Forumas: temos peržiūra
Suteikiu jums, Tėvo, A,mžinojo Sūnaus, Begalinės Dvasios vardu, mokymą - Tėvo ATLEIDIMO PRAŠYTI NEREIKIA, NES JO NĖRA IŠ VISO.TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS.
Mielieji, tai, ką dabar jums pasakysiu yra nuo Tevo perduota man, kad savais žodžiais Jo mokymą perteikčiau jums.
Daug kam šis mano mokymas bus nepriimtinas ir apakinantis, net ir tuos, kurie skaito Urantijos Knygą ar Jėzaus Krisataus apreiškimą KALBU JUMS VĖL jis gali apakinti. TAčiau nebijokite, aš jums sakau TIESĄ, nes jus mokau ne iš savęs, o Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės vardu, perteikdamas jų man suteikiamus mokymus, kad šviesėtumėte ir dvasingėtumėte, net ir taip, kaip šviesėju ir dvasingėju nuo jų aš.
Būtent dėl to kai kuriems iš jūsų šis mokymas bus dar vienas žingsnis pirmyn. Ir milžiniškas žingsnis pirmyn, kokio jūsų siela jau seniai laukė.
Panašu, kad šis mokymas man buvo suteiktas dėl to, kad pastaruoju metu mūsų Forume vis daugiau pateikiamos tokios sampratos, kokių dėl evangelijų autorių neišmanymo ir Pauliaus laiškų tamsos pilna palikta ir Naujajame Testamente, kur jie kalba apie pragarą, apie nuodėmę, apie Jėzaus kraujo auką atperkant žmonių nuodėmes, apie atgailą, apie Jėzaus įkurtą bažnyčią, apie tarnavimą bažnyčiai, ir panašius dalykus, kurie neturi nieko bendro nei su Jėzumi, nei su Tėvu.
Nuodėmė - tai yra toks veiksmas, arba mintis, kuri taip pat prilygsta veiksmui, kada darai, arba galvoji, sąmoningai ką nors blogai. Sakykim, pyksti ant žmogaus, kai žinai, jog tai negerai, o vis tiek pyksti. Kai jauti norą, kad kitam būtų blogiau, kai sieki karjeros apgaule ir nustumdamas kitus, tai taip pat yra nuodėmė. Ir daugybė kitų dalykų.
Net ir dabar, kada Urantijos Knygos svetainėje lankosi tie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie nenori net prisiliesti prie Urantijos Knygos giluminės šviesos, bet mus nuolat puola, priekabiauna, ir tuo jie daro nuodėmę. Nors jie gali kalbėti prisidengdami Jėzaus vardu, tačiau jie vis tik daro nuodėmę, nes sąmoningai trukdo svetainės paskirties darbą – studijuoti Urantijos Knygos apreiškimą ir žengti dvasiniu keliu šito trokštantiems savo laisva valia, gauta iš Tėvo.
Tokie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie priekabiauna, ne tik gyvena NUODĖMĖJE, bet ir gyvena VAKARYKŠČIA DIENA.
Kol jie šito NEŽINOJO iki apsilankymo mūsų svetainėje, tol jie gyveno KLAIDOJE.
Tačiau dalyvaudami mūsų Forume, ir jau sužinoję daug didesnių dalykų negu žinojo iki tol, ir vis tiek likdami savo TAMSOJE, IR DAR NET TRUKDYDAMI KITIEMS SIEKTI ŠVIESOS, IR NET ŠITOJE DVASINĖS ŠVIESOS SVETAINĖJE, JIE SAVO KLAIDĄ PAVERTĖ NUODĖME. Ir toks jų žingsnis yra sąmoningas apsisprendimas. Todėl jis nebėra iš nežinojimo. Būtent dėl to jis iš klaidingo žingsnio pavirto į NUODĖMINGĄ.
KLYDIMAS BŪNA TIK IŠ NEŽINOJIMO. IR ŠITAIP DAROMAS BLOGIS.
Tačiau blogis nėra blogai savaime. Blogis yra mūsų augimo neatsiejama dalis. Tik ROJUJE NĖRA BLOGIO, NES TEN VYRAUJA TOBULUMAS. Viskas, kas yra mažiau negu tobulumas yra BLOGIS. Bet dar tai nėra NUODĖMĖ.
Sakykim kali vinį į sieną. Išėjo prastai jį įkalti, kad tarkim būtų pakabintas paveikslas. Prastai įkalei dėl to, kad neturi patyrimo ir nemoki įkalti geriau. Tai yra klaida. Gali pamėginti ją ištaisyti, pasipraktikuoti kalti vinį, o tada jau kalti dar kartą, kad būtų taip įkaltas, kaip gali geriausiai įkalti tokiomis sąlygomis.
Šitaip BLOGĮ PAVERTI DIDESNIU GĖRIU DIDESNIO PATYRIMO DĖKA ATLIKDAMAS TĄ PATĮ DARBĄ.
Tačiau jeigu net ir galėdamas įkalti vinį gerai, jį įkali prastai, ir numoji ranka, bus gerai ir taip, jau šituo bolgį paverti SAVO ASMENINE NUODĖME. Įkaltas vinis blogai, paveikslas kabo kreivai, bet tu vis tiek numoji ranka.
Kiekvieno ASMENINIS SANTYKIS SU BLOGIU, ASMENINIS POŽIŪRIS Į BLOGĮ IR PAVERČIA JĮ NUODĖME ARBA KLAIDA.
Per klaidas mes TOBULĖJAME, per nuodėmes mes DEGRADUOJAME.
DABAR, KADA TIE MŪSŲ UŽSISPYRĖLIAI SIELOS BROLIAI SUŽINOJO IŠ MŪSŲ, KAD YRA GYVAS TĖVAS, IR YRA JŲ VIDUJE IR NENORI JO ATRASTI, O VIS PERŠA NEGYVAS CITATAS APIE NEEGZISTUOJANTĮ VELNIĄ, NEIGIA NET PATĮ TĖVĄ, TĄ JAU JIE DARO ŽINODAMI, IR TUO PAČIU SĄMONINGAI PASIRINKDAMI TAMSĄ, O NE ŠVIESĄ, TUO JIE DARO NE VIEN TIK NUODĖMĘ, BET JAU KELIA MAIŠTĄ PRIEŠ TĖVĄ.
Jėzus nemirė už jokias nuodėmes, nes niekam nereikia jokio atleidimo už jokias nuodėmės.
Tėvas niekada neatleidžia už jokias nuodėmes, nes jis atleisti tiesiog negali. Tėvas yra TOBULUMAS IR MEILĖ. Dėl to jis net nežino, kas yra NUODĖMĖ, NES TOBULUME NĖRA JOKIO NETOBULUMO ŠEŠĖLIO, DĖL TO JAME NĖRA NUODĖMĖS NET IR ŠEŠĖLIO.
Tai, kaip gi Jis gali atleisti nuodėmes, kai Jis pats tegali MYLĖTI, MYLĖTI, IR DAR KARTĄ TIKTAI MYLĖTI.
Atleisti gali tik tas, kuris gali įsižeisti, užpykti, o kai praeina pyktis, tada ir ištaria, “na, gerai, atleidžiu jau tau.”
Tėvas niekada neturi NETOBULŲ JAUSMŲ IR PASIREIŠKIMŲ, DĖL TO JIS NEGALI TURĖTI IR SAVO SANTYKIO SU NUODĖMĖ KOKIO NORS KITOKIO, KAIP TIK TOKĮ, KAD TĖVUI NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS UŽ NUODĖMES NEEGZISTUOJA.
Jam egzistuoja tik nuodėmę darantis ar nedarantis tvarinys, kurį Jis MYLI, MYLI, IR TIK MYLI.
Tai kaip Jis, net TEORIŠKAI, galėtų atleisti darančiam nuodėmę tvariniui, kada to tvarinio daroma nuodėmė Tėvui neegzistuoja, nes Jam yra tik tai, kas TOBULA, O TOBULUME NUODĖMĖS NĖRA, o tvarinį Jis tegali tik MYLĖTI IR NIEKO DAUGIAU, KAIP IR NIEKO MAŽIAU.
Todėl Tėvui, kaip ir AMŽINAJAM SŪNUI-KŪRINIJOS MOTINAI-BROLIUI, IR BEGALINEI DVASIAI-KŪRINIJOS MOTINAI-SESEI nei nuodėmė, nei atleidimas neegzistuoja ir egzistuoti negali, nes tik jie trys visoje kūrinijoje yra lygiaverčiai ir amžini be pradžios asmenys ir asmenybės gyvenantys vien tik meilėje ir meile.
Būtent ir jūs atradę Tėvą savyje, prisipildote Tėvo meilės virpesių ir gimstate iš DVASIOS, ir nustojate daryti NUODĖMES, TAMPATE NEBENUODĖMINGI KAIP JĖZŪS KRISTŪS.
Ir tik tada suvokti imate, kad ATELIDIMO BŪTI TIESIOG NEGALI, KUR VIEŠPTAUJA TĖVO MEILĖ.
Yra klaidos, yra nuodėmės, yra net maištai PRIEŠ TĖVĄ, bet atleidimo NĖRA JOKIO VISOJE KŪRINIJOJE.
Kūrinijoje veikia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsmis. Ir jeigu tvarinys daro nuodėmę, tai jo vidus jaučia nerimą. Tik pats tvarinys ima prašyti atleidimo iš Tėvo, net nežinodamas, kad Tėvas atleisti tiesiog negali, nes Jis MYLI, IR TIK MYLI.
Dėl to, kad žmonija yra tamsi, tai ji iš pradžių mėgino su Dievu derėtis dėl savo blogų darbų rezultatų-pasekmių sušvelninimo, vėliau mėgino save kankinti pasninkavimais ir kūno pjaustymais, papirkinėti aukomis, užkalbėjimais, o tada tam tikromis maldomis.
Kol galų gale Jėzus atnešė mylinčio Tėvo simbolį. Mylinčio visus vienodai. Ir pagonis ir žydus. Ne nirštančio, ne kerštaujančio Dievo, kokį skelbia Biblija, bet mylinčio ne tik Izraelį, bet ir kiekvieną asmenį ir kiekvieną vienodai.
Ir Jėzus mokė, kad visi vienas kitą mylėtų taip, kaip mylėjo jis.
Urantijos Knygos apreiškimas perteikė dar didesnę Tėvo šviesą. Jis paaiškino, kad Tėvas atleido nuodėmę padariusiam savo vaikui dar net nespėjus paprašyti tam vaikui atleidimo. Tačiau tas vaikas PAJAUS TĄ TĖVO JAM SUTEIKTĄ ATLEIDIMĄ TIK PATS ATLEIDĘS KITIEMS, IR TAPĘS NUOŠIRDUS.
Dabar aš jums sakau dar didesnę šviesą – TĖVO ATELIDIMO NĖRA IŠ VISO DĖL TO, KAD TĖVAS IR YRA MEILĖS ŠALTINIS, BEGALINĖS MEILĖS ŠALTINIS, KAD NĖRA JOKIO JO ATLEIDIMO, NES JIS NIEKADA NEI SUSIERZINA, NEI MENKIAUSIA DALELE NUSIMENA, KAD KAŽKAS JĮ AR KĄ NORS KITĄ ĮŽEIDŽIA, NES JIS NEŽINO, KĄ REIŠKIA ĮSIŽEISTI, NES JIS VIEN TIK MYLI.
IR JIS LYGIAI TAIP PAT MYLI IR TĄ ŽMOGŲ, KURIS ĮŽEIDĖ KITĄ ŽMOGŲ, IR TĄ, KURĮ ĮŽEIDĖ, IR ABU MYLI VIENODAI. IR VISĄ LAIKĄ.
Dėl to Tėvas net nežino, kas yra ATLEIDIMAS. JIS ŽINO TIK KAS YRA MEILĖ, IR VIEN TIK MEILĖ.
Dėl to Tėvas niekada nei pyksta, nei baudžia, kad reikėtų Jo prašyti ATLEIDIMO.
Kaip tu gali prašyti atleidimo Tėvą, jeigu jis Tau nuolat sako: "mano mylimas vaikeli, Aš tave myliu ir vien tik myliu, ką tu bedarytum, tave myliu vienodai ir visada. Tik tu pats save nubaudi, jeigu su Manimi nepalaikai nuoširdaus ir gyvo ryšio, tada tu pats ir nejauti nei ramybės, nei palaimos, ir tik dėl to tau atrodo, kad Aš užpykau, kada tu padarei nuodėmę, ir dėl to prašai atleidimo. Aš nemoku pykti net tada, kada tu padarei nuodėmę. Aš visada tik myliu. Ir visus vienodai. Ir kada tu atsiveri Man, tada ir pajunti pats palengvėjimą savo sieloje. Ir tu palaikai tą klaidingai mano tau suteiktu atleidimu. Taip tave iki šiol klaidingai mokė, kad Manęs reikia prašyti atleidimo. O tu ne atleidimo prašyk, o visą laiką būk nuolatiniame ir nuoširdžaime ryšyje su Manimi. Ir tada pats pajausi, kad ne tik dingo baimė, kad Aš užpyksiu dėl tavo padarytos nuodėmės ir taip pat dingo ir pats noras prašyti atleidimo iš Manęs, nes atpuolė pats poreikis, kada tu jauti nuolatinį Mano meilės tekėjimą, gyvą tekėjimą iš Manęs į tavo atsivėrusią sielą, kuri ir nebedaro nuodėmių iš viso."
Ir būtent šitaip žmogus ir pajunta Tėvo vadinamąjį atleidimą, kurio net prašyti NEREIKIA.
Būtent dėl to aš jus DABAR PRADEDU MOKYTI TĖVO PRAŠOMAS - NUODĖMIŲ ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI.
Tai tik žmogaus susigalvotos baimės, kad Tėvas užpyksta, ir tada reikia žmogui prašyti iš Jo atleidimo. Ir Tėvas atsileidžia savo įniršiu ir teikiasi atleisti tau nuodėmes.
TOKIO TĖVO NĖRA. TAI SENAS ŽYDŲ KERŠTINGAS IR PYKSTANTIS IR RITUALINIS JAHVĖ.
Atėjo laikas nustoti iškraipyti Tėvą, MYLINTĮ TĖVĄ, KURIS NIEKO NIEKADA NEBAUDŽIA. Tik žmogus baudžaui pats save nusigręždamas nuo Tėvo ir nuo Jo meilės pajautimo, ir laikydamasis negyvų ritualų ir dogmų.
Štai kur yra ATLEIDIMO PRAŠYMO IŠTAKOS – negyvi ritualai ir dogmos, reikalaujančios tą daryti, muštis į krūtinę ir kalte kalti sau, vaikams, anūkams, kaimynams, bendradarbiams, visiems - “kaltas, kaltas, esu kaltas, esu nusidėjėlis, nevertas Tavęs.”
Jus prigąsdino Biblija, įskaitant ir Naująjį Testamentą, kad dabar daugelis neįsivaizduiojate savo kasdienybės be velnių, demonų, Šėtono, ir nuodėmių ir save kankinate nuolat, kada tik jums bažnyčioje kemša į galvą, o pasąmonė dar giliau prisikemša į save šito paties AŠ KALTAS, AŠ LABAI KALTAS, AŠ NUSIDĖJAU.
Taip jūs patys įsivarote ne tik psichines ligas, bet ir nuolatinį NEPILNAVERTIŠKUMO KOMPLEKSĄ, KĄ KASKART IR PADEMONSTRUOJA Naujojo Testamento mėgėjai, kada jie net nesuvokia, kas yra didžiavimasis, puikybė, kas yra nuolankumas, kas yra žmogiškasis orumas, kas yra užtikrintumas, kas yra tikėjimas, kas yra įtikėjimas.
Dėl to jūs NEgyvenate, jūs tik EGZISTUOJATE kaip ŽMOGUS FULIARE, KURIO DANGTIS YRA RITUALAI, O VIDUS - DOGMOS.
O juk Jėzus atėjo IŠLAISVINTI žmogų iš TAMSOS IR BAIMĖS VERGYSTĖS, IŠ ŽYDŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ PANČIŲ, IŠLAISVINTI IŠ NUODMĖS IR PADARYTI ŽMOGŲ NEBENUODĖMINGĄ PER TĖVO ATRADIMĄ SAVYJE. Ir tą užduotį jis įvykdė. Jis savo gyvenimu demonstravo kaip šiandien turime gyventi MES.
Jūs visi tie, kurie 21-ajame amžiuje tebemosuojate Naujojo Testamento citatomis apie Jėzaus kraują, esate akli dvasios regėjimu. Jūs neišlaisvinate savo sielos, kad ji galėtų skrieti Tėvo meilės laisvame skrydyje.
Dėl to jums reikia nrgyvų CITATŲ. Tačiau jums nereikia GYVO JĖZAUS. Jums nereikia GYVO TĖVO, kurį Jėzus ir APREIŠKĖ SAVO KASDIENIU GYVNIMU IR MOKĖ TAIP GYVENTI VISUS.
Ir jokio Naujojo Testamento tuo metu nebuvo, o jis mokė gyvo BENDRAVIMO SU TĖVU, KOKIO NEMOKO NĖ VIENA JŪSŲ CITATA.
Tai kodėl kai kurie iš jūsų mėgaujatės citatomis, patys būdami negyvi dvasia, nors kūnas ir vaikšto po žemę, bet nesuvokia KO JIS ČIA DAR VAIKŠTO.
Atsukta galva į vakarykščią dieną nematote kur žengti šiandien, tuo labiau nežinote, kur sukti į rydieną.
Dėl to tokiems mūsų sielos broliams ir telieka NEGYVAS NAUJASIS TESTAMENTAS IR JO CITATOS, KAD NUMALŠINTŲ SIELOS ŠŪKSNĮ - IŠLEISK MANE IŠ NUODĖMIŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ NARVO, NORIU LAISVO SKRYDŽIO SU TĖVU IR JO MEILĖS ORO SROVĖSE, NORIU LAISVĖS DARYTI GĖRĮ VISIEMS IŠ MEILĖS JIEMS SU TĖVU ATRASTU SAVYJE, JOKIO TĖVO ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI, NES TEN KUR YRA MIELĖ, TEN NĖRA NUODĖMĖS, TEN, KUR NĖRA NUODĖMĖS, TEN NĖRA IR ATLEIDIMO.
O NUODĖMĘ TIRPDO NE ATLEIDIMAS, KURIO TĖVAS TIESIOG NEGALI SUTEIKTI, NES JIS IR TAIP VISĄ LAIKĄ VIEN TIK MYLI VISUS VIENODAI, BET ATSIVĖRIMAS TĖVUI, JO ATRADIMAS SAVYJE, IR GIMIMAS IŠ DVASIOS.
Štai ko melskite – Tėvo meilės pajautimo savyje. Ir tada dings bet kokios nuodėmės, kada jūsų viduje viešpataus Tėvas su savo meilės virpesių harmoningomis melodijomis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-07-09 15:11:02
Komentarai
Matai Baly, nesmagiai gaunasi. Taip išeina, atleidimas yra labai reikalingas žmogui. Tik jūsiškis tėvas jo negali suteikti, nes jis nesupranta kas tai yra. Jis myli abstrakčiai, bet negali išreikšti savo meilės atleisdamas, kas yra juk taip paprasta! Todėl vietoj to, kad gydytų, jis žeidžia. Bet juk toks dievas yra apgailėtinas.Atleidimas jokiu būdu neprieštarauja meilei, jis meilę išreiškia, įtvirtina tai, kas apjungia, ir naikina tai, kas atskiria. Nesugebėdamas atleisti, tu (arba tavo dievas) tiesiog izoliuojasi. Tu tik "kantriai lauki", kol tas kitas "atsivers". Ir net jei jis "atsivers", nesugebėsi jo suprasti, išgydyti jo sielos žaizdų, tik jas anestezuoti savo narkotiku ir pajungti savo valiai.
Štai tokį panašų apgailėtiną vaizdą mes ir matome su "tikrais" urantais. Jie garsiai kalba apie meilę, bet iš tikrųjų pilnavertiškai mylėti nesugeba, suprasti kitą žmogų jam išvis kosmosas, nors jam pačiam atrodo kad viską supranta...
Ieškodamas kompromiso, Balys sako: "Žinoma, geriau būtų išvengti situacijos, kai reikia prašyti atleidimo." Niekaip neišvengsi, Baly. Toks yra gyvenimas. Jei ne tu prašysi, tavęs paprašys.
Jonas
2011-11-20 10:22:27
Tačiau mus mylinčiam Tėvui - Rojaus Trejybei atleidimo sąvoka, tikriausiai, neegzistuoja. Jis mus myli tokius, kokie mes esame ir kantriai laukia, kada mes Jam pilniau atsiversime ir sparčiau žengsime tobulėjimo keliu.
Balys3
2011-11-19 20:35:17
"Atleidimas , kaip ir pats atleidimo prašymas yra evoliucinio egoistinio ir grynai savanaudiško gyvulinio proto pasireiškimas." Būna ir taip. Šiaip jau prašymas atleisti ir pats atleidimas yra, manau, gyvuliškumo savyje nugalėjimas. Atleidimas veda į susitaikymą, o susitaikymas atveria kelią meilei. Žinoma, geriau būtų išvengti situacijos, kai reikia prašyti atleidimo. Bet laužo asmenybę, mano manymu, ne pats atleidimas, o prieš tai susidariusi situacija. O atleidimas ir ypač prašymas atleisti gal labiau laužo žmogaus puikybę.
Balys3
2011-11-19 20:26:15
rimantai,
Kiek supratau, nori pasakyti, kad tiek atleidimo prašymas, tiek ir pats atleidimas yra blogis?
Jonas
2011-11-19 20:20:36
Atleidimas , kaip ir pats atleidimo prašymas yra evoliucinio egoistinio ir grynai savanaudiško gyvulinio proto pasireiškimas. Ir visiškai nesvarbu kieno yra prašoma atleidimo, sužmoginto, susikurto sau pačiam palankaus Dievo , kurio tokio nėra kūrinijoje iš viso , ar žmogaus. Ir lygiai taip, atleidimo pats prašymas ir atleidimą suteikiančio pasakymas, na gerai atleidžiu aš tau,yra abiejų asmenybių laužymas. Tiek prašančio atleisti ,tiek sakančio atleidžiu. Ir jokios tame meilės nėra. Tuo labiau Tėvo - Rojaus Trejybės meilės, pasireiškiančios per Jo tikruosius sūnus ir dukras.
rimantasKaunas
2011-11-19 18:07:45
Labai įdomus temos posūkis: po mano paskutinio komentaro Arūnas matyt neberado naujų argumentų, todėl paleido antį apie verslininkų nuoširdumą, kas iš tikrųjų neturi nieko bendro su šia tema. Lina, Arūno džiaugsmui, sureagavo, ir Arūnas gavo galimybę paleisti sodrią dūmų uždangą, kuri tirštu sluoksniu užklotų visa, kas mūsų buvo iki šiol kalbėta.
Bet bandom sklaidyti šią uždangą ir grįžti prie temos, gal ir Lina paslapčiom perskaitys :)
kadangi argumentais į argumentus nebuvo atsakyta, tai manau, kad arba niekas nesivargino skaityti ir gilintis, arba perskaitę nesivargino ieškoti atsakymų, arba tiesiog jų nerado. tokia yra realybė, ir aš ją priimu.
Taigi nori pasakyti, kad atleidimas yra labai vertingas ne tik religiniame santykyje, bet ir gyvenime. Jei žmogus ignoruoja atleidimą, jis IGNORUOJA SANTYKIŲ JAUTRUMĄ, jo santykis su aplinka yra MAŽŲ MAŽIAUSIAI ABEJINGAS. Maždaug taip galvojama apie save: na, man nereikia atleisti, nes aš neįsižeidžiau, nes aš nepykstu, nes aš vistiek kaip mylėjau taip ir myliu. Tačiau toks santykis realiai reiškia ne meilę, o ABEJINGUMĄ.
Tavo atleidimas yra svarbus ir reikalingas ne tau pačiam, o TAM KITAM ŽMOGUI. Taip ir Dievas - jei jis myli ,tai ir atleidžia, ne dėl savęs, o dėl TAVĘS PATIES.
ATLEIDIMAS YRA MEILĖS IŠRAIŠKA.
Kažkada skaičiau vieną trumpą gražią istoriją: jaunuolis susipyko su tėvu ir išėjo iš namų. Jausdamasis kaltas ir bijodamas tėvo pykčio jis parašo tėvui laišką. Tame laiške jis rašo, kad norėtų grįžti, tačiau nežino ar bus priimtas ir ar jam bus atleista. Todėl jis prašo ženklo: sutartą dieną jis važiuos traukiniu pro tėvo namus ir, jei tėvas jam atleidęs, tegu iškabina ant obels kaip atleidimo ženklą baltą drabužį. Taigi sūnus tą dieną važiuoja traukiniu ir jam taip neramu ir baisu, kad jis net bijo pažvelgti pro langą. Todėl, kai traukinys jau arti namų, jis prašo savo pakeleivio: prašau pažiūrėk pro langą, ar matyti sode ant obels baltas drabužis? Po kurio laiko tas atsako - o taip, visa obelis nukabinėta baltais drabužiais!
Kaip urantas pasielgtų tėvo vietoje? Kaip pasielgtų urantinis tėvas?
Jonas
2011-11-19 13:26:39
Kas ką vertina, jei nesigilini? Jei tai "tik proto žaidimas", iš kur gali žinoti, jog taip yra, neįsigilinusi? Paviršutiniškumas yra bijančių eiti Gyvuoju Rojaus Trejybės Keliu. Todėl Šiame Forume turi sklisti ne šaltis, bet dvasinė ugnis.
Beje, tau dabar tikrai jaučiu brolišką meilę, todėl ir šitas komentaras bus paskutinis tavo atžvilgiu.
Klysti dėl to, jog aš darau išvadą apie visą žmonių grupę. Beje, pamąstyk, ar gali negyvoje sistemoje egzistuoti sąžiningas verslas. Jei gali, tai tai tik tuo atveju kur aš jau minėjau
"..verslininkai absoliučia dauguma padeda tik sau parankiems žmonėms,.."
Absoliučia dauguma atvejų, miela Lina, o ne absoliuti dauguma verslininkų. Neįrašiau vieno žodžio ir matai kas gavosi. Taigi, klaida gali turėti tikrai žąlojamą poveikį.
Kada sakai "žmonių grupė", tuomet ir parodai, jog skirstai žmones į tokius ar kitokius.
Klaidų darymas nėra "tik klaida". Tai skubėjimo padarinys
Kalba buvo apie nuoširdumą, kuris ištirpsta meilėje. Tavasis intelektas ir padiktavo šiuos žodžius:
"Ir nera cia nei jokios meiles, nei morontinio proto, nei dvasios apraisku, deja.
Mano debatuose su dvasios broliu tikrai patyriau brolišką meilę jam.
Paskutinis tavo sakinys yra tiesa
Ramybės tau ir nespirgėk pykčiu
Arunas
2011-11-17 23:47:04
Neisizeidziau ir tame nera nieko asmenisko. Tiesiog negalima daryti isvadu apie visa zmoniu grupe, jei sutikai keleta nesaziningu. Vadovautis klisemis nera pats geriausias budas. Kad pakartojau du kartus ta zodis - tai tik klaida, pasitaiko.
Is tiesu, nesigilinu i tavo su Jonu debatus, nes laikau tai visiskai beprasmisku dalyku. Jono isvis neskaitau - kam? Is abieju pusiu tai tik proto zaidimai, kurie nieko neduoda. Ir nera cia nei jokios meiles, nei morontinio proto, nei dvasios apraisku, deja.
Visiems mums dar augti ir augti...
Lina
linakn
2011-11-17 21:50:11
Čia iš Tėvo mokymo
Todėl ir tas pasakymas – NUOŠIRDUS – jau turi tam tikrą gradavimo laipsnį. Jis nėra vienprasmis. Ir jums labai sunku, turint labai ribotą kalbos atspalvių gamą, išreikšti tai, ką jūs jaučiate viduje. Todėl net ir dabar jums reikėtų tą žodį “nuoširdus“ palaipsniui keisti; keisti į savo tikrąjį aš, į savo tikrojo aš atskleidimą, arba jūsų draugo tikrojo aš atskleidimą ir pasireiškimą. Tai, ką jūs laikote nuoširdus ryšys, nuoširdus supratimas, tai yra tiek, kiek jūs atsiskleidžiate tam savo tikruoju aš; tuo tikruoju, kurį Aš padovanojau kaip asmenybės dovaną jums visiems amžiams, visai amžinybei. Ir kuo daugiau jūs atsiskleisite savo tikruoju, Mano padovanotu, asmenybės aš, tuo labiau jūs būsite suprasti; suprasti tų, kurie taip pat stengiasi atsiskleisti savo tikruoju aš. Ir ta samprata, kurią dabar jūs vadinate nuoširdumu, savaime ištirps jūsų atliekamuose veiksmuose, kurie visi bus panardinti į Mano meilės gyvų virpesių vandenyną.
Meilės vandenyne nuoširdumo teiginiai ir sampratos tikrajam aš nustoja egzistuoti, nes meilės virpesiai pranoksta nuoširdumą. Meilės virpesiai ir yra ta aplinka, kurioje atsiskleidžia jūsų tikrasis aš, ir jisai atsiskleidžia pats, gerdamas gyvus meilės virpesius ir pasireikšdamas šituose gyvuose meilės virpesiuose taip, kaip jis ir tegali pasireikšti, būdamas tikrasis aš.
Todėl tarpinės pakopos, kurios iki tol jam buvo reikšmingos kaip gailestingumas, kaip nuoširdumas, kaip kantrybė, kaip gerumas, kaip teisingumas, palaipsniui ima prarasti savo ankstesnę sampratą, nes meilė ištirpdo viską. Meilė pranoksta šitas tarpines sampratas.
Arunas
2011-11-17 21:36:51
Jei cituoji mane, cituok tiksliai taip kaip ir parašiau, o ne:
"Tiesiog negali negali būti nuoširdus, nes esi verslininkas ?
Pirmiausia atsakysiu taip, kaip ne galvoju, bet kokį turiu gyvąjį patyrimą pats.
Bet tikrai žinojau, kad reakcija į mano žodžius bus.
Skausmingai priimi tai ką pasakiau, tai ir parodo reakcija Šiame Forume.
Kiek man teko susidurti su verslininkais, kuriems esu davęs ir patarimų, nelaukdamas jokios naudos sau, tai nebuvo nė vieno, kuris būtų nuoširdus iki galo. Tam tikru momentu prabildavo jų ego. Ir nebūtinai mano atžvilgiu.
Perskaitai mano komentarą, bet nesuvoki kam aš jį rašiau. Tuoj pat ir savaip interpretuoji:
„Skirstai žmones į verslininkus ir neverslininkus - kuo remiesi ?
Visų pirma, aš neskirstau žmonių, bet konstatuoju faktus. Tavo pagalba yra neįkainojama, bet buvo atvejai, kuomet vykdavo pasisavinimai mano idėjų. Bet tokie atvejai atsiliepdavo tiems, kurie taip elgėsi. Juk egzistuoja Priežasties- Veiksmo- Pasekmės dėsnis (konkrečiau galėčiau tik į gmeilą, nes tai- ne Šiam Forumui)
Toliau aš kalbėsiu faktais, kurie yra tikrai pasitaikę mano kelyje, o būtent: kalba apie mano tam tikrą veiklą, apie kurią aš net nežinojau. Paradoksas? Anaiptol ne. Neįvardysiu vardais, bet tiksliai žinau, kad verslininkai absoliučia dauguma padeda tik sau parankiems žmonėms, kartais atkreipdami dėmesį ir į kitus. Bet tas dėmesio atkreipimas dažniausia būna „dėl akių“, kad štai, pažvelkit į mano gerumą.
Na, tu įsižeidei, o ką rodo įsižeidimas?
Toliau, verslininko sąvoka yra iškreipta, nes negalima vadinti žmogaus turinčiu gabumų verslininku, nes tai būtų gudrumas, bet jokiu būdu ne gabumas. O gudrumas tikrai nėra dvasinė išmintis. Taip pat įstatinio kapitalo kilmė. Ar kapitalas yra tikrai sąžiningu būdu sukauptas? O jei tai palikimas ar dovana, tai kokia kilmė to kapitalo? Manau, kad įsigilinus į procesą atgaline eiga, tikrai išryškės suktumas. Labai daug apie nesąžiningą kapitalo kilmę galima rasti JĖZAUS KRISTAUS KALBU JUMS VĖL.
Ir vėlgi paviršutiniškumas teigiant:
„Kad verslininkai negali būti nuoširdūs, o visi kiti gali?
Aš gi rašiau:
„Nors ir yra bandančių eiti Gyvuoju Rojaus Trejybės keliu, bet tokių yra tik vienetai ir jie nori nenori daro dvasinius kompromisus.
Reikėtų tik ryžtingai priimti sprendimą ir verslas galėtų būti sėkmingas.
Ir kas gali patvirtinti mano žodžius- tai nuleistos akys, kurios ir parodo ignoravimą tų, kurie neatitinka sampratų, kuriomis remiasi verslininkas. Ar tai nuoširdu? Gyvulinio proto atžvilgiu- taip, bet dvasinio?
Norėčiau priminti ir seną savo sukurtą temą apie darbą. Joje aš aiškiai klausiau ar žmogus, kuris neturi aukštojo išsilavinimo yra tolygiai vertinamas su turinčiais aukštąjį išsilavinimą. Teiginiai buvo- tikrai tolygiai. Bet iliuzinėje realybėje išryškėjo visai kas kita.
Taip pat esu teigęs, kad urantas- tai siekiamybė, nes toks, koks yra tikrasis urantas, aprašyta KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOSE. Ir jau ten esančią sąvoką galėčiau išplėsti.
Taigi, nereikia įsižeisti, nes mes tik dar proceso pradžioje ir iš mūsų gyvulinio proto nuolat blyksteli tam tikri nedvasingi charakterio bruožai.
Kalbant apie verslą aplamai, apie sprendimo priėmimą pasakiau ne šiaip sau.
Imant nuo dabartinio akimirkos segmento (praeitis būtų tik papildomas balastas, kurį reikėtų net neanalizavus atmesti), reikėtų priimti sprendimą dėl ėjimo dvasiniu keliu- Gyvuoju Rojaus Trejybės keliu, atsiduodant Rojaus Trejybės vedimui. Tuomet ir Apvaizda suteiks tokią visokeriopą pagalbą, kad ir situacijos dėliosis itin palankiai. Nušvitus ir nuoširdžiai panorus vystyti sąžiningą ir dvasiškai turiningą verslą, tikrai nebeišeis taip, kad nenušvis ir partneriai, ir ta aplinka, kurioje bus plėtojamas toks verslas. Ir taip vyks grandininė reakcija. Pavadinčiau- dvasinė grandininė reakcija.
Bet. Čia esu priverstas paminėti ir tave (galėjome išsiaiškinti per gmeilą ir neaiškumų neliktų).
Tu dirbi visumos labui neįkainojamą darbą (to tikrai negalima pasakyti apie dvasios brolį, kuriam ir buvo skirtas komentaras). Todėl reikalingi ne tik visiškai atsidavę Rojaus Trejybės Gyvajai Šviesai ir Tiesai nešti, bet būtina ir materiali pagalba Tiems, Kurie Tai daro. Štai čia ir tavo, ir kitų dvasios brolių ir sesių materiali pagalba gyvybiškai svarbi. Ir man yra nesuprantama tokia reakcija į mano komentarą, kuris buvo skirtas kitam. Skubėjimas neleido tau kantriai apie viską pasvarstyti ir todėl sekė tokia reakcija. Niekada neskubėk, nes esu įsitikinęs, kad tikrai žinai apie mūsų Likimą ir Gyvąjį Kelią.
Jei tikrai nesupratai apie kokius faktus kalbu- tam yra mano gmeilas.
Ramybės tau
Arunas
2011-11-17 21:24:39
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]