Forumas: temos peržiūra
Suteikiu jums, Tėvo, A,mžinojo Sūnaus, Begalinės Dvasios vardu, mokymą - Tėvo ATLEIDIMO PRAŠYTI NEREIKIA, NES JO NĖRA IŠ VISO.TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS.
Mielieji, tai, ką dabar jums pasakysiu yra nuo Tevo perduota man, kad savais žodžiais Jo mokymą perteikčiau jums.
Daug kam šis mano mokymas bus nepriimtinas ir apakinantis, net ir tuos, kurie skaito Urantijos Knygą ar Jėzaus Krisataus apreiškimą KALBU JUMS VĖL jis gali apakinti. TAčiau nebijokite, aš jums sakau TIESĄ, nes jus mokau ne iš savęs, o Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės vardu, perteikdamas jų man suteikiamus mokymus, kad šviesėtumėte ir dvasingėtumėte, net ir taip, kaip šviesėju ir dvasingėju nuo jų aš.
Būtent dėl to kai kuriems iš jūsų šis mokymas bus dar vienas žingsnis pirmyn. Ir milžiniškas žingsnis pirmyn, kokio jūsų siela jau seniai laukė.
Panašu, kad šis mokymas man buvo suteiktas dėl to, kad pastaruoju metu mūsų Forume vis daugiau pateikiamos tokios sampratos, kokių dėl evangelijų autorių neišmanymo ir Pauliaus laiškų tamsos pilna palikta ir Naujajame Testamente, kur jie kalba apie pragarą, apie nuodėmę, apie Jėzaus kraujo auką atperkant žmonių nuodėmes, apie atgailą, apie Jėzaus įkurtą bažnyčią, apie tarnavimą bažnyčiai, ir panašius dalykus, kurie neturi nieko bendro nei su Jėzumi, nei su Tėvu.
Nuodėmė - tai yra toks veiksmas, arba mintis, kuri taip pat prilygsta veiksmui, kada darai, arba galvoji, sąmoningai ką nors blogai. Sakykim, pyksti ant žmogaus, kai žinai, jog tai negerai, o vis tiek pyksti. Kai jauti norą, kad kitam būtų blogiau, kai sieki karjeros apgaule ir nustumdamas kitus, tai taip pat yra nuodėmė. Ir daugybė kitų dalykų.
Net ir dabar, kada Urantijos Knygos svetainėje lankosi tie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie nenori net prisiliesti prie Urantijos Knygos giluminės šviesos, bet mus nuolat puola, priekabiauna, ir tuo jie daro nuodėmę. Nors jie gali kalbėti prisidengdami Jėzaus vardu, tačiau jie vis tik daro nuodėmę, nes sąmoningai trukdo svetainės paskirties darbą – studijuoti Urantijos Knygos apreiškimą ir žengti dvasiniu keliu šito trokštantiems savo laisva valia, gauta iš Tėvo.
Tokie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie priekabiauna, ne tik gyvena NUODĖMĖJE, bet ir gyvena VAKARYKŠČIA DIENA.
Kol jie šito NEŽINOJO iki apsilankymo mūsų svetainėje, tol jie gyveno KLAIDOJE.
Tačiau dalyvaudami mūsų Forume, ir jau sužinoję daug didesnių dalykų negu žinojo iki tol, ir vis tiek likdami savo TAMSOJE, IR DAR NET TRUKDYDAMI KITIEMS SIEKTI ŠVIESOS, IR NET ŠITOJE DVASINĖS ŠVIESOS SVETAINĖJE, JIE SAVO KLAIDĄ PAVERTĖ NUODĖME. Ir toks jų žingsnis yra sąmoningas apsisprendimas. Todėl jis nebėra iš nežinojimo. Būtent dėl to jis iš klaidingo žingsnio pavirto į NUODĖMINGĄ.
KLYDIMAS BŪNA TIK IŠ NEŽINOJIMO. IR ŠITAIP DAROMAS BLOGIS.
Tačiau blogis nėra blogai savaime. Blogis yra mūsų augimo neatsiejama dalis. Tik ROJUJE NĖRA BLOGIO, NES TEN VYRAUJA TOBULUMAS. Viskas, kas yra mažiau negu tobulumas yra BLOGIS. Bet dar tai nėra NUODĖMĖ.
Sakykim kali vinį į sieną. Išėjo prastai jį įkalti, kad tarkim būtų pakabintas paveikslas. Prastai įkalei dėl to, kad neturi patyrimo ir nemoki įkalti geriau. Tai yra klaida. Gali pamėginti ją ištaisyti, pasipraktikuoti kalti vinį, o tada jau kalti dar kartą, kad būtų taip įkaltas, kaip gali geriausiai įkalti tokiomis sąlygomis.
Šitaip BLOGĮ PAVERTI DIDESNIU GĖRIU DIDESNIO PATYRIMO DĖKA ATLIKDAMAS TĄ PATĮ DARBĄ.
Tačiau jeigu net ir galėdamas įkalti vinį gerai, jį įkali prastai, ir numoji ranka, bus gerai ir taip, jau šituo bolgį paverti SAVO ASMENINE NUODĖME. Įkaltas vinis blogai, paveikslas kabo kreivai, bet tu vis tiek numoji ranka.
Kiekvieno ASMENINIS SANTYKIS SU BLOGIU, ASMENINIS POŽIŪRIS Į BLOGĮ IR PAVERČIA JĮ NUODĖME ARBA KLAIDA.
Per klaidas mes TOBULĖJAME, per nuodėmes mes DEGRADUOJAME.
DABAR, KADA TIE MŪSŲ UŽSISPYRĖLIAI SIELOS BROLIAI SUŽINOJO IŠ MŪSŲ, KAD YRA GYVAS TĖVAS, IR YRA JŲ VIDUJE IR NENORI JO ATRASTI, O VIS PERŠA NEGYVAS CITATAS APIE NEEGZISTUOJANTĮ VELNIĄ, NEIGIA NET PATĮ TĖVĄ, TĄ JAU JIE DARO ŽINODAMI, IR TUO PAČIU SĄMONINGAI PASIRINKDAMI TAMSĄ, O NE ŠVIESĄ, TUO JIE DARO NE VIEN TIK NUODĖMĘ, BET JAU KELIA MAIŠTĄ PRIEŠ TĖVĄ.
Jėzus nemirė už jokias nuodėmes, nes niekam nereikia jokio atleidimo už jokias nuodėmės.
Tėvas niekada neatleidžia už jokias nuodėmes, nes jis atleisti tiesiog negali. Tėvas yra TOBULUMAS IR MEILĖ. Dėl to jis net nežino, kas yra NUODĖMĖ, NES TOBULUME NĖRA JOKIO NETOBULUMO ŠEŠĖLIO, DĖL TO JAME NĖRA NUODĖMĖS NET IR ŠEŠĖLIO.
Tai, kaip gi Jis gali atleisti nuodėmes, kai Jis pats tegali MYLĖTI, MYLĖTI, IR DAR KARTĄ TIKTAI MYLĖTI.
Atleisti gali tik tas, kuris gali įsižeisti, užpykti, o kai praeina pyktis, tada ir ištaria, “na, gerai, atleidžiu jau tau.”
Tėvas niekada neturi NETOBULŲ JAUSMŲ IR PASIREIŠKIMŲ, DĖL TO JIS NEGALI TURĖTI IR SAVO SANTYKIO SU NUODĖMĖ KOKIO NORS KITOKIO, KAIP TIK TOKĮ, KAD TĖVUI NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS UŽ NUODĖMES NEEGZISTUOJA.
Jam egzistuoja tik nuodėmę darantis ar nedarantis tvarinys, kurį Jis MYLI, MYLI, IR TIK MYLI.
Tai kaip Jis, net TEORIŠKAI, galėtų atleisti darančiam nuodėmę tvariniui, kada to tvarinio daroma nuodėmė Tėvui neegzistuoja, nes Jam yra tik tai, kas TOBULA, O TOBULUME NUODĖMĖS NĖRA, o tvarinį Jis tegali tik MYLĖTI IR NIEKO DAUGIAU, KAIP IR NIEKO MAŽIAU.
Todėl Tėvui, kaip ir AMŽINAJAM SŪNUI-KŪRINIJOS MOTINAI-BROLIUI, IR BEGALINEI DVASIAI-KŪRINIJOS MOTINAI-SESEI nei nuodėmė, nei atleidimas neegzistuoja ir egzistuoti negali, nes tik jie trys visoje kūrinijoje yra lygiaverčiai ir amžini be pradžios asmenys ir asmenybės gyvenantys vien tik meilėje ir meile.
Būtent ir jūs atradę Tėvą savyje, prisipildote Tėvo meilės virpesių ir gimstate iš DVASIOS, ir nustojate daryti NUODĖMES, TAMPATE NEBENUODĖMINGI KAIP JĖZŪS KRISTŪS.
Ir tik tada suvokti imate, kad ATELIDIMO BŪTI TIESIOG NEGALI, KUR VIEŠPTAUJA TĖVO MEILĖ.
Yra klaidos, yra nuodėmės, yra net maištai PRIEŠ TĖVĄ, bet atleidimo NĖRA JOKIO VISOJE KŪRINIJOJE.
Kūrinijoje veikia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsmis. Ir jeigu tvarinys daro nuodėmę, tai jo vidus jaučia nerimą. Tik pats tvarinys ima prašyti atleidimo iš Tėvo, net nežinodamas, kad Tėvas atleisti tiesiog negali, nes Jis MYLI, IR TIK MYLI.
Dėl to, kad žmonija yra tamsi, tai ji iš pradžių mėgino su Dievu derėtis dėl savo blogų darbų rezultatų-pasekmių sušvelninimo, vėliau mėgino save kankinti pasninkavimais ir kūno pjaustymais, papirkinėti aukomis, užkalbėjimais, o tada tam tikromis maldomis.
Kol galų gale Jėzus atnešė mylinčio Tėvo simbolį. Mylinčio visus vienodai. Ir pagonis ir žydus. Ne nirštančio, ne kerštaujančio Dievo, kokį skelbia Biblija, bet mylinčio ne tik Izraelį, bet ir kiekvieną asmenį ir kiekvieną vienodai.
Ir Jėzus mokė, kad visi vienas kitą mylėtų taip, kaip mylėjo jis.
Urantijos Knygos apreiškimas perteikė dar didesnę Tėvo šviesą. Jis paaiškino, kad Tėvas atleido nuodėmę padariusiam savo vaikui dar net nespėjus paprašyti tam vaikui atleidimo. Tačiau tas vaikas PAJAUS TĄ TĖVO JAM SUTEIKTĄ ATLEIDIMĄ TIK PATS ATLEIDĘS KITIEMS, IR TAPĘS NUOŠIRDUS.
Dabar aš jums sakau dar didesnę šviesą – TĖVO ATELIDIMO NĖRA IŠ VISO DĖL TO, KAD TĖVAS IR YRA MEILĖS ŠALTINIS, BEGALINĖS MEILĖS ŠALTINIS, KAD NĖRA JOKIO JO ATLEIDIMO, NES JIS NIEKADA NEI SUSIERZINA, NEI MENKIAUSIA DALELE NUSIMENA, KAD KAŽKAS JĮ AR KĄ NORS KITĄ ĮŽEIDŽIA, NES JIS NEŽINO, KĄ REIŠKIA ĮSIŽEISTI, NES JIS VIEN TIK MYLI.
IR JIS LYGIAI TAIP PAT MYLI IR TĄ ŽMOGŲ, KURIS ĮŽEIDĖ KITĄ ŽMOGŲ, IR TĄ, KURĮ ĮŽEIDĖ, IR ABU MYLI VIENODAI. IR VISĄ LAIKĄ.
Dėl to Tėvas net nežino, kas yra ATLEIDIMAS. JIS ŽINO TIK KAS YRA MEILĖ, IR VIEN TIK MEILĖ.
Dėl to Tėvas niekada nei pyksta, nei baudžia, kad reikėtų Jo prašyti ATLEIDIMO.
Kaip tu gali prašyti atleidimo Tėvą, jeigu jis Tau nuolat sako: "mano mylimas vaikeli, Aš tave myliu ir vien tik myliu, ką tu bedarytum, tave myliu vienodai ir visada. Tik tu pats save nubaudi, jeigu su Manimi nepalaikai nuoširdaus ir gyvo ryšio, tada tu pats ir nejauti nei ramybės, nei palaimos, ir tik dėl to tau atrodo, kad Aš užpykau, kada tu padarei nuodėmę, ir dėl to prašai atleidimo. Aš nemoku pykti net tada, kada tu padarei nuodėmę. Aš visada tik myliu. Ir visus vienodai. Ir kada tu atsiveri Man, tada ir pajunti pats palengvėjimą savo sieloje. Ir tu palaikai tą klaidingai mano tau suteiktu atleidimu. Taip tave iki šiol klaidingai mokė, kad Manęs reikia prašyti atleidimo. O tu ne atleidimo prašyk, o visą laiką būk nuolatiniame ir nuoširdžaime ryšyje su Manimi. Ir tada pats pajausi, kad ne tik dingo baimė, kad Aš užpyksiu dėl tavo padarytos nuodėmės ir taip pat dingo ir pats noras prašyti atleidimo iš Manęs, nes atpuolė pats poreikis, kada tu jauti nuolatinį Mano meilės tekėjimą, gyvą tekėjimą iš Manęs į tavo atsivėrusią sielą, kuri ir nebedaro nuodėmių iš viso."
Ir būtent šitaip žmogus ir pajunta Tėvo vadinamąjį atleidimą, kurio net prašyti NEREIKIA.
Būtent dėl to aš jus DABAR PRADEDU MOKYTI TĖVO PRAŠOMAS - NUODĖMIŲ ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI.
Tai tik žmogaus susigalvotos baimės, kad Tėvas užpyksta, ir tada reikia žmogui prašyti iš Jo atleidimo. Ir Tėvas atsileidžia savo įniršiu ir teikiasi atleisti tau nuodėmes.
TOKIO TĖVO NĖRA. TAI SENAS ŽYDŲ KERŠTINGAS IR PYKSTANTIS IR RITUALINIS JAHVĖ.
Atėjo laikas nustoti iškraipyti Tėvą, MYLINTĮ TĖVĄ, KURIS NIEKO NIEKADA NEBAUDŽIA. Tik žmogus baudžaui pats save nusigręždamas nuo Tėvo ir nuo Jo meilės pajautimo, ir laikydamasis negyvų ritualų ir dogmų.
Štai kur yra ATLEIDIMO PRAŠYMO IŠTAKOS – negyvi ritualai ir dogmos, reikalaujančios tą daryti, muštis į krūtinę ir kalte kalti sau, vaikams, anūkams, kaimynams, bendradarbiams, visiems - “kaltas, kaltas, esu kaltas, esu nusidėjėlis, nevertas Tavęs.”
Jus prigąsdino Biblija, įskaitant ir Naująjį Testamentą, kad dabar daugelis neįsivaizduiojate savo kasdienybės be velnių, demonų, Šėtono, ir nuodėmių ir save kankinate nuolat, kada tik jums bažnyčioje kemša į galvą, o pasąmonė dar giliau prisikemša į save šito paties AŠ KALTAS, AŠ LABAI KALTAS, AŠ NUSIDĖJAU.
Taip jūs patys įsivarote ne tik psichines ligas, bet ir nuolatinį NEPILNAVERTIŠKUMO KOMPLEKSĄ, KĄ KASKART IR PADEMONSTRUOJA Naujojo Testamento mėgėjai, kada jie net nesuvokia, kas yra didžiavimasis, puikybė, kas yra nuolankumas, kas yra žmogiškasis orumas, kas yra užtikrintumas, kas yra tikėjimas, kas yra įtikėjimas.
Dėl to jūs NEgyvenate, jūs tik EGZISTUOJATE kaip ŽMOGUS FULIARE, KURIO DANGTIS YRA RITUALAI, O VIDUS - DOGMOS.
O juk Jėzus atėjo IŠLAISVINTI žmogų iš TAMSOS IR BAIMĖS VERGYSTĖS, IŠ ŽYDŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ PANČIŲ, IŠLAISVINTI IŠ NUODMĖS IR PADARYTI ŽMOGŲ NEBENUODĖMINGĄ PER TĖVO ATRADIMĄ SAVYJE. Ir tą užduotį jis įvykdė. Jis savo gyvenimu demonstravo kaip šiandien turime gyventi MES.
Jūs visi tie, kurie 21-ajame amžiuje tebemosuojate Naujojo Testamento citatomis apie Jėzaus kraują, esate akli dvasios regėjimu. Jūs neišlaisvinate savo sielos, kad ji galėtų skrieti Tėvo meilės laisvame skrydyje.
Dėl to jums reikia nrgyvų CITATŲ. Tačiau jums nereikia GYVO JĖZAUS. Jums nereikia GYVO TĖVO, kurį Jėzus ir APREIŠKĖ SAVO KASDIENIU GYVNIMU IR MOKĖ TAIP GYVENTI VISUS.
Ir jokio Naujojo Testamento tuo metu nebuvo, o jis mokė gyvo BENDRAVIMO SU TĖVU, KOKIO NEMOKO NĖ VIENA JŪSŲ CITATA.
Tai kodėl kai kurie iš jūsų mėgaujatės citatomis, patys būdami negyvi dvasia, nors kūnas ir vaikšto po žemę, bet nesuvokia KO JIS ČIA DAR VAIKŠTO.
Atsukta galva į vakarykščią dieną nematote kur žengti šiandien, tuo labiau nežinote, kur sukti į rydieną.
Dėl to tokiems mūsų sielos broliams ir telieka NEGYVAS NAUJASIS TESTAMENTAS IR JO CITATOS, KAD NUMALŠINTŲ SIELOS ŠŪKSNĮ - IŠLEISK MANE IŠ NUODĖMIŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ NARVO, NORIU LAISVO SKRYDŽIO SU TĖVU IR JO MEILĖS ORO SROVĖSE, NORIU LAISVĖS DARYTI GĖRĮ VISIEMS IŠ MEILĖS JIEMS SU TĖVU ATRASTU SAVYJE, JOKIO TĖVO ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI, NES TEN KUR YRA MIELĖ, TEN NĖRA NUODĖMĖS, TEN, KUR NĖRA NUODĖMĖS, TEN NĖRA IR ATLEIDIMO.
O NUODĖMĘ TIRPDO NE ATLEIDIMAS, KURIO TĖVAS TIESIOG NEGALI SUTEIKTI, NES JIS IR TAIP VISĄ LAIKĄ VIEN TIK MYLI VISUS VIENODAI, BET ATSIVĖRIMAS TĖVUI, JO ATRADIMAS SAVYJE, IR GIMIMAS IŠ DVASIOS.
Štai ko melskite – Tėvo meilės pajautimo savyje. Ir tada dings bet kokios nuodėmės, kada jūsų viduje viešpataus Tėvas su savo meilės virpesių harmoningomis melodijomis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-07-09 15:11:02
Komentarai
Argumentas yra PATYRIMAS. Kol nėra patyrimo, jūs negalite pripažinti šito teiginio tiesos. ( Iš Tėvo mokymo, KODĖL NET DAUGELĮ METŲ SKAITANTYS URANTIJOS KNYGĄ JOS NESUVOKIA DVASIOJE, NORS BŪTENT ŠITOKIO SUVOKIMO JI MOKO VISUS. TĖVO - ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ mokymai ). Tai gi mielieji kol napatirsite patys savo pačių viduje ir savo pačių pastangomis atrasto Tėvo meilės , tol ir būsite įsikabinę atleidimo doktrinos ir taip vadinamoms teologinėms diskusijoms , kurių,kad jos čia šitame forume būtų begalinės ,taip nori Jonas ,nebus galo. Ir tos diskusijos prie tiesos jūsų neatves. Dar kartą jums sakau čia ne teologų rengimo forumas. Čia nuoširdžių dvasinių ieškotojų ir dvasinių mokytojų ruošimo forumas. Norite šito viskas jums jau po ranka. O nenorite, tai netrukdykite šito siekti kitiems,ir neklaidinkite čia ir toliau kitų. Tam turite laisvą valią suteikta jums iš paties Tėvo,ką jums pasirinkti.Siekti pačios ryškiausios dvasinės šviesos nuoširdžiai ,ar ir toliau užsispyrusiai jos patiems atsisakyti ir dar kitus klaidinant evangelijomis ,kurios yra grynai žmogiškos.rimantasKaunas
2011-11-21 22:44:39
O myli tik atsivėręs , Tėvą savyje atradęs ir gimęs iš dvasios žmogus. Ir ne tik Tėvas - Rojaus Trejybė tuomet nežino kas yra atleidimas nes Jis tik myli , bet ir toks žmogus , už ką ir kam jis turi atleidinėti ar atsiprašinėti kai jis tik myli visus ir viską aplinkui Tėvo - Rojaus Trejybės meile. Ir ne evangelijas čia cituokite ,kurios yra evoliucinio žmogaus proto parašytos. Ir nieko bendro su kosmine tikrove neturi , kaip jos nėra nei Dievo žodis, nei apreiškimai. Taip , kad nesipainiokite patys ir nepainiokite čia šitame forume kitų. Kaip tą dar nuo 2006 metų čia nuolatos daro Jonas.O gilinkitės nuoširdžiai ir atsivėrę į jums čia pateiktus apreiškimus , Urantijos Knygą, Jėzus - Kalbu Jums Vėl ir Tėvo - Rojaus Trejybės Asmenų mokymus.
rimantasKaunas
2011-11-21 22:21:53
Mielas Balį 3 ,pats gis ir padarei teisingą išvadą, kad tas kas myli nesipiktina, tai gi ir poreikis ,kad jis kam nors atleistų jam atpuola. Kodėl vėl tuomet jau savo komentaro pabaigoje vėl prašai atleidimo ,jeigu kaip sakai kažką papiktinai. Net jeigu taip ir įvyko ir kažkas tavo komentaru pasipiktino, tai čia liudija tik to pasipiktinusio neatsivėrimą ir silpną įtikėjimą, kodėl tu tuomet prašai jo atleidimo.
rimantasKaunas
2011-11-21 22:01:45
Na ką gi, einam toliau. Reikia mokėti atleisti NE NUODĖMES, o tiesiog ATLEISTI, tiek kiek reikės, kada reikės, ir nedangstyti savo puikybės įvairiomis vingrybėmis.
Evangelijoje minimas skaičius "atleisti 77 kartus" reiškia - neribotai daug kartų. Iš tikrųjų žmonės, kurie atleidžia - jie ne nuodėmes atleidžia. todėl aš ir nevartojau žodžio nuodėmė, o sakiau kaltė. O plačiąją prasme - klaida, netobulumas, prasižengimas, negalėjimas, nesubegėjimas, kvailumas, ir t.t. Viską reikia mokėti atleisti ir neklausti. Atrodo, jūs ieškote akyje krislo, o rąsto nematote. Jūs pasiryžę įrodyti absurdiškiausius teiginius, kad tik nereikėtų atleisti, bet reikia tiek nedaug, paprasčiausiai tik... atleisti. Atleidimas nereiškia, kad aš turiu aiškintis, ar tu padarei nuodėmę, ar ne, ar tu suklydai, ar įskaudinai...
"Atleisk jiems, NES JIE NEŽINO KĄ DARO" tik patvirtina, kad visai nesvarbu ar sąmoningai, ar nesąmoningai, ar nuodėmė, ar ne.
ATLEIDIMAS YRA MEILĖS KUPINA ŠIRDIES NUOSTATA, KURI NEIEŠKO KALTŲ, O ATLEIDŽIA IŠ MEILĖS.
Urantai priešingai - ieško nuodėmės ar jos nebuvimo, bet ko, kad tik nereikėtų atleisti.
Deja deja, kaip matyti, net ir "atradus tėvą savyje" ir "atgimus iš dvasios", niekur nedingsta ir klaidos, ir nesupratimas, ir kvailumas, ir netobulumas, ir matyt kad ir nuodėmės, kad ir kaip to nesinori kai kam pripažinti. Bet tai ne esmė. Urantams kaip tik turėtume būti itin atlaidūs, nes dauguma urantų "nežino ką daro". Ir urantai turėtų taip pat būti atlaidūs ne urantams, nes, anot jų, tie kiti žmonės irgi "nežino ką daro". Mano atžvilgiu jie to netaiko ir teisingai tai supranta, nes aš esu tikrai sąmoningas ir "žinau ką sakau" :)))
Jų akimis aš esu akivaizdus akiplėšiškas blogis, su kuriuo jie visiškai nežino ką daryti - atleisti nemoka, sunaikinti negali, ignoruoti arba pakeisti nepajėgūs. Todėl kartais jaučiasi desperacija.
O aš sakau - jūs jau man ATLEISKITE už kokią komunikaciją, kitaip matyt nemoku.
Jonas
2011-11-21 19:43:30
Tikrai matyti, kad savo sampratos ar beprasidedančio suvokimo apie Rojaus Trejybę ir visos kūrinijos veiklą skubėjimas pateikti yra kur kas reikšmingiau, nei įsigilinti į jau atsakytą.
Negana to, neturintiems gyvosios patirties visumos labui aktuale, net netampa gyvybiškai svarbu (čia ir pasireiškia taip bijomas įvardyti gyvulinis protas) amžinybės gyvoji patirtis ir pažinimas.
O turėtų. Dar kartą iškeliu tas citatas, kurias visiems atkakliai ieškodama, pateikė dvasios sesė.
„ Mielieji, tiems, kurie atkakliai laikosi įsikybę nuodėmės- atleidimo sampratos, pateikių citatas iš Urantijos Knygos:
Perdaug ilgai žmogus galvojo apie Dievą kaip apie panašų į save. Dievas nepavydi, niekada nepavydėjo, ir niekada nepavydės žmogui ar kokiai nors kitai būtybei visatų visatoje. Žinant, jog šis Sūnus Kūrėjas norėjo, kad žmogus būtų planetinio kūrimo šedevras, kad būtų visos žemės valdovas, tai tas vaizdas, kad jį valdo jo paties žemos aistros, tas reginys, kaip jis lankstosi prieš medžio, akmens, aukso, ir savanaudiškų ambicijų stabus – šitos niekingos scenos sukelia Dievo ir jo Sūnų rūpestį dėl žmogaus bet ne pavydą žmogui.
Amžinasis Dievas negali įniršti ir supykti šitų žmogiškųjų emocijų prasme ir taip, kaip žmogus supranta šitas reakcijas. Šitie jausmai yra menki ir niekingi; vargu ar jie yra verti to, kad būtų vadinami žmogiškais, tuo labiau, dieviškais; ir tokie požiūriai yra visiškai svetimi Visuotinio Tėvo tobulai prigimčiai ir gailestingam charakteriui. 0057-06/07, Dieviškasis Patarėjas.
„ Perdaug ilgai žmogus galvojo apie Dievą kaip apie panašų į save.
Svetima yra jau vien tai, kad ir kaip užsispyrusiai brukama abstraktaus Dievo samprata (suvokimas ir gyvasis patyrimas tikrai yra neįmanomas ), urantai (čia turėtų priminti, jog kalbėjau apie siekiamybę tapti urantu. Ir tepatvirtinu tai dar kartą. Bet. Urantai jau ir dabar yra urantai, nes jie jau ir eina gyvuoju Rojaus Trejybės keliu, kuris veda tik į amžinybę. Ir kadangi jie tobulėja visomis prasmėmis kūrinijos labui, tai ir yra atsiliepimas į raginimą: „ būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu Aš. Ir tik sukeiskime vietomis paskutinius du žodžius „esu Aš“, gausime „Aš Esu“, kas galėtų būti laikoma tikruoju Dievo vardu. Urantai po Absonito ir Absoliuto gyvosios patirties, eis Aš Esu gyvosios patirties ir pažinimo keliu.) jau dabar patiria gyvaisiais meilės virpesiais tai, ką užsispyrusiai ir paniekinančiai atmeta dauguma kitų dvasios brolių ir sesių.
Ir vėl bando jau dabartiniai fariziejai ir šventikai išvedžiojimais nugramzdinti Rojaus Trejybės vis tobulėjantį pažinimą ir gyvąjį patyrimą. Sakau „tobulėjantį“, nes tikrai tobulumui ribų nėra. Bet neužmikime ant laurų, kad tai yra tas pats. Dievas tėra abstrakti samprata, kurią naudojant mes ir darome tą pačią nuodėmę, kurią linksniuoja mūsų gyvulinis protas (gyvulinis vien tik todėl, kad pasąmoninė baimė sąmonės lygmeny ir išeliminuoja protą kaipo tokį ir diktuoja išvedžiojimus. Ir ne šiaip sau išvedžiojimus, bet įvilktus į minkštą vatą. )
Taip, mes per daug ilgai galvojom. Tai gal apuokais būdami, regėkime jau ne tik dvasinėje prietemoje. Ir laikas būrų Rojaus Trejybės šviesoje šiame Forume asmenybės gyvosios patirties pasidalijimui. To tikrai nepajėgs tik asmenys.
„Dievas nepavydi, niekada nepavydėjo, ir niekada nepavydės žmogui ar kokiai nors kitai būtybei visatų visatoje.
Jau vien tai labai atsargiai yra mums pateikta Urantijos Knygoje.
Bet mielieji, mes kalbame apie Rojaus Trejybę. Todėl ir neįmanoma perskaityti Urantijos Knygos iki galo, nes tiesa tiktai plėsis ir gelmė tik gilės. Gelmė suvokimo, gelmė gyvojo patyrimo tiek individualiai, tiek kolektyviai. Ir Rojaus Trejybės šventovėje, ir giluminėse studijose, ir patiems veikiant aktuale visumos labui. Savo noru, o ne tik kad reikia.
Nieko nereikia. Pateikite bent vieną pavyzdį, kuris dvasinėje kūrinijoje parodytų, jog tiek siela, tiek ir amžinoji dvasia būtų varu varomos dirbti visos kūrinijos labui. Vyksta nuostabus ir laisvanoriškas procesas nuoširdžiame bendradarbiavime visų labui. Savaime suprantama, kad vyksta dvasios karjera. Ir tikrai ne ta apie kurią kalbama informacinėse priemonėse. Tikrai ne ta, kuri brukama nes „taip reikia“.
Na, jeigu aktualu nužudyti dvasią, tai tada pirmyn. Vergų planeta. Urantija mano širdy ir minty. Rojaus Trejybės esame glėby ir patys Ją turime savy, tiktai atraskime.
Kaip išvis verčiasi liežuvis pasakyti, jog reikia atgailauti, atsiprašyti. Apie kokius įžeidimus ir įsižeidimus kalbame, kuomet puikiai žinome, jog gilindami įtikėjimą mes išsiveržiame iš tokių gyvulinių savybių
„Žinant, jog šis Sūnus Kūrėjas norėjo, kad žmogus būtų planetinio kūrimo šedevras, kad būtų visos žemės valdovas ..“
Mes tiek susigūžiame po lova, kad net ir (prielaida) mūsų artimiausius pagalbininkus, kurių kol kas nematome, verčiame abejoti Rojaus Trejybės gyvojo kelio tikrumu. O juk nuo mūsų ir priklauso įtikėjimas nesuskaičiuojamų dvasinių gausybių.
Rojaus Trejybė tampa jau ir dar viena dogma, kuomet užmirštame apie mūsų amžinąją ateitį. Kūrinijos kūrimas, kuris ir yra pačio Kūrėjo procesas. Ir tame procese mes kuriame patys. Ir tampame kūtėjais, o ne eilėraščio citatos autoriai.
Jeigu kūrinija nemylėtų, tikrai būtume pajuokos objektas (beje, ir buvome maišto metu. Po galais, laikas užmiršti, kad aplamai maišto sąvoka egzistuoja) aplinkoje, kurioje Dievas vos spėjo kumščiais mojuoti. Tariamai.
Sūnus Kūrėjas, Nebadono Mykolas, Šeimininkas norėjo.. Ne, tai ko norėjo- jau vyksta. Ir kiek piktžolės bujotų, jos ravimos bus vis atkakliau. Švelnių žodžių nesitikėkite, bet tikri jus, bijančius Tikrovės, tikrai pražudys, kaip ir kiekvieną abejojantį.
Žvejai buvo grubūs. Mes dar grubesni, nes grubumas įgavo subtilias formas, kurių pavidalu ir plūduriuojame. Ir negalima pasakyti tvirčiau nieko- atbaidys mat. Na ir kas? Bijantis jau iš anksto bijo, žinodamas gilumoj, kad yra kur kas daugiau nei jo gyvulinis norėtų sužinoti ir patirti gyvai. Ir todėl kūrėju jis tebus iliuzinės citatos, o ne Tikrovės amžinos.
„..tai tas vaizdas, kad jį valdo jo paties žemos aistros, tas reginys, kaip jis lankstosi prieš medžio, akmens, aukso, ir savanaudiškų ambicijų stabus – šitos niekingos scenos sukelia Dievo ir jo Sūnų rūpestį dėl žmogaus bet ne pavydą žmogui.
Visos kūrinijos rūpestį, tuo labiau, kad žinome, jog visos dvasinės grandinės ir atsakingas jų panaudojimas gula mums ant pečių. Bet kam mums tai, nusimeskim jas ir savivaliaukim. Juk taip lengva..
Nesulauksit, lengvumas tik iliuzinis. Priežasties- Veiksmo- Pasekmės dėsnis veikia ne pagal mūsų iškreiptos sąmonės įnorius, bet mes arba įsiliejame į darnų kūrybos procesą, arba užsikrauname naštą, kurios nepakelsime. Ir tai jau tikrai.
Ir kam mums pavydėti gyvulinių bruožų. Iš mūsų laukiama atsivėrimo. Dvasinio, o ne tariamo.
„..ir tokie požiūriai yra visiškai svetimi Visuotinio Tėvo tobulai prigimčiai ir gailestingam charakteriui. 0057-06/07, Dieviškasis Patarėjas.
Nagi, mylimiausi Rojaus Trejybės sūnūs ir dukros, dar vis Forumą laikote tik forumu? Ne jūsų nosiai. Ateinančios kartos tikrai nesupras mūsų.
Pastaroji citata iš Urantijos Knygos jau per siaura. Pamąstykit kodėl. Ir kokioje išplėstoje kūrinijos sąvokoje.
Artėja Pirmadienio maldos, kolektyvinės maldos kiekvieno individualiai ir tarpusavyje su visa kūrinija Rojaus Trejybės meilėje
Ramybės jums
Arunas
2011-11-21 18:40:12
Atidžiai perskaičiau Algimanto įvadinį straipsnį. Galingas tekstas.
Nuodėmė yra mūsų klaida, padaryta sąmoningai. Bet esame už ją baudžiami ne tobulai mus mylinčio Tėvo, o priežąsties- veismo-pasekmės dėsnio. O dėsnio nepaprašysi atleidimo...
Mūsų nuodėmingumas išnyksta atsivėrus Tėvui. Mes privalome dėkoti Tėvui už Jo begalinę meilę ir prašyti jos pajautimo.
Vakar pačioj pradžioj panašiai rašiau atsakydamas Jonui. O ginčas užsitęsė todėl, kad Jonas atleidimo poreikį priskyrė ir žmonių santykyje su Tėvu, o Rimantas išeliminavo jį ir iš žmonių tarpusavio santykių. Tarp urantų, visiškai atsivėrusių Tėvui, tikiu, kad nuodėmė išnyks. Taigi savaime atpuls ir poreikis žmogus žmogui atleisti (kad netaptume kariaujančių visų su visais, pilnų pagiežos visuomene). Bet kol mūsų nėra daug, ir ne visi esame pasiekę tokį atsivėrimo Tėvui laipsnį, verta atkreipti dėmesį į tai, kad Algimanto tekste kalbama apie žmogaus santykį su Tėvu. Kaip ir Linos pateiktose citatose.
Nors... gal aš jus ir supratau. Jei aš sugebu mylėti visus žmones, ir visą kūriniją, tai pyktis, skriaudos jausmas man tampa svetimas. Taigi, ir pareiga atleisti išnyksta. Na, o tas pats meilės jausmas man neleidžia ir kitus skriausti. Galiu iš savo patyrimo paliudyti, kad tai ne utopija. Valio!
Atsiprašau, jei savo samprotavimais ką nors papiktinau. Siekiu ne kovoti, o įsijungti.
Balys3
2011-11-21 16:09:32
Mielieji,
Man labai patiko šis mokymas, nes jame radau tai, apie ką mąsčiau jau senokai, dar net neatradęs Urantijos Knygos... Skaitant jūsų komentarus, kyla įvairių minčių, palaikančių tiek Balio3, tiek Jono, tiek Rimanto nuomones. Jūs visi esate teisūs, nes kalbate apie tą patį, tik skirtingais žodžiais... Mokymo pradžioje aiškiai pasakyta, kad nuodėmė egzistuoja ir kaip ji padaroma - sąmoningai darant blogį savo artimui ar bet kuriam Kūrinijos elementui ( gyvūnui, gamtai, Dvasiai ir t.t.) Taigi, nuodėmė yra didelis "teršalas" tiek asmeninei Dvasiai, tiek visai Visatai. Ar neįmanoma jos ištaisyti, panaikinti jos padarinių? Ir dar kaip įmanoma. Jei nuodėmingas žmogus pagaliau supranta ką padaręs ir natūraliai gailisi dėl to, jis trokšta ištaisyti, padarytą skriaudą ar žalą. O pats pirmiausias veiksmas - Atsiprašymas. T.y. prašymas Atleisti. Sutinku, kad Tėvo prašyti atleidimo nereikia, nes jis niekada nepyksta, tik reikia Jam nuoširdžiai padėkoti ir pagarbinti Jį už Tiesos Dvasios suteiktą suvokimą apie padarytą blogį. Atleidimo prašome Nuskriaustojo ir paties Savęs. Savęs atsiprašyti privalai, nes sau padarei nemažesnį blogį. Sau - atleisi. Ar nuskriaustasis (žmogus) sugebės atleisti ar ne - čia jau jo asmeninis reikalas. Priežasties-veiksmo-pasekmės amžinasis dėsnis veikia tiek darant nuodėmę, tiek panaikinant jos padarinių likvidavimą. Priežastis - Suvokimas, Veiksmas - Atsiprašymas, Pasėkmė - Atleidimas ir padarinių sunaikinimas. Bet šis procesas veikia mumyse tik tol , kol esame neatradę Tėvo savyje, negimę iš Dvasios ir vis dar sugebame skaudinti kitus savo sielos brolius nuodėmėmis: piktais žodžiais (kad ir šiame Forume), puikavimusi prieš kitus, nesveikomis ambicijomis ir pan. Rimantas teisus, teikdamas, kad atradę savyje Tėvą ir atgimę Dvasioje mes įgausime tokią įžvalgą, kad sugebėsime nebedaryti nuodėmių, taigi, nebereikės ir atsiprašymų. Bet vėl gi, vienu metu tokiais visi netapsime... Teks bendrauti ir su tokiais žmonėmis, kurie apie dvasinį Gyvąjį kelią neturi jokio supratimo. Ir labai dažnai. Jie jus skaudins. Jūs, savaime aišku, nesupyksite, kaip nesupyktų Tėvas, jau esantis jumyse. Bet jeigu toks žmogus ateis prašyti jūsų atleidimo, ką jam pasakysite? -"Aš nežinau kas tai yra Atleidimas"? Ar-"Tau nereikia prašyti atleidimo, nes aš nesupykau"? Tokiam žmogui turėsite paaiškinti kodėl jūs nesupykote ir štai taip po truputį tapsite Mokytojais. Kantriais, nuoširdžiais, mylinčiais, Mokytojais. Nežeminsite savo mokinių vadindami juos "egoistinio savanaudiško gyvulinio proto savininkais" ir panašiai. O net būdami tobulais Mokytojais, savo fiziniais pavidalais galite kartais netyčia numinti savo broliui koją... ir turėsite prašyti jo Atleidimo. Taigi, atleiskite ir man, jei ką ne taip parašiau. Aš taip pat kaip ir jūs - dar tik Kelio pradžioje.
P.S. Beje, Ar Jėzaus Kristaus žodžiai "Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino ką daro" yra evangelijos autorių išmislas?
Naglis
Naglis
2011-11-21 15:46:22
Ir kokią gi vertybę čia nori apginti mielas Balį3. Ką tu čia vadini vertybe ir ją gini ar nori apginti. Ar ne atleidimą vadini vertybe. Kurio propagavimas kaip vertybės čia forume ir rodo tavo baimę . O tu sakai tavo prote baimės nėra.Yra ir dar ir kaip yra. Todėl ir gini užsispyrusiai ir toliau tariamą vertybę, kuri vertybe nėra iš viso, o tai yra tik egostinio gyvulinio savanaudiško proto pasireiškimas ir ne daugiau.Juk tau nėra priimtinas mokymas , po kuriuo mes čia rašome savo komentarus. Tu tai atmeti kaip ir Jonas ir tokia yra šiuo metu žmonijos dauguma. Tau tas mokymas sukelia atmetimo reakciją, ir kaip gi jis nesukels , kai mokymas yra pilnas meilės kuri ir yra patiriama iš šio mokymo , o tavo protas dar pilnas baimės. Per kurią ir negali patirti sklindančios iš šio mokymo meilės. Ir tu iš tos baimės imi gintis ir pulti ir toliau propaguodamas atleidimą kaip būtiną sąlygą tobulėti. Kai tokia sąlyga nereikalinga iš viso, tai dar pilno baimės apimto proto sąlyga. Kai toji sąlyga yra tik viena " O NUODĖMĘ TIRPDO NE ATLEIDIMAS, KURIO TĖVAS TIESIOG NEGALI SUTEIKTI, NES JIS IR TAIP VISĄ LAIKĄ VIEN TIK MYLI VISUS VIENODAI, BET ATSIVĖRIMAS TĖVUI, JO ATRADIMAS SAVYJE, IR GIMIMAS IŠ DVASIOS."
rimantasKaunas
2011-11-21 12:19:56
Atsiprašau, kad tenka aiškinti tokius paprastus ir visiems suprantamus dalykus.
Jūs, Rimantai, esate teisus, rašydamas, kad nereikia atleist, kad galėtum pamilti. Bet - juk pamilus gali tekti netgi dažnai atleisti, jei žmogų ir toliau myli. O gal Jums neteko supykti?
"<...> nebent už jūsų pilno baimės proto <...>". Na, ne, Rimantai, mano prote baimės nėra. Nežinau, kodėl Jūs nusprendėt atvirkščiai. Priešingai, aš dėkingas Rojaus Trejybei už man suteiktą galimybę savarankiškai mąstyti ir jaučiu pareigą ja naudotis. Pripažįstu šią teisę ir kitiems. Diskutuoju ne tam, kad nugalėčiau, bet kad geriau išsiaiškinčiau pats sau ir gal padėčiau kitiems. O šiuo atveju - ir kad apginčiau (bent prieš save) vertybę, kuris mus, žmones, daro žmonėmis gerąja prasme.
Balys3
2011-11-20 22:32:42
Mielas Jonai , nereikia man Mamontovo, taip pat kaip ir tavo, pilno baimės apimto proto dainų. Jis juk net nesuprantą ką dainuoja. Kai iš apimtos baimės pasąmonės jo dainos žodžiai įsiveržia jau ir į jo sąmonę. Jeigu jis būtų atsivėręs ir atradęs Tėvą savyje , jo kuriamų dainų tekstai būtų visiškai kitokie.Manau toks dainius atsiras ateityje,o gal juo bus ir tas pats Mamontovas, kai atras Tėvą savyje,jeigu Jo ieškos. Bet dabar tai nėra tos dainos tai nėra tie tekstai kokie turėtų būti.
rimantasKaunas
2011-11-20 19:56:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]