Forumas: temos peržiūra
Suteikiu jums, Tėvo, A,mžinojo Sūnaus, Begalinės Dvasios vardu, mokymą - Tėvo ATLEIDIMO PRAŠYTI NEREIKIA, NES JO NĖRA IŠ VISO.TĖVAS VIEN TIK MYLI, IR DĖL TO NEŽINO, KĄ REIŠKIA NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS.
Mielieji, tai, ką dabar jums pasakysiu yra nuo Tevo perduota man, kad savais žodžiais Jo mokymą perteikčiau jums.
Daug kam šis mano mokymas bus nepriimtinas ir apakinantis, net ir tuos, kurie skaito Urantijos Knygą ar Jėzaus Krisataus apreiškimą KALBU JUMS VĖL jis gali apakinti. TAčiau nebijokite, aš jums sakau TIESĄ, nes jus mokau ne iš savęs, o Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės vardu, perteikdamas jų man suteikiamus mokymus, kad šviesėtumėte ir dvasingėtumėte, net ir taip, kaip šviesėju ir dvasingėju nuo jų aš.
Būtent dėl to kai kuriems iš jūsų šis mokymas bus dar vienas žingsnis pirmyn. Ir milžiniškas žingsnis pirmyn, kokio jūsų siela jau seniai laukė.
Panašu, kad šis mokymas man buvo suteiktas dėl to, kad pastaruoju metu mūsų Forume vis daugiau pateikiamos tokios sampratos, kokių dėl evangelijų autorių neišmanymo ir Pauliaus laiškų tamsos pilna palikta ir Naujajame Testamente, kur jie kalba apie pragarą, apie nuodėmę, apie Jėzaus kraujo auką atperkant žmonių nuodėmes, apie atgailą, apie Jėzaus įkurtą bažnyčią, apie tarnavimą bažnyčiai, ir panašius dalykus, kurie neturi nieko bendro nei su Jėzumi, nei su Tėvu.
Nuodėmė - tai yra toks veiksmas, arba mintis, kuri taip pat prilygsta veiksmui, kada darai, arba galvoji, sąmoningai ką nors blogai. Sakykim, pyksti ant žmogaus, kai žinai, jog tai negerai, o vis tiek pyksti. Kai jauti norą, kad kitam būtų blogiau, kai sieki karjeros apgaule ir nustumdamas kitus, tai taip pat yra nuodėmė. Ir daugybė kitų dalykų.
Net ir dabar, kada Urantijos Knygos svetainėje lankosi tie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie nenori net prisiliesti prie Urantijos Knygos giluminės šviesos, bet mus nuolat puola, priekabiauna, ir tuo jie daro nuodėmę. Nors jie gali kalbėti prisidengdami Jėzaus vardu, tačiau jie vis tik daro nuodėmę, nes sąmoningai trukdo svetainės paskirties darbą – studijuoti Urantijos Knygos apreiškimą ir žengti dvasiniu keliu šito trokštantiems savo laisva valia, gauta iš Tėvo.
Tokie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie priekabiauna, ne tik gyvena NUODĖMĖJE, bet ir gyvena VAKARYKŠČIA DIENA.
Kol jie šito NEŽINOJO iki apsilankymo mūsų svetainėje, tol jie gyveno KLAIDOJE.
Tačiau dalyvaudami mūsų Forume, ir jau sužinoję daug didesnių dalykų negu žinojo iki tol, ir vis tiek likdami savo TAMSOJE, IR DAR NET TRUKDYDAMI KITIEMS SIEKTI ŠVIESOS, IR NET ŠITOJE DVASINĖS ŠVIESOS SVETAINĖJE, JIE SAVO KLAIDĄ PAVERTĖ NUODĖME. Ir toks jų žingsnis yra sąmoningas apsisprendimas. Todėl jis nebėra iš nežinojimo. Būtent dėl to jis iš klaidingo žingsnio pavirto į NUODĖMINGĄ.
KLYDIMAS BŪNA TIK IŠ NEŽINOJIMO. IR ŠITAIP DAROMAS BLOGIS.
Tačiau blogis nėra blogai savaime. Blogis yra mūsų augimo neatsiejama dalis. Tik ROJUJE NĖRA BLOGIO, NES TEN VYRAUJA TOBULUMAS. Viskas, kas yra mažiau negu tobulumas yra BLOGIS. Bet dar tai nėra NUODĖMĖ.
Sakykim kali vinį į sieną. Išėjo prastai jį įkalti, kad tarkim būtų pakabintas paveikslas. Prastai įkalei dėl to, kad neturi patyrimo ir nemoki įkalti geriau. Tai yra klaida. Gali pamėginti ją ištaisyti, pasipraktikuoti kalti vinį, o tada jau kalti dar kartą, kad būtų taip įkaltas, kaip gali geriausiai įkalti tokiomis sąlygomis.
Šitaip BLOGĮ PAVERTI DIDESNIU GĖRIU DIDESNIO PATYRIMO DĖKA ATLIKDAMAS TĄ PATĮ DARBĄ.
Tačiau jeigu net ir galėdamas įkalti vinį gerai, jį įkali prastai, ir numoji ranka, bus gerai ir taip, jau šituo bolgį paverti SAVO ASMENINE NUODĖME. Įkaltas vinis blogai, paveikslas kabo kreivai, bet tu vis tiek numoji ranka.
Kiekvieno ASMENINIS SANTYKIS SU BLOGIU, ASMENINIS POŽIŪRIS Į BLOGĮ IR PAVERČIA JĮ NUODĖME ARBA KLAIDA.
Per klaidas mes TOBULĖJAME, per nuodėmes mes DEGRADUOJAME.
DABAR, KADA TIE MŪSŲ UŽSISPYRĖLIAI SIELOS BROLIAI SUŽINOJO IŠ MŪSŲ, KAD YRA GYVAS TĖVAS, IR YRA JŲ VIDUJE IR NENORI JO ATRASTI, O VIS PERŠA NEGYVAS CITATAS APIE NEEGZISTUOJANTĮ VELNIĄ, NEIGIA NET PATĮ TĖVĄ, TĄ JAU JIE DARO ŽINODAMI, IR TUO PAČIU SĄMONINGAI PASIRINKDAMI TAMSĄ, O NE ŠVIESĄ, TUO JIE DARO NE VIEN TIK NUODĖMĘ, BET JAU KELIA MAIŠTĄ PRIEŠ TĖVĄ.
Jėzus nemirė už jokias nuodėmes, nes niekam nereikia jokio atleidimo už jokias nuodėmės.
Tėvas niekada neatleidžia už jokias nuodėmes, nes jis atleisti tiesiog negali. Tėvas yra TOBULUMAS IR MEILĖ. Dėl to jis net nežino, kas yra NUODĖMĖ, NES TOBULUME NĖRA JOKIO NETOBULUMO ŠEŠĖLIO, DĖL TO JAME NĖRA NUODĖMĖS NET IR ŠEŠĖLIO.
Tai, kaip gi Jis gali atleisti nuodėmes, kai Jis pats tegali MYLĖTI, MYLĖTI, IR DAR KARTĄ TIKTAI MYLĖTI.
Atleisti gali tik tas, kuris gali įsižeisti, užpykti, o kai praeina pyktis, tada ir ištaria, “na, gerai, atleidžiu jau tau.”
Tėvas niekada neturi NETOBULŲ JAUSMŲ IR PASIREIŠKIMŲ, DĖL TO JIS NEGALI TURĖTI IR SAVO SANTYKIO SU NUODĖMĖ KOKIO NORS KITOKIO, KAIP TIK TOKĮ, KAD TĖVUI NUODĖMĖ IR ATLEIDIMAS UŽ NUODĖMES NEEGZISTUOJA.
Jam egzistuoja tik nuodėmę darantis ar nedarantis tvarinys, kurį Jis MYLI, MYLI, IR TIK MYLI.
Tai kaip Jis, net TEORIŠKAI, galėtų atleisti darančiam nuodėmę tvariniui, kada to tvarinio daroma nuodėmė Tėvui neegzistuoja, nes Jam yra tik tai, kas TOBULA, O TOBULUME NUODĖMĖS NĖRA, o tvarinį Jis tegali tik MYLĖTI IR NIEKO DAUGIAU, KAIP IR NIEKO MAŽIAU.
Todėl Tėvui, kaip ir AMŽINAJAM SŪNUI-KŪRINIJOS MOTINAI-BROLIUI, IR BEGALINEI DVASIAI-KŪRINIJOS MOTINAI-SESEI nei nuodėmė, nei atleidimas neegzistuoja ir egzistuoti negali, nes tik jie trys visoje kūrinijoje yra lygiaverčiai ir amžini be pradžios asmenys ir asmenybės gyvenantys vien tik meilėje ir meile.
Būtent ir jūs atradę Tėvą savyje, prisipildote Tėvo meilės virpesių ir gimstate iš DVASIOS, ir nustojate daryti NUODĖMES, TAMPATE NEBENUODĖMINGI KAIP JĖZŪS KRISTŪS.
Ir tik tada suvokti imate, kad ATELIDIMO BŪTI TIESIOG NEGALI, KUR VIEŠPTAUJA TĖVO MEILĖ.
Yra klaidos, yra nuodėmės, yra net maištai PRIEŠ TĖVĄ, bet atleidimo NĖRA JOKIO VISOJE KŪRINIJOJE.
Kūrinijoje veikia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsmis. Ir jeigu tvarinys daro nuodėmę, tai jo vidus jaučia nerimą. Tik pats tvarinys ima prašyti atleidimo iš Tėvo, net nežinodamas, kad Tėvas atleisti tiesiog negali, nes Jis MYLI, IR TIK MYLI.
Dėl to, kad žmonija yra tamsi, tai ji iš pradžių mėgino su Dievu derėtis dėl savo blogų darbų rezultatų-pasekmių sušvelninimo, vėliau mėgino save kankinti pasninkavimais ir kūno pjaustymais, papirkinėti aukomis, užkalbėjimais, o tada tam tikromis maldomis.
Kol galų gale Jėzus atnešė mylinčio Tėvo simbolį. Mylinčio visus vienodai. Ir pagonis ir žydus. Ne nirštančio, ne kerštaujančio Dievo, kokį skelbia Biblija, bet mylinčio ne tik Izraelį, bet ir kiekvieną asmenį ir kiekvieną vienodai.
Ir Jėzus mokė, kad visi vienas kitą mylėtų taip, kaip mylėjo jis.
Urantijos Knygos apreiškimas perteikė dar didesnę Tėvo šviesą. Jis paaiškino, kad Tėvas atleido nuodėmę padariusiam savo vaikui dar net nespėjus paprašyti tam vaikui atleidimo. Tačiau tas vaikas PAJAUS TĄ TĖVO JAM SUTEIKTĄ ATLEIDIMĄ TIK PATS ATLEIDĘS KITIEMS, IR TAPĘS NUOŠIRDUS.
Dabar aš jums sakau dar didesnę šviesą – TĖVO ATELIDIMO NĖRA IŠ VISO DĖL TO, KAD TĖVAS IR YRA MEILĖS ŠALTINIS, BEGALINĖS MEILĖS ŠALTINIS, KAD NĖRA JOKIO JO ATLEIDIMO, NES JIS NIEKADA NEI SUSIERZINA, NEI MENKIAUSIA DALELE NUSIMENA, KAD KAŽKAS JĮ AR KĄ NORS KITĄ ĮŽEIDŽIA, NES JIS NEŽINO, KĄ REIŠKIA ĮSIŽEISTI, NES JIS VIEN TIK MYLI.
IR JIS LYGIAI TAIP PAT MYLI IR TĄ ŽMOGŲ, KURIS ĮŽEIDĖ KITĄ ŽMOGŲ, IR TĄ, KURĮ ĮŽEIDĖ, IR ABU MYLI VIENODAI. IR VISĄ LAIKĄ.
Dėl to Tėvas net nežino, kas yra ATLEIDIMAS. JIS ŽINO TIK KAS YRA MEILĖ, IR VIEN TIK MEILĖ.
Dėl to Tėvas niekada nei pyksta, nei baudžia, kad reikėtų Jo prašyti ATLEIDIMO.
Kaip tu gali prašyti atleidimo Tėvą, jeigu jis Tau nuolat sako: "mano mylimas vaikeli, Aš tave myliu ir vien tik myliu, ką tu bedarytum, tave myliu vienodai ir visada. Tik tu pats save nubaudi, jeigu su Manimi nepalaikai nuoširdaus ir gyvo ryšio, tada tu pats ir nejauti nei ramybės, nei palaimos, ir tik dėl to tau atrodo, kad Aš užpykau, kada tu padarei nuodėmę, ir dėl to prašai atleidimo. Aš nemoku pykti net tada, kada tu padarei nuodėmę. Aš visada tik myliu. Ir visus vienodai. Ir kada tu atsiveri Man, tada ir pajunti pats palengvėjimą savo sieloje. Ir tu palaikai tą klaidingai mano tau suteiktu atleidimu. Taip tave iki šiol klaidingai mokė, kad Manęs reikia prašyti atleidimo. O tu ne atleidimo prašyk, o visą laiką būk nuolatiniame ir nuoširdžaime ryšyje su Manimi. Ir tada pats pajausi, kad ne tik dingo baimė, kad Aš užpyksiu dėl tavo padarytos nuodėmės ir taip pat dingo ir pats noras prašyti atleidimo iš Manęs, nes atpuolė pats poreikis, kada tu jauti nuolatinį Mano meilės tekėjimą, gyvą tekėjimą iš Manęs į tavo atsivėrusią sielą, kuri ir nebedaro nuodėmių iš viso."
Ir būtent šitaip žmogus ir pajunta Tėvo vadinamąjį atleidimą, kurio net prašyti NEREIKIA.
Būtent dėl to aš jus DABAR PRADEDU MOKYTI TĖVO PRAŠOMAS - NUODĖMIŲ ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI.
Tai tik žmogaus susigalvotos baimės, kad Tėvas užpyksta, ir tada reikia žmogui prašyti iš Jo atleidimo. Ir Tėvas atsileidžia savo įniršiu ir teikiasi atleisti tau nuodėmes.
TOKIO TĖVO NĖRA. TAI SENAS ŽYDŲ KERŠTINGAS IR PYKSTANTIS IR RITUALINIS JAHVĖ.
Atėjo laikas nustoti iškraipyti Tėvą, MYLINTĮ TĖVĄ, KURIS NIEKO NIEKADA NEBAUDŽIA. Tik žmogus baudžaui pats save nusigręždamas nuo Tėvo ir nuo Jo meilės pajautimo, ir laikydamasis negyvų ritualų ir dogmų.
Štai kur yra ATLEIDIMO PRAŠYMO IŠTAKOS – negyvi ritualai ir dogmos, reikalaujančios tą daryti, muštis į krūtinę ir kalte kalti sau, vaikams, anūkams, kaimynams, bendradarbiams, visiems - “kaltas, kaltas, esu kaltas, esu nusidėjėlis, nevertas Tavęs.”
Jus prigąsdino Biblija, įskaitant ir Naująjį Testamentą, kad dabar daugelis neįsivaizduiojate savo kasdienybės be velnių, demonų, Šėtono, ir nuodėmių ir save kankinate nuolat, kada tik jums bažnyčioje kemša į galvą, o pasąmonė dar giliau prisikemša į save šito paties AŠ KALTAS, AŠ LABAI KALTAS, AŠ NUSIDĖJAU.
Taip jūs patys įsivarote ne tik psichines ligas, bet ir nuolatinį NEPILNAVERTIŠKUMO KOMPLEKSĄ, KĄ KASKART IR PADEMONSTRUOJA Naujojo Testamento mėgėjai, kada jie net nesuvokia, kas yra didžiavimasis, puikybė, kas yra nuolankumas, kas yra žmogiškasis orumas, kas yra užtikrintumas, kas yra tikėjimas, kas yra įtikėjimas.
Dėl to jūs NEgyvenate, jūs tik EGZISTUOJATE kaip ŽMOGUS FULIARE, KURIO DANGTIS YRA RITUALAI, O VIDUS - DOGMOS.
O juk Jėzus atėjo IŠLAISVINTI žmogų iš TAMSOS IR BAIMĖS VERGYSTĖS, IŠ ŽYDŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ PANČIŲ, IŠLAISVINTI IŠ NUODMĖS IR PADARYTI ŽMOGŲ NEBENUODĖMINGĄ PER TĖVO ATRADIMĄ SAVYJE. Ir tą užduotį jis įvykdė. Jis savo gyvenimu demonstravo kaip šiandien turime gyventi MES.
Jūs visi tie, kurie 21-ajame amžiuje tebemosuojate Naujojo Testamento citatomis apie Jėzaus kraują, esate akli dvasios regėjimu. Jūs neišlaisvinate savo sielos, kad ji galėtų skrieti Tėvo meilės laisvame skrydyje.
Dėl to jums reikia nrgyvų CITATŲ. Tačiau jums nereikia GYVO JĖZAUS. Jums nereikia GYVO TĖVO, kurį Jėzus ir APREIŠKĖ SAVO KASDIENIU GYVNIMU IR MOKĖ TAIP GYVENTI VISUS.
Ir jokio Naujojo Testamento tuo metu nebuvo, o jis mokė gyvo BENDRAVIMO SU TĖVU, KOKIO NEMOKO NĖ VIENA JŪSŲ CITATA.
Tai kodėl kai kurie iš jūsų mėgaujatės citatomis, patys būdami negyvi dvasia, nors kūnas ir vaikšto po žemę, bet nesuvokia KO JIS ČIA DAR VAIKŠTO.
Atsukta galva į vakarykščią dieną nematote kur žengti šiandien, tuo labiau nežinote, kur sukti į rydieną.
Dėl to tokiems mūsų sielos broliams ir telieka NEGYVAS NAUJASIS TESTAMENTAS IR JO CITATOS, KAD NUMALŠINTŲ SIELOS ŠŪKSNĮ - IŠLEISK MANE IŠ NUODĖMIŲ PRIETARŲ IR DOGMŲ NARVO, NORIU LAISVO SKRYDŽIO SU TĖVU IR JO MEILĖS ORO SROVĖSE, NORIU LAISVĖS DARYTI GĖRĮ VISIEMS IŠ MEILĖS JIEMS SU TĖVU ATRASTU SAVYJE, JOKIO TĖVO ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI, NES TEN KUR YRA MIELĖ, TEN NĖRA NUODĖMĖS, TEN, KUR NĖRA NUODĖMĖS, TEN NĖRA IR ATLEIDIMO.
O NUODĖMĘ TIRPDO NE ATLEIDIMAS, KURIO TĖVAS TIESIOG NEGALI SUTEIKTI, NES JIS IR TAIP VISĄ LAIKĄ VIEN TIK MYLI VISUS VIENODAI, BET ATSIVĖRIMAS TĖVUI, JO ATRADIMAS SAVYJE, IR GIMIMAS IŠ DVASIOS.
Štai ko melskite – Tėvo meilės pajautimo savyje. Ir tada dings bet kokios nuodėmės, kada jūsų viduje viešpataus Tėvas su savo meilės virpesių harmoningomis melodijomis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-07-09 15:11:02
Komentarai
ValdaiAirija1 , malonu tave girdėti , kaip aktyvų epochinio urantinio proceso rėmėją . Tu ir Arūnas tikri dvasios šaukliai , nors prieš keletą metų visa tai , jums buvo - terra incognito . Dabar štai jau gražiai paaugę dvasioje , noriai ir aktyviai mokotės mokytojauti .Taip mieli mokytojai , iš rašo daug ką galima pasakyti apie žmogų ; jo charakterį , jo asmenybę . Kas mes esame? Tai ant balto ekrano dar geriau matosi kiekvieno mūsų sielą . Tačiau aš atsiriboju nuo asmenybių teisimo komentarų ir jų neteisu , tik sakau , kad mes , kad ir išmintingiausiomis kalbomis kalbame iš savęs , o ne nuo Dvasios .
Ypač pažanga Arūno , ką sakau tikrai nuoširdžiai . Vien jau psaudonimo ,,Arūnas komisaras'' pakeitimas į Arūną , daug ką pasako . tai rodo , kad žmogus tikrai nuoširdžiai padirbėjo savo sielos tobulėjimo labui ir gal būt jau eina šviesos keliu .
Ko negalima pasakyti apie tave gerbiamas ValdaiAirija1. Šis tavo psiaudonimas yra vis dar iš asmeniško planetinio ego , demonstruojančio tariamai aukštesnį laiptelį , link savo mokytojo Algimanto . Kodėl tu pabrėži , kad iš Airijos , jeigu jau moki skleisti meilę visai Kūrinijai ? . Todėl linkiu tau visokeriopos išsiegoistinės sėkmės , savo sielos tobulėjime .
ROJUS , ROJAUS DIEVYBIŲ TREJYBĖ , tai nuostabu . Ir tai yra viso ko pradžia ir pabaiga . Ir mes visi esame šiame procese ir garbintojai ir skaitytojai , ir mokytojai , ir mokiniai .
emilispetras
2011-11-05 12:35:51
Amen. Tikrai taip. Štai ką reiškia šis trumpas žodis, bet kokią didžiulę reikšmę savyje talpina.
Netgi yra taip, kad „amen“ žino tiktai Rojaus Trejybė. Mes tegalime tik gyvai patirtą realybę esamoje laiko atkarpoje, kuri be abejo plėsis ir gilės, įvardyti „Amen“. Sakyčiau, kad netgi daugiau. Kiekvienas Dvasinio Mokytojo mokymas ar komentaras (kuris yra taip pat ir mokymas), jau gali būti užbaigiamas „tikrai taip“ šioje proceso akimirkoje. Ir tikrai yra taip, kad proceso, kuris yra Rojaus Trejybės mums sumanyto Evoliucinio plano gyvoji patirtis gėrio darbais visumos labui, niekad nebus užbaigtinė dalis į dar tik prasidedančią amžinybę. Tai reiškia, kad nuostabus Rojaus Trejybės Dvasios Dalelytės atradimas savyje yra niekuomet nesibaigiantis įtikėjimas, kuris atveda į atgimimą iš dvasios.
Tai nėra tušti žodžiai. Ir bet kuris urantas tai patvirtins savąja gyvąja patirtim.
Dar daugiau. Einančio gyvuoju Rojaus Trejybės keliu niekaip neįmanoma sustabdyti. Neįmanoma, nes vis gilėjantis įtikėjimas jaudinančiai veržiasi tik į tą nuostabų raginimą- Būkite tokie tobuli, net koks Tobulas Esu Aš (Rašau didžiosiomis raidėmis, nes taip mus paragino Rojaus Trejybė).
Manau, kad ir kiekvienas iš mūsų, eidamas nuoširdžiu įtikėjimo keliu, galėsime ištarti- Mielieji, tobulėkime ir būkime ištobulinti net ir taip, kaip mus su meile kviečia Rojaus Trejybė.
Mes vis dar, bet tik kol kas (čia aš panaudoju sesės dvasioje žodžius, kuriuos taria Dvasinis Mokytojas, nes jis ir tegali taip užtikrintai ir neabejodamas taip pasakyti) sukame ratą apie sustabarėjusį dogmatinį įsitikinimą savuoju teisumu.
Nieko panašaus. Teisumas yra tik paviršutiniškas, kada pareiškiama:
„Ten kur baigiasi protas - pradeda kalbėti dvasia ..“
Dvasia negali būti be proto, bet tikrai yra taip, kad paprastam mirtingajam, kuris remiasi tikėjimu ir atmeta įtikėjimą, protas pamažu būna užvaldomas pasąmonės.
Dvasia negali pakilti virš proto kaipo jai nebereikalingo. Bet tikrai protas tampa morontiniu, kuriam jau nebėra gyvulinių emocijų apribojimo ar tam tikrų štampų, kurie nebeleistų dvasiai (dvasia nebeturi jokių pančių, kuriais ją kažkas priverstų sustoti įtikėjimo kelyje) tobulėti.
Paprastas mirtingasis ir yra tas, kuris neieško Rojaus Trejybės Dvasios Dalelytės savyje, arba dar blogiau- sustoja ieškojimų kelyje, nes tariasi jau atradęs ir tikrai taip yra.
Toks mirtingasis sukelia labai didelį supainiojimą nuoširdžių ieškotojų kelyje.
Nors ir yra tiesos šiame teiginyje:
„Ten kur baigiasi protas - pradeda kalbėti dvasia , nes ji pakyla virš proto , virš visko ir jos šviesa protui duoda tikriausią atsakymą . Ten kur baigiasi žinojimas , prasideda tikėjimas , kuris užantspauduoja naujo žinojimo pradžią ir ši pradžia yra mano ir tavo šviesa
Bet klystama teigiant, kad dvasia pakyla virš proto. Protas tampa vis labiau kokybiškas Ir ta kokybė tampa jau dvasine išmintimi
Išmintis tegali plėstis ir gilėti
Deja, yra taip, kad per sunku tampa garbinti kolektyvinėje maldoje, tingime studijuoti tokius nuostabius gyvuosius dvasinius šaltinius kaip Urantijos Knyga (tingime, nes apsiribojame tik paviršutiniu perskaitymu), įnirtingai bandome šį Epochinį Apreiškimą „užtemti ant savo kurpalio“
Dar ir pateisinam patys save, kad vat jau Biblija yra laiko patikrintas Dievo žodis. Koks Dievo žodis, jei nesugebame suvokti, jog Dievas yra tik abstrakcija, tenkinanti negyvuosius tikėjimus, bet tikrai urantai jau gyvai patiria Rojaus Trejybės meilę tiek išorėje, tiek viduje, kuomet atranda savyje tą nuostabią Dvasios Dalelytę.
Argi būtų sakoma:
„ Kokio didelio dvasinio įtikėjimo bebūtų žmogus , tačiau jis viso labo tik ribinis mirtingasis , o tai reiškia , kad ir visi mokymai neša savyje asmenybių subjektyvumą .
Jeigu mes jau puikiai žinome, kad esame išaugę iš pampersų ir nesame ribiniai mirtingieji.
Mes esame dvasios, patys nuostabiausi ir mylimiausi Rojaus Trejybės sūnūs ir dukros Ir būtent tai gali sukelti neigiamas emocijas tiems, kurie laiko urantus išrinktaisiais.
Turiu naujieną..Net ir patys labiausiai nemėgstami, atstumiami kitų dėl nesutampančio požiūrio ar kitaip niekinami, turi lygiai tokią pačią teisę stovėti Rojaus Trejybės Akivaizdoje.
Turi, bet ar siekia to? Juk nestudijuojant dvasinių šaltinių, nesigilinant į nuostabų JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMĄ KALBU JUMS VĖL, atmestinai perbėgant akimis Rojaus Trejybės Asmenų ir Asmenybių Apreiškimus, kitus dvasinius mokymus ir komentarus, nesilankant gyvojoje Rojaus Trejybės Šventovėje gyvąjam Garbinimui ir Kolektyvinei Komunijai su Rojaus Trejybe ir tarpusavyje (čia turiu omeny ir visą dvasinę kūriniją), kad ir kiek garbintume ir melstumėmės individualiai, mūsų dvasių laukia neišvengiamas užsivėrimas.
Gal galvojame, kad tai tik mūsų reikalas ir mes tik sau galime turėti neigiamos įtakos? Ne mielieji, mes stabdome visos kūrinijos dvasinę šviesą.
Strakaliojame Rojaus Trejybės meilės grybšny, bet tuom pat ir naiviai tikimės, kad mes esame patys sau šeimininkai ir dievai.
Taip, dievai ir šeimininkai, tik nepamirškite kas mums suteikė laisvą valią (bet ne savivalę) ir prausia mus meilės vandenyno ramybe. Nepamirškime apie savo, kaip Tėvynės- Rojaus piliečio pareigą ir atsakomybę.
Nepamirškime kas mus pakvietė būti tobulais, net ir tokiais tobulais kaip nepaliaujamai mus mylintis Kūrėjas.
Einantys įtikėjimo keliu, nuoširdžiai bendradarbiauja su Rojaus Trejybe ir tarpusavyje, pasitiki Rojaus Trejybės vedimu ir kvietimu, tvirtai atsiremia į savy atrastą Rojaus Trejybės Dvasios Dalelytę ir brandina asmenybę gėrio darbais visos kūrinijos labui.
Tokia asmenybė tikrai negali būti subjektyvi, nes ji jau aktuale duoda naudą visai kūrinijai, džiugindama mūsų tikruosius Tėvus- Rojaus Trejybę.
Galbūt ir tiko anksčiau teigti, kad esame ribiniai mirtingieji, bet atsakykime kiekvienas sau- kodėl mes ne tik gyvai patiriame, bet ir galime gyvai paliudyti apie mūsų laukiančią amžinybę.
Reikia įrodymų? Tuomet ateikite į gyvąją Rojaus Trejybės Šventovę, kur sesės ir broliai dalijasi savo gyvąja patirtimi, taria pamokomuosius žodžius ir dar daugiau- dvasinius mokymus. Bet vienas dalykas turėtų būti aiškus. Prisiminkime kad mes tikime be įrodymų. Ir tai yra ne nuomonės formavimas, bet gyvoji patirtis, kad ir mano ar bet kurio kito.
„ Visi besireiškią urantiniai ,,akademikai‘‘ iš tiesų tai labai šviesios asmenybės , bet dauguma dar nesuvaldę savo planetinio ego , jau tariasi užlipę ant aukštesnio dvasinio laiptelio ir noriai pradeda mokyti tai , kas ir jiems , tik pusiaukelė .
Pasakyta tik dalis tiesos, bet urantai jau yra užlipę ant aukštesnio dvasinio laiptelio ir tas laiptelis yra įtikėjimas.
Jeigu galima pavadinti „akademija“ visą dvasinės kūrinijos, įskaitant ir mūsų visų esamų urantų ir dar būsimų urantų veiklą visos kūrinijos labui- tada TAIP.
Savo planetinio ego nesuvaldę esame daugelis, bet tam priešnuodis yra įtikėjimas. Tai ta gyvojo gyvenimo druska, kuria skalsina mus Egzistenciali Rojaus Trejybė.
Taip, tai mūsų net ne pusiaukelė, bet gyvoji realybės patirties pradžia.
Meilė savo artimui yra ne tai, kas parašyta apsiribojant urantiškąja šeima, gimine ar visa žmonija.
Meilė savo artimui yra meilė visai kūrinijai, netgi pačiam mažiausiam dulkelės elementui. Ir tokia meilė niekad netaps būsena neieškant savyje Rojaus Trejybės Dvasios dalelytės.
Ir atradus Ją, gilinant įtikėjimą.
„Daugiausia žmonėms trūksta ne proto ir išminties , bet meilės savo artimui . Milijonai žmonių iškelia rankas į dangų garbinimo maldai , bet nemato šalia stovinčio našlaičio su ašara akyse . Milijonai prisiekia mylėti Dievą Tėvą , bet retai kada užsuka pas savo vienišą tėvą patalpintą senelių prieglaidoje .
Viskas, kas yra minima pastaruosiuose teiginiuose, ištirpsta Rojaus Trejybės meilėje mums ir mūsų meilėje Jai, vadinasi, ir visai kūrinijai.
Ir niekas negali prisiekti abstrakcijai, bet prisiekti Rojaus Trejybei neįmanoma neatgimus iš dvasios.
Ramybės, pasitikėjimo Rojaus Tėvais ir atsidavimo Jų vedimui
Ir čia nesakau „Amen“, nes tai ne malda, myliu Rojaus Trejybę Ją gyvai patirdamas ir pažindamas amžinybėje
Arunas
2011-11-05 01:29:30
Sveikas, Emili Petrai. Smagu, kad tu rašai apie žmonių paprastuma ir draugystę, aš irgi jaučiu draugystę ir taip pat mėgstu ištiesti ranka kitiems savo sesems ir broliams ir žodžiu sušildyti ir žvilgsniu užjausti ir paguosti ir padrasinti, nesvarbu kas jie bebutu. Patikek ir tiems mūsų broliams ir sesems, kuriuos tu vadini akademikais tie dalykai taip pat nesvetimi, tik tu užmiršti, eilinį sykį, kad čia yra truputi kitokia vieta, dvasiniu mokytoju rengimo forumas, kur žmones ir ateina tam, kad praktikuotis, tam kad kalbėti ir vienas kitam padėtų. Bet net ir šiuos pagalbos zodzius, neatsiveres žmogus priima kaip įžeidimą, taip kaip tai darai tu. Tu isizeidi, o nereiketu,
Kas liečia aukštesni dvasinį laipteli, Emili, ir pusiaukeles dvasios kelyje ir ego tai ne tau visa tai spręsti, nes tu viso to ir žinoti negali, nors skleidi, kaip pats sakai, dvasinę meile visiems, bet dar prie tos dvasios neesi net prisilietes, ir iš to ką tu rašai visa tai labai gerai matosi. Kalbi tiktai iš to, ką manai zinąs, bet ne is patirties brolau ne iš patirties. O to, ką kai kurie čia besilankantys Akademikai, Emili yra patyre, ir suvoke, tau tikrai užtektų, jaigu nuosirdziai siektum šviesos, ir nustotum savęs gailėtis, elgdamasis taip, kad bandytum issaukti kitu gailestį, dvasios reiketu jau siekti ir tau. Nes gyvenimas eina, o tu čia besilankantis jau eile metu tik ant vietos buksuoji. O be nuosirdaus noro nieko nebus. Dvasios vartai atsiveria tik tik beldziantis o ne norint belstis.
Meile artimui yra labai platus dalykas-kartais iš meiles artimui, ji net ir kentėti reikia palikti, kad tas artimas kažką gyvenime suprastų ir patirties įgautų, taigi reiketu ir savo meiles samprata šiek tiek praplėsti, o tai prasiplecia vėlgi per praktika, to išmokti neymanoma. Meile yra sąmonės būsena, ir nereikia jos maišyti su žmogiškas jausmais. Ramybes tau brolau, ir nereikia kitu, čia besilankanciu žmonių įžeidinėti, nuo to meile artimui tikrai neauga.
Su Broliska Meile
valdasAirija1
2011-11-05 01:09:55
Ačiū MIELA VIRGINIJA , už šiltus žodžius . Aš taip pat spinduliuoju visiems dvasinę meilę .
Ten kur baigiasi protas - pradeda kalbėti dvasia , nes ji pakyla virš proto , virš visko ir jos šviesa protui duoda tikriausią atsakymą . Ten kur baigiasi žinojimas , prasideda tikėjimas , kuris užantspauduoja naujo žinojimo pradžią ir ši pradžia yra mano ir tavo šviesa .
Kokio didelio dvasinio įtikėjimo bebūtų žmogus , tačiau jis viso labo tik ribinis mirtingasis , o tai reiškia , kad ir visi mokymai neša savyje asmenybių subjektyvumą . Visi besireiškią urantiniai ,,akademikai‘‘ iš tiesų tai labai šviesios asmenybės , bet dauguma dar nesuvaldę savo planetinio ego , jau tariasi užlipę ant aukštesnio dvasinio laiptelio ir noriai pradeda mokyti tai , kas ir jiems , tik pusiaukelė .
Daugiausia žmonėms trūksta ne proto ir išminties , bet meilės savo artimui . Milijonai žmonių iškelia rankas į dangų garbinimo maldai , bet nemato šalia stovinčio našlaičio su ašara akyse . Milijonai prisiekia mylėti Dievą Tėvą , bet retai kada užsuka pas savo vienišą tėvą patalpintą senelių prieglaidoje .
Todėl aš sakiau ir sakysiu , mylėkime savo artimus , mylėkime net savo priešus , o visa kita bus mums pridėta . Amen
emilispetras
2011-11-04 20:28:51
Mielas Petrai Emili,
visada kai perskaitau tavo komentarus,jaučiu ramią išmintį ir meilę.Ir pagalvoju,kad nepaliautum rašyti ir nepasiduotum šaltiems "akademikams".Tikiu ir žinau ,kad aš ne viena taip galvoju.Tie,kas garbina ir meldžia Dievo palaimos ir vedimo,atsiveria ir dalinasi meilės virpesiais, negali rašyti šiurkščių žodžių ,nes žino, kad kiekvienas turime Dievo kibirkštėlę, kuri mus guodžia ,ramina ,bet kartu ir drausmina.Kiekvienas norime būti teisus,bet prie didžiosios Tiesos tik artėjame.Artėkime kartu ,
ištiesę šiltą delną ir mylinčią širdį.
Virginija
Kaunas
Virgina
2011-11-02 14:48:17
Atleidimo sąvoka yra prasminga tiktai tiems žmonėms, kurie, vis dar ir kol kas, gyvena materialaus įtikėjimo lygiu, ir būtent dėl to atleidimo sąvoka tokioje dvasiškai nesuharmonizuotos asmenybės gyvulinės kilmės savanaudiškojo ego dirvoje yra giliai įsišaknijusi, ir kai ta dirva dar yra ir nepalaistoma to gyvojo Meilės Šaltinio net ir mažiausiu lašeliu, tai tuomet telieka tiktai pyktis, įsižeidimas, kerštas, neapykanta tam, kuris kažkokiu žodžiu įžeidė, ar kažkokiu veiksmu nuskriaudė, o jeigu po kiek laiko, nurimus graužačiai, ir ištarus – atleidžiu – ar tikrai tas atleidimas yra nuoširdus ir galutinis iki sielos gelmės? Ar tikrai nebelieka to įsižeidimo, įsiskaudinimo net ir menkiausių kruopelyčių? Lieka, ir lieka dar ilgam, o kad taip yra iš tikrųjų, tai kiekvienas savo gyvenime yra patyręs, kad su tokiu žmogumi ir net su artimu bičiuliu ar su giminaičiu šilti draugiški santykiai net ir po atleidimo neišlieka tokie, kokie buvo anksčiau, nes tie tarpusavio ryšiai nėra paremti Rojaus Trejybės meile, ir todėl nėra to broliško ar seseriško požiūrio vieno į kitą tarp absoliučios daugumos žmonių, nors dvasinės brolystės ir seserystės samprata jau du tūkstančiai metų Jėzaus evangelijos dėka yra įdiegta į žmonijos pasąmonę, bet kol kas sąmoniniu lygiu Jėzaus geroji naujiena – Dievo Tėvystė ir visų žmonių dvasinė brolystė – yra neveikianti. Jeigu šita geroji naujiena vis dar, bet kol kas, nėra įsisavinta tiek, kad pasireikštų meilės ir gėrio darbais vienų kitiems, tai žmonijos sąmonė, sukaustyta karta iš kartos evoliucinių religijų dogmomis ir ritualais, kurie ir formuoja visuotinę sąmonę per tamsoje ir baimėje įklimpusią pasąmonę, yra nepajėgi priimti ir šių dienų praplėstos evangelijos, kad ne tik visi Urantijos žmonės yra dvasiniai broliai ir dvasinės sesės, bet ir visos kūrinijos visos dvasinės asmenybės tarpusavyje yra dvasiniai broliai, ir kad Rojaus Trejybės Trys Asmenys ir Asmenybės – Tėvas, Amžinasis Sūnus-Kūrinijos Motina-Kūrinijos Brolis, Begalinė Dvasia-Kūrinijos Motina-Kūrinijos Sesė – yra mūsų visų TIKRIEJI DVASINIAI TĖVAI, ir Jie yra neatskiriami ir nedalomi. Ir būtent dėl to, kad gyvulinės kilmės žmogaus pasąmonė skendi iš kartos į kartą perduodamos iškreiptos Dievo sąvokos energetinėje informacijoje, žmogus nenori priimti dvasinių asmenybių žmonijai pateiktą išsamią ir plačią informaciją Urantijos Knygos pavidalu apie visos kūrinijos pirminę priežastį – Tris Šaltinius ir Centrus, apie visos kūrinijos struktūrą, apie jos valdymą, apie Urantiją, apie Jėzaus gyvenimą ir jo mokymus; nenori priimti, nes valdo baimė, kuri ir neleidžia išardyti senus, iškrypusius pamatus, nes naujam pamatui reikės labai daug pastangų įdėti. Todėl ir Jėzaus Kristaus apreiškimas Kalbu Jums Vėl iš žmonijos sąmonės konteksto iškrenta, nes toks Jėzus, kuris nėra Dievas Sūnus, bet yra Rojaus Trejybės vienas iš septynių tūkstančių Mykolų kategorijos, Vietinių Visatų Kūrėjų, Sūnus, be žmonijos visuotinės nuodėmės išpirkimo ant kryžiaus praliejus kraują, be nuodėmių atleidimo absoliučiai daugumai yra tiesiog nepatrauklus, nes juk pasąmonėje būtent toks Jėzus yra įsiakmenijęs iki skausmo. Bet ne visiems. Juk yra ir tokių, kurie įsileidę Rojaus Trejybės meilės šviesą į savo vidų ant senų pamatų lieja naują, tvirtą meilės, gėrio, grožio, tiesos, teisingumo, gailestingumo pamatą, ir ant tokio pamato stato nuostabiausių vaivorykštės spalvų įvairiausių atspalvių dvasinį pastatą.
Ir kiekvienas savo asmeniniu patyrimu per atsivėrusią Rojaus Trejybei dvasią, per tą kasdienį gyvą dvasinį ryšį, patiria, kad atleidimo sąvoka tampa ne tik beprasmė, bet ji visiškai išnyksta iš žmogiškosios sąmonės ir pasąmonės, nes ją ištirpdo gyvi Rojaus Trejybės meilės virpesiai, ne per vieną akimirksnį, bet palaipsniui, ir tik tuomet šitas Algimanto asmeninio patyrimo teiginys – Dabar aš jums sakau dar didesnę šviesą – TĖVO ATELIDIMO NĖRA IŠ VISO DĖL TO, KAD TĖVAS IR YRA MEILĖS ŠALTINIS, BEGALINĖS MEILĖS ŠALTINIS, KAD NĖRA JOKIO JO ATLEIDIMO, NES JIS NIEKADA NEI SUSIERZINA, NEI MENKIAUSIA DALELE NUSIMENA, KAD KAŽKAS JĮ AR KĄ NORS KITĄ ĮŽEIDŽIA, NES JIS NEŽINO, KĄ REIŠKIA ĮSIŽEISTI, NES JIS VIEN TIK MYLI.
IR JIS LYGIAI TAIP PAT MYLI IR TĄ ŽMOGŲ, KURIS ĮŽEIDĖ KITĄ ŽMOGŲ, IR TĄ, KURĮ ĮŽEIDĖ, IR ABU MYLI VIENODAI. IR VISĄ LAIKĄ.
Dėl to Tėvas net nežino, kas yra ATLEIDIMAS. JIS ŽINO TIK KAS YRA MEILĖ, IR VIEN TIK MEILĖ.
Dėl to Tėvas niekada nei pyksta, nei baudžia, kad reikėtų Jo prašyti ATLEIDIMO.
Būtent dėl to aš jus DABAR PRADEDU MOKYTI TĖVO PRAŠOMAS - NUODĖMIŲ ATLEIDIMO NĖRA IR BŪTI NEGALI. – tampa suvokiamas gilumine dvasine prasme, tampa kiekvieno, dvasiškai nušvitusio, asmeniniu patyrimu, ir toks Rojaus Trejybės dvasinis sūnus ar dvasinė dukra myli tokia pačia meile, kokia myli Trys Šaltiniai ir Centrai, kurioje nėra net atleidimo šešėlio.
Tokia meilė yra dvasios būsena, ir tokia dvasinė būsena yra nuolatinė. Tokioje meilės būsenoje tokios emocijos kaip pyktis, pavydas, neapykanta, kerštas, įsižeidimas, susierzinimas, nepasitenkinimas, kuriomis pasireiškia savojoje aplinkoje gyvulinės kilmės materialus mirtingasis gyvenantis materialiu įtikėjimu, negali pasireikšti, nes jos taip pat sunyksta gyvuose meilės virpesiuose, kaip ir viskas išnyksta kas neatitinka dvasinę meilės būseną. Dvasios emocijų neturi, emocijos tai žmogaus ego laikinas pasireiškimas, laikinas todėl, kad kai tiktai dvasiškai pabudęs žmogus pradeda palaipsniui artėti savo dvasios tikrojo dieviškojo aš vis gilėjančiu atsiskleidimu į tą savo tikrąją, amžinąją dvasinę kilmę, į tą savo kilmės būseną, vien tiktai meilės būseną, palaikydamas gyvą ryšį su Rojaus Trejybe, šlovinant ir garbinant Ją, kurios dėka mirtingasis savo nuolatinių pastangų dėka ir įgija tą meilės būseną, tai šitokiu būdu ir prasideda žmogaus nutolimo procesas nuo gyvulinės kilmės ydų, nuo emocijų.
Tokia yra dvasinės asmenybės esmė – mylėti taip, kaip myli Trys Šaltiniai ir Centrai. Šito trokšta ir siekia pabudusi dvasia aktyviai skleisdama į aplinką gyvus meilės virpesius tiek, kiek ji tą akimirką yra pajėgi savo dvasiniu atsivėrimu sugerti Rojaus Trejybės gyvų meilės virpesių. Ir visos dvasinės asmenybės ar tiesiogiai kilusios, ar ne, kaip ir visos dvasinės būtybės, kaip ir viskas kas yra sukurta yra Rojaus Trejybės galingos meilės pasireiškimas. Rojaus Trejybė būdama Asmenybių Asmenybė yra visų dvasinių asmenybių esmių esmės bedugnė gelmių gelmė, meilės gelmė.
Nuostabu, kad šiandien tarp sukauptų patyrimų yra ir toks patyrimas-teiginys, kad Tėvas-Rojaus Trejybė yra meilės šaltinis, begalinės meilės šaltinis, ir kad atleidimo nėra, ir net negali būti. Tad tie mūsų dvasiniai broliai ir sesės, kurie patiria dvasios pabudimo virsmą, patiria Rojaus Trejybę savo viduje, patiria vedimą iš vidaus gali šitą teiginį paversti gyvu patyrimu, neeikvodami energijos tiems beprasmiams atleidimo prašymams, kuriems aš pati atidaviau nemažai energijos, kai vis prašiau ir prašiau tuo metu Dievo Tėvo, ir Jėzaus prašiau ir prašiau atleisti man už visas mano nuodėmes gausiai palaistydama tuos prašymus gailiomis ašaromis, bet vieną dieną nustojau ir daugiau to nedariau, nes turbūt, kaip tuo metu supratau, pagalvojau, kad gavau atleidimą, bet to meto mano samprata apie Dievą Tėvą buvo dar labai toli nuo šios dienos suvokimo-patyrimo.
„Kaip tu gali prašyti atleidimo Tėvą, jeigu jis Tau nuolat sako: "Mano mylimas vaikeli, Aš tave myliu ir vien tik myliu, ką tu bedarytum, tave myliu vienodai ir visada. Tik tu pats save nubaudi, jeigu su Manimi nepalaikai nuoširdaus ir gyvo ryšio, tada tu pats ir nejauti nei ramybės, nei palaimos, ir tik dėl to tau atrodo, kad Aš užpykau, kada tu padarei nuodėmę, ir dėl to prašai atleidimo. Aš nemoku pykti net tada, kada tu padarei nuodėmę. Aš visada tik myliu. Ir visus vienodai. Ir kada tu atsiveri Man, tada ir pajunti pats palengvėjimą savo sieloje. Ir tu palaikai tą klaidingai mano tau suteiktu atleidimu. Taip tave iki šiol klaidingai mokė, kad Manęs reikia prašyti atleidimo. O tu ne atleidimo prašyk, o visą laiką būk nuolatiniame ir nuoširdžaime ryšyje su Manimi. Ir tada pats pajausi, kad ne tik dingo baimė, kad Aš užpyksiu dėl tavo padarytos nuodėmės ir taip pat dingo ir pats noras prašyti atleidimo iš Manęs, nes atpuolė pats poreikis, kada tu jauti nuolatinį Mano meilės tekėjimą, gyvą tekėjimą iš Manęs į tavo atsivėrusią sielą, kuri ir nebedaro nuodėmių iš viso."
Taip, ir tai yra tiesa, kuri yra gyva, kuri yra patiriama. Ir kiekvienas, kuris gyvena dvasiniu įtikėjimu, šitą patyrimą įsisavina per gyvą ryšį su Rojaus Trejybe.
Telydi jus Rojaus Trejybės palaiminimas.
Su meile
Violeta
2011-11-02 00:17:47
Taigi taigi, kaipgis..Vingių Jono lūpomis ir išsprūsdavo ši frazė. Ir ne šiaip sau išsprūsdavo. Čia buvo jo gyvenimo moto.Ar negali būti taip, kad tiktai atotrūkis nuo materialiai apčiuopiamo ir grįsto pseudomokymų kelio neleidžia nebejausti nuoskaudų ir tikrai gyvai patirtiama Rojaus Trejybės meilė įsilieja į atvertą dvasią. Ir dvasia atsiveria atradus Rojaus Trejybę savyje. Tuomet ir nebekyla to abordažo tarp mūsų dvasių. Juk jomis mes ir esame, tiktai dar ne visi, o tik maža dalis iš mūsų žinome ir patiriame gyvai.
Labai lengva „taigi taigi, kaipgis“ atsikratyti nuo ryškios šviesos ir likti nesuprastam.
Bet tai ir yra, kad suprantama tai, ką kartais užsispyrusiai neigiame.
Pamėginsiu paaiškinti ką turiu omeny.
Urantai, kaip gyvosios religijos nešėjai, tikrai jau išaugo iš to dogmatizmo ir tradicijomis suvaržyto negyvojo gyvenimo.
Nereikėtų mano nuomonės priimti kaip žvelgiančio piktai į visus tikėjimus. Paprašysiu šiame komentare laikyti bandančiu bent trumpam suvienyti dvasioje tiek urantus, tiek dar ateity (kad ir po prikėlimo) tapsiančius urantais. Nenorėčiau kalbėti apie prikėlimą neįtikėjusių, bet deja, to neįmanoma išvengti.
Taigi, urantams nėra nesuprantami žemės vaikai. Bet būtent tokiais jie yra gimę iš moters isčių ir kiekvienas individualiai yra atvestas į tą tikrąjį kelią- Rojaus Trejybės gyvąjį kelią, kurio tam tikrame etape buvo reikalinga ir biblija. Kaip savo laiku buvo reikalingi ir paminėti pranašai.
Juk tuo metu jų nebūtų supratę, o daugumos ir nesuprato evoliucionuojantis žmogus. Pranašai atliko savo darbą. Kaip ir mauras, kuris atlikęs darbą galėjo eiti. Bėda ta, kad kartu su tuo mauru einame ir mes. Ir einame atgal.
„.. pinigai gedi pinigo , o ne Lietuva . Tikėjimas eina savo keliu , o pinigai vaikšto savo keliu.
Nieko panašaus. Atradus Rojaus Trejybę savyje ir patiriant gyvai Ją realybėje, viskas yra susiję. Taip yra įtikėjimo kelyje, gyvąjame kelyje. Tik šitame kelyje pinigai vaidina papildomą ir antraeilį vaidmenį.
Kuo gilesnis įtikėjimas, tuo mažiau svarbūs tampa materialūs turtai. Ėjimas gyvuoju Rojaus Trejybės keliu įmanomas tik atradus Tėvą savyje. Gyvai Jį patyrus. Čia aš sąmoningai įvardiju Pirmąjį Šaltinį ir Centrą. Tuo noriu pasakyti, kad Minties Derintojus gauname iš Jo. Bet jokiu būdu tai nereiškia, kad Tėvas, Kuris myli mus visus (deja, ne visi mes mylime Jį) vienoda meile, slapčiomis taip veikia nuo Antrojo Šaltinio ir Centro, ir Trečiojo Šaltinio ir Centro. Nuo Amžinojo Sūnaus- Motinos- Brolio ir Begalinės Dvasios- Motinos- Sesės.
Štai čia, mano manymu ir įvyksta nesusipratimas, kuris labai žaloja amžinąją ateitį mylimo sūnaus. Dvasios brolis remiasi tik Motinos Dvasios ( Nebadono Mykolo, daugumai dar vis žinomo tik Jėzaus iš Nazareto vardu, partnerės) pasireiškimu vietinėje visatoje. Ir tas pasireiškimas yra Šventoji Dvasia.
Tai ir stabdo gilesnį tikrovės patyrimą, suvokimą, pažinimą. Stabdo dvasinę įžvalgą, kuri yra neįmanoma nei be individualaus gyvojo garbinimo, nei be maldos, dvasinių šaltinių studijų, apreiškimų šiame Forume analizavimo. Giluminių studijų. Ir ypač aktualu yra tai, kad negarbinama gyvai Gyvojoje Rojaus Trejybės Šventovėje kolektyvinėje Komunijoje.
Tai nėra joks nuvertinimas kito ar pervertinimas savęs. Tai fakto konstatavimas. Pasąmonė pareiškia labai dideles pretenzijas sąmonės lygmeny ir iliuzija atrodo kaip realybė. Tikrai įvyksta tai, ką vadiname dvasios užvėrimu. Kaip skauda sielai, susigūžusiai iš baimės. Tai pasireiškia net ir fiziniame lygmenyje. Tuomet ir kyla klausimai dėl apsisprendimo tų „neviernų Tamošių“. Ir apima pseudodžiaugsmas, kad būsime prikelti ir viskas bus tvarkoj. Nebus tvarkoj. Juk būsime mokomi, o galėtume mokyti. Jau galėtume duoti visumos labui, vietoje to, kad tik imtume.
Ir tikrai neliks nei arogancijos, nei kitų neigiamų emocijų, kuomet maudysimės Rojaus Trejybės meilėje ir darysime gėrio darbus kartu su Ja visos kūrinijos labui aktuale.
Turėtume suprasti, kad blaškymasis vyksta tuomet, kada bandome „susikalbėti“ įvardijant atskirus segmentus ir nesusiejame jų į visumą. Kaip ir Rojaus Trejybės nelaikome NEDALOMU VIENIU, KURIANČIU MEILĖS VAROMĄJA JĖGA.
„Su gražiausiu motyvu aš galiu eiti prie žmogaus ir su Biblija ir su Urantijos knyga , kaip lygiai taip pat aš galiu ir viską apversti aukštyn kojomis ir nešti žmonėms sumaištį , supriešindamas žmones , vien dėl to , kad senovės pranašas , šiek tiek kitaip aprašė savo dvasinės būsenos vizijas .
Tikrai ne. Biblija yra tik evoliucinė, paremta daliniais apreiškimais, kurie yra iškraipomi net ir šią akimirką.
Urantijos Knyga yra įvairaus rango dvasių atsargus apreiškimas mums, drįsčiau teigti- aborigenams.
Kas liūdniausia- tai yra tai, kad ir šis nuostabus Epochinis Apreiškimas tapo dogma mūsų dvasios broliams ir sesėms. Ne visiems, žinoma. Ir tada tai jau tikrai galime griauti ir nešti sumaištį. Tuomet pasilikime sau tuos teiginius, kurie gali klaidinti kitus ir nerašykime į šį Forumą, jei nesame nuoširdūs tiesos ieškotojai. Bet tikrai klauskime, jei veržiasi vidus, kol dvasinis troškulys netapo kančia.
Šiame Forume nėra jokių vizijų, bet tikrai yra ta šviesa, kurios taip reikia būsimiesiems Dvasiniams Mokytojams.
Nereikėtų taip prisirišti prie to kas jau buvo. Nereikia analizuoti to, ką jau padarė ar padarėme. Tai jau buvo ir tos situacijos tikrai neatkartosime.
Viskas yra kūrime gilyn ir vektoriumi aukštyn. Savu žingsniu, kuris įsilies į darnią rikiuotę Rojaus Trejybės gyvuoju ritmu. Ir eina ne robotai, bet tvirtai ir nesustabdomai žengia motyvuoti meile urantai.
Išmintis slypi ne tarp eilučių, bet gyvojo dvasios atsivėrimo nuoširdžiame ir atkakliame įtikėjimo gilinime ir gėrio darbų daryme visumos labui. Ir tai neįmanoma be atrastos Rojaus Trejybės savyje, įtikėjimo gilinime, pasitikėjime Rojaus Tėvais, vadinasi ir tarpusavyje. Kaip ir be atkaklių pastangų tiek studijose, tiek atsidavimu Rojaus Trejybės vedimui. Ir tas vedimas bus gėrio darbų saldaus nektaro girdymas trokštančioms sieloms.
Gudrumas nėra urantų bruožas, bet vietoje šito yra dvasinė išmintis
Ramybės jums
Arunas
2011-10-29 22:40:21
Mielas Petrai, niekas čia neneigia praeities pranašų įnešto indėlio į dvasinės šviesos skleidimą. Būtent pranašų. Kurių visą evoliucinį pasirodymą žmonių kartose aprašo Urantijos Knyga. Kuriais tu save ir įrėminai , apribojai .Mes gi šitame forume mokomės būti dar šitame gyvenime ir šiuo žmogiškuoju pavidalu , realaus, gyvo ir tikro Tėvo - Rojaus Trejybės sūnumis ir dukromis tai yra Jo atspindžiu ir tas atspidėjimas yra amžinas kylančiu vektoriumi. O tai ir yra Jo numatyta visoms Jo sukurtos ir tebekuriamos kurinijos asmenybėms nei vienos neišskiriant. O kokiu protu tai galima padaryti jau ne kartą buvo rašyta. Ir Rojaus Trejybės Asmenų mokymuose ir komentaruose ir rašoma apie tai Urantijos Knygoje. Tik kaip tu sakai mokėk skaityti tarp eilučių, bet dar gerai būtų ir pačias eilutes mokėti skaityti. O tai visiškai nėra tas pats , kas būti žmonijos evoliucijos eigoje pranašu. Šito Biblija nemoko, kaip ir tavo išvardintos bažnyčios. Priešingai nei Urantijos Knygos dvasinis apreiškimas ir šis forumas ir gyvoji Rojaus Trejybės Šventovė.
rimantasKaunas
2011-10-25 19:54:12
Mielas Rimantai , pinigai gedi pinigo , o ne Lietuva . Tikėjimas eina savo keliu , o pinigai vaikšto savo keliu. Kas nori prisiglausti prie Dievo , tas gali glaustis bet kurioje bažnyčioje , prie kolektyvinės dogmos taip pat kaip ir prie bet kurio gero žmogaus , arba gražaus berželio . Gyvybė yra vientisa , o Dievo Dvasia yra ir universali ir vientisa .
Bet kuris tavo ar mano širdies , dvasinio jausmo virpesys ar gyvenimo apraiškos jausmo virpesys , vienodai bus perskaitytas Dievo Dvasios , kuri yra ir pas tave ir pas mane . Tačiau mano ar tavo mintis visada lydės motyvas , su meile ar džiaugsmu , ar su arogancija ir neigimu .
Su gražiausiu motyvu aš galiu eiti prie žmogaus ir su Biblija ir su Urantijos knyga , kaip lygiai taip pat aš galiu ir viską apversti aukštyn kojomis ir nešti žmonėms sumaištį , supriešindamas žmones , vien dėl to , kad senovės pranašas , šiek tiek kitaip aprašė savo dvasinės būsenos vizijas . Štai Algimanto vizijos tau jau tikros , o pranašų Isajo , Jeremijo , Ezechielio ir kitų , tai jau nesąmonės . Jie taip pat , nemažaiu buvo Dievo DVASIOS apšviesti ir žadino žydų tautą , naujam mąstymui ir dvasinės išminties paklusnumui per tarnavimą tik vienam Dievui , kurį suprato labai gerai , kaip vieną Visagalį Dievą .
Reikia atskirti , kur žydų etnoso aukštinimas ir karalių pergalių patosas aprašomas ir kur nuoširdus mokomasis dieviškas , ano meto leksikoje ir išsireiškime , žodis į tautą , į karalius , į valdininkus , kad tauta augtų ir klestėtų Dievo garbinime , vieno DIEVO , o ne kelių dievų , kas buvo daroma labai aktyviai aplinkinėse to meto valstybėse , kaip stabų garbinimas .
Ar tu matei bent vieną stabą žydų bažnyčioje ? Nematei . Tai va mielasis , kaip ir protestantų bažnyčiose jokių stabų nėra , kaip ir islamo bažnyčiose jokių stabų nėra . YRA tik Dievo žodis ir širdies jausmas .
Tu ir Algimantas norite , kad aš Bibliją apversčiau aukštyn kojomis , o Urantijos knygai primontuočiau sparnus .
Tačiau mielieji , visa tai bus dirbtina , tiek su Biblija , tiek ir su Urantijos knyga , jeigu nemokėsi skaityti kas parašyta tarp eilučių . O būtent išmintis ir yra ne tiesmukiška , bet giliai paslėpta nuo nemokšų . Tarp kitko , katalikai niekada nesuprato Biblijos , nes jiems ją leido kunigai skaityti tik nuo devyniolikto amžiaus pabaigos ir tai tik išrinktiesiams , o eilinė liaudis visais laikais skaitė tik maldaknygę . Todėl ir šiandiena tokia baisi panieka Biblijai . Skaito ir naudoja tik Naująjį Testamentą . Štai ir viskas , jums gudruoliai , ką aš norėjau pasakyti .
emilispetras
2011-10-25 18:56:21
Emili, ačiū už nuosirdzius zodzius. Žinai jaigu tai nebutu dvasinis forumas o koks nors na pavyzdžiui krepšinio tai tikrai butų galima pakalbėti ir apie bet ką ir susitikus padiskutuoti ir į gamta išeiti ir tt bet, čia juk forumas skirtas dvasinems temoms, yzvalgo gilinimui, tai ir nereikia ysizeisti ir nuo tokios draugijos saugotis. Nereikia puldineti į krastutinumus- Arba visi sutinka su tavimi arba visi eina velniop kaip lietuviai sako. Perskaičiau ir aš ta vadinama šventa rasta tris kartus. Ir man ne vieno sykio ten niekas nesusivede. Na taip yra ten kelios frazes yra, bet juo remtis gyvenime ir ji cituoti ir skaityti, manau yra laiko gaisimas, kai yra visame pasaulyje jau pripažinta ir vis daugiau pripažinimo susilaukisi Urantijos Knyga, kuria skaitau beveik du metai ir jau antra karta, ir kuo toliau tuo labiau ji man patinka. Nereikia priimti visko asmeniskai.
valdasAirija1
2011-10-24 22:41:18
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]