Forumas: temos peržiūra
Suteikiu jums, Tėvo, A,mžinojo Sūnaus, Begalinės Dvasios vardu, mokymą - Tėvo ATLEIDIMO PRAŠYTI NEREIKIA, NES JO NĖRA IŠ VISO.TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS.
Mielieji, tai, ką dabar jums pasakysiu yra nuo Tevo perduota man, kad savais žodžiais Jo mokymą perteikčiau jums.
Daug kam šis mano mokymas bus nepriimtinas ir apakinantis, net ir tuos, kurie skaito Urantijos Knygą ar Jėzaus Krisataus apreiškimą KALBU JUMS VĖL jis gali apakinti. TAčiau nebijokite, aš jums sakau TIESĄ, nes jus mokau ne iš savęs, o Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės vardu, perteikdamas jų man suteikiamus mokymus, kad šviesėtumėte ir dvasingėtumėte, net ir taip, kaip šviesėju ir dvasingėju nuo jų aš.
Būtent dėl to kai kuriems iš jūsų šis mokymas bus dar vienas žingsnis pirmyn. Ir milžiniškas žingsnis pirmyn, kokio jūsų siela jau seniai laukė.
Panašu, kad šis mokymas man buvo suteiktas dėl to, kad pastaruoju metu mūsų Forume vis daugiau pateikiamos tokios sampratos, kokių dėl evangelijų autorių neišmanymo ir Pauliaus laiškų tamsos pilna palikta ir Naujajame Testamente, kur jie kalba apie pragarą, apie nuodėmę, apie Jėzaus kraujo auką atperkant žmonių nuodėmes, apie atgailą, apie Jėzaus įkurtą bažnyčią, apie tarnavimą bažnyčiai, ir panašius dalykus, kurie neturi nieko bendro nei su Jėzumi, nei su Tėvu.
Nuodėmė - tai yra toks veiksmas, arba mintis, kuri taip pat prilygsta veiksmui, kada darai, arba galvoji, sąmoningai ką nors blogai. Sakykim, pyksti ant žmogaus, kai žinai, jog tai negerai, o vis tiek pyksti. Kai jauti norą, kad kitam būtų blogiau, kai sieki karjeros apgaule ir nustumdamas kitus, tai taip pat yra nuodėmė. Ir daugybė kitų dalykų.
Net ir dabar, kada Urantijos Knygos svetainėje lankosi tie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie nenori net prisiliesti prie Urantijos Knygos giluminės šviesos, bet mus nuolat puola, priekabiauna, ir tuo jie daro nuodėmę. Nors jie gali kalbėti prisidengdami Jėzaus vardu, tačiau jie vis tik daro nuodėmę, nes sąmoningai trukdo svetainės paskirties darbą – studijuoti Urantijos Knygos apreiškimą ir žengti dvasiniu keliu šito trokštantiems savo laisva valia, gauta iš Tėvo.
Tokie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie priekabiauna, ne tik gyvena NUODĖMĖJE, bet ir gyvena VAKARYKŠČIA DIENA.
Kol jie šito NEŽINOJO iki apsilankymo mūsų svetainėje, tol jie gyveno KLAIDOJE.
Tačiau dalyvaudami mūsų Forume, ir jau sužinoję daug didesnių dalykų negu žinojo iki tol, ir vis tiek likdami savo TAMSOJE, IR DAR NET TRUKDYDAMI KITIEMS SIEKTI ŠVIESOS, IR NET ŠITOJE DVASINĖS ŠVIESOS SVETAINĖJE, JIE SAVO KLAIDĄ PAVERTĖ NUODĖME. Ir toks jų žingsnis yra sąmoningas apsisprendimas. Todėl jis nebėra iš nežinojimo. Būtent dėl to jis iš klaidingo žingsnio pavirto į NUODĖMINGĄ.
KLYDIMAS BŪNA TIK IŠ NEŽINOJIMO. IR ŠITAIP DAROMAS BLOGIS.
Tačiau blogis nėra blogai savaime. Blogis yra mūsų augimo neatsiejama dalis. Tik ROJUJE NĖRA BLOGIO, NES TEN VYRAUJA TOBULUMAS. Viskas, kas yra mažiau negu tobulumas yra BLOGIS. Bet dar tai nėra NUODĖMĖ.
Sakykim kali vinį į sieną. Išėjo prastai jį įkalti, kad tarkim būtų pakabintas paveikslas. Prastai įkalei dėl to, kad neturi patyrimo ir nemoki įkalti geriau. Tai yra klaida. Gali pamėginti ją ištaisyti, pasipraktikuoti kalti vinį, o tada jau kalti dar kartą, kad būtų taip įkaltas, kaip gali geriausiai įkalti tokiomis sąlygomis.
Šitaip BLOGĮ PAVERTI DIDESNIU GĖRIU DIDESNIO PATYRIMO DĖKA ATLIKDAMAS TĄ PATĮ DARBĄ.
Tačiau jeigu net ir galėdamas įkalti vinį gerai, jį įkali prastai, ir numoji ranka, bus gerai ir taip, jau šituo bolgį paverti SAVO ASMENINE NUODĖME. Įkaltas vinis blogai, paveikslas kabo kreivai, bet tu vis tiek numoji ranka.
Kiekvieno ASMENINIS SANTYKIS SU BLOGIU, ASMENINIS POŽIŪRIS Į BLOGĮ IR PAVERČIA JĮ NUODĖME ARBA KLAIDA.
Per klaidas mes TOBULĖJAME, per nuodėmes mes DEGRADUOJAME.
DABAR, KADA TIE MŪSŲ UŽSISPYRĖLIAI SIELOS BROLIAI SUŽINOJO IŠ MŪSŲ, KAD YRA GYVAS TĖVAS, IR YRA JŲ VIDUJE IR NENORI JO ATRASTI, O VIS PERŠA NEGYVAS CITATAS APIE NEEGZISTUOJANTĮ VELNIĄ, NEIGIA NET PATĮ TĖVĄ, TĄ JAU JIE DARO ŽINODAMI, IR TUO PAČIU SĄMONINGAI PASIRINKDAMI TAMSĄ, O NE ŠVIESĄ, TUO JIE DARO NE VIEN TIK NUODĖMĘ, BET JAU KELIA MAIŠTĄ PRIEŠ TĖVĄ.
Jėzus nemirė už jokias nuodėmes, nes niekam nereikia jokio atleidimo už jokias nuodėmės.
Tėvas niekada neatleidžia už jokias nuodėmes, nes jis atleisti tiesiog negali. Tėvas yra TOBULUMAS IR MEILĖ. Dėl to jis net nežino, kas yra NUODĖMĖ, NES TOBULUME NĖRA JOKIO NETOBULUMO ŠEŠĖLIO, DĖL TO JAME NĖRA NUODĖMĖS NET IR ŠEŠĖLIO.
Tai, kaip gi Jis gali atleisti nuodėmes, kai Jis pats tegali MYLĖTI, MYLĖTI, IR DAR KARTĄ TIKTAI MYLĖTI.
Atleisti gali tik tas, kuris gali įsižeisti, užpykti, o kai praeina pyktis, tada ir ištaria, “na, gerai, atleidžiu jau tau.”
Tėvas niekada neturi NETOBULŲ JAUSMŲ IR PASIREIŠKIMŲ, DĖL TO JIS NEGALI TURĖTI IR SAVO SANTYKIO SU NUODĖMĖ KOKIO NORS KITOKIO, KAIP TIK TOKĮ, KAD TĖVUI NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS UŽ NUODĖMES NEEGZISTUOJA.
Jam egzistuoja tik nuodėmę darantis ar nedarantis tvarinys, kurį Jis MYLI, MYLI, IR TIK MYLI.
Tai kaip Jis, net TEORIŠKAI, galėtų atleisti darančiam nuodėmę tvariniui, kada to tvarinio daroma nuodėmė Tėvui neegzistuoja, nes Jam yra tik tai, kas TOBULA, O TOBULUME NUODĖMĖS NĖRA, o tvarinį Jis tegali tik MYLĖTI IR NIEKO DAUGIAU, KAIP IR NIEKO MAŽIAU.
Todėl Tėvui, kaip ir AMŽINAJAM SŪNUI-KŪRINIJOS MOTINAI-BROLIUI, IR BEGALINEI DVASIAI-KŪRINIJOS MOTINAI-SESEI nei nuodėmė, nei atleidimas neegzistuoja ir egzistuoti negali, nes tik jie trys visoje kūrinijoje yra lygiaverčiai ir amžini be pradžios asmenys ir asmenybės gyvenantys vien tik meilėje ir meile.
Būtent ir jūs atradę Tėvą savyje, prisipildote Tėvo meilės virpesių ir gimstate iš DVASIOS, ir nustojate daryti NUODĖMES, TAMPATE NEBENUODĖMINGI KAIP JĖZŪS KRISTŪS.
Ir tik tada suvokti imate, kad ATELIDIMO BŪTI TIESIOG NEGALI, KUR VIEŠPTAUJA TĖVO MEILĖ.
Yra klaidos, yra nuodėmės, yra net maištai PRIEŠ TĖVĄ, bet atleidimo NĖRA JOKIO VISOJE KŪRINIJOJE.
Kūrinijoje veikia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsmis. Ir jeigu tvarinys daro nuodėmę, tai jo vidus jaučia nerimą. Tik pats tvarinys ima prašyti atleidimo iš Tėvo, net nežinodamas, kad Tėvas atleisti tiesiog negali, nes Jis MYLI, IR TIK MYLI.
Dėl to, kad žmonija yra tamsi, tai ji iš pradžių mėgino su Dievu derėtis dėl savo blogų darbų rezultatų-pasekmių sušvelninimo, vėliau mėgino save kankinti pasninkavimais ir kūno pjaustymais, papirkinėti aukomis, užkalbėjimais, o tada tam tikromis maldomis.
Kol galų gale Jėzus atnešė mylinčio Tėvo simbolį. Mylinčio visus vienodai. Ir pagonis ir žydus. Ne nirštančio, ne kerštaujančio Dievo, kokį skelbia Biblija, bet mylinčio ne tik Izraelį, bet ir kiekvieną asmenį ir kiekvieną vienodai.
Ir Jėzus mokė, kad visi vienas kitą mylėtų taip, kaip mylėjo jis.
Urantijos Knygos apreiškimas perteikė dar didesnę Tėvo šviesą. Jis paaiškino, kad Tėvas atleido nuodėmę padariusiam savo vaikui dar net nespėjus paprašyti tam vaikui atleidimo. Tačiau tas vaikas PAJAUS TĄ TĖVO JAM SUTEIKTĄ ATLEIDIMĄ TIK PATS ATLEIDĘS KITIEMS, IR TAPĘS NUOŠIRDUS.
Dabar aš jums sakau dar didesnę šviesą – TĖVO ATELIDIMO NĖRA IŠ VISO DĖL TO, KAD TĖVAS IR YRA MEILĖS ŠALTINIS, BEGALINĖS MEILĖS ŠALTINIS, KAD NĖRA JOKIO JO ATLEIDIMO, NES JIS NIEKADA NEI SUSIERZINA, NEI MENKIAUSIA DALELE NUSIMENA, KAD KAŽKAS JĮ AR KĄ NORS KITĄ ĮŽEIDŽIA, NES JIS NEŽINO, KĄ REIŠKIA ĮSIŽEISTI, NES JIS VIEN TIK MYLI.
IR JIS LYGIAI TAIP PAT MYLI IR TĄ ŽMOGŲ, KURIS ĮŽEIDĖ KITĄ ŽMOGŲ, IR TĄ, KURĮ ĮŽEIDĖ, IR ABU MYLI VIENODAI. IR VISĄ LAIKĄ.
Dėl to Tėvas net nežino, kas yra ATLEIDIMAS. JIS ŽINO TIK KAS YRA MEILĖ, IR VIEN TIK MEILĖ.
Dėl to Tėvas niekada nei pyksta, nei baudžia, kad reikėtų Jo prašyti ATLEIDIMO.
Kaip tu gali prašyti atleidimo Tėvą, jeigu jis Tau nuolat sako: "mano mylimas vaikeli, Aš tave myliu ir vien tik myliu, ką tu bedarytum, tave myliu vienodai ir visada. Tik tu pats save nubaudi, jeigu su Manimi nepalaikai nuoširdaus ir gyvo ryšio, tada tu pats ir nejauti nei ramybės, nei palaimos, ir tik dėl to tau atrodo, kad Aš užpykau, kada tu padarei nuodėmę, ir dėl to prašai atleidimo. Aš nemoku pykti net tada, kada tu padarei nuodėmę. Aš visada tik myliu. Ir visus vienodai. Ir kada tu atsiveri Man, tada ir pajunti pats palengvėjimą savo sieloje. Ir tu palaikai tą klaidingai mano tau suteiktu atleidimu. Taip tave iki šiol klaidingai mokė, kad Manęs reikia prašyti atleidimo. O tu ne atleidimo prašyk, o visą laiką būk nuolatiniame ir nuoširdžaime ryšyje su Manimi. Ir tada pats pajausi, kad ne tik dingo baimė, kad Aš užpyksiu dėl tavo padarytos nuodėmės ir taip pat dingo ir pats noras prašyti atleidimo iš Manęs, nes atpuolė pats poreikis, kada tu jauti nuolatinį Mano meilės tekėjimą, gyvą tekėjimą iš Manęs į tavo atsivėrusią sielą, kuri ir nebedaro nuodėmių iš viso."
Ir būtent šitaip žmogus ir pajunta Tėvo vadinamąjį atleidimą, kurio net prašyti NEREIKIA.
Būtent dėl to aš jus DABAR PRADEDU MOKYTI TĖVO PRAŠOMAS - NUODĖMIŲ ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI.
Tai tik žmogaus susigalvotos baimės, kad Tėvas užpyksta, ir tada reikia žmogui prašyti iš Jo atleidimo. Ir Tėvas atsileidžia savo įniršiu ir teikiasi atleisti tau nuodėmes.
TOKIO TĖVO NĖRA. TAI SENAS ŽYDŲ KERŠTINGAS IR PYKSTANTIS IR RITUALINIS JAHVĖ.
Atėjo laikas nustoti iškraipyti Tėvą, MYLINTĮ TĖVĄ, KURIS NIEKO NIEKADA NEBAUDŽIA. Tik žmogus baudžaui pats save nusigręždamas nuo Tėvo ir nuo Jo meilės pajautimo, ir laikydamasis negyvų ritualų ir dogmų.
Štai kur yra ATLEIDIMO PRAŠYMO IŠTAKOS – negyvi ritualai ir dogmos, reikalaujančios tą daryti, muštis į krūtinę ir kalte kalti sau, vaikams, anūkams, kaimynams, bendradarbiams, visiems - “kaltas, kaltas, esu kaltas, esu nusidėjėlis, nevertas Tavęs.”
Jus prigąsdino Biblija, įskaitant ir Naująjį Testamentą, kad dabar daugelis neįsivaizduiojate savo kasdienybės be velnių, demonų, Šėtono, ir nuodėmių ir save kankinate nuolat, kada tik jums bažnyčioje kemša į galvą, o pasąmonė dar giliau prisikemša į save šito paties AŠ KALTAS, AŠ LABAI KALTAS, AŠ NUSIDĖJAU.
Taip jūs patys įsivarote ne tik psichines ligas, bet ir nuolatinį NEPILNAVERTIŠKUMO KOMPLEKSĄ, KĄ KASKART IR PADEMONSTRUOJA Naujojo Testamento mėgėjai, kada jie net nesuvokia, kas yra didžiavimasis, puikybė, kas yra nuolankumas, kas yra žmogiškasis orumas, kas yra užtikrintumas, kas yra tikėjimas, kas yra įtikėjimas.
Dėl to jūs NEgyvenate, jūs tik EGZISTUOJATE kaip ŽMOGUS FULIARE, KURIO DANGTIS YRA RITUALAI, O VIDUS - DOGMOS.
O juk Jėzus atėjo IŠLAISVINTI žmogų iš TAMSOS IR BAIMĖS VERGYSTĖS, IŠ ŽYDŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ PANČIŲ, IŠLAISVINTI IŠ NUODMĖS IR PADARYTI ŽMOGŲ NEBENUODĖMINGĄ PER TĖVO ATRADIMĄ SAVYJE. Ir tą užduotį jis įvykdė. Jis savo gyvenimu demonstravo kaip šiandien turime gyventi MES.
Jūs visi tie, kurie 21-ajame amžiuje tebemosuojate Naujojo Testamento citatomis apie Jėzaus kraują, esate akli dvasios regėjimu. Jūs neišlaisvinate savo sielos, kad ji galėtų skrieti Tėvo meilės laisvame skrydyje.
Dėl to jums reikia nrgyvų CITATŲ. Tačiau jums nereikia GYVO JĖZAUS. Jums nereikia GYVO TĖVO, kurį Jėzus ir APREIŠKĖ SAVO KASDIENIU GYVNIMU IR MOKĖ TAIP GYVENTI VISUS.
Ir jokio Naujojo Testamento tuo metu nebuvo, o jis mokė gyvo BENDRAVIMO SU TĖVU, KOKIO NEMOKO NĖ VIENA JŪSŲ CITATA.
Tai kodėl kai kurie iš jūsų mėgaujatės citatomis, patys būdami negyvi dvasia, nors kūnas ir vaikšto po žemę, bet nesuvokia KO JIS ČIA DAR VAIKŠTO.
Atsukta galva į vakarykščią dieną nematote kur žengti šiandien, tuo labiau nežinote, kur sukti į rydieną.
Dėl to tokiems mūsų sielos broliams ir telieka NEGYVAS NAUJASIS TESTAMENTAS IR JO CITATOS, KAD NUMALŠINTŲ SIELOS ŠŪKSNĮ - IŠLEISK MANE IŠ NUODĖMIŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ NARVO, NORIU LAISVO SKRYDŽIO SU TĖVU IR JO MEILĖS ORO SROVĖSE, NORIU LAISVĖS DARYTI GĖRĮ VISIEMS IŠ MEILĖS JIEMS SU TĖVU ATRASTU SAVYJE, JOKIO TĖVO ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI, NES TEN KUR YRA MIELĖ, TEN NĖRA NUODĖMĖS, TEN, KUR NĖRA NUODĖMĖS, TEN NĖRA IR ATLEIDIMO.
O NUODĖMĘ TIRPDO NE ATLEIDIMAS, KURIO TĖVAS TIESIOG NEGALI SUTEIKTI, NES JIS IR TAIP VISĄ LAIKĄ VIEN TIK MYLI VISUS VIENODAI, BET ATSIVĖRIMAS TĖVUI, JO ATRADIMAS SAVYJE, IR GIMIMAS IŠ DVASIOS.
Štai ko melskite – Tėvo meilės pajautimo savyje. Ir tada dings bet kokios nuodėmės, kada jūsų viduje viešpataus Tėvas su savo meilės virpesių harmoningomis melodijomis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-07-09 15:11:02
Komentarai
Ko urantas nestokoja - tai ambicijų. tiesiog nuostabu, kaip jos veši užgautos, pateikdamos tokią ilgą "analizę" - tik tikras grynaveislis urantas gali skaityti ir nepastebėti ironijos, analizuoti tekstą jo nesuprasdamas ir neprisitaikant sau, primetant kažkam kitam būtent tuos trūkumus, nuo ko kenčia patys - o taip, tai tikri urantai. ir net laikas tampa jautrus, tarsi dirginantis, o juk galėtų būti raminantis.Mielas Arūnai, tu jau turbūt ir mano vardą buvai pamiršęs. Nusiramink, brolau, nebijok ir negelbėk manęs, taip kaip ir aš jūsų nebijau ir negelbėju. Tik nereikia meluoti sau ir apie save, kas jūs tokie ir kokie jūs esate. Tie jūsų išgarbinti meilės virpesiai kiekvienąkart pasirodo tokie tušti gražūs muilo burbulai, kurie vis pučiasi ir vis sproginėja piktumu, kvailybe, puikybe, goduliu ir dvasiniu apsirijimu. Metas jau būtų tai pastebėti, Arūnai.
Pats vietoj to, kad pūstum ir čia pat sprogdintum muilo burbulus, galėjai pasielgti kur kas išmintingiau, bet... ir vėl praleidai progą.
O dėl temos tai geriau trumpai. Santykis su Dievu yra toks, koks yra Dievo įvaizdis. Jei įvaizdis toks, kaip aprašytas - Dievas nežino nuodėmės, tik myli - iš to seka savi pliusai ir savi minusai. Myli tai jis myli, bet kam man toks dievas, kuris NEPAŽĮSTA IR NESUPRANTA MANO ŠIRDIES geriau už mane patį?
Jonas
2011-11-14 23:55:30
„Daug kam šis mano mokymas bus nepriimtinas ir apakinantis, net ir tuos, kurie skaito Urantijos Knygą ar Jėzaus Krisataus apreiškimą KALBU JUMS VĖL jis gali apakinti.
Štai ir apakino..Ir dar taip, kad gudragalviškas pasąmoninės baimės dominavimas „rekomendavo“ net ir laiką. Laiką tą, kuomet urantai atsiveria nuoširdžiai Pirmadieninei maldai.
Du zuikiai vienu šūviu- ir pasąmonės nesąmonę spėsiu parašyti, ir niekas netrukdys, nes gyva Komunija su Rojaus Trejybe ir tarpusavyje su visa kūrinija yra jaudinantis meilės virpesių vandenynas (nors apie tai nieko rašantysis nesuvokia), skalaujantis ir pripildantis atvertą dvasią.
Pats rašau ir sau prieštarauju, nes rašau iš baimės Šviesai ir Tiesai. Kitaip tariant- esu ir aklas (nors puikiai žinau, kad Rojaus Trejybės atradimas savyje išlaisvins iš baimės gniaužtų susigūžusią sielą), ir kurčias.
Bet žinojimas labiau panašus į žongliravimą savajam gyvulinio proto ego patenkinti.
„Na, tada mes žinom daugiau. Daug daugiau už tą tėvą. Mes kieti, protingi ir išsilavinę.
Kūrinys negali pranokti Kūrėjo, todėl mes niekad nežinosim daugiau už patį Tobulumo Šaltinį- Tėvą- Rojaus Trejybę.
Kad ir kiek besipuikuotų mūsų išdidusis ego (kas garantuoja perspektyvoje ir Minties Derintojo atšaukimą), kieti ir protingi tikrai nebūsime. Ir dar išsilavinę.
Kaip galime save vadinti išsilavinusiais, kuomet mus „lavina“ negyva iliuzija.
Išsilavinimas gali būti įvardijamas kaipo tokiu tik atradus savyje Rojaus Trejybės Dvasios Dalelytę. Gyvai patiriant meilės virpesiais, kurie niekad nebus įmanomi be nuoširdaus atsivėrimo. Be atviros maldos savais žodžiais Rojaus Trejybei, Kurios Dvasios Dalelytę turime visi. Tad ko vertas įtikėjimas, kuomet aklas dogmatizmas meta iššūkį Rojaus Trejybei ir visai kūrinijai, darniam Kūrimo procesui.
O juk menka dalelytė įtikėjimo yra ir rašančiojo žodžiuose. Pakeiskime kai kuriuos žodžius ketureilyje ir prasmė tikrai atsivers kitu rakursu
Jeigu tu nori garbint ką nors –
Garbink Trejybę, mielas žmogau.
Ji neklausia kas tu esi,
Ji maudo mus meilėj, Jai lygūs visi
Išdrįsus rašyti į šį Forumą, įvyksta abipusis pasidalijimas. Juk šio Forumo šviesa nušviečia visus, net ir labai aršiai to nenorinčius pripažinti. O kur dar tokia galinga Pirmadienio nuoširdi Komunija su Rojaus Trejybe ir tarpusavyje. Juk mes veikiame aplinką ir aplinkinius. Ir veikiame galinga meilės energija.
Sugrįžtant prie išsilavinimo, tai tiktai urantų dvasinei aristokratijai pamažu ir su Rojaus Trejybės vedimu bus pakeista dabartinė negyva ir iliuzinė sistema. Ir tai jau vyksta. Kad ir rašančiojo pavyzdys.
Galime, žinoma ir nekreipti dėmesio, bet tuom mes nutylime tai, kuo galėtume nuoširdžiai padėti net ir sąmoningai kenkiančiam ir klaidinančiam kitus. Juk Rojaus Trejybės Šviesa ir Tiesa tikrai patenka kenkiančiojo pasąmonėn. Nori jis to ar nenori.
. „Na ir kam prašyti to atleidimo, jei tėvas nieko nežino ir nesupranta apie nuodėmę.
Nereikėtų iškraipyti to kas parašyta:
„TĖVO ATELIDIMO NĖRA IŠ VISO DĖL TO, KAD TĖVAS IR YRA MEILĖS ŠALTINIS, BEGALINĖS MEILĖS ŠALTINIS, KAD NĖRA JOKIO JO ATLEIDIMO, NES JIS NIEKADA NEI SUSIERZINA, NEI MENKIAUSIA DALELE NUSIMENA, KAD KAŽKAS JĮ AR KĄ NORS KITĄ ĮŽEIDŽIA, NES JIS NEŽINO, KĄ REIŠKIA ĮSIŽEISTI, NES JIS VIEN TIK MYLI.
IR JIS LYGIAI TAIP PAT MYLI IR TĄ ŽMOGŲ, KURIS ĮŽEIDĖ KITĄ ŽMOGŲ, IR TĄ, KURĮ ĮŽEIDĖ, IR ABU MYLI VIENODAI. IR VISĄ LAIKĄ.
Dėl to Tėvas net nežino, kas yra ATLEIDIMAS. JIS ŽINO TIK KAS YRA MEILĖ, IR VIEN TIK MEILĖ.
Dėl to Tėvas niekada nei pyksta, nei baudžia, kad reikėtų Jo prašyti ATLEIDIMO.
Ir bandyti pritempti prie pseudosampratos apie Tėvo- Rojaus Trejybės tariamą nebuvimą ir piršti gyvulinio iliuzinę abstrakciją- grūmojantį ir baudžiantį Dievą.
„. Jis juk tobulas, tobulai senas, tobulai aklas, tobulai neįgalus, tik tobulai mylėti ir tesugeba...
Net neišeina tobulai iškraipyti to, Kurio Tobulumo neįmanoma iškraipyti net ir dominuojant pasąmoninei baimei sąmonės lygmeny.
Na, mielieji, būtų tikrai juokinga jeigu neliūdintų blaškymasis dvasios brolio.
Egzistencialus Tėvas- Rojaus Trejybė negali ir niekad negalės būti paaiškinamas ir apibūdinamas ir suvokiamas kaipo Kūrėjas- Kuriantis egzistencialiai į amžinybę, pritaikant Rojaus Trejybei mūsų bandymą šiauštis prieš Priežąsties- Veiksmo- Pasekmės dėsnį.
Tėvas- Rojaus Trejybė yra Tobulas ne LIUCIFERIŠKOSE PASEKMĖSE, BET VISOS KŪRINIJOS GYVĄJAME ĮTIKĖJIMO SUSILIEJIME TARPUSAVYJE ROJAUS TREJYBĖS MEILĖS SPINDULIUOSE.
„Tesugeba“ mylėti mūsų gyvulinės emocijos. Bet Tikroji meilė yra neįmanoma be Rojaus Trejybės atradimo savyje ir atsidavimo Jos vedimui. Ir netgi mūsų urantiškosios šeimos sampratoje mes tikrai nemylėsime gyvai savo ( iš tikrųjų nėra jokio „savo“. Mes ir turime tą „nuostabų“ palikimą- piktžolių lauką) šeimos vieneto narių. Nemylėsime, nes užsispyrusiai liekame gyvulinio gniaužtuose.
„O šiaip - jei jums taip patinka ir priimtina vertinti dievybes moraliniu požiūriu, tai būtų šiek tiek nedora paimti tik vieną reikalo pusę - aklą meilę ir nieko daugiau.
Urantai nesuvokia to, kad gali būti akla meilė ar viena reikalo pusė. Urantai žvelgia ir patiria visus ir viską gyvaisiais meilės virpesiais, kuriuos ir skleidžia atgimdami iš dvasios. Ir patys maudosi tokiuose meilės virpesiuose, kuriuos patys patiria gyvąjame kelyje būti tokiais tobulais, net koks Tobulas yra Tėvas- Rojaus Trejybė. Ir visa tai nėra arba taip, arba kitaip. Viskas telpa tiek Rojaus Trejybėje, tiek Rojaus Trejybė visuose.
„Iš tikrųjų kalbant apie kažką aukštesnio, nuo ko priklausai, galima būtų nevertinti moralės apskritai
Negali būti nieko aukštesnio be moralės. Nebent morale laikytume blogį. Bet čia tikrai nereikia nieko net aiškinti.
„Ir man tai tam tikra prasme priimtina, tokia jau ta Saulė ir tai yra nuostabu, toks tas vanduo ir tokie debesys, tokie tie medžiai, toks tas dangus ir žemė, toks tas gyvybės ratas, gyvenimas ir mirtis. Ir nors Nors Saulė ir šildo, ir degina, mes jos nevertiname morališkai, nes ji iš esmės yra ir akla ir kurčia. O jei jau pradedam užsiimt moraliniais vertinimais, galbūt neturėtume manyti kad Dievas yra aklas ir kurčias?
Na, gal ir tiktų taip kalbėt gerokai įkaušus, bet tiktai ne čia ir dargi pačiam savęs klausiant:
„..galbūt neturėtume manyti kad Dievas yra aklas ir kurčias?
Kažin ar Jėzus būtų ką nors sakęs jau nuodėmę apkabinusiam
Ramybės jums
Arunas
2011-11-14 22:37:25
"TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS. "
Na, tada mes žinom daugiau. Daug daugiau už tą tėvą. Mes kieti, protingi ir išsilavinę. Na ir kam prašyti to atleidimo, jei tėvas nieko nežino ir nesupranta apie nuodėmę. Jis juk tobulas, tobulai senas, tobulai aklas, tobulai neįgalus, tik tobulai mylėti ir tesugeba...
O šiaip - jei jums taip patinka ir priimtina vertinti dievybes moraliniu požiūriu, tai būtų šiek tiek nedora paimti tik vieną reikalo pusę - aklą meilę ir nieko daugiau.
Iš tikrųjų kalbant apie kažką aukštesnio, nuo ko priklausai, galima būtų nevertinti moralės apskritai - kaip anas toks vienas kalba apie saulę:
"jeigu tu nori garbint ką nors -
garbink Saulę iš giedro dangaus
ji neklausia kas tu esi
ji tik šviečia, jai lygūs visi"
Ir man tai tam tikra prasme priimtina, tokia jau ta Saulė ir tai yra nuostabu, toks tas vanduo ir tokie debesys, tokie tie medžiai, toks tas dangus ir žemė, toks tas gyvybės ratas, gyvenimas ir mirtis. Ir nors Nors Saulė ir šildo, ir degina, mes jos nevertiname morališkai, nes ji iš esmės yra ir akla ir kurčia. O jei jau pradedam užsiimt moraliniais vertinimais, galbūt neturėtume manyti kad Dievas yra aklas ir kurčias?
Jonas
2011-11-14 19:59:44
Brangieji, aš manyčiau, kad nereiktų gaišti savo brangaus laiko, kaip nors reaguojant i kvailus anonimu paistalus, skubėti mokyti žmones, visiškai neturincius jokio noro nuosirdziai studijuoti šioje svetainėje skelbiamų mokymų, o turi tikslą tik trukdyti ir kitaip kenkti, mėtant akmenis į ramu ežero vandenį. Visatoje, kaip mes žinom iš Urantijos Knygos, blogis yra paliekamas veikti, ir jam sudaromos visos sąlygos, kad jis pats save ir nuteistu ir sunaikintų. Žmogus kuris nori kenkti, jau pats savaime save ir nubaudzia, uzversamas, savo vidų Rojaus Trejybes sviesai. Juk tiek šiame forume yra nuostabiu ir vertingų ir naudingų Rojaus Trejybes mokymų, ir kitu vertes neturinčių mokymų. Tegul žmogus atėjęs stengiasi bent jau perskaityti Urantijos Knyga, Jėzaus Kristaus "Kalbu jums vėl",Rojaus Trejybes mokymus ir tada jau užduoda klausimus kuriuos butų galima ir paaiškinti ir pakomentuoti, arba paremti savo patirtimi.
Ramybes jums.
valdasAirija1
2011-11-14 14:13:39
Nemelavo, nemelavo, nurimk neskaldęs vežimo malkų iš vienos pliauskos. Ir dabar nemeluojama, jei tik nuoširdžiai nori žinoti ir tai nėra eilinis erzinimas, kad kažkas užkibs ant mestelto nuodėmės jauko. Neužkibs. Bet jeigu tai kelia abejones norint suvokti- tuomet galima ir pasvarstyti.
„Tėvas niekada neturi NETOBULŲ JAUSMŲ IR PASIREIŠKIMŲ, DĖL TO JIS NEGALI TURĖTI IR SAVO SANTYKIO SU NUODĖMĖ KOKIO NORS KITOKIO, KAIP TIK TOKĮ, KAD TĖVUI NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS UŽ NUODĖMES NEEGZISTUOJA.
Jam egzistuoja tik nuodėmę darantis ar nedarantis tvarinys, kurį Jis MYLI, MYLI, IR TIK MYLI.
Tai kaip Jis, net TEORIŠKAI, galėtų atleisti darančiam nuodėmę tvariniui, kada to tvarinio daroma nuodėmė Tėvui neegzistuoja, nes Jam yra tik tai, kas TOBULA, O TOBULUME NUODĖMĖS NĖRA, o tvarinį Jis tegali tik MYLĖTI IR NIEKO DAUGIAU, KAIP IR NIEKO MAŽIAU.
Jau pirmasis sakinys turėtų atsakyti į paranojišką klausimą. Bet jei iki troškimo atrasti savyje Rojaus Trejybės Dvasios Dalelytę (patirti gyvai) egzistuos dievobaimingumas, tuomet galima drąsiai žengti vienuolyno šaltų sienų apsuptin.
"Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus jiems atleistas.
Čia ir turima omeny, kad žmogus mirtingasis dar nežino, jog jis yra amžina dvasia, kuri po Likimo- Rojaus pasiekimo, po absonito gyvosios patirties ir pažinimo, po absoliuto dar nuostabesnės gyvosios patirties ir pažinimo, pagaliau po Aš Esu (tai ir yra Tas mums nesuvokiamas vardas To, kurio dauguma bijo ir sustingsta Jahvės dogmoje) patirties ir pažinimo, eis dar toliau (čia aš drįsčiau teigti, kad mes labai priartėsime prie gyvosios patirties ir pažinimo ką reiškia „Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu Aš“, kitaip tariant- tapsime tokie koks yra pats Kūrėjas- Rojaus Trejybė. Tiksliau- ne šimtaprocentiniai (kūrinys negali pranokti Kūrėjo), bet (čia ir vėl koją pakiša leksikono skurdumas) būsime tarsi Rojaus Trejybės mini kopija, artima kūrimo meilės galia ir net nebekils toks klausimas apie nuodėmės sampratą, kas ir suspaudžia į baimės gniūžtę ir iškraipytą sampratą apie nuodėmę.
Ir ką tegali priimti neatsivėręs dvasioje žmogus- tai abstrakcijos baimė, vis dar neleidžianti gimusiam šliaužioti pakilti atradus Rojaus Trejybę savyje.
Todėl tokiems ir bus atleista (sena samprata), nes įstatymo nežinojimas atleidžia nuo atsakomybės (kas iškreipta mūsų negyvoje sistemoje perverčiant atvirkščiai). Ir ano laikmečio žmonės net ir mąstyti negalėjo kitaip kaip ne baimėje, bet Rojaus Trejybės meilės šviesoje maudomės dabar.
Bet. Čia tikrai vertėtų susimąstyti, kad mes jau ir žinome, ir patiriame gyvai mylinčius visus mūsų Tikruosius Tėvus- Rojaus Trejybę.
Bet ir vėl sakau „bet“, nes mes jau žinome apie ne vien Tėvo sūnystę ir tarpusavio brolystę, bet gyvai gyvename meilės virpesiuose atradę Rojaus Trejybę savyje ir gyvai patirdami, kad esame broliai ir sesės dvasioje su visa kūrinija ir mūsų Tėvai- Rojaus Trejybė kviečia mus ne tikėti dogmomis ir būti varžomiems ritualų tamsos, o daryti gėrio darbus kartu su Jais visumos (kūrinijos ir tarpusavio) labui. Mes esame neatsiejama kūrinijos dalis ir nėra jokių apribojimų meilei. Tai meilei, kuria mus myli Tikrieji ir Realūs mūsų visų, visos kūrinijos Tėvai, Kurie taip meilėje yra garbinami urantų Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, kad net ir patys garbina ir šlovina mus. Ar bent įsivaizduoti galime- ROJAUS TREJYBĖ TAIP MYLI, kad čia nepaaiškins joks žodžių junginys, bet tikrai leis patirti gyvai meilės virpesiai Kolektyvinėje Komunijoje su Jais ir tarpusavyje su visa kūrinija. Ir ne tik pirmadieniais, bet ir ypač Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje.
Ir tikrai apribojame save ir uždedame antrankius visai kūrinijai, stabdome nuostabų Evoliucijos plano įgyvendinimą.
Tark žodį piktą žmogui pats būdamas pagonis ir netikintis (jau net nekalbu apie įtikėjimą) ir tau bus atleista, nes gyvuliniu įžeidinėji tik gyvulinį.
Bet anaiptol bus kitaip, jei tarsi piktą žodį ar sąmoningai atliksi blogio veiksmą, kuomet jau šitame Forume žinai kas yra kas, tau bus atseikėta. Ir atseikėta ne todėl, kad lazda apsisuks kitu galu, ne todėl, kad Rojaus Trejybė baustų (apie tai net minties neturėtų būti), bet tikrai Dienų Senieji priims nuosprendį.
Ir čia laikas nueina į antrą planą, nes tik nuoširdžiai suvokęs pats panorėsi būti ne nubaustas (nes kam bausti suvokusį kokį blogį esi padaręs), bet dėsi visas nuoširdžias pastangas to blogio pasekmių ištaisymui.
Žinoma, turi alternatyvą- išdidžiai atmesti gailestingumą ir pasirinkti tapatybės sunaikinimą.
Na, koks gi mylimiausias Rojaus Trejybės sūnus ar dukra pasirinks tokią nesąmonę? Tik bijantis gyvojo kelio.
„Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje." (Jėzus Kristus)
Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų..
Tai argi neaišku, kad Nebadono Mykolas mylėjo ir myli net ir taip, kaip Rojaus Trejybė.
Tai kaipgi galime kalbėti apie Jo pyktį, jei ir Jis myli.
Bet tikrai yra taip, kad piktžodžiavimas (sąmoningai) ar blogio veiksmas, ar nieko neveikimas (o tai irgi yra blogis, nes visa kūrinija gali tik vystytis nuoširdaus bendradarbiavimo keliu gėrio darbais visumos labui, kartu su Rojaus Trejybe. Atsidavus Jos vedimui ir pasitikint Ja).
Net menkiausias stabtelėjimas Dvasinio Mokytojo rengimusi tapti kaipo tokiu ir yra tas plauko šešėlis pasuktas ne tuo kampu. Ir jei dar diena apsiniaukusi, tai kaip sunku pastebėti tą šešėlį?
Ir tas rūkas tik tirštės.
Ramybės jums
Arunas
2011-11-13 21:34:37
Kuris meluoja?
"TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS." (Algimantas)
"Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus jiems atleistas.
Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje." (Jėzus Kristus)
Aš tikiu, kad Jėzus Kristus nemelavo...
2011
2011-11-13 18:06:51
Na Emili elgiesi tipiškai, esi pilnas stereotipų, esi susidares nuomone apie dvasinį žmogų, manai kad jaigu jau daug dvasinės patirties, tai turi žmogus būti visada rimtu veidu, lengvai suraukta kakta, susimastes, praplikes, niekada nepykstantis, visada tik teisingas, visiems gailestingas ir tt. Tai yra tavo ir kitu intelektualiai, bet be dvasinio pagrindo mastanciu žmonių mąstymo modelis. iš to rimtumo labai dažnai norisi pasijuokti. Beje lygiai tipiškai, kaip aš vadinu, ir tu Emili žaidi intelektualinį tenisą, geriau jau kaip sako mirsiu bet nepasiduosiu, be reikalo, žinoma, aš čia stengiuosi, daugiau nerasysiu, nes savo akyje rasto dar ilgai nepastebesi, ir toliau gražiais žodžiais ir puikia iškalba, i suns dienas desi visus, kuriu suprasti negali, o į save pasižiūrėti baisu, nes keistis reikes, ir daug dirbti, žymiai lengviau uzsimerkti ir toliau savo daina dainuoti. Geros kloties tau Emili, gerai Rimantas sakė, pasitrauk nuo bėgių, traukinys išvažiuoja, reikes laukti kito, o kitas gali ir nepasirodyti.
Tikrai su nuosirdzia Meile ir Užuojauta
valdasAirija1
2011-11-05 21:17:46
Tai matai ValadaiAirija1 kaip gaunasi , kad net nesiteiki manęs mokyti tų savo dvasinių paslapčių , o aš maniau , kad tu jau neši šviesą ir tiesą per Lamanšą tiesiai į Vilnių , tačiau tu mielas šviesuoli temoki tik ... kaip ten pats rašei - aploti . Štai ir visa tavo dvasinė išmintis . Tik truputi kalba kitaip subangavo ir tavo mielasis EGO pastatė visus ragus ir nagus . Nelabai tinkama reakcija , tokią didelę dvasinę patirtį turinčiam dvasiniam šviesuoliui .
emilispetras
2011-11-05 20:37:38
Na negaliu nepasmaikstaves, iš Adomo su Ieva paveldejau gera humoro jausmą. Siaip Emili mačiau jau turi gerbėja, Virginą, kuri mėgsta skaityti tavo, meiles artimui persunktus, laiškus, eh... Man tokiu gerbėjų, rašyciau ir rašyciau diena naktį...eh, apie meile artimui asarotas akeles ir kaip ten Istiestas rankeles,
Tikiuosi Algimantui užteks jėgų šituos visus paistalus, padaryti delete, sveik Mielas Broli Algimantai, tavęs pasauliui reikia, labiau negu, bet kada gal įkris dar kam nors kapeikele į gazirovkes automata, ir pradės broliai ir seses į save gilintis ir kaip viena mūsų dvasios sese mėgsta sakyti, neformaliai, kalafijoras pradės suktis,
Geru visiems akimirkų, o labiausiai tau Emili, kiek jau savo bloga, skaitysiu diena naktį,
valdasAirija1
2011-11-05 13:37:03
Emili, šis apreiskimas, buvo naujos žinios, man bet ne jokia ten terra incognita,
Kada žmogus gimsta iš dvasios, arba kaip aš skau prisiminė iš prie dvasios, tai jis tada ir rašo nuo dvasinio savęs, bet tai jau yra iš dvasios, nes dvasios viskas yra viena, o tol kol žmogus negumes iš dvasios, tai jam viskas, kaip beje ir tau Emili, viskas tik atrodo. Žmogus tikroms vertybėms suteikia iskreipta požiūrį, žmogus vis dar turi nuomone, jis dar nėra būsenoje kai viska ką jis sako ar rašo gyvai patiria,
Neatsiveres žmogus kaip tas pakelės šuo aploja tai ko jis bijosi, ir niekaip negali suprasti kad JO SESES IR BROLIAI NĖRA JAM PRIEŠAI, pats didžiausias priesas yra toks žmogus pats sau. Butų galima plėstis be galo. Bet tam nėra nei laiko nei noro. Gincuose tiesa ne gimsta. Bent jau ta tikroji tiesa. Tiesa yra patiriama, kaip beje ir meile, išmintis, begalybe, amzinybe, ir esmė.
Emili, aš visai nenoriu teršti šio forumo tokiais asmeniskais rasymais, mano e: baltaspalva@gmail.com. Tai tu man tokius asmeninio pobūdžio pastebejimus ten ir rašyk
Su patiriama Meile
valdasAirija1
2011-11-05 13:02:40
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]