Forumas: temos peržiūra
Suteikiu jums, Tėvo, A,mžinojo Sūnaus, Begalinės Dvasios vardu, mokymą - Tėvo ATLEIDIMO PRAŠYTI NEREIKIA, NES JO NĖRA IŠ VISO.TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS.
Mielieji, tai, ką dabar jums pasakysiu yra nuo Tevo perduota man, kad savais žodžiais Jo mokymą perteikčiau jums.
Daug kam šis mano mokymas bus nepriimtinas ir apakinantis, net ir tuos, kurie skaito Urantijos Knygą ar Jėzaus Krisataus apreiškimą KALBU JUMS VĖL jis gali apakinti. TAčiau nebijokite, aš jums sakau TIESĄ, nes jus mokau ne iš savęs, o Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės vardu, perteikdamas jų man suteikiamus mokymus, kad šviesėtumėte ir dvasingėtumėte, net ir taip, kaip šviesėju ir dvasingėju nuo jų aš.
Būtent dėl to kai kuriems iš jūsų šis mokymas bus dar vienas žingsnis pirmyn. Ir milžiniškas žingsnis pirmyn, kokio jūsų siela jau seniai laukė.
Panašu, kad šis mokymas man buvo suteiktas dėl to, kad pastaruoju metu mūsų Forume vis daugiau pateikiamos tokios sampratos, kokių dėl evangelijų autorių neišmanymo ir Pauliaus laiškų tamsos pilna palikta ir Naujajame Testamente, kur jie kalba apie pragarą, apie nuodėmę, apie Jėzaus kraujo auką atperkant žmonių nuodėmes, apie atgailą, apie Jėzaus įkurtą bažnyčią, apie tarnavimą bažnyčiai, ir panašius dalykus, kurie neturi nieko bendro nei su Jėzumi, nei su Tėvu.
Nuodėmė - tai yra toks veiksmas, arba mintis, kuri taip pat prilygsta veiksmui, kada darai, arba galvoji, sąmoningai ką nors blogai. Sakykim, pyksti ant žmogaus, kai žinai, jog tai negerai, o vis tiek pyksti. Kai jauti norą, kad kitam būtų blogiau, kai sieki karjeros apgaule ir nustumdamas kitus, tai taip pat yra nuodėmė. Ir daugybė kitų dalykų.
Net ir dabar, kada Urantijos Knygos svetainėje lankosi tie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie nenori net prisiliesti prie Urantijos Knygos giluminės šviesos, bet mus nuolat puola, priekabiauna, ir tuo jie daro nuodėmę. Nors jie gali kalbėti prisidengdami Jėzaus vardu, tačiau jie vis tik daro nuodėmę, nes sąmoningai trukdo svetainės paskirties darbą – studijuoti Urantijos Knygos apreiškimą ir žengti dvasiniu keliu šito trokštantiems savo laisva valia, gauta iš Tėvo.
Tokie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie priekabiauna, ne tik gyvena NUODĖMĖJE, bet ir gyvena VAKARYKŠČIA DIENA.
Kol jie šito NEŽINOJO iki apsilankymo mūsų svetainėje, tol jie gyveno KLAIDOJE.
Tačiau dalyvaudami mūsų Forume, ir jau sužinoję daug didesnių dalykų negu žinojo iki tol, ir vis tiek likdami savo TAMSOJE, IR DAR NET TRUKDYDAMI KITIEMS SIEKTI ŠVIESOS, IR NET ŠITOJE DVASINĖS ŠVIESOS SVETAINĖJE, JIE SAVO KLAIDĄ PAVERTĖ NUODĖME. Ir toks jų žingsnis yra sąmoningas apsisprendimas. Todėl jis nebėra iš nežinojimo. Būtent dėl to jis iš klaidingo žingsnio pavirto į NUODĖMINGĄ.
KLYDIMAS BŪNA TIK IŠ NEŽINOJIMO. IR ŠITAIP DAROMAS BLOGIS.
Tačiau blogis nėra blogai savaime. Blogis yra mūsų augimo neatsiejama dalis. Tik ROJUJE NĖRA BLOGIO, NES TEN VYRAUJA TOBULUMAS. Viskas, kas yra mažiau negu tobulumas yra BLOGIS. Bet dar tai nėra NUODĖMĖ.
Sakykim kali vinį į sieną. Išėjo prastai jį įkalti, kad tarkim būtų pakabintas paveikslas. Prastai įkalei dėl to, kad neturi patyrimo ir nemoki įkalti geriau. Tai yra klaida. Gali pamėginti ją ištaisyti, pasipraktikuoti kalti vinį, o tada jau kalti dar kartą, kad būtų taip įkaltas, kaip gali geriausiai įkalti tokiomis sąlygomis.
Šitaip BLOGĮ PAVERTI DIDESNIU GĖRIU DIDESNIO PATYRIMO DĖKA ATLIKDAMAS TĄ PATĮ DARBĄ.
Tačiau jeigu net ir galėdamas įkalti vinį gerai, jį įkali prastai, ir numoji ranka, bus gerai ir taip, jau šituo bolgį paverti SAVO ASMENINE NUODĖME. Įkaltas vinis blogai, paveikslas kabo kreivai, bet tu vis tiek numoji ranka.
Kiekvieno ASMENINIS SANTYKIS SU BLOGIU, ASMENINIS POŽIŪRIS Į BLOGĮ IR PAVERČIA JĮ NUODĖME ARBA KLAIDA.
Per klaidas mes TOBULĖJAME, per nuodėmes mes DEGRADUOJAME.
DABAR, KADA TIE MŪSŲ UŽSISPYRĖLIAI SIELOS BROLIAI SUŽINOJO IŠ MŪSŲ, KAD YRA GYVAS TĖVAS, IR YRA JŲ VIDUJE IR NENORI JO ATRASTI, O VIS PERŠA NEGYVAS CITATAS APIE NEEGZISTUOJANTĮ VELNIĄ, NEIGIA NET PATĮ TĖVĄ, TĄ JAU JIE DARO ŽINODAMI, IR TUO PAČIU SĄMONINGAI PASIRINKDAMI TAMSĄ, O NE ŠVIESĄ, TUO JIE DARO NE VIEN TIK NUODĖMĘ, BET JAU KELIA MAIŠTĄ PRIEŠ TĖVĄ.
Jėzus nemirė už jokias nuodėmes, nes niekam nereikia jokio atleidimo už jokias nuodėmės.
Tėvas niekada neatleidžia už jokias nuodėmes, nes jis atleisti tiesiog negali. Tėvas yra TOBULUMAS IR MEILĖ. Dėl to jis net nežino, kas yra NUODĖMĖ, NES TOBULUME NĖRA JOKIO NETOBULUMO ŠEŠĖLIO, DĖL TO JAME NĖRA NUODĖMĖS NET IR ŠEŠĖLIO.
Tai, kaip gi Jis gali atleisti nuodėmes, kai Jis pats tegali MYLĖTI, MYLĖTI, IR DAR KARTĄ TIKTAI MYLĖTI.
Atleisti gali tik tas, kuris gali įsižeisti, užpykti, o kai praeina pyktis, tada ir ištaria, “na, gerai, atleidžiu jau tau.”
Tėvas niekada neturi NETOBULŲ JAUSMŲ IR PASIREIŠKIMŲ, DĖL TO JIS NEGALI TURĖTI IR SAVO SANTYKIO SU NUODĖMĖ KOKIO NORS KITOKIO, KAIP TIK TOKĮ, KAD TĖVUI NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS UŽ NUODĖMES NEEGZISTUOJA.
Jam egzistuoja tik nuodėmę darantis ar nedarantis tvarinys, kurį Jis MYLI, MYLI, IR TIK MYLI.
Tai kaip Jis, net TEORIŠKAI, galėtų atleisti darančiam nuodėmę tvariniui, kada to tvarinio daroma nuodėmė Tėvui neegzistuoja, nes Jam yra tik tai, kas TOBULA, O TOBULUME NUODĖMĖS NĖRA, o tvarinį Jis tegali tik MYLĖTI IR NIEKO DAUGIAU, KAIP IR NIEKO MAŽIAU.
Todėl Tėvui, kaip ir AMŽINAJAM SŪNUI-KŪRINIJOS MOTINAI-BROLIUI, IR BEGALINEI DVASIAI-KŪRINIJOS MOTINAI-SESEI nei nuodėmė, nei atleidimas neegzistuoja ir egzistuoti negali, nes tik jie trys visoje kūrinijoje yra lygiaverčiai ir amžini be pradžios asmenys ir asmenybės gyvenantys vien tik meilėje ir meile.
Būtent ir jūs atradę Tėvą savyje, prisipildote Tėvo meilės virpesių ir gimstate iš DVASIOS, ir nustojate daryti NUODĖMES, TAMPATE NEBENUODĖMINGI KAIP JĖZŪS KRISTŪS.
Ir tik tada suvokti imate, kad ATELIDIMO BŪTI TIESIOG NEGALI, KUR VIEŠPTAUJA TĖVO MEILĖ.
Yra klaidos, yra nuodėmės, yra net maištai PRIEŠ TĖVĄ, bet atleidimo NĖRA JOKIO VISOJE KŪRINIJOJE.
Kūrinijoje veikia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsmis. Ir jeigu tvarinys daro nuodėmę, tai jo vidus jaučia nerimą. Tik pats tvarinys ima prašyti atleidimo iš Tėvo, net nežinodamas, kad Tėvas atleisti tiesiog negali, nes Jis MYLI, IR TIK MYLI.
Dėl to, kad žmonija yra tamsi, tai ji iš pradžių mėgino su Dievu derėtis dėl savo blogų darbų rezultatų-pasekmių sušvelninimo, vėliau mėgino save kankinti pasninkavimais ir kūno pjaustymais, papirkinėti aukomis, užkalbėjimais, o tada tam tikromis maldomis.
Kol galų gale Jėzus atnešė mylinčio Tėvo simbolį. Mylinčio visus vienodai. Ir pagonis ir žydus. Ne nirštančio, ne kerštaujančio Dievo, kokį skelbia Biblija, bet mylinčio ne tik Izraelį, bet ir kiekvieną asmenį ir kiekvieną vienodai.
Ir Jėzus mokė, kad visi vienas kitą mylėtų taip, kaip mylėjo jis.
Urantijos Knygos apreiškimas perteikė dar didesnę Tėvo šviesą. Jis paaiškino, kad Tėvas atleido nuodėmę padariusiam savo vaikui dar net nespėjus paprašyti tam vaikui atleidimo. Tačiau tas vaikas PAJAUS TĄ TĖVO JAM SUTEIKTĄ ATLEIDIMĄ TIK PATS ATLEIDĘS KITIEMS, IR TAPĘS NUOŠIRDUS.
Dabar aš jums sakau dar didesnę šviesą – TĖVO ATELIDIMO NĖRA IŠ VISO DĖL TO, KAD TĖVAS IR YRA MEILĖS ŠALTINIS, BEGALINĖS MEILĖS ŠALTINIS, KAD NĖRA JOKIO JO ATLEIDIMO, NES JIS NIEKADA NEI SUSIERZINA, NEI MENKIAUSIA DALELE NUSIMENA, KAD KAŽKAS JĮ AR KĄ NORS KITĄ ĮŽEIDŽIA, NES JIS NEŽINO, KĄ REIŠKIA ĮSIŽEISTI, NES JIS VIEN TIK MYLI.
IR JIS LYGIAI TAIP PAT MYLI IR TĄ ŽMOGŲ, KURIS ĮŽEIDĖ KITĄ ŽMOGŲ, IR TĄ, KURĮ ĮŽEIDĖ, IR ABU MYLI VIENODAI. IR VISĄ LAIKĄ.
Dėl to Tėvas net nežino, kas yra ATLEIDIMAS. JIS ŽINO TIK KAS YRA MEILĖ, IR VIEN TIK MEILĖ.
Dėl to Tėvas niekada nei pyksta, nei baudžia, kad reikėtų Jo prašyti ATLEIDIMO.
Kaip tu gali prašyti atleidimo Tėvą, jeigu jis Tau nuolat sako: "mano mylimas vaikeli, Aš tave myliu ir vien tik myliu, ką tu bedarytum, tave myliu vienodai ir visada. Tik tu pats save nubaudi, jeigu su Manimi nepalaikai nuoširdaus ir gyvo ryšio, tada tu pats ir nejauti nei ramybės, nei palaimos, ir tik dėl to tau atrodo, kad Aš užpykau, kada tu padarei nuodėmę, ir dėl to prašai atleidimo. Aš nemoku pykti net tada, kada tu padarei nuodėmę. Aš visada tik myliu. Ir visus vienodai. Ir kada tu atsiveri Man, tada ir pajunti pats palengvėjimą savo sieloje. Ir tu palaikai tą klaidingai mano tau suteiktu atleidimu. Taip tave iki šiol klaidingai mokė, kad Manęs reikia prašyti atleidimo. O tu ne atleidimo prašyk, o visą laiką būk nuolatiniame ir nuoširdžaime ryšyje su Manimi. Ir tada pats pajausi, kad ne tik dingo baimė, kad Aš užpyksiu dėl tavo padarytos nuodėmės ir taip pat dingo ir pats noras prašyti atleidimo iš Manęs, nes atpuolė pats poreikis, kada tu jauti nuolatinį Mano meilės tekėjimą, gyvą tekėjimą iš Manęs į tavo atsivėrusią sielą, kuri ir nebedaro nuodėmių iš viso."
Ir būtent šitaip žmogus ir pajunta Tėvo vadinamąjį atleidimą, kurio net prašyti NEREIKIA.
Būtent dėl to aš jus DABAR PRADEDU MOKYTI TĖVO PRAŠOMAS - NUODĖMIŲ ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI.
Tai tik žmogaus susigalvotos baimės, kad Tėvas užpyksta, ir tada reikia žmogui prašyti iš Jo atleidimo. Ir Tėvas atsileidžia savo įniršiu ir teikiasi atleisti tau nuodėmes.
TOKIO TĖVO NĖRA. TAI SENAS ŽYDŲ KERŠTINGAS IR PYKSTANTIS IR RITUALINIS JAHVĖ.
Atėjo laikas nustoti iškraipyti Tėvą, MYLINTĮ TĖVĄ, KURIS NIEKO NIEKADA NEBAUDŽIA. Tik žmogus baudžaui pats save nusigręždamas nuo Tėvo ir nuo Jo meilės pajautimo, ir laikydamasis negyvų ritualų ir dogmų.
Štai kur yra ATLEIDIMO PRAŠYMO IŠTAKOS – negyvi ritualai ir dogmos, reikalaujančios tą daryti, muštis į krūtinę ir kalte kalti sau, vaikams, anūkams, kaimynams, bendradarbiams, visiems - “kaltas, kaltas, esu kaltas, esu nusidėjėlis, nevertas Tavęs.”
Jus prigąsdino Biblija, įskaitant ir Naująjį Testamentą, kad dabar daugelis neįsivaizduiojate savo kasdienybės be velnių, demonų, Šėtono, ir nuodėmių ir save kankinate nuolat, kada tik jums bažnyčioje kemša į galvą, o pasąmonė dar giliau prisikemša į save šito paties AŠ KALTAS, AŠ LABAI KALTAS, AŠ NUSIDĖJAU.
Taip jūs patys įsivarote ne tik psichines ligas, bet ir nuolatinį NEPILNAVERTIŠKUMO KOMPLEKSĄ, KĄ KASKART IR PADEMONSTRUOJA Naujojo Testamento mėgėjai, kada jie net nesuvokia, kas yra didžiavimasis, puikybė, kas yra nuolankumas, kas yra žmogiškasis orumas, kas yra užtikrintumas, kas yra tikėjimas, kas yra įtikėjimas.
Dėl to jūs NEgyvenate, jūs tik EGZISTUOJATE kaip ŽMOGUS FULIARE, KURIO DANGTIS YRA RITUALAI, O VIDUS - DOGMOS.
O juk Jėzus atėjo IŠLAISVINTI žmogų iš TAMSOS IR BAIMĖS VERGYSTĖS, IŠ ŽYDŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ PANČIŲ, IŠLAISVINTI IŠ NUODMĖS IR PADARYTI ŽMOGŲ NEBENUODĖMINGĄ PER TĖVO ATRADIMĄ SAVYJE. Ir tą užduotį jis įvykdė. Jis savo gyvenimu demonstravo kaip šiandien turime gyventi MES.
Jūs visi tie, kurie 21-ajame amžiuje tebemosuojate Naujojo Testamento citatomis apie Jėzaus kraują, esate akli dvasios regėjimu. Jūs neišlaisvinate savo sielos, kad ji galėtų skrieti Tėvo meilės laisvame skrydyje.
Dėl to jums reikia nrgyvų CITATŲ. Tačiau jums nereikia GYVO JĖZAUS. Jums nereikia GYVO TĖVO, kurį Jėzus ir APREIŠKĖ SAVO KASDIENIU GYVNIMU IR MOKĖ TAIP GYVENTI VISUS.
Ir jokio Naujojo Testamento tuo metu nebuvo, o jis mokė gyvo BENDRAVIMO SU TĖVU, KOKIO NEMOKO NĖ VIENA JŪSŲ CITATA.
Tai kodėl kai kurie iš jūsų mėgaujatės citatomis, patys būdami negyvi dvasia, nors kūnas ir vaikšto po žemę, bet nesuvokia KO JIS ČIA DAR VAIKŠTO.
Atsukta galva į vakarykščią dieną nematote kur žengti šiandien, tuo labiau nežinote, kur sukti į rydieną.
Dėl to tokiems mūsų sielos broliams ir telieka NEGYVAS NAUJASIS TESTAMENTAS IR JO CITATOS, KAD NUMALŠINTŲ SIELOS ŠŪKSNĮ - IŠLEISK MANE IŠ NUODĖMIŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ NARVO, NORIU LAISVO SKRYDŽIO SU TĖVU IR JO MEILĖS ORO SROVĖSE, NORIU LAISVĖS DARYTI GĖRĮ VISIEMS IŠ MEILĖS JIEMS SU TĖVU ATRASTU SAVYJE, JOKIO TĖVO ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI, NES TEN KUR YRA MIELĖ, TEN NĖRA NUODĖMĖS, TEN, KUR NĖRA NUODĖMĖS, TEN NĖRA IR ATLEIDIMO.
O NUODĖMĘ TIRPDO NE ATLEIDIMAS, KURIO TĖVAS TIESIOG NEGALI SUTEIKTI, NES JIS IR TAIP VISĄ LAIKĄ VIEN TIK MYLI VISUS VIENODAI, BET ATSIVĖRIMAS TĖVUI, JO ATRADIMAS SAVYJE, IR GIMIMAS IŠ DVASIOS.
Štai ko melskite – Tėvo meilės pajautimo savyje. Ir tada dings bet kokios nuodėmės, kada jūsų viduje viešpataus Tėvas su savo meilės virpesių harmoningomis melodijomis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-07-09 15:11:02
Komentarai
Vaidui,Ar tu žinai, kas yra išgelbėjimas Biblijos kontekste?
Žmogus visuomet meluoja, jei jis sako, kad nėra nuodėmingas. O, kad tu tiki mechanišškai urantastine ideologija tai neabejoju. Ar tu gali nuoširdžiai pasakyti, kad esi laisvas nuo nuodėmės vergystės?
Manai, kad Bibliją kopijuoju tik šiaip, ar kaip? Buvo laikas, kai aš gyvenau be Dievo, tuomet tyčiojausi iš tų, kurie skaito Bibliją. Buvo laikas, kai skaičiau save nenuodėmingu, geru, nors tuo pačiu meluodavau ir veidmainiaudavau, ir tuo pačiu paskendęs alkoholizmo liūne. Bet vieną vakarą, aš šaukiausi Jėzaus, kaip Gelbėtojo, paprašiau Jo atgailaudamas, kad Jis atleistų mano nuodėmes, nes tuo metu patikėjau širdimi, kad Kristus nemirė veltui, bet mirė būtent už mano nuodėmes, ir įvyko didžiausias stebuklas mano gyvenime. Nuo to momento, aš priklausau Jam. Jėzus Kristus mane išlaisvino iš alkoholizmo, melo ir kitų nuodėmių vergystės. Dabar turiu tikrą gyvenimo tikslą ir prasmę, turiu žmoną ir keturius vaikus, kuriuos labai myliu, o svarbiausia, kad turiu didžiulę privilegiją bendrauti su Dievu Tėvu per Jėzų Kristų bei Viešpats suteikė amžinąjį gyvenimą, pilnavertį Gyvenimą. Tuo metu, kai aš gimiau iš naujo, mano širdyje apsigyveno Šv.Dvasia, todėl galiu drąsiai teigti, kad Jėzus Kristus yra Gelbėtojas ne tik dėl to, kad tai liudija ir istorinis šaltinis Biblija, bet todėl, kad tas liudijimas yra mano širdyje jau daug metų. Vaidai, nedrysk sakyti, kad mano tikėjimas remiasi tik knyga, mano tikėjimas yra Gyvas, kaip ir Gyvas mano Viešpats Jėzus Kristus, kuris mane atpirko.
Vaidai, man įdomu, ar tavo gyvenimas rodo, kad tu ištiesų esi laisvas nuo nuodėmės, kad esi kartu su Dievu ir, kad tavo tikėjimas remiasi Tiesa?
Alxnis
2008-07-09 23:38:27
Alxni, Vita remiasi suvokimu ir žinojimu, o tu remiesi tekstu net nesuvokdamas apie ką kalbi. Vita suvokia savo atsakomybę už pasirinkimus, o tu kalbi apie tai kaip kitas asmuo atsakys už mus, tarsi panaikindamas mūsų pasirinkimų reikšmę. Kuomet mokymasis iš savo pasirinkimų, patyrimas - yra labai svarbus, tu kalbi apie Dievo kūrinijos ir gyvenimo dėsnių pažeidimą ir išbraukimą - kur toks išbraukimas tikrai neskatina žmogaus augti, atvirkščiai tinginiauti ir nekreipti dėmesio į tai ką žmogus veikia pats. Pvz tu, perleidi savo atsakomybę raštams ir esi ramus, tau nebereikia pačiam mąstyti ar kanors suvokti - viskas suvirškinta ir atlikta reikia tik kaip diktofonui atkartoti mechaniškai.
----
Kas nors yra išmokta tuomet, kai to mokai ir kitus. Aš matant kontekstą vienaip ir kitaip minėjau kas svarbu o apie atleidimą kad jo nėra taip ir nedrįsau suformuluoti - nors tai galima suvokti ir matyti, norėjosi peržvelgti senų raštų vietas kur minima kasnors panašaus į atleidimą, kasgi visgi ten iš tikro vyksta tuo metu. O pagrinde - tai žmonės patys tvirtai pasirenka vykdyti Dievo valią, ir tuomet gyvena "geriau", dėl savo pačių pasirinkimo įtikėti į Dievą. Pvz kai Jėzus gydė žmones, klausė jų apie jų įtikėjimą į Dievą, ir tuomet sakė kad tai jų įtikėjimas išgydė juos (tapo atviri priimti Dievo gydymą). Gydydamas žmones užsimindavo dar ir apie nuodėmių atleidimą kažkur teko sutikti, bet kas vykdavo tai to pasiklydusio žmogaus pasirinkimas įtikėti į Dievą atsivėrimas Dievui, peržengimas per iki tol visokias sukaustančias prote nuostatas padėjo tokiam žmogui atgauti ryšį su Dievu.
----
ir kas meluoja? tas kuris kalba iš širdies, ar tas kuris nejausdamas ką kalba knygą kopijuoja? Sudie.
Vaidas
2008-07-09 22:52:16
Visi mes klystame. Jus tapatinate save su nuodeme, tai jusu pasirinkimas. Visa esme ir yra pasirinkime- as renkuosi gyvenima su TEVU.
Patariu tai, ka parase Algimantas perskaityti DAUG kartu. Sekmes!
Vita
2008-07-09 22:43:41
Vitai,
tu sakai - "nesu nuodeminga ir man nereikia nuodemiu atleidimo."
1. Tu meluoji. Nes faktas yra tame, kad visi nusidėjo.
2. Tai tavo pasirinkimas.
3. Tavęs laukia pasekmės už šį pasirinkimą.
4. Dievas nenori, kad tu pražūtum, Jis viską padarė, kad kaltė už nuodėmę būtų panaikinta, tačiau tavo pasirinkimas palieką tą kaltę.
Alxnis
2008-07-09 22:32:41
Tai nuostabus mokymas. Butent tai ir turejau omenyje, kada rasiau, kad nesu nuodeminga ir man nereikia nuodemiu atleidimo. Paprasciausiai viena diena atejo suvokimas, kad to nereikia. Perskaicius pradzia, tikrai laukiau kazko sokiruojancio, bet tai, kas cia parasyta yra butent tai, kas yra mano Tikrove. Aciu!
Vita
2008-07-09 22:22:29
Teko šiek tiek skaityti religinėm temom bet UK yra logiškiausia .O šis per Algimantą perduotas Tėvo mokymas išplaukia iš UK apreiškimo. Taigi Broliai ir Sesės teks susitaikyt su faktu kad esam Dievo sūnūs ir niekam (velniui etc.) negalim suverst savo klaidų ar manyt kad kažkas (Jėzus) jas atpirks. Dievas mus moko tik meilės o klaidas darom mes patys, tap kad ir klaidas turėsim atpirkinėti patys savyje. Niekas už mus to nepadarys. Nebandykim "pritempt" Dievo ant savo kurpalio. Bandykim patys prisitempt iki Jo kurpalio.
arunasb
2008-07-09 21:53:05
Mielieji, AKIJNATIS šio mokymo dalykas - MOKYMO ESMĖ - yra ta, kad NĖRA JOKIO suteikiamo TĖVO ATLEIDIMO, NES TĖVAS TIESIOG JO NETURI IR ATLEISTI NEGALI.
Jis turi vien tik MEILĘ. BET ATLEIDINO TIKRAI NETURI.
Tai yra NAUJAS MOKYMAS VISAI ŽMONIJAI.
Ir šita TIESA AKINA NET URANTIJOS KNYGOS SKAITYTOJUS.
Ir tave patį, mielas Vaidai, ji irgi apakino, nes ją apėjai TYLOMIS, DAR NEDRĮSDAMAS KOMENTUOTI.
Tačiau tai yra visiškai NATŪRALU, NES MOKYMAS YRA VISIŠKAI NAUJAS. VISIEMS, DĖL TO PRIE JO ŠVIESOS IR PRATINSIMĖS PALAIPSNIUI IRGI VISI, KAD VIS LABIAU IR LABIAU JIS TAPTŲ SAVAS IR SUVOKIAMAS KAIP VIENINTELIS TEISINGAS, IR KUPINAS TĖVO MEILĖS, ŠVIESOS, IR IŠMINTIES.
Būtent nuo šiol, kada mūsų svetainėje jis buvo paskelbtas viešai, jis palaisniui pasklis po visą žmoniją, ir jo dėka ŽMONIJA, SUŽINOJUSI, KAD TĖVAS ATLEIDIMO NETURI, NES ATLEIDIMO TIESIOG NEEGZISTUOJA, nustos jo ieškoti kaip juodos katės tamsiame kambaryje ir švaistyti savo energiją ir mintis, kurias pradės kreipti į TĖVO ATRADIMĄ SAVYJE IR JO MEILĖS VIRPESIŲ PATYRIMĄ, GIMIMĄ IŠ DVASIOS IR IŠSILAISVINIMĄ IŠ NUODĖMĖS.
Štai kokia yra suteikta mums AKINANTI ŠVIESA, KAD PERDUOTUME VISAI ŽMONIJAI, SUTEIKTA MUMS TAM, KAD PLISTŲ PO VISĄ URANTIJĄ MŪSŲ DĖKA, KAD ŠITĄ ŽINIĄ SKLEISTUME KITIEMS SAVO SIELOS BROLIAMS IR SESĖMS.
Dėl to ir neprašykite TO, KO TĖVAS NETURI.
Prašykite SAVO SIELOS ATSIVĖRIMO, KAD PAJUSTUMĖTE, JOG TIKRAI TĖVAS ATLEIDIMO NETURI, NES JO NEREIKIA, KADA JO MEILĖ PRANOKSTA BET KOKĮ NEEGZISTUOJANTĮ ATLEIDIMĄ.
Atleidimas - tai tik žmogaus sugalvotas RITUALAS, kad pažabotų savo neigiamus polinkius.
Tėvą atradęs sūnus jaučia Tėvo meilę, ir jam nebereikalingi jokie negyvi ritualai. Jam reikalingas gyvas Tėvas ir gyvas bendravimas su Tėvu per atsivėrusią sielą ir Tėvo meilės virpesiais.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-07-09 21:38:54
Na,būkit sąžiningi, skaitykit UK knygą,ir sužinosit tikrają tiesą apie Liuciferį,Šėtoną,apie maištą,perskaitykit,kaip atsirado UK knyga,antraip diskusija tampa beprąsme,vieni kalbam apie ratus, kiti apie batus.Dvidešimt pirmas amžius,o mes dar tikim,kad Dievas sukūrė Adomą iš molio,po to užmigdes,iš jo šonkaulio Ievą sukūrė.
Su meile
IRENA
2008-07-09 21:16:25
Kada angelas Liuciferis norejo buti lygus Dievui ir pasipuikavo pries ji,mes puikiai zinome jo likima,nes jis buvo nublokstas i pragarus.Na as mielieji neisdrysciau lygiuoti i viena lygi su Dievu,kad paskui netektu zemai kristi.As tikrai pritariu Alxniui.
Irenai
2008-07-09 20:58:23
Ta tema buvo keliami klausimai kitoje temoje; rašiau apie svarbą suvokti kiekvieno iš mūsų atsakomybę už priimamus veiksmus, o ne vadovautis "atsakomybę už savo veiksmus perleidžiu kitiem asmenim" kur pvz "velnias mane gundo tai ne aš kaltas", "Jėzus man viska atleis, man nieko net daryti nereikės". Tikrai vadinti Dievą kraujo ir aukų ištroškusiu, kuris nekreiptų dėmesio į kiekvieno laisvos valios augimą o pripažintų atsakomybės primetimą kitiems būtų.. įžeidimas Jam (vartoju tokį žodį, kad būtų suprantamiau, nors Dievas aišku negali įsižeisti suvokdamas savo mažų vaikų klydimą viename iš žemiausių pasaulių).
Išnagrinėta buvo kad žmogus visgi atsakingas savo valios sprendimais į ką pasikeis jo sąmonė, į ką pasikeis to žmogaus siela. O galimybės kaip veiktų dar koksnors papildomas mechanizmas su asmenybė kuri papildomai siektų keršto net ir pasitaisiusiam žmogui, bet neatsiprašius "atliekant tam tikrą ritualą, tam tikrai dievybei" dar jam ką blogo siūstų nėra. Jėzus sakė kad gyvenimas kurį gyvename mus teis, o ne Jis. Priežasties pasekmės dėsnis veikia tiek per išorę, tiek per mūsų sąmonę iš vidaus pritraukiant situacijas ir jų baigtis. To užtenka kad žmonės mokytųsi ir augtų suvokdami kas gera ir kas bloga, taip pat suvokdami ir savo atsakomybę pasirenkant.
Tas kuris pasirinko vykdyti vien Dievo valią - nuodėmių nebedaro, todėl matant priešakyje tik žengimą pirmyn ir augimą nors gali ir išlikti kokie padariniai nėra kokios galimybės kad kasnors ant konors pyksta ar ieško keršto. Juk žmogus negali nieko daugiau nei pasirinkti vykdyti Dievo valią, kaip ir Dievas negali būti tobulesnis už tobulą.
Tai kai vėl buvo keliamas taspats klausimas, man norėjosi duoti pavyzdį su mokytoju ir mokiniu. Koks yra tikslas mokinio ir mokytojo? Mokytojo kad mokinys augtų ir tobulėtų, mokinio augti ir tobulėti. Jeigu mokinys klysta, tai mokytojas yra kantrus ir supranta kad visgi mokinys bus priverstas pripažinti savo suklydimus ir ateityje elgsis išmintingai. O kai kad ir po klydimų mokinys eina vėl teisingu keliu, tai koks dar gali būti noras keršyti iš mokytojo pusės? Jis tik džiaugsis kad mokinys eina teisingu keliu.
----
Aš kažkiek mąstau apie tai kaip kiti yra įsikabinę vienintelio jiems suprantamo ir vienintelio jiems žinomo rašto, ir kurie kopijuoja "daugumos" elgesį kaip banda. Jeigu jie nori šviesos, jeigu jie jaučia širdimi norą tiesos ir teisingumo tai vos tik jie turės tokį norą tuoj pat ir gaus atsaką į tokį norą. Tuo tarpu jeigu jie iš tikro nieko neieško tai jie visvien nereaguos į tai kas teisinga. Panašiai kaip gyva gelė trokš ir gavus vandens jį gers, o plastmasinė gelė netrokš it nesugebės jo gerti.
Tai iš mano pusės, man kyla minčių kad labai svarbu yra visgi ta kiekvieno žmogaus laisva valia. Daug žmonių nežino tinkamo kelio ir ieško - jie turi turėti galimybę sužinoti tą pasirinkimą, kaip ir aš kažkada turėjau galimybę skaityti Urantijos Knygą arba ne - bet toks pasirinkimas apskritai pasitaikė mano gyvenime, o kiti tokio neturi. O jau pasirinkimas bus tų žmonių. Urantijos Knyga yra tiesa, kaip ir tai kuo užsiima ją skaitantys, kažkuria prasme. Todėl ir suvokiu kad žmogus matydamas tiesą negali į ja nereaguoti, ir jei jam reikės jis pasuks tuo keliu. O tie kurie jau yra įsikabinę konors, ir vien dėl tingėjimo neskiria laiko net susipažinti su kuonors daugiau nei tai ką jie iki tol išmanė koks yra jų vidinis noras? Išsaugoti vidinį saugumą įsikibus į tai apie ko teisingumą net susimastyti gali būti baugu. O kai bus noras sužinoti kaip yra iš tikro, tai ir jiems patiems duos naudos.
----
Tai ir dabartinė samprata yra tvarkinga, tačiau žmogui kuris nesupranta kas tas Dievas, kas per kūrinija yra gyva.. kaip keičiasi mūsų patyrimai ir suvokimai, kas yra ta siela, tai ir čia prireiks laiko suprasti galbūt. O kaip kitaip? Sutinku jaunus žmones kuriems kad ir "Dievas yra geras" sako, bet daugiau negali suformuluoti jokios sampratos. tada "Jezus numire uz musu nuodėmes, jis geras" ir viskas, žmogus nesupranta nei kas nei ką ir gyvena toliau.. kreipdamas dėmesį į savo sapnus, nežinodamas tikrų vertybių keliauja per gyvenima. Bet ne taip turėtų būti.
Man nėra jokios naujienos kad Dievas yra tobulas ir mylintis, valdantis kūriniją vien meile suteikęs tvariniams laisvą valią, norėdamas kad visi tvariniai augtų. Matau kaip veikia daug kas. Man daug labiau yra nesuprantamas kraugeriškas dievo įvaizdis, valdantis tironiškumu ir baimės įvarymu kas vaizduotų gyvuliškumą ir intelekto net nebuvimą, kaip ir "šeimos" nebuvimą. Todėl kolkas nelabai suprantu ir pasakymo "Daug kam šis mano mokymas bus nepriimtinas ir apakinantis".
----
Dar manau kai žmogus pirma kartą paima į rankas Urantijos Knygą, tai daug kas nežinoma gali būti. Daug neatsakytų klausimų, į kuriuos tas žmogus gali net galvoti kad nėra atsakymo nors jie yra. Tai nors mums viskas yra suprantama ir aišku, aš svarstau koks yra dabartinis kelias tam žmogui kuris po truputį skaito ir bando suvokti Urantijos Knygą? Ar jis pasikabina prie savo senų nuostatų kuriose jis jaučiasi saugus vien dėl bandos instinkto, ar visgi vedimas iš vidaus ir tiesos troškimas nugali? Kaip tai įtakoja? Kolkas tiek.
Vaidas
2008-07-09 19:16:16
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]