Forumas: temos peržiūra
Suteikiu jums, Tėvo, A,mžinojo Sūnaus, Begalinės Dvasios vardu, mokymą - Tėvo ATLEIDIMO PRAŠYTI NEREIKIA, NES JO NĖRA IŠ VISO.TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS.
Mielieji, tai, ką dabar jums pasakysiu yra nuo Tevo perduota man, kad savais žodžiais Jo mokymą perteikčiau jums.
Daug kam šis mano mokymas bus nepriimtinas ir apakinantis, net ir tuos, kurie skaito Urantijos Knygą ar Jėzaus Krisataus apreiškimą KALBU JUMS VĖL jis gali apakinti. TAčiau nebijokite, aš jums sakau TIESĄ, nes jus mokau ne iš savęs, o Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės vardu, perteikdamas jų man suteikiamus mokymus, kad šviesėtumėte ir dvasingėtumėte, net ir taip, kaip šviesėju ir dvasingėju nuo jų aš.
Būtent dėl to kai kuriems iš jūsų šis mokymas bus dar vienas žingsnis pirmyn. Ir milžiniškas žingsnis pirmyn, kokio jūsų siela jau seniai laukė.
Panašu, kad šis mokymas man buvo suteiktas dėl to, kad pastaruoju metu mūsų Forume vis daugiau pateikiamos tokios sampratos, kokių dėl evangelijų autorių neišmanymo ir Pauliaus laiškų tamsos pilna palikta ir Naujajame Testamente, kur jie kalba apie pragarą, apie nuodėmę, apie Jėzaus kraujo auką atperkant žmonių nuodėmes, apie atgailą, apie Jėzaus įkurtą bažnyčią, apie tarnavimą bažnyčiai, ir panašius dalykus, kurie neturi nieko bendro nei su Jėzumi, nei su Tėvu.
Nuodėmė - tai yra toks veiksmas, arba mintis, kuri taip pat prilygsta veiksmui, kada darai, arba galvoji, sąmoningai ką nors blogai. Sakykim, pyksti ant žmogaus, kai žinai, jog tai negerai, o vis tiek pyksti. Kai jauti norą, kad kitam būtų blogiau, kai sieki karjeros apgaule ir nustumdamas kitus, tai taip pat yra nuodėmė. Ir daugybė kitų dalykų.
Net ir dabar, kada Urantijos Knygos svetainėje lankosi tie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie nenori net prisiliesti prie Urantijos Knygos giluminės šviesos, bet mus nuolat puola, priekabiauna, ir tuo jie daro nuodėmę. Nors jie gali kalbėti prisidengdami Jėzaus vardu, tačiau jie vis tik daro nuodėmę, nes sąmoningai trukdo svetainės paskirties darbą – studijuoti Urantijos Knygos apreiškimą ir žengti dvasiniu keliu šito trokštantiems savo laisva valia, gauta iš Tėvo.
Tokie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie priekabiauna, ne tik gyvena NUODĖMĖJE, bet ir gyvena VAKARYKŠČIA DIENA.
Kol jie šito NEŽINOJO iki apsilankymo mūsų svetainėje, tol jie gyveno KLAIDOJE.
Tačiau dalyvaudami mūsų Forume, ir jau sužinoję daug didesnių dalykų negu žinojo iki tol, ir vis tiek likdami savo TAMSOJE, IR DAR NET TRUKDYDAMI KITIEMS SIEKTI ŠVIESOS, IR NET ŠITOJE DVASINĖS ŠVIESOS SVETAINĖJE, JIE SAVO KLAIDĄ PAVERTĖ NUODĖME. Ir toks jų žingsnis yra sąmoningas apsisprendimas. Todėl jis nebėra iš nežinojimo. Būtent dėl to jis iš klaidingo žingsnio pavirto į NUODĖMINGĄ.
KLYDIMAS BŪNA TIK IŠ NEŽINOJIMO. IR ŠITAIP DAROMAS BLOGIS.
Tačiau blogis nėra blogai savaime. Blogis yra mūsų augimo neatsiejama dalis. Tik ROJUJE NĖRA BLOGIO, NES TEN VYRAUJA TOBULUMAS. Viskas, kas yra mažiau negu tobulumas yra BLOGIS. Bet dar tai nėra NUODĖMĖ.
Sakykim kali vinį į sieną. Išėjo prastai jį įkalti, kad tarkim būtų pakabintas paveikslas. Prastai įkalei dėl to, kad neturi patyrimo ir nemoki įkalti geriau. Tai yra klaida. Gali pamėginti ją ištaisyti, pasipraktikuoti kalti vinį, o tada jau kalti dar kartą, kad būtų taip įkaltas, kaip gali geriausiai įkalti tokiomis sąlygomis.
Šitaip BLOGĮ PAVERTI DIDESNIU GĖRIU DIDESNIO PATYRIMO DĖKA ATLIKDAMAS TĄ PATĮ DARBĄ.
Tačiau jeigu net ir galėdamas įkalti vinį gerai, jį įkali prastai, ir numoji ranka, bus gerai ir taip, jau šituo bolgį paverti SAVO ASMENINE NUODĖME. Įkaltas vinis blogai, paveikslas kabo kreivai, bet tu vis tiek numoji ranka.
Kiekvieno ASMENINIS SANTYKIS SU BLOGIU, ASMENINIS POŽIŪRIS Į BLOGĮ IR PAVERČIA JĮ NUODĖME ARBA KLAIDA.
Per klaidas mes TOBULĖJAME, per nuodėmes mes DEGRADUOJAME.
DABAR, KADA TIE MŪSŲ UŽSISPYRĖLIAI SIELOS BROLIAI SUŽINOJO IŠ MŪSŲ, KAD YRA GYVAS TĖVAS, IR YRA JŲ VIDUJE IR NENORI JO ATRASTI, O VIS PERŠA NEGYVAS CITATAS APIE NEEGZISTUOJANTĮ VELNIĄ, NEIGIA NET PATĮ TĖVĄ, TĄ JAU JIE DARO ŽINODAMI, IR TUO PAČIU SĄMONINGAI PASIRINKDAMI TAMSĄ, O NE ŠVIESĄ, TUO JIE DARO NE VIEN TIK NUODĖMĘ, BET JAU KELIA MAIŠTĄ PRIEŠ TĖVĄ.
Jėzus nemirė už jokias nuodėmes, nes niekam nereikia jokio atleidimo už jokias nuodėmės.
Tėvas niekada neatleidžia už jokias nuodėmes, nes jis atleisti tiesiog negali. Tėvas yra TOBULUMAS IR MEILĖ. Dėl to jis net nežino, kas yra NUODĖMĖ, NES TOBULUME NĖRA JOKIO NETOBULUMO ŠEŠĖLIO, DĖL TO JAME NĖRA NUODĖMĖS NET IR ŠEŠĖLIO.
Tai, kaip gi Jis gali atleisti nuodėmes, kai Jis pats tegali MYLĖTI, MYLĖTI, IR DAR KARTĄ TIKTAI MYLĖTI.
Atleisti gali tik tas, kuris gali įsižeisti, užpykti, o kai praeina pyktis, tada ir ištaria, “na, gerai, atleidžiu jau tau.”
Tėvas niekada neturi NETOBULŲ JAUSMŲ IR PASIREIŠKIMŲ, DĖL TO JIS NEGALI TURĖTI IR SAVO SANTYKIO SU NUODĖMĖ KOKIO NORS KITOKIO, KAIP TIK TOKĮ, KAD TĖVUI NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS UŽ NUODĖMES NEEGZISTUOJA.
Jam egzistuoja tik nuodėmę darantis ar nedarantis tvarinys, kurį Jis MYLI, MYLI, IR TIK MYLI.
Tai kaip Jis, net TEORIŠKAI, galėtų atleisti darančiam nuodėmę tvariniui, kada to tvarinio daroma nuodėmė Tėvui neegzistuoja, nes Jam yra tik tai, kas TOBULA, O TOBULUME NUODĖMĖS NĖRA, o tvarinį Jis tegali tik MYLĖTI IR NIEKO DAUGIAU, KAIP IR NIEKO MAŽIAU.
Todėl Tėvui, kaip ir AMŽINAJAM SŪNUI-KŪRINIJOS MOTINAI-BROLIUI, IR BEGALINEI DVASIAI-KŪRINIJOS MOTINAI-SESEI nei nuodėmė, nei atleidimas neegzistuoja ir egzistuoti negali, nes tik jie trys visoje kūrinijoje yra lygiaverčiai ir amžini be pradžios asmenys ir asmenybės gyvenantys vien tik meilėje ir meile.
Būtent ir jūs atradę Tėvą savyje, prisipildote Tėvo meilės virpesių ir gimstate iš DVASIOS, ir nustojate daryti NUODĖMES, TAMPATE NEBENUODĖMINGI KAIP JĖZŪS KRISTŪS.
Ir tik tada suvokti imate, kad ATELIDIMO BŪTI TIESIOG NEGALI, KUR VIEŠPTAUJA TĖVO MEILĖ.
Yra klaidos, yra nuodėmės, yra net maištai PRIEŠ TĖVĄ, bet atleidimo NĖRA JOKIO VISOJE KŪRINIJOJE.
Kūrinijoje veikia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsmis. Ir jeigu tvarinys daro nuodėmę, tai jo vidus jaučia nerimą. Tik pats tvarinys ima prašyti atleidimo iš Tėvo, net nežinodamas, kad Tėvas atleisti tiesiog negali, nes Jis MYLI, IR TIK MYLI.
Dėl to, kad žmonija yra tamsi, tai ji iš pradžių mėgino su Dievu derėtis dėl savo blogų darbų rezultatų-pasekmių sušvelninimo, vėliau mėgino save kankinti pasninkavimais ir kūno pjaustymais, papirkinėti aukomis, užkalbėjimais, o tada tam tikromis maldomis.
Kol galų gale Jėzus atnešė mylinčio Tėvo simbolį. Mylinčio visus vienodai. Ir pagonis ir žydus. Ne nirštančio, ne kerštaujančio Dievo, kokį skelbia Biblija, bet mylinčio ne tik Izraelį, bet ir kiekvieną asmenį ir kiekvieną vienodai.
Ir Jėzus mokė, kad visi vienas kitą mylėtų taip, kaip mylėjo jis.
Urantijos Knygos apreiškimas perteikė dar didesnę Tėvo šviesą. Jis paaiškino, kad Tėvas atleido nuodėmę padariusiam savo vaikui dar net nespėjus paprašyti tam vaikui atleidimo. Tačiau tas vaikas PAJAUS TĄ TĖVO JAM SUTEIKTĄ ATLEIDIMĄ TIK PATS ATLEIDĘS KITIEMS, IR TAPĘS NUOŠIRDUS.
Dabar aš jums sakau dar didesnę šviesą – TĖVO ATELIDIMO NĖRA IŠ VISO DĖL TO, KAD TĖVAS IR YRA MEILĖS ŠALTINIS, BEGALINĖS MEILĖS ŠALTINIS, KAD NĖRA JOKIO JO ATLEIDIMO, NES JIS NIEKADA NEI SUSIERZINA, NEI MENKIAUSIA DALELE NUSIMENA, KAD KAŽKAS JĮ AR KĄ NORS KITĄ ĮŽEIDŽIA, NES JIS NEŽINO, KĄ REIŠKIA ĮSIŽEISTI, NES JIS VIEN TIK MYLI.
IR JIS LYGIAI TAIP PAT MYLI IR TĄ ŽMOGŲ, KURIS ĮŽEIDĖ KITĄ ŽMOGŲ, IR TĄ, KURĮ ĮŽEIDĖ, IR ABU MYLI VIENODAI. IR VISĄ LAIKĄ.
Dėl to Tėvas net nežino, kas yra ATLEIDIMAS. JIS ŽINO TIK KAS YRA MEILĖ, IR VIEN TIK MEILĖ.
Dėl to Tėvas niekada nei pyksta, nei baudžia, kad reikėtų Jo prašyti ATLEIDIMO.
Kaip tu gali prašyti atleidimo Tėvą, jeigu jis Tau nuolat sako: "mano mylimas vaikeli, Aš tave myliu ir vien tik myliu, ką tu bedarytum, tave myliu vienodai ir visada. Tik tu pats save nubaudi, jeigu su Manimi nepalaikai nuoširdaus ir gyvo ryšio, tada tu pats ir nejauti nei ramybės, nei palaimos, ir tik dėl to tau atrodo, kad Aš užpykau, kada tu padarei nuodėmę, ir dėl to prašai atleidimo. Aš nemoku pykti net tada, kada tu padarei nuodėmę. Aš visada tik myliu. Ir visus vienodai. Ir kada tu atsiveri Man, tada ir pajunti pats palengvėjimą savo sieloje. Ir tu palaikai tą klaidingai mano tau suteiktu atleidimu. Taip tave iki šiol klaidingai mokė, kad Manęs reikia prašyti atleidimo. O tu ne atleidimo prašyk, o visą laiką būk nuolatiniame ir nuoširdžaime ryšyje su Manimi. Ir tada pats pajausi, kad ne tik dingo baimė, kad Aš užpyksiu dėl tavo padarytos nuodėmės ir taip pat dingo ir pats noras prašyti atleidimo iš Manęs, nes atpuolė pats poreikis, kada tu jauti nuolatinį Mano meilės tekėjimą, gyvą tekėjimą iš Manęs į tavo atsivėrusią sielą, kuri ir nebedaro nuodėmių iš viso."
Ir būtent šitaip žmogus ir pajunta Tėvo vadinamąjį atleidimą, kurio net prašyti NEREIKIA.
Būtent dėl to aš jus DABAR PRADEDU MOKYTI TĖVO PRAŠOMAS - NUODĖMIŲ ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI.
Tai tik žmogaus susigalvotos baimės, kad Tėvas užpyksta, ir tada reikia žmogui prašyti iš Jo atleidimo. Ir Tėvas atsileidžia savo įniršiu ir teikiasi atleisti tau nuodėmes.
TOKIO TĖVO NĖRA. TAI SENAS ŽYDŲ KERŠTINGAS IR PYKSTANTIS IR RITUALINIS JAHVĖ.
Atėjo laikas nustoti iškraipyti Tėvą, MYLINTĮ TĖVĄ, KURIS NIEKO NIEKADA NEBAUDŽIA. Tik žmogus baudžaui pats save nusigręždamas nuo Tėvo ir nuo Jo meilės pajautimo, ir laikydamasis negyvų ritualų ir dogmų.
Štai kur yra ATLEIDIMO PRAŠYMO IŠTAKOS – negyvi ritualai ir dogmos, reikalaujančios tą daryti, muštis į krūtinę ir kalte kalti sau, vaikams, anūkams, kaimynams, bendradarbiams, visiems - “kaltas, kaltas, esu kaltas, esu nusidėjėlis, nevertas Tavęs.”
Jus prigąsdino Biblija, įskaitant ir Naująjį Testamentą, kad dabar daugelis neįsivaizduiojate savo kasdienybės be velnių, demonų, Šėtono, ir nuodėmių ir save kankinate nuolat, kada tik jums bažnyčioje kemša į galvą, o pasąmonė dar giliau prisikemša į save šito paties AŠ KALTAS, AŠ LABAI KALTAS, AŠ NUSIDĖJAU.
Taip jūs patys įsivarote ne tik psichines ligas, bet ir nuolatinį NEPILNAVERTIŠKUMO KOMPLEKSĄ, KĄ KASKART IR PADEMONSTRUOJA Naujojo Testamento mėgėjai, kada jie net nesuvokia, kas yra didžiavimasis, puikybė, kas yra nuolankumas, kas yra žmogiškasis orumas, kas yra užtikrintumas, kas yra tikėjimas, kas yra įtikėjimas.
Dėl to jūs NEgyvenate, jūs tik EGZISTUOJATE kaip ŽMOGUS FULIARE, KURIO DANGTIS YRA RITUALAI, O VIDUS - DOGMOS.
O juk Jėzus atėjo IŠLAISVINTI žmogų iš TAMSOS IR BAIMĖS VERGYSTĖS, IŠ ŽYDŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ PANČIŲ, IŠLAISVINTI IŠ NUODMĖS IR PADARYTI ŽMOGŲ NEBENUODĖMINGĄ PER TĖVO ATRADIMĄ SAVYJE. Ir tą užduotį jis įvykdė. Jis savo gyvenimu demonstravo kaip šiandien turime gyventi MES.
Jūs visi tie, kurie 21-ajame amžiuje tebemosuojate Naujojo Testamento citatomis apie Jėzaus kraują, esate akli dvasios regėjimu. Jūs neišlaisvinate savo sielos, kad ji galėtų skrieti Tėvo meilės laisvame skrydyje.
Dėl to jums reikia nrgyvų CITATŲ. Tačiau jums nereikia GYVO JĖZAUS. Jums nereikia GYVO TĖVO, kurį Jėzus ir APREIŠKĖ SAVO KASDIENIU GYVNIMU IR MOKĖ TAIP GYVENTI VISUS.
Ir jokio Naujojo Testamento tuo metu nebuvo, o jis mokė gyvo BENDRAVIMO SU TĖVU, KOKIO NEMOKO NĖ VIENA JŪSŲ CITATA.
Tai kodėl kai kurie iš jūsų mėgaujatės citatomis, patys būdami negyvi dvasia, nors kūnas ir vaikšto po žemę, bet nesuvokia KO JIS ČIA DAR VAIKŠTO.
Atsukta galva į vakarykščią dieną nematote kur žengti šiandien, tuo labiau nežinote, kur sukti į rydieną.
Dėl to tokiems mūsų sielos broliams ir telieka NEGYVAS NAUJASIS TESTAMENTAS IR JO CITATOS, KAD NUMALŠINTŲ SIELOS ŠŪKSNĮ - IŠLEISK MANE IŠ NUODĖMIŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ NARVO, NORIU LAISVO SKRYDŽIO SU TĖVU IR JO MEILĖS ORO SROVĖSE, NORIU LAISVĖS DARYTI GĖRĮ VISIEMS IŠ MEILĖS JIEMS SU TĖVU ATRASTU SAVYJE, JOKIO TĖVO ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI, NES TEN KUR YRA MIELĖ, TEN NĖRA NUODĖMĖS, TEN, KUR NĖRA NUODĖMĖS, TEN NĖRA IR ATLEIDIMO.
O NUODĖMĘ TIRPDO NE ATLEIDIMAS, KURIO TĖVAS TIESIOG NEGALI SUTEIKTI, NES JIS IR TAIP VISĄ LAIKĄ VIEN TIK MYLI VISUS VIENODAI, BET ATSIVĖRIMAS TĖVUI, JO ATRADIMAS SAVYJE, IR GIMIMAS IŠ DVASIOS.
Štai ko melskite – Tėvo meilės pajautimo savyje. Ir tada dings bet kokios nuodėmės, kada jūsų viduje viešpataus Tėvas su savo meilės virpesių harmoningomis melodijomis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-07-09 15:11:02
Komentarai
Mielas Nagli,Kaip supratau aš tave, tikiuosi, kad suprasi ir mane.
Būtų negyva, jei nevyktų taip vadinama „konfrontacija“. Dabar ieškau žodžių, kaip tau pasakyti, kad suprastum.
Greičiau yra taip, kad ne konfrontacija vyksta Forume, bet dvasinių pakopų tarpusavio nesuderinamumas. Tiksliau- nėra nuoseklaus perėjimo nuo jau įsisavintų sisteminių žinių ir gyvosios patirties prie dar gilesnio suvokimo ir gyvojo patyrimo. Tai jokiu būdu nereiškia, kad tikrai nebandoma įnešti sumaišties į šį Forumą. Piktybinio noro primesti negyvų ir dogmatiškų sampratų. Tų sampratų, kurias urantai jau išaugo ir kurių tiek dogmos, tiek ritualai, tiek tradicijos jau neveikia.
Todėl bet koks įžvelgiamas asmeniškumas ar užslėptas noras sustabdyti Evoliuciją jau yra pasmerktas žlugti. Žlugti vien todėl, kad atradus savyje Rojaus Trejybę, prasideda gyvai patirtinis įtikėjimas. Tai reiškia, kad urantai jau nebežvelgia į kitus kaip į emocianalius ar piktai kalbančius (supratau ką norėjai pasakyti ir sakau, kad esi teisus. Čia tiesa, nes kalbi atvirai ir tai many nekelia jokių žemų vibracijų tavo atžvilgiu).
Bet šiame Forume turi įsivyrauti jau nebe tas dvasinis lygmuo, kuris buvo iki privalomos registracijos.
Todėl ir tokie komentarai, kuriuos perskaito urantai, yra netoleruotini, jeigu matosi bent menkiausia kruopelytė noro kenkti ir stabdyti dvasingumą. Dar daugiau.. Urantai patiria gyvai sklindančius virpesius iš šio Forumo.
Urantai žvelgia Rojaus Trejybės meilės šviesoje į tokius brolius ar seses dvasioje, kuriuos vis dar, bet kol kas veikia emocijos ar kiti žemo dažnio virpesiai. Čia aš ne išimtis. Tai jau esu ne kartą ir ne du pabrėžęs.
Bet tikai įtikėjimas ir leidžia pakilti virš gyvulinio proto diktato. Ir nieko nebus duodama gero visumai tai, kad negarbinsime gyvai ir Rojaus Trejybės Gyvojoje Šventovėje, ir individualiai. Taip pat ir studijos. Ir gėrio darbai kartu su Rojaus Trejybe kūrinijos labui tebus grašio verti, jei tik išmesime bent vieną grandį iš dvasinės grandinės. Intelektą lavina ne tik gyvoji Komunija su Rojaus Trejybe ir tarpusavyje su visa kūrinija, ne tik giluminės studijos, bet brandžiausia yra tada, kada aktuale pasireiškia urantų gėrio darbai, pasitikint be jokios savanaudiškos paskatos Rojaus Trejybe.
Rojaus Trejybės Gyvoji Šventovė pirmiausia buvo įkurta Vilniuje. Ir mano manymu, kad bus taip ir jau prasideda tai, kad dvasinė aristokratija pradeda pirmuosius meilės žingsnius būtent iš ten.
Tai nėra joks sureikšminimas ar kažkas panašaus.
Sekantis tavo teiginys nėra teisingas:
„ Mes savarankiškai susipažįstame su šių knygų tekstais ir tada su iškylančiais klausimais einame pas Mokytoją, kuriuo čia yra tik Algimantas.
Mes ir savarankiškai susipažįstame, ir kolektyviai jau įsigiliname į Urantijos Knygą, JĖZAUS KRISTAUS KALBU JUMS VĖL, TĖVO- ROJAUS TREJYBĖS asmenų mokymais.
Sakau „įsigiliname“ ne šiaip sau. Pamėginsiu paaiškinti.
Kolektyvinis gilinimasis, jeigu jis nuoširdus, tikrai padeda atsiverti dvasiai ir tame procese jau dalyvauja visa kūrinija. Tai suteikia kur kas gilesnę išmintį, nei tai darytume po vieną. Be abejo, jeigu nuoširdžiai trokšti giliau pažinti ir patirti Rojaus Trejybę ir suvokti visus dvasinius šaltinius, taip pat yra suteikiama dvasinių būtybių pagalba.
Bet tame aš matau pavojų, kuris gresia dvasios užsivėrimu. Kolektyvinės studijos tikrai vertingos tuo, kad visada atsiras tas dvasios brolis ar sesė, kuris ir paaiškins, ir pasidalins gyvąja patirtimi kūrinijos labui ir bet kurio studijuojančio labui. Ir be abejo, mes tikrai galime kreiptis į Dvasinį Mokytoją pagalbos.
Kada studijuoji vienas, slypi pavojus savaip iškreipti perskaitytą, ką beje, mes ir matome kai kurių dvasios brolių ir sesių pavyzdžiais.
Labai klysti, broli, manydamas, kad yra tik vienas Dvasios Mokytojas. Jų yra ne vienas ir ne du.
Esmė yra tame, kad kiekvienas jau gali mokyti pagal savo įdirbio visumos labui dvasinę pakopą.
Kiekvienas iš urantų yra ir dvasios mokytojas, ir mokinys. Nes visad atsiras tas ar tie, kurie tikrai dvasingumu pranoks bet kurį iš mūsų. Ir taip per visą mūsų vystymąsi net ir tapus amžinosiomis dvasiomis. Rojaus Trejybė yra Tobulumo Šaltinis ir Centras. Mes eisime ištobulinimo gyvuoju keliu į amžinybę, atsiliepdami į „ būkite tokie Tobuli, net koks Tobulas esu Aš“.
„Jeigu šio Forumo paskirtis yra rengti Dvasinius Mokytojus, tai žiūrėkime į jį kaip savotišką Mokyklą, kurioje pagrindiniai "vadovėliai" yra "Urantijos Knyga" bei "Jėzus Kristus: Kalbu Jums vėl" . Teisingai?
Ne, neteisingai. Ne „jeigu“, bet tikrai šio Forumo paskirtis yra rengti Dvasinius Mokytojus ir tai ne „..žiūrėkime į jį kaip savotišką Mokyklą..“ ir taip toliau. Tai yra Tikrovės pasireiškimas šiame Forume.
Trumpam atkreipsiu tavo dėmesį į kai ką kitą. Matosi skubėjimas komentare.
„ Mes gi, Forumo dalyviai, esame skirtingi žmonės: vieni esame "mokiniai". Kiti - šiaip smalsuoliai. ( Į tikrą, pvz. bendrojo lavinimo arba vidurinę mokyklą "šiaip smalsuoliai" neužeina. O kad ir užėję sukelia sargų susidomėjimą ir yra išprašomi...) Mes, mokiniai, esame "pirmokai" - tik pradėję skaityti Tekstus, "antrokai", "trečiokai" ir t.t. Gal tarp mūsų čia jau yra ir "absolventų", abi knygas perskaičiusių bent du kartus? (vieno karto tikrai neužteks... vis tiktai čia yra Dokumentai, o ne fantastinis romanas).
Niekuomet nevertink žmogaus, bet konstatuok faktus ir motyvus, bei pats motyvuok tai ką rašai.
Jau minėjau apie dvasines pakopas. Tavasis komentaras yra atribojantis vieną grupę žmonių nuo kitos- mokiniai ir smalsuoliai. Ieškoti reikėtų sąsajų, nors ir matosi dvasinio pasiekimo skirtumai. Asmenys mes skirtingi, bet dvasioje esame viena- bendrame susiliejime su Rojaus Trejybe ir savaime aišku, kad ir su visa kūrinija. Na, kas per pasakymas:
„O kad ir užėję sukelia sargų susidomėjimą ir yra išprašomi.
Visų pirma, ne sargai, bet Dvasiniai Mokytojai. Ir kiekvienam yra nuoširdžiai pasiūloma prisijungti prie urantų. Bet ką belieka daryti su tais mūsų broliais ar sesėmis, kurie piktybiškai trikdo šio Forumo paskirties gyvąjį įgyvendinimą? Ir tai daro jau eilę metų. Jie dar nesuvokia, kad Minties Derintojas juos čia ir atvedė. Todėl jie ir yra nuoširdžiai paprašomi palikti šį Forumą. Ir jeigu to nepadaro, ką gi, belieka juos tikrai išprašyti. Laikinai, žinoma. Šis Forumas ir Jo dvasinė šviesa vėl atves čionai. Todėl neturi prasmės neigiama reakcija į mano tvirtai ir aiškiai pasakytą žodį. Taip pat ir pabrėžiu tai, kad nuoširdžiai prašau, jog būtų paaiškinta kur klystu.
Beje, tu klausi ar yra perskaičiusių bent du kartus abi knygas. Yra, yra ir daugiau negu du kartus. Ne knygas, o Apreiškimus.
Bet kokia frazė ar žodis turi tiek griaunamą, tiek statomą galią. Todėl reikėtų mums apie tai dažniau susimąstyti.
„Gal tarp mūsų čia jau yra ir "absolventų", abi knygas perskaičiusių bent du kartus? (vieno karto tikrai neužteks... vis tiktai čia yra Dokumentai, o ne fantastinis romanas).
Sarkazmo nereikėtų.
„Bet jeigu koks naivus antrokėlis mokykloje ims aiškinti aštuntokui tą ko jis dar nesimokė, tai ko susilauks? Protingas jaunuolis nesivels į diskusiją, neeikvos savo laiko ir energijos. O nelabai mandagus gali ir kokiu sprigtu "pavaišinti". Iš šio palyginimo kiekvienas spręskite apie save. Kas esate "mokinys", kurioje "klasėje", o kas gal tik smalsuolis... Kas dalinate "sprigtus", o kas tausojate savo ir kitų energiją... Aš save priskirčiau "mokiniui trečiokui", nes Jėzaus Kristaus apreiškimą jau perskaičiau, o Urantijos Knygoje "esu" dar tik 214 puslapyje. Tiesa, esu perskaitęs dar ne visus Forume patalpintus Mokymus, bet jau nemažai... Nežinau kokios mano charakterio savybės atsiskleis aukštesnėse "klasėse", bet tikrai nenorėčiau išsiugdyti šiurkštumo, prarasti elementarią bendravimo kultūrą, pradėti jaunesniuosius "mokinius" glostyti "prieš plauką".
Pastarosiose pastraipose ir slypi tas pavojus, kuris gali tapti susireikšminimu. Jeigu patariama patiems spręsti ir čia pat atsakoma savais teiginiais, tai kas su kuo kalba ir sprendžia?
Mielas broli, tu pasakei net nesuprasdamas ką, kuomet kalbi apie savęs priskyrimą. Tik Rojaus Trejybė žino kas tu toks. Ir Jai tu esi pačiu mylimiausiu sūnumi.
„O Tiesą galima pasakyti įvairiais žodžiais - šiltais, pilnais artimo Meilės, arba ne...
Teisingai. Tik visa tai bus gyvojo proceso metu, įtikint vis giliau.
„Gal būtų įdomu kiekvienam dalyviui kad ir atskiroje temoje trumpai paminėti, kiek jis yra pasiekęs šiose "studijose" ? Bent žinotumei, kokiu lygiu su žmogumi diskutuoti?
Brolau, vėlgi neįsigilini. Tik atrasdamas Rojaus Trejybę vis giliau ir gyvai patirdamas Ją, pažindamas darnią kūrinijos veiklą, gilinsi dvasinę įžvalgą ir jau savaime atkris klausimas kokiu lygiu su žmogumi diskutuoti. Tuomet suvoksi, jog esame dvasios ir visi mylėsime vieni kitus net ir taip, kaip Rojaus Trejybė mus myli. Ir tai bus tokia būsena, kurioje yra ir urantai, ir dar tapsiantys jais. Ta būsena- gimimas iš dvasios. Tuomet tikrai nebebus aktualūs sekantys linkėjimai, nes gimimas iš dvasios garantuoja beprasmybę net minties apie tai
„Baigdamas noriu palinkėti visiems bendrauti taip, kad nebūtų nemalonu kada nors susitikti gyvenime ir prisiminti, kaip kažkada nejaukiai jautėmės "pieluodami" vienas kitą komentarais šiame šviesiame Forume. Ir linkiu jokiu būdu "nesudeginti tiltų"... Tai būtų didelė klaida mūsų žengime Gyvuoju Keliu.
Tikiuosi, kad suprasi teisingai.
Ramybės jums
Arunas
2011-11-24 00:35:14
O Jėzus tiltus kaip tik paskui save būtent ir sudegino. Nes Tėvą apreiškė žmonėms , o Tėvui žmogų. Ir ne šeima , ne draugai, jam buvo siekinys o Tėvas. O mes ką turime daryti, ar ne tą patį. Atsiverti Tėvui - Rojaus Trejybei ,atrasti Jį savyje ir gimti iš dvasios , tai yra atskleisti savo tikrąjį aš tą Tėvo asmenybę ir padovanotą mums Jo paties. Ir tik nuoširdūs ir ieškantys tiesos dasiniai ieškotojai eis paskui tokius Tėvą - Rojaus Trejybę atradusius, nors su dauguma šioje kartoje tiltai bus sudeginti, net ir su šeima. Ko siekiame mes mūsų laisva valia , suteikta mums paties Tėvo, ar mes bijome , kad tiltai bus sudeginti. Jeigu bijome tuomet nedeginkime jų.Tėvas - Rojaus Trejybė mus tokius mylės ir toliau.Bet ar tai bus mūsų siekinys. Juk Tėvo kvietimas mums būtent ir yra būtent,kad taptume tokiais tobulais ,koks tobulas savoje sferoje yra Jiis." AŠ jums esu siekinys.
Ne jūsų draugai, ne jūsų tėvai, ne jūsų vaikai. Tik – AŠ. Ir ne mažiau. Siekite to, ką Aš jums nurodžiau dabar siekti. Nes šitame siekinyje yra viskas ko jūs nematote ir negalite patirti, bet patirsite.“ Iš Tėvo dvasios, Minties derintojo, atsigręžkite į mane. TĖVO - ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ mokymai ).
rimantasKaunas
2011-11-23 22:40:36
Mielai palaikau Naglio pasiūlymą ir prisistatau. Esu užsiregistravęs Forume gal prieš porą metų. Stropiai skaičiau UK, Tėvo, o taip pat Jėzaus mokymus, pasisakymus forume. Ten greit pamačiau, kaip, pasitelkiant sektose taikomą metodiką, psichologiniu smurtu gniuždomi eiliniai bendruomenės nariai. Nusivyliau ir tyliai pasitraukiau.
Šį rudenį grįžau prie Urantijos knygos ir vis labiau įsitraukiu. Esu ties 520 puslapiu. Įpusėjau Tėvo mokymą, skaitau 51-ą Jėzaus pokalbį. Praeitą savaitę grįžau ir į Forumą.
Suprantama, mano studijos dar netoli pasistūmėjusios, ir kvaila būtų įsivaizduoti, kad galiu kaip lygus diskutuoti su senbuviais. Tačiau yra dalykų, kurie aiškūs ir visai nežinančiam UK.
Seniai supratau, kad Dievas ir Bažnyčia nėra tapatūs, tad šį kartą pasistengsiu, kad Forume tvyranti dvasia manęs nuo UK neatstumtų. Tuo labiau, kad yra ir kitų svetainių, ir ne vien lietuvių. Ten nuotaikos visai kitos. Tačiau mano anksčiau minėtų šio forumo narių komentarai mano visada bus laukiami. Tik nepykit, jei kada ko paklausiu ar išsakysiu savo nuomonę. Tikiuosi ,kad, kaip forumuose yra įprasta, į klausimą ar argumentą bus atsakyta ne emocijomis, o argumentais.
Su meile
Balys3
2011-11-23 21:12:48
Mielieji Forumo dalyviai,
Gal šis mano komentaras turėtų būti kitoje temoje, nes jis nesusijęs su aukščiau pateiktu mokymu. Tiesiog noriu pateikti savo nuomonę dėl nuolat vykstančios "konfrontacijos" komentaruose, kuri slopina Forumo šviesą, arba, anot Algimanto, skleidžia žemus virpesius. Jeigu šio Forumo paskirtis yra rengti Dvasinius Mokytojus, tai žiūrėkime į jį kaip savotišką Mokyklą, kurioje pagrindiniai "vadovėliai" yra "Urantijos Knyga" bei "Jėzus Kristus: Kalbu Jums vėl" . Teisingai? Mes savarankiškai susipažįstame su šių knygų tekstais ir tada su iškylančiais klausimais einame pas Mokytoją, kuriuo čia yra tik Algimantas. Manau, kad niekas iš mūsų nėra nuodugniau išstudijavęs Urantijos Knygos, jau nekalbant apie Jėzaus Kalbos užrašymą. Sutinkate? Mes gi, Forumo dalyviai, esame skirtingi žmonės: vieni esame "mokiniai". Kiti - šiaip smalsuoliai. ( Į tikrą, pvz. bendrojo lavinimo arba vidurinę mokyklą "šiaip smalsuoliai" neužeina. O kad ir užėję sukelia sargų susidomėjimą ir yra išprašomi...) Mes, mokiniai, esame "pirmokai" - tik pradėję skaityti Tekstus, "antrokai", "trečiokai" ir t.t. Gal tarp mūsų čia jau yra ir "absolventų", abi knygas perskaičiusių bent du kartus? (vieno karto tikrai neužteks... vis tiktai čia yra Dokumentai, o ne fantastinis romanas). Pagalvokite, ką apie pvz. 8 klasės matematikos žinias gali diskutuoti aštuntokas ir antrokas? O kokio lygio diskusijos gali būti tarp pradedančiojo skaityti Urantijos Knygą arba tik probėgšmais ją paskaitinėjusio iš įvairių vietų ir žmogaus, jau gyvenančio Mokymais? Bet jeigu koks naivus antrokėlis mokykloje ims aiškinti aštuntokui tą ko jis dar nesimokė, tai ko susilauks? Protingas jaunuolis nesivels į diskusiją, neeikvos savo laiko ir energijos. O nelabai mandagus gali ir kokiu sprigtu "pavaišinti". Iš šio palyginimo kiekvienas spręskite apie save. Kas esate "mokinys", kurioje "klasėje", o kas gal tik smalsuolis... Kas dalinate "sprigtus", o kas tausojate savo ir kitų energiją... Aš save priskirčiau "mokiniui trečiokui", nes Jėzaus Kristaus apreiškimą jau perskaičiau, o Urantijos Knygoje "esu" dar tik 214 puslapyje. Tiesa, esu perskaitęs dar ne visus Forume patalpintus Mokymus, bet jau nemažai... Nežinau kokios mano charakterio savybės atsiskleis aukštesnėse "klasėse", bet tikrai nenorėčiau išsiugdyti šiurkštumo, prarasti elementarią bendravimo kultūrą, pradėti jaunesniuosius "mokinius" glostyti "prieš plauką". O Tiesą galima pasakyti įvairiais žodžiais - šiltais, pilnais artimo Meilės, arba ne... Gal būtų įdomu kiekvienam dalyviui kad ir atskiroje temoje trumpai paminėti, kiek jis yra pasiekęs šiose "studijose" ? Bent žinotumei, kokiu lygiu su žmogumi diskutuoti? Baigdamas noriu palinkėti visiems bendrauti taip, kad nebūtų nemalonu kada nors susitikti gyvenime ir prisiminti, kaip kažkada nejaukiai jautėmės "pieluodami" vienas kitą komentarais šiame šviesiame Forume. Ir linkiu jokiu būdu "nesudeginti tiltų"... Tai būtų didelė klaida mūsų žengime Gyvuoju Keliu.
Naglis
2011-11-23 20:20:03
" O jus apeisiu kaip pavojingą.
Būtent taip ir yra, nes tai ką sakau, daugumai nesinori girdėti, kadangi žodžių nebevynioju ir ateity nežadu vynioti į vatą. Bet tai liečia šį Forumą. Ir taip yra vien todėl, kad nėra ko žongliruoti įmantriais abstraktumais.
Geriau prisimink Nebadono Mykolą ir tai kas rašoma Urantijos Knygoje. Tuomet palygink su tuo, ką Jis pats kalba apie tų laikų apaštalus.
Žemo dažnio virpesių tik gausėja ir daugėja, todėl nėra ko tyliai ir nieko nepasakant išsigąsti, kad nutylėtume ir viską paliktume Apvaizdai spręsti. To nebus, jei neryžtingai mindžiukuot įpratom. Laikas tvirtai pasakyti kas yra kas.
Tai ką sakau aš, nelaikau ir nė minties neturiu, kad kalbu kaip Mokytojas. Bet ir nesitikėkite, kad tik glostysiu pagal plauką. Kur klystama ir pastebiu- tai ir pasakau. Sutiktam gatvėje kalbu taip, kad neišgąsdinčiau ir nenubaidyčiau. Jei matau, kad žmogus nelabai supranta, aišku tampa, kad nemoku paaiškinti. Tuomet kviečiu apsilankyti Šioje svetainėje. Ir štai čia yra ruošiami Dvasiniai Mokytojai. Tai mielas brolau, jei jau mano žodžių bijai, tai kiek tavy dvasios atvirumo. Neklausiu, pats patiri. Ir tikrai net nežinai, kad tam dvasios broliui ir tegalima pasakyti tvirtą žodį. Tikrai reikia ilgo laiko, kad visas veidmainystės formas būtų galima pašalinti, tiksliau- jų pasireiškimą. Aiškiaregiu nereikia būti, kad įvardytum sąmoningą blogį. Į panikierius nereaguosiu, gali nesivarginti atsakyti. Ne tam Šis Forumas.
Davei dabar dvasios broliui peno, tikrai išmintingai pasielgei.
Ramybės jums
Arunas
2011-11-23 16:04:00
"Diena po dienos, mėnuo po mėnesio jis sekė tai kas vyksta Forume."
Deja, Arūnai, nesi aiškiaregis. Ir visai nebūtina taip ilgai stebėti, kad taptų aišku, kas yra kas.
Apgailėtina, kiek jumyse pykčio, kylančio iš baimės, kad kas nors pasakys, jog karalius nuogas.
Arūnai, Urantijos knyga nėra jūsų nuosavybė. Ir nesijauskit tokiu dideliu Mokytoju, neklystančiu ir nekritikuotinu. Jums dar daug ko reikia išmokti, o pirmiausia - mandagumo ir pagarbos (aš jau nekalbu apie meilę) kitam žmogui.
Aš ir toliau skaitysiu pilnus išminties Algimanto tekstus, Naglio, Violetos, Gitanos, Vittos ir kitų, kurių dar nespėjau pažinti, nuoširdžius ir protingus komentarus. O jus apeisiu kaip pavojingą. Bent kol kas. Gal kada nors iš tiesų susitiksime kaip draugai ir bendraminčiai. Norėčiau to.
Balys3
2011-11-23 12:39:38
Kas juokingiausia, jei nebūtų liūdna- brolio dvasioje veidmainystė. Tiesiog yra taip, kad jis yra kaip tas tarakonas, kuris evoliucijos eigoje sugebėjo išlikti su savo pseudomoksliuko reputacija.
Diena po dienos, mėnuo po mėnesio jis sekė tai kas vyksta Forume. Taip jis pasikaustė paviršutiniškom žiniom, pasitelkė tiek visko ką begalėjo panaudoti prieš urantus (giluminiai suvokti ir tuo labiau gyvai patirti net nesivargino). Šitiek makulatūros prikrovė į vieną smegenų vingį, o dabar net nesuprato ir net nesigilino į jam pateiktus atsakymus, kad iškart priešpastato visiškai berišlius argumentus, atseit- yra taip. Bet kosminės kvailystės viršūnė yra tai, kad jis rūpinasi urantų sveikata. Štai čia tai jėga. Kita vertus, tai tas brolis ir primena, kad sveikata ir yra Rojaus Trejybės atradimas savyje ir įtikėjimo gilinimas.
Ligoni tu, ligoni, suprantama ir aišku dėl ko čia esi. O esi čia, nes Rojaus Trejybės Dvasios Dalelytė iš vidaus ir stumia į dvasinę šviesą. Bet tik užsispyrusi pasąmonė neleidžia to pripažinti. Susirūpink sveikata. Dvasine, nes kūnas tai jau tikrai ne koks.
Nekreipkit į jį dėmesio, mielieji. Jam tik auditorijos ir reikia. Intrigas kaip mat įneš.
Tikrai be pykčio. A, dar kai kas.. Greitai būsiu "subtiliai" suvirškintas. Jis taip mano. O tai ir yra dvasinė degradacija
Ramybės jums, tau irgi. Kada nors paspausim rankas vienas kitam, kai būsime abu sveiki. Kad ir po laikinojo miego
Arunas
2011-11-22 23:36:40
Miela Violeta, nors ir kaip nemažai prirašei, gaila kad veidmainiauji ir netgi bijai kalbėtis akis į akį.
Gaila, kad neišdrįsai netgi kreiptis į mane tiesiogiai ir atsakyti į klausimą, o vietoj to parašei:
O štai šitą sampratą – <kam man toks dievas <...>, jei jis neturi galimybių pažinti mano sielą, mano širdį geriau už mane patį, parodyti man mano klaidas, mano netobulumą, mano kaltes, nuodėmes, ydas ir mane GYDYTI nuo viso šito, sustiprinti mane gyvenimo kovoje, o ne užmigdyti narkotikais ir priversti viską pamiršti. – koks protas mums pateikė? Toks, kuris net ir netrokšta pažinti Dievo iš arčiau; <...>, jeigu tiktai nepatingėtų perskaityti Urantijos Knygos apreiškime pateiktus dokumentus apie Minties Derintojus, tai ar galėtų net ir toks protas pateikti TOKIĄ nesąmonę? Aišku, kad ne.
Taigi, miela Violeta, deja deja, man labai gaila, kad tik tiek teįstengei, buvau geresnės nuomonės apie tave. Gaila, kad tu save parodai taip paviršutiniškai, arogantiškai, ir tiesiog neieškai atsakymo, o lengvai vienu mostu viską nubrauki.
Taigi - Dievas (visai nesvarbu kokius vardus jam pritaikysi), kuris nežino, kas yra atleidimas, reiškia - jis nepažįsta mano širdies, nes MANO ŠIRDIS PAŽĮSTA ATLEIDIMĄ. Jei mes pripažįstam, kad jis mane sukūrė ir jis tobulai pažįsta mano širdį, SU VISKUO KAS JOJE YRA, jis tuo pačiu turi žinoti, suprasti, ir patirti ir tai, kas yra atleidimas. Tas pats ir su nuodėme.
Antraip - koks jis dievas ir kam jis man toks. Aš teigiu taip, kaip tu, Violeta, tik iš kitos pusės - koks protas gali teigti, kad Dievas nepažįsta atleidimo - tik visiškai pasimetęs ir nepažįstantis nei savęs nei Dievo protas.
Ir dabar aš nebeklausinėju retorinių klausimų, o teigiu tiesiai, nes tik taip uranto atbukęs protas teįstengia sugromuluoti elementarius teiginius - o taip, DIEVAS TIKRAI ŽINO, KAS YRA ATLEIDIMAS. Jis sukūrė tave ir mane, jis iš tikro pažįsta tavo ir mano širdį geriau negu aš arba tu, nes kitaip netgi būti negali. Maža to, jis geriausiai žino, kas tai širdžiai yra reikalinga, kur ji sveika, kur sužeista. Ir jis žino ir tai, kad ATLEIDIMAS yra reikalingas, gydantis dalykas. Ir jis iš meilės taiko tą atleidimą tau ir man. O taip, dieviškojo atleidimo jūra yra beribė, ir tai neprieštarauja meilei, o ją išreiškia aukščiausiu lygiu. Ir taip, jis nori, kad mes taip pat mokėtume atleisti, nes atleidimas mus ir atveria, ir pakylėja, ir pažadina dvasią, ir padeda jai mylėti ir atsiverti. Ir tai ne teorija, o reali dvasios patirtis.
Štai ką norėjau pasakyti nuo pat pradžių. O deja, ši sukurta tema yra tik demagogija ir minčių žaismas, nieko bendro neturinti su sveiku protu ir tikrove. Pasižiūrėkite į save, mieli urantai, kaip jus pačius užkietina tas atleidimo neigimas, kaip papiktina, kaip užblokuoja mąstymą, kaip užveria...
Dar kartą atleiskite, tikrai. To reikia visų pirma jums patiems.
Jonas
2011-11-22 18:31:23
Ačiū, Violeta. Jūs nepagailėjot savo miego laiko, ir nepriekaištaujat, kad savo rašinėjimais trukdome. Ačiū.
Daug išsakėt šviesių, įkvepiančių minčių. Su visomis sutinku. Vienintelis dalykas mane neramina, kad ar ne per greitai atleidimą nurašome. Kai vėl kam užminsite ant kojos, Violeta, gal geriau ir vėl atsiprašykte :), nes kitaip Jūs būsite geriausiu atveju palaikyta tiesiog nemandagia. Nukentėjusiam nesvarbu, kad Jūs tai padarėte gal netyčia. Juk jis žino, kad atsiprašyti taip nesunku. Gyvename pasaulyje, ir negalime pasauliui primesti savų taisyklių. Ir duok, Tėve, kad tik tiek liktų iš mūsų ankstyvesnių įpročių. Juk yra taisytinų dalykų daug svarbesnių. Nes visi mes esame, kaip gražiai parašė Naglis, šio ilgo ilgo Kelio tik pradžioje. Nors mūsų mokytojai, be abejo, yra jau gerokai pažengę.
Aš atsiprašiau, nes mačiau, kaip mano samprotavimai Rimantą pykdo. O žmogų papiktinti nėra gerai. Norėjau, kad žinotų, jog "atėjau ne griauti, o statyti". :)
Per ankstyvas atlaidumo, pakantumo, netgi tam tikra dalimi mandagumo pasmerkimas ar neatpalaiduoja puikybės, kai rašoma: "Taip, mes grubūs.<...>. Atbaidysim? Na, ir kas?" Ne visi iš karto pajėgia pakilti iki dieviškos meilės. Ar nereikėtų pripažinti tobulėjimo kelyje laipsniškumo? Skatinant nesustoti pusiaukelėje.
Dar vienas dalykas mane neramina: ar ne per mažai akcentuojama, kad yra ne tik absoliuti Tėvo meilė, bet ir priežąsties- veiksmo-pasekmės dėsnis? Nežiūrint tobulos Tėvo meilės, mes nesame nebaudžiami. Ir ne visi mirtingieji yra įsileidžiami į aukštesnes sferas tolesniam tobulėjimui ir amžinam gyvenimui.
Ačiū už kantrybę.
Balys3
2011-11-22 13:42:59
Mielieji broliai dvasioje, Baly ir Nagli, juk jūs nieko blogo nepadarėte ir todėl tie jūsų pažerti atsiprašymai yra visiškai nereikalingi taip, kaip ir nereikalingas atleidimas ar atleidimo prašymas net ir netyčia numynus kitam pėdos net ir mažąjį pirštelį, nors akivaizdu, kad mes savajame gyvenime iš tikrųjų labai dažnai vartojame žodžius – atsiprašau, atleiskite – įvairiose susidūrimų vieno su kitu situacijose gatvėje, parduotuvėje, troleibuse, ir turbūt nebūna tokios dienos kai netenka atsiprašyti už kokią nors net ir nepyktybinę smulkmeną. Neišimtis esu ir aš. Šitas žodis tiek giliai įleidęs šaknis į pasąmonę, kad dar reikės nemažai pavargti, kad jį išraučiau iš savęs, bet kol kas jis yra ir išlekia iš mano lūpų taip greitai, kaip šovinys iš vamzdžio, kad nespėju sulaikyti. Nors ir žinau, juk aš nieko blogo nepadariau, kad besilankstydama į įvairias puses žerčiau atsiprašymą po atsiprašymo.
Taip, mielas Nagli, tu teisus savo tokiu teiginiu – Jie jus skaudins. Jūs, savaime aišku, nesupyksite, kaip nesupyktų Tėvas, jau esantis jumyse. Bet jeigu toks žmogus ateis prašyti jūsų atleidimo, ką jam pasakysite? -"Aš nežinau kas tai yra Atleidimas"? Ar-"Tau nereikia prašyti atleidimo, nes aš nesupykau"? Tokiam žmogui turėsite paaiškinti kodėl jūs nesupykote ... – ir mes, kiekvienas, atsivėręs savo dvasine gelme Rojaus Trejybei, iš tikrųjų aiškinsime, kad ir atleidimo nėra ir kad nesupykau; ir aiškiname jau dabar taip, kaip patys šitą pačią akimirką suprantame savo dvasine gelme atleidimo nereikalingumo priežastį remdamiesi savo asmeniniu patyrimu, remdamiesi Rojaus Trejybės išmintimi, kuri pasiekia kiekvieną atsivėrusią dvasią per gyvą nuoširdų dvasinį ryšį su Išminties Šaltiniu. Mums nevisada pavyksta aiškiai išdėstyti tai ką patiriame, ką suvokiame, bet taip yra tik kol kas, nes mes, gilindami dvasinio įtikėjimo gelmę savo dvasiniu atsivėrimu Rojaus Trejybei, vis gausesniu ir gausesniu Rojaus Trejybės išminties įsisavinimu vis labiau kokybiškiau ir kokybiškiau ir labiau sukoncentruotai galėsime išsakyti savo giluminius suvokimus.
Bet esi neteisus, kad tokį teiginį – savanaudiškas gyvulinis protas – tu suvoki kaip kitų mūsų brolių ir sesių dvasioje pažeminimą. Tai yra ne pažeminimas, bet kuo tikriausia tikrovė. Kad ir kaip didžiulei daugumai mano dvasinių brolių ir sesių nepatinka šitas išsireiškimas, bet iš tikrųjų taip ir yra – mūsų, Urantijos materialių mirtingųjų, kilmė yra dviguba, tai yra gyvulinės kilmės, ir tuo pačiu dvasinės kilmės. Gyvulinės kilmės agresyvusis, savanaudiškasis protas, kaip ir fizinis kūnas, yra laikinas, o Rojaus Trejybės padovanotos dvasinės asmenybės su visu amžinu ir nekintančiu dvasinės asmenybės potencialu dvasios protas savo išlikimo verte yra amžinas, jeigu tiktai kylantis mirtingasis savo laisva valia, atsidavus Rojaus Trejybės dvasios dalelės vedimui iš vidaus, priima sprendimą išlikti amžinybėje, atskleidžiant palaipsniui tą suteiktą dvasinės asmenybės potencialą, tampant aktualia dvasia per susiliejimą su Minties Derintoju, ir atsiskleidžiant vis nauju dvasinio aktualo energetiniu švytėjimu žengti gyvo įtikėjimo dvasiniu keliu į tą aukščiausiąją siekiamybę – susiliejimą su Tobulumo Šaltiniu, su Trim Šaltiniais ir Centrais.
Ar tai pažeminimas, kad Rojaus Trejybė šitokiu sumanymu sukurti ir tokius savo gyvulinės kilmės pačius mažiausius dvasinius vaikus, ir kuriems suteikia asmenybės dovaną, laisvą valią ir Savo dvasios fragmentą, tuo suteikdama galimybę, kiekvienam, savo pastangų dėka išaukštinti save nuo pačio mažiausio sielos daigo iki akščiausios kategorijos dvasios, net ir tokios tobulos dvasios, kokie tobuli yra Trys Šaltiniai ir Centrai? Tai yra kuo nuostabiausias, kuo gražiausias Rojaus Trejybės kūrybinis sumanymas, ir aš, atsiduodama vedimui iš vidaus, džiaugsmingai ir patirdama palaimą savo viduje, ir patirdama tą galingą meilės trauką iš visos kūrinijos Centro, žengiu šituo gyvuoju įtikėjimo keliu į savo laisva valia pasirinktą ateitį, į amžinybę, į Rojaus Trejybę.
Tiktai toks protas, nesudvasintas Rojaus Trejybės meile, dvasingumu, išminties šviesa per mirtingojo atsivėrimą iš vidaus, materialus protas, suvokia aplinką tomis įprastomis iš kartos į kartą suformuotomis sąvokomis, o Rojaus Trejybės šviesos mintys tokį protą, kurio pamatas yra kupina tamsos teršalų pasąmonė, baugina. Ir todėl tokiam protui, neturinčiam proto evoliucinio sudvasinimo patyrimo, sunku suvokti kitaip mąstančio savo dvasinio brolio ar sesės minčių tekmės, apšviestos Rojaus Trejybės išminties šviesa. Ir būtent todėl įsivyrauja tokia gili sampratų priešprieša, nors žodžiai tariami tie patys, bet jų prasmės suvokiamos skirtingai.
Tai ar gali toks nesudvasintas protas, arba dar per mažai apšviestas Rojaus Trejybės meilės šviesa protas, suvokti, kad ne atlaidumas sušildo pasaulį, kad ne atlaidumas žmones padaro žmonėmis, mylinčiais vienas kitą žmonėmis?
Bet MEILĖ, ROJAUS TREJYBĖS MEILĖ TRYKŠTANTI GYVAIS MEILĖS VIRPESIAIS IŠ TRIJŲ ŠALTINIŲ IR CENTRŲ SUSILIEJUSIŲ Į VIENĄ GYVĄ MEILĖS ŠLATINĮ.
Ten, kur nėra meilės, aš turiu omenyje žmogų, kurio, kaip mes vaizdžiai sakome, dvasinis indas dar užvertas, ten viršauja intelektualios filosofinės interpretacijos kas yra meilė, kas yra dvasingumas, kas yra nuodėmė, o kas ne, kas yra klaida, kas yra paklydimas, kas yra atleidimas, kas yra Dievas, kas yra vertybė ir dar daug kas yra kas. Nors Rojaus Trejybės gyvais meilės virpesiais yra užpildyta visa šito amžiaus kūrinijos materija, ir dvasinė ir materiali, bet kiekvienas materialus mirtingasis savo asmeninių pastangų dėka pats, savo noru, tai yra savo laisva valia, turi atverti savo dvasinį indą Rojaus Trejybės meilės, dvasingumo, išminties, tiesos, teisingumo, gailestingumo, grožio, gėrio tėkmei, kad ta gyvoji tėkmė padėtų atsiskleisti tai pabudusiai dvasinei asmenybei tikruoju dieviškuoju aš, kad toje gyvojoje išminties tėkmėje vis plačiau ir giliau pasireikštų dvasinis išminties protas, kuris suvokia, kad vertybė yra ne atleidimas, bet ROJAUS TREJYBĖS MEILĖ su visomis iš jos išplaukiančiomis prasmėmis.
Taip, mielas Baly, „ Mūsų nuodėmingumas išnyksta atsivėrus Tėvui.“, ir kiekvienas, dvasiškai pabudęs ir atsivėręs savo vis gilėjančia dvasine gelme žmogus dėkoja Rojaus Trejybei už begalinę meilę ne dėl to, kaip tu rašai, kad privalo, bet dėkoja todėl, kad MYLI. Atsivėrusioje dvasioje tokia sąvoka – aš privalau, mes privalome – išnyksta, kaip ir atleidimo sąvoka, kaip ir nuodėmės sąvoka. Meilė neprivalo, meilė myli, myli Rojaus Trejybės meile, nes kitokios meilės ir nėra. Meilė arba yra, arba jos nėra. Aš kalbu apie žmogaus vidų.
Ir prašyti Rojaus Trejybės meilės pajautimo nereikia, nes Ji net ir be menkiausio prašymo lieja ir lieja Savo gyvus meilės virpesius visiems vienodai, neaplenkdama, neišskirdama nei vieno. Nieko nereikia prašyti. Mums viskas yra suteikta. Bet mes savo dvasiniu atsivėrimu patys pasiimame Rojaus Trejybės teikiamas malones. Ir tiktai gilinant įtikėjimą dvasiniu lygiu per gyvą komuniją su Trim Šaltiniais ir Centrais, sudvasintas materialus protas yra pajėgus tai suvokti.
O štai šitą sampratą – Grįžtam prie klausimo - kam man toks dievas (sąmoningai iš mažosios, ne toks daugiau nevertas), jei jis neturi galimybių pažinti mano sielą, mano širdį geriau už mane patį, parodyti man mano klaidas, mano netobulumą, mano kaltes, nuodėmes, ydas ir mane GYDYTI nuo viso šito, sustiprinti mane gyvenimo kovoje, o ne užmigdyti narkotikais ir priversti viską pamiršti. – koks protas mums pateikė?
Toks, kuris net ir netrokšta pažinti Dievo iš arčiau; iš arčiau, tai yra per pažadintos dvasios atsivėrimą, nes tiktai tokiu, ir vieninteliu būdu, įvyksta Lygiaverčių Rojaus Trejybės Asmenų-Asmenybių pažinimas. Bet net ir Rojaus Trejybės išmintimi nesudvasintas materialus intelektualus protas, jeigu tiktai nepatingėtų perskaityti Urantijos Knygos apreiškime pateiktus dokumentus apie Minties Derintojus, tai ar galėtų net ir toks protas pateikti TOKIĄ nesąmonę? Aišku, kad ne.
Niekas geriau už Kūrėją negali žinoti savo sukurto dvasinio asmens tikrojo aš, kokios kilmės bebūtų tas dvasinis asmuo – ar tiesigiai kilęs iš Rojaus Trejybės, ar netiesiogiai, nes tik Rojaus Trejybei yra žinoma viskas apie tą dvasinį asmenį nuo pabaigos į pradžią.
Na, o šitam – Viskas yra blablabla, kol neišmoksime atleisti vienas kitam. – žmogiškosios išminties perliukui apibūdinti tiesiog trūksta žodžių. Kokia minties gelmė! Todėl ir trūksta žodžių.
Net jeigu žmogus ir pajėgtų perskaityti viso pasaulio bibliotekose esančius raštus, ar jis taptų išmintingu? Taip, jis galėtų pasipuikuoti savo sukauptomis intelektualiomis žiniomis prieš kitus, sukeldamas pavydų susižavėjimą juo. Bet išmintingu dėl to jis netaptų, nes išmintis, kosminė įžvalga yra iš Rojaus Trejybės, iš Gyvo Išminties Šaltinio, o ne iš negyvų raštų, kokie jie bebūtų intelektualūs. Bet žinios yra reikalingos. Bet tą sukauptą informaciją išmintingai, tikslingai panaudoti ir dar visumos labui be gyvo ryšio per palaipsnį dvasios atsivėrimą Rojaus Trejybei, be Apvaizdos pagalbos yra neįmanoma.
Mielieji, o juk puikybė yra nuodėmė.
Telydi jus Rojaus Trejybės ramybė ir palaiminimas.
Su meile
Violeta
2011-11-22 01:22:48
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]