeigu nužudei pagonį, tai nunešk į sinagogą auką Dievui, ir tau jau ateista.
Būtent todėl Jėzus ir negalėjo dar daugiau atskleisti šviesos, kuri net ir apaštalus jau ir taip apakino, kad jo mokymo taip jie ir nesuprato. Dėl to jo mokymą ir iškraipė, koks iškraipytas ir pateko į Naująjį Testamentą.
Todėl Jėzus ir perspėjo savo apaštalus, ir ne kartą, kad Tėvas nėra toks, kuris nepastabi BLOGŲ DARBŲ DARYMO, KURIE PRIEŠTARAUJA GĖRIUI, DĖL TO TOKS TĖVAS IR SUDRAUSMINA. TAI BUVO TAIKOMA ANŲ LAIKŲ GRUBIAM IR KERŠTINGAM ŽMOGUI.
Jūs neturite supratimo apie apaštalus, jeigu juos laikote dievo karvutėmis - boružėlėmis. Jie buvo grubūs ir pilni fizinės jėgos ir energijos, ambicijų, pykčio, keršto to meto paprasti žmonės. Ir Jėzus turėjo juos apvaldyti per labai trumpą laiką, vos per nepilnus ketverius metus. Ir ne nuo mažumės, o jau subrendusius ir suaugusius vyrus, turinčius savo šeimas, vaikų pulką.
Todėl šalia šitos Jėzaus nuostatos tuoj pat prisiminkite tai, ką parašiau apie aplinkybes ir sąlygas, kaip nuo Makiventos Melkizedeko ir Abraomo per Mozės laikus ir iki Jėzaus laikų augo kartų kartos, kokiu DVASINIU MAISTU JOS BUVO MAITINAMOS.
Dėl to Jėzus turėjo taikytis pire tokių aplinkybių ir žydų sugebėjimo suvokti jo perteikiamus mokymus apie asmeninį kiekiveno, tuo pačiu ir pagonio, TĄ PATĮ MYLINTĮ ir DRAUSMINANTĮ TĖVĄ.
Net ir jums dar ir dabar, jau po dviejų tūkstančių metų nuo Jėzaus laikų, teberreikia DRAUSMINAČIO JUS TĖVO. Argi tai nepaliudija ir jūsų nuostatų, kad jūs irgi norite RYKŠTĖS, O NE MEILĖS TĖVO?
Gyvenimas nestovi VIETOJE. Dvasinis vystymasis irgi. Dėl to mane ir įpareigojo Rojaus Trejybės vardu - Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės vardu ir įgaliojimu jums visiems, ir ne tik čia Lietuvoje, bet visoje Urantijoje, perteikti ROJAUS TREJYBĖS DAR DIDESNĘ DVASINIO MOKYMO ŠVIESĄ, NEGU JĄ PERTEIKĖ JĖZUS APAŠTALAMS - TĖVAS YRA VIEN TIK MEILĖ, IR JOKIO TĖVO ATLEIDIMO NĖRA VISOJE KŪRINIJOJE, NES MEILĖ NEŽINO, KAS YRA PYKTIS, NUODĖMĖ, ĮŽEIDIMAS, SUSIERZINIMAS, NEŽINO NIEKO, KAS NORS KIEK JĄ SUTERŠTŲ IR APJUODINTŲ, NES JI YRA GYVA IR VISĄ LAIKĄ PULSUOJANTI, O DĖL TO VISĄ LAIKĄ TIK AUGANTI, IR VOS TIK ATSIRANDA NAUJA GYVYBĖ IR JĄ LYGIAI TAIP PAT JI APGAUBIA IR GLOSTO IR DĖL TO JAI NĖRA TOKIO DALYKO KAIP ATLEIDIMAS, O YRA TIK MYLĖJIMAS.
Dėl to tik pajautęs - per giluminį, nuoširdų, tyrą sielos atsivėrimą Tėvui, ar Amžinajam Sūnui-Kūrinijos Motinai-Broliui, ar Begalinei Dvasiai-Kūrinijos Motinai-Sesei, ar jiems trims - meiiės reaLius virpesius savyje ir nustoja žmogus daryti blogį, nustoja daryti nuodėmes - sąmoningą blogį - ir vis labiau ir labiau trokšta šitų meilės ir palaimos virpesių patyrimo savyje.
Ir tada pajunta siela, kad ji tikrai gyvena PALAIMOS BŪSENOJE IR TUO PAČIU IŠSILAiSVINA IŠ PRAEITIES IKI TOL KANKINUSIŲ NET IR SKAUDŽIŲ PRISIMINIMŲ, NET IR NUODĖMINGŲ EPIZODŲ BE JOKIŲ ATGAILAVIMŲ, BE JOKIŲ ĮŽADŲ, BE JOKIŲ SAVĘS KANKINIMŲ IR AUKOJIMŲ, O GYVU RYŠIU SU TĖVU, ESANČIU JOJE.
TAI YRA SIELOS BŪSENA.
Ir tik tada siela ir tegali suvokti, KODĖL TĖVAS NEGALI ATLEISTI - NES JIS VIEN TIK MYLI IR TIK MYLI.
Ir dėl to šitas mokymas jus akina, kadangi iki šiol jus mokė KITAIP.
Tačiau atėjo laikas pereiti į kitą klasę, o ne visą laiką likti toje pačioje, kuri jau savo vaidmenį atliko.
Bet taip, kaip Jėzus sakė savo apaštalams, kad jie nemanytų, kad Tėvas ignoruoja blogį ir nesibjauri nuodėme, taip ir jums aš visiems sakau, kad jeigu jums šitoji mano perteikta šviesa perdaug akina, tuomet Tėvo atleidimo siekite ne bažnytinių ritualų atlikimu, išpažinties ėjimu pas kunigus, religinių švenčių išoriniu šventimu, bet NUOŠIRDŽIU TROŠKIMU UŽMEGZTI GYVĄ RYŠĮ SU TĖVU.
Siekite šito TIK NUOŠIRDŽIAI ATSIVERDAMI TĖVUI, KURIS YRA JŪSŲ VIDUJE, BE JOKIŲ TARPININKŲ, BET PATYS ASMENIŠKAI. Ir be jokios baimės. Ir tik tada patirsite tą atleidimą, kurio taip trokštate, tą išsivadavimą iš nuodėmių, apie kurį jums kalbu labai dažnai.
Ir visada prisiminkite, kad TĖVAS YRA VIEN TIK MEILĖ IR KITOKIO TĖVO NĖRA VISOJE KŪRINIJOJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-07-10 11:14:23
iš 147 UK dokumento:
Bet Jėzus savo apaštalus nuoširdžiai įspėjo dėl Dievo vaiko kvailumo, kuris piktnaudžiauja Tėvo meile. Jis pareiškė, jog dangiškasis Tėvas nėra toks, kad duotų valią, būtų netvirtas, arba būtų kvailai pataikaujantis gimdytojas, kuris visada yra pasirengęs nekreipti dėmesio į nuodėmę ir atleisti pramuštgalviškumą. Savo klausytojus jis įspėjo, kad jo pavyzdžio apie tėvą ir sūnų netaikytų klaidingai tam, kad atrodytų, jog Dievas yra panašus į daugiau negu viską leidžiančius ir neišmintingus tėvus, kurie veikia kartu su kvailais žemės žmonėmis, kad savo nemąstančius vaikus moraliai sunaikintų, ir kurie šituo tikrai ir tiesiogiai prisideda prie savo pačių palikuonių nusikalstamumo ir ankstyvo demoralizavimo. Jėzus sakė: "Manasis Tėvas nėra toks, kad pasiduotų norui ignoruoti savo vaikų tokius veiksmus ir elgesį, kurie griauna ir naikina bet kokį moralinį augimą ir dvasinį žengimą į priekį. Dievo akimis žiūrint toks nuodėmingas elgesys yra pasibjaurėtinas."
.
no comments
Jonas
2008-07-10 00:31:08
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]