Forumas: temos peržiūra
Suteikiu jums, Tėvo, A,mžinojo Sūnaus, Begalinės Dvasios vardu, mokymą - Tėvo ATLEIDIMO PRAŠYTI NEREIKIA, NES JO NĖRA IŠ VISO.TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS.
Mielieji, tai, ką dabar jums pasakysiu yra nuo Tevo perduota man, kad savais žodžiais Jo mokymą perteikčiau jums.
Daug kam šis mano mokymas bus nepriimtinas ir apakinantis, net ir tuos, kurie skaito Urantijos Knygą ar Jėzaus Krisataus apreiškimą KALBU JUMS VĖL jis gali apakinti. TAčiau nebijokite, aš jums sakau TIESĄ, nes jus mokau ne iš savęs, o Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės vardu, perteikdamas jų man suteikiamus mokymus, kad šviesėtumėte ir dvasingėtumėte, net ir taip, kaip šviesėju ir dvasingėju nuo jų aš.
Būtent dėl to kai kuriems iš jūsų šis mokymas bus dar vienas žingsnis pirmyn. Ir milžiniškas žingsnis pirmyn, kokio jūsų siela jau seniai laukė.
Panašu, kad šis mokymas man buvo suteiktas dėl to, kad pastaruoju metu mūsų Forume vis daugiau pateikiamos tokios sampratos, kokių dėl evangelijų autorių neišmanymo ir Pauliaus laiškų tamsos pilna palikta ir Naujajame Testamente, kur jie kalba apie pragarą, apie nuodėmę, apie Jėzaus kraujo auką atperkant žmonių nuodėmes, apie atgailą, apie Jėzaus įkurtą bažnyčią, apie tarnavimą bažnyčiai, ir panašius dalykus, kurie neturi nieko bendro nei su Jėzumi, nei su Tėvu.
Nuodėmė - tai yra toks veiksmas, arba mintis, kuri taip pat prilygsta veiksmui, kada darai, arba galvoji, sąmoningai ką nors blogai. Sakykim, pyksti ant žmogaus, kai žinai, jog tai negerai, o vis tiek pyksti. Kai jauti norą, kad kitam būtų blogiau, kai sieki karjeros apgaule ir nustumdamas kitus, tai taip pat yra nuodėmė. Ir daugybė kitų dalykų.
Net ir dabar, kada Urantijos Knygos svetainėje lankosi tie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie nenori net prisiliesti prie Urantijos Knygos giluminės šviesos, bet mus nuolat puola, priekabiauna, ir tuo jie daro nuodėmę. Nors jie gali kalbėti prisidengdami Jėzaus vardu, tačiau jie vis tik daro nuodėmę, nes sąmoningai trukdo svetainės paskirties darbą – studijuoti Urantijos Knygos apreiškimą ir žengti dvasiniu keliu šito trokštantiems savo laisva valia, gauta iš Tėvo.
Tokie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie priekabiauna, ne tik gyvena NUODĖMĖJE, bet ir gyvena VAKARYKŠČIA DIENA.
Kol jie šito NEŽINOJO iki apsilankymo mūsų svetainėje, tol jie gyveno KLAIDOJE.
Tačiau dalyvaudami mūsų Forume, ir jau sužinoję daug didesnių dalykų negu žinojo iki tol, ir vis tiek likdami savo TAMSOJE, IR DAR NET TRUKDYDAMI KITIEMS SIEKTI ŠVIESOS, IR NET ŠITOJE DVASINĖS ŠVIESOS SVETAINĖJE, JIE SAVO KLAIDĄ PAVERTĖ NUODĖME. Ir toks jų žingsnis yra sąmoningas apsisprendimas. Todėl jis nebėra iš nežinojimo. Būtent dėl to jis iš klaidingo žingsnio pavirto į NUODĖMINGĄ.
KLYDIMAS BŪNA TIK IŠ NEŽINOJIMO. IR ŠITAIP DAROMAS BLOGIS.
Tačiau blogis nėra blogai savaime. Blogis yra mūsų augimo neatsiejama dalis. Tik ROJUJE NĖRA BLOGIO, NES TEN VYRAUJA TOBULUMAS. Viskas, kas yra mažiau negu tobulumas yra BLOGIS. Bet dar tai nėra NUODĖMĖ.
Sakykim kali vinį į sieną. Išėjo prastai jį įkalti, kad tarkim būtų pakabintas paveikslas. Prastai įkalei dėl to, kad neturi patyrimo ir nemoki įkalti geriau. Tai yra klaida. Gali pamėginti ją ištaisyti, pasipraktikuoti kalti vinį, o tada jau kalti dar kartą, kad būtų taip įkaltas, kaip gali geriausiai įkalti tokiomis sąlygomis.
Šitaip BLOGĮ PAVERTI DIDESNIU GĖRIU DIDESNIO PATYRIMO DĖKA ATLIKDAMAS TĄ PATĮ DARBĄ.
Tačiau jeigu net ir galėdamas įkalti vinį gerai, jį įkali prastai, ir numoji ranka, bus gerai ir taip, jau šituo bolgį paverti SAVO ASMENINE NUODĖME. Įkaltas vinis blogai, paveikslas kabo kreivai, bet tu vis tiek numoji ranka.
Kiekvieno ASMENINIS SANTYKIS SU BLOGIU, ASMENINIS POŽIŪRIS Į BLOGĮ IR PAVERČIA JĮ NUODĖME ARBA KLAIDA.
Per klaidas mes TOBULĖJAME, per nuodėmes mes DEGRADUOJAME.
DABAR, KADA TIE MŪSŲ UŽSISPYRĖLIAI SIELOS BROLIAI SUŽINOJO IŠ MŪSŲ, KAD YRA GYVAS TĖVAS, IR YRA JŲ VIDUJE IR NENORI JO ATRASTI, O VIS PERŠA NEGYVAS CITATAS APIE NEEGZISTUOJANTĮ VELNIĄ, NEIGIA NET PATĮ TĖVĄ, TĄ JAU JIE DARO ŽINODAMI, IR TUO PAČIU SĄMONINGAI PASIRINKDAMI TAMSĄ, O NE ŠVIESĄ, TUO JIE DARO NE VIEN TIK NUODĖMĘ, BET JAU KELIA MAIŠTĄ PRIEŠ TĖVĄ.
Jėzus nemirė už jokias nuodėmes, nes niekam nereikia jokio atleidimo už jokias nuodėmės.
Tėvas niekada neatleidžia už jokias nuodėmes, nes jis atleisti tiesiog negali. Tėvas yra TOBULUMAS IR MEILĖ. Dėl to jis net nežino, kas yra NUODĖMĖ, NES TOBULUME NĖRA JOKIO NETOBULUMO ŠEŠĖLIO, DĖL TO JAME NĖRA NUODĖMĖS NET IR ŠEŠĖLIO.
Tai, kaip gi Jis gali atleisti nuodėmes, kai Jis pats tegali MYLĖTI, MYLĖTI, IR DAR KARTĄ TIKTAI MYLĖTI.
Atleisti gali tik tas, kuris gali įsižeisti, užpykti, o kai praeina pyktis, tada ir ištaria, “na, gerai, atleidžiu jau tau.”
Tėvas niekada neturi NETOBULŲ JAUSMŲ IR PASIREIŠKIMŲ, DĖL TO JIS NEGALI TURĖTI IR SAVO SANTYKIO SU NUODĖMĖ KOKIO NORS KITOKIO, KAIP TIK TOKĮ, KAD TĖVUI NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS UŽ NUODĖMES NEEGZISTUOJA.
Jam egzistuoja tik nuodėmę darantis ar nedarantis tvarinys, kurį Jis MYLI, MYLI, IR TIK MYLI.
Tai kaip Jis, net TEORIŠKAI, galėtų atleisti darančiam nuodėmę tvariniui, kada to tvarinio daroma nuodėmė Tėvui neegzistuoja, nes Jam yra tik tai, kas TOBULA, O TOBULUME NUODĖMĖS NĖRA, o tvarinį Jis tegali tik MYLĖTI IR NIEKO DAUGIAU, KAIP IR NIEKO MAŽIAU.
Todėl Tėvui, kaip ir AMŽINAJAM SŪNUI-KŪRINIJOS MOTINAI-BROLIUI, IR BEGALINEI DVASIAI-KŪRINIJOS MOTINAI-SESEI nei nuodėmė, nei atleidimas neegzistuoja ir egzistuoti negali, nes tik jie trys visoje kūrinijoje yra lygiaverčiai ir amžini be pradžios asmenys ir asmenybės gyvenantys vien tik meilėje ir meile.
Būtent ir jūs atradę Tėvą savyje, prisipildote Tėvo meilės virpesių ir gimstate iš DVASIOS, ir nustojate daryti NUODĖMES, TAMPATE NEBENUODĖMINGI KAIP JĖZŪS KRISTŪS.
Ir tik tada suvokti imate, kad ATELIDIMO BŪTI TIESIOG NEGALI, KUR VIEŠPTAUJA TĖVO MEILĖ.
Yra klaidos, yra nuodėmės, yra net maištai PRIEŠ TĖVĄ, bet atleidimo NĖRA JOKIO VISOJE KŪRINIJOJE.
Kūrinijoje veikia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsmis. Ir jeigu tvarinys daro nuodėmę, tai jo vidus jaučia nerimą. Tik pats tvarinys ima prašyti atleidimo iš Tėvo, net nežinodamas, kad Tėvas atleisti tiesiog negali, nes Jis MYLI, IR TIK MYLI.
Dėl to, kad žmonija yra tamsi, tai ji iš pradžių mėgino su Dievu derėtis dėl savo blogų darbų rezultatų-pasekmių sušvelninimo, vėliau mėgino save kankinti pasninkavimais ir kūno pjaustymais, papirkinėti aukomis, užkalbėjimais, o tada tam tikromis maldomis.
Kol galų gale Jėzus atnešė mylinčio Tėvo simbolį. Mylinčio visus vienodai. Ir pagonis ir žydus. Ne nirštančio, ne kerštaujančio Dievo, kokį skelbia Biblija, bet mylinčio ne tik Izraelį, bet ir kiekvieną asmenį ir kiekvieną vienodai.
Ir Jėzus mokė, kad visi vienas kitą mylėtų taip, kaip mylėjo jis.
Urantijos Knygos apreiškimas perteikė dar didesnę Tėvo šviesą. Jis paaiškino, kad Tėvas atleido nuodėmę padariusiam savo vaikui dar net nespėjus paprašyti tam vaikui atleidimo. Tačiau tas vaikas PAJAUS TĄ TĖVO JAM SUTEIKTĄ ATLEIDIMĄ TIK PATS ATLEIDĘS KITIEMS, IR TAPĘS NUOŠIRDUS.
Dabar aš jums sakau dar didesnę šviesą – TĖVO ATELIDIMO NĖRA IŠ VISO DĖL TO, KAD TĖVAS IR YRA MEILĖS ŠALTINIS, BEGALINĖS MEILĖS ŠALTINIS, KAD NĖRA JOKIO JO ATLEIDIMO, NES JIS NIEKADA NEI SUSIERZINA, NEI MENKIAUSIA DALELE NUSIMENA, KAD KAŽKAS JĮ AR KĄ NORS KITĄ ĮŽEIDŽIA, NES JIS NEŽINO, KĄ REIŠKIA ĮSIŽEISTI, NES JIS VIEN TIK MYLI.
IR JIS LYGIAI TAIP PAT MYLI IR TĄ ŽMOGŲ, KURIS ĮŽEIDĖ KITĄ ŽMOGŲ, IR TĄ, KURĮ ĮŽEIDĖ, IR ABU MYLI VIENODAI. IR VISĄ LAIKĄ.
Dėl to Tėvas net nežino, kas yra ATLEIDIMAS. JIS ŽINO TIK KAS YRA MEILĖ, IR VIEN TIK MEILĖ.
Dėl to Tėvas niekada nei pyksta, nei baudžia, kad reikėtų Jo prašyti ATLEIDIMO.
Kaip tu gali prašyti atleidimo Tėvą, jeigu jis Tau nuolat sako: "mano mylimas vaikeli, Aš tave myliu ir vien tik myliu, ką tu bedarytum, tave myliu vienodai ir visada. Tik tu pats save nubaudi, jeigu su Manimi nepalaikai nuoširdaus ir gyvo ryšio, tada tu pats ir nejauti nei ramybės, nei palaimos, ir tik dėl to tau atrodo, kad Aš užpykau, kada tu padarei nuodėmę, ir dėl to prašai atleidimo. Aš nemoku pykti net tada, kada tu padarei nuodėmę. Aš visada tik myliu. Ir visus vienodai. Ir kada tu atsiveri Man, tada ir pajunti pats palengvėjimą savo sieloje. Ir tu palaikai tą klaidingai mano tau suteiktu atleidimu. Taip tave iki šiol klaidingai mokė, kad Manęs reikia prašyti atleidimo. O tu ne atleidimo prašyk, o visą laiką būk nuolatiniame ir nuoširdžaime ryšyje su Manimi. Ir tada pats pajausi, kad ne tik dingo baimė, kad Aš užpyksiu dėl tavo padarytos nuodėmės ir taip pat dingo ir pats noras prašyti atleidimo iš Manęs, nes atpuolė pats poreikis, kada tu jauti nuolatinį Mano meilės tekėjimą, gyvą tekėjimą iš Manęs į tavo atsivėrusią sielą, kuri ir nebedaro nuodėmių iš viso."
Ir būtent šitaip žmogus ir pajunta Tėvo vadinamąjį atleidimą, kurio net prašyti NEREIKIA.
Būtent dėl to aš jus DABAR PRADEDU MOKYTI TĖVO PRAŠOMAS - NUODĖMIŲ ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI.
Tai tik žmogaus susigalvotos baimės, kad Tėvas užpyksta, ir tada reikia žmogui prašyti iš Jo atleidimo. Ir Tėvas atsileidžia savo įniršiu ir teikiasi atleisti tau nuodėmes.
TOKIO TĖVO NĖRA. TAI SENAS ŽYDŲ KERŠTINGAS IR PYKSTANTIS IR RITUALINIS JAHVĖ.
Atėjo laikas nustoti iškraipyti Tėvą, MYLINTĮ TĖVĄ, KURIS NIEKO NIEKADA NEBAUDŽIA. Tik žmogus baudžaui pats save nusigręždamas nuo Tėvo ir nuo Jo meilės pajautimo, ir laikydamasis negyvų ritualų ir dogmų.
Štai kur yra ATLEIDIMO PRAŠYMO IŠTAKOS – negyvi ritualai ir dogmos, reikalaujančios tą daryti, muštis į krūtinę ir kalte kalti sau, vaikams, anūkams, kaimynams, bendradarbiams, visiems - “kaltas, kaltas, esu kaltas, esu nusidėjėlis, nevertas Tavęs.”
Jus prigąsdino Biblija, įskaitant ir Naująjį Testamentą, kad dabar daugelis neįsivaizduiojate savo kasdienybės be velnių, demonų, Šėtono, ir nuodėmių ir save kankinate nuolat, kada tik jums bažnyčioje kemša į galvą, o pasąmonė dar giliau prisikemša į save šito paties AŠ KALTAS, AŠ LABAI KALTAS, AŠ NUSIDĖJAU.
Taip jūs patys įsivarote ne tik psichines ligas, bet ir nuolatinį NEPILNAVERTIŠKUMO KOMPLEKSĄ, KĄ KASKART IR PADEMONSTRUOJA Naujojo Testamento mėgėjai, kada jie net nesuvokia, kas yra didžiavimasis, puikybė, kas yra nuolankumas, kas yra žmogiškasis orumas, kas yra užtikrintumas, kas yra tikėjimas, kas yra įtikėjimas.
Dėl to jūs NEgyvenate, jūs tik EGZISTUOJATE kaip ŽMOGUS FULIARE, KURIO DANGTIS YRA RITUALAI, O VIDUS - DOGMOS.
O juk Jėzus atėjo IŠLAISVINTI žmogų iš TAMSOS IR BAIMĖS VERGYSTĖS, IŠ ŽYDŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ PANČIŲ, IŠLAISVINTI IŠ NUODMĖS IR PADARYTI ŽMOGŲ NEBENUODĖMINGĄ PER TĖVO ATRADIMĄ SAVYJE. Ir tą užduotį jis įvykdė. Jis savo gyvenimu demonstravo kaip šiandien turime gyventi MES.
Jūs visi tie, kurie 21-ajame amžiuje tebemosuojate Naujojo Testamento citatomis apie Jėzaus kraują, esate akli dvasios regėjimu. Jūs neišlaisvinate savo sielos, kad ji galėtų skrieti Tėvo meilės laisvame skrydyje.
Dėl to jums reikia nrgyvų CITATŲ. Tačiau jums nereikia GYVO JĖZAUS. Jums nereikia GYVO TĖVO, kurį Jėzus ir APREIŠKĖ SAVO KASDIENIU GYVNIMU IR MOKĖ TAIP GYVENTI VISUS.
Ir jokio Naujojo Testamento tuo metu nebuvo, o jis mokė gyvo BENDRAVIMO SU TĖVU, KOKIO NEMOKO NĖ VIENA JŪSŲ CITATA.
Tai kodėl kai kurie iš jūsų mėgaujatės citatomis, patys būdami negyvi dvasia, nors kūnas ir vaikšto po žemę, bet nesuvokia KO JIS ČIA DAR VAIKŠTO.
Atsukta galva į vakarykščią dieną nematote kur žengti šiandien, tuo labiau nežinote, kur sukti į rydieną.
Dėl to tokiems mūsų sielos broliams ir telieka NEGYVAS NAUJASIS TESTAMENTAS IR JO CITATOS, KAD NUMALŠINTŲ SIELOS ŠŪKSNĮ - IŠLEISK MANE IŠ NUODĖMIŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ NARVO, NORIU LAISVO SKRYDŽIO SU TĖVU IR JO MEILĖS ORO SROVĖSE, NORIU LAISVĖS DARYTI GĖRĮ VISIEMS IŠ MEILĖS JIEMS SU TĖVU ATRASTU SAVYJE, JOKIO TĖVO ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI, NES TEN KUR YRA MIELĖ, TEN NĖRA NUODĖMĖS, TEN, KUR NĖRA NUODĖMĖS, TEN NĖRA IR ATLEIDIMO.
O NUODĖMĘ TIRPDO NE ATLEIDIMAS, KURIO TĖVAS TIESIOG NEGALI SUTEIKTI, NES JIS IR TAIP VISĄ LAIKĄ VIEN TIK MYLI VISUS VIENODAI, BET ATSIVĖRIMAS TĖVUI, JO ATRADIMAS SAVYJE, IR GIMIMAS IŠ DVASIOS.
Štai ko melskite – Tėvo meilės pajautimo savyje. Ir tada dings bet kokios nuodėmės, kada jūsų viduje viešpataus Tėvas su savo meilės virpesių harmoningomis melodijomis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-07-09 15:11:02
Komentarai
"Tiesiog negali negali būti nuoširdus, nes esi verslininkas ?Arūnai, ar tu čia rimtai, ar tikrai taip galvoji? Kad verslininkai negali būti nuoširdūs, o visi kiti gali? Skirstai žmones į verslininkus ir neverslininkus - kuo remiesi ?
Lina
linakn
2011-11-17 16:37:39
Per daug lengva būtų tau atsakyti, nes užtenka pilnai pasitelkti psichologiją.
Jau pirmam komentaro sakinyje suklydai. Tai ne mano tiesos, bet kūrinijos veikimas su tam tikrais dėsniais, kurie tau terūpi tik tiek, kad galėtum eilinį kartą mėginti įnešti sumaištį į Šį Forumą.
Tiesiog negali būti nuoširdus, nes esi verslininkas. Negyvoje sistemoje neįmanoma tau būtų vystyti verslą, kaip ir eiti įtikėjimo keliu.
Nors ir yra bandančių eiti Gyvuoju Rojaus Trejybės keliu, bet tokių yra tik vienetai ir jie nori nenori daro dvasinius kompromisus.
Reikėtų tik ryžtingai priimti sprendimą ir verslas galėtų būti sėkmingas. Deja, dažniausiai viršų paima ne dvasinis ego.
Kaip ir sakiau, nebus komentaro, nes viskas puikiai yra išdėstyta temoje. Tik atvėręs dvasią galėsi suvokti ir atsakymus.
Ramybės tau
Arunas
2011-11-16 23:52:37
džiaugiuosi, kad mano mintys sukėlė urantų reakciją šiame apleistame forume, kad nepagailėjot laiko, ypač Arūnas, taip nuodugniai ir aistringai ginti savo tiesas. Iš to, kad mano komentarus kaip "įžūlų blogį" turės vertinti net patys dienų senieji, jaučiu kad užkabinau visai neblogai :))
Tikrai neisiu tuo pačiu keliu, bandydamas komentuoti, Arūnai, tavo pasisakymą pažodžiui, nors gal vietomis ir būtų įdomu man pačiam, bet juk tu sakai- "atsakymas nedomina".
Tai aš pasisakysiu laisvai. Raktų į mano klausimo atsakymą gali būti keli, vienas yra šis itin "kietas" teiginys:
"Urantui laikas neegzistuoja"
čia tai mostelėta iš peties. Iš esmės tai reiškia, kad urantas gyvena "ne šitam pasaulyje". t.y jis yra tiek atitrūkęs nuo realybės, kad jam viskas yra liaudiškai sakant "dzin".
Perkelkime šitą požiūrį į DVASINĮ GYVENIMĄ ŠIOJE REALYBĖJE, ŠIAME MATERIALIAME PASAULYJE.
Šiaip tai kiekvienas iš jūsų, manau, prieš tapdamas urantu, buvote normalūs žmonės. Manau, kad lygiai taip pat jūs žinojote ir suvokėte, kas yra atleidimas ir kas yra kaltė, kaltės jausmas. Aš sąmoningai nesakau nuodėmė, o kaltė, nes kaltė, kaltės jausmas gali bųti ir be nuodėmės, kaip ir nuodėmė be kaltės. Kaltės jausmas yra nemalonus, kankinantis, ir žmogus nuolat stengiasi jo atsikratyti. Kaltės jausmas gali kankinti ir dėl nuodėmių, ir dėl netobulumo, ir dėl klaidų, dėl užmiršimo, dėl laiko neturėjimo, ir t.t. Kartais tai pagrįsta, kartais tai tiesiog skrupulai ir paties žmogaus savigrauža be pagrindo. Tačiau bendras kaltės jausmo bruožas yra - praeitis. Niekas neturi kaltės jausmo dėl to, kas NEĮVYKO.
Ir dabar prieinam prie atleidimo - ATLEIDIMAS yra geriausias vaistas atsikratyti kaltės jausmo, todėl kad jis pašalina ne tik kaltės jausmą, bet PAČIĄ KALTĘ. TAI YRA IŠGYDYMAS, tikras dalykas.
Tačiau yra ir kiti būdai atsikratyti to nemalonaus kaltės jausmo - t.y. UŽBRAUKTI PRAEITĮ. Urantas kaip tik tuo ir naudojasi - jis tiesiog atsiriboja nuo savo praeities, pasitraukia į savo dvasinių iliuzijų pasaulį. Tačiau jis, neigdamas atleidimą, nepripažindamas nei savo klaidų, nei nuodėmių, nei jokių kalčių, nei ydų, nuo visko tiesiog pabėga. IR NEĮVYKSTA JOKS IŠGYDYMAS, ar išvalymas. Visas tas susikaupęs purvas neišnyksta, nors jūs jo ir nebematote, ir nebejaučiate. Ir daugelis vaikščiojate tokie, iš išorės papudruoti, o viduje purvini, tik to nematantys.
Kiekvienas išgydymas ar problemos sprendimas prasideda nuo PROBLEMOS PRIPAŽINIMO. Pasižiūrėkite į anoniminius alkoholikus - neįmanoma pasveikti, pirmiausia nepripažinus savo padėties ir statuso.
Grįžtam prie klausimo - kam man toks dievas (sąmoningai iš mažosios, ne toks daugiau nevertas), jei jis neturi galimybių pažinti mano sielą, mano širdį geriau už mane patį, parodyti man mano klaidas, mano netobulumą, mano kaltes, nuodėmes, ydas ir mane GYDYTI nuo viso šito, sustiprinti mane gyvenimo kovoje, o ne užmigdyti narkotikais ir priversti viską pamiršti.
tai tiek šiam kartui,
irgi su meile
Jonas
2011-11-16 23:13:06
Pauliaus Himnas MEILEI:
"Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią: Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, - aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, - aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės,- nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kad buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nepasiduoda. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažnimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula." [1Kor 12,19 – 13,3]
šTAI KATALIKAI TURI TEORINĮ MEILĖS APIBŪDINIMĄ. Bet kas iš to, jei šito jie neįgyvendina? Jau šitas himnas yra tiesioginė nuoroda į Rojaus Trejybės Tobulą Meilę ir Meilės Šaltinį, kuriam atleidimas neegzistuoja, nes jis "visa pakelia". Kaip bažnyčia sako (bet ar gyvena tuo): MYLĖK SAVO VIEŠPATĮ (DIEVĄ-TĖVĄ) VISU PROTU, VISA SIELA IR VISA DVASIA, O SAVO ARTIMĄ (TAI NE GIMINAITĮ, O KIEKVIENĄ ESANTĮ ŠALIA) KAIP SAVE PATĮ - tai pati aukščiausia ir vienintelė auka Dievui-Tėvui, kurią gali duoti. Pati bažnyčia tokį pasakymą turi per savo mišias. Bet kiek žmonių tai išgirsta? Kai man teko tai išgirsti, tai buvo tarsi TĖVO atsakymas į mano maldas, kuriose aš JAM uždaviau klausimus. Visas sunkumas kyla tos MEILĖS SURADIME, PAJAUTIME IR PASKLEIDIME. Ir tik urantai žino, kad reikia tik gyvo ryšio su Tėvu-Rojaus Trejybe, jog prisipildytum TIKROS IR GYVOS MEILĖS - TAI DANGIŠKOS MEILĖS, KURIĄ PASKLEIDŽIA ROJAUS TREJYBĖ.
Ir visi tie, kurie teršia šį forumą savo interpretacijomis, kurios neturi nieko bendro su dvasiniu matymu bei dvasiniu augimu, daro nuodėmę, kuri jiems bus kaip inkaras, traukiantis į bedugnę. Juk jūs esate supažindinti, koks tai yra forumas. Ir vis tiek nesilaikote šio forumo taisyklių. O tas, kuris nesilaiko taisyklių, yra mylimas Rojaus Trejybės lygiai taip pat. Bet ar tokia yra Rojaus Trejybės valia? Kad būtų pažeidinėjama tai, kas yra nustatyta? Kad būtų trukdoma sklisti ŠVIESAI, MEILEI, GYVAM TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS ŽODŽIUI? VISI NESILAIKANTYS FORUMO TAISYKLIŲ PAŽEIDŽIATE DIEVO-TĖVO-KŪRĖJO-ROJAUS TREJYBĖS VALIĄ. Jums visiems yra duotas nurodymas: ATRASKITE TĖVĄ GYVĄ SAVO VIDUJE. Jūsų valia rinktis.
Evaldas
2011-11-16 12:33:26
Urantas yra aukščiau ironijos, kurią pastebi tik kaip atavizmą.
Urantas siekia būti toks tobulas, net KOKS TOBULAS YRA TĖVAS - ROJAUS TREJYBĖ.
Urantui laikas neegzistuoja, nes jis žino gyvąja patirtim, kad yra amžina dvasia net ir būdamas dar regimu akiai pavidalu.
Urantas žino, bet ar žinai tu? :)
2011
2011-11-16 01:35:42
„- "kam man toks dievas, kuris NEPAŽĮSTA IR NESUPRANTA MANO ŠIRDIES geriau už mane patį?" - yra labai nuoširdus ir atviras klausimas urantams.
Staiga Dievas tapo dievu. Ir tai labai daug pasako. Jeigu mirtingasis tikėtų, kad išsigelbėjimas nuo prigimtinės nuodėmės ( ko nėra išvis) yra tik per Kristų, tariamai atpirkusį visos žmonijos nuodėmes, tuomet galima drąsiai tokį mirtingąjį įvardyti netikinčiu išvis niekuo kas yra aukštesnio dvasiniu lygmeniu. Netgi Tarpinėmis Būtybėmis (Apvaizdos tik viena dalis iš didelės gausos būtybių, kurios yra Rojaus Trejybės pasireiškimas mūsų gyvojo įtikėjimo kelio pasirinkimo reali pagalba aktuale), tai tikrai urantas žino ir patiria gyvaisiais meilės virpesiais, kad yra Rojaus Trejybė ir tas gerasis Locmanas mumyse, Kurį atradus savyje, atkrenta bet kokia nekonkreti Dievo samprata. Čia aš net nekalbu apie sąvoką, kas mirtingajam tikrai svetima ir nesuvokiama dėl pasąmoninės baimės dominavimo sąmonės lygmenyje.
Atsakymas į nuoširdų klausimą urantams yra labai lengvas, bet itin sunkiai suvokiamas uždarai dvasiai.
Abstraktus Dievas ir samprata apie Jį tikrai niekad nebus paaiškinta netgi aukščiausio rango dvasininkijos, taip ilgai uzurpavusios ir toliau tebeengiančios visus Urantijos žmones ne tik žlugdant asmenybę, bet netgi ir materialioj plotmėj grobuoniškai verčiant laikytis perpuvusių tradicijų, dogmatiškai bandant primesti baudžiantį Dievą. Negana to, dar užsiimančios subtiliu reketu gauti pelno iš tikinčiųjų ir kas tikrai skamba paradoksaliai- užsiimančių politika. Nors viešai yra seniai deklaruota, jog dvasininkija negali eiti ranka rankon su politikieriais. Bet ne, taip vadinamo elito būryje tikrai visi pastebime besisukiojančius sutanotuosius.
Dabar grįžkime prie „nuoširdaus“ klausimo.
Kiekvieną iš mūsų geriau pažįsta Rojaus Trejybės Dvasios Dalelytė, Kurią turėtume atrasti kiekvienas savyje. Sakau „turėtume“, bet akivaizdu, kad jau žmonijos degradacija pasiekė tokį lygį, kad vietoje nuoširdaus bendradarbiavimo su Rojaus Trejybe ir tarpusavyje su visa kūrinija, dauguma renkasi „kopimą per galvas“ materialiai gerovei užsitikrinti. Kopti tai kopia, bet kas bus tada, kada uždaros dvasios būdami mūsų dvasios broliai ir sesės ims kristi.
Argi ne tie patys urantai išties brolišką ranką? Argi ne tie patys, nuolat keikiami urantai stovės kaip granito uola, atsirėmę į savy atrastą Tėvą- Rojaus Trejybę? Argi ne jie, įtikėję ir pasitikėdami Rojaus Tėvais, įkvėps tvirtumo bijantiems?
Ir toks yra reikalingas ne „dievas“, bet Rojaus Trejybė, Kurios kvietimą siūlo Ji pati išgirsti. Urantai išgirdo, patirdami gyvaisiais meilės virpesiais.
Tai kaipgi tu, mirtingasis, drįsti mesti iššūkį tokiai meilei, tokiam nuostabiam Evoliucijos planui? Ar nebus taip, kad jau ir pats pradedi suprasti, kad nėra baudžiančio Dievo, bet tikrai yra Egzistenciali mylinti Rojaus Trejybė.
Atsakymas nedomina. Įžūlus blogis bus tinkamai įvertintas Dienų Senųjų. Ir čia jau tikrai yra taip, kad tik Rojaus Trejybės meilė ir gailestingumas išgelbėja mus visus ir paneigia bet kokią iškelto kumščio virš žmonijos grėsmę.
Urantas neturi ambicijų. Urantas talpina tiek save, tiek ir visą kūriniją Rojaus Trejybės meilės glėbyje.
Urantas yra Rojaus Trejybės gyvasis atspindys net ir čia, laikiname apvalkale būdamas.
Urantas yra aukščiau ironijos, kurią pastebi tik kaip atavizmą.
Urantas siekia būti toks tobulas, net KOKS TOBULAS YRA TĖVAS - ROJAUS TREJYBĖ.
Urantui laikas neegzistuoja, nes jis žino gyvąja patirtim, kad yra amžina dvasia net ir būdamas dar regimu akiai pavidalu.
Urantas žino, bet ar žinai tu?
Kad ir kaip nesinori, bet atsakyti į klausimus (jie tikrai naivūs) reikia, nors ir nebūtina.
Pastaruoju laiku (mėnesis - du) net neabejojau, kad prabilsi, mano broli. Tai buvo tik kelių akimirkų klausimas.
Taip, įtikėjimo kelyje yra nesvetimos žmogiškos ydos. Ir jos karts nuo karto išlenda į paviršių.
Bet net nesuvoki, kad jaučiu didžiulį malonumą kovodamas su jomis. Ir tai joks mazochizmas ar susireikšminimas.
Čia aš prisiminiau apie tai kaip vyko mano pasveikimo procesas. Prisimeni ir tu, tik nežinai to, kad su mano plaučiais įvyko ne stebuklas, bet tikrai yra taip, kad su Rojaus Trejybe viskas yra įmanoma.
Obstrukcinio bronchito paskutinės dienos po kurių „gražuolė“ astma jau skaičiavo dieneles.
Mečiau rūkyti savo valia. Nepavyko. Po kiek laiko atsidaviau Rojaus Trejybei.
Ir kas čia tokio, ar ne? Taip vadinamas „stebuklas“ buvo tai, kad po neįmanomai trumpo laiko (taip gydytojai mano), plaučiai buvo be pakitimų.
Tebūnie tai smulkmena. Mano broliai ir sesės daug daugiau gali apie save paliudyti. Ir paliudyti gyvąja patirtim. Ir tai jau ne išpūstas burbulas, bet gyvasis Rojaus Trejybės kelias, kuriuo ir eina urantai, atradę Tėvą- Rojaus Trejybę savyje, gilindami įtikėjimą, garbindami Gyvojoje Rojaus Trejybės Šventovėje, darydami gėrio darbus visumos labui, visos kūrinijos labui. Ir tai jie daro pasitikėdami Rojaus Trejybe, atsidavę Jos vedimui. Ir jie tikrai yra dvasinės aristokratijos užuomazga. Nori tu, brol, šito ar ne. Nuoširdžiai kviečiu prisidėti.
Stebina tai, kad daromos interpretacijos net nesigilinant į esmę. Štai, paimamos ištraukos ir pritaikoma savo samprata, kuri yra klaidinga iš esmės:
„ airija:
"Milieji, Tik is gyvulinio proto poziciju kito orumą, žmogus mato kaip savęs kelima, griežta žodį vertina kaip pykti, norą siekti šviesos, zingeiduma, vadina godumu."
aš rašiau:
"primetant kažkam kitam būtent tuos trūkumus, nuo ko kenčia patys - o taip, tai tikri urantai."
Dabar sugretink: juk lygiai ir aš taip sakau - tik visiški urantai orumą mato kaip savęs iškėlimą, griežtą žodį vertina kaip pyktį ir tt.
Mielieji, nėra griežtumo. Yra tikrumas. Tikrumas, nes mes žinome ką sakome, žinome kokia yra iliuzinė taip vadinama „realybė“. Ir tas žinojimas telieka prielaida be gyvojo Rojaus Trejybės kelio atradimo, pirmiausia atrandame per nuoširdžią maldą savais žodžiais Rojaus Trejybės Dvasios Dalelytę savyje. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad bumbsime kumščiu sau į krūtinę- oi, kaltas aš, kaltas, atleisk man. Ir dar ant kelių parpuolame.
Taip, kaltas. Bet kaltė ir yra pasąmonės čiuptuvai užvaldyti. O aš drįstu teigti, kad Rojaus Trejybė mato mane ir tave, ir visus kitus pačiais mylimiausiais ir nuostabiausiais savo vaikais. Ir klaupiuosi aš dvasioje prieš tokią meilę, prieš tokį gėrio, gailestingumo, šviesos ir tiesos Šaltinį ir Centrą. Ir žinau, kad ta meile mylėti niekad nepajėgsiu, nes aš esu kūrinys. Bet taip pat aš puikiai žinau, kad esu ir kūrėjas, mylintis savo ir visos kūrinijos Kūrėją- Rojaus Trejybę. Ir nė plaukas man nenukris nuo galvos, nes myliu savo Tikruosius Tėvus.
Myliu net ir taip, kaip Nebadono Mykolas myli. Ir ne iš baimės, nors kiekvieną dieną gaunu tam tikrus išbandymus. Myliu todėl, kad negaliu nemylėti ir nenoriu nemylėti, pats būdamas mylimas Rojaus Trejybės.
Tokiai meilei neįmanoma kažką priešpastatyti. Tokia meilė ištirpina viską. Ir taip bus kiekvieną akimirkos segmentą į amžinybę. Ir taip bus sulieta laisva valia su Rojaus Trejybe, vadinasi, ir su visa kūrinija, kurios dar nematome, bet patiriame gyvai.
Ar bent suprasti galime, kad ir Šis Forumas yra Tobula išraiška dvasinės šviesos pasidalijimui tarpusavyje su visa kūrinija? Tik ne visi tą žinome.
Orumas nėra išdidumas. To nereikėtų maišyti.
Prisiminkime Nebadono Mykolo orumą žmogiškajame pavidale. Jis atnešė Tiesą. Jis ja gyveno, skleidė visiems ir žinojo, kad yra ne tiktai Žmogaus Sūnus, bet visų pirma- Rojaus Trejybės mylimas vaikas. Ir mūsų vyresnysis brolis.
Ir dabar JIS KALBA MUMS VĖL, kad visa kūrinija yra Rojaus Trejybės vaikai ir tarpusavy mes esam broliai ir sesės dvasioje su visa kūrinija, be jokių išimčių. Tik ar mes girdime..
„Ir manęs tikrovė( ...) visai negąsdina, įvaizdžio ir tikrovės priešprieša tavo yra aprašyta gana tendencingai, manau neteisingai suprasta mano mintis, nors ir panašu nuoširdžiai pasisakei. Tačiau tavyje yra labai stipri atmetimo reakcija - pasineri į tą vadinamą "tikrovę" ir atmeti viską, kas jai "nepriklauso" - didelę dalį savęs, kartu ir su tom tradicijom, protėviais, santykiais, intelektu, jausmais ir tt. Ir tai yra sektantizmas pačia giliausia prasme. Galų gale tai yra konfliktas ir nužudymas savyje savo dvasios dalies, po ko tu tampi tarsi zombis.
Pasakyta net pačiam nežinant ką tai reiškia. O reiškia tik viena- Tikrovė, kaipo tokia ir yra visa kūrinija, o ne tas iliuzinis prisirišimas, kuris tėra papildomas balastas sielos skrydžiui. Ir ta Tikrovė tikrai absoliučią daugumą gąsdina, kad net užveriame dvasią, pasmerkdami ją agonijai.
Ramybės jums
Arunas
2011-11-15 23:10:28
Turėti intelektualią nuomonę apie dvasią ,savo paties ar kitų , kuri per kartų kartas yra įdėta į pasamonę per milijoną žmonijos evoliucijos metų ,visiškai nėra tas pats , kaip tą tikrąją dvasią savyje atradus ja gyventi. Nuomonė apie tikrovę dar nėra toji pati tikrovė. Ar čia jau net toji taip išliaupsinta skeptikais pasivadinusių intelektuali logika nepadeda, kad suprasti, jog MYLIMČIAM NEREIKIA NIEKAM ATLEIDINĖTI, NES JIS MYLI JĮ ĮŽEIDINĖJANTĮ IR NIEKINANTĮ , O MEILĖ NEISIŽEIDŽIA IR NEUŽPYKSTA, KAD JAI REIKĖTŲ KAŽKAM UŽ KAŽKĄ ATLEIDINĖTI, JI IR TOLIAU TIK MYLI. O nepatiriančiam TIKRO IR GYVO Tėvo- Rojaus Trejybės meilės, nes tik gyvas patiria gyvą, evoliuciniam žmogui , savo paties proto evoliucijoje susikūrusiam Dievą ir jam suteikusiam savo gyvulinio proto charakterio savybes ir šitaip tą Dievą apibrėžus ir santykį su juo , ir reikalingas tokio susikurto Dievo , kurio tokio nėra iš viso, atleidimas.Kaip ir kito mylinčio žmogaus, savyje jau atradusio ir patyrusio gyvą ir tikrą Tėvą, atleidimas, tai egostinis , savaunaudiškas gyvulinio proto žmoguje pasireiškimas, prašyti atleidimo.
rimantasKaunas
2011-11-15 19:30:09
airija:
"Milieji, Tik is gyvulinio proto poziciju kito orumą, žmogus mato kaip savęs kelima, griežta žodį vertina kaip pykti, norą siekti šviesos, zingeiduma, vadina godumu."
aš rašiau:
"primetant kažkam kitam būtent tuos trūkumus, nuo ko kenčia patys - o taip, tai tikri urantai."
Dabar sugretink: juk lygiai ir aš taip sakau - tik visiški urantai orumą mato kaip savęs iškėlimą, griežtą žodį vertina kaip pyktį ir tt.
valdai, šitie apsižodžiavimai yra seni kaip ir pats forumas, tiek nusibodę kad jau nebeįdomu. Pats tu čia dar neseniai, nelabai ir žinai kaip čia gyventa. Urantijos knyga man žinoma ir skaityta nuo 1991, nors ir ne visa, o forume aš nuo 2006. Vienintelė bėda, o gal laimė, kad aš tapau skeptiku. Tu panaršyk senose forumo temose, gal patiks, nors didžiuma yra ištrinta.
O beje - mano paskutinė sentencija iš šitos temos - "kam man toks dievas, kuris NEPAŽĮSTA IR NESUPRANTA MANO ŠIRDIES geriau už mane patį?" - yra labai nuoširdus ir atviras klausimas urantams. Kam reikalingas toks dievas, kuris negali pilnai pažinti ir suprasti žmogaus širdies? Mano galva, santykis su tokiu dievu (arba kitaip - TOKS santykis su dievu) ne atveria, o numarina širdį, atskiria patį žmogų nuo savo širdies, sukuria rožinę iliuziją, o ne atveria patirtinę tikrovę. Tolliau tęskite mąstymą patys ir pasidalinkite, prašau, kas galite.
Ir manęs tikrovė (dabar jau sakau rimantui) visai negąsdina, įvaizdžio ir tikrovės priešprieša tavo yra aprašyta gana tendencingai, manau neteisingai suprasta mano mintis, nors ir panašu nuoširdžiai pasisakei. Tačiau tavyje yra labai stipri atmetimo reakcija - pasineri į tą vadinamą "tikrovę" ir atmeti viską, kas jai "nepriklauso" - didelę dalį savęs, kartu ir su tom tradicijom, protėviais, santykiais, intelektu, jausmais ir tt. Ir tai yra sektantizmas pačia giliausia prasme. Galų gale tai yra konfliktas ir nužudymas savyje savo dvasios dalies, po ko tu tampi tarsi zombis.
ir grįžtant prie temos, galima pasakyti ir taip - tokiai zombiaujančiai asmenybei jau nebereikia ir apskritai nieko nesako ir toks daiktas kaip ATLEIDIMAS, nes ta širdies dalis yra užmušta arba bent jau patikimai užšaldyta į akmenį.
Jonas
2011-11-15 18:23:30
Milieji, Tik is gyvulinio proto poziciju kito orumą, žmogus mato kaip savęs kelima, griežta žodį vertina kaip pykti, norą siekti šviesos, zingeiduma, vadina godumu.
Algimanto misija, pačią stipriausia šviesa, šiuo metu Urantijoje skleisti VISIEMS kas tik nori. Perlai jau ne metomi kiaulėm, po kojom, bet jie liejasi laisvai ant visu, ir juos sumindzioti su dumblu jau nepavyks, jų per daug ir ateity tik daugės,
Neįmanoma. Kartoju neįmanoma, neatsiverusiam protui paaiškinti kas yra dvasia ir dvasingas mąstymas, skaudžiai neįmanoma.
Neįmanoma, papasakoti zmogui apie miestą kuriame jis nebuves, nors ir kaip gražiai ir vaizdžiai tai darytum, lygiai taip Pat nepapasakosi zmogui apie dvasia, nes ją galima tik patirti,
Šis forumas skirtas tam, kad mokytis. Jis neskirtas atėjus čia kritikuoti ir kitaip trukdyti čia ateinantiems, ir studijuojantiems,
Jaigu žmogus mokėtų. arba kada nors butų išmokintas, kontroliuoti savo minties srautą, ji pristabdyti ir nukreipti teisinga linkme, butų kitaip, deja mokyklose ir šeimose mes išmokstam tik imti, šmeižti zeminti ir kovoti už save, niekas nemokina, kaip priimti užjausti, Myleti, duoti, išklausyti ysigilinti. Neteisti, štai ir turim tokius, savimi besididziuojancius savęs gailincius ir našlaičius Žmones, kurie nepazysta ir net nenori pažinti savo tikru Tėvu, Dvasioje, pasikliaudami vien tik savimi, galvodami, kad tai ką žino jie yra jau stogas, ir daugiau būti negali.
Labai teisinga anatomija pateikė Rimantas, žmones ištikrųjų bijo keistis nes pasikeite jau negales plaukti pasroviui. O tai jau baisu.
Nekalti tie žmones, žinau, labai sunku keistis, ypatingai pirmi zingsniai labai sunkus. labai sunku net ir suvokti kaip reikia keistis ir kodel, juk visi aplinkui vadovaujasi dziungliu įstatymais, ir nuo jų atsilikti žmonėms nesinori.
Teisingai Jonai, aš irgi manau, kad nereiketu taip plačiai pulti aiškinti ir gvildenti atsakymus tiems kurie ir nepasiruose priimti tiesos, jiems reikia tik intrigos, ir akstino, kad iš neturėjimo ką veikti paerzinti, čia į erzinimus atsiliepiancius urantus.
Bet pačiam Jonai irgi reiketu jau pradeti aiškintis visus dvasios principus, ir pradeti žiūrėti plačiau ir daugiau, jau laikas save realizuoti, o kaip ... Atsakymo aš neturiu bet pakeitus savo sarkastiska, kartais minti į nuosirdzia, ir su atvira širdimi ir noriai, be kritikos perskaičius Tėvo Trejybes, mokymus. Atsakymus galima rasti. Tikiu kad Urantijos knyga bent jau pradėjai skaityti.
Ramybes visiems
valdasAirija1
2011-11-15 16:17:03
Tai visa tame ir bėda , juk mielas Jonai , kad tau kaip ir daugumai žmonijos šiuo metu , Dievas yra tik žodis , įvaizdis ,vaizdinė kalbos dalis , įdėja,susikurta per milijoną žmonijos proto evoliucijos metų ir tebeglūdinti tiek jos samonėje tiek pasamonėje , o jau tų intelektualių įvaizdžių pasireškiančių įstatymais, papročiais, tradicijomis, sakramentais ir pagarba protėviams ir taip slegiantiems žmogaus sąmonę, nors vežimu vežk. Ir labai dar mažai kam Jis yra atrasta ir patiriama savyje dvasinė tikrovė. O toji tikrovė juk taip gasdina tuos turinčius tik įvaizdį, todėl jie ir priešinasi tikrovei , nes lengviau yra pulti tikrovę ir ją niekinti negu atsisakyti įvaizdžio.O jo atsisakyti juk yra suprasti,kad visą laiką gyvenai iliuzijoje.Tuomet jau lengviau yra plaukti kartu su visais ir toliau pasroviui iliuzinėje tėkmėje, negu kažką keisti savyje. Nes keistis baisu, juk garantuotai išmes iš tos iliuzinės tėkmės.
rimantasKaunas
2011-11-15 10:21:08
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]